Civilinė byla Nr. 3K-3-221/2007
Procesinio sprendimo kategorija 34.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. U. Ž. ieškinį atsakovams B. D. ir Ant. S. dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo ir nuosavybės teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – notarė R. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais Klaipėdos miesto 5–ojo notarų biuro 2005 m. vasario 23 d. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriuo patvirtinta, kad palikėjos K. S., mirusios 1995 m. rugsėjo 5 d., 1/2 dalį turto, kurį sudaro: 1) 17/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); 2) 2/3 dalys pastato–sandėlio; 3) 17/100 dalių inžinerinių statinių–įrenginių (kiemo statinių) – lygiomis dalimis, po 1/2 dalį, paveldi sutuoktinis A. S. ir duktė A. U. Ž., ir Klaipėdos miesto 5–ojo notarų biuro 2005 m. vasario 23 d. išduotą nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo nustatyta, kad A. S. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pergyvenusios sutuoktinės vardu įsigyto bendro turto gyvenant susituokus su K. S. Ieškovė nurodė, kad notaro išduoti paveldėjimo ir nuosavybės teisių liudijimai yra neteisėti, juose įpėdiniams neteisingai nustatytos dalys į paveldimą turtą, kuris nebuvo 1995 m. rugsėjo 5 d. mirusios motinos K. S. ir 2000 m. sausio 16 d. mirusio tėvo A. S. bendroji jungtinė nuosavybė; tėvai, būdami santuokoje, 1965 m. balandžio 20 d. įsigijo (pirko) 2/3 dalis gyvenamojo namo su priestatu ir 2/3 dalis ūkinio pastato; 1990 m. kovo 12 d. jie padovanojo namo 15/100 dalių sūnui – atsakovui Ant. S.; Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimu gyvenamojo namo likusi dalis padalyta tėvams po 20/100 dalių ir nustatyta naudojimosi jomis tvarka. Nekilnojamojo turto registre tėvams ir Ant. S. buvo įregistruotos asmeninės nuosavybės teisės į gyvenamojo namo nustatytas dalis. Teismo sprendimu padalijus tėvams dalis gyvenamajame name, turtas nustojo buvęs jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tėvas 1993 m. sausio 21 d. jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusias gyvenamojo namo 20/100 dalių padovanojo dukteriai B. D.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, teismas taip pat priteisė ieškovei iš atsakovų po 50 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat iš atsakovų po 402,45 Lt žyminio mokesčio išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, kad Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimu buvo nustatyta, jog ieškovės ir atsakovų tėvams priklauso po 20/100 dalių gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), bei nustatyta naudojimosi jomis tvarka. Nurodyto sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teisė į nurodytas namo dalis. 1993 m. sausio 21 d. šalių tėvas A. S. 20/100 dalių gyvenamojo namo padovanojo dukteriai B. D.; teismo vertinimu, tai reiškė, kad jis disponavo įgyta turto dalimi kaip asmenine nuosavybe. Teismas padarė išvadą, kad pirmiau nurodytu teismo sprendimu sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas buvo padalytas; jiems nustatytos dalys gyvenamajame name tapo kiekvieno jų asmeninė nuosavybė, todėl palikėją K. S. pergyvenusiam sutuoktiniui A. S. negalėjo būti išduotas nuosavybės teisės liudijimas į jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 1/2 turto dalį; teismas 2005 m. vasario 23 d. išduotą nuosavybės teisės liudijimą pripažino negaliojančiu (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nurodė, kad, padarius šią išvadą, keičiasi palikimo po K. S. ir po A. S. dydis, todėl 2005 m. vasario 23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriame nustatytos įpėdiniams tenkančios palikimo dalys, taip pat pripažino negaliojančiu.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės B. D. apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 19 d. nutartimi skundą atmetė, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimas, kuriuo nustatytos sutuoktiniams A. S. ir K. S. dalys gyvenamajame name, nereiškė, jog tėvai pasidalijo santuokoje įgytą turtą. Kolegija argumentavo, kad iš šio teismo sprendimo matyti, jog turtas padalytas, remiantis galiojusio SŠK 21 straipsnyje įtvirtintomis normomis dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto teisinio režimo ir 1964 m. CK 127 straipsniu dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos; SŠK nebuvo nustatyta draudimo sutuoktiniams pasidalyti santuokoje įgytą turtą, jos nenutraukus. Kolegijos vertinimu, teismo taikytos įstatymų normos yra pagrindas konstatuoti, kad santuokoje įgytas turtas buvo teismo sprendimu padalytas ir sutuoktiniams, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams, nustatyta naudojimosi juo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą analogišką normą priklausinį (antraeilį daiktą) ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl, sutuoktiniams pasidalijus gyvenamąjį namą, buvo padalyti ir antraeiliai daiktai – pastatas–sandėlis ir kiemo įrenginiai. Kolegija vertino, kad, sutuoktiniams teismo sprendimu pasidalijus jų bendrąją jungtinę nuosavybę, nėra pagrindo nustatyti pergyvenusio sutuoktinio turto dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1604/1991, buvo padalytas sutuoktiniams K. S. ir A. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas – dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir kad po šio teismo sprendimo jie įgijo asmeninės nuosavybės teises į dalis gyvenamajame name. Pirmiau nurodytos bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo turto padalijimas ir nuosavybės formos į jį pakeitimas, juo buvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka.
