Civilinė byla Nr. 3K–3–398/2007
Procesinio sprendimo kategorija 92 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. U. ieškinį atsakovui Daugiabučių namų savininkų bendrijai Nr. 939 ,,Pašilaičiai“ dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovo Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. 939 ,,Pašilaičiai“ priešieškinį ieškovui dėl skolos nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė atkurti jo pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą išduoti jam dokumentus, būtinus buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinei registracijai atlikti valstybės įmonėje Registrų centre.
Ieškovas nurodė, kad 1990 m. įstojo į Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 148, kuris vėliau buvo reorganizuotas į Gyvenamųjų namų statybos bendriją Nr. 153. Šiuo metu ši bendrija perregistruota į Daugiabučių namų savininkų bendriją Nr. 939 ,,Pašilaičiai“. Ieškovui buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini). Už šį butą ieškovas dar 1990 m. sumokėjo visą reikiamą pajaus sumą – 12 070 rublių, todėl savo prievolę bendrijai įvykdė. Namas buvo baigtas statyti 1996 m., o priduotas 1997 m. sausio 15 d., tačiau bendrija neišdavė dokumento ieškovui jo nuosavybės teisei į butą įregistruoti. Ieškovas 1995 m. kreipėsi į teismą su reikalavimu indeksuoti sumokėtus pinigus, įpareigoti atsakovą atlikti prievolę ir suteikti dviejų kambarių butą ir nustatyti, kad už butą jis sumokėjo 62 190 Lt.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 1996 m. birželio 19 d. sprendimu jo ieškinį patenkino, įpareigojo bendriją jam suteikti 53,06 kv. m 2 kambarių butą ir užskaityti 66 178,25 Lt įmoką už butą. Vilniaus apygardos teismas 1996 m. spalio 2 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas turi sumokėti 8059,60 Lt už buto statybą. Ieškovui kreipusis dėl kasacinio proceso atnaujinimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 1997 m. birželio 20 d. rašte Nr. 3T-91 išaiškino, kad dar reikia sumokėti 8059,60 Lt už buto statybą. Ieškovas sumokėjo bendrijai 8059,60 Lt, tačiau šį atsisakė išduoti reikalingus dokumentus, nurodydama skolos sumas, kurios yra visai nepagrįstos. Taip yra pažeistos jo konstitucinės teisės į nuosavybę.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti, kad ieškovas už butą (duomenys neskelbtini) liko skolingas 11 523,40 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintą Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarką, pastačius gyvenamąjį namą ir nustatyta tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, bendrija, laikydamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų, su tais bendrijos nariais, kurie pasinaudojo paskola butui statyti, sudaro skolos perkėlimo sutartį tomis pačiomis sąlygomis ir terminais, kurie buvo nustatyti bendrijos sudarytoje paskolos sutartyje, ir surašo buto perdavimo aktą. Ieškovas gali įgyti nuosavybės teisę į butą tik visiškai atsiskaitęs už šio buto statybą arba sudaręs skolos perkėlimo sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino iš dalies – nustatė, kad ieškovas už buto, esančio (duomenys neskelbtini), statybą liko skolingas DNSB Nr. 939 ,,Pašilaičiai“ 9931,79 Lt. Teismas kitą priešieškinio dalį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 297,95 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovo buto kaina buvo 24 944 Lt, iš kurių išlaidos buto statybos darbams buvo 21 409 Lt, o komunalinių patarnavimų suma už laikotarpį nuo 1995 m. spalio 1 d. iki 1997 m. sausio 15 d. – 1943,39 Lt. Ieškovas už buto statybą yra įmokėjęs 8784,60 Lt, ieškovui iš paramos fondo skirta 4636 Lt kompensacija, iš viso ieškovo įmoka yra 13 420,60 Lt. Teismas ieškovo teiginį, kad šis neskolingas, laikė nepagrįstu. Teismas nurodė, kad jo įmokėtas pajinis įnašas reiškia tik faktiškai perduotų pinigų kiekį ūkinei veiklai vykdyti, šios aplinkybės yra konstatuotos ir įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 1996 m. spalio 2 d. nutartyje. Vilniaus apygardos teismo 1996 m. spalio 2 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 1997 m. sausio 28 d. nutartyje nebuvo nustatyta pajaus dydžio už ginčo butą, nes tokių reikalavimų šioje byloje nebuvo keliama, ir teismas dėl konkretaus ieškovo pajaus dydžio už butą nepasisakė. Teismas sprendė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1997 m. birželio 20 d. raštas, kuriame nurodyta, kad ieškovas turi sumokėti dar 8059,60 Lt už statomą butą, negali būti laikomas prejudiciniu faktu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes šiame rašte buvo nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo pateikti teikimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatui dėl Lietuvos apeliacinio teismo 1997 m. sausio 28 d. nutarties. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog yra visiškai sumokėjęs pajų už buto statybą. Ieškovas atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų nenuginčijo, nepateikė įrodymų, kad atsakovas nepagrįstai apskaičiavo buto statybos išlaidas (CPK 178 straipsnis).
