Civilinė byla Nr. 2A-2551-345/2013

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

63.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei D. K. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo procesą, paskolų ir rašytinių sandorių sudarymą, taikymo bei aiškinimo klausimai.

Pareikštu ieškiniu ieškovas G. V. prašė priteisti iš atsakovės D. K. 67 764 Lt skolą, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad prašomą priteisti sumą laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. gegužės 22 d. paskolino atsakovės vyrui A. B., kuri yra pastarojo paveldėtojų procesinių teisių perėmėja (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui 60 894 Lt skolos ir 1 827 Lt žyminio mokesčio.

Teismas pateiktų mokėjimo pavedimų nustatė, kad ieškovas A. B. iš viso pervedė 60 894 Lt. Iš ieškovo paaiškinimų nustatęs, kad pinigus A. B. ieškovas skolino susitaręs dėl jų skolinimo žodžiu pokalbiu internetu metu, A. B. esant Afrikoje, teismas konstatavo buvus objektyvią kliūtį paskolos sandorius įforminti raštu (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Anot teismo, paminėta aplinkybė, liudytojo V. A. parodymai apie jam žinomus ieškovo ir A. B. paskolos teisinius santykius bei faktas, kad A. B. neskubėdavo verslo santykių forminti raštu, juos grindė tarpusavio pasitikėjimu, rodo, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti buvus paskolos teisinius santykius dėl 60 894 Lt paskolinimo tarp ieškovo ir A. B..

Teismas nurodė, kad faktas, jog mokėjimo nurodymuose nurodytos skirtingos mokėjo paskirtys, yra nereikšmingas. Tokia išvada sprendime padaryta įvertinus tai, kad pirmuose mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta, jog pinigai pervedami kaip paskola, taip pat tai, kad ieškovas neteikė mokėjimo paskirtims jokios reikšmės dėl jo santykių su A. B. pobūdžio (betarpiški, draugiški, ilgalaikiai tarpusavio pasitikėjimu grindžiami žodiniai santykiai), bei tai, kad A. B., gavęs ieškovo pervedamus pinigus, jų negrąžino. Argumentus, kad ginčo suma A. B. buvo pervesta bendram jo ir ieškovo verslui Afrikoje vykdyti, teismas atmetė kaip niekuo nepagrįstus. Atsakovės poziciją, kad dalis ginčo pinigų priklausė pačiam A. B. bei buvo gauti pardavus jam priklausančią transporto priemonę, teismas pripažino nepagrįsta įvertinęs liudytojos V. K. parodymus, jog ji nemačiusi pinigų perdavimo ieškovui fakto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

              Apeliaciniu skundu atsakovė D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

              1. Teismas sutiko, kad ginčo santykiui taikytinas CK 6.871 straipsnis, tačiau pažeisdamas CK 1.93 straipsnio 2 dalį neatmetė liudytojo V. A. parodymų. Vertinant šio liudytojo parodymus taip pat nebuvo atsižvelgta, jog jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi yra ieškovo artimas draugas, juos siejo verslo santykiai, taigi pripažinus, kad tarp ieškovo ir A. B. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, liudytojas išvengtų atsakomybės už vykdant verslą prisiimtus įsipareigojimus. Pagal bylos aplinkybes liudytojo parodymai apskritai turėjo būti pripažinti neleistina įrodinėjimo priemone. Taigi akivaizdu, kad teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytomis išimtimis.

              2. Byloje esantys mokėjimo pavedimai, sąskaitų išrašai pagal savo įrodomąją reikšmę neprilygsta rašytiniam sandorio sudarymo faktą patvirtinančiam įrodymui, nes juose nefiksuotas susitarimas dėl esminių paskolos sutarties sąlygų. Teismas ignoravo aplinkybę, jog ieškovui ir A. B. nebuvo objektyvių kliūčių sudaryti paskolos sutarties. Vertinant mokėjimo pavedimus buvo neatsižvelgta į tai, kad A. B. tariamo pinigų skolinimo laikotarpio metu ir kiti asmenys į jo sąskaitą atliko pavedimus nurodydami mokėjimo paskirtyje „sąskaitos papildymas“. Akivaizdu, kad mokėjimo paskirtyje nurodytos sąvokos „sąskaitos papildymas“ ar „indėlio papildymas“ neleidžia daryti išvados, jog pinigų pervedimo tikslas buvo paskolos suteikimas. Šiuo aspektu akivaizdu, jog teismas pernelyg sureikšmino ieškovo paaiškinimus dėl minėtų sąvokų vartojimo mokėjimo nurodymuose kaip patvirtinančius paskolos sutarties vykdymą.

              3. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad A. B. būtų įsipareigojęs grąžinti ieškovui jo tariamai paskolintą sumą. Per visą ginčo laikotarpį A. B. negrąžino nė dalies pinigų, kas patvirtina, jog tarp jo ir ieškovo nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Šių santykių susiklostymo tikrai nepatvirtina į bylą pateikti mokėjimo pavedimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2012; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Kad tarp A. B. ir ieškovo nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai patvirtina ir liudytojo V. A. bei ieškovo paaiškinimų prieštaringumas (2013 m. vasario 2 d. teismo posėdžio protokolas). Bet kuriuo atveju vertinant bylos medžiagą būtina atsižvelgti į susidariusios situacijos be šios bylos specifiką, kurią sąlygoja ta aplinkybė, jog A. B. yra miręs.

              4. Aplinkybę, kad tarp A. B., Ginto Kavaliausko, ieškovo bei V. A. egzistavo verslo santykiai, patvirtina A. B. ir ieškovo vizitai į Zambijos Respubliką, nuolatinis A. B. sąskaitos pildymas ieškovo bei V. A. lėšomis, Ginto Kavaliausko naudojimasis A. B. sąskaitomis, atsakovės paaiškinimai dėl vykdyto verslo bei 28 000 Lt, gautų pardavus automobilį, perdavimo ieškovui tikslu juos perduoti A. B.. Taigi byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad A. B. sąskaitoje buvusios lėšos buvo naudojamos šalių bendro verslo finansavimui Zambijoje.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. V. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:

              1. Liudytojas V. A. nėra suinteresuotas bylos baigtimi, jis ir A. B. buvo vaikystės draugai, visada gerai sutarė, organizavo bendrą verslą. Liudytojas jokių pretenzijų atsakovei neturi, o teismo sprendimas šioje byloje jo teisėms ar pareigoms jokios įtakos neturės.

              2. Rašytinė paskolos sutartis tarp ieškovo ir A. B. sudaryta nebuvo, kadangi, kaip teismo posėdžio metu paaiškino pati atsakovė, tarp jų bei jų verslo partnerių nebuvo tokios praktikos. Atsakovė nepateikė jokio paaiškinimo dėl tų mokėjimo pavedimų, kuriuose mokėjimo paskirtyje nurodyta „paskola“. Ieškovas, kaip ir nurodė teismo posėdyje, nesureikšmino nurodomos pavedimų paskirties. Paskolintų pinigų A. B. objektyviai negalėjo grąžinti, kadangi pinigai buvo skolinami laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. gegužės 22 d., kai A. B. mirė 2008 m. gegužės 28 d. 

              3. A. B. paskolintos lėšos buvo išgrynintos Zambijoje, kadangi pats A. B. pinigų skolinimo metu buvo Zambijoje. Pasisakant dėl atsakovės minimų 28 000 Lt perdavimo, lieka neaišku, kodėl ji pati jų nepervedė. Be to, šiuos pinigus gavo liudytojas V. A. kaip A. B. skolos grąžinimą.

              4. Tarp ieškovo ir A. B. nebuvo jokių verslo santykių: nei bendros įmonės, nei susitarimo dėl jungtinės veiklos vykdymo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

              Apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai patvirtina, kad apeliacinio proceso esmę sudaro patikrinimas, ar iš tiesų tarp ieškovo G. V. ir A. B. susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

              Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. gegužės 22 d. A. B. ieškovas pervedė 60 894 Lt (t. 1, b. l. 19-36). Dalies mokėjimo pavedimų paskirtis buvo „paskola“, dalies - „indėlio pap. V. G.“, dar kitos dalies – „sąskaitos papildymas“. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar šiais mokėjimo pavedimais ieškovas iš tiesų vykdė savo kaip paskolos davėjo įsipareigojimus A. B..

              Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl reikšmingų sandorio aplinkybių įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo mėn. 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Rašytinės paskolos sutarties ieškovas su A. B. sudarę nebuvo. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog A. B. yra miręs, šios bylos įrodinėjimo dalykas yra specifinis, kadangi šalims yra apsunkinta galimybė pagrįsti savo argumentus bei atsikirtimus neesant vieno iš pirminių įrodymų patikimumo patikrinimo šaltinių.

              Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ginčo sumos pervedimo laikotarpiu A. B. buvo išvykęs verslo reikalais į Zambijos Respubliką. Patikimų įrodymų, kad ieškovas būtų buvęs A. B. Zambijos Respublikoje vystyto verslo partneriu, į bylą pateikta nebuvo. Pačios atsakovės hipotetiniai paaiškinimai dėl ieškovą ir A. B. siejusio bendro verslo, tarpusavyje susijusių asmenų atlikinėti pavedimai į A. B. banko sąskaitas, ieškovo kelionės į Zambijos Respublika, nepatvirtina minėto fakto. Šių duomenų įrodomąją reikšmę paneigia liudytojo V. A. (neturinčio suinteresuotumo bylos baigtimi), A. B. verslo partnerio, paaiškinimai, kad ieškovas neprisijungė prie A. B. su liudytoju Zambijos Respublikoje plėtoto verslo (t. 2, b. l. 106-107). Faktas, jog ieškovas keliavo į Zambijos Respubliką, kur leido su ieškovu kartu laiką, nepatvirtina, kad paminėti V. A. paaiškinimai būtų melagingi ir neatitiktų realiai buvusios situacijos. Taigi byloje surinkti įrodymai suponuoja išvadą, jog ieškovo ir A. B. verslo santykiai nesiejo (CPK 185 straipsnis), todėl atsakovės kelta versija, jog ginčo pinigus ieškovas A. B. pervedė ne skolindamas, bet verslo skatinimui, atmetama kaip nepagrįsta.

              Kito logiško paaiškinimo dėl kokios priežasties ieškovas atliko pinigų pervedimą A. B., jei ne skolindamas pastarajam pinigus, byloje ir nebuvo pateikta. Faktas, jog pirmųjų mokėjimo pavedimų paskirtyje buvo nurodyta – „paskola“, atsižvelgiant į tai, kad A. B. buvo reikalingos lėšos verslui plėtoti, jis nepervedė pinigų atgal, tikėtinai patvirtina, kad ieškovas ir A. B. buvo sudarę žodinį susitarimą dėl pinigų skolinimo. Aplinkybę, jog paminėtus asmenis siejo ilgalaikiai draugiški tarpusavio santykiai, kad jie tarpusavyje sandorius sudarinėjo žodžiu, patvirtino ir pati atsakovė (t. 2, b. l. 105). Kad ieškovas A. B. pinigus skolino patvirtino ir liudytojas V. A. (t. 2, b. l. 107). Šių faktinių duomenų pakanka išvadai, kad ieškovas ir A. B. buvo sudarę žodinę paskolos sutartį. Nors pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, tačiau pagrindo nesiremti liudytojo V. A. parodymais, nesant duomenų apie jo materialinį ar procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nėra, juolab, kad jie neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams (mokėjimo pavedimams) bei kitų asmenų (ieškovo, atsakovės) paaiškinimams. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo procese nepagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme įtvirtinti draudimai remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo faktą, kai nebuvo laikytasi paprastos rašytinės sandorio formos,  įvertinus šios konkrečios bylos įrodinėjimo dalyko specifiką, neturėtų būti taikomi, kadangi nesąžiningai apsunkintų galimybes ieškovui pagrįsti ieškinio faktinį pagrindą.

              Kaip minėta, remiantis byloje surinktais duomenimis akivaizdu, jog ieškovas ir A. B. susitarė dėl pinigų skolinimo ir šį susitarimą įvykdė. Tačiau ginčas realiai yra kilęs ir dėl to, kokia tiksliai suma A. B. ieškovo buvo paskolinta. Atsakovė teigia, kad ji A. B. pavedimu pardavė jam priklausiusį automobilį, o už jį gautus pinigus perdavė ieškovui, kurie ginčo mokėjimo pavedimais ir buvo pervesti A. B.. Liudytoja V. K. turėjusi patvirtinti paminėtus atsakovės teiginius teismo posėdyje paaiškino, jog nematė, kad atsakovė iš tiesų būtų perdavusi ieškovui už automobilį gautus pinigus (t. 2, b. l. 106); liudytojas V. A. patvirtino, jog šiuos pinigus atsakovė perdavė būtent jam, kad jis juos perduotų A. B. (t. 2, b. l. 107). Įvertinus šiuos liudytojų paaiškinimus bei faktą, jog ieškovo ir A. B. nesiejo verslo santykiai, laikytina, kad atsakovė neįrodė, kad ginčo mokėjimo pavedimais pervesta 28 000 Lt suma buvo pinigai, gauti pardavus A. B. priklausiusį automobilį (CPK 185 straipsnis).

              Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Byloje nustatytos aplinkybės: ieškovas ir A. B. buvo susitarę dėl pinigų skolinimo; A. B. buvo reikalingos lėšos verslo plėtojimui; ieškovas nebuvo A. B. verslo partneris, bei tokie duomenys, jog A. B. nepervedinėjo ieškovui gautų pinigų atgal, spręstina, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovas A. B. skolino pinigus ne tik mokėjimo pavedimais, kurių paskirtyje buvo nurodyta „paskola“, bet ir kitais pavedimais, kuriais ieškovas vykdė savo tęstinio pobūdžio įsipareigojimus (CPK 185 straipsnis). Apibendrindama išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, byloje surinktus duomenis visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino, savo išvadas motyvavo. Kadangi ieškovas įrodė tiek susitarimo dėl pinigų skolinimo, tiek pinigų perdavimo faktą, pagrindo netenkinti ieškinio dalyje dėl 60 894 Lt skolos priteisimo nėra.

              Pasisakant dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad atsakovės nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime netraktuotinas kaip pagrindas jas laikyti klaidingomis ar padarytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2011), tuo labiau, kad pačios atsakovės argumentacija yra prieštaringa bei grindžiama lanksčiu faktinių aplinkybių traktavimu. Ši išvada paremta tuo, jog pavyzdžiui pati atsakovė pripažino, kad ieškovas ir A. B. tarpusavio sutarčių niekada nesudarinėjo raštu, tačiau kaip vieną pagrindų, neva patvirtinančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, nurodė, kad A. B., grįžęs į Lietuvą 2008 m. balandžio mėn., paskolos sutartį, jei tokia buvusi sudaryta, su ieškovu būtų įforminęs raštu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegijos manymu kiti apeliaciniame skunde paminėti argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde pateiktais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Henrichas Jaglinskis             

                                                                                                                              Jadvyga Mardosevič

                                                                                                                              Zita Smirnovienė