Civilinė byla Nr. e2A-118-516/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00744-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.4.2.12.1; 2.6.7; 3.4.3.7.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. (pradinis ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Arnitus“) ieškinį atsakovams R. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Pilėja“ dėl įpareigojimo perduoti turtą, dalyvaujant trečiajam asmeniui S. Z..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Arnitus“ kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakoves R. V. ir uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Pilėja“ per 7 (septynias) dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovės nemokumo administratorei V. S. ir / arba jos įgaliotam asmeniui, visą ieškovės turtą, nurodytą 2020 m. rugsėjo 21 d. turto apraše (356 pozicijos), o jeigu vykdant sprendimą paaiškėtų, kad priteisto turto nėra – išieškoti solidariai iš atsakovių R. V. ir UAB „Pilėja“ neperduoto turto, įvardinto 2020 m. rugsėjo 21 d. turto apraše, vertę – 101 022 Eur. Tuo atveju, jeigu vykdant sprendimą paaiškėtų, kad dalies priteisto turto nėra, išieškoti solidariai iš atsakovų R. V. ir UAB „Pilėja“ neperduoto turto vertę proporcingai neperduoto turto daliai, turto vertę skaičiuojant pagal 2020 m. rugsėjo 21 d. turto apraše nurodytas pinigines turto likučių sumas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi UAB „Arnitus“ iškelta bankroto byla. Ieškovė nuomojamose patalpose ((duomenys neskelbtini)) laikė jai nuosavybės teise priklausantį 76 252 Eur vertės materialųjį turtą, nurodytą 2019 m. spalio 17 d. atsargų likučių sąrašuose. 2019 m. liepos 4 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota didesnė ieškovės turto, nei administratorei perduotuose atsargų likučių Nr. 1 ir Nr. 2 sąrašuose, dalis. Administratorė parengė 2020 m. rugsėjo 21 d. turto aprašą, kuriuo nustatyta, jog administratorei neperduoto turto vertė yra 101 022 Eur. Buvęs UAB „Arnitus“ vadovas S. Z. perdavė administratorei automobilį SAAB 95, automobilį Plymouth ir nurodė, kad ieškovės materialusis turtas, kasos aparatai ir grynųjų pinigų kasa yra neteisėtai pasisavinti / sulaikyti buvusios ieškovės nuomotojos UAB „Pilėja“ direktorės R. V., kuri 2019 m. liepos 4 d. savavališkai perėmė ieškovės iš UAB „Pilėja“ 2018 m. gegužės 24 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu nuomotas patalpas kartu su jose buvusiu ieškovės turtu. Administratorė 2019 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į atsakovę su reikalavimu dėl informacijos pateikimo ir neteisėtai valdomo turto grąžinimo. Administratorė taip pat informavo, kad UAB „Pilėja“ turi teisę teikti finansinius reikalavimus ieškovės bankroto byloje, tačiau atsakovė atsakymo nepateikė. Ieškovė 2019 m. gruodžio 6 d. pakartotinai kreipėsi, reikalaudama ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 10 d. 17 val. suteikti galimybę administratorei patekti į UAB „Arnitus“ nuomotas patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), siekiant inventorizuoti likusį neteisėtai valdomą turtą ir organizuoti šio turto atsiėmimą. Administratorė 2019 m. gruodžio 17 d. nuvyko į nuomotas patalpas, kur apžiūros metu nustatyta, kad atsakovės gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), užfiksuotas atsakovės administratorei parodytas materialusis turtas, kuris priklauso ieškovei ir kurį neteisėtai, be jokio faktinio ir teisinio pagrindo pasiliko atsakovė, vienašališkai nutraukusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Apžiūros metu nustatyta, kad bendrovei priklausantį turtą pasisavino ir toliau neteisėtai valdo atsakovė R. V.. Ieškovė pareikalavo atsakovės iki 2020 m. sausio 6 d. perduoti visą ieškovei priklausantį materialųjį turtą ir iki perdavimo momento sustabdyti savavališką ir neteisėtą svetimo turto eksploatavimą naujoje kavinėje, taip pat pareikalavo geranoriškai iki 2020 m. sausio 6 d. atlyginti 14 100 Eur dydžio žalą už galimai savavališkai pasisavintą ir parduotą BUAB „Arnitus“ nuosavybės teise priklausantį materialųjį turtą.