2. Teismai netinkamai taikė CK 4.12, 4.13, 4.14 straipsnių nuostatas dėl pagrindinio ir antraeilio daikto sampratos, todėl nepagrįstai pagrindinį daiktą laikė priklausiniu ir neteisingai nustatė jo likimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pastatas–sandėlis yra namo priklausinys, ir kad jį ištinka pagrindinio daikto likimas, t. y. pirmiau nurodytu teismo sprendimu padalijus gyvenamąjį namą, padalytas ir jo priklausinys. Kaip gyvenamojo namo priklausiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik šulinys ir kiemo aikštelė, tuo tarpu pastatas–sandėlis yra savarankiškas daiktas, jam suteiktas unikalus Nr. 2196-2008-3022, todėl jis teismo negalėjo būti pripažintas pagrindinio daikto priklausiniu. Pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė, ar nuosavybės ir paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumui nustatyti yra svarbus civilinėje byloje Nr. 2-1604/1991 priimtas sprendimas tuo aspektu, kaip jame išspręstas gyvenamojo namo ir jo priklausinių klausimas. Kadangi šis klausimas minėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas, tai paveldėjimo ir nuosavybės teisės liudijimai galėtų būti pripažinti negaliojančiais tik iš dalies, kiek tai susiję su nuosavybės teisės formos į gyvenamąjį namą pasikeitimu, priėmus teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimą.
3. Teismai, analizuodami nuosavybės įgijimo pagrindus, nepagrįstai neatsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuose Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimas nenurodytas kaip turto įgijimo asmeninėn K. S. nuosavybėn pagrindas; šiuo sprendimu ji nuosavybės neįgijo, juo buvo tik nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 25 straipsnio 1 dalį sutartimi ar kitu teisėtu būdu įgijus nekilnojamąjį turtą, teisė juo disponuoti atsiranda savininko teises įregistravus Nekilnojamojo turto registre; Nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (4 straipsnis). VĮ Registrų centro išduotame pažymėjime, kurio duomenimis rėmėsi notaras, atlikdamas paveldėjimo procedūras, nenurodyta, kad 17/100 gyvenamojo namo dalių yra asmeninė K. S. nuosavybė.
4. Teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą normą, nes neįvertino Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. gruodžio 17 d. sprendimu nustatytų aplinkybių, turinčių prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje – nurodytu sprendimu pripažintas negaliojančiu A. S. pareiškimas dėl atsisakymo nuo palikimo dalies po K. S. mirties ir konstatuota, jog A. S. būtų atsiradusi teisė į sutuoktinės K. S. turto dalį pagal įstatymą, todėl, jam mirus, ši teisė pereina jo įpėdiniams. Šiuo prejudicinę reikšmę turinčiu faktu pagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-132-216/2005 priimtoje 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, kuria įpareigojo notarą išduoti B. D. paveldėjimo teisės liudijimą į jai priklausančią pagal įstatymą A. S. vardu įgytą santuokoje su K. S. palikimo dalį. Šia nutartimi konstatuotas faktas dėl A. S. teisės paveldėti K. S. vardu registruoto namo 20/100 dalių turi taip pat prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, juolab kad kalbama apie tą patį paveldimą turtą. Teismai taip pat netyrė ir neįvertino aplinkybės, kad A. S., turėjęs pirmiau nurodytą teisę paveldėti, nuo jos 1996 m. kovo 28 d. pareiškimu atsisakė; Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. gruodžio 17 d. sprendimu šį atsisakymą pripažino negaliojančiu ir kartu patvirtino A. S. teisę į santuokoje įgytą žmonos vardu registruotą namo dalį.
5. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles; pasisakydami dėl Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendime taikytų teisės normų ir išspręstų reikalavimų esmės, teismai argumentams pagrįsti be pagrindo rėmėsi 1993 m. sausio 21 d. dovanojimo sutartimi, pagal kurią A. S. padovanojo dukteriai B. D. namo 20/100 dalių; po nurodyto teismo sprendimo sudaryti sandoriai ir priimti sprendimai, tarp jų ir VĮ Registrų centro 1993 m. sausio 16 d. pažymėjime nurodyti duomenys, kad A. S. į įgytą namo dalį buvo įregistruota asmeninės nuosavybės teisė, gali būti peržiūrimi tik tuo aspektu, atitinka ar neatitinka jie nurodytą teismo sprendimą, bet ne priešingai. Vėliau sudaryta dovanojimo sutartis nėra pagrindas teismo sprendimą aiškinti taip, kad juo sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas buvo padalytas, tapo kiekvieno jų asmeninė nuosavybė ir kad namo dalies dovanojimas dukteriai reiškė disponavimą įgyta asmeninės nuosavybės teise. Tokia teismų padaryta išvada neišplaukia iš tų argumentų, kuriais jie remiasi išvadai pagrįsti; be to, tėvo padovanotas turtas, į kurį nuosavybės teisė buvo įregistruota VĮ Registrų centre, netapatus paveldimam, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas apskritai dėl to nepasisakė.
6. Teismų sprendimai priimti, neišsiaiškinus bylai svarbių aplinkybių, todėl pripažintini neatitinkančiais CPK 177, 185, 259, 270 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Ieškiniui patenkinti teismai rėmėsi tik dalimi įrodymų, taip pat kasatorės atstovų argumentais, tačiau neįvertino kitų įrodymų, būtent: Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. gruodžio 17 d. sprendime ir 2005 m. sausio 19 d. nutartyje nustatytų aplinkybių; dėl to laikytina, kad bylos pagal civilinio proceso reikalavimus iš esmės neišnagrinėjo. Be to, pripažintina, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nes, vykstant paveldėjimo procedūroms, ji nepateikė notarei Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo remiasi nagrinėjamoje byloje ieškiniui pagrįsti.
7. Teismai išnagrinėjo bylą, kurioje procesinė dalyvaujančių byloje asmenų padėtis buvo nustatyta neteisingai. Šiuo atveju ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal jį atsakyti; tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje turėjo būti notaras, o B. D. ir Ant. S. – trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nes ginčijamų nuosavybės teisės ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų panaikinimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms. Procesinės teisės normos pažeidimas lėmė netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsakovė B. D. nepagrįstai patyrė apie 4000 Lt nuostolių dėl turėtų ir priteistų kitiems asmenims bylinėjimosi išlaidų, kai tuo tarpu pareiga jas atlyginti tektų notarui, pripažinus jo priimtus ir byloje ginčijamus dokumentus neteisėtais. Ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, nes jie neturi ir negalėjo turėti įtakos ginčijamų dėl jų teisėtumo paveldėjimo ir nuosavybės teisės liudijimų priėmimui, todėl negali atsakyti už notaro veiksmų pasekmes. Tai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus ir nurodo, kad kasaciniame skunde neteisingai aiškinamas Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimas; šiuo teismo sprendimu buvo padalytas sutuoktinių turtas ir jiems tenkančios dalys gyvenamajame name tapo jų asmeninė nuosavybė, kuri įregistruota viešame registre. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi įstatymų normomis, kurias taikė teismas, priimdamas nuodytą sprendimą, teisingai aiškino šiuo sprendimu sutuoktinių turtui nustatytos nuosavybės formą. Nekilnojamojo turto registre A. S. įregistruota asmeninės nuosavybės teisė į 20/100 dalių gyvenamojo namo, jos įgijimo pagrindas nurodytas Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimas, todėl kasacinio skundo argumentai, kad teismai, analizuodami nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, neatsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro duomenis ir taip pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymą, yra nepagrįsti. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 4.12, 4.13, 4.13 straipsniuose nustatytas teisės normas dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio. Išvada, kad Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimu buvo padalytas ne tik gyvenamasis namas, bet ir jo priklausiniai, išplaukia ir iš 1993 m. sausio 21 d. dovanojimo sutarties, kuria A. S. padovanojo kasatorei ne tik jam asmeninės nuosavybės teise atitekusią namo dalį, bet ir tai namo daliai priklausančius priklausinius. Gyvenamojo namo priklausiniui – sandėliui – 1991 m. nebuvo suteiktas atskiras unikalus numeris, tai buvo ūkinės paskirties pastatas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui. Ieškovė taip pat laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto normą; kasatorės nurodytais Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. gruodžio 17 d. sprendimu ir 2005 m. sausio 19 d. nutartimi nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes išnagrinėtose bylose paveldimo turto dalys nenurodytos, jos apskritai nebuvo tiriamos. Teismai teisingai konstatavo, kad Klaipėdos miesto teismo įsiteisėjęs 1991 m. birželio 12 d. sprendimas yra privalomas visiems asmenims, todėl pripažintina, jog sutuoktiniai turtą pasidalijo ir nėra pagrindo nustatyti pergyvenusio palikėją sutuoktinio turto dalį. Pagal CK 5.8 straipsnio normą asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui, todėl kasatorė ir Ant. S. šioje byloje yra tinkami atsakovai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1604/1991 nustatyta, kad sutuoktiniams A. S. ir K. S. priklauso po 20/100 dalių namo (duomenys neskelbtini), bei nustatyta naudojimosi tvarka šiame name. 1993 m. sausio 21 d. A. S. 20/100 gyvenamojo namo dalių padovanojo dukteriai B. D. K. S. mirė 1995 m. rugsėjo 5 d., jos sutuoktinis A. S. – 2000 m. sausio 16 d. Klaipėdos miesto 5–ojo notarų biuro notaras 2005 m. vasario 23 d. išdavė pergyvenusiam palikėją sutuoktiniui A. S. nuosavybės teisės liudijimą, kad A. S. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pergyvenusios sutuoktinės vardu įsigyto bendro turto gyvenant susituokus su K. S.; liudijime nurodyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, perskaičiavus bendraturčių dalis, sudaro 17/100 dalių gyvenamojo namo ir tam tikros dalys priklausinių; notaras tą pačią dieną išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriuo patvirtino, kad po K. S. mirties paveldimą turtą sudaro 1/2 dalis pirmiau nurodytų nekilnojamųjų daiktų ir šį turtą lygiomis dalimis paveldi sutuoktinis A. S. ir duktė A. U. Ž. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad po bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo 17/100 dalių gyvenamojo namo su priklausiniais buvo asmeninė K. S. nuosavybė, todėl ją pergyvenusiam sutuoktiniui A. S. negalėjo būti išduotas nuosavybės teisės liudijimas į pusę šio turto.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių; taigi kasacinis teismas sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas, bet kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde, atsiliepime į skundą išdėstyti teisiniai argumentai, kuriuose yra keliami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, reikšmingi formuojant bei vienodinant teismų praktiką (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, aktualūs nustatant santuokos metu sutuoktinių įgytų nekilnojamųjų daiktų teisinį statusą vieno iš sutuoktinių mirties metu ir sprendžiant su tuo susijusį jų įpėdinių ginčą dėl tokio turto paveldėjimo.
Kasacinio skundo 1 punkto argumentai yra susiję su tuo, kokią reikšmę nagrinėjamoje byloje turi įsiteisėjęs Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimas, kurio motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad 40/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė šalių tėvų – sutuoktinių A. S. ir K. S. – nuosavybė, o sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta, jog kiekvienam iš sutuoktinių priklauso po 20/100 dalių nurodyto namo ir nustatyta naudojimosi konkrečiomis patalpomis tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia svarbių teisinių padarinių – jis įgyja res judicata galią, nenuginčijamumo, prejudicialumo, vykdytinumo savybes (CPK 18, 279 straipsniai). Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas reiškia, kad visos valstybės ar savivaldybės institucijos, visi pareigūnai, fiziniai ir juridiniai asmenys turi atlikti būtinus veiksmus, reikalingus sprendimui vykdyti. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimo pagrindu viešame registre buvo įregistruota, jog asmeninės nuosavybės teisėmis A. S. ir K. S. priklauso po 20/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (2003 m. gegužės 27 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. IX–1583 redakcija; Žin., 2003, Nr. 57–2531, 4 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi įsiteisėjusio teismo sprendimo duomenimis apie ginčo nekilnojamojo turto teisinę registraciją, visiškai pagrįstai konstatavo įvykusį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo faktą. Kasacinio skundo 1 ir 3 punktų argumentai apie tai, kad įsiteisėjęs Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimas turėtų būti aiškinamas kitaip ir kad teismai neteisingai vertino duomenis apie ginčo turto teisinį registravimą, yra teisiškai nepagrįsti, prieštarauja byloje esantiems, teismų ištirtiems ir įvertintiems įrodymams.