Atsakovas ieškovui apskaičiavo palūkanas už butą – 1591,61 Lt. Palūkanų priskaičiavimą atsakovas grindė tuo, kad ieškovo buto statybai buvo panaudotos banko kredito lėšos, kad ieškovas GNSB Nr. 153 1998 m. gruodžio 16 d. protokolu Nr. 6 buvo įtrauktas į asmenų, turinčių teisę gauti lengvatinėmis sąlygomis 19 594 Lt kreditą buto statybai, sąrašą, kad ieškovo buto statybai buvo panaudotos banko kredito lėšos. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas pasinaudojo atsakovo paimta paskola butui statyti, nes bankas su ieškovu nebuvo sudaręs kredito sutarties (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 11, 14 punktai), o atsakovas su ieškovu nebuvo sudaręs skolos perkėlimo sutarties (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo Nr. 982 13 punktas), todėl nėra teisinio pagrindo į skolos sumą įtraukti priskaičiuotas ieškovui palūkanas už butą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2007 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo nustatyta, kad ieškovas už buto statybą liko skolingas DNSB Nr. 939 ,,Pašilaičiai“ 9931,79 Lt, pakeitė, pripažino, kad ieškovo skoliniai įsipareigojimai bendrijai yra 11 523,40 Lt.
Teisėjų kolegija nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 1998 m. sausio 27 d. rašto ieškovui matyti, kad pinigai, skirti GNSB Nr. 153 iš Vilniaus miesto savivaldybės paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondo, buvo paskirstyti bendrijos nariams, kurie buvo sumokėję pradinius įnašus iki 1990 m. gruodžio 31 d. ir šis paskirstymas buvo patvirtintas devynių aukštų namo bendrijos narių susirinkimo, įvykusio 1998 m. sausio 19 d., protokolu Nr. 1 ir trijų aukštų namo bendrijos narių susirinkimo protokolu Nr. 2. Taigi bendrijos narių susirinkimams nusprendus, dėl paramos fondo paskirstymo, kartu buvo įvertinta, kad reikalingos papildomos lėšos ir iš tų narių, kurie pradinius įnašus jau sumokėję iki 1990 m. gruodžio 31 d. Tai, kad ieškovas buvo sumokėjęs daugiau, nei nustatytas pradinis įnašas, nebuvo pagrindas neskirti jam paramos fondo lėšų. Ieškovo buto statybai buvo skirta 1060 Lt.
Bendrijos valdybos susirinkime 1998 m. gruodžio 16 d. buvo nutarta, kad ieškovo, pasinaudojusio lengvatiniu kreditu, grąžintina kredito suma yra 19 584 Lt. Šio susirinkimo nutarimas nenuginčytas. Bendrija 1995 m. balandžio 25 d. sutartimi įkeitė Lietuvos žemės ūkio bankui savo turtą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Bankas 1997 m. birželio 2 d. raštu nurodė bendrijai perkelti lengvatinio kredito skolos dalį kiekvienam bendrijos nariui, pasinaudojusiam lengvatiniu kreditu. Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintos Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos 14 punkte nurodyta, kad banko įstaigos teikia gyventojams kreditą pagal kredito sutartis. Iš sutarties matyti, kad paskolos gavėjas buvo GNSK Nr. 148, tačiau šis lengvatinis kreditas buvo suteiktas remiantis Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 2 d. potvarkiu Nr. 528v. Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 428 buvo pakeistas Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos 15 punktas ir nustatyta, kad, bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti jos lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku. Taigi ieškovas privalo perimti lengvatinio kredito skolos dalį. Byloje darytina išvada, kad ieškovo buto statybai buvo paskirtas lengvatinis kreditas ir bankas pagrįstai suteikė kreditą ir ieškovo buto statybai.
Kadangi buto statyba buvo finansuojama iš banko kreditų, tai turėjo būti tenkinamas ir reikalavimas dėl palūkanų dalies.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos nutartį ir ieškinį patenkinti – įpareigoti atsakovus išduoti dokumentus dėl buto teisinės registracijos, o priešieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Teismai nenurodė, kokios materialinės teisės normos pagrindu ieškovas yra skolingas banko paskolą ir kodėl atsakovo pateikti skaičiavimai yra patikimesni už ieškovo pateiktus įrodymus. Teismas neišsiaiškino, kodėl Vilniaus apygardos teismas 1996 m. spalio 2 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinis teismas 1997 m. sausio 28 d. nutartyje nurodė 8059,60 Lt ieškovo nepriemoką, kodėl, ieškovui sumokėjus šią sumą, pradėjo reikalauti papildomai, kodėl, pasibaigus statybai, šios sumos kinta.
Ieškovas yra vienintelis bendrijos narys, kuris, stodamas į bendriją, sumokėjo visą pajų. Ieškovas buvo priešpensinio amžiaus ir nerizikavo save apsunkinti skolomis ateityje. Jeigu visi tuomečio kooperatyvo nariai būtų sumokėję visus pajus, namo statyba nebūtų užsitęsusi.
2. Teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatą. Vienintelis įrodymas statybų vertės klausimu yra Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 2000 m. rugsėjo 20 d. aktas ir 2001 m. spalio 5 d. išvados. Jokio kito oficialaus įrodymo nėra. Nors tai yra rimčiausi įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime jie nepaminėti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 14 punkto nuostatą, kad teismui reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą, taip pat CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes nenurodė argumentų, kodėl teismas atmetė ieškovo pateiktus įrodymus.
Teismas atsakovo buhalterės apskaičiavimams, kuriais buvo įrodinėjamas priešieškinys, suteikė didesnę reikšmę nei Revizijos departamento išvadoms, kurios pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį laikytinos oficialiuoju įrodymu.
Apeliacinės instancijos teismas bandė šią klaidą taisyti, tačiau atmetė Revizijų departamento išvadas, neįsigilinęs į bylos esmę. Apeliacinės instancijos teismo motyvai šiuo klausimu yra neteisėti.
Pagal Revizijų departamento 2000 m. rugsėjo 20 d. aktą ieškovo buto kainą sudaro buto statybos kaina (5452 Lt = 52,48 kv. m x 100,85 Lt/kv. m x 1,03 aukštingumo koef.) ir komunalinių paslaugų statybos metu ir palūkanų už kreditus suma (3535 Lt), t. y. didesnė suma nei Vilniaus apygardos teismo 1996 m. spalio 2 d. nutartyje nurodyta 8059,60 Lt suma. Ieškovas sumokėjo 8059,60 Lt , dėl to ginčo nėra. Revizijų departamento išvados yra padarytos vėliau – 2000 m. rugsėjo 20 d. ir 2001 m. spalio 5 d. Jose į ieškovo sumokėtą 8059,60 Lt sumą buvo atsižvelgta ir ši suma buvo įskaityta. Pagal Revizijų departamento išvadas ieškovas sumokėjo papildomai 560 Lt.
Taigi apeliacinės instancijos teismas paneigė Revizijų departamento išvadas.
4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų 22.4 punktą, kuriame nurodyta, kad nustatyti stojamojo mokesčio ir kitų įmokų dydį ir jo mokėjimo tvarką turi teisę bendrijos narių visuotinis susirinkimas. Valdybos kompetencija yra nurodyta Pavyzdinių įstatų 31 punkte, kuriame neįtvirtinta valdybai teisės skirstyti bendrijos nariams priklausančius mokėti įmokų dydžius.
Valdyba vykdė visuotinio susirinkimo kompetenciją ir taip pažeidė savo įgalinimų ribas. Pirmosios instancijos teismas to neįvertino, o apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad Valdybos protokolas yra nenuginčytas ir vykdytinas, yra neteisėtas, nes iš neteisės negali gimti teisė.
5. Ieškovas nėra sudaręs sutarties su banku. Atsakovas net nereiškė ieškinio įpareigoti ieškovą sudaryti skolos perkėlimo sutartį su banku. Jokiame įstatyme nenustatyta mokėti procentus bankui, nesant sutarties. Be sutarties ir be įstatymo jokia prievolė neatsiranda.
Teismas netyrė ieškovo atsikirtimo, kokiu pagrindu šie bendrijos vardu paimti kreditai buvo paskirstyti ne visiems, o tik daliai butų savininkų. Tai savivalė. Kreditų paskirstymo principų ir atsakovo teiginių apie ieškovo buto statybai panaudotų kreditų visišką nepagrįstumą patvirtina byloje esantys įrodymai (Revizijų departamento 2000 m. rugsėjo 20 d. aktas, 10-11 lapai).
6. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2.2 punktą, kad teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Byloje nesant įrodymų apie ieškovo ir kitų bendrijos narių sutikimus dėl kredito paėmimo, grąžinimo ir palūkanų mokėjimo ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje tai konstatavus, vis tiek remtasi prielaida, kad tokie sutikimai galėjo būti.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasacinį skundą atmesti, o ginčijamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas mano, kad buto kainos nustatymas, viso namo statybos išlaidas padalijant proporcingai kiekvieno bendrijos nario įgyjamo buto plotui, neatsižvelgiant į atskirų narių įnašų sumokėjimo datą, nepažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principų. Kaltinti kitus bendrijos narius, kad jie sumokėjo ne visą pajaus dydį, o tik jo dalį (30 procentų), nėra jokio pagrindo, nes tik tokią dalį tuo metu buvo reikalaujama sumokėti. Be to, kasatoriui, atsižvelgiant į tai, kad jis 1990 m. sumokėjo visą pajaus įnašą, iš paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondo buvo sumokėta 4636 Lt statybos pabrangimo kompensacija, t. y. 3 kartus didesnė, nei bendrijos nariams, sumokėjusiems tik dalį pajaus įnašų.
2. Atsakovas mano, kad revizorius viršijo savo kompetenciją, pateikdamas ir aiškindamas butų kainų skaičiavimo metodus, kurie nenustatyti jokiuose teisės aktuose. Revizoriui nesuteikta kompetencijos nustatyti, kurti ar aiškinti butų kainos skaičiavimo metodus ir kitus teisės klausimus, todėl tokios revizoriaus išvados nelaikytinos oficialiaisiais rašytiniais įrodymais. Be to, kai kurios revizoriaus išvados vertintinos kritiškai.
Revizorius butų kainas skaičiavo taikydamas teisės aktų neįtvirtintą metodiką, kai kaina skaičiuojama indeksuojant bendrijos narių pradinių įmokų sumas. Vilniaus apygardos teismo 1996 m. spalio 2 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 1997 m. sausio 28 d. nutartyje nurodyta, kad teisės aktuose nenustatyta įmokų ir pajų indeksavimo.
Revizoriaus išvada prieštarauja anksčiau teismo sprendimu nustatytoms aplinkybėms, t. y. išvadoje nurodytos aplinkybės paneigtos kitais įrodymais.
3. Kasatorius nenurodė, kuris būtent Valdybos sprendimas jam kelia abejonių dėl jo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kokiu pagrindu ir kas turėtų grąžinti gautą butui statyti kreditą.
Bendrijos nariai įgyja ir pareigas bendrijai, t. y. atsiskaityti už bendrijos prievoles tretiesiems asmenims. Ieškovo buto kaina buvo 24 944 Lt. Be banko palūkanų, įskaičiuotų į buto kainą, buto kaina būtų 23 352,39 Lt. Ieškovas iki namo statybos pabaigos (1997 m. sausio 15 d.) buvo sumokėjęs tik 125 Lt (12 500 rub.), taigi ieškovo buto statyba didžiąja dalimi buvo finansuojama iš banko kreditų. Pagal kreditų sutarčių sąlygas už gautus kreditus buvo mokamos palūkanos. Kreditai ir palūkanos nebuvo paskirstyti tik tiems bendrijos nariams, kurie kreditais nesinaudojo, kurie butų statybai naudojo nuosavas lėšas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas 1990 m. įstojo į Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 148, kuris vėliau buvo reorganizuotas į Gyvenamųjų namų statybos bendriją Nr. 153. Šiuo metu ši bendrija perregistruota į Daugiabučių namų savininkų bendriją Nr. 939 ,,Pašilaičiai“. Ieškovui buvo suteiktas 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini). Ginčo pagrindas yra šalių nesutarimai dėl to, ar ieškovas yra sumokėjęs visus pinigus už jam suteiktą butą.
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Minėta, kad ginčo pagrindas yra šalių nesutarimai dėl to, ar ieškovas yra sumokėjęs visus pinigus už jam suteiktą butą. Nuo to priklauso kiti ieškovo reikalavimai ir atsakovo priešieškinys. Pagrįsdamos savo reikalavimus šalys apie pinigų atitinkamų sumų sumokėjimą ir dydžius aiškina skirtingai ir skirtingais įrodymais. Taigi kasaciniame skunde iš esmės keliama įrodinėjimo problema.
1. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti ieškinio, o atsakovas – priešieškinio pagrįstumą.
Ieškovo kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles. Vertinant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų tyrimą ir vertinimą atlieka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva.
CPK 185 straipsnyje yra įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinį įsitikinimą turi suformuoti byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių arba ne pareiškėjų prašymą. Ieškovo argumentai, kad teismai nesirėmė Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 2000 m. rugsėjo 20 d. akto ir 2001 m. spalio 5 d. išvadomis, nepaneigia teismų sprendimų motyvų, nes teismai rėmėsi kitais rašytiniais įrodymais. Jų pakako, kad būtų pasiektas CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodinėjimo tikslas. Šie kasatoriaus nurodyti dokumentai neturi didesnės įrodomosios galios CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme, nes juose ne konstatuoti atitinkami faktai, bet padarytos išvados tyrimo pagrindu. Šie dokumentai yra ne pirminiai, bet išvestiniai rašytiniai įrodymai ir jie negali nulemti teismų sprendimų išvadų.
Ieškovo nurodytame Vilniaus apygardos teismo 1996 m. spalio 2 d. sprendime nurodyta 8059,60 Lt suma nėra fakto konstatavimas. Šis teismas sprendime nurodo, kad toks yra atsakovo prašymas. Tai reiškia, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą šis faktas nėra prejudicinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1997 m. birželio 20 d. raštas taip pat nėra prejudicinis faktas pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes savo teisine galia nėra teismo sprendimas. Vertindami byloje surinktus įrodymus, teismai į tai atsižvelgė.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 2.1 punkte, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr.274 15 punktas, nustatyta, kad, bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti jos lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku. Lengvatinis kreditas gali būti grąžinamas iš karto arba išsimokėtinai sutartyse nustatyta tvarka. Kredito grąžinimas išsimokėtinai užtikrinamas buto įkeitimu. Bendrijos narys, atsisakęs sudaryti buto įkeitimo sutartį arba nesudaręs šios sutarties per du mėnesius, netenka teisės į pastatytą butą.
Byloje nustatyta, kad Bendrija namo statybai paėmė lengvatinį banko kreditą ir jį panaudojo namo statybai. Taigi banko kreditas panaudotas ir ieškovo buto statybai. Grąžintina kredito suma ieškovui perkelta Gyvenamųjų namų statybos bendrijos visuotinio narių susirinkimo 1998 m. gruodžio 16 d. priimtu sprendimu (b. l. 178). Tuo pačiu sprendimu nutarta sudaryti skolos perkėlimo sutartis su 82 bendrijos nariais, tarp jų ir su ieškovu. Taigi ieškovas turi pareigą atlyginti kredito dalį ir palūkanas. Jų dydį nustatė žemesniųjų instancijų teismai. Tai, kad su ieškovu nesudaryta skolos perkėlimo sutartis, nebuvo pagrindas atmesti priešieškinį, nes minėta Vyriausybės nutarimo norma yra imperatyvi. Atmetus priešieškinį, ieškovui tenkančią skolos sumą, pareiga ją grąžinti tektų Bendrijai, t. y. kitiems jos nariams. Tokiu atveju teismo sprendimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų.
3. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant. Būtent tokias išvadas padarė žemesniųjų instancijų teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo. Teismų sprendimai pagrįsti pakankamais įrodymais, todėl jie negali būti panaikinti remiantis tik kasatoriaus argumentais.
Teismai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185 straipsniuose. Teismai materialiąsias ir procesines teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.
Neanalizuodama kiekvieno iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų, teisėjų kolegija pasisakė dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje. Kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), ir pakankamai motyvavo savo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl teismų sprendimai paliekami galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimo palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Egidijus Laužikas
Aloyzas Marčiulionis