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
5. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 24 d. nutartimi ieškovas BUAB „Arnitus“ pakeistas jo teisių perėmėju – ieškovu V. S..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė ir pripažino 2021 m. gruodžio 14 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Arnitus“, atstovaujamos nemokumo administratorės V. S., ir V. S., kuriuo parduotas turtas nurodytas šios sutarties priede Nr. 1, 2021 m. gruodžio 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. ARN-2021/01, sudarytą tarp BUAB „Arnitus“, atstovaujamos nemokumo administratorės V. S., ir V. S., kuria parduotos reikalavimų teisės civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00744-2020-4), niekiniais ir negaliojančiais.
7. Teismas pažymėjo, kad pradinė ieškovė BUAB „Arnitus“ buvo bankrutuojantis ir likviduojamas dėl bankroto juridinis asmuo, todėl įmonės turtas privalėjo būti parduotas griežtai laikantis nemokumo procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Tiek bankroto bylos iškėlimo įmonei metu, t. y. iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnyje, tiek šiuo metu galiojančiame Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 85-86, 90 straipsniuose įtvirtinti imperatyvūs esminiai bankrutuojančios įmonės turto pardavimo principai, t. y. turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.
8. Teismas nustatė, kad ieškovas V. S. už 690 eurų įgijo iš pradinės ieškovės BUAB „Arnitus“ reikalavimą į turtą, kurio vertė viršija 100 000 Eur sumą (pagal patikslintą ieškinį – 101 022 Eur). BUAB „Arnitus“ kreditorių susirinkimas nėra priėmęs jokių sprendimų dėl turto pardavimo ir/ar turto kainos nustatymo. Byloje nenustatyta, kad įmonės turtas buvo pardavinėjamas prieš jį nurašant.
9. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad turtas ir reikalavimo teisės į turtą parduotos dabartiniam ieškovui, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas – neturint kreditorių susirinkimo pritarimo ir pažeidžiant imperatyvų įstatymo reikalavimą turtą parduoti tik varžytinėse Vyriausybės nustatyta tvarka.
10. Teismas nustatė, kad BUAB „Arnitus“ kreditorių susirinkimas nėra priėmęs sprendimo įmonės turtą, kuris viršija 10 MMA, leisti parduoti kitu, negu iš varžytynių, būdu. Įstatyme nustatytos turto pardavimo tvarkos pažeidimas laikytinas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą. Teismas sprendė, kad yra pažeista imperatyvi JANĮ 90 straipsnio 2 dalis ir tai sąlygoja 2021 m. gruodžio 14 d. turto pardavimo be varžytynių ir reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimą niekiniais sandoriais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis, JANĮ 90 straipsnio 2 dalis).
11. Teismas nurodė, kad nors atsakovės nėra pareiškusios reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad turtas parduotas be varžytinių, neturint kreditorių susirinkimo pritarimo, taip pažeidžiant imperatyviais įstatymo nuostatas, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra visiškai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas, todėl ex officio (savo iniciatyva) pripažino 2021 m. gruodžio 14 d. turto–pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Arnitus“, atstovaujamos nemokumo administratorės V. S., ir V. S., kuriuo parduotas turtas nurodytas šios sutarties priede Nr. 1, 2021 m. gruodžio 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. ARN-2021/01, sudarytą tarp BUAB „Arnitus“, atstovaujamos nemokumo administratorės V. S., ir V. S., kuriuo parduota reikalavimo teisė civilinėje byloje, niekiniais ir negaliojančiais.
12. Teismas nustatė, kad BUAB „Arnitus“ yra likviduota ir nuo 2022 m. balandžio 1 d. yra išregistruota iš juridinių asmenų registro. Atsižvelgdamas į tai sprendė, kad pasibaigus juridiniams asmeniui, pasibaigė ir prievolė, todėl restitucija netaikoma (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnis, 6.146 straipsnis).
13. Teismo vertinimu, tokia teisinė situacija susiklostė dėl neteisėtų nemokumo administratoriaus veiksmų ir dabartinio ieškovo veiksmų.
14. Teismo vertinimu ieškovas nelaikytinas sąžiningu asmeniu. Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas ne pirmą kartą perka turtą iš bankrutuojančios įmonės, turtas buvo įgytas už itin mažą kainą, lyginant su ieškinyje nurodyta turto verte. Visa tai leido teismui spręsti, kad tokie tuometinės nemokumo administratorės V. S. ir jos įgalioto asmens V. S. bei ieškovo V. S. veiksmai yra nesąžiningi ir neteisėti, todėl jie privalo prisiimti iš to kylančius neigiamus teisinius padarinius (CK 1.5 straipsnis). Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovas piktnaudžiauja subjektinėmis teisėmis, todėl tokio asmens teises turi būti atsakoma ginti CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu.
15. Konstatavęs niekinio sandorio faktą ir tai, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovų gražinti turtą, teismas detaliau nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų. Tačiau, teismo vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškinys bet kuriuo atveju neatitinka vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų ir bet kuriuo atveju turėtų būti atmestas.
16. Teismas nurodė, kad ginčo turto nuosavybės fakto įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui t. y. jis turėjo įrodyti, kad ginčo turtas priklauso (priklausė) pradinei ieškovei BUAB „Arnitus“ nuosavybės teise ir kad atsakovės privalo jį grąžinti. Teismo įsitikinimu, ši aplinkybė nebuvo įrodyta, nes pradinė ieškovė BUAB „Arnitus“ buvo susieta prievoliniais (patalpų nuomos) santykiais su atsakovėmis, be to, ieškovė buvo skolinga nuomotojui. Nustatė, kad su pradiniu ieškiniu BUAB „Arnitus“ nemokumo administratorė prašė įpareigoti atsakoves perduoti ieškinyje išvardintus daiktus pagal vienašališkai surašytą atsargų sąrašą ir kitus susijusius dokumentus, kurie nėra pagrįsti jokiais kitais pirminiais apskaitos dokumentais. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pritarė atsakovių argumentams, kad ieškovas neturi teisės reikalauti grąžinti turto, esančio pas atsakoves.
17. Teismas nurodė, kad, ieškinį atmetus, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovas įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė pavėluotai, teismui išėjus priimti procesinio sprendimo.
18. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei UAB „Pilėja“ 3 025,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o R. V. 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo V. S..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
19. Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo V. S.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismas, iš naujo nagrinėdamas civilinę bylą, ne tik nepaisė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą spendimą.
19.2. Nesutinka, kad reikalavimas neatitinka vindikacinio ieškinio sąlygų. Ginčo daiktus atsakovės R. V. ir UAB „Pilėja“, vadovaujama atsakovės R. V., užvaldė ir galimai jais disponuoja neteisėtai. Atsakovės neturi teisės spręsti dėl ginčo turto savininko, nes tai sprendžia administratorė.
19.3. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovėms pateikto ieškinio, remiantis CK 1.138 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatomis. Taip pat nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo atsakovėms dėl žalos atlyginimo, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-694-881/2021 buvo įpareigotas tai padaryti. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-694-881/2021 nustatyta, kad ieškovė yra ginčo turto savininkė ir kad anksčiau bylą išnagrinėjęs teismas nepagrįstai nustatė, kad patalpose likusį UAB „Arnitus“ turtą atsakovės valdo teisėtai. Be to, pačios atsakovės pripažino, kad jų žinioje yra dalis ieškovei priklausančio turto, tačiau teismas iš esmės nevertino kiek ir kokio turto yra likę pas atsakoves, dėl kokių priežasčių šis turtas nėra grąžinamas.
19.4. Pradinei ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsakovei UAB „Pilėja“, su kuria ieškovė buvo sudariusi patalpų nuomos sutartį, buvo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), įskaitant vienašališkai perimti išnuomotas patalpas. Atsakovės apie patalpų perėmimą su jame buvusiu pradinės ieškovės turtu privalėjo informuoti ieškovės bankroto administratorę ir/ar jos įgaliotą asmenį ir tik su bankroto administratoriaus žinia bei jam dalyvaujant perimti patalpas, suteikiant galimybę ieškovės paskirtam bankroto administratoriui inventorizuoti ir pasiimti patalpose buvusį ieškovės turtą. Atsakovių vienašališkas patalpų perėmimas įvykdytas neteisėtai.
19.5. Teismas netinkamai ištyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus apie neva pradinės ieškovės UAB „Arnitus“ tariamą skolą atsakovėms. UAB „Arnitus“ nebuvo skolinga UAB „Pilėja“.
19.6. Atsakovės UAB „Pilėja“ ir R. V., žinodamos, kad ieškovei iškelta bankroto byla, neteisėtai nutraukė patalpų nuomos sutartį ir neteisėtai užvaldė bei pradėjo disponuoti ginčo turtu. Jei atsakovės nebūtų atlikusios šių neteisėtų veiksmų, žala nebūtų atsiradusi. Atsakovėms leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigus administratorės sudarytame ginčo turto apraše nurodytų ginčo turto verčių nepagrįstumo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi nustačius, kad ginčo dėl turto nėra ir turėtų būti sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, prašo apeliacinį skundą ir ieškinį tenkinti. Abi atsakovės savo neteisėtais ir kaltais veiksmais padarė žalą, kuri turi būti atlyginta solidariai.
19.7. Nesutinka su teismo išvadomis, kad UAB „Arnitus“ kreditorių susirinkimo sprendimu nurašytas turtas, kuris buvo parduotas už 690 Eur sumą, privalėjo būti parduodamas iš varžytynių. Teismas netinkamai taikė ir aiškino JANĮ 90, 91 straipsnių nuostatas. Teismas netinkamai taikė JANĮ nuostatas, nurodydamas, kad turtas gali būti nurašytas tik tokiu atveju, jeigu prieš tai buvo vykdomas turto pardavimas ir turtas nebuvo parduotas. Dėl UAB „Arnitus“ turto vyko teisminis procesas, nemokumo administratorius šiuo turtu nedisponavo ir nebuvo galima prognozuoti turto atgavimo iš neteisėtai jį užvaldžiusių asmenų galimybės. Tiek BUAB „Arnitus“ kreditoriams, tiek ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo pateikta informacija apie kreditorių susirinkimo sprendimu nurašyto turto/reikalavimo teisių pardavimą ir iš to gautas 690 Eur lėšas.
19.8. Panaikinus skundžiamą sprendimą, naikintinas ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Be to, papildomu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsprendė atsakovės UAB „Pilėja“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nors UAB „Pilėja“ prašymo priimti papildomą sprendimą nebuvo pateikusi, tai įrodo, kad papildomas sprendimas yra naikintinas.
20. Atsakovė R. V. pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Pradinės ieškovės UAB „Arnitus“ vadovas S. Z. 2019 metais vienu metu vykdė panašią ekonominę veiklą kelių juridinių asmenų vardu ir keliose skirtingose vietose, todėl nėra aišku, ar patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvę daiktai priklausė tik pradinei ieškovei, ar jie priklausė ir trečiajam asmeniui, kitoms trečiojo asmens S. Z. įmonėms, ar dar kitiems asmenims. Pradinė ieškovė su ieškiniu pateikė UAB „Arnitus“ atsargų likučių sąrašą, pasirašytą buvusio vadovo S. Z., tačiau pagal su patikslintu ieškiniu pateiktą 2020 m. rugsėjo 21 d. BUAB „Arnitus“ turto aprašą (sudarytą pagal antstolio protokolą) reikalaujami grąžinti daiktai visiškai nesutampa su 2019 m. spalio 17 d. atsargų likučių sąrašu. Atsargų likučių sąrašas patvirtina tiktai faktą, kad BUAB „Arnitus“ buhalterinėje apskaitoje galimai ir buvo apskaityti (į ją įtraukti) atsargų likučiuose nurodyti daiktai, tačiau atsargų likučių sąrašas nepatvirtina, kad visi minėti daiktai buvo nuomotose patalpose. Ieškovas jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė nei savo teisių į prašomus išreikalauti daiktus, nei šių daiktų kiekio, nei jų asortimento. Todėl vindikacinio ieškinio sąlyga, kad ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į reikalaujamų daiktų komplektą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktus neteisėtai užvaldant atsakovei, iš kurios reikalaujama grąžinti daiktą, yra nepagrįsta ir neįrodyta.
20.2. Nėra tenkinama ir vindikacinio ieškinio sąlyga, jog savininkas daiktų valdymo teisę prarado be savo valios. UAB „Arnitus“ sistemingai pažeidinėjo nuomos sutarties sąlygas, t. y. laiku ir tinkamai nemokėjo nuomos mokesčio, patalpų išlaikymo išlaidų. Teisę pačiai UAB „Pilėja“ susigrąžinti patalpas ir iškelti iš jų UAB „Arnitus“ priklausančius daiktus numatė Sutarties 5 straipsnio 8 dalis. Perėmus patalpas, nei UAB „Arnitus“ vadovas, nei joks kitas UAB „Arnitus“ vardu veikiantis asmuo su UAB „Pilėja“ dėl daiktų grąžinimo nesusisiekė. Daiktų valdymą savininkė UAB „Arnitus“ prarado dėl savo kaltės.
20.3. Apeliaciniame skunde ieškovas naudoja ir kitą civilinių teisių gynimo būdą –žalos atlyginimą bei nagrinėja atsakovių civilinės atsakomybės sąlygas. Tai yra nauji reikalavimai, kurie apeliacinėje instancijoje yra draudžiami pagal CPK 312 straipsnį.
20.4. Atsakovė R. V. jokios žalos nei pradinei ieškovei, nei ieškovui V. S. nepadarė, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
20.5. Pradinės ieškovės BUAB „Arnitus“ bankroto administratorė ir jos įgaliotas atstovas V. S., naudodamiesi teikiamų administravimo paslaugų ypatumais, nukreipė reikalavimus ne į buvusį BUAB „Arnitus“ vadovą ir savininką S. Z., kurio pareigos kyla iš įstatymo reikalavimų, o į jo naudotų patalpų nuomotoją ir nuomotojo vadovę, kas iš principo nėra teisėta ir pagrįsta. Bankroto administratorė neturi suinteresuotumo atsiimti išsaugotų daiktų, nes pardavė turtą ir reikalavimo teises byloje už simbolinę 690 eurų kainą. Abi atsakovės dar nuo 2020 m. spalio 26 d. nuosekliai siūlė ir vis dar neatšaukė pasiūlymo taikos sutartimi perduoti daiktus. Tačiau tiek bankroto administratorė, tiek naujasis ieškovas pasiūlymo atsisakė.
20.6. Visiškai sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas ex officio konstatavo esant niekiniais ir negaliojančiais sandoriais 2021 m. gruodžio 14 d. turto pirkimo-pardavimo bei reikalavimo teisių perleidimo sutartis.
21. Atsakovė UAB „Pilėja“ pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Byloje ginčijamų teisių į kilnojamuosius daiktus perleidimo apeliantui metu galiojusios JANĮ 86 straipsnio normos aiškiai nustatė išimtinę įmonės kreditorių susirinkimo kompetenciją spręsti pagrindinius kilnojamųjų daiktų ir(ar) teisių į juos pardavimo klausimus, be kurių byloje ginčijamų teisių perleidimas (pardavimas) nėra teisėtas. Nėra pateiktas joks įmonės kreditorių susirinkimo nutarimas, kuris patvirtintų išreikštą įmonės kreditorių susirinkimo valią jo išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad perleidimo sandoriai sudaryti pažeidžiant išimtinę įmonės kreditorių susirinkimo kompetenciją reglamentuojančias JANĮ 86 ir 90 straipsnių normas ir, atitinkamai, pripažino perleidimo sandorius niekiniais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms (CK 1.78 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio 1 dalis).
21.2. Dar 2020 m. spalio 26 d. atsakovės byloje yra pateikusios bei iki šiol neatšaukusios siūlomos sudaryti taikos sutarties projektą, kuriuo yra pasiūliusios įmonei perimti patalpose buvusius kilnojamuosius daiktus, išvardintus atsargų likučiuose. Apie galimybę sudaryti byloje taikos sutartį įmonės kreditorių susirinkimas nebuvo informuotas. Be to, administratorius kreditorių susirinkimui rekomendavo ne parduoti, o nurašyti bylos nagrinėjimo dalyku esančius kilnojamuosius daiktus.
21.3. Apeliantas pripažino, kad kaip verslu užsiima turto įsigijimu iš nemokių asmenų. Taigi jis žinojo ir turėjo žinoti, kad perleidimo sandorius įmonės vardu administratorius sudaro pažeisdamas savo kompetencijos ribas ir atitinkamas imperatyvias teisės normas. Apeliantas dar prieš sudarant perleidimo sandorius žinojo apie įmonei naudingesnį pasiūlymą – atsakovių byloje pasiūlytą sudaryti taikos sutartį. Sudarant perleidimo sandorius nesąžiningi buvo ne tik administratorius (jo įgaliotiniai), tačiau ir pats apeliantas.
21.4. Prašo taikyti šioje byloje ginčijamų teisių išpirkimo institutą. Byloje egzistuoja visos ginčijamų teisių išpirkimo sąlygos ir atsakovė visas šias sąlygas yra tinkamai įgyvendinusi dar pirmosios instancijos proceso metu.
21.5. Nė viena atsakovių byloje nepripažino, kad patalpose jų susigrąžinimo dieną buvę kilnojamieji daiktai priklausė būtent įmonei. Dalies įmonės (šiuo metu, apelianto) reikalaujamų daiktų savininkai yra pati atsakovė ir (ar) kiti byloje nedalyvaujantys asmenys – UAB „Kavinuko prekyba“ bei UAB „Lindström“. Ieškovas byloje turėjo ir turi visas galimybes pagrįsti savo nuosavybės teises į reikalaujamus daiktus (jei tokios egzistuotų) tinkamais rašytiniais įrodymais – pirminiais apskaitos dokumentus (jų kopijomis) – tačiau per daugiau nei dvejus metus vykusį bylos nagrinėjimo laikotarpį to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad apeliantas (įmonė) neįrodė savo nuosavybės teisės į byloje reikalaujamus kilnojamuosius daiktus.
21.6. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, neva atsakovė neturėjo faktinio ir(ar) teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti nuomos sutartį. Nei pati įmonė, nei apeliantas visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laiką nepareiškė reikalavimo pripažinti nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu ir(ar) niekiniu institutą. Atsakovė ne tik turėjo du pagrįstus savarankiškus pagrindus nutraukti nuomos sutartį, tačiau ir tinkamai informavo įmonę apie numatomą nuo 2019 m. balandžio 14 d. nuomos sutarties nutraukimą su visomis tokio veiksmo teisinėmis pasekmėmis.
21.7. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, neva teisėtai susigrąžindama savo dispozicijon patalpas, kuriomis neteisėtai naudojosi įmonė, atsakovė žinojo ir privalėjo žinoti apie įmonei iškeltą bankroto bylą, todėl apie numatomą teisėtą patalpų susigrąžinimą neva turėjo informuoti administratorių. Patalpų susigrąžinimas niekaip netrukdė ir netrukdo įmonei susigrąžinti jai priklausančius daiktus.
21.8. Nepagrįstas ir neteisėtas apelianto reikalavimas taikyti atsakovėms byloje deliktinės civilinės atsakomybės institutą. CPK 312 straipsnis įtvirtina imperatyvų draudimą kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas taikyti atsakovėms deliktinę civilinę atsakomybę yra visiškai naujas ir nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme.
21.9. Atsakovei negali būti perkelta priešingai teisei veikusio įmonės ir (ar) buvusio vadovo atsakomybė. Buvęs vadovas, atsakingas už įmonės turto, taip pat apskaitos dokumentų, leidžiančių nustatyti tikrąją įmonės turto sudėtį, išsaugojimą bei pardavimą administratoriui ir turėtų atsakyti už šios imperatyvios pareigos nevykdymą.
21.10. Apeliantas nėra leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrindęs savo reikalaujamos ieškinyje kilnojamųjų daiktų kainos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
23. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi UAB „Arnitus“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimu UAB „Arnitus“ pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.
24. Pradinė ieškovė BUAB „Arnitus“ pateikė vindikacinį ieškinį, prašydama įpareigoti atsakoves UAB „Pilėja“ ir R. V. perduoti bendrovės nemokumo administratorei UAB „Arnitus“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, likusį nuomotose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), o paaiškėjus, kad turto nebėra, priteisto jo vertę – 101 022 Eur.
25. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu BUAB „Arnitus“, atstovaujama nemokumo administratorės V. S., ir V. S. 2021 m. gruodžio 14 d. sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią naujajam ieškovui V. S. už 690 Eur buvo parduotas bankrutavusios bendrovės kilnojamasis turtas, nurodytas sutarties priede Nr. 1, įvertintas 106 861 Eur. BUAB „Arnitus“, atstovaujama nemokumo administratorės V. S., ir V. S. 2021 m. gruodžio 14 d. taip pat pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią V. S. buvo parduotos reikalavimo teisės šioje civilinėje byloje.
26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kreditorių susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimo įmonės turtą leisti parduoti kitu, negu iš varžytynių, būdu, sprendė, kad buvo pažeista imperatyvi bankrutavusios bendrovės turto pardavimo tvarka, todėl ex officio pripažino 2021 m. gruodžio 14 d. turto pirkimo–pardavimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančias imperatyvioms JANĮ 85, 86, 90 straipsnių nuostatoms.
27. Apeliantas (ieškovas) V. S., nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino JANĮ 90-91 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad kreditorių susirinkimo sprendimu nurašytas turtas, kuris buvo parduotas už 690 Eur sumą, visų pirma privalėjo būti parduodamas iš varžytynių, taip pat nesutinka, kad pareikštas reikalavimas neatitiko vindikacinio ieškinio sąlygų.
Dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu, pažeidus bankrutavusios bendrovės turto pardavimo tvarką
28. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodyta praktika).
29. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).
30. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tiek 2021 m. gruodžio 14 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį, tiek 2021 m. gruodžio 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančias imperatyvioms JANĮ 85, 86, 90 straipsnių nuostatoms, reglamentuojančioms bankrutavusios bendrovės turto pardavimo tvarką.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ex officio pripažino paminėtus sandorius niekiniais, visų pirma būtina išspręsti klausimą, kuris įstatymas – ĮBĮ ar JANĮ – taikytinas nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo teisėtumo. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Kita vertus, JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus JANĮ nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Taigi, JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus įvardytas išimtis, susietas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2021; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021).
32. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi UAB „Arnitus“ iškelta bankroto byla, o 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bendrovės likvidavimo procedūros buvo pradėtos dar tebegaliojant ĮBĮ bei remdamasi JANĮ 155 straipsniu ir prieš tai paminėta kasacinio teismo praktika, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi JANĮ 85, 86, 90 straipsniuose nustatytomis likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo taisyklėmis. Šiuo atveju bankrutuojančios bendrovės likvidavimo procedūros metu atliktų veiksmų teisėtumui patikrinti turėjo būti taikomos ne JANĮ, bet ĮBĮ nuostatos.
33. ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta turto pardavimo ir perdavimo tvarka, pagal kurią įmonės turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Neparduotas dvejose varžytynėse turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams (ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalis). Jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis).
34. Kasacinio teismo praktikoje pažymimas vienas esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios įmonės turto kuo operatyviau ir kiek įmanoma daugiau tenkinti kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2015). Šio tikslo siekiama ir jis įgyvendinamas per ĮBĮ nustatytas bankroto procedūras. Būtent ĮBĮ normomis reglamentuojamas priverstinis vykdymas iš skolininko (bankrutuojančios įmonės) turto. Pirmiau nurodyta, kad visais atvejais bankrutuojančios įmonės turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Nepardavus šio turto iš varžytynių ir šio turto neperėmus kreditoriui, turto vertinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo klausimas įstatymų leidėjo pavestas kreditorių susirinkimui, nes būtent kreditorių susirinkimas sprendžia esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tokius kaip bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis).
35. Taigi, remiantis prieš tai aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad kreditorių susirinkimas gali priimti sprendimą neparduotą varžytynėse turtą toliau pardavinėti Vyriausybės nutarime nustatyta tvarka arba, atsižvelgęs į bankroto proceso tikslus bei ekonominį naudingumą, spręsti dėl kitokios turto pardavimo tvarkos ir tik jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto, toks turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių sprendimu turi būti nurašytas.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarta ĮBĮ 33 straipsnio nuostata, nustatanti bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką, yra imperatyvi. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje išaiškinta, kad ne žodinė ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies normos išraiška, bet interesas, kuriam apsaugoti ji nustatyta, lemia išvadą dėl jos imperatyvumo. Bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl būtina laikytis įstatyme nustatytos procedūros tiek turtą parduodant varžytynėse, tiek pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties Nr. 3K-3-3-422-687/2016 27 punktą).
37. Nagrinėjamu atveju, kaip patvirtina bylos duomenys, 2021 m. lapkričio 19 d. pakartotinis BUAB „Arnitus“ kreditorių susirinkimas nutarė nurašyti bankrutavusios bendrovės turtą. Duomenų, kad prieš nurašant bendrovės turtą jis buvo pardavinėjamas varžytynėse, taip pat kad BUAB „Arnitus“ kreditorių susirinkimas būtų priėmęs kokius nors sprendimus dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, kaip tai reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis, byloje nėra. Apie turto pardavimo tvarką ir / ar kainos nustatymą neužsimenama ir paminėtame pakartotiniame BUAB „Arnitus“ kreditorių susirinkimo nutarime. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BUAB „Arnitus“ turtas ir reikalavimo teisės į turtą buvo parduoti ieškovui V. S., pažeidžiant imperatyvią ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytą bankrutavusios bendrovės turto pardavimo tvarką. Nors, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatomis, tačiau, nepaisant to, pagrįstai sprendė, kad turtas ir reikalavimo teisės į turtą buvo perleistos pažeidžiant imperatyvią turto pardavimo tvarką, t. y. pažeidžiant reikalavimą turtą visų pirma pardavinėti varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka bei neturint kreditorių susirinkimo pritarimo dėl kitokios turto pardavimo tvarkos.
38. CK 1.78 straipsnio 5 dalis nustato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus. Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-415/2016, 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties Nr. e3K-3-577-415/2016 40 punktą).
39. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad 2021 m. gruodžio 14 d. turto pirkimo–pardavimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutartys su ieškovu V. S. buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvią ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarkos, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ex officio pripažino paminėtus sandorius niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu.
40. Konstatavus, kad turto pirkimo–pardavimo ir reikalavimo teisių perleidimo sandoriai buvo teisėtai ir pagrįstai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, kiti apelianto skundo argumentai dėl ginčo esmės nebetenka reikšmės, nes neteisėtų sandorių, teismo pripažintų negaliojančiais, pagrindu ieškovas V. S. neįgijo reikalavimo teisės.
41. Nustatyta, kad viena iš negaliojančiais pripažintų sandorių šalių BUAB „Arnitus“ Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimu pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir nuo 2022 m. balandžio 1 d. yra išregistruota iš juridinių asmenų registro. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, pripažinęs 2021 m. gruodžio 14 d. turto pirkimo–pardavimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutartis negaliojančiomis, netaikė restitucijos, nes pasibaigus juridiniam asmeniui, pasibaigė ir reikalavimo teisės (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė niekinio sandorio teisines pasekmes reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl ex officio pripažinęs turto ir reikalavimo teisių perleidimo sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, pažeidus imperatyvią bankrutavusios bendrovės turto pardavimo tvarką, bei atmetęs ieškovo ieškinį dėl įpareigojimo perduoti turtą, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apelianto skundo reikalavimas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovėms netenkinamas.
44. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomas sprendimas naikintinas dar ir dėl to, kad atsakovės UAB „Pilėja“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas buvo išspręstas nesant prašymo priimti papildomą sprendimą.
45. CPK 277 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimų ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, papildomam sprendimui priimti nebuvo būtinas atsakovės UAB „Pilėja“ prašymas. Nustatęs, kad priimant sprendimą nebuvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimas, teismas turi teisę savo iniciatyva tokį klausimą išspręsti, priimdamas papildomą sprendimą.
46. Argumentų, kad pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitiko CPK 98 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nepateikta, todėl teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl skundžiamu papildomu sprendimu atsakovėms priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo.
47. Apelianto V. S. apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
48. Atsakovė UAB „Pilėja“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esanti 2022 m. gruodžio 8 d. sąskaita faktūra ir 2022 m. gruodžio 11 d. AB SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą įrodo, kad UAB „Pilėja“ patyrė 1 815 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
49. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijų 2 punktą nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
50. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės UAB „Pilėja“ išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2022 m. gruodžio mėn., remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2022 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 780,50 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 2 314,65 Eur (1,3 x 1 780,50 Eur). Kadangi atsakovės UAB „Pilėja“ prašomos priteisti 1 815 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, šios išlaidos, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš ieškovo V. S..
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pilėja“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Antanas Rudzinskas
Žilvinas Terebeiza