Civilinė byla Nr. 2-915-241/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01830-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1

              (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo G. M. prašymas dėl 10 107,74 Eur kreditorinio reikalavimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KRESKO“ bankroto byloje patvirtinimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi UAB „KRESKO“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Pirmas administratorių biuras“, bankrutuojančios įmonės kreditoriams nustatytas 30 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti.
2. BUAB „KRESKO“ akcininkas ir buvęs vadovas G. M. pareiškė įmonei 10 107,74 Eur kreditorinį reikalavimą. Nurodė, kad 2015 m. spalio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-18541-871/2015 pripažino negaliojančiu 2014 m. vasario 28 d. trišalį reikalavimų įskaitymo sandorį ir pritaikė restituciją grąžinant šalis į ankstesnę padėtį, taip pat pripažino, kad BUAB „KRESKO“ liko skolinga G. M. 10 107,74 Eur. Atsižvelgdamas į tai, G. M. prašė įrašyti jį su nurodyta suma į BUAB „KRESKO“ kreditorių sąrašą.
3. BUAB „KRESKO“ bankroto administratorė su reikalavimu nesutiko ir prašė netvirtinti G. M. pareikšto reikalavimo, motyvuodama tuo, jog visi G. M. ir BUAB „KRESKO“ tarpusavio reikalavimai buvo įskaityti 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutartimi Nr. 001, todėl nėra pagrindo tvirtinti prašomą reikalavimą.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 8 d. nutartimi nusprendė G. M. prašymo dėl 10 107,74 Eur kreditorinio reikalavimo BUAB „KRESKO“ bankroto byloje patvirtinimo netenkinti.
5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje BUAB „KRESKO“ bankroto administratorės nurodyta aplinkybė, jog G. M. UAB „KRESKO“ suteikta paskola pagal 2013 m. gegužės 2 d. Paskolos sutartį Nr. 01 buvo visiškai įskaityta 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutartimi Nr. 001. Po šio įskaitymo BUAB „KRESKO“ prievolės G. M. pagal 2013 m. gegužės 2 d. Paskolos sutartį Nr. 01 neliko.
6. Teismas sprendė neturintis pagrindo nesutikti su bankroto administratore, nes kreditorius G. M. nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad į 2013 m. lapkričio 22 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį nebuvo įtraukta pareiškėjo bankrutuojančiai įmonei suteikta paskolos suma. Įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-18541-871/2015 nustatyta G. M. teisė pareikšti savo kreditorinį reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka nesudaro pagrindo konstatuoti, kad reiškiamas kreditoriaus reikalavimas BUAB „KRESKO“ bankroto byloje yra tenkintinas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Atskirajame skunde kreditorius G. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti G. M. kreditorinį reikalavimą 10 107,74 Eur sumai BUAB „KRESKO“ bankroto byloje.
8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktu šalys įskaitė ne skolą pagal 2013 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį, bet kitus vienarūšius įsipareigojimus. Tai patvirtina: 1) UAB „KRESKO“ 2013 m. gruodžio 31 d, balanse prie praėjusių finansinių metų įsiskolinimų įtraukta 61 000 Lt skola; tai rodo, kad tarpusavio skolų suderinimo aktu ši skola nebuvo įskaityta. Šalims pasirašius 2014 m. vasario 28 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį UAB „KRESKO“ 2014 m. lapkričio 27 d. balanse finansinių skolų neliko; 2) kartu su G. M. 2016 m. birželio 9 d. atsiliepimu teismui buvo pateiktas UAB ,,KRESKO" 2014 m. gegužės 5 d. kasos išlaidų orderis, pagal kurį bendrovė grąžino G. M. 26 100 Lt (7 559,08 Eur) skolą pagal paskolos sutartį. Jeigu skola būtų buvusi įskaityta dar 2013 m. lapkričio 22 d. tarpusavio skolų įskaitymo sutartimi, kaip teigia bankroto administratorė, tai 2014 m. gegužės mėnesį bendrovė jos nebūtų dar kartą grąžinusi.
2. 2014 m. vasario 28 d. Trišale reikalavimų įskaitymo sutartimi faktiškai buvo įskaityta įmonės skola pareiškėjui pagal 2013 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį Nr. 01. Teismų sprendimais pripažinus šią sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją šalys grąžintos į ankstesnę iki įskaitymo buvusią padėtį. Atsižvelgiant į tai, G. M. turi galiojančias reikalavimo teises į negrąžintą 34 900 Lt (10 107,74 Eur) skolos dalį pagal paskolos sutartį Nr. 01.
3. G. M. pateikė BUAB „KRESKO“ skolą patvirtinančius dokumentus: 2013 m. gegužės 2 d. Paskolos sutartį Nr. 01; pavedimus, patvirtinančius paskolos sutarties įvykdymą; UAB „KRESKO“ kasos išlaidų orderį, patvirtinantį, kad dalis paskolos sugrąžinta; 2015 m. spalio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-18541-871/2015 dėl 2014 m. vasario 28 d. trišalio reikalavimų įskaitymo sandorio panaikinimo ir restitucijos taikymo. Akivaizdu, kad skundžiamojoje nutartyje neteisingai nustatyta, kad G. M. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo reiškiamo reikalavimo dydį ir pagrįstumą.
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „KRESKO“ prašo atmesti pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį nepakeistą.
10. Atsiliepime nurodoma, kad apelianto suteikta paskola pagal 2013 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį Nr. 01 buvo visiškai įskaityta 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutartimi Nr. 001. Po šio įskaitymo BUAB „KRESKO“ prievolės G. M. pagal 2013 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį Nr. 01 nebeliko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

12. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2013 m. gegužės 2 d. paskolos sutartimi Nr. 01 ir 2013 m. gegužės    2 d. – 2013 m. birželio 21 d. mokėjimo pavedimais G. M. suteikė UAB „KREKO“ 61 000 Lt (17 666,82 Eur) paskolą iki 2015 m. gruodžio 31 d., kurios dalį – 26 100 Lt (7 559,08 Eur) atsakovė grąžino pareiškėjui 2014 m. gegužės 5 d.
13. Nesutikimą su G. M. pareikštu negrąžintos 10 107,74 Eur paskolos kreditoriniu reikalavimu atsakovė grindė tuo, kad jos prievolė grąžinti pareiškėjui paskolą pasibaigė šalims sudarius 2013 m. lapkričio 22 d. tarpusavio skolų įskaitymo sutartį Nr. 001.
14. Pirmosios instancijos teismas tokią atsakovės poziciją pripažino pagrįsta, motyvuotas tuo, kad pareiškėjas nepateikė atsakovės prievolės pasibaigimą paneigiančių įrodymų, ir nepatvirtino G. M. kreditorinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje. Pareiškėjas atskirajame skunde kvestionuoja teismo išvadų pagrįstumą, argumentuodamas byloje esančių įrodymų neįvertinimu.

Dėl 2013 m. lapkričio 22 d. tarpusavio skolų įskaitymo sutarties Nr. 001

15. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovės bankroto administratorės pozicija, sprendė, kad atsakovės prievolė G. M. pagal 2013 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį Nr. 01 pasibaigė visišku jos įskaitymu 2013 m. lapkričio 22 d. tarpusavio skolų užskaitymo sutartimi Nr. 001.
16. Byloje esančio UAB „KRESKO“ 2014 m. lapkričio 27 d. sudaryto balanso duomenys rodo, kad 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo 61 000 Lt ilgalaikę finansinę skolą, o balanso sudarymo dienai – 2014 m. lapkričio 27 d., ši skola finansinėje atskaitomybėje neužfiksuota (22-23 b. l.). Tokie balanso duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina apelianto argumentų, kad ginčo atsakovės prievolė nebuvo įskaityta 2013 m. lapkričio 22 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi, pagrįstumą. Šių balanso duomenų pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, nevertino ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė. Atsakovės bankroto administratorė nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, paneigiančių jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo sudaryto balanso duomenų teisingumo ir jų vertinimo.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto argumentus ir patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė, kad 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutartis Nr. 001 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2081-619/2016 buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, taikyta restitucija ir nuspręsta priteisti BUAB „KRESKO“ iš G. M. 66 709,68 Eur. Šioje byloje analizuotas ir vertintas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kilusių iš šalių prievolinių teisinių santykių, nesusijusių su G. M. atsakovei suteikta 61 000 Lt paskola, įskaitymo sandorio teisėtumas actio Pauliana pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-771-241/2016 šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
18. Įvertinus nutarties 12, 16 ir 17 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės prievolė grąžinti pareiškėjui paskolą pasibaigė 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutarties Nr. 001 pagrindu atliktu įskaitymu, pripažintina nepagrįsta.

Dėl 2014 m. vasario 28 d. Trišalės reikalavimų įskaitymo sutarties

19. Atsikirtimą į atsakovės bankroto administratorės nesutikimą su pareikštu reikalavimu G. M. be paskolos suteikimą ir jos dalies grąžinimą liudijančių dokumentų grindė 2014 m. vasario 28 d. trišale reikalavimų įskaitymo sutartimi Nr. 1402-28/1 ir teismų procesiniais sprendimais, kuriais šis įskaitymo sandoris pripažintas negaliojančiu, taikyta restitucija, pareiškėjui pripažinta 10 107,74 Eur reikalavimo atsakovei teisė. 
20. Pagal 2014 m. vasario 28 d. trišalės reikalavimų įskaitymo sutarties Nr. 1402-28/1 sąlygas, buvo atliktas atsakovės 61 000 Lt paskolos pareiškėjui grąžinimo prievolės įskaitymas 34 900 Lt suma. Ši sutartis 2015 m. lapkričio 16 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-18541-871/2015 buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, konstatavo, kad G. M., turėdamas galiojantį 34 900 Lt (10 107,74 Eur) kreditorinį reikalavimą BUAB „KRESKO“ turi teisę jį pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, o UAB „Telšių medis“ (dabar UAB „Atuva“) turi teisę pareikšti G. M. 34 900 Lt (10 107,74 Eur) reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka.
21. Įvertinus 12, 19 ir 20 punktuose nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo kreditorinis reikalavimas yra grindžiamas šalių neginčijamais paskolos suteikimą ir jos dalies grąžinimą patvirtinančiais dokumentais bei minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-18541-871/2015 nagrinėtomis ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo 10 107,74 Eur reikalavimo teisės į atsakovę turėjimą, kurios nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
22. Neįvertinęs reikalavimui pagrįsti pateiktų įrodymų teismas sprendimo netvirtinti pareiškėjo kreditorinio reikalavimo negali grįsti vien tik atsakovės pozicija, paremta kreditoriaus atsikirtimais į ieškinį kitoje civilinėje byloje.

Dėl bylos procesinės baigties

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamos nutarties motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bei neįvertino byloje esančių įrodymų ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovės paskolos grąžinimo kreditoriui prievolės pasibaigimą įskaitymu, kuris kitoje civilinėje byloje teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu. Nustatyti proceso teisės normų pažeidimai (CPK 185, 265 straipsniai) lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties, kuria nepatvirtintas kreditoriaus reikalavimas, priėmimą, todėl nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – byloje esančiais duomenimis pagrįstas kreditoriaus paskolos grąžinimo reikalavimas tenkintinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, CK 6.200 straipsnio 1 dalies, 6.870 straipsnis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti G. M. 10 107,74 Eur kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „KRESKO“ bankroto byloje.

Teisėjos                                                                                                                Danutė Gasiūnienė             

Dalia Kačinskienė

Nijolė Piškinaitė