Gyvenamasis namas yra pagrindinis namų valdos daiktas (CK 4.12 straipsnis). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Sandėlis tam tikromis aplinkybėmis gali būti pagrindinis daiktas, pavyzdžiui, sandėliavimo versle. Teismai namo valdoje esantį pagalbinio ūkio pastatą – sandėlį – kartu su kiemo statiniais (šuliniu, kiemo aikštele) pagrįstai laikė priklausiniais, nes nei iš teisinės registracijos, nei kokių nors kitų bylos duomenų neišplaukia, kad ginčo namų valdos sandėlis atitiktų pagrindinio daikto kriterijus. Skundžiamuose teismų sprendimuose teisingai nurodyta, kad, sutuoktiniams pagal teismo sprendimą pasidalijus gyvenamąjį namą, priklausinius ištiko tas pats likimas (CK 4.14 straipsnis). Kasacinio skundo 2 punkto argumentai dėl CK 4.12 –4.14 straipsnių netinkamo taikymo atmestini.
Mirus vienam iš sutuoktinių, jų bendroji jungtinė nuosavybė baigiasi (CK 3.100 straipsnis); mirusio sutuoktinio dalis, įeinanti į bendrąją jungtinę nuosavybę, yra paveldima CK penktojoje knygoje nustatyta tvarka. Dėl tokių įstatymo nustatytų teisinių padarinių 1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatymo Nr. I–2882; Žin., 1992, Nr. 28–810 (2005 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–416 redakcija; Žin., 2005, Nr. 143–5178) 52 straipsnyje yra nustatyta, kad, vienam sutuoktiniui mirus, pergyvenusiam sutuoktiniui gali būti išduotas nuosavybės teisės į dalį santuokos metu įgyto bendro sutuoktinių turto liudijimas. Byloje nustačius, kad sutuoktinių A. S. ir K. S. bendroji jungtinė nuosavybė buvo padalyta iki K. S. mirties ir jai bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklausė 17/100 dalių gyvenamojo namo ir atitinkamos dalys priklausinių, teismai padarė teisingą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo nustatyti pergyvenusio sutuoktinio A. S. dalį šiame turte. Ši teismo išvada reiškia, kad po K. S. mirties palikimą sudaro jai nuosavybės teise priklausiusios 17/100 dalių namo ir atitinkamos dalys priklausinių, o ne 1/2 dalis šio nekilnojamojo turto, kaip nurodyta paveldėjimo po K. S. mirties teisės liudijime. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė materialinės teisės normas, pripažinę notaro išduotus nuosavybės teisės ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus negaliojančiais. Kasacinio skundo 4 ir 6 punktų argumentai dėl neteisingo įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo, nustatant teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra teisiniai res judicata galią turinčio Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimo padariniai, atmestini. Pripažintinas taip pat nepagrįstu kasacinio skundo 5 punkto argumentas, kad teismai argumentams apie sutuoktinių turto padalijimo faktą pagrįsti, negalėjo remtis 1993 m. sausio 21 d. dovanojimo sutartimi, pagal kurią A. S. padovanojo dukteriai B. D. 20/100 dalių gyvenamojo namo. Skunde neteisingai nurodoma, kad, remdamiesi nurodyta sutartimi, teismai aiškino įsiteisėjusį Klaipėdos miesto teismo 1991 m. birželio 12 d. sprendimą. Nurodyto sprendimo rezoliucinė dalis turi res judicata galią, o dovanojimo sutartis patvirtino, kad buvo įgyvendinamos teismo sprendimo pagrindu atsiradusios subjektinės teisės į padalytą turtą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai nustatė procesinę dalyvaujančių byloje asmenų padėtį, tačiau neargumentuojama, kokias procesinės teisės normos teismai pažeidė, kokią įtaką tai galėjo turėti skundžiamų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimui, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys