Civilinė byla Nr. e2A-413-967/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29109-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.20

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo, kompensacijos, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas K. R. (toliau ir – ieškovas) ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. 03-52 „Dėl kompensacijos“ (toliau – Nutarimas); priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos banko  (toliau ir – atsakovas) 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją; 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. dirbo Lietuvos banke: nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 1996 m. kovo 1 d. dirbo Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento Licencijavimo skyriaus viršininko pareigose, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2001 m. rugsėjo 28 d. buvo paskirtas Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento direktoriumi, nuo 2001 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. (atleidimo iš darbo dienos) pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. darbo sutartį Nr. 217 dirbo Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriumi.

3.       Ieškovo atžvilgiu, pagal Lietuvos banko vadovo pateiktus skundus, buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Baudžiamojoje byloje jis buvo teisiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas), jam pareikšti įtarimai bei kaltinimai buvo išimtinai susiję su jo kaip Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus darbinių funkcijų atlikimu. Baudžiamoji byla LR teismuose buvo nagrinėjama ilgą laiką, t. y. nuo 2012 metų iki 2018 metų pabaigos; 2017 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu ir 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi jis buvo visiškai išteisintas.

4.       2018 m. lapkričio 7 d. vadovaudamasis LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi ieškovas kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu dėl 34 884,30 Eur piniginės kompensacijos išmokėjimo, kartu su prašymu pateikė turėtas baudžiamojoje byloje išlaidas pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas, mokėjimo kvitus ir kt.).

5.       Lietuvos banko valdyba 2019 m. vasario 14 d. priėmė Nutarimą, kuriuo nutarė nemokėti ieškovui 34 884,30 Eur kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos.

6.       Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino – Lietuvos bankui reikalingus dokumentus pateikė 2019 m. sausio 15 d., pagal Taisyklių 5 punktą, prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d. Taigi ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs 3 metų ieškinio senaties termino.

7.       Atsakovo Nutarimas, nemokėti kompensacijos ieškovui, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pagal teisės aktus jo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo atitiko visas sąlygas, kad jam būtų išmokėta teisės aktuose nustatyta išmoka: 1) jis kaip Lietuvos banko tarnautojas patyrė išlaidas dėl jam nepagrįstai Lietuvos banko vadovo iniciatyva iškeltos baudžiamosios bylos dėl tarnybinių pareigų vykdymo; 2) jis pateikė Lietuvos bankui raštišką prašymą išmokėti kompensaciją ir visus turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus; 3) taip pat buvo pateiktas Taisyklių reikalavimus atitinkantis įsipareigojimas dėl kompensacijos grąžinimo.

8.       Atsakovas Nutarimu atsisakydamas išmokėti kompensaciją pažeidė LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, Taisykles, vilkina išmokėti ieškovui priklausančią piniginę kompensaciją. Atsakovas Nutarime nepagrįstai rėmėsi tik dokumentais, kurie nėra teisės aktai (pvz. Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėnesio pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principais, Tarptautinio valiutos fondo ataskaita ir kt.), arba teisės aktais, kurie sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo negalėjo būti taikomi (1998 m. gruodžio 17 d. Lietuvos banko nutarimas Nr. 224), arba vadovavosi sąlygomis bei išlygomis (sąlyga „sąžiningai vykdant pareigas“), kurios nėra įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose (LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje). Nutarimu šiurkščiai pažeisti teisėtumo, įstatymo viršenybės, skaidrumo, objektyvumo, nešališkumo, gero administravimo ir kiti bendrieji teisės principai.

9.       Aplinkybė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu Nr. 15-82p ieškovas buvo atleistas iš Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus pareigų, neturi jokios reikšmės taikant ir aiškinant LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo.

10.       Atsakovui reikalingus dokumentus ieškovas pateikė 2019 m. sausio 15 d., prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d., todėl nuo šios dienos skaičiuojamos ikiteisminės palūkanos, nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. spalio 14 d. sudaro 20 mėnesių, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 2 907,03 Eur ikiteisminės palūkanos.

11.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovo vertinimu analizuojant lingvistiniu, sisteminiu, teleologiniu, istoriniu aiškinimo metodais, atsižvelgiant į ex injuria jus non oritur principą, konstatuotina, kad kompensacija pagal LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnį ir Taisykles turėtų būti mokama tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus, kai tarnautojas veikė tarnybos interesais. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. lapkričio 28 d. įsakyme Nr. 15-82 p „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ išskirti 4 ieškovo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo epizodai, kuriuos visus Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami ieškovo atleidimo iš darbo bylą, analizavo ir vertino. Pripažino, kad ieškovas padarė 4 Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakyme nurodytus šiurkščius darbo drausmės pažeidimus (epizodus), todėl teisėtai atleistas iš pareigų, taigi, teismų konstatuota, kad egzistuoja visos darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygos.

12.       Ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas turi trūkumų, t. y. Lietuvos bankui yra pateiktos net 8 PVM sąskaitos faktūros vienodais numeriais (PVM SF Nr. 1562), ko pagal imperatyvias normas būti negali ir kas sudaro pagrindą manyti, kad už advokato teisines paslaugas buvo išrašyta tik viena PVM sąskaita faktūra. Pinigų priėmimo kvitų nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. eilės numeriai nėra sudaryti didėjančia tvarka, kai kurių kvitų numeriai, datos taisyti, nenurodant taisymu tikėti, be to, taisyti įrašus kvite draudžiama, viename kvite nenurodytas PVM sąskaitos faktūros numeris. Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad jis faktiškai patyrė išlaidų dėl iškeltos baudžiamosios bylos ir jų konkretaus dydžio.

13.       Atsakovo vertinimu, ieškovo prašoma priteisti 34 884,30 Eur kompensacija neatitinka protingumo, sąžiningumo ir kt. principų ir yra neproporcingai didelė ir stipriai viršija Rekomendacijose nurodytas maksimalias sumas – iš ieškovo prašomos priteisti 34 884,30 Eur kompensacijos sumos 24 181,18 Eur suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį, tuo labiau, gynėjo dalyvavimas tokio pobūdžio bylose nėra privalomas.

14.       Atsakovo nuomone yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalys neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

15.       Ieškovas jau 2018 m. balandžio 12 d. skundė Lietuvos banko raštą dėl atsisakymo išmokėti kompensaciją. Darbo byloje ieškovas į teismą dėl kompensacijos kreipėsi 2019 m. kovo 18 d. Didžioji dalis ieškovo išlaidų (27 630,35 Eur) datuojamos iki 2016 m. kovo 18 d. (7 253,95 Eur po 2016 m. kovo 18 d.), todėl laikytina, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl 27 630,35 Eur išlaidų priteisimo. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo prašymą atmesti remiantis taip pat ir šiuo pagrindu.

                                II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

16.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovo K. R. ieškinį patenkino visiškai. Panaikino Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. 03-52 „Dėl kompensacijos“. Priteisė ieškovui iš atsakovo 34 884,30 Eur kompensaciją, 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 171,28 Eur  bylinėjimosi išlaidas. Pripažino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. DGKS-351 darbo byloje Nr. APS-131-18279 netekusiu galios. 

17.       Teismas nustatė, jog baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar ieškovas, atlikdamas pareigas Lietuvos banke, piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko tarnybos pareigų (BK 228 straipsnio 1 dalis ir BK 229 straipsnis), ieškovas buvo pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo atžvilgiu būtų priimtas teismo sprendimas, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl žalos padarymo. Nenustatytos aplinkybės, kurios pagal LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalį būtų pagrindas kompensacijos darbuotojui nemokėti arba, jai esant darbuotojui jau išmokėtai, darbuotojui ją grąžinti.

18.       Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus. Nors atsakovas akcentuoja ieškovo atleidimą iš Lietuvos banko už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jo nesąžiningą, netinkamą veikimą, tačiau, teismas pažymėjo, jog tokia aplinkybė neįtvirtinta kaip vertintina LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje ar Taisyklėse sprendžiant dėl kompensacijos mokėjimo. Aplinkybė, kad ieškovo ieškinys dėl jo atleidimo iš pareigų Lietuvos banke teisėtumo civilinėje byloje buvo atmestas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi teisinis reglamentavimas suteikia jam teisę reikalauti kompensacijos už išlaidas baudžiamojoje byloje, nepriklausomai nuo civilinės bylos dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą baigties.

19.       Teismo vertinimu, atsakovas LR Lietuvos banko įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kompensavimu aiškina nepagrįstai plečiamai, vadovaujasi įvairiais principais, ataskaitomis, kurie, būdami tik rekomendacijomis, taip pat nenustatantys jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko darbuotojams, negali paneigti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos įstatyminės formuluotės, ir tokiu būdu atsakovas paneigia asmens teisę gauti kompensaciją pagal LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatas.

20.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, suteikiančios ieškovui teisę į jo baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

21.       Teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl patirtų išlaidų proporcingumo ir pateiktų dokumentų netinkamumo yra nepagrįsti, LR Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio, atsakovo nurodyti neatitikimai nepatvirtina ieškovo nurodytos sumos nepagrįstumo, bendros sumos aritmetinio skaičiavimo teisingumo atsakovas neginčijo.

22.       Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 24 d. ieškovas žinojo, jog turi teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą, todėl sprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas byloje nepraleistas.

23.       Teismas nurodė, jog patenkinus pagrindinį ieškovo reikalavimą, vadovaujantis LR Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio nuostatomis, yra pagrindas tenkinti ir išvestinį ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo – teismas priteisia ieškovui iš atsakovo 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24.       Teismas, įvertinęs atsakovo specifinę paskirtį, nenustatė pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

                           III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

25.       Atsakovas apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 str. 2-3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui; panaikinti 2020 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą darbo byloje Nr. e2-34999-996/2020 ir priimti naują sprendimą: atmesti ieškovo ieškinį atsakovui Lietuvos bankui; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

26.       Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas formaliai (tik lingvistiškai) aiškinant ir taikant teisės normas, neatsižvelgus į teisinio reguliavimo esmę ir tikslą, netinkamai nustatant ieškinio senaties termino pradžią, nevertinant išlaidų pagrįstumo ir proporcingumo, nepagrįstai nesikreipiant į LR Konstitucinį teismą.

27.       Diferencijuota teisinė apsauga pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2-3 dalių tikslą turėtų būti taikoma tik Lietuvos banko tarnautojams, sąžiningai ir tinkamai atliekantiems/atlikusiems finansų rinkos priežiūrą, t. y. sąžiningai nedelsusiems veikti, sąžiningai ėmusiems pakankamai griežtų, kiek konkrečioje situacijoje būtina, sprendimų ir priemonių. Ši norma neturėtų būti taikoma, situacijoms ir asmenims, kai Lietuvos banko tarnautojų veikimas neatitiko sąžiningo ar tinkamo pareigų vykdymo kriterijaus, pvz. jeigu buvo delsiama ar vengiama priimti reikiamus pakankamai griežtus sprendimus ar priemones.

28.       Teismai, civilinėje byloje spręsdami ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, pripažino, kad ieškovas padarė 4 (keturis) Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakyme nurodytus šiurkščius darbo drausmės pažeidimus (epizodus), todėl teisėtai atleistas iš pareigų. Teismų konstatuota, kad egzistuoja visos darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė.

29.       Ieškovas iškraipo 2017-12-28 Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kadangi jame niekur nėra pasakyta, kad darbuotojas „veikė sąžiningai ir neatliko jokių nesąžiningų veiksmų“. Teismas minėtoje baudžiamojoje byloje nagrinėjo tik baudžiamosios atsakomybės taikymo/netaikymo klausimą.

30.       Ieškovo nesąžiningumas nustatytas kitoje civilinėje byloje, šioje Darbo byloje neįrodinėtinas. Todėl ieškovo teiginiai, kad jo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo atitiko visas sąlygas, kad jam būtų išmokėta teisės aktuose nustatyta išmoka yra nepagrįsti ir neteisingi, padaryti tik siaurai aiškinant minėtas teisės normas.

31.       Pažymėjo, kad ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas turi trūkumų. Atsakovui pateiktos net 8 PVM sąskaitos faktūros vienodais PVM SF numeriais (PVM SF Nr. 1562), ko pagal imperatyvias normas būti negali ir kas sudaro pagrindą manyti, kad už advokato teisines paslaugas buvo išrašyta tik viena PVM sąskaita.

32.       Pinigų priėmimo kvitai taip pat turi trūkumų. Pinigų priėmimo kvite nėra nurodytas PVM SF numeris, tad neaišku už kokias konkrečias paslaugas iš tiesų buvo mokėti pinigai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vyko net keli procesai (civilinis, baudžiamasis), o pinigų priėmimo kvitų datos nesutampa su paslaugų suteikimo data. Kvitų numeracija nėra didėjančia tvarka, kas taip pat duoda pagrindo abejoti pinigų faktiniu sumokėjimu. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad ieškovas neįrodė, kad jis faktiškai patyrė išlaidų dėl iškeltos baudžiamosios bylos ir jų konkretaus dydžio.

33.       Ieškovo prašoma priteisti kompensacija (34 884,30 Eur) neatitinka protingumo, sąžiningumo ir kt. principų ir yra neproporcingai didelė. Iš ieškovo prašomos priteisti 34 884,30 Eur kompensacijos sumos, net 24 181,18 EUR suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį, be to gynėjo dalyvavimas tokio pobūdžio bylose nėra privalomas.

34.       Atsakovas mano, kad yra pagrįstas pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 str. 2-3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

35.       Šiuo atveju darbuotojas apie savo patirtas išlaidas dėl baudžiamosios bylos, savo nekaltumą bei Lietuvos banko įstatymo 45 str. reguliavimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai ieškovo minimos išlaidos buvo patirtos (žalos atsiradimo metu), todėl būtent nuo šio momento (Darbuotojo išlaidų faktinio patyrimo momento) turi būti skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

36.       Nesutinka, kad apie teisę gauti kompensaciją ieškovas sužinojo tik 2018-12-24, gavęs išteisinantį LAT sprendimą baudžiamojoje byloje. Ieškovas jau 2018-04-12 skundė banko raštą dėl atsisakymo išmokėti kompensaciją Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Darbo byloje darbuotojas į teismą dėl kompensacijos kreipėsi 2019-03-18. Didžioji dalis ieškovo išlaidų (27 630,35 Eur) datuojamos iki 2016-03-18 (7 253,95 Eur po 2016-03-18), todėl laikytina, kad darbuotojas praleido ieškinio senaties terminą dėl 27 630,35 Eur išlaidų priteisimo.

37.       Ieškovas atsiliepimu į skundą prašo apelianto skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 lapkričio 12 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apelianto teiginiai, kad ieškovas apie savo patirtas išlaidas dėl baudžiamosios bylos  turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai ieškovo minimos išlaidos buvo patirtos (žalos atsiradimo metu), yra nepagrįsti ir net nelogiški. Ieškovo pasirinkimas kreiptis kompensacijos po baudžiamosios bylos pasibaigimo atitiko teisės aktų reikalavimus ir protingumo kriterijų. Ieškovas nuo 2018 m. spalio 24 d. sužinojo, jog turi teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą, vadinasi, trejų metų ieškinio senaties terminas byloje nepraleistas. Nepaisant to, kad 2018 m. spalio 24 d. ieškovas sužinojo, jog turi teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą – apie savo pažeistą teisę, ieškovas sužinojo tik Lietuvos bankui 2019-02-14 nutarimu atsisakius mokėti kompensaciją.

38.       Ieškovas nesutinka, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatos yra diskriminuojančios kitas socialines grupes ir prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ieškovo įsitikinimu, prašymas kreiptis išaiškinimo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra siekis vilkinti bylinėjimosi trukmę ir didinti kaštus. Skirtingų valstybės tarnybų institucijų veikla gali būti reglamentuojama skirtingai ir tai jokiu būdu nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo. Tai, kad yra nustatytas specialus patirtų išlaidų kompensavimo būdas, kuris taikomas Lietuvos banko tarnautojams, negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai. Šios nuostatos įtvirtinimas sietinas su didelės atsakomybės bei itin svarbių sprendimų priėmimo rizika. Siekiant sklandaus darbo buvo suteikta aptariamu įstatymu papildoma apsauga, tam, kad asmuo jaustųsi saugus atlikdamas savo darbines funkcijas.

39.        Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojas elgėsi sąžiningai. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje taip pat nėra nustatyta, kad Lietuvos banko darbuotojas turi grąžinti gautą kompensaciją, jei buvo konstatuotas jo nesąžiningumas. Priešingai, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant išmokama ir turi būti grąžinama kompensacija. Tiek lingvistiniu, tiek, teologiniu, loginiu ar teisės principų aiškinimo metodais vertinant, nekyla abejonių, dėl subjektų, kurių atžvilgiu yra taikoma Lietuvos banko įstatyme nustatyta apsauga.

40.       Ieškovas kartu su 2018-11-07 prašymu ir 2019-01-15 rašytiniais paaiškinimais pateikė visą informaciją ir dokumentus, kurie sudarė pagrindą ieškovui išmokėti 34 884,30 Eur dydžio kompensaciją už turėtas, dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos, advokato teisinės pagalbos išlaidas.

41.       Lietuvos banko valdyba, priimdama skundžiamą 2019-02-14 nutarimą aiškiai pažeidė LR Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus, kadangi nesivadovavo imperatyvia LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma. Lietuvos banko valdyba 2019-02-14 nutarime nepagrįstai rėmėsi tik dokumentais, kurie nėra teisės aktai arba teisės aktais, kurie sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovui negalėjo būti taikomi arba vadovavosi sąlygomis bei išlygomis, kurios nėra įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose.

42.        Ta aplinkybė, kad 2011-11-28 Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu ieškovas buvo atleistas iš Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus pareigų, neturi jokios reikšmės, taikant ir aiškinant LR Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo.

43.       Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad atsakovo argumentai dėl patirtų išlaidų proporcingumo ir pateiktų dokumentų netinkamumo yra nepagrįsti, nes LR Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio, atsakovo nurodyti neatitikimai nepatvirtina ieškovo nurodytos sumos nepagrįstumo, bendros sumos aritmetinio skaičiavimo teisingumo atsakovas neginčijo.

44.       Į bylą yra pateikti visi reikalingi ieškovo patirtas išlaidas baudžiamojoje byloje pagrindžiantys dokumentai. Pagal pateiktus dokumentus, ieškovo išlaidų advokato (gynėjo) teisinei pagalbai dydį nagrinėjant baudžiamąją bylą sudaro 34 884,30 Eur. Sąskaitos faktūros kartais buvo išrašomos vienu metu, pinigai pagal šias sąskaitas sumokami įvairiu laiku, dalimis. Ieškovas turėjo neginčijamą teisę naudotis pasirinkto advokato pagalba. Susidaręs prašomas kompensacijos dydis nėra nepagrįstai per didelis, nes procesas užtruko daugiau kaip septynerius metus.

45.       Net atmetus ieškovo ieškinį, atsakovo Lietuvos banko patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos iš ieškovo. Lietuvos banke yra dirbančių teisininkų, galinčių neeikvojant mokesčių mokėtojų lėšų atstovauti Lietuvos banko interesus teismuose.

 IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

46.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

47.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

48.       Byloje nustatyta, kad ieškovas K. R. nuo 1992-12-02 iki 2011-11-29 dirbo Lietuvos banke. Laikotarpiu nuo 1992-12-02 iki 1996-03-01 dirbo Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento Licencijavimo skyriaus viršininko pareigose. Nuo 1996-03-01 iki 2001-09-28 Ieškovas buvo paskirtas Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento direktoriumi. Nuo 2001-09-28 iki 2011-11-29 (atleidimo iš darbo dienos) pagal 2001-09-28 darbo sutartį Nr. 217 dirbo Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriumi. Ieškovo atžvilgiu buvo iškeltos baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad 2009-09-09 – 2009-09-30 piktnaudžiavo tarnyba, dėl ko AB bankui „Snoras“ po atlikto inspektavimo už 2009 metus nebuvo numatytos poveikio priemonės, taip pat, kad jis 2009-08-05 – 2011-11-16 vadovaudamas Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentui piktnaudžiavo tarnyba ir nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų išsiaiškinta tikroji AB banko „Snoras“ padėtis ir šio banko galimybė faktiškai disponuoti bankui priklausančias vertybiniais popieriais, laikomais Šveicarijos Konfederacijos bankuose (BK 228 straipsnio 1 dalis (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnis (tarnybos pareigų neatlikimas). Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama nuo 2012 metų iki 2018 metų pabaigos. 2017-12-28 Vilniaus apygardos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-626/2017, kuriuo K. R. išteisino. 2018-10-24 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-628/2018 Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą.

49.       Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi (anksčiau galiojusio Lietuvos banko įstatymo 461 str.), kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo. Kartu su prašymu K. R. pateikė turėtas baudžiamojoje byloje išlaidas pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas ir mokėjimo kvitus ir kt.). Pagal šiuos dokumentus ieškovo turėta bendra baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiek ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek bylos nagrinėjimo teismuose išlaidų advokato (gynėjo) teisinei pagalbai apmokėti suma sudarė 34 884,30 Eur. 2019-02-14 Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą „Dėl kompensacijos“ Nr. 03-52, kuriuo nutarė nemokėti K. R. 34 884,30 Eur kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos. Ieškovas, gavęs šį nutarimą, kreipėsi į įvairias institucijas bei teismus, kol jam galiausiai šių institucijų sprendimais buvo išaiškinta galimybė kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Ieškovas pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui ir šis teismas2020-11-12 priėmė sprendimą šioje civilinėje byloje, kuriuo nusprendė ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. 

50.       Atsakovas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2-3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

51.        Teismas pažymi, kad Lietuvos banko įstatymo straipsnio, numatančio kompensacijas dėl baudžiamojo persekiojimo tikslas - užtikrinti Lietuvos banko tarnautojų nepriklausomumą priimant atitinkamus sprendimus pagal savo kompetencijas. Nėra pagrindo nesutikti su ieškovo procesiniuose dokumentuose cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo, aiškinančio bendruosius principus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio („Diskriminacijos draudimas“), praktiką, kurioje paminėta, jog tam, kad iškelta problema nulemtų 14 straipsnio taikymą, nurodė, kad turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai panašiose situacijose pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu. Atkreiptinas dėmesys, kad panašaus pobūdžio teisinė norma nėra kažkuo išskirtinė, priešingai, ji yra infiltruota ir kituose specialiuosiuose įstatymuose siekiant apsaugoti darbuotojų nepriklausomumą, t. y. siekiant, kad darbuotojai nevengtų priimti sprendimų institucijos, kurioje jie dirba, siekiamiems tikslams pasiekti. Sąžiningumo kriterijus, kaip subjektyvus, negali būti laikomas esminiu ir vieninteliu, nes tik nuo darbdavio pozicijos priklausytų galimybė gauti kompensaciją, taigi, Lietuvos banko tarnautojai liktų be apsaugos. Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog nėra tikslinga atsakovo prašymo pagrindu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

52.       Pasisakant dėl apelianto nurodomo ieškinio senaties termino pradžios nustatymo pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nagrinėjamu atveju ieškovas Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatas turėjo panaudoti tuo metu, kai ieškovo konkrečios bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos, todėl būtent nuo šio momento turi būti skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Tokia išvada darytina remiantis tuo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl žalos atlyginimo, o dėl kompensacijos priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamoji byla, įvertinus ir ikiteisminį nagrinėjimą, užtruko daugiau nei septynerius metus, pirmą kartą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, ieškovo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir ieškovo galimai Lietuvos bankui pateikti prašymai dėl kompensacijos priteisimo būtų buvę atmesti, nors vėliau, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Todėl pradėti skaičiuoti senaties terminą, kaip prašo atsakovas ne tik kad nelogiška, bet ir neatitinka protingumo bei ekonomiškumo kriterijaus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2018-10-24, kada įsiteisėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje ir ieškovas sužinojo apie teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą.

53.       Pasisakydama dėl galimybės priteisti ieškovui kompensaciją, t. y. dėl tam tikrų sąlygų buvimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamam atveju tai, jog aplinkybė, kad ieškovas buvo atleistas iš Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus pareigų neturi įtakos taikant ir aiškinant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo. Taip, ginčo byloje nėra dėl to, jog teismuose buvo nagrinėjamos dvi bylos, vienoje iš kurių buvo sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, susijęs su ieškovo atleidimu iš Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus pareigų dėl veiksmų, prižiūrint AB banką „Snoras“ 2009-2011 metų laikotarpiu (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1142-905/2012, kurioje procesiniai sprendimai buvo patikrinti instancine tvarka, kitoje gi byloje – baudžiamojoje – kaip minėta, ieškovas buvo kaltinamas, kad 2009-09-09 – 2009-09-30 piktnaudžiavo tarnyba, bei kad 2009-08-05 – 2011-11-16 laikotarpiu vadovaudamas Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentui piktnaudžiavo tarnyba ir nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų išsiaiškinta tikroji AB banko „Snoras“ padėtis. Pastarojoje, kaip minėta, ieškovo atžvilgiu priimtame išteisinamajame nuosprendyje yra konstatuota, kad jis, atlikdamas savo darbines funkcijas nepiktnaudžiavo tarnyba ir tinkamai atliko tarnybines pareigas. Tačiau pabrėžtina, kad ieškovas neprašo jokių kompensacijų, susijusių su civilinės bylos (darbo ginčo) nagrinėjimu, tad nėra pagrindu tapatinti ar sieti šių dviejų bylų – ieškovas kompensacijos prašo tik dėl baudžiamojoje byloje patirtų atstovavimo išlaidų.

54.       Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas Lietuvos banko tarnautojams ir jame dirbusiems tarnautojams išmoka kompensaciją, lygią jų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltos baudžiamosios bylos ar pradėtos administracinio nusižengimo teisenos, ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas. Kompensacijos išmokėjimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba.

55.       Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko tarnautojas ar jame dirbęs tarnautojas privalo grąžinti Lietuvos banko jam išmokėtą šio straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją šiais atvejais: 1) kai jis, išnagrinėjus baudžiamąją ar administracinio nusižengimo bylą, pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymo arba teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl žalos padarymo; 2) kai jo turėtas ir teismo iš kito asmens jam priteistas išlaidas sumoka asmuo, iš kurio priteistos išlaidos. Jeigu jam sumokėtų teismo priteistų išlaidų suma mažesnė už kompensaciją, kompensacija grąžinama tokio dydžio, kokią sumą sumoka asmuo, iš kurio priteistos išlaidos.

56.       Lietuvos banko valdybos 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintų Kompensacijos, numatytos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, išmokėjimo taisyklių 1 punkte įtvirtinta, kad šis teisės aktas nustato kompensacijos, lygios Lietuvos banke dirbančių bei dirbusių Lietuvos banko tarnautojų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltų baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų, arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, atliktas veikas, išmokėjimo tvarką.

57.       Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo Lietuvos banko darbuotojas, jis patyrė išlaidas susijusias su baudžiamosios bylos, kuri buvo iškelta dėl jo vykdytos tarnybos Lietuvos banke, nagrinėjimu ir galiojantis teisinis reglamentavimas be jokių išlygų konstatuoja ieškovo teisę gauti kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, t. y. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojas elgėsi sąžiningai ar nebuvo atleistas iš užimamų pareigų. Priešingai, nagrinėjamu atveju ieškovas visiškai atitiko Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baigtinį sąrašas sąlygų, kuriems esant mokama kompensacija.

58.       Remiantis nurodytomis teisės normomis bei tuo, kas išdėstyta iki tol, nėra pagrindo daryti kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos ir laikytina, kad apylinkės teisme byla buvo išnagrinėta visapusiškai, tinkamai aiškintos ir taikytos ginčui išspręsti taikytinos teisės normos, dėl ko skundžiamo teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo.

59.        Pasisakant dėl pačios kompensacijos dydžio, pažymėtina, kad apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą yra pateikti visi reikalingi ieškovo patirtas išlaidas baudžiamojoje byloje pagrindžiantys dokumentai. Pagal pateiktus dokumentus, ieškovo atstovavimo išlaidų dydį nagrinėjant baudžiamąją bylą sudaro 34 884,30 Eur. Tai patvirtina bylos medžiaga (pvz., 2019-01-15 išrašytų K. R. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje sąskaitų-faktūrų ir jų apmokėjimą patvirtinančių duomenų/dokumentų suvestinė lentelė, bei lentelėje nurodytų dokumentų kopijos). Apelianto teiginys, jog patirtos išlaidos yra neprotingai didelės vėlgi nepagrįstas, nes, kaip minėta, baudžiamasis procesas užtruko daugiau kaip septynerius metus, baudžiamąją bylą po du kartus nagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismai, juo labiau, ieškovo baudžiamajame procese turėtos išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atitinka Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų 

60.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1-4 dalys).

61.       Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos, kurios sudaro 1018,22 Eur, už ieškovui advokatės suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

62.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-34999-996/2020 palikti nepakeistą.

Ieškovui K. R., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Lietuvos banko, į. k. 188607684, priteisti 1018,22 Eur (vieną tūkstantį aštuoniolika eurų 22 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjos                                                                           Rita Kisielienė

                                                                          Liuda Uckienė

                                                                          Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė