Civilinė byla Nr. e2-34-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01669-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. K. (M. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-5005-653/2017 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei I. B. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe, turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo ,,Swedbank“, AB,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti 0,3268 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, pirtį, kiemo rūsį, viralinę ir sandėlį, esančius adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės I. B. ir ieškovo bendrąja daline nuosavybe, pripažįstant M. K. 2/3 turto dalis, o I. B. – 1/3 dalį turto; 2) padalinti šį turtą tokiu būdu – visą šį turtą pripažinti asmenine atsakovės I. B. nuosavybe ir priteisti iš jos ieškovo M. K. naudai 70 000 Eur kompensaciją už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį. Ieškovas nurodė, kad kartu su atsakove vedė bendrą gyvenimą, tvarkė bendrą ūkį. Gyvendami kartu nusprendė įsigyti žemės sklypą bei gyvenamąjį namą. Ieškovas neturėjo nuolatinio darbo, todėl paskola turtui įsigyti buvo paimti atsakovės vardus, turtas užregistruotas jos vardu. Pasak ieškovo, visi namo renovacijos bei remonto darbai buvo atliekami iš jo asmeninių lėšų, į šį turtą jis investavo 70 000 Eur asmeninių lėšų. Tarp šalių kilus nesutarimams jie nusprendė kartu nebegyventi, pasidalinti turtą, tačiau vėliau atsakovė savo nuomonę pakeitė ir nesutiko gražiuoju šio turto pasidalinti.  
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant juo disponuoti. Nurodė, kad atsakovės finansinė padėtis bloga, todėl pareikšto ieškinio suma jai yra didelė. Be to, ieškovo žiniomis, atsakovė ketina turtą parduoti, yra radusi pirkėją. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017-08-01 nutartimi atmetė ieškovo M. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės I. B. atžvilgiu.     
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo prašymą iš esmės grindžia didele ieškinio suma, tačiau šiam klausimui aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė pati savaime negali būti lemianti ir vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones.  
5. Teismas nustatė, kad nors ieškovas atsakovės nesąžiningumą grindžia neva turimomis žiniomis apie tai, kad ji žada parduoti ginčo turtą, tačiau įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, į bylą nepateikė. Be to, prašomas areštuoti turtas įkeistas bankui, todėl nėra tikslinga tokiam turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.     
6. Teismas padarė išvadą, kad nėra įrodyta grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl jo prašymą atmetė (CPK 144 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovas M. K. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-08-01 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:        
1. Teismas neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką, jog kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma lyginat ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Todėl turėjo būti vertinama atsakovės turtinė padėtis, t. y. ar ieškinio suma, lyginant su jos pajamomis, jai nėra didelė.  
2. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina tai, kad pradėjus ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei apribojus jo laisvę, atsakovė iš karto ėmėsi veiksmų ginčo turtui atlaisvinti, siekė kuo greičiau iškeldinti ieškovą ir jo sugyventinę, o turtą parduoti. Nurodyti veiksmai parodo atsakovės nesąžiningumą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ši aplinkybė neįrodyta.  
3. Faktas, kad ginčo turtas suvaržytas hipoteka, savaime netrukdo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones ir šį turtą areštuoti.    
4. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeistų proporcingumo ir ekonomiškumo principų, nes jas pritaikius bus draudžiama turtą perleisti, bet ne jį valdyti.

8. Atsakovė I. B. atsiliepime prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus – ,,Swedbank“, AB išrašą, Metinę pajamų deklaraciją už 2016 m., VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą, Transporto priemonės registracijos pažymėjimą, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pažymas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:   
1. Vien ieškovo subjektyvūs pasisakymai, susiję neva su atsakovės nesąžiningumu, jų nepagrindus jokiais patikimais bei objektyviais, CPK reikalavimus atitinkančiais duomenimis, nelemia vertinimo, jog pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino į bylą pateiktus įrodymus.   
2. Atsakovė neketina perleisti ginčo turto ir neturi tam jokio pagrindo, nes puikiai žino, kad pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, o jame išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Ginčo turtą įsigijo pati už savo ir trečiojo asmens suteiktas kredito lėšas, jį įsirengė bei išlaikė taip pat iš savo pajamų. Neturėjo jokių ketinimų turtą įsigyti kartu su ieškovu.   
3. Nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovės finansinė padėtis yra bloga. Kartu su atsiliepimu pateikti papildomi įrodymai patvirtina, kad tiek įsigyjant turtą, tiek šiuo metu atsakovės finansinė padėtis yra gera bei stabili – jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vilniaus mieste, automobilis, ji gauna stabilias pajamas. Be to, kaip teisingai nustatė teismas, vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.     
4. Aplinkybę, kad ginčo turtas nebus perleistas, patvirtina ir faktas, kad apie nagrinėjamą ginčą yra informuotas trečiasis asmuo, kurio sutikimas perleisti turtą yra būtinas.

Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teisme

9. Atsakovė I. B. atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams pagrįsti apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus (,,Swedbank“, AB išrašą, Metinę pajamų deklaraciją už 2016 m., VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą, Transporto priemonės registracijos pažymėjimą, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pažymas), kuriuos prašo prijungti prie bylos. Pateiktais įrodymais atsakovė siekia paneigti apelianto teiginius, kad jos finansinė padėtis yra bloga, todėl egzistuoja grėsmė galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei, jai nebuvo suteikta galimybė pareikšti atsikirtimus, paaiškinimus ir pateikti įrodymus, šiuos įrodymus priima ir vertina kartu su kitais įrodymais (CPK 314 str.). Šie įrodymai kartu su atsiliepimu buvo išsiųsti ir apeliantui, t. y. buvo sudarytos objektyvios galimybės kitai šaliai su jais susipažinti.

Dėl grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui kaip vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių         taikymo sąlygų     

10. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
11. Pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs grėsmės galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi apeliantas nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, apeliacinis teismas šių išvadų teisėtumo ir pagrįstumo netikrina ir toliau pasisako tik dėl teismo argumentų, susijusius su grėsmės galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu.    
12. Apeliantas ieškinyje grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui siejo išimtinai su reikalavimo sumos atsakovei dydžiu ir jos turtine padėtimi. Jokių kitų aplinkybių, nusakančių galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantas nenurodė, jų neįvardija ir atskirajame skunde. Tačiau vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio kriterijų, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teisminė praktika, kuria savo poziciją dėl tokių kriterijų reikšmingumo grindžia apeliantas, jau yra modifikuota (pakitusi). Pastarųjų metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
13. Toks naujausiais aiškinimas yra grindžiamas tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Be to, disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), o jų tikslas  –  išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo.
14. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Todėl, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu.   
15. Apeliantas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme laikosi nuoseklios pozicijos, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos ketinimas parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą. Atsakovė teigia priešingai – ji turto neketina parduoti, juolab kad yra įsitikinus, jog pareikštas nepagrįstas ieškinys. Tokioje situacijoje įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Todėl būtent ieškovas, kuris yra suinteresuotas savo teisių, kurios, jo manymu yra pažeistos, gynimu, privalėjo pateikti įrodymus, kuriais grindžia ir tokį savo prašymą, t. y. atsakovės ketinimus parduoti jai priklausantį turtą, kad ateityje galėtų išvengti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo (CPK 12 str., 178 str.). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė visiškai jokių, patvirtinančių jo teiginius apie turto pardavimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo pareiga nebuvo sunkiai įgyvendinama, tokius atsakovės ketinimus buvo galima įrodinėti ir iš  hipotekos kreditoriaus gautinais duomenimis (ar atsakovė kreipėsi dėl sutikimo turtą parduoti, ar jį gavo). 
16. Atskirojo skundo teiginiai, kad atsakovė pasinaudojo apelianto atžvilgiu taikoma kardomąja priemone – areštu ir jį iškeldino iš ginčo turto, į kurį jis, kaip teigia, investavo ir savo asmenins lėšas, neliudija nei atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, nei leidžia spręsti dėl jų taikymo poreikio. Tokie argumentai priskiriami prie argumentų dėl šalių ginčo esmės, į juos  bus atsakyta išnagrinėjus bylą. Kita vertus, šioje bylos proceso stadijoje aplinkybė, kad atsakovė iš šiuo metu jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto iškraustė apeliantą bei jo sugyventinę, neleidžia spręsti apie jos nesąžiningumą, juolab kad apeliantas ir nesiekia teisme apginti savo teisės gyventi šalių ginčo objektu tapusiame name – tokių reikalavimų jis šioje byloje nėra pareiškęs, ieškinyje prašydamas pripažinti jam teisę į dalį nekilnojamojo turto ir už jį iš atsakovės priteisti piniginę kompensaciją. Akivaizdu, kad apeliantas nesiekia naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu, taigi ir jo areštas tiesioginės įtakos pareikštų byloje reikalavimų įvykdymui neturėtų.
17. Apelianto atskirajame skunde nurodytų aplinkybių bei faktų nepakanka kitokiai išvadai dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl pripažintina, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta, o pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja               Dalia Kačinskienė