Administracinė byla Nr. P-31-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03792-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020 pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“) dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja R. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir savivaldybė) 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2.       Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 5 dalis nustato, jog socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 proc. viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. Šiuo atveju ginčijamas sprendimas grindžiamas teisės norma, kuri reglamentuoja sudarytos socialinio būsto sutarties nutraukimo pagrindus, t. y. kitus teisinius santykius. Taip pat priimant ginčijamą sprendimą buvo vertinamos dviejų asmenų šeimos pajamos, nes socialiniame būste gyvena ji ir jos dukra G. Š., kurios gaunamų pajamų vertinti nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes ji Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintos sąvokos „šeima“ prasme nėra pareiškėjos šeimos narys. Šeima laikoma, kai su vienu iš tėvų gyvena vaikas iki 18 metų, tuo tarpu pareiškėjos dukrai jau 22 metai.

3.       Teismo posėdžio metu buvo pažymėta, jog šiuo metu situacija pasikeitė, nes pareiškėjos dukra (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters U. M..

4.       Atsakovai atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovai pažymėjo, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-2129 „Dėl socialinio būsto išnuomojimo (duomenys neskelbtini) R. G. ir kitiems“, 2006 m. lapkričio 17 d. su pareiškėja buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 97. VšĮ „Vilniaus butai“ 2007 m. gegužės 24 d. sudarė su pareiškėja socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39 N07/0254 (toliau – ir Nuomos sutartis) ir išnuomojo jai butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal Gyventojų registro duomenų bazės išrašus, pareiškėja ir jos dukra G. Š. minėtame būste gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2006 m. gruodžio 12 d. Pagal Nuomos sutarties 40.3 punktą ši sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą pagal Įstatymą. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą dviejų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto savivaldybėje, grynosios metinės pajamos negali viršyti – 7 752 Eur per metus, o pridėjus leistiną 25 proc. perviršį – 9 690 Eur per metus. Iš pareiškėjos ir jos dukros G. Š. 2016 m. turto deklaracijų nustatyta, jog jų 2016 m. pajamos bendrai sudarė 14 341 Eur, kas 4 651 Eur viršijo leistiną 25 proc. perviršį. Taigi, pareiškėjai praradus teisę į socialinį būstą, Nuomos sutartis baigėsi. Pagal Nuomos sutarties 24 punktą, pasibaigus Nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip 10 kalendorinių dienų po šios sutarties pasibaigimo, atlaisvinti butą, išgabenti visus nuomininkui priklausančius daiktus ir perduoti butą nuomotojui. Nuomos sutarčiai pasibaigus, pareiškėja 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu sudaryti su ja socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), terminuotą vienerių metų nuomos sutartį. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

7.       SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovai.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su 2017 m. liepos 24 d. prašymu sudaryti terminuotą socialinio būsto nuomos sutartį vienerių metų laikotarpiui. Tai reiškė, kad pareiškėja siekė sudaryti naują terminuotą būsto nuomos sutartį, t. y. siekė įgyvendinti teisę į socialinę paramą. Pareiškėja neneigė, jog socialiniame būste gyveno ir ketino gyventi kartu su dukra G. Š., tačiau, pareiškėjos įsitikinimu, pilnametė dukra negalėjo būti laikoma jos šeimos nare. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.588 straipsnis nustato asmenis, kurie yra laikomi nuomininko šeimos nariais, t. y. pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį (2 dalis). Pareiškėja neneigė, kad gyvena kartu su savo dukra ir veda bendrą namų ūkį, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, jog jos dukra G. Š., kuri yra pilnametė, nelaikoma jos šeimos nare. Teismas pažymėjo, jog tai reiškė, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo skaičiuojamos ne vien pareiškėjos gaunamos pajamos, o jos kartu su dukra, kaip dviejų asmenų šeimos, gaunamos pajamos. Pareiškėja neneigė, kad jos ir dukters pajamos viršijo Įstatyme nustatytas grynąsias metines pajamas, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad savivaldybės priimto sprendimo ginčijama dalis (2 punktas) laikytina teisėta bei pagrįsta.

10.       Teismas pažymėjo, jog administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu pateikti dokumentai – (duomenys neskelbtini) gimimo įrašas, 2018 m. kovo 8 d. pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą bei išrašai iš medicininių dokumentų, savivaldybei priimant ginčijamą sprendimą dar neegzistavo, todėl negalėjo būti įvertinti.

III.

11.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

12.       Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos skundo dalies dėl neteisingo materialinės teisės normos taikymo. Priimant ginčijamą sprendimą nesudaryti su pareiškėja terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties vienerių metų laikotarpiui, buvo vadovaujamasi Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi, kuri reglamentuoja jau sudarytos socialinio būsto sutarties nutraukimo pagrindus. Tačiau su pareiškėja socialinio būsto nuomos sutartis ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo sudaryta, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl jos nutraukimo. Tai reiškė, kad buvo pritaikyta teisės norma, kuri šio teisinio santykio nereglamentuoja, dėl ko teismas, pripažindamas ginčijamą sprendimą teisėtu ir pagrįstu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą.

13.       Teismas atskleisdamas „šeimos“ sąvokos turinį nepagrįstai vadovavosi CK 6.588 straipsniu, kuris yra bendroji teisės norma, o turėjo vadovautis Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta „šeimos“ sąvoka, kuri yra specialioji teisės norma, t. y. teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Pagal Įstatyme apibrėžtą „šeimos“ sąvoką pareiškėjos dukra G. Š., kuri jau buvo pilnametė, dirbo ir gavo savarankiškas pajamas, nesimokė nei bendrojo ugdymo, nei kitose mokymo įstaigose, nebuvo laikoma pareiškėjos šeimos nare, todėl šio Įstatymo prasme turėjo būti skaičiuojamos bei vertinamos tik pareiškėjos pajamos, kaip vieno gyvenančio asmens.

14.       Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias kriterijus, pagal kuriuos turėjo būti sprendžiama dėl teisės į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti. Kaip matyti iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto, teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti turi šeima, kai dviejų ar trijų asmenų šeimos grynosios metinės pajamos sudaro 123 VRP dydžių ir deklaruoto turto vertė sudaro 262 VRP dydžių. Nagrinėjamu atveju, jeigu pareiškėjos (jos šeimos) pajamos ir viršijo 123 VRP dydį, tačiau deklaruoto turto vertė neviršijo 262 VRP dydžių. Tai reiškė, kad nebuvo abiejų būtinų sąlygų visumos, dėl kurios pareiškėja (jos šeima) negalėjo įgyti teisės į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti.

15.       Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitusią teisinę ir faktinę situaciją, t. y. į aplinkybę, jog G. Š. 2018 m. vasario 16 d. susilaukė dukters U. M., kurios deklaruota gyvenamoji vieta yra su motina ginčo bute. U. M. yra neįgali, jai atlikta operacija. Nors U. M. ginčijamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo gimusi, tačiau šis sprendimas jos teises ir teisėtus interesus pažeis iš esmės, nes ji praras savo gyvenamąją vietą ir teisę į saugią aplinką. Tokia situacija prieštarauja bendriesiems teisės principams, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijai, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, kurių nuostatos dėl prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir užtikrinimo turi ir viešo intereso gynybos požymių.

16.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime, kuriame pateikta bendra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija, prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja buvo sudariusi socialinio būsto nuomos sutartį. Nors socialinio būsto nuomos sutartys (išskyrus įstatyme numatytus atvejus) yra neterminuotos, visgi socialinio būsto nuomininkai turi kasmet deklaruoti savo pajamas ir turtą, ir jeigu deklaruoto turto vertė ar pajamos daugiau nei 25 proc. viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, socialinio būsto nuomos sutartis yra nutraukiama. Įstatymas nenumatė jokių išimčių, kad tokiais atvejais būtų galima sudaryti terminuotą vienerių metų socialinio būsto nuomos sutartį, todėl ginčijamame sprendime buvo pagrįstai kaip teisinis pagrindas nurodyta Įstatymo 20 straipsnio 5 dalis, taip pat pagrįstai atmestas pareiškėjos prašymas ir nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis.

18.       Nurodė, kad tik asmenys, kurių pajamos ir deklaruoto turto vertė neviršija Įstatyme nustatytų dydžių (turi būti nustatytos abi sąlygos), gali būti įrašomi į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. Ta aplinkybė, jog šiuo atveju pareiškėja neturėjo turto ar turto vertė neviršijo Įstatyme nustatytų dydžių, neturėjo jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomos, juo labiau, kad šiuo atveju jos šeimos pajamos viršijo Įstatyme nustatytus dydžius.

19.       Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta „šeimos“ sąvoka apima ne tik vaikus iki 18 metų, gyvenančius kartu su tėvais, bet ir asmenis, teismo tvarka pripažintus šeimos nariais. CK 6.588 straipsnyje yra nurodyti asmenys, kurie laikomi nuomininko šeimos nariais, t. y. pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja gyveno kartu su dukra ir vedė bendrą ūkį. Iš pareiškėjos 2016 m. turto deklaracijos buvo matyti, kad jos pajamos sudarė 9 746 Eur, kas viršijo net ir leistiną perviršį. Taigi net ir tuo atveju, jei būtų skaičiuojamos tik pareiškėjos pajamos, jos vis vien neatitiktų Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto.

20.       Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad šiuo metu, po ginčijamo sprendimo priėmimo, pasikeitė pareiškėjos šeimos sudėtis, nereiškė, jog ginčijamas sprendimas neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėja gali kreiptis su kitu prašymu į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl socialinio būsto nuomos. Pareiškėja, turėdama pakankamas pajamas, galėjo pati pasirūpinti gyvenamuoju būstu, nepažeisdama kitų asmenų, kurie laukia eilėje, interesų.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22.       SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nurodė CK 6.588 straipsnio 2 dalį ir 6.590 straipsnio 1 dalį bei pažymėjo, kad 2007 m. gegužės 24 d. su pareiškėja sudarytos socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N07/0254 3 punkte įtvirtinta, kad išnuomotame socialiniame būste turi teisę gyventi ir G. Š., kuri yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą minėtu adresu ir realiai ten gyveno. Taigi pareiga deklaruoti turtą ir pajamas yra nustatyta ne tik pareiškėjai, bet ir jos dukrai G. Š.. Be to, šiuo atveju, net ir įvertinus vienos pareiškėjos pajamas buvo matyti, jog jos viršijo Įstatyme nustatytą dydį. Pareiškėja nepagrįstai nurodė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes jis reglamentuoja sąlygas gauti paramą būstui įsigyti, o nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl socialinio būsto nuomos.

IV.

23.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu (toliau – ir LVAT Sprendimas) pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos R. G. skundą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ priedo 2 eilutę. Taip pat priteisė R. G. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 45 Eur teismo išlaidų.

24.       Teismas nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes: pareiškėjai kartu su tuo metu nepilnamete dukra 2006 metais buvo suteiktas savivaldybės socialinis būstas ir sudaryta neterminuota socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Pareiškėja ir jos dukra kasmet deklaruodavo savo turtą ir pajamas. 2016 metais pareiškėjos ir jos dukros gautos pajamos viršijo Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą dydį, todėl pareiškėja prarado teisę į socialinį būstą. Pareiškėja 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu sudaryti su ja būsto, kuriame ji iki tol gyveno, terminuotą vienerių metų nuomos sutartį rinkos kainomis. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo. Pareiškėjos dukrai (duomenys neskelbtini) gimė dukra, taigi šiame būste gyvena trys asmenys.

25.       Ginčui spręsti taikytas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kurio 20 straipsnio 5 dalis numato socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, o to paties straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Būtent šia teisės norma pareiškėja grindė savo kreipimąsi į atsakovą, todėl, teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos turėjo įvertinti socialinio būsto poreikį savivaldybėje, turėjo nustatyti, ar pareiškėja neturi kito tinkamo būsto ir motyvuotai nuspręsti, ar yra galimybė nuomoti pareiškėjos bei jos dukros užimamą būstą rinkos kainomis.

26.       Teismas, iš ginčijamo sprendimo negalėjo padaryti išvados, kad į visus aukščiau minėtus kriterijus buvo atsižvelgta. Teismas nustatė, kad pats Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 1-1081 nėra motyvuotas objektyviais duomenimis, susijusiais su socialinio būsto poreikiu savivaldybėje. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo pasitarimo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento klausimais 2017 m. balandžio 14 d. protokolo, kuris nurodomas kaip šio sprendimo pagrindas, byloje nebuvo pateikta. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos posėdžio 2017 m. rugpjūčio 2 d. protokolo išrašas taip pat neatskleidė socialinio būsto poreikio dydžio savivaldybėje. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ savo atsiliepime į skundą nurodė tam tikrus skaičius bei kriterijus, kuriais remiantis buvo nuspręsta diferencijuoti socialinio būsto nuomininkus, tačiau to nei ginčijamame sprendime, nei jį pagrindžiančiuose aktuose nebuvo fiksuota.

27.       Teismas pripažino pagrįstu ir apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė, remdamasis netinkamu teisiniu pagrindu. Kadangi pareiškėja prašė išnuomoti būstą Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies pagrindu ir būtent ši teisės norma reglamentuoja atvejus, kai leidžiama sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartis rinkos kainomis, taigi šia teisės norma atsakovas turėjo remtis ir priimdamas sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitiko jam Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų ir todėl naikintinas kaip neteisėtas.

28.       Teismas pažymėjo ir tai, kad ginčijamame sprendime yra nuspręsta ne tik atsisakyti sudaryti terminuotą nuomos sutartį su pareiškėja, bet ir įpareigoti ją iškeldinti iš nuomojamo būsto. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja su dukra jau virš 10 metų gyvena savivaldybės gyvenamosiose patalpose ir kitokio nekilnojamojo turto neturi, pripažino, jog pareiškėją su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti jos būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jos teisė į ginčo patalpų neliečiamybę. Taigi atsakovo sprendimas iškeldinti pareiškėją iš ginčo patalpų teismo laikytas pareiškėjos teisės į būsto neliečiamybę ribojimu, o toks ribojimas gali būti pateisinamas, tik egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

29.       Teismas nagrinėjamu atveju pripažino, kad egzistuoja teisinis pagrindas pareiškėjai iškeldinti, tačiau atsakovas nėra pateikęs pakankamai duomenų, kad toks iškeldinimas yra būtinas jo ar kitų asmenų, siekiančių apsigyventi šiame būste teisėtų interesų apsaugai ir kad tarp savivaldybės intereso bei pareiškėjos intereso nustatyta tinkama pusiausvyra.

30.       Teismas, konstatavęs skundžiamo akto neteisėtumą bei prieštaravimą Konvencijai, nurodė, kad netenka teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentai, susiję su šeimos sąvokos taikymu bei pareiškėjos pajamų skaičiavimu.

31.       Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkino.

V.

32.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020. Atsakovas prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu ir dėl to, kad LVAT Sprendimo įvykdymas yra neįmanomas.

33.       Atsakovas teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija LVAT Sprendimu įpareigota vykdyti teismo sprendimą, kurio įvykdymas yra neįmanomas. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje, kartu su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ buvo pateiktas klaidingas ginčijamo sprendimo priedas, t. y. teismui pateiktas sprendimo priedas iš tiesų yra priedas kito sprendimo. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su šiuo prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020, teikia priedą, kuriame yra pateikiamas ginčijamas sprendimas su tikruoju šio sprendimo priedu. Bei savivaldybė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo priedo 2 eilutėje yra nurodyta ne pareiškėja, tačiau S. Š.. Taip pat yra identifikuojamas ir kitas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ne (duomenys neskelbtini), kuris buvo susijęs su pareiškėja. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. 1-1151 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ ir jo priedas, kuriuos pateikia su prašymu, yra akivaizdžiai tiesiogiai susiję su pareiškėja. Apibendrinusi pateiktą informaciją savivaldybė tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi tenkinęs pareiškėjos skundą ir panaikinęs „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ priedo 2 eilutę“ iš tikrųjų pasisakė ne dėl pareiškėjos teisių ir pareigų, o dėl S. Š., kuri nebuvo ir nėra byloje dalyvaujantis asmuo.

34.       Atsakovo vertinimu, LVAT Sprendimas niekaip nepakeitė pareiškėjos padėties ir neapgynė, pareiškėjos teigimu, jos pažeistų teisių ar teisėtų interesų, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. 1-1151, kurio priedo 2 eilutėje yra nurodyta pareiškėja, vis dar nėra panaikintas, taigi ir toliau galioja. Atsakovų nuomone, LVAT Sprendimu panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 priedo 2 eilutė, daro tiesioginę įtaką ne pareiškėjos, o būtent S. Š. teisėms ir pareigoms. Taigi, atsižvelgus į pateiktą informaciją, atsakovų vertinimu, šiuo atveju įsiteisėjęs LVAT Sprendimas suteikia galimybę būtent S. Š. kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir (ar) vykdyti tolimesnius veiksmus, būtinus tolimesnio klausimo, susijusio su butu, adresu (duomenys neskelbtini), trumpalaikės nuomos išsprendimui. Tačiau tokiu atveju, pareiškėjos teisės ir pareigos, kurios, jos nuomone, buvo pažeistos, iki šiol niekaip nėra ir nebuvo apgintos, kadangi teisinis statusas dėl jų nepakito.

35.       Atsakovai tvirtina, kad ABTĮ 10 straipsnio 4 dalyje įsakmiai yra nurodytas imperatyvas, jog teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Šioje administracinėje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip apeliacinė ir galutinė instancija, priėmė sprendimus dėl neįtrauktos į bylos nagrinėjimą S. Š. teisių ir pareigų. Atsakovai pažymi, kad nėra jokių duomenų, jog S. Š. būtų kreipusis į teismą teisės aktų numatyta tvarka, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jos teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kadangi LVAT Sprendimu buvo pasisakyta būtent apie jos teises ir pareigas, atsakovo nuomone, yra ypatingai svarbūs du aspektai: 1) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriame nurodyta, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo turi teisę paduoti neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Iš administracinių teismų praktikos matyti, jog tuo atveju, jeigu prašymą paduoda asmuo, dalyvavęs bylos nagrinėjime, jis kreiptis dėl proceso atnaujinimo minėtu pagrindu teisės neturi, o procesas administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) . Tačiau šiuo atveju, S. Š. neturi jokio teisinio suinteresuotumo kreiptis su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020; 2) susidaro tokia teisinė situacija, kuri galimai prieštarauja teisingumo principui, nes LVAT Sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuris niekaip neliečia pareiškėjos interesų, ši nutartis yra neskundžiama, tokiu atveju įgaunanti res judicata galią, tai atima galimybę pakartotinai reikšti tapatų skundą, tačiau iš pareiškėjos neatima galimybės teisės aktuose numatyta tvarka kreiptis į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 1-1151 priedo 2 eilutės panaikinimo.

36.       Pareiškėja atsiliepime į atsakovo prašymą atnaujinti procesą prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, jeigu kitaip neįmanoma ištaisyti klaidos.

37.       Pareiškėjos nuomone, išnagrinėtoje byloje buvo padaryta tik formali techninė klaida, o LVAT Sprendimas iš esmės yra teisingas. Pareiškėja pažymi, kad ginčijamą sprendimą ir jo priedą – asmenų sąrašą, kurio 2 eilutėje yra įrašyta jos pavardė, įteikė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbuotojai. Kadangi šiuos dokumentus pareiškėjai įteikė oficialūs Vilniaus miesto savivaldybės įgalioti asmenys, ji neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad jie neteisingi, todėl ir apskundė tokį sprendimą, kokį įteikė savivaldybės įgalioti asmenys. Pareiškėja taip pat pažymi, kad tiek nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme nei vienas atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nekėlė klausimo, kad sprendimas ir jo priedas nesutampa, taip jie klaidino teismus.

38.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į atsakovo prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad sutinka su juo ir palaiko, bei prašo šį prašymą tenkinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

39.       Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

40.       Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

41.       ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

42.       Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; 2020 m. balandžio 1  d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

43.       Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu ir dėl to, kad LVAT Sprendimo įvykdymas yra neįmanomas. 

44.       Atsakovai prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020, nurodo, kad nagrinėjant bylą iš esmės tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniam teismui buvo pateiktas netinkamas skundžiamas sprendimas su priedu, todėl LVAT Sprendime panaikintas skundžiamo sprendimo priedas pareiškėjos teisių neapgynė, toks sprendimo vykdymas yra negalimas, kadangi susijęs ne su pareiškėja. Taip pat atsakovai teigia, kad LVAT Sprendime nusprendė dėl kito asmens, neįtraukto į bylą.

45.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyto pagrindo – neįmanomas įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymas, kuriam esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Todėl šiuo pagrindu proceso atnaujinimas administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020 nenagrinėtinas.

46.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

47.       Vertinant, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje pasisakyta dėl S. Š. teisių ir pareigų, pažymėtina, jog pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-272/2009). Pabrėžtina ir tai, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį.

48.       Atsakovai prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje nusprendė dėl S. Š. teisių ir pareigų, nes panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ priedo 2 eilutę, kurioje, kaip teigia atsakovai, yra įrašyta S. Š., o ne pareiškėja.

49.       Dėl atsakovų argumentų, kuriais jie motyvuoja prašymą atnaujinti terminą administracinėje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas administracinėje byloje tarp pareiškėjos ir atsakovų kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta su pareiškėja sudaryti terminuotą savivaldybės būsto nuomos sutartį ir nuspręsta ją iškeldinti iš socialinio būsto, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad nagrinėjant šį ginčą byloje buvo pateikti ir nagrinėjami įrodymai susiję su pareiškėjos finansine padėtimi, sprendžiami atsisakymo su pareiškėja sudaryti savivaldybės būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos ir jos iškeldinimo klausimai. Tačiau šioje išnagrinėtoje administracinėje byloje nebuvo sprendžiama dėl S. Š. teisių ir pareigų, ar dėl būsto, esančio (duomenys neskelbtini), be to, ji net nebuvo paminėta šioje byloje. Todėl vien LVAT Sprendimu panaikinus ginčijamą sprendimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad minėtu teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl S. Š. teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

50.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja kreipdamasi į teismą pateikė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017 m. spalio 10 d. raštą Nr. 1.35-17/6087 „Dėl socialinio būsto atlaisvinimo“, kuriuo yra pareiškėjos reikalaujama atlaisvinti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), taip pat yra nurodomas iškeldinimo pagrindas – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 1-1081 (I t., b. l. 4). Pareiškėja teismui skundė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 ir jo priedo (I t., 5–6), gautų iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kartu su minėtu raštu, teisėtumą ir pagrįstumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi įpareigojo proceso šalis pateikti atsiliepimus ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą (I t., b. l. 8).

51.       Atsakovų atstovas atsiliepime (I t., b. l. 76) pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ priedas yra susijęs su pareiškėjos (R. G.) teisėmis ir pareigomis. Savivaldybė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat tvirtino, kad minėtu sprendimu buvo pagrįstai atmestas pareiškėjos prašymas ir nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis (I t., b. l. 160). Savivaldybė pirmosios instancijos teismui pateikė priedus, kurie buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą (I t., b. l. 78–117). Taip pat ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepime pirmosios instancijos teismui, tvirtino, kad pareiškėjos skundo argumentai nepatvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 nepagrįstumo (I t., b. l. 27), bei atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė ginčijamą sprendimą ir palaikė dėl jo teisėtumo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (I t., b. l. 172). SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pirmosios instancijos teismui pateikė ginčijamo sprendimo priėmimą pagrindžiančius įrodymus, kurie susiję su pareiškėjos prašymo nagrinėjimu ir ginčijamo sprendimo priėmimu (I t., b. l. 29–70). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2018 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje dalyvavo tiek atsakovų atstovas, tiek ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, kurie nesutiko su skundo reikalavimais ir palaikė savo atsiliepimuose išdėstytą poziciją (I t., b. l. 137–140), tačiau nei vienas iš jų nepaaiškino, kad byloje nagrinėjamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 1-1081 bei jo priedo 2 eilutė įtakoja ne pareiškėjos, o kito asmens (S. Š.) pareigas. Apie jokį kitą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą kalbos nebuvo.

52.       Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, matyti, kad administracinės bylos Nr. A-189-552/2020 nagrinėjimo metu, atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo aktyviai dalyvavo byloje, teikė procesinius dokumentus, įrodymus, išrašus, dokumentų kopijas, byloje pasisakė tik dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ ir jo priedo, teisėtumo ir pagrįstumo. Šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo iškilę abejonių dėl minėto sprendimo ir jo turinio teisingumo, todėl ir teismai neturėjo pagrindo papildomai pareikalauti pateikti ginčijamą sprendimą patikslinančių įrodymų, tuo labiau, kad proceso šalys, pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo įpareigotos pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje, atsakovai patys turėtų spręsti dėl galimybės ištaisyti savo klaidas ir tinkamai įvykdyti įsiteisėjusį LVAT Sprendimą. 

53.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetamas, o procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020 atsisakoma atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-189-552/2020 pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė