Baudžiamoji byla Nr. 2K-45-507/2015

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10011-2012-6

                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                            1.2.18.11;

                        2.1.2.9;

                            2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo) 60 MGL (7800 Lt (2259 Eur) dydžio bauda, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo) išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo V. R. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinis skundas atmestas, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad V. R., aplaidžiai tvarkydamas UAB „E.“ buhalterinę apskaitą, neišsaugojo visų UAB „E.“ 2008 metų buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. R. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E.“ oficialiu ir faktiniu vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalį („Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“) atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas („Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“) bei Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą dėl buhalterinius apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo terminų („Uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų“), laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2010 m. balandžio 2 d. neišsaugojo visų UAB „E.“ 2008 metų buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2008 metus.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 223 straipsnį, nesivadovavo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat BPK 232 straipsnio 6 punktą, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisingo bylos išnagrinėjimo principą.

Dėl netinkamo BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo kasatorius nurodo, kad aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjekto vadovu, kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už ūkio subjekto buhalterinės apskaitos tvarkymą, arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotajai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2012, 2K-134/2013). Taigi, jeigu nusikalstamai aplaidžiai buhalterinę apskaitą tvarko kitas asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu, pagal BK 223 straipsnį atsako ūkio subjekto vadovas. Pasak kasatoriaus, šioje byloje klausimas dėl jo, kaip BK 223 straipsnyje numatytos veikos subjekto, veiklos laikotarpio yra esminis sprendžiant jo atsakomybės dėl apskaitos dokumentų neišsaugojimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jis laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2008 m. balandžio 2 d. neišsaugojo UAB „E.“ apskaitos dokumentų. Tačiau bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jo, kaip UAB „E.“ direktoriaus, pareigos ir teisės baigėsi 2009 m. kovo 20 d. akcininkams priėmus sprendimą atleisti jį iš pareigų (T. 7, b. l. 64). 2009 m. balandžio 2 d. naujai paskirtas UAB „E.“ direktorius S. J. pateikė VĮ Registrų centrui duomenis apie juridinio asmens vadovo pasikeitimą. Ši aplinkybė neišplėtė kasatoriaus, kaip UAB „E.“ direktoriaus, vadovavimo bendrovei ribų laiko prasme. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2010, 3K-3-333/2012). Taigi kasatoriaus, kaip UAB „E.“ direktoriaus, pareigos ir teisės baigėsi 2009 m. kovo 20 d., kai, akcininkams priėmus sprendimą atliesti jį iš direktoriaus pareigų, darbo santykiai tarp UAB „E.“ ir jo buvo nutraukti. Teismams nekilo abejonių dėl 2009 m. kovo 20 d. UAB „E.“ akcininkų sprendimo teisėtumo. Todėl, vadovaujantis teismų suformuota praktika nagrinėjant BK 223 straipsnio subjekto klausimą, kasatorius nuo 2008 m. kovo 20 d. nebebuvo subjektas, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Nuo 2008 m. kovo 21 d. atsakomybė už apskaitos dokumentų išsaugojimą tenka naujajam UAB „E.“ direktoriui S. J., net ir tuo atveju, jeigu šio prašymu bendrovės apskaitą būtų tvarkęs kasatorius, su kuriuo darbo santykiai buvo nutraukti. Be to, byloje nenustatyta, kada tiksliai buvo neišsaugoti apskaitos dokumentai, – apsiribota laikotarpiu nuo 2008 m. kovo iki 2008 m. balandžio 2 d., todėl net ir esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti, kasatoriaus veiksmuose nuo 2008 m. kovo 20 d. nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, 5 punkte nurodyta, kad keičiantis materialiai atsakingiems asmenims turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam atsakingam asmeniui, bei perduodami apskaitos dokumentai. Apklausiamas kasatorius nurodė, kad po to, kai jo ir UAB „E.“ darbo santykiai buvo nutraukti, visus apskaitos dokumentus jis perdavė naujajam UAB „E.“ direktoriui S. J. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas S. J. 2013 m. lapkričio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu kasatorius pateikė UAB „E.“ apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo jis perdavė, o naujasis UAB „E.“ direktorius S. J. priėmė bendrovės apskaitos dokumentus. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šį įrodymą, motyvuodamas tuo, kad jis galėjo būti pateiktas ikiteisminio tyrimo metu, be to, teismui kilo abejonė, ar šis dokumentas nėra suklastotas.

Kasatorius pažymi, kad BPK neriboja įtariamojo ir kaltinamojo teisės teikti įrodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Rungimosi principas pažeidžiamas tuo atveju, jeigu teismai be tinkamo pagrindo atsisako tirti kaltinamojo ar jo gynėjo pateikiamus įrodymus.

Kasatoriaus nuomone, teismas, nepriėmęs gynybos pateikto UAB „E.“ apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo akto, nepatikrinęs jo patikimumo (apklausiant atitinkamos srities specialistą ar skiriant rašysenos, dokumentų ekspertizes, siekiant nustatyti, ar teismui pateiktas dokumentas nesuklastotas) ir jį atmesdamas, išreiškė tik abejones dėl šio įrodymo nepatikimumo ir pažeidė rungtyniškumo (BPK 7 straipsnis) bei teisingo bylos išnagrinėjimo (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) principus, apribojo kaltinamojo teises, numatytas BPK. Anot kasatoriaus, atsisakyti tirti šį įrodymą teismas galėjo, jeigu ir be jo tyrimo teisiamajame posėdyje būtų akivaizdu, kad jis neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nepašalinus abejonių dėl nurodyto įrodymo patikimumo, liko nepaneigta aplinkybė, kad kasatorius perdavė naujajam direktoriui visus UAB „E.“ apskaitos dokumentus, tarp jų – ir tuos 2008 m. apskaitos dokumentus, kurie, teismo nuomone, buvo neišsaugoti laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2009 m. balandžio 2 d. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamasis jį padarė, ar jis kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų daryti neabejotinas išvadas, visais atvejais teisiamas asmuo turi būti išteisintas.

Teismai taip pat pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto kylančius reikalavimus. Kasatorius teigia, kad po to, kai UAB „E.“ patalpose buvo atlikta krata (2009 m. gegužės 20 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-100026-09), bendrovė, vykdydama 2009 m. liepos 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus reikalavimą, pateikė reikalaujamus bendrovės apskaitos dokumentus, reikalingus patikrinimui atlikti (iš viso 61 1apas (T. 11, b. 1. 75). Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad per 2009 m. gegužės 20 d. kratą buvo paimti ne visi, o tik tuo metu UAB „E.“ patalpose buvę UAB „E.“ apskaitos dokumentai. Tai patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Specialiųjų užduočių skyriaus tyrėjas K. G., nurodęs, kad 2009 m. gegužės 20 d. kratos metu buvo paimta tik dalis 2008 m. UAB „E.“ apskaitos dokumentų. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas, kad 2009 m. gegužės 20 d. kratos metu buvo paimti visi UAB „E.“ apskaitos dokumentai, nurodė, jog kratos protokole nėra jokių įrašų apie tai, kad buvo paimti ne visi bendrovės patalpose surasti dokumentai. Tačiau su šiuo teiginiu negalima sutikti dėl to, kad, pirma, vadovaujantis BPK 149 straipsnio 10 dalimi, kratos protokole turi būti nurodyti paimti daiktai ir dokumentai, šioje normoje nekalbama apie tai, kad kratos protokole turi būti fiksuojami rasti, tačiau nepaimti daiktai, taigi 2009 m. gegužės 20 d. kratos protokole ir neturėjo būti fiksuojami rasti, bet nepaimti UAB „E.“ apskaitos dokumentai, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje; antra, šis teismas visiškai nevertino to, kad krata buvo atliekama ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-100026-09, todėl šiuo proceso veiksmu buvo siekiama paimti daiktus, reikšmingus būtent šiam ikiteisminiam tyrimui, kuris buvo pradėtas dėl V. R. nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, o ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10011-12 dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnyje, buvo pradėtas tik 2012 m. balandžio 24 d.

Skirtingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, UAB „E.“ apskaitos dokumentai, bendrovės darbuotų 2009 m. liepos 21 d. perduoti pagal VSDFV Kauno skyriaus reikalavimą, 2009 m. gegužės 20 d. atliekant kratą UAB „E.“ patalpose nebuvo paimti ir įtraukti į kratos protokolą ir būtent VSDFV Kauno skyriaus pareigūnai 2009 m. liepos 31 d. pateikė šiuos dokumentus į ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 06-1-10011-12, o ne priešingai, kaip nurodyta teismo nutartyje, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai perdavė juos VSDFV Kauno skyriui.

2009 m. rugsėjo 28 d. FNTT prie VRM Specialiųjų užduočių skyriaus rašte Nr. 25/06-12-5253 nurodyta, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-100026-09 ir kad VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.1)10.V-1211 atsiųsti UAB „E.“ dokumentai nėra susiję su šiuo tyrimu. Vertinant šį įrodymą, svarbi aplinkybė yra tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10011-12 dėl V. R. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas tik 2012 m. balandžio 24 d., todėl grąžinant VSDFV Kauno skyriui UAB E.“ apskaitos dokumentus ir nurodant, kad jie nesusiję su atliekamu ikiteisminiu tyrimu Nr. 06-1-10026-09, nebuvo galima įvertinti, ar šie apskaitos dokumentai yra susiję su V. R. inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 223 straipsnyje, nes tyrimas Nr. 06-1-10011-12 dėl šių veikų buvo pradėtas tik po trejų metų. Šios svarbios aplinkybės nebuvo vertinamos ir dėl jų teismai nepasisakė.

Byloje nėra duomenų, kur šiuo metu yra UAB „E.“ apskaitos dokumentai, kurie 2009 m. rugsėjo 28 d. buvo grąžinti VSDFV Kauno skyriui, ir kokie tai dokumentai. Žinoma tik šių dokumentų apimtis (61 lapas (T. 11, b. l. 175). Nagrinėdami bylą, teismai neišsiaiškino, ar grąžinti UAB „E.“ dokumentai nėra susiję su ikiteisminiu tyrimu Nr. 06-1-10011-12 ir su nagrinėjama baudžiamąja byla, kurioje kasatorius nuteistas dėl UAB „E.“ apskaitos dokumentų neišsaugojimo.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad teismai įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, jų tarpusavyje nesugretino ir nepašalino jų prieštaravimų, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl jo kaltės.

Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse ir 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „E.“ buhalteriniai dokumentai buvo perduoti naujai paskirtam direktoriui S. J., todėl laikytina, jog tiriamu laikotarpiu jie buvo V. R. žinioje, nepasisakė ir netyrė aplinkybių dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su BPK 7 straipsnio nuostatų taikymu nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, teismui atsisakius priimti gynybos pateiktus įrodymus (UAB „E.“ apskaitos dokumentų priėmimo–perdavimo aktą).

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, neatnaujino įrodymų tyrimo, motyvuodamas tuo, kad apeliaciniu skundo to nebuvo prašoma. Tačiau, vadovaujantis teismų praktika BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo klausimais, šios konkrečios bylos atveju teismas privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir pašalinti atsiradusias abejones dėl UAB „E.“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo naujajam direktoriui S. J. fakto bei dėl tyrimui pateiktų UAB „E.“ apskaitos dokumentų apimties. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad dėl aplinkybių, susijusių su tyrimui pateiktų apskaitos dokumentų apimtimi, nekilo ginčo nei nagrinėjant bylą pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Kasatorius tvirtina, kad šis klausimas buvo iškeltas ne tik nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, bet ir baigiamųjų kalbų metu nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinį skundą, apsiribojęs tik baigiamosiomis kalbomis ir neatnaujinęs įrodymų tyrimo, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. R. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad šioje byloje teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai taikė BK nuostatas, o tai, jog kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, negali būti vertinama kaip teisės pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, pagal pateiktą apeliacinį skundą patikrinęs bylą, nutartyje išsamiai ir motyvuotai atsakė į analogiškus kasaciniam skundui nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl laikotarpio, kai nuteistasis V. R. buvo atsakingas už UAB ,,E.“ apskaitos dokumentų neišsaugojimą, ir dėl visų finansinių dokumentų perdavimo naujai paskirtam direktoriui S. J., pagrįstai nurodė, kad, nors 2009 m. kovo 20 d. vykusio visuotinio UAB „E.“ akcininkų susirinkimo sprendimu V. R. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir nuo 2009 m. kovo 23 d. bendrovės direktoriumi buvo paskirtas S. J., tačiau faktiškai V. R. direktoriaus funkcijas atliko ir po jo atleidimo; byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog naujuoju direktoriumi paskirtas S. J. iš tikrųjų direktoriaus funkcijų neatliko; apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nuosekliai tvirtino, kad sutiko būti direktoriumi tik dėl pažadėto mokėti stabilaus atlyginimo ir žinojo, kad direktoriaus funkcijų atlikti nereikės, reikės tik pasirašyti dokumentus; nors apklausiamas teisme šis liudytojas nebuvo nuoseklus, negalėjo tiksliai nurodyti bendrovės įsigijimo, darbo pas V. R. aplinkybių, tačiau savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, todėl jais galima remtis; be to, aplinkybę, kad S. J. realiai direktoriumi nebuvo, patvirtino ir byloje kaip liudytojas apklaustas bankroto administratorius G. A., kuris paaiškino, kad pabendravus su S. J. jam susidarė nuomonė, kad jis nėra faktinis įmonės vadovas dėl kompetencijos ir išsilavinimo stokos, jis buvo panašus į darbininką, atėjo apsirengęs darbiniais drabužiais, negalėjo nieko paaiškinti apie bendrovės veiklą, todėl dėl kitų įmonės dokumentų perdavimo jis vėliau kreipdavosi į V. R. Paneigus aplinkybę, kad S. J. iš tikrųjų nebuvo UAB „E.“ direktoriumi, nes į šias pareigas buvo paskirtas formaliai, o realiai visas direktoriaus funkcijas, kaip ir anksčiau, atliko V. R., nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „E.“ buhalteriniai dokumentai buvo perduoti naujai paskirtam direktoriui S. J., laikytina, kad tiriamuoju laikotarpiu jie buvo V. R. žinioje, tačiau šis jų neišsaugojo. Nors apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodyto rungtyniškumo principo pažeidimo, galimai padaryto nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kai buvo atsisakyta iš kaltinamojo priimti finansinių dokumentų perdavimo aktą, tačiau prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas, turėdamas galimybę įgyvendinti rungtyniškumo principą apeliaciniame procese, nepateikė apeliaciniam teismui prašymo prijungti prie bylos ir ištirti nurodytą dokumentą.

Atmesdamas apeliacinio skundo argumentą dėl kaltinamojo nekaltumo dėl dokumentų neišsaugojimo, nes, pasak gynybos, kratos metu buvo paimti ne visi dokumentai, be to, dalis jų buvo grąžinta VSDFV (tačiau nežinoma kokie, todėl nepašalina abejonė, kad VSDFV buvo perduoti kaip tik tie dokumentai, kurių neišsaugojimu kaltinamas V. R.), apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl šių aplinkybių ginčo nebuvo, gynyba paaiškinimų, pastebėjimų dėl to neišsakė, atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė; įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o šiuo atveju teismui jokių abejonių dėl to, kad specialistei tyrimui atlikti buvo pateikti visi kratos metu surasti dokumentai, nekilo; be to, pradėjus UAB „E.“ bankroto procedūrą ir paskyrus bankroto administratorių, iš įmonės buvo reikalaujama pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau nei V. R., nei S. J., kuriam, pasak nuteistojo, buvo perduoti visi bendrovės buhalteriniai dokumentai, tokių dokumentų nepateikė; iš 2011 m. lapkričio 29 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akto, kuriuo S. J. perdavė UAB „E.“ dokumentus, matyti, kad pagal jį visi 2008 m. apskaitos dokumentai yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (T. 10, b. l. 62), taigi gynybos versija, kad buvo paimti ne visi 2008 m. buhalterinės apskaitos dokumentai, kad dalis jų grąžinta VSDFV, iš esmės prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kurios tyrimo metu ir pačiam V. R. abejonių nekėlė. Taip pat prokurorė pažymi, kad apeliaciniame skunde nebuvo minimi liudytojo K. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo prašoma teismo apklausti šį liudytoją.

Dėl kasacinio skundo teiginio, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes byloje neatnaujino įrodymų tyrimo esant nepašalintų abejonių dėl UAB ,,E.“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo naujajam direktoriui fakto, taip pat dėl tyrimui pateiktų apskaitos dokumentų apimties, prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui dėl to nekilo abejonių, todėl šiuo aspektu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti.

