Administracinė byla Nr. A-1569-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00975-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 350 Lt turtinei ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1–4, 15–16) pareiškėjas paaiškino, kad iki 2014 m. sausio 1 d. ne pirmus metus gaudavo piniginę socialinę paramą. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybei pradėjus savarankiškai vykdyti socialinių išmokų administravimo funkcijas, 2014 m. sausio 2 d. jis iš naujo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių (toliau – ir Skyrius). Pareiškėją aptarnavo specialistė V. Č., kuri nepagrįstai nenorėjo jo priimti, teigdama, kad aptarnauja tik asmenis su išankstine registracija. Vis dėl to prašymas su dideliu nepasitenkinimu buvo priimtas, aptarnavimas buvo nemalonus, neišsamus ir nekokybiškas. Dėl šio įvykio pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Skyriaus padalinio vedėją. Pareiškėjas paaiškino, kad yra asmuo be gyvenamosios vietos, todėl prašyme nurodė savo dėdės gyvenamosios vietos adresą. 2014 m. sausio 27 d. dėdė jam pranešė, kad gavo laišką iš Skyriaus. Susipažinęs su raštu, pareiškėjas suprato, jog socialinė pašalpa per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. jam neskiriama. Neskyrimo priežastimi buvo nurodyta tai, jog pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti jo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Dėl priimto sprendimo pareiškėjas nuvyko į Socialinių išmokų skyrių, kalbėjo rūpimais klausimais su Skyriaus atsakingais darbuotojais, tačiau vieni siuntinėjo pas kitus, bendravo nepagarbiai, todėl pareiškėjas jautėsi pažemintas. 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjas atvyko pasiimti 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 patvirtintos kopijos. Tuo pačiu norėjo pateikti prašymą piniginei socialinei paramai gauti už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Specialistė V. Č. uždavė tą patį klausimą dėl registracijos, pasakė, kad jos darbo laikas baigtas, įžūliai išvarė iš kabineto, prašymo nepriėmė. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo 16.12 val., darbo laikas nebuvo pasibaigęs, nes pagal Vidaus tvarkos taisykles turėtų būti priimama iki 16.30 val. Dėl šio įvykio jis žodžiu kreipėsi į Skyriaus vedėją I. G. Vedėja nebuvo itin maloni, bet davė nurodymą priimti jį kitai specialistei A. V. Pasak pareiškėjo, šį kartą aptarnavimas buvo visai kitokio lygio, kokybiškas, mandagus ir malonus. Buvo atlikti socialinei piniginei paramai gauti visi būtini veiksmai, užduoti atitinkami klausimai, pateiktas klausimynas atsakyti raštu, pasirašyti kiti, su parama susiję, dokumentai, surinkta reikiama informacija, domėtasi jo gyvenimo lygiu, kokybe, nurodyto adreso paskirtimi, gyvenamąja vieta ir t. t. Dėl specialistės V. Č. galimai netinkamų veiksmų 2014 m. vasario 7 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento vadovybę. Dėl to vyksta skundo nagrinėjimas. Pareiškėjo teigimu, dėl nekompetentingos darbuotojos (V. Č.) kaltės, kuri neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti, 2014 m. sausio 22 d. buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Socialinių išmokų skyriaus sprendimas Nr. 4718, kurio pasekmė – pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala. V. Č. per pirmą apsilankymą pas ją 2014 m. sausio 2 d. tinkamai neatliko savo pareigų, neįformino reikalingų dokumentų piniginei socialinei paramai gauti ir pan. Taigi Skyriaus darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl buvo atlikti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala yra per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. patirtas pajamų netekimas (nuostoliai) 350 Lt. Neturtinė žala yra 500 Lt, kurią pareiškėjas įvertino pinigais kaip kompensaciją už kilusias neigiamas pasekmes, pažeistą moralę, patirtą socialinių darbuotojų pažeminimą, rodomą nepagarbą, menkinimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurie yra ne trumpalaikiai ir jaučiami iki šiol.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 20–24) paaiškino, kad socialinę pašalpą G. A. Skyrius skyrė ir mokėjo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. sausio 2 d. kreipėsi į Skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. Jis pateikė prašymą piniginei socialinei paramai gauti, užpildydamas prašymo-paraiškos formą, kuri pildoma, kai nesikeičia anksčiau pateikti pareiškėjo duomenys socialinei pašalpai gauti. Prašyme-paraiškoje (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys) ją pildantis asmuo privalo nurodyti savo faktinės gyvenamosios vietos seniūniją. Pareiškėjas 2014 m. sausio 2 d. prašyme-paraiškoje nurodė (duomenys neskelbtini) seniūniją. Apie kokius nors gyvenamosios vietos pokyčius, pareiškėjas nepranešė, todėl Skyriui iki šiol žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Šią gyvenamąją vietą pareiškėjas nurodė ir 2011 m. sausio 12 d.  pirmą kartą paduodamas prašymą socialinei pašalpai gauti. Vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo  (toliau – ir Tvarkos aprašas) 81.5 punktu Skyrius 2014 m. sausio 8 d. parengė tarnybinį pranešimą Nr. A121-389/14-(2.1.19-SR7) „Dėl G. A. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašymo“. Tvarkos aprašo 32 punkte nustatyta tvarka tarnybinis raštas buvo pateiktas Vilniaus miesto socialinės paramos centrui, kad šios įstaigos darbuotojai atliktų pareiškėjo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą ir surašytų buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą. Vilniaus miesto Socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus socialinė darbuotoja 2014 m. sausio 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 78-17 „Dėl G. A.“ informavo, kad pareiškėjo Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašyti nepavyko, nes pareiškėjas pokalbio metu teigė, jog negyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 75 punktas nustato baigtinį sąrašą išimčių, kada skiriant socialinę paramą gyvenimo sąlygos nėra tikrinamos, tai yra, kai asmuo gyvena nakvynės namuose, krizių centruose ar kitose laikino gyvenimo vietose. Visais kitais atvejais Skyrius neturi teisinio pagrindo skirti socialinės pašalpos, jei besikreipiantis asmuo nesudaro galimybės patikrinti jo buities ir gyvenimo sąlygų. Pagal Tvarkos aprašo 20 punktą, Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į socialinę pašalpą nustatyti, todėl socialinė pašalpa gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiama pagal šiame dokumente pateiktas rekomendacijas, išvadas ar informaciją. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas atsisakė sudaryti galimybę patikrinti buities ir gyvenimo sąlygas, Skyrius 2014 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 4718 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. Šiame skunde pareiškėjas reikalauja priteisti tariamai jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, neginčydamas Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718, kuriuo jam buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą, teisėtumo. Įstatymų leidėjas akcentuoja, jog piniginė socialinė parama privalo būti teikiama tik tais atvejais, kai jos labiausiai reikia ir kai asmuo, besikreipiantis dėl šios paramos išnaudoja visas galimybes pagerinti savo materialinę padėtį. Vien tai, kad pareiškėjas, būdamas jaunas ir darbingo amžiaus, raštingas, socialinę pašalpą gauna 3 metus, byloja apie ilgalaikę jo priklausomybę nuo teikiamos paramos bei nenorą integruotis į darbo rinką. Iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės matyti, jog pareiškėjas nedirba nuo 2008 m. gruodžio 9 d., be pertraukų registruojasi teritorinėje darbo biržoje nuo 2010 m. balandžio 14 d., tačiau per šį laiką net 11 kartų atsisakė siūlomo darbo. Atsakovo teigimu, Skyrius jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti žala, neatliko. Be to, pareiškėjas neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, nepagrindė jos konkrečiais įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo G. A. skundą atmetė (b. l. 50–55).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis. Nors pareiškėjas savo skunde dėl žalos atlyginimo tiksliai nenurodo, kokie konkrečiai atsakovo aktai (sprendimai), kiti veiksmai ar neveikimas ir kokiems teisės aktams prieštarauja, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio galima spręsti, kad iš esmės pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia specialistės V. Č. neteisėtais veiksmais nepagarbiai ir nemandagiai jį aptarnaujant bei 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 neteisėtumu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 4718 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalie 5 punkto nuostata, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, iki pareigos bus įvykdytos. Įstatymo 25 straipsnyje, apibrėžiančiame piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo: 1) išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes (sudaryti teismo patvirtintą sutartį dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo, kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administratorių, gauti teisės aktais nustatytas priklausančias išmokas ir (ar) pašalpas ir kita); 2) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus; 3) per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui; 4) savivaldybės administracijos reikalavimu deklaruoti turimą turtą (įskaitant gaunamas pajamas) Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka; 5) sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą; 6) dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Šios aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu nepaneigė ir pareiškėjas, todėl teismas padarė išvadą, jog pripažinti minėtą atsakovo sprendimą neteisėtu, nėra pagrindo. Tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną ir būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas neteisėtais įvardija ir atsakovo tarnautojos – specialistės V. Č. –veiksmus, t. y. nemandagų ir nepagarbų elgesį priėmimo metu. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje, įtvirtinančiame pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, be kita ko nustatyta, kad valstybės tarnautojai savo veikloje privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus (pagarbos žmogui ir valstybei principas); privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia (teisingumo principas); privalo elgtis nepriekaištingai (padorumo principas); privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų (nešališkumo principas); privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (pavyzdingumo principas). Byloje nustatyta, kad V. Č. elgesys pagal pareiškėjo skundą buvo vertintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento, kuris konstatavo, kad išnagrinėjus pareiškėjo aprašytą situaciją bei atsižvelgus į vyresniosios socialinių išmokų specialistės V. Č. paaiškinimą, padaryta išvada, kad 2014 m. sausio 2 d. ir 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo aptarnautas ir jam buvo suteikta informacija apie asmenų aptarnavimo tvarką. Išvadoje taip pat nurodyta, kad V. Č. laikosi nustatytos asmenų aptarnavimo tvarkos. Šią išvadą paneigiančių duomenų į nagrinėjamą administracinę bylą pateikta nebuvo. Taigi konkrečiu atveju nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str.). Teismas pažymėjo, kad bet koks ginčas ir, juolab, neigiamas sprendimas yra susiję su dvasiniais išgyvenimais ir emocine įtampa. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo paskirta socialinė pašalpa per laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d.  iki 2014 m. gegužės 1 d., t. y. buvo užtikrinta jo teisė į socialinę paramą ir tai, teismo įsitikinimu, yra pakankama moralinė kompensacija už galimai patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą ir kitus nepatogumus. Pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas savo veiksmais (neveikimu) būtų sukėlęs jam ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir žalos faktą.

III.

Pareiškėjas G. A. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 59–61) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovo neteisėtais aktais CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme yra Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 4718, neoficialus pokalbis telefonu ir specialistės V. Č. veiksmai. Nors šių aktų neteisėtumą pareiškėjas tinkamai motyvavo, teismas į jo argumentus neatsižvelgė ir faktinių bylos aplinkybių netyrė.
2. Pareiškėjas nekliudė socialiniams darbuotojams tikrinti savo gyvenimo sąlygų. Tokia išvada buvo padaryta neoficialaus telefoninio pokalbio metu nekompetentingos Socialinių išmokų skyriaus darbuotojos. Byloje nėra nustatyta, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas nesudarė galimybės atlikti patikrinimą. 
3. Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 4718 nėra nurodyta objektyvių faktų, kurie patvirtintų šio sprendimo teisėtumą, neatliktas jų motyvuotas įvertinimas.
4. Tomis pačiomis sąlygomis ir pagrindais pareiškėjui buvo skirta socialinė pašalpa už 2014 m. vasario – balandžio mėnesius.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 64–67) pažymi, kad Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 4718 priimtas vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, žala atsirado dėl Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718, neoficialaus pokalbio telefonu ir specialistės V. Č. veiksmų. Pareiškėjas nurodo, jog patyrė 350 Lt turtinę žalą dėl negautų pajamų – socialinės pašalpos – ir neturtinę žalą dėl neigiamų pasekmių, patirto pažeminimo, nepagarbos, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kurie yra netrumpalaikiai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Minėtas atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tenka pareiškėjams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/13, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-684/13).

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pats formuluoja skundo dalyką ir kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė panaikinti Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paprastai reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas atskirai ir, esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl turtinės žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-314/2013, 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

Pirmosios instancijos teismas vertindamas Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 teisėtumą pasisakė, jog pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, kad jis, kaip nurodyta Sprendime, nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, todėl teismas padarė išvadą, jog pripažinti minėtą atsakovo Sprendimą neteisėtu, nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1714-662/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2039/13). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2300/14). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs, t. y. nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti. Ši procesinė norma įpareigoja ginčą nagrinėjantį administracinį teismą, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neapsiriboti vien tik šalių paaiškinimais bei jų pateiktais įrodymais, tačiau suponuoja jo pareigą atlikti visus būtinus procesinius veiksmus, kad visapusiškai ir objektyviai būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-442/2015).

Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių išvadai dėl Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 teisėtumo padaryti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Skyrius 2014 m. sausio 8 d. tarnybiniu pranešimu Nr. A121-389/14-(2.1.19-SR7) kreipėsi į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą prašydamas patikslinti, iš kokių pajamų pareiškėjas gyvena, koks veiklos pobūdis, kokio ir kokiais būdais ieško darbo, kokias pajamų gavimo galimybes išnaudoja, ar turi papildomų nedeklaruojamų pajamų, ar pajamos, gaunamos iš socialinės pašalpos atitinka pareiškėjo gyvenimo sąlygas, kam priklauso būstas, kuriame pareiškėjas faktiškai gyvena, ar be pareiškėjo gyvena kiti asmenys, dėl kokių priežasčių gyvenamosios vietos nedeklaruoja faktinės gyvenamosios vietos adresu. Prašyta surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą (b. l. 28). Pagal Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus socialinės darbuotojos 2014 m. sausio 9 d. tarnybinį pranešimą dėl G. A., buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašyti nepavyko, nes per pokalbį telefonu su G. A. paaiškėjo, jog jo nurodytu adresu jis negyvena, šį adresą nurodęs tik korespondencijai gauti, o pats pastovios gyvenamosios vietos neturi (b. l. 29). Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 4718 nurodytas atsisakymo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. pagrindas – Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą) (b. l. 10).

Pareiškėjo teigimu, tą patvirtina ir Socialinio darbo skyriaus socialinės darbuotojos 2014 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas, tokia išvada buvo padaryta tik pagal pokalbį telefonu, kurio metu, kaip paaiškino pareiškėjas, jis nurodė neturintis pastovios gyvenamosios vietos, o socialinė darbuotoja sakė, jog prireikus susisieks su G. A. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, netyrė, ar pokalbio metu gauta informacija buvo pakankama padaryti išvadai, jog pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, nenustatė, ar pareiškėjas, kaip asmuo nurodantis, jog neturi pastovios gyvenamosios vietos, privalėjo nurodyti gyvenamąją vietą socialiniams darbuotojams tikrinti, nesiaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjui, jo teigimu, pateikus tą pačią informaciją jo teisė į socialinę pašalpą buvo vertinama skirtingai, nenagrinėjo, kokioms aplinkybėms išnykus ar pasikeitus vėliau buvo nuspręsta skirti socialinę pašalpa pareiškėjui.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 teisėtumo. Nesant pakankamo pagrindo konstatuoti Sprendimo ir juo įforminto atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą teisėtumą ar neteisėtumą, t. y. pripažinti viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą, negali būti sprendžiamas žalos dėl šių veiksmų atsiradimo bei jos atlyginimo klausimas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog jis žalą patyrė ir dėl pokalbio telefonu su socialine darbuotoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kokiais būtent veiksmais pokalbio telefonu metu jam buvo padaryta žala ir kodėl jis šį veiksmą laiko neoficialiu bei neteisėtu. Dėl anksčiau išdėstytų motyvų pripažintina, jog pareiškėjo nurodomas pokalbis, jo pagrindu galimai padarytos išvados, vertintinos pokalbio sukeltų pasekmių aspektu sprendžiant dėl Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 teisėtumo, tačiau nepateikus jokių duomenų, jog pačiu pokalbiu pareiškėjui buvo padaryta žala, jis nelaikytinas savarankišku žalos atsiradimo pagrindu. 

Pareiškėjo teigimu, žala atsirado ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus specialistės V. Č. veiksmų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodytos tarnautojos elgesys pagal pareiškėjo skundą buvo vertintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento, kuris konstatavo, kad išnagrinėjus pareiškėjo aprašytą situaciją bei atsižvelgus į V. Č. paaiškinimą, padaryta išvada, jog 2014 m. sausio 2 d. ir 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo aptarnautas ir jam buvo suteikta informacija apie asmenų aptarnavimo tvarką. Išvadoje taip pat nurodyta, kad V. Č. laikosi nustatytos asmenų aptarnavimo tvarkos (b. l. 43–44).

Minėta, jog pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tenka pareiškėjui. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė duomenų, paneigiančių jo skundo dėl V. Č. veiksmų tyrimo išvadų, taip pat nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog būtent dėl minėtos specialistės veiksmų Skyrius Sprendimu atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą. Atsižvelgiant į tai, jog nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus specialistės V. Č. veiksmų neteisėtumą bei jų priežastinį ryšį su Sprendimo priėmimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atsiradimą dėl šių V. Č. veiksmų.   

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti dėl V. Č. veiksmų, šioje dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, tačiau dėl anksčiau nurodytų motyvų teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuota, kad Skyrius priėmė teisingą ir pagrįstą 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 4718 ir todėl šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus bei civilinę atsakomybę, naikintina, šioje dalyje perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį dėl žalos dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 neskirti G. A. socialinės pašalpos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                        Laimė Baltrūnaitė

          Artūras Drigotas

          Ričardas Piličiauskas