Baudžiamoji byla Nr. 2K-153-976/2018

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00406-2014-6

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.29.1.1.; 1.1.6.6.; 2.8.9.4 (S)                                                                                                      

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

nuteistosios D. M. gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

              viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nidos Grunskienės ir nuteistosios D. M. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio.

              Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu D. M. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje (dėl tiekėjų apklausos pažymos suklastojimo), padarymo, perduodant ją laiduotojui Y. C. (Y. C.), ir baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį D. M. nutraukta. Laidavimo terminas buvo nustatytas dvejiems metams.

D. M. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pirkimo paraiškos ir Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo) išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. F. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir panaikinta Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria D. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jai nutraukta, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. M. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios D. M. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus, prašiusio nuteistosios kasacinį skundą tenkinti, o prokuratūros kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. M. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl tiekėjų apklausos pažymos suklastojimo) už tai, kad ji savo parašu patvirtino 2013 m. birželio 28 d. tiekėjų apklausos pažymoje nurodytus melagingus duomenis apie viešojo pirkimo įgarsinimo įrangai pirkti rezultatus; patvirtindama šį dokumentą D. M. žinojo, kad dokumente yra įrašyti neteisingi duomenys, t. y. kad buvo atliktos visos viešojo pirkimo procedūros, žodžiu apklaustos trys tiekėjos – UAB „A.“, UAB „B.“ ir UAB „C.“, o UAB „A.“ pasiūlymas pripažintinas geriausiu; taip suklastojo tikrą dokumentą.
2. D. M. buvo kaltinama pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pirkimo paraiškos ir Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo) dėl to, kad ji nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. liepos 8 d., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) kultūros centro (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorė (paskirta (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), veikdama tyčia, bendrininkų grupe su A. O. ir O. D. (kurioms ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartimi, vadovaujantis BK 40 straipsniu), Ž. K. (kuriai ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi, vadovaujantis BK 40 straipsniu) bei V. F., organizavo tikrų dokumentų suklastojimą, suklastojo tikrus dokumentus bei piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, būtent:
1. žinodama, kad, pagal (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus 2012 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V12-49 patvirtintą Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamentą, įgarsinimo įrangai, skirtai (duomenys neskelbtini) kultūros centrui, pirkti yra būtina organizuoti viešąjį pirkimą, tyčia, pažeisdama šio reglamento reikalavimus, 2013 m. birželio mėn. pradžioje, tyrimo metu tiksli data nenustatyta, susitarė su UAB „A.“ generaliniu direktoriumi A. Š., kad UAB „A.“ parduos (duomenys neskelbtini) kultūros centrui reikalingą įgarsinimo įrangą, ir nurodė UAB „A.“ pateikti pasiūlymą dėl įgarsinimo įrangos pardavimo;
2. tęsdama nusikalstamą veiką, žinodama, kad įgarsinimo įranga, pažeidžiant Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamento, (duomenys neskelbtini) kultūros centro mažos vertės pirkimų, kuriuos atlieka pirkimų organizatoriai apklausos būdu, taisyklių reikalavimus, bus nupirkta tik iš vienos tiekėjos – UAB „A.“, imituodama įgarsinimo įrangos viešojo pirkimo organizavimą, 2013 m. birželio 28 d. (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, nurodė jai pavaldžiai (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkei A. O. (paskirtai (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus 2012 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-12-49 „Dėl Viešųjų pirkimų komisijos sudarymo“) ir (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos narei (duomenys neskelbtini) kultūros centro darbuotojai O. D. surašyti tikrovės neatitinkančius (duomenys neskelbtini) kultūros centro viešųjų pirkimų dokumentus apie 2013 m. birželio 28 d. vykdytą viešąjį pirkimą;
3. O. D., vykdydama D. M. nurodymus, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet po 2013 m. birželio 28 d., įrašė žinomai neteisingus duomenis – datą „2013 m. birželio 27 d.“ – į (duomenys neskelbtini) kultūros centro pirkimo paraišką Nr. P-13-112 ir ją, tvirtindami joje esančių duomenų teisingumą, pasirašė (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos nariai: (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus pavaduotoja ūkiui O. D., (duomenys neskelbtini) kultūros centro darbuotojas V. F. ir pati D. M.; taip suklastodami tikrą dokumentą, po to D. M. šią suklastotą paraišką pateikė A. O.;
4. A. O., vykdydama D. M. nurodymus, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet po 2013 m. birželio 28 d., įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis – datą „2013 m. birželio 28 d.“ ir kreipimosi į tiekėjus būdą – „žodžiu“, į (duomenys neskelbtini) kultūros centro tiekėjų apklausos pažymą Nr. TAP-13-112, ją, tvirtindami joje esančių duomenų teisingumą apie tariamai įvykdytą tiekėjų apklausą, pasirašė (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos nariai: (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus pavaduotoja ūkiui O. D., kultūros centro darbuotojas V. F., A. O., Ž. K. ir pati D. M.; taip suklastodami tikrą dokumentą. Tą pačią dieną – 2013 m. birželio 28 d. – jos (D. M.) nurodymu A. O. parengus kvietimus UAB „A.“ (rašto Nr. 198), „C.“ (rašto Nr. 198-1), „B.“ (rašto Nr. 198-2) dalyvauti apklausoje dėl įgarsinimo įrangos pirkimo ir pateikti pasiūlymus iki 2013 m. liepos 8 d. 10 val., D. M. juos pasirašius, tačiau (duomenys neskelbtini) kultūros centro darbuotojai Ž. K. šių kvietimų tyčia neišsiuntus, UAB „C.“ ir „B.“ neturėjo galimybės žinoti apie pasiūlymą ir dalyvauti viešajame pirkime;
5. tą pačią dieną – 2013 m. birželio 28 d. – UAB „A.“ generaliniam direktoriui A. Š. pateikus pasiūlymą dėl įgarsinimo įrangos pirkimo, ji (D. M.), žinodama, kad nustatytas pasiūlymų pateikimo terminas yra iki 2013 m. liepos 8 d. 10 val., tą pačią dieną – 2013 m. birželio 28 d. – pasirašė (duomenys neskelbtini) kultūros centro ir UAB „A.“ sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl įgarsinimo įrangos tiekimo už 7058 Eur (24 370 Lt), ja remiantis, jau tą pačią dieną buvo pateikta dalis įrangos pagal 2013 m. birželio 28 d. prekių perdavimo aktą Nr. 1;
6. tęsdama nusikalstamą veiką, ji (D. M.) nurodė (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos nariams – A. O., O. D., Ž. K. – įrašyti žinomai neteisingus duomenis, kad „2013 m. birželio 28 d. buvo išsiųsti kvietimai dalyvauti apklausoje dėl įgarsinimo įrangos pirkimo UAB „C.“, „B.“, „A.“, į 2013 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolą Nr. 13-01 ir jį pasirašyti, taip suklastojant tikrą dokumentą, nors tikrovėje kvietimai išsiųsti nebuvo, ir pripažinti, kad UAB „A.“ pasiūlymas atitinka visus pirkimo sąlygose nustatytus reikalavimus, nors tikrovėje viešasis pirkimas nebuvo organizuotas.
7. Tokiais savo veiksmais, nurodžiusi jai pavaldiems (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos nariams – A. O., V. F., O. D., Ž. K. – veikti pažeidžiant 2012 m. liepos 10 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus įsakymu Nr. V12-49 patvirtintą Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamentą ir 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-12-46 patvirtintas (duomenys neskelbtini) kultūros centro mažos vertės pirkimų, kuriuos atlieka pirkimų organizatoriai apklausos būdu, taisykles bei klastoti tikrus dokumentus, pati klastodama tikrus dokumentus, D. M. pažeidė: Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 2005, Nr. X-471, 2006, Nr. 4-102) 3 straipsnio reikalavimus, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus, nes nesuorganizavo paslaugų pirkimo; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4–6 punktų reikalavimus; (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus 2012 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V12-49 patvirtintą Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamentą, kuriame nurodyta, kad tokiam pirkimui yra būtina organizuoti viešąjį pirkimą; (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V12-46 patvirtintas (duomenys neskelbtini) kultūros centro mažos vertės pirkimų, kuriuos atlieka pirkimų organizatoriai apklausos būdu, taisykles. Dėl tokių D. M. neteisėtų veiksmų (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė ir (duomenys neskelbtini) kultūros centras patyrė didelę neturtinę žalą – buvo neteisėtai laimėtas viešasis 7058 Eur (24 370 Lt) vertės įgarsinimo įrangos pirkimas, suklastoti tikri viešojo pirkimo dokumentai (2013 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro pirkimo paraiška Nr. P-13-112; 2013 m. birželio 28 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro tiekėjų apklausos pažyma Nr. TAP-13-112; 2013 m. liepos 8 d. Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 13-01), tarnyboje pavaldūs asmenys įtraukti į nusikalstamą veiką – dokumentų klastojimą, paminti viešųjų pirkimų principai, apribotos kitų ūkio subjektų teisės sąžiningai konkuruoti dalyvaujant viešųjų pirkimų konkurse, nebuvo išnaudotos galimybės perkamas paslaugas įsigyti pigiau, sumenkintas valstybės, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės bei (duomenys neskelbtini) kultūros centro prestižas ir diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, kuriant savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą.
3. V. F. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. M., A. O., O. D. ir Ž. K., (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktorės D. M. nurodymu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laikotarpio (duomenys neskelbtini) kultūros centro patalpose, (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos narys ir žinodamas, kad viešasis konkursas dėl įgarsinimo įrangos pirkimo nebuvo vykdytas, žinodamas, kad 2013 m. birželio 28 d. sudaryta sutartis Nr. 1/2013-06-28/ VP-13-22 tarp (duomenys neskelbtini) kultūros centro ir UAB „A.“ bei UAB „A.“ 2013 m. birželio 28 d. prekių perdavimo aktu Nr. 1 jau pateikė dalį prekių, ir vykdydamas (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktorės D. M. neteisėtą nurodymą surašyti tikrovės neatitinkančius (duomenys neskelbtini) kultūros centro viešųjų pirkimų dokumentus apie tariamai 2013 m. birželio 28 d. vykdytą viešąjį pirkimą dėl įgarsinimo įrangos pirkimo, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet po 2013 m. birželio 28 d., suklastojo tikrus dokumentus:
1. 2013 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro pirkimo paraišką Nr. P-13-112, kurią (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos narė O. D. surašė įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis – datą „2013 m. birželio 27 d.“, ją V. F. ir D. M. pasirašydami patvirtino žinomai neteisingus duomenis, tokiais veiksmais suklastodami tikrą dokumentą, po to šią suklastotą paraišką D. M. pateikė (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkei A. O.;
2. 2013 m. birželio 28 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro tiekėjų apklausos pažymą Nr. TAP-13-112, kurią surašė (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkė A. O., įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis – datą „2013 m. birželio 28 d.“, kreipimosi į tiekėjus būdą – „žodžiu“, ją, patvirtindami joje esančius žinomai neteisingus duomenis apie tariamai įvykdytą tiekėjų apklausą, pasirašė (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešųjų pirkimų komisijos nariai: (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus pavaduotoja ūkiui O. D., (duomenys neskelbtini) kultūros centro darbuotojai V. F., A. O., Ž. K. bei D. M., tokiais veiksmais suklastodami tikrą dokumentą;
3. 2013 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro pirkimo paraiškos Nr. P-13-112 ir 2013 m. birželio 28 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro tiekėjų apklausos pažymos Nr. TAP-13-112 pagrindu 2013 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokole Nr. 13-01 buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kad „2013 m. birželio 28 d. buvo išsiųsti kvietimai dalyvauti apklausoje dėl įgarsinimo įrangos pirkimo UAB „C.“, „B.“, „A.“, „pripažinti, kad UAB „A.“ pasiūlymas atitinka visus pirkimo sąlygose nustatytus reikalavimus“, jį D. M. nurodymu pasirašė A. O., O. D., Ž. K., taip suklastodami tikrą dokumentą, nors tikrovėje kvietimai išsiųsti nebuvo ir viešasis pirkimas nebuvo organizuotas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. F. ir D. M. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį yra pagrįsta, tačiau šio nuosprendžio dalis dėl D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir šios bylos dalies nutraukimo yra neteisinga. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 dalyje numatytų sąlygų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas, nepagrįstai atleido D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukė jai bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį panaikino ir D. M. pripažino kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė N. Grunskienė prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį dėl D. M. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl organizavimo tikrų dokumentų – pirkimo paraiškos, tiekėjų apklausos pažymos, Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo bei tikrų dokumentų – pirkimo paraiškos, Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo) ir dėl V. F. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. M. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, prokurorė prašo palikti nepakeistą. Kasatorė skunde nurodo:
1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje padarė išvadas, kurios nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, be to, teismas iki galo neišnagrinėjo prokuratūros apeliacinio skundo ir nepaneigė jame nurodytų esminių argumentų. Taip teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl ši nuosprendžio dalis dėl D. M. ir V. F. išteisinimo turi būti panaikintina (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
2. Teismas nepagrįstai neatliko išsamios įrodymų analizės, nepateikė motyvuotų išvadų dėl prokuratūros apeliacinio skundo argumentų dėl D. M. nepagrįsto išteisinimo, kurie taip ir liko neišnagrinėti, apsiribojo tik formaliu sutikimu su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais teiginiais bei konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad byloje surinktų duomenų (liudytojų A. Š., E. Š., A. S., O. D., A. O., Ž. K., V. A. B., E. Č., D. Š., išteisintojo V. F. parodymai, daiktų pateikimo, kratos, kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolai) nepakanka D. M. kaltei pagrįsti, nes teismas šių duomenų visiškai neanalizavo, nevertino ir niekaip nepagrindė minėtos išvados. Nors apeliaciniame skunde yra labai išsamiai ir detaliai išanalizuoti tiek išvardyti, tiek ir kiti faktiniai bylos duomenys, tačiau dėl tokių apeliacinio skundo argumentų skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakyta.
3. Teismas, darydamas išvadą, kad D. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalies, sudėties, nepagrįstai neanalizavo ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, o tik deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog D. M. šios nusikalstamos veikos nepadarė. Taip teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje net nesvarstė apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad „D. M. nesitarė su A. Š. ir jam nurodymo nedavė“, dėl tokių skundo argumentų nepasisakė ir neišdėstė motyvuotų išvadų.
4. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su kita skundžiamame nuosprendyje padaryta, anot kasatorės, visiškai nepagrįsta, išvada, kad nors organizuojant įgarsinimo įrangos viešąjį pirkimą D. M. ir pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, tačiau tokiais veiksmais nepadarė didelės neturtinės žalos. Prokurorė pažymi, kad D. M. pareikštame kaltinime yra nurodyti visi duomenys, kuo pasireiškė didelė neturtinė žala, t. y. neteisėtai laimėtas viešasis 7058 Eur (24 370 Lt) vertės įgarsinimo įrangos pirkimas; suklastoti tikri viešojo pirkimo dokumentai (2013 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro pirkimo paraiška Nr. P-13-112; 2013 m. birželio 28 d. (duomenys neskelbtini) kultūros centro tiekėjų apklausos pažyma Nr. TAP-13-112; 2013 m. liepos 8 d. Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 13-01); tarnyboje pavaldūs asmenys įtraukti į nusikalstamą veiką (dokumentų klastojimą); paminti viešųjų pirkimų principai; apribotos kitų ūkio subjektų teisės sąžiningai konkuruoti dalyvaujant viešųjų pirkimų konkurse; nebuvo išnaudotos galimybės perkamas paslaugas įsigyti pigiau; sumenkintas valstybės, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) kultūros centro prestižas ir diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, kuriant savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pagrindžiančių didelės žalos buvimą D. M. veiksmuose, – neteisėtai laimėtas viešasis įgarsinimo įrangos pirkimas, kuriuo buvo apribotos kitų ūkio subjektų teisės sąžiningai konkuruoti dalyvaujant įgarsinimo įrangos viešajame pirkime, nes viešasis pirkimas tikrovėje nevyko, viešojo pirkimo dokumentai, siekiant imituoti tikrovėje neįvykusį viešąjį pirkimą, buvo suklastoti, įgarsinimo įranga, imituojant viešąjį pirkimą, buvo nupirkta iš jau anksčiau numatytos pardavėjos – UAB „A.“, nebuvo išnaudotos galimybės perkamas paslaugas įsigyti pigiau. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas didelės neturtinės žalos požymio buvimą, neteisingai nuosprendyje vertino liudytojos E. Č. parodymus, kuriuose, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nurodyta, kad mieste buvo aptarinėjamas be konkurso nupirktos aparatūros pirkimas, žmonių vertinimas buvo įvairus, t. y. dėl imituoto viešojo pirkimo visuomenėje buvo kilęs rezonansas.
5. Tai, kad tarnyboje pavaldūs asmenys įtraukti į nusikalstamą veiką (dokumentų klastojimą), patvirtina bylos faktiniai duomenys: ikiteisminio tyrimo metu A. O., O. D., Ž. K. buvo įtariamos padariusios nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad, veikdamos bendrininkų grupe kartu su D. M. ir V. F., suklastojo pirkimo paraišką, tiekėjų apklausos pažymas, Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolus; nors jos (A. O., O. D., Ž. K.) buvo atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio nuostatas, tačiau teismo posėdžio metu, nagrinėjant jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, jos visos visiškai prisipažino padariusios nusikaltimą ir dėl to labai gailisi, jos visos nurodė, kad dokumentus klastojo, nes vykdė D. M. nurodymą. Tačiau šių faktinių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad D. M. pavaldūs tarnyboje darbuotojai jos nurodymu padarė nusikalstamą veiką – dokumentų klastojimą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino ir dėl jų net nepasisakė.
6. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino apeliacinio skundo argumentų, kad buvo sumenkintas valstybės, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) kultūros centro prestižas ir diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, kuriant savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą, ir tai, kad D. M., einančios pakankamai aukštas pareigas – (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktoriaus, pavaldaus (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriui, – veiksmai leido kitiems asmenims susiformuoti nuomonę, kad galima neteisėtais būdais laimėti viešuosius pirkimus, organizuojamus tiek šios savivaldybės, tiek (duomenys neskelbtini) kultūros centro. Dėl to kasaciniame skunde teigiama, kad taip D. M. menkino tiek eitų pareigų prestižą, tiek ir institucijos, kurioje dirbo, autoritetą, formavo neigiamą visuomenės nuomonę apie joje dirbančius asmenis, manant, kad viešųjų pirkimų nėra būtina organizuoti ir jie yra neskaidrūs, nes laimėtojas yra nuspręstas iš anksto. Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad neteisėti valstybės tarnautojų ar asmenų, prilygintų valstybės tarnautojams, veiksmai visada sukelia neigiamą atgarsį visuomenėje ir padaro didelę žalą valstybei. Tačiau skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertinti nei minėti argumentai, išdėstyti ir apeliaciniame skunde, nei tai, kad D. M. savo veiksmais pažeidė tiek Viešųjų pirkimų ir Valstybės tarnybos įstatymų atitinkamus reikalavimus, tiek ir kitų kaltinamajame akte bei skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytų teisės aktų nuostatas.
7. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai yra pripažįstama didele, jeigu valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas yra susijęs su nusikalstamos veikos, ypač tyčinės, padarymu. Didelės žalos požymis valstybei paprastai turi būti konstatuojamas tais atvejais, kai piktnaudžiaujant tarnyba kitiems asmenims yra sudaromos sąlygos daryti teisės pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-640-507/2015). Juolab kad nesilaikymas įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų ir jų pažeidimas, ypač kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromos kitos nusikalstamos veikos, diskredituoja valstybę ir jos institucijų prestižą, skatina jomis nepasitikėjimą ir taip daro didelę žalą valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-648/2015).
8. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokia teismų praktika nepagrįstai nesirėmė ir skundžiamame nuosprendyje iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, kad D. M., (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktorė, jai pavaldiems darbuotojams nurodė imituoti neįvykusį viešąjį pirkimą, suklastoti tikrus dokumentus – padaryti nusikaltimą, organizavo tikrų dokumentų klastojimą ir pati klastojo tikrus dokumentus (tiekėjų apklausos pažymą). Tai, kad nuteistoji pati padarė nusikalstamą veiką, pripažino ir abiejų instancijų teismai. Kartu tai reiškia, kad D. M. ne tik kad pati elgėsi nusikalstamai, tačiau vertė neteisėtus veiksmus atlikti jai pavaldžius darbuotojus: O. D., A. O., Ž. K., V. F.. Dėl to kasatorė teigia, kad D. M., veikdama sąmoningai, žinodama ir suprasdama, jog visos viešojo pirkimo procedūros atliekamos formaliai, tik imituojant viešąjį pirkimą, diskriminuojant ir eliminuojant neapibrėžtą ratą kitų ūkinių subjektų, kurie turėjo arba galėjo turėti galimybę sąžiningai konkuruoti dalyvaudami pirkime, tačiau net nežinojo apie organizuojamą viešąjį pirkimą, siekdama, kad Kultūros centras įrangą nupirktų būtent iš UAB „A.“, padarė didelę žalą valstybei, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, iškraipė Viešųjų pirkimų įstatymo pagrindinius pirkimų principus, jų laikymosi tvarką, sąžiningos konkurencijos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, diskreditavo ir sumenkino (duomenys neskelbtini) savivaldybės, Kultūros centro autoritetą, prestižą ir pasitikėjimą. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo tik deklaratyvus pasisakymas, jog pirmosios instancijos teismas didelės žalos padarymo klausimą išsamiai ir argumentuotai išnagrinėjo ir įvertino visas žalos konstatavimui svarbias aplinkybes, be faktinių duomenų analizės ir apeliacinio skundo esminių argumentų išnagrinėjimo bei jų vertinimo, negali būti laikomas išsamiu apeliacinio skundo argumentų išnagrinėjimu. Be to, skundžiamame nuosprendyje tik išvardyti įrodymai – O. D., A. O., Ž. K., E. Č. parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolų duomenys – bei pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jie nepatvirtina D. M. pareikštų kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau visiškai nepasisakyta, kodėl šie įrodymai nepatvirtina, jog D. M. organizavo tikrų dokumentų klastojimą ir pati juos klastojo. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes visiškai neanalizavo byloje esančių įrodymų visumos ir prokuratūros apeliacinio skundo argumentų dėl pirkimo paraiškos, Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo bei tikrų dokumentų suklastojimo organizavimo.
9. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir dėl nepagrįsto V. F. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neanalizavo skunde nurodytų faktinių duomenų pagrįstumo, tik nurodydamas, kad „skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir nuosprendžiu jau įvertinti“. Kartu tai reiškia, kad šios instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, o išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Teismas nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyto įrodymų vertinimo reikalavimų, nes padarė išvadas, nepagrįstas išsamiu BPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, t. y. kad D. M. ir V. F. nepadarė nusikalstamų veikų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat šis teismas neįvykdė jam keliamo reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime išdėstyti dėl apeliacinio skundo motyvuotas išvadas, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
6. Kasaciniu skundu nuteistoji D. M. prašo: 1) Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nuosprendį; arba 2) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
1. Abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys, kuriose ji išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl pirkimo paraiškos bei Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo), yra visiškai pagrįstos ir teisėtos, nes nepadaryti nusikaltimai, turintys šių veikų požymių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pagal prokuratūros apeliacinį skundą ir skundžiamoje nuosprendžio dalyje, kurioje panaikintas BK 40 straipsnio taikymas, ji nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei paskirta 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Dėl šios dalies būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir teisingai vadovavosi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos taikyti kasatorės atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir laiduotojas Y. C. neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų.
2. Kasaciniame skunde aptariama kasatorės pozicija (dėl dokumentų suklastojimo kalta prisipažino, viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, išsamiai paaiškino visas jai žinomas tiekėjų apklausos pažymos surašymo ir pasirašymo aplinkybes, nuoširdžiai gailisi, supranta, kad reikėjo būti principingesnei, atsisakyti priimti įrangą, kuri buvo atvežta prasidėjus viešojo pirkimo procedūrai) ir teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog toks „pripažinimas ir reiškiamas gailestis dėl sutarties pasirašymo su UAB „A.“ neįeina į kaltinimo už tiekėjų apklausos pažymos suklastojimą apimtį, o už byloje esančiais įrodymais patvirtinto ir skundžiamu nuosprendžiu pagrįstu konstatuoto kaltinimo ribų išeinančių tam tikrų aplinkybių pripažinimas nesudaro pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės konstatavimui“. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisėtumą ir pagrįstumą, jos paaiškinimus įvertino per daug kritiškai ir atsietai nuo visų kitų byloje esančių duomenų.
3. Kasatorė aptaria teismų praktikos nuostatas dėl visiško kaltės prisipažinimo ir gailėjimosi nustatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010), pažymi savo asmenybę apibūdinančius duomenis (dirba kultūros darbuotoja, neturi teisinio išsilavinimo) ir teigia, kad jai pareikšto kaltinimo apimtis buvo pakankamai didelė ir sudėtinga, ji parodymus davė keletą kartų, juose kaip įmanoma konkrečiau bandė paaiškinti jai žinomas 2013 m. įvykių aplinkybes. Be to, besąlygiškai sutikti su visomis jai pareikštame kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis ir pripažinti visų kaltinime nurodytų veikų ji negalėjo, nes visų veikų ji nepadarė, kas ir buvo konstatuota abiejų instancijų teismų priimtuose sprendimuose. Juolab kad atsakomybė už byloje nagrinėtų viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus reglamentuojama ir veikos metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1713 straipsnyje bei dabar galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 184 straipsnyje. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai kvalifikuotini kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ar kitoks teisės pažeidimas, reikalinga įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012). Dėl to kasatorės abejonės dėl savo veiksmų pavojingumo ir vertinimo kaip nusikalstamų, t. y. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o ne kaip tarnybinio ar administracinio nusižengimo, buvo žmogiškai pagrįstos. Abiejų instancijų teismai pagrįstai ir teisėtai ją išteisino pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir argumentuotai konstatavo, kad įgarsinimo įrangos įsigijimą valdė ir įsigijimą būtent iš UAB „A.“ inicijavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovai, kurie buvo suinteresuoti, kad (duomenys neskelbtini) kultūros centras vykdytų jam pavestas funkcijas. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad: kasatorė būtų pasielgusi priešingai iškeltiems tikslams; veikė savanaudiškais tikslais ir dėl to sumažėjo pasitikėjimas (duomenys neskelbtini) kultūros centru; visoje valstybėje ar (duomenys neskelbtini) savivaldybėje buvo sukeltas itin didelis rezonansas, kuriuo būtų pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, (duomenys neskelbtini) kultūros centro įvaizdžiui ar valstybės interesams; jos veiksmai sutrukdė siekti įstaigai iškeltus tikslus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, sumenkino valstybės institucijos autoritetą, sutrikdė organizacijos darbą. Abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorės veiksmai nebuvo korupcinio pobūdžio, neturėjo neigiamos įtakos (duomenys neskelbtini) kultūros centro tinkamam funkcionavimui ir (duomenys neskelbtini) kultūros centras bei (duomenys neskelbtini) savivaldybė nepatyrė didelės neturtinės žalos.
4. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „A.“ pateikė nekokybišką įgarsinimo įrangą ar ši buvo įsigyta aiškiai didesne kaina, juolab kad ši įranga naudojama iki šiol. Kasatorės nuomone, jei savivaldybė būtų jos (įrangos) neįgijusi, būtų patyrusi daugiau žalos, nes nebūtų vykę renginiai, projektai, kurių metu Kultūros centras gauna pajamas. UAB „C.“ ir „B.“, kurioms nebuvo išsiųsti kvietimai dalyvauti viešajame pirkime, pretenzijų dėl to neturi, nenurodė, kad būtų galėję pateikti reikiamą įgarsinimo įrangą, jų tiekiamos įrangos kaina būtų buvusi mažesnė.
5. Kartu kasatorė teigia, kad teismai, spręsdami klausimą, ar jos veika dėl tiekėjų apklausos pažymos pasirašymo pripažintina nusikalstama, nevertino, jog ši veika iš esmės nesukėlė labai reikšmingų teisinių padarinių. Byloje nustatyta, kad kasatorė nežinojo, jog minėti kvietimai dalyvauti apklausoje nebus išsiųsti. Tačiau, kai susiklostė tokia situacija, stengėsi imtis visų priemonių tik įforminti viešųjų pirkimų procedūrai, t. y. nurodė A. O. parengti kvietimus tiekėjams dalyvauti apklausoje, juos pasirašė ir perdavė juos išsiųsti. Tokias aplinkybes patvirtino liudytojos Ž. K. (kuri pati nusprendė nesiųsti kvietimų) ir A. O..
6. Teismų praktikoje dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, nes ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010).
7. Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad kasatorės veika dėl viešojo pirkimo nebuvo padaryta didelė žala valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Tačiau jei vis dėlto tokia veika būtų pripažinta pavojinga ir nusikalstama, turi būti tinkamai įvertintas realus veikos pavojingumo laipsnis ir sprendžiamas klausimas dėl būtinumo taikyti pačią griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę, arba vis dėlto yra galimas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl kasatorė teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino veikos realų pavojingumo laipsnį ir priėmė teisingą sprendimą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Y. C., pateikęs prašymą atleisti ją (kasatorę) nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, keliamų laiduotojui. Minėtas asmuo nėra jai tiesiogiai pavaldus, todėl vien tik tai, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) kultūros centre, nesudaro pagrindo teigti, kad jis neatliks savo, kaip laiduotojo, pareigų ir negalės kasatorei realiai daryti teigiamos įtakos. Skunde pažymimi Y. C. asmenybę apibūdinantys duomenys (neteistas, charakterizuojamas tik labai teigiamai, yra aktyvus visuomenės veikėjas, turintis didelį autoritetą (duomenys neskelbtini) miesto bendruomenėje tiek kaip pareigingas, iniciatyvus ir socialiai aktyvus pedagogas, vykdantis šviečiamąją misiją, tiek kaip folkloro ansamblio ir muzikos kolektyvo vadovas, (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) bendrijos pirmininkas) ir teigiama, kad anksčiau jam taikyta administracinė atsakomybė už nereikšmingą Kelių eismo taisyklių pažeidimą negali nulemti jo asmenybės kaip nepatikimos vertinimo. Visi Y. C. charakterizuojantys duomenys ir jo pareikšta pozicija pirmosios instancijos teisme leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai manyti, kad Y. C. asmeninės savybės, gyvenimo būdas, veiklos pobūdis bei tarpusavio santykiai su kasatore leis daryti jai teigiamą įtaką. Juolab kad ir valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jokių prieštaravimų dėl šio asmens tinkamumo būti laiduotoju nereiškė ir neprieštaravo dėl laidavimo instituto taikymo kasatorei. Dėl to kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas, kruopščiai išnagrinėjęs bylą, tiesiogiai ir betarpiškai ištyręs įrodymus, tarp jų ir išklausęs kasatorės paaiškinimus dėl įvykių aplinkybių ir jų vertinimo, Y. C. paaiškinimus dėl jo, kaip laiduotojo, pareigos ir atsakomybės suvokimo, turėjo realią galimybę suformuoti vidinį įsitikinimą tiek dėl kasatorės paaiškinimų nuoširdumo ir tikrojo turinio, tiek dėl Y. C. tinkamumo būti laiduotoju.
8. Apeliacinės instancijos teismas priėmė tik formalų sprendimą, nepagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorės nuomone, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas iš esmės turėtų būti sprendžiamas vertinant jos poziciją ir santykį su padaryta veika, charakteristiką, pačios padarytos veikos pavojingumą ir mastą, o teismui kilus abejonių dėl laiduotojo tinkamumo, esant kitoms laidavimo taikymo sąlygoms, turėtų būti sprendžiama dėl galimai netinkamo laiduotojo pakeitimo tinkamu. Juolab kad pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl laiduotojo tinkamumo, tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas neįspėjo kasatorės apie galimą priešingą sprendimą dėl laiduotojo tinkamumo ir, net neatlikęs įrodymų tyrimo, pats nepatikrinęs laiduotojo asmenybės, priėmė visiškai nepagrįstą sprendimą – panaikino motyvuotą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo klausimu ir taip užkirto kasatorei kelią taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Taip teismas suvaržė įstatymu garantuotą kasatorės teisę būti atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės tik dėl formalaus pagrindo, nes kitos sąlygos tokiam atleidimui buvo, pažeidė rungimosi principo nuostatas, jos teisę į teisingą teismą, padarė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Grunskienės kasacinis skundas atmestinas. Nuteistosios D. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl prokurorės kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

8. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus.
9. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, faktinių aplinkybių iš naujo netiria ir nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Nuoseklioje kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo ir panaudojimo teisėtumas ar nurodomas jų vertinimo taisyklių pažeidimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, panaudojant, vertinant įrodymus nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai. Tačiau šiuo atveju iš prokurorės kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pritariama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, kasatorei pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų (liudytojų A. Š., E. Š., A. S., O. D., A. O., Ž. K., V. A. B., E. Č., D. Š., išteisintojo V. F. parodymų, daiktų pateikimo, kratos, kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose užfiksuotos informacijos ir kt.) vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, anot prokurorės, patvirtinančias D. M. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
10. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai (ar vienas iš jų), savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015, 2K-103-976/2016). Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-329-976/2017).
11. Kaip matyti iš kasacinio skundo, jame deklaratyviai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau šis teiginys nepagrindžiamas. Kasaciniame skunde nenurodoma, kokias įrodymų vertinimo taisykles esmingai pažeidė apeliacinės instancijos teismas.
12. Iš kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, taip pat ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.
13. Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus: pačios D. M. paaiškinimus, kasaciniame skunde akcentuojamus liudytojų A. Š., E. Š., A. S., O. D., A. O., Ž. K., V. A. B., E. Č., D. Š. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose Nr. 15, 16 ir 17 užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos pateiktą 2013 m. birželio 27 d. garantinį raštą, kratos protokoluose nurodytus dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus; juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių D. M. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (dėl tikrų dokumentų – pirkimo paraiškos Nr. P-13-112, tiekėjų apklausos pažymos Nr. TAP-13-112, organizavimo Viešųjų pirkimų komisijos protokolo suklastojimo ir tikrų dokumentų – minėtos paraiškos bei protokolo – suklastojimo).
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokurorės apeliacinį skundą dėl D. M. išteisinimo dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo, dar kartą įvertino byloje ištirtų įrodymų visumą ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
15. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų.
16. Kasaciniame skunde taip pat išsamiai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo proceso reikalavimų, keliamų apeliacinių skundų nagrinėjimui, nurodant, kad skundžiamame nuosprendyje teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Iš kasacinio skundo matyti, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą kasatorė iš esmės sieja su tuo, kad, jos manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritarė šios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytoms išvadoms dėl D. M. išteisinimo dėl pirmiau minėtų nusikalstamų veikų.
17. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo, taip pat ir argumentai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis (nagrinėjamu atveju – atitinkama jo dalis) pripažįstamas teisingu (BPK 331 straipsnio 4 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
18. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas glaustai, nekartodamas pakankamai plačios ir išsamios pirmosios instancijos teismo motyvacijos, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė motyvus, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatytas BK 228 straipsnyje numatytas didelės neturtinės žalos požymis, aptarė visus pagrindinius prokurorės argumentus, išdėstytus kaltinime ir detalizuotus apeliaciniame skunde, ir padarė išvadą, kad jų nepakanka konstatuoti, jog D. M. neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė neturtinė žala; taip pat išsamiai pasisakė dėl prokurorės argumentų, kad D. M. nepagrįstai išteisinta dėl dokumentų klastojimo. 
19. Taigi, priešingai negu teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas apeliacinį bylų nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė, pakankamai detaliai atsakė į esminius prokurorės apeliacinio skundo argumentus dėl D. M. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, t. y. bylą išnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma jos apeliaciniame skunde.
20. Įvertinusi teismo teisę ir pareigą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, tenkinti prokurorės kasacinį skundą ir grąžinti bylą dėl D. M. išteisinimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis, 382 straipsnio 1 punktas).

Dėl prokurorės kasacinio skundo argumentų dėl V. F. išteisinimo

21. Prokurorė kasaciniame skunde ginčija teismų išvadas dėl V. F. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nurodydama argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. 
22. Kasacinės bylos nagrinėjimo metu buvo gauti duomenys apie tai, kad išteisintasis V. F. 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. po to, kai buvo priimtas skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo išteisinimo, mirė.
23. BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta viena iš tokių aplinkybių – asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas turėjo būti pradėtas ar jau vykdomas, mirtis. Ši taisyklė turi dvi išimtis. Mirus asmeniui, baudžiamasis procesas gali būti pradėtas ir (ar) tęsiamas, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-444/2011, 2K-634/2012). Nagrinėjamoje byloje minėtų aplinkybių, kurioms esant baudžiamasis procesas dėl mirusio asmens galėtų būti tęsiamas kasacinės instancijos teisme, nėra. Priešingai, šioje kasacinio skundo, paduoto 2018 m. sausio 18 d., t. y. jau po V. F. mirties, dalyje prašoma pabloginti mirusio išteisintojo padėtį – grąžinti bylą, taip pat ir jos dalį dėl V. F. išteisinimo, iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
24. Taigi, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, prokurorės kasacinio skundo dalis dėl, jos nuomone, neteisėtų žemesnės instancijos teismų sprendimų, susijusių su V. F. išteisinimu, paliktina nenagrinėta.

Dėl BK 40 straipsnio

25. Nuteistosios D. M. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. M. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl tiekėjų apklausos pažymos Nr. TAP-13-112 suklastojimo).
26. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).
27. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad D. M. visiškai pripažino savo kaltę bei gailėjosi padariusi nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir nenustatytos BK 40 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, keliamos laiduotojui.
28. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-334-699/2017). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad aptariama BK 40 straipsnio taikymo sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu, besąlygiškai sutikti su nukentėjusiojo ar kitų proceso dalyvių nurodytomis aplinkybėmis ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-133/2013, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje duoti D. M. parodymai apie tai, kokiomis aplinkybėmis ji pasirašė dokumentus, tarp jų ir tiekėjų apklausos pažymą Nr. TAP-13-112, dėl garso aparatūros viešojo pirkimo būdu iš UAB „A.“, viso proceso metu buvo nuoseklūs, juose ji pripažino visas esmines nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes ir dėl to išreiškė nuoširdų gailestį, t. y. tokį savo elgesį vertino itin kritiškai ir neigiamai. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas išsamiai aptarė D. M. duotus parodymus ir konstatavo, kad jie atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad D. M. nepripažino savo kaltės dėl jai inkriminuotų kitų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą paliko nepakeistą. Kaip minėta pirmiau, D. M. neturėjo pareigos visiškai tiksliai ir / ar besąlygiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo metu pateikta jos veiksmų teisine kvalifikacija.
30. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos buvimo ir aptariamo baudžiamojo įstatymo (jo dalies) taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą, neatitinkančią byloje nustatytų faktinių aplinkybių, išvadą ir nepripažinęs, kad byloje nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laidavimo sąlyga, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
31. BK 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
32. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga – laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo – turi savarankišką reikšmę, todėl jos konstatavimas turi būti motyvuotas. Laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant, kad asmuo turi pasitikėjimą ir gali būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-305/2011, 2K-329/2013, 2K-221-693/2017).
33. Nagrinėjamoje byloje esančiame Y. C. prašyme perduoti D. M. pagal laidavimą yra pažymimas jų abiejų darbo pobūdis vienoje darbovietėje, tarpusavio santykiai, kurie grįsti pagarba ir abipusiu pasitikėjimu, Y. C. pozicija dėl veikų, kuriomis buvo kaltinama D. M., jo asmeninės savybės bei gyvenimo būdo aplinkybės, kurios, beje, dar kartą pažymėtos ir kasaciniame skunde. Taip pat byloje pateikta Y. C. teigiama charakteristika, nurodant jo vaidmenį socialiniame, kultūriniame, religiniame kontekste, duomenys apie tai, kad jis neteistas, nors anksčiau baustas administracine tvarka. Apklaustas pirmosios instancijos teisme Y. C. pažymėjo, kad nors jis ir dirba kartu su D. M. (duomenys neskelbtini) kultūros centre, tačiau kaip žmogus galėtų daryti jai teigiamą įtaką, duodamas konsultacijas, pasiūlymus būti atidesnei ir reiklesnei savo darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos aspektus kaip pakankamus laiduotojo tinkamumui pagrįsti, Y. C. galimą pozityvią įtaką D. M. ir teismo posėdžio metu jo duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad šis asmuo yra tinkamas laiduotojas, vertas teismo pasitikėjimo ir, perdavus jo atsakomybei D. M., bus įgyvendinti teisingumo bei proporcingumo principų reikalavimai ir pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės skyrimo tikslai. Nesutikti su tokia bylos medžiaga pagrįsta ir teisiškai tinkamai motyvuota pirmosios instancijos teismo išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
34. Kartu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, sureikšmino vieną faktinę aplinkybę – laiduotojo netiesioginį pavaldumą D. M., dėl kurio, teismo manymu, jis negalės daryti įtakos jai valdymo ir administravimo srityje, iš esmės dėl to pripažino laiduotoją netinkamu, taip padarydamas aptariamo baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumą, tinkamai taikė BK 40 straipsnį ir pagrįstai D. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti D. M. BK 40 straipsnio nuostatas yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Šios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad sprendžiant D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą buvo atsižvelgta į jos asmenybę, nuoseklius paaiškinimus dėl nusikalstamos veikos padarymo, kurie pagrindė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas sąlygas, o Y. C. tinkamumas būti laiduotoju buvo visapusiškai įvertintas.
36. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikintas BK 40 straipsnio taikymas D. M. dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, naikintina, paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4, 6 punktais,

n u t a r i a :

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti:  

panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria D. M. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, D. M. dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dvejiems metams be užstato, perduodant ją laiduotojui Y. C., ir baudžiamoji byla dėl šios nusikalstamos veikos jai nutraukta.

Kitas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio ir Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nidos Grunskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Sigita Jokimaitė  

                                                                                                                                            Vytautas Piesliakas  

                                                                                                                                            Rima Ažubalytė