Administracinė byla Nr. I1-3457-505/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00051-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.4; 55.1.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 7 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3) ir patikslintame skunde (b. l. 62–64) nurodė, kad nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d. atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis neteisėtai ir nepagrįstai pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūno nurodymus buvo uždarytas, t. y. laikinai izoliuotas 48 valandoms į kamerų tipo patalpas. Teigė, kad nors jis buvo izoliuotas lengvosios grupės sąlygomis, kur priklauso 4 valandos pasivaikščioti gryname ore, tačiau nei karto nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d. nebuvo išvestas į lauką pasivaikščioti, tik vieną kartą buvo vedamas į dušą nusiprausti, taip pat negalėjo žiūrėti televizoriaus. Pažymėjo, kad dėl galimybės nesuteikimo pasivaikščioti lauke jam sutriko (duomenys neskelbtini), taip pat patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 7–10, 54–55) nurodė, kad pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas vadovaujantis 2020 m. lapkričio 27 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu Nr. LV(l)-625, kuriame nurodyta, jog siekiant išvengti konfliktų būryje tikslinga nuteistąjį A. L. izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Paaiškino, jog pareiškėjas buvo laikomas izoliuotas kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d., kadangi pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, kuriuose nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: 1) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos; 2) vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pažymėjo, kad nuteistieji pasivaikščiojimams į lauką vedami vadovaujantis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2018 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V-258 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių 1-ame sektoriuje patvirtinimo“. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas lengvosios grupės laikymo sąlygomis, jam pasivaikščioti gryname ore leidžiama 4 valandas, todėl pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį pagal nustatytą grafiką dienos metu 1 valandai, po to likusias 3 valandas jam buvo suteikiama galimybė išeiti į gryną orą, vakare po vakarienės maitinimo. Mano, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nevedimo pasivaikščioti yra nepagrįstos ir turėtų būti atmestos. Atsakovės atstovo įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, jog būtų buvę atlikti neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindžia neturtinės žalos fakto, tai, kad pareiškėjas savo nepasitenkinimą reiškia skundais, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalų dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė suimtajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti atlyginimą neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) nepagrįstai jį izoliuojant į kamerų tipo patalpas, neužtikrinant jam 4 val. pasivaikščiojimo lauke, taip pat galimybės pasinaudoti dušu bei žiūrėti televizorių.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 str., Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d., toliau – ir BVK) reglamentuoja bausmių vykdymo įstaigų pareigūnų teises ir pareigas. Šio kodekso 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigų ir pareigūnų konkrečias teises ir pareigas atitinkamose bausmių vykdymo sąlygų bei nuteistųjų teisių ir pareigų vykdymo užtikrinimo srityse nustato atitinkami BVK skyriai.
Nuteistųjų laikiną izoliavimą reglamentuoja BVK 70 straipsnis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.).
Pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis, kai gali kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, taip pat kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisės aktų pažeidimui ir būtina pažeidimą darantį ar padariusį nuteistąjį izoliuoti, pataisos įstaigos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno sprendimu gali būti ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų.
Bylos duomenys patvirtina, kad vadovaujantis 2020 m. lapkričio 27 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu Nr. LV(l)-625, kuriame nurodyta, jog siekiant išvengti konfliktų būryje tikslinga nuteistąjį A. L. izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas Pravieniškių PN-AK pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus nutarimais dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus laikotarpiais nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. lapkričio 29 d., nuo 2020 m. lapkričio 29 d.2020 m. gruodžio 1 d., nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 3 d., nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2020 m. gruodžio 5 d., nuo 2020 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. gruodžio 7 d., nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d., nuo 2020 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 11 d., nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki 2020 m. gruodžio 13 d., nuo 2020 m. gruodžio 13 d. iki 2020 m. gruodžio 15 d., nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d., 2020 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d., nuo 2020 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d. (b. l. 20, 21–22, 23–24, 25–26, 27–28, 29–30, 31–32, 33–34, 35–36, 37–38, 39–40, 41–42, 43–44, 45–46).
Pažymėtina, jog nuteistasis turėjo teisę BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka skųsti nutarimus dėl jo laikino izoliavimo, tačiau aukščiau įvardinti Pravieniškių PN-AK pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus nutarimai įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais bei nebuvo panaikinti BVK 183 straipsnyje nurodytų pareigūnų, taip pat teismo. Tai suponuoja, kad Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmai nėra pripažinti neteisėtais.
Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekia paneigti įkalinimo įstaigos administracijos veiksmų teisėtumą skiriant jam laikiną izoliaciją įrodinėdamas pirmąją privalomą sąlygą valstybės deliktinei atsakomybei kilti (neteisėtus veiksmus), nors specialia BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka minėti nutarimai nėra panaikinti. Dėl šių teisinių aplinkybių teismas konstatuoja, kad įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus įkalinimo įstaigos administracijos priimtų nutarimų, kuriais pareiškėjas laikinai izoliuotas perkeliant jį į kamerų tipo patalpas, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, teisėtumo, sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog administracijos veiksmai laikinai izoliuojant pareiškėją buvo neteisėti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad ginčo laikotarpiu jis nei karto nebuvo išvestas pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį, nors pagal BVK 74 straipsnio 5 punktą jam priklausė 4 valandos pasivaikščiojimo gryname ore.
BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), atsižvelgdamas į BVK 145 straipsnio 1 dalies normos adresatus, pobūdį (specialioji norma) ir 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo vertinimą konstatavo, jog nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į kameros tipo patalpas (laikino izoliavimo metu), taikomos BVK straipsnyje aptartos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose bei padarė išvadą, jog BVK 145 straipsnio 1 dalyje išvardinti apribojimai – gauti pasimatymus, smulkiuosius paketus, siųsti laiškus (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), paskambinti telefonu, apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, vieną valandą pasivaikščioti ir kt. – taikytini ne tik pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie perkeliami į kamerą atlikti paskirtą nuobaudą, bet ir nuteistiesiems, kurie dėl šiurkštaus nustatytos tvarkos pažeidimo perkelti į kameras laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno (žr. LVAT 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1566-662/2020).
Kaip aukščiau minėta, siekiant išvengti konfliktų būryje, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus nutarimais dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, buvo laikinai izoliuotas uždarant jį į kamerų tipo patalpas (b. l. 20, 21–22, 23–24, 25–26, 27–28, 29–30, 31–32, 33–34, 35–36, 37–38, 39–40, 41–42, 43–44, 45–46).
Atsižvelgdamas į paminėtas BVK nuostatas bei aktualią LVAT praktiką, teismas sprendžia, jog pareiškėjui esant laikinai izoliuotam BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, turėjo būti suteikiamas 1 valandos pasivaikščiojimas.
Iš Pravieniškių PN-AK pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 56-1536 dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, matyti, jog pareiškėjas perkeltas į kamerų tipo patalpas 2020 m. lapkričio 27 d. buvo tik 15 val. 30 min, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo neišvedimo į pasivaikščiojimo kiemelį minėtą dieną, kadangi, kaip nurodė pats pareiškėjas, (b. l. 55, 86) jam, atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, skirtas laikas pasivaikščioti buvo nuo 10 val. iki 11 val.
Nors į bylą pateiktoje Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021 m. vasario 11 d. pažymoje Nr. 41-1358 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas dienos metu 1 valandai pasivaikščioti (b. l. 52), tačiau atsakovės atstovas nepateikė į bylą duomenų, nors ir buvo įpareigotas Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi (b. l. 71), iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui teisė į pasivaikščiojimą gryname ore būtų buvusi suteikta 2020 m. gruodžio 1, 2, 5, 6, 9 ir 10 dienomis, todėl nepaneigus pareiškėjo teiginių, konstatuotini atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.
Teismas atkreipia dėmesį, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018).
Byloje esantis Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus Uždarosios zonos nuteistųjų pasivaikščiojimų bei paskirtų kamerų budinčiaisiais apskaitos žurnalas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teisė į pasivaikščiojimą gryname ore kitomis dienomis buvo suteikta (b. l. 74–84). Taip pat iš minėto žurnalo nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 17 ir 18 dienomis pasivaikščioti gryname ore, atsisakė (b. l. 82).
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad ginčo laikotarpiu dėl Covid-19 ligos jis tik vieną kartą, t. y. 2020 m. gruodžio 5 d., galėjo pasinaudoti dušu.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 32 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Byloje esantis Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus Uždarosios zonos nuteistųjų išvedimo į dušą žurnalas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikta, tačiau jis jos atsisakė, išskyrus 2020 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas šia jam suteikta teise pasinaudojo (b. l. 61–65), tai patvirtino ir pats pareiškėjas (b. l. 55). Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą ir įvertinus byloje esančius įrodymus, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, kadangi pareiškėjas pats savo noru tris kartus atsisakė pasinaudoti jam suteikta galimybe nusiprausti duše.
Nors pareiškėjas akcentavo, kad kameroje nebuvo galimybės žiūrėti televizoriaus, tačiau pažymėtina, jog pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems neleidžiama įsigyti ir (ar) turėti asmeninių daiktų, išskyrus drabužius, avalynę, higienos reikmenis ir kanceliarines prekes, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Įvertinus išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, byloje nustatyta, jog pareiškėjui 2020 m. gruodžio 1, 2, 5, 6, 9 ir 10 dienomis (6 dienas) nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti 1 valandą gryname ore.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl galimybės nesuteikimo pasivaikščioti lauke grindžia patirtais emociniais išgyvenimais, miego bei širdies veiklos sutrikimais.
Byloje nėra duomenų pagrindžiančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į psichologus dėl patiriamų emocinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti 6 dienų pasivaikščiojimo gryname ore neužtikrinimas. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Apibendrindamas išvardytas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pagal teisinį reglamentavimą nuteistiesiems, nepaisant to, kokioje įkalinimo įstaigoje ar kokiose patalpose jie laikomi, turi būti suteikiamas pasivaikščiojimas. Teismo vertinimu, įstatymas numato tik skirtingą pasivaikščiojimo trukmę bei sąlygas, priklausomai nuo grupės, kuriai priskirtas nuteistasis, arba esant kitoms išimtinėms aplinkybėms, tačiau pataisos įstaigoms yra numatyta pareiga nuteistiesiems šią teisę suteikti. Taigi, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę (6 dienos), pareiškėjo patirtus nepatogumus, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1623-442/2019, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-250-815/2021), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta 8 000 Eur suma. Pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors itin sunkios pasekmės. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 12 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 12 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Daina Kukalienė