Civilinė byla Nr. e2A-702-450/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00632-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.11.5; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. R. (V. R.) ir R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. ir R. R. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Ladasta“ ir Vilniaus 25–ojo notaro biuro notarei D. J. dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – „ERGO Insurance“ SE Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai V. R. ir R. R. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ladasta“ (toliau ir – atsakovė I) ir Vilniaus 25–ojo notaro biuro notarės D. J. (toliau ir – atsakovė II arba notarė) ieškovų V. R. ir R. R. (toliau – ieškovai) naudai 47 000 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad su atsakove I 2020 m. spalio 1 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią planavo iš atsakovės I asmeniniams poreikiams įsigyti atsakovės I statomą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą už preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą turto pardavimo kainą – 180 000 Eur. Galiojant preliminariajai sutarčiai, atsakovė I pareiškė, kad namo kaina pakilo iki 220 000 Eur ir už 180 000 Eur kainą atsakovė I ieškovams turto neparduos. Tą patį atsakovės I atstovas patvirtino ieškovei atsiųstoje SMS žinutėje, nurodydamas, kad namo kaina 2021 m. birželio 2 d. bus 220 000 Eur. Šalims 2020 m. birželio 2 d. susitikus pas atsakovės I pasirinktą notarę D. J., notarė į sutartį nepagrįstai įtraukė sąlygas, kad turtas bus perkamas gaunant paskolą iš banko, dėl to iš ieškovų buvo reikalaujami šalių neaptarti dokumentai, banko garantinis raštas. Dėl šios sąlygos šalys preliminarioje sutartyje nesitarė, nes iš esmės visą turto kainą per 30 dienų ieškovai ketino  sumokėti iš nuosavų lėšų, t. y. iš santaupų, darbo užmokesčio, planavo iš valdomų įmonių akcijų gauti dividendus. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad ieškovai atsakovei I vietoje 20 000 Eur avanso sumokėjo 27 000 Eur avanso sumą. Ieškovai turėjo patvirtinimą ir iš UAB „Transkelias“, kad ji suteiks ieškovams ne mažesnę kaip 100 000 Eur paskolą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovai iš esmės galėjo per 30 dienų sumokėti likusią nekilnojamojo turto kainą, tačiau jiems buvo atsisakyta suteikti tokią galimybę, teigiant, jog pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti yra būtinas banko garantinis raštas. Tokiai notarės pozicijai pritarė ir atsakovė I. Tokie atsakovės I ir notarės veiksmai vertintini kaip akivaizdžiai neteisėti, nes atsakovės sukūrė situaciją, kad tarp atsakovės I ir ieškovų nebūtų sudaryta pagrindinė namo pirkimo–pardavimo sutartis, o preliminarioji sutartis pasibaigtų ir atsakovė I neturėtų pareigos parduoti ieškovams jų norimą įsigyti turtą preliminarioje sutartyje nurodytomis sąlygomis, o pasinaudodama kartu su kita atsakove II – notare sukurta situacija, galėtų parduoti šį turtą už didesnę kainą, nepaisant ieškovų teisėtų lūkesčių ir interesų. Dėl atsakovės I ir notarės bendrų neteisėtų veiksmų pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl abi atsakovės yra atsakingos solidariai.

3.       Ieškovai planavo įsigyti nekilnojamąjį turtą už 180 000 Eur kainą, tačiau dėl neteisėtų atsakovių veiksmų turtas yra parduodamas už 227 000 Eur kainą, t. y. ieškovai dėl neteisėtų atsakovių veiksmų prarado galimybę įsigyti turtą už 180 000 Eur kainą ir gali jį įsigyti už 227 000 Eur kainą, t. y. 47 000 Eur brangiau. Dėl to ieškovai patyrė 47 000 Eur nuostolį. 

                                      II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nustatė, kad šalys sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė I įsipareigojo parduoti nekilnojamąjį turtą ne mažesniu nei 85 proc. baigtumu, o ieškovai – iki 2021 m. birželio 2 d. sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigyti nekilnojamąjį turtą už 180 000 Eur bei sutarė, jog ieškovai ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo šios sutarties pasirašymo dienos sumokės UAB „Ladasta“ 20 000 Eur, kurie bus įskaityti į objekto kainą, o likusią kainos dalį – 160 000 Eur ieškovai įsipareigojo sumokėti per 30 dienų nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos, bei nurodė, kad UAB „Ladasta“ priklausantys nekilnojamojo turto objektai ieškovų nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat, jog nuosavybė pereina pagrindinės sutarties sudarymo dieną, nes objektas bus įkeitinėjamas bankui, o atsiskaitymas įvyks per 30 kalendorinių dienų. Byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų reiškę pretenzijas dėl aptartų sąlygų, jų turinio.

6.       Teismas vertino, kad aptartos sąlygos nėra išskirtinės ir skirtos ieškovų interesų apsaugai, kadangi numatė vieną iš galimų atsiskaitymo būdų, tačiau neapribojo ieškovų galimybės įsigyti turtą, nei kitaip varžė jų teises, turint finansavimo šaltinį, jį įsigyti. Patys ieškovai, duodami paaiškinimus, nurodė, kad turi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo patirties, ieškovas yra įmonės akcininkas, vadovas, todėl neabejotinai jiems turėjo būti suprantamos esminės preliminariosios sutarties sąlygos, susijusios su atsiskaitymu.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovai 2020 m. spalio 5 d. sumokėjo 20 000 Eur avansą (preliminariosios sutarties 2.2 punktas); 2021 m. balandžio 21 d. sumokėjo papildomą 7 000 Eur avanso sumą ir mokėjimo paskirtyje nurodė, jog preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis plius 5 procentai ir pervedė 7 000 Eur, kad bendra sumokėto avanso suma sudarytų 15 procentų kainos. 2021 m. gegužės 17 d. susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina, kad ieškovai domėjosi banko reikalavimais darbų baigtumui. Teismo vertinimu, šios aplinkybė netiesiogiai įrodo, kad ieškovai ketino turto įsigijimui imti kreditą iš banko, todėl preliminariojoje sutartyje buvo aptarta finansavimo galimybė iš kredito įstaigos. Aplinkybę, kad ieškovai ketino imti kreditą iš banko, anot teismo, taip pat patvirtino ieškovo elektroniniu paštu 2021 m. birželio 1 d. siųsta žinutė notarei, kurioje nurodyta, jog ieškovai kreditą ims iš Luminor banko. Aplinkybę, kad ieškovai svarstė klausimą dėl paskolos iš kredito įstaigos ėmimo, pripažino ir patys ieškovai, teikdami paaiškinimus teismo posėdžio metu. Teismas nustatė, kad 85 proc. namo baigtumas buvo užregistruotas 2021 m. gegužės 19 d., o patys ieškovai pripažino, jog namo kadastrinę bylą gavo (atsiųsta elektroniniu paštu 2021 m. gegužės 21 d.). Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovams buvo žinoma, koks yra namo baigtumas, todėl aiškinimas, jog vertinimą planavo atlikti, siekiant nustatyti namo baigtumą, nėra logiškas.

8.       Teismas nusprendė, kad ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų bent tikėtiną išvadą, jog jie turėjo finansinę galimybę atsiskaityti už planuojamą įsigyti turtą pagrindinės sutarties pasirašymo dieną (be kredito). Duomenų, kad būtų ėmęsi bent kokių nors veiksmų siekiant gauti paskolą iš UAB „Transkelias“, kurios vadovu buvo ieškovas, ar būtų turėję asmeninių santaupų, nors ieškovams buvo žinoma, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pasirašyta 2021 m. birželio 2 d., atitinkamai iki tos datos ieškovai privalėjo užtikrinti atsiskaitymą už turto įsigijimą, nėra, o nesidomėdami finansavimo galimybėmis, ieškovai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Be to, ieškovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad dėl atsakovės 1 veiksmų, jie negalėjo savalaikiai pasirūpinti dokumentų, susijusių du atsiskaitymu, gavimu.

9.       Teismas ieškovų samprotavimus, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti pasirašyta ieškovams priimtinomis sąlygomis (pasirašant pagrindinę sutartį, tačiau neregistruojant nuosavybės teisių ir atidedant sumokėjimą 30 dienų), atmetė, nes nusprendė, jog tai savaime neįrodo, kad tokiu būdu buvo pažeisti pirkėjų (vartotojų) interesai. Priešingai, pardavėjo reikalavimas, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, sumokėti už įsigyjamą turtą ar turėti atitinkamas atsiskaitymo garantijas, atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus pardavėjo elgesio standartą, ir savaime neįrodo pardavėjo nesąžiningo elgesio.

10.       Teismas ieškovų paaiškinimus, kad nuo namo kadastrinės bylos gavimo dienos (gegužės 21 d.) nebuvo pakankamai laiko kreiptis į kredito įstaigą, laikė nenuosekliais, nes jeigu nebuvo planuojama imti paskolą iš banko, tuomet nuo preliminariosios sutarties pasirašymo, ieškovai turėjo pakankamai laiko išsispręsti finansavimo klausimą (paimti paskolą iš įmonės, turėti santaupų ir kt.). Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų ėmęsi bent kokių veiksmų pasirūpinant finansavimo šaltiniais (tiek nuo preliminarios sutarties sudarymo dienos, tiek nuo namo kadastrinės bylos gavimo dienos) bei pagrindinės sutarties surašymo dieną būtų turėję santaupų turto įsigijimui.

11.       Ieškovai nurodė, kad atsakovė I, galiojant preliminariajai sutarčiai, pareiškė, jog namo kaina pakilo iki 220 000 Eur ir tai sąlygojo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą. Šios ieškovų nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neįrodo nei atsakovės I nesąžiningumo, nei vengimo aptariamu pagrindu atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, nei veiksmų neteisėtumo. Priešingai, tiek SMS žinučių susirašinėjimo turinys („mūsų kaina iki 2 d. 180 000 Eur. Birželio 2 d. 220 000 Eur“), tiek pačių ieškovų duoti paaiškinimai, iš esmės įrodo, kad pardavėjai siekė gauti atsiskaitymo už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą garantijas, tačiau jų negavus, buvo nurodyta, jog, pasibaigus preliminariosios sutarties terminui ir nesudarius pagrindinės sutarties, kaina bus 220 000 Eur, t. y. atsakovė I neatsisakė sudaryti pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje nurodytomis sąlygomis. Priešingai, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo bendra kaina nebuvo pakitusi (180 000 Eur).

12.       Teismas nurodė, kad Vilniaus m. 25–ojo notaro biuro notarės D. J. išduotas liudijimas patvirtina, jog numatytas pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, nes pirkėjai (ieškovai) nepateikė dokumentų, susijusių su atsiskaitymo tvarka. Aplinkybę, kad notarė pagrįstai ir teisėtai atsisakė atlikti notarinį veiksmą, pagrindžia įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-23269-1044/2021 ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2940-912/2021.

13.       Teismas 27 000 Eur avanso grąžinimo nevertino kaip atsakovės I veiksmų nesąžiningumo. Priešingai, avanso grąžinimo faktą vertino kaip atsakovės I siekį geranoriškai išspręsti tarp šalių kilusi ginčą. Aplinkybė, kad atsakovė I turtą perleido kitiems pirkėjams, anot teismo, taip pat savaime neįrodo atsakovės I nesąžiningumo, nes pastaroji sutartis buvo sudaryta pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui.

14.       Teismas darė išvadą, kad preliminariojoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo aptarta atsiskaitymo tvarka, sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje nustatytų aplinkybių visuma įrodo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta ne dėl to, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai, o todėl, kad patys ieškovai nebuvo atidūs ir rūpestingi, ir savalaikiai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų – prieš pasirašant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį turėti finansinį šaltinį ir / ar atsiskaitymo realumą pagrindžiančius dokumentus.

15.       Aplinkybė, kad šalims nesudarius pagrindinės sutarties, vėliau turtas buvo parduotas už didesnę kainą (227 000 Eur) nei buvo numatyta preliminariojoje sutartyje (180 000 Eur), pasak teismo, savaime neįrodo ieškovų tariamai patirtų 47 000 Eur nuostolių pagrįstumo ir realumo, nes byloje nėra duomenų, jog vietoje nesudarytos sutarties būtų sudaryta kita pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovai iš esmės remiasi atsakovės I sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau tai neįrodo ieškovų patirtų nuostolių fakto.

16.       Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad, viena vertus, sutarties nesudarymą sąlygojo pačių ieškovų pasyvus elgesys, kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas atsakovių veiksmų neteisėtumas, ieškovų nurodyti abstraktūs teiginiai dėl patirto streso, išgyvenimų, prarasto darbo našumo, miego sutrikimų, savaime neįrodo patirtos neturtinės žalos fakto. Ieškovai neįrodė, jog nurodytą galvos skausmą, autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimus patyrė būtent dėl sutarties nesudarymo ir tai nėra kitų galimų sveikatos sutrikimų pasekmė.

17.       Ieškovams neįrodžius, o ir teismui nenustačius atsakovės I veiksmų neteisėtumo, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, savaime yra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus tiek dėl turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio, žalos dydžio).

18.       Nenustačius ieškovų akivaizdaus sąmoningo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo ieškovams skirti baudą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19.       Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą ir ieškovų ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Šalys nesitarė, kad ieškovai privalės gauti paskolą ir pateikti atsakovei banko garantinį raštą; šalys aptarinėjo namo baigtumą, avanso mokėjimo dydį ir terminus bei likusios sumos sumokėjimo tvarką, kas ir buvo įtraukta į preliminariąją sutartį. Sakinys – „Nuosavybė pereina notarinės sutarties dieną, nes bus įkeitimas bankui, o atsiskaitymas įvyks per 30 kalendorinių dienų“, neatitinka viso sutarties konteksto. Liudytoja L. S. patvirtino, kad preliminariosios sutarties tekstą parengė pagal anksčiau turėtą sutarties formą, tai įrodo, jog toks sakinys tyčia ar per klaidą nebuvo atsakovės I pašalintas iš sutarties. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad sutarties 2.2 punkto antrame sakinyje yra nurodoma, jog visa turto kaina ieškovų turės būti sumokėta per 30 kalendorinių dienų nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos. Tuo tarpu paskutiniame šio sutarties punkto sakinyje yra nurodoma iš esmės analogiška sąlyga ir terminas, tik pagrindinei sutarčiai apibūdinti jau yra vartojamas žodis „notarinė“, o ne „pagrindinė“ sutartis. Sutartyje nėra pasakyta apie tai, kad ieškovai turi kreiptis į banką, gauti paskolą, pateikti atsakovei garantinį raštą, tuo tarpu paskutiniame sakinyje yra nurodyta, jog turtas bus įkeičiamas bankui. Teismas sprendime sutarties sąlygų aiškinimo normų prasme neanalizavo ir jų nevertino.

19.2.                      Ieškovai neketino turto įsigijimui gauti paskolos. Šią aplinkybę patvirtina, kad atsakovei I buvo pervestas ne 20 000 Eur, o 27 000 Eur avansas, t. y. ieškovai buvo finansiškai pajėgūs atsiskaityti bei sumokėti likusią turto kainą per sutartyje nurodytą 30 dienų terminą, neimant paskolos iš kredito įstaigos. Be to, įkeitimas bankui ir finansavimo gavimas, buvo įmanomas ir po pagrindinės sutarties sudarymo, jei ieškovai nuspręstų tokį finansavimą gauti.

19.3.                      Ieškovai yra vartotojai ir jų atžvilgiu privalu taikyti vartotojų teisių apsaugą nustatančias teisės normas. Ieškovų valia nuo pat preliminariosios sutarties sudarymo momento iš esmės nesikeitė – jie siekė už 180 000 Eur įsigyti nekilnojamąjį turtą šeimos poreikiams. Ieškovų valia nesikeitė ir dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Ieškovai negavę informacijos iš atsakovės I apie pagrindinės sutarties sudarymo laiką ir vietą, savo iniciatyva susirado ir susisiekė su notare, pateikė jai visą būtiną informaciją. Ieškovai siekė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau ją sudaryti atsisakė atsakovė I, t. y. atsakovės valia prieš notarinės sutarties sudarymą pasikeitė – ji nenorėjo parduoti turto už preliminarioje sutartyje nurodytą kainą.

19.4.                      Teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes dėl ko šalys tarėsi, sudarant preliminariąją sutartį, t. y. kokiomis sąlygomis ieškovai ketino pirkti atsakovės I parduodamą turtą. Vertinant tarp šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, kurioje buvo numatyta tik 20 000 Eur avanso suma, t. y. 11 proc. visos turto kainos, akivaizdu, kad ieškovai, sudarydami preliminariąją sutartį su atsakove, paskolos iš banko imti neplanavo ir dėl sandorio finansavimo, gavus paskolą iš banko, nesitarė. Tačiau, preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu, ieškovai svarstė įvairias galimybes, dėl to sumokėjo papildomą 7 000 Eur avanso sumą. Ieškovų paaiškinimai apie domėjimąsi paskolos iš banko gavimo galimybėmis, nereiškia, kad jie planavo paskolą imti iš banko, ar šalys tarėsi dėl to, sudarydami preliminariąją sutartį.

19.5.                      Aplinkybę, kad šalys nesitarė dėl turto įsigijimo gavus paskolą iš banko, patvirtina tai, jog atsakovė I ieškovams turto registracijos dokumentus (namo kadastrinę bylą) pateikė tik 2021 m. gegužės 21 d. (penktadienį), t. y. dieną, kurią turtas buvo užregistruotas viešajame registre. Vadovaujantis teismo logika, ieškovai galėjo kreiptis į banką anksčiau, užpildyti paraišką ir gauti banko „atsakymą“ dar iki pagrindinės sutarties sudarymo bei turto registracijos viešame registre, tačiau tai neatitinka elementarios logikos.  Tam, kad bankas išduotų garantinį raštą, patvirtinantį, jog konkrečiam turtui įsigyti bus suteiktas finansavimas (paskola), yra būtina nurodyti konkretų perkamą registruotą nekilnojamąjį turtą, atlikti šio turto vertinimą. Atsakovei 2021 m. gegužės 21 d. (penktadienį) įregistravus nekilnojamąjį turtą viešame registre ir pateikus duomenis ieškovams, buvo tik 7 darbo dienos, per kurias ieškovai turėtų atlikti šiuos veiksmus: užpildyti paraišką bankui, o siekiant gauti geriausią pasiūlymą, paraiškas pateikti ne vienam, o keliems skirtingiems bankams; sulaukti iš bankų pranešimo apie būtinus pateikti dokumentus; surinkti ir pateikti banko nurodytus būtinus dokumentus (turto registracijos, dokumentus apie pajamas ir turtą, bei kitus), dalyvauti pokalbyje su banko vadybininku(-ais), užsakyti ir atlikti perkamo registruoto turto vertinimą (kurio ataskaitos parengimo terminas trunka iki 2 savaičių); pateikti bankui turto vertinimo ataskaitą ir tada bankas galėtų pateikti atsakymą ((ne)sutikimą) dėl turto pirkimo finansavimo. 

19.6.                      Priešingai nei nustatė teismas, ieškovai turėjo finansines galimybes atsiskaityti su atsakove I. Nekilnojamojo turto pardavimas su nuosavybės perėjimu sutarties sudarymo dieną bei visos kainos nesumokėjimas iki nuosavybės teisių perėjimo, yra iš esmės įprasta praktika. Šią aplinkybę patvirtino ir apklausta notarė.

19.7.                      Atsakovės veiksmus nesudaryti pagrindinės sutarties sąlygojo paprastas siekis pasipelnyti, nes atsakovė ginčo turtą pardavė už žymiai didesnę kainą – 227 000 Eur. 

19.8.                      Ieškovai aktyviai dalyvavo namo projektavime ir domėjosi jo statybomis, teikė pasiūlymus dėl išplanavimo ir sprendinių; domėjosi, kada statybos bus baigtos. Tai patvirtina nuoseklius ieškovų paaiškinimus, kad jie siekė vykdyti preliminariosios sutarties sąlygas. 

19.9.                      Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2940-912/2021 turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, nes joje yra konstatuota, kad notarei nebuvo pateikta šalių sudaryta preliminarioji sutartis, įrodyta, jog sąlygas, dėl kurių nebuvo susitarta, pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti nurodė atsakovės atstovas, taigi atsakovė I nesivadovavo šalių pasiektu susitarimu, o notarei nurodė įsivaizduojamas sąlygas. Be to, nutartyje yra nustatyta, kad UAB „Ladasta“ nesutiko sudaryti sandorio, nes tarp sutarties šalių kilo ginčas dėl nekilnojamojo daikto kainos sumokėjimo tvarkos. Nesant vienos šalies valios sudaryti sandorį, notarė negalėjo tvirtinti sandorio.

19.10.                      Ieškovai, sudarydami preliminariąją sutartį, tikėjosi, kad iki 2021 m. pabaigos galės įsirengti gyvenamąjį namą ir įsikelti į jį gyventi, todėl nuo 2021 m. spalio 1 d. drastiškai padidėjus nekilnojamojo turto kainoms, už tokią kainą negali įsigyti jokio panašaus turto. Žalą vertina kaip skirtumą tarp turto pardavimo ir preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos. 

19.11.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai neįrodė jų patirtos neturtinės žalos. Ieškovai pateikė medicininius dokumentus, kurie patvirtina ieškovės patirtus išgyvenimus ir dėl to sutrikusią sveikatą; ieškovė į gydymo įstaigas kreipėsi 2021 m. birželio 11 d., t. y. faktiškai praėjus savaitei nuo to momento, kai atsakovė atsisakė su ieškovais sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl patirtų susirgimų ieškovė negalėjo rūpintis šeima, tame tarpe ir mažamečiais vaikais, kuriems yra nustatytas autizmas. Visa šeima turėjo rūpintis vien tik ieškovas. Ieškovas dėl to patyrė daug streso ir išgyvenimų, tačiau dėl jam tenkančios atsakomybės rūpintis šeima, tiesiog neturėjo galimybės lankytis pas gydytojus.

20.       Atsakovė UAB „Ladasta“ atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo atsisakyti priimti su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus; apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:  

20.1.                      Preliminariosios sutarties sąlygos aiškiai numatė, kad nekilnojamojo turto objektai pirkėjų nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, nuosavybė pereis notarinės sutarties sudarymo dieną, nes turtas bus įkeitinėjamas bankui, todėl atsiskaitymas įvyks per 30 kalendorinių dienų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų reiškę pretenzijas dėl aptartos sąlygos, jos turinio.

20.2.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovų papildomos avanso dalies sumokėjimas 2021 m. balandžio 21 d., ieškovų ir atsakovės I susirašinėjimas SMS žinutėmis, domintis banko reikalavimais bei ieškovo elektroniniu paštu 2021 m. birželio 1 d. siųsta žinutė notarei, kurioje nurodyta, jog ieškovai ims kreditą iš Luminor banko, papildomai įrodo, kad ieškovai ketino imti kreditą iš banko. 

20.3.                      Teismo posėdžio metu ieškovai nurodė, kad, prieš pasibaigiant preliminariajai sutarčiai, ieškojo nekilnojamojo turto vertintojo, tačiau nesugebėjo atsakyti, kokiu tikslu, jei neketino imti paskolos. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovai pripažino, jog svarstė klausimą dėl paskolos ėmimo, atitinkamai, tam reikėjo atlikti turto vertinimą, o ieškovų paaiškinimai dėl kitų vertinimo reikalingumo priežasčių yra nenuoseklūs. 

20.4.                      Ieškovų teiginiai apie tai, kad jie turėjo santaupų ar būtų ėmę paskolą iš UAB „Transkelias“, kurios akcininkas ir vadovas yra ieškovas V. R., nepagrįsti įrodymais, be to, atsakovės I teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog UAB „Transkelias“ nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d. nevykdė veiklos ir nemokėjo atlyginimų, įmonė yra įtraukta į VMI sąrašą, kuriai taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19. 

20.5.                      Ieškovų papildomos avanso dalies sumokėjimas 2021 m. balandžio 21 d., kad bendra ieškovų sumokėto avanso suma (27 000 Eur) sudarytų 15 proc. turto kainos, kaip reikalaujama Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 03-144 „Dėl atsakingojo skolinimo nuostatų“ pakeitimo 9 punkte, neįrodo, jog ieškovai buvo finansiškai pajėgūs sumokėti likusią dalį pirkimo kainos savo lėšomis, priešingai, patvirtina, kad ieškovai ketino imti banko paskolą. 

20.6.                      Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovai iki pagrindinės sutarties pasirašymo privalėjo užtikrinti atsiskaitymą už turto įsigijimą, domėtis finansavimo galimybėmis. Ieškovai nesugebėjo atsakyti, kam jiems reikėjo papildomų 30 dienų atsiskaitymui po pagrindinės sutarties sudarymo, jei jie buvo pajėgūs atsiskaityti už perkamą turtą.

20.7.                      Ieškovams nepateikus duomenų apie galimą atsiskaitymą ir kilus ginčui dėl atsiskaitymo tvarkos buvo būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.344 straipsnio 4 dalimi. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-23269-1044/2021 ir Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2940-912/2021, kuriose nustatyti faktai laikytini prejudiciniais, nurodė, kad ieškovai nesumokėjo kainos pagrindinės sutarties sudarymo metu, todėl notarė privalėjo reikalauti, jog šalys nurodytų, kokia tvarka bus sumokėta likusi kainos dalis ir tai patvirtinančių dokumentų. Ieškovai nesilaikė preliminariojoje sutartyje numatytų pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, ir, nepateikę dokumentų, susijusių su atsiskaitymo tvarka, elgėsi nesąžiningai. 

20.8.                      Teismui pateikti ir prijungti papildomi įrodymai (valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašai), patvirtinantys, kad ieškovai turi įvairios, ne tik pirkimo–pardavimo patirties nekilnojamojo turto sandoriuose. 

20.9.                      Atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį sąlygojo ne pardavėjos nesąžiningas elgesys, o pačių pirkėjų nerūpestingas ir neatidus elgesys, nepasirūpinant iki pagrindinės sutarties sudarymo finansiniais šaltiniais ir juos pagrindžiančiais įrodymais. Ieškovai ignoruoja faktą, kad pagrindinės sutarties pasirašymo dieną, jie nepateikė dokumentų dėl atsiskaitymo tvarkos ir neturėjo galimybės atsiskaityti. Tai, kad, pasibaigus preliminariajai sutarčiai, atsakovė I perleido turtą kitiems pirkėjams, nepatvirtina jos nesąžiningumo – kita sutartis buvo sudaryta 2021 m. birželio 21 d., pasibaigus preliminariosios sutarties terminui ir, atitinkamai, preliminariajai sutarčiai. 

20.10.                      Nors ieškovai akcentuoja, kad jie aktyviai dalyvavo namo projektavime, teikė pasiūlymus dėl sprendinių, tačiau šie teiginiai neįrodo ieškovų galimybės atsiskaityti ir, be to, neatitinka tikrovės: gyvenamasis namas buvo statomas pagal tipinį (kartotinį) UAB „Ladasta“ projektą, kuris nebuvo koreguojamas ir taikomas ieškovų reikmėms, be to, byloje esantys du elektroniniai laiškai, vienas iš kurių rašytas atsakovės I, šių ieškovų teiginių neįrodo. 

20.11.                      Kadangi pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą sąlygojo nesąžiningi pačių ieškovų veiksmai, atsakovės I civilinė atsakomybė neatsiranda, todėl ieškovų reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Be to, ieškovai reikalavimą dėl 47 000 Eur turtinės žalos atlyginimo grindžia tik tuo, jog, šalims nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, turtas vėliau buvo parduotas kitiems pirkėjams už 47 000 Eur didesnę kainą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009). 

20.12.                      Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovai, reikalaudami turtinės žalos atlyginimo, iš esmės remiasi tik atsakovės sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau tai savaime neįrodo ieškovų patirtų nuostolių fakto. Prarastos galimybės atveju atsiradusių nuostolių atlyginimas, taikant kainų skirtumo principą, visų pirma siejamas su situacija, kai nukentėjusi šalis vietoje nutrauktos sutarties per protingą terminą sudaro kitą, nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį. Ieškovai ne tik nesudarė kitos pirkimo–pardavimo sutarties, bet ir kainų didėjimą grindžia duomenimis iš laikotarpio, prasidėjusio praėjus 4 mėnesiams po preliminariosios sutarties pasibaigimo.

21.       Atsakovė Vilniaus miesto 25-ojo notaro biuro notarė D. J. ir trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas  atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą nurodė, kad dėl apeliacinio skundo prašo spręsti teismo nuožiūra, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovai apeliacinį skundą pateikė tik dėl dalies pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti ir priimti naują sprendimą tik toje dalyje, kuria atsisakyta ieškinį tenkinti atsakovės UAB „Ladasta“ atžvilgiu. Ieškovai neskundžia teismo sprendimo dalies (ar atskirų sprendimo išvadų / motyvų), kuria yra atmestas ieškinys notarės atžvilgiu, bei sprendimo dalies, kuria trečiojo asmens naudai iš ieškovų yra priteistos ERGO Insurance SE Lietuvos filialas patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

      IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl papildomų įrodymų (ne)pridėjimo prie bylos

23.       Ieškovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė išrašą iš interneto svetainės www.aruodas.lt, kuriame atvaizduota kainų statistika laikotarpiu nuo 2020 m. spalio mėn. iki 2022 m. kovo mėn. Nurodo, kad ši statistika negali būti vertinama kaip naujas įrodymas, nes yra prieinama viešai.

24.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25.       Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

26.       Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

27.       Teisėjų kolegija dėl interneto svetainės išrašo, kuriame matyti kainų statistika, pažymi, kad teikiamas įrodymas neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir nei paneigia, nei patvirtina bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, dėl kurių iš preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties šalių kaltės nesudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, teisėtumo. Be to, tokie duomenys neabejotinai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir ieškovų pateiktus duomenis atsisakytina pridėti prie bylos.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

28.       Bylos duomenimis ieškovai (būsimi pirkėjai) ir atsakovė I (būsima pardavėja) 2020 m. spalio 1 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė I įsipareigojo parduoti, o ieškovai – nupirkti 0,1473 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 175 kv. m gyvenamąjį namą, ne mažesnio kaip 85 proc. baigtumo, esančius (duomenys neskelbtini) (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 1.1–1.3 punktai). Pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą šalys numatė iki 2021 m. birželio 2 d. (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punktas).

29.       Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, kad pagrindinės sutarties kaina – 180 000 Eur su PVM; nustatė, jog ši kaina yra galutinė ir nekeičiama; nustatė, kad, ne vėliau kaip per 1 darbo dieną po preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, ieškovai atsakovei I sumokės 20 000 Eur sumą, kuri bus įskaityta į parduodamo objekto kainą, o likusią kainos dalį – 160 000 Eur pirkėjai įsipareigojo sumokėti per 30 dienų nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.1–2.3 punktai).

30.       Ieškovai 2020 m. spalio 5 d. atsakovei I sumokėjo 20 000 Eur avansą (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punktas); 2021 m. balandžio 21 d. sumokėjo papildomą 7 000 Eur avanso sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydami, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, plius 5 proc.; bendra ieškovų sumokėto 27 000 Eur avanso suma sudarė 15 proc. visos ginčo turto kainos.

31.       Preliminariosios sutarties pirkimo–pardavimo 2.2 punkte šalys sutarė, kad atsakovei I priklausantys nekilnojamojo turto objektai ieškovų nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis; nuosavybė pereina pagrindinės sutarties sudarymo dieną, nes objektas bus įkeitinėjamas bankui, o atsiskaitymas įvyks per 30 kalendorinių dienų.

32.       Šalys numatė atsakomybę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo: nustatytomis sąlygomis ir terminu nepasirašius pagrindinės sutarties, šalys netenka teisės reikalauti sudaryti pagrindinę sutartį; jeigu nustatytu terminu pagrindinė sutartis nesudaroma dėl pirkėjų kaltės, tai pirkėjų sumokėti 10 000 Eur lieka pardavėjai, o 10 000 Eur grąžinama pirkėjams; jeigu nustatytu terminu pagrindinė sutartis nesudaroma dėl pardavėjos kaltės, pardavėja pirkėjams grąžina jų sumokėtą 20 000 Eur sumą (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4.3– 4.5 punktai).

33.       Nekilnojamojo turto registro duomenimis, UAB „Ladasta“ 2021 m. gegužės 19 d. įregistravo 85 proc. gyvenamojo namo baigtumą.

34.       Iki 2021 m. birželio 2 d. pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis ginčo šalių nebuvo sudaryta. Vilniaus m. 25–ojo notaro biuro notarė D. J. išdavė liudijimą, iš kurio matyti, kad numatytas pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, nes pirkėjai (ieškovai) nepateikė dokumentų, susijusių su atsiskaitymo tvarka, kurie būtini pirkimo–pardavimo sandoriui patvirtinti. Ieškovai, nesutikdami su tokiais notarės veiksmais, pateikė skundą, kurį išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-23269-1044/2021 jį atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2940-912/2021 pareiškėjų atskirąjį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.

35.       2021 m. birželio 3 d. atsakovė I grąžino ieškovams visą jų sumokėto avanso sumą – 27 000 Eur. 2021 m. birželio 21 d. atsakovė I ginčo nekilnojamąjį turtą pardavė kitiems pirkėjams už 227 000 Eur kainą.

36.       Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami jų naudai priteisti nuostolių, patirtų dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovės I ir notarės veiksmų, dėl kurių nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovių nesąžiningų veiksmų, o todėl, jog patys ieškovai nebuvo atidūs ir rūpestingi bei savalaikiai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų – prieš pasirašant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį turėti finansinį šaltinį ir / ar atsiskaitymo realumą pagrindžiančius dokumentus. Ieškovai iš dalies su tokiomis teismo išvadomis dėl atsakovės I veiksmų vertinimo nesutinka ir teigia, kad atsakovė I negalėjo reikalauti banko garantinio rašto ginčo sandoriui, nes šalys, pasirašydamos preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nesitarė, jog turtas bus perkamas iš finansinės įstaigos suteiktos paskolos. Ieškovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė netinkamai pritaikęs įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgęs, kad ieškovai yra vartotojai, o sutartį parengė atsakovė I, be to,  sutartyje nebuvo numatyta prievolė ieškovams kreiptis į banką gauti paskolą turtui įsigyti.

37.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo preliminariosios sutarties šalims nesudarius pagrindinės sutarties.

Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybių ir šalių (vienos iš šalių) kaltės dėl pagrindinės sutarties nepasirašymo (ne)buvimo

38.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovei I ketinant parduoti žemės sklypą su gyvenamuoju namu ieškovams, o ieškovams ketinant šį turtą įsigyti iš atsakovės I, tarp šalių buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovai (būsimi pirkėjai) šios sutarties pagrindu sumokėjo atsakovei I (būsimai pardavėjai) 27 000 Eur dydžio avansą. Šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2021 m. birželio 2 d., tačiau nustatytu laiku pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra, tačiau byloje iš esmės ginčas kilo dėl pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių vertinimo preliminariosios sutarties nuostatų kontekste, t. y. dėl vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – kaltės nustatymo.

39.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nustatė, kad labiau tikėtina, jog ieškovai ketino finansuoti ginčo nekilnojamojo turto pirkimą, imdami paskolą iš banko. Teismas taip pat priėjo išvados, kad net, jeigu spręsti, jog ieškovai neketino imti paskolos iš banko, tai savaime nebūtų pagrindas ieškinį tenkinti bei pripažinti atsakovės I veiksmų, nesudarant sutarties, nesąžiningumą, nes ieškovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti bent tikėtiną išvadą, kad jie turėjo galimybę atsiskaityti už planuojamą įsigyti turtą pagrindinės sutarties pasirašymo dieną. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad patys ieškovai nebuvo atidūs ir rūpestingi bei savalaikiai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų – prieš pasirašant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį turėti finansinį šaltinį ir / ar atsiskaitymo realumą pagrindžiančius dokumentus.

40.       Ieškovai, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo situacijos įvertinimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes dėl ko šalys tarėsi, sudarant preliminariąją sutartį, t. y. kokiomis sąlygomis ieškovai ketino pirkti atsakovės I parduodamą turtą.

41.       Minėta, kad preliminariosios sutarties pirkimo–pardavimo 2.2 punkte šalys sutarė, jog atsakovei I priklausantys nekilnojamojo turto objektai ieškovų nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis; nuosavybė pereina pagrindinės sutarties sudarymo dieną, nes objektas bus įkeitinėjamas bankui, o atsiskaitymas įvyks per 30 kalendorinių dienų.

42.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis turi būti nustatomos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuojamos CK 6.193–6.195 straipsniuose, bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Taigi, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43.       Taigi, nagrinėjamojoje byloje sprendžiant šalių ginčą svarbu, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika, atsižvelgus į subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą ir teksto lingvistinį aiškinimą, nustatyti tikrąją ginčo sutarties šalių valią, tikruosius ketinimus, tikslą ir sutarties esmę, įvertinti jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

44.       Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ieškovai be 2020 m. spalio 5 d. sumokėto 20 000 Eur avanso, kaip tai šalių buvo sutarta preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkte, 2021 m. balandžio 21 d. papildomai atsakovei I pervedė 7 000 Eur avanso sumą, t. y. viso 27 000 Eur avanso, tai atitiko 15 proc. visos ginčo turto kainos ir Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 03-144 „Dėl Atsakingojo skolinimo nuostatų“ pakeitimo 9 punkte numatyto kredito sumos ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykio dydį. 2021 m. gegužės 17 d. vykęs susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina, kad ieškovai domėjosi banko reikalavimais darbų baigtumui, taip pat turto vertinimo galimybe. Be to, pats ieškovas 2021 m. birželio 1 d. elektroniniu paštu informavo notarę, kad jie kreditą ims iš Luminor banko.

45.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytų ieškovų veiksmų visuma po preliminariosios sutarties sudarymo patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, visgi, ieškovai ketino turto įsigijimui imti kreditą iš banko, dėl ko preliminariojoje sutartyje šalių buvo aptarta ginčo turto pirkimo finansavimo galimybė iš kredito įstaigos. Juo labiau kad patys ieškovai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, jog, be kita ko, svarstė galimybę perkamą turtą finansuoti banko paskola.

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkto sąlygą lingvistiniu metodu, taip pat neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariama sąlyga nėra klaidinanti, neaiški ar nesąžininga ieškovų atžvilgiu, taip pat niekaip neapribojanti ieškovų galimybės įsigyti turtą. Juo labiau kad ieškovai dėl šios sąlygos turinio atsakovei I nereiškė jokių pretenzijų ar prieštaravimų iki to momento, kol notarė atsisakė tvirtinti pagrindinę sutartį dėl ginčo turto pirkimo–pardavimo, ieškovams nepateikus dokumentų, susijusių su atsiskaitymo tvarka.

47.       Nors ieškovai nuosekliai laikosi pozicijos, kad jie ginčo turto įsigijimui neketino imti paskolos, o turto įsigijimą ketino finansuoti iš savo lėšų, tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų neteikia. Priešingai, byloje esantis Vilniaus m. 25–ojo notarų biuro notarės D. J. liudijimas patvirtina, kad pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu pirkėjai (ieškovai) nepateikė dokumentų, susijusių su atsiskaitymo tvarka, kurie būtini pirkimo–pardavimo sandoriui. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme ieškovai įrodymų, pagrindžiančių jų mokumą ar kito subjekto, pvz., UAB „Transkelias“, sutikimą ir realias galimybes paskolinti ieškovams lėšas ginčo turtui įsigyti pagrindinės sutarties sudarymo dieną, nepateikė.

48.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad aiškinant preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkto sąlygą tiek lingvistiniu, tiek ir subjektyviuoju metodais, atsakovės I tikslas užsitikrinti ieškovų mokumo garantijas, kas, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus pardavėjo elgesio standartą, ir niekaip nepažeidžia ieškovų, kaip vartotojų, teisių.

49.       CK 6.154

50.       Nagrinėjamu atveju jokių preliminariosios sutarties pakeitimų padaryta nebuvo, todėl atsakovė I turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais, šiems nekilnojamojo turto objektą įkeičiant bankui ir atsiskaitant su atsakove I per 30 kalendorinių dienų, ar sumokant už įgyjamą turtą sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį arba pateikiant kitokias atitinkamas atsiskaitymo garantijas. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt.; draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas taikomas ir nuosavybės teisės objektų savininkams sudarant sutartis dėl šių objektų naudojimo, valdymo ir disponavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto savininkas turi teisę nuspręsti jam priklausančio daikto likimą, pasirinkti, kam ir kokiomis sąlygomis parduoti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą. Minėta, kad pardavėjo reikalavimas sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį sumokėti už įsigyjamą turtą ar turėti atitinkamas atsiskaitymo garantijas, atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus pardavėjo elgesio standartą, ir savaime neįrodo pardavėjo nesąžiningo elgesio.

51.       Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, kad kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021).

52.       Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma ir aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas bei jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad atsakovė I (būsima pardavėja) savo pareigas pagal preliminariąją sutartį vykdė tinkamai, jos reikalavimai sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl atsiskaitymo tvarkos, siekiant įsitikinti ieškovų (būsimų pirkėjų) mokumo garantijomis, atitiko protingo, rūpestingo ir atidaus pardavėjo elgesio standartą, o tuo tarpu ieškovų elgesys, prieš sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį nepasirūpinant jų mokumo realumą pagrindžiančiais dokumentais, laikytinas neatitinkantis protingo, rūpestingo ir atidaus pirkėjo elgesio standarto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl priežasčių, kurios priklausė nuo ieškovų valios, kadangi jau sudarydami preliminariąją sutartį ieškovai turėjo įvertinti savo mokumo galimybes, taip prisiimdami galimą riziką. Dėl to nėra pagrindo preliminariosios sutarties neįvykdymo teisinių padarinių klausimą išspręsti kitaip, nei jis išspręstas pirmosios instancijos teismo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53.       Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą dėl preliminariosios sutarties pažeidimo, taip pat tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą dėl kurios iš preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. ieškovų, kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis.

54.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

55.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovės.

56.       Atsakovė notarė pateikė prašymą dėl 726,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, kredito įstaigos mokėjimo nurodymą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovei II kompensuotinos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, nes pastarosios neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių – pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 2 036,32 Eur.

57.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė I bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 500 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, kredito įstaigos mokėjimo nurodymą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovei I kompensuotinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 2 183,09 Eur, nes pastarosios viršija Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius – pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 2 183,09 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų V. R. (V. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ladasta“, juridinio asmens kodas 304428072, naudai 2 183,09 Eur (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus 9 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovų V. R. (V. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis atsakovės Vilniaus 25–ojo notaro biuro notarės D. J., naudai 726,10 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus 10 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                Romualda Janovičienė

                        Vilija Mikuckienė

                        Asta Radzevičienė