Nuteistojo V. R. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad V. R. iki 2009 m. balandžio 2 d. buvo atsakingas už bendrovės apskaitos dokumentų išsaugojimą, padaryta įvertinus bylos įrodymų visumą. Gynybos versija, kad V. R. nuo 2009 m. kovo 20 d., kai jo darbo santykiai su UAB „E.“ buvo nutraukti, o naujuoju UAB „E.“ direktoriumi paskirtas S. J. nebuvo atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, išanalizavus S. J., G. A. parodymus, kitus bylos įrodymus, motyvuotai paneigta. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymai iš naujo nėra tiriami, vertinami, naujos bylos faktinės aplinkybės nėra nustatinėjamos. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami, kad direktoriumi paskirtas S. J. realiai direktoriaus funkcijų neatliko, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu yra asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei. Kasaciniame skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai civilinėje byloje dėl asmens teisių registracijos reikšmės niekaip nėra susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu baudžiamosios atsakomybės klausimu. Vien tik pranešimas VĮ Registrų centrui apie juridinio asmens vadovo pasikeitimą faktinio įmonės vadovo baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas nešalina.

Dėl BPK 7, 20 straipsnių nuostatų taikymo

BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus. Proceso dalyviai turi teisę siūlyti tirti kaip įrodymus ir tuos duomenis, kurie nėra nurodyti kaltinamajame akte. BPK nedraudžia naujų įrodymų pateikti ir bylos nagrinėjimo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau bylą nagrinėjantis teismas neprivalo tirti visų proceso dalyvių pateikiamų dokumentų. Antra vertus, BPK nuostatos neįpareigoja teismo tenkinti visų prašymų dėl naujų įrodymų ištyrimo. Rungimosi principas nėra pažeidžiamas, jei teismas netenkina prašymų tirti naujus įrodymus, kai, pavyzdžiui, 1) nėra tikimybės, jog patenkinus prašymą gali būti gauti reikšmingi teisingam bylos išsprendimui duomenys, 2) reikšmingoms bylos aplinkybės patikimai nustatyti pakanka byloje ištirtų įrodymų ir nėra tikimybės, kad ištyrus naujus įrodymus galėtų būti daromos kitokios išvados dėl reikšmingų bylai faktų buvimo ar nebuvimo, 3) yra aišku, kad prašomi naujai tirti duomenys negalės būti pripažinti įrodymais dėl duomenų neatitikties BPK 20 straipsnyje numatytiems reikalavimams, 4) prašymo tenkinimas yra neįmanomas dėl negalimumo pakviesti į teismo posėdį prašomus apklausti asmenis, išreikalauti prašyme nurodomus dokumentus ir pan. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje nusprendęs, kad negalima kaip įrodymu remtis po kelerių metų nuo nagrinėjamų įvykių atsiradusiu dokumentu perdavimo–priėmimo aktu, kuris nebuvo paimtas ar pateiktas kartu su kitais įmonės dokumentais ir kurio turinys akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims, esminio BPK pažeidimo nepadarė. Dėl dokumentų perdavimo–priėmimo akto, pasirašyto V. R. ir S. J., neištyrimo byloje nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, neliko, nes reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos įvertinus ištirtų įrodymų visumą.

Gynybos keliamos versijos, kurias sudėtinga ar neįmanoma patikrinti, paprastai nereiškia, kad byloje, vadovaujantis principu in dubio pro reo, turi būti priimamas palankus kaltinamajam sprendimas, jeigu visos konkrečioje byloje įrodinėtinos aplinkybės yra patikimai nustatytos. Nagrinėjamoje byloje nepatikrinamais, tačiau nesukeliančiais kaltinamojo naudai vertintinų abejonių, laikytini kasacinio skundo teiginiai dėl VSDFV Kauno skyriuje turėtų ir šiuo metu nežinia kur esančių UAB „E.“ apskaitos dokumentų.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs visų apeliacinio skundo argumentų, neatlikęs įrodymų tyrimo, surašęs netinkamo turinio nutartį, padarė esminių BPK pažeidimų, taip pat nepagrįsti. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas, yra tinkamai motyvuota. Šioje nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Nagrinėjat bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas turi būti atliekamas, kai tai būtina norint nustatyti reikšmingas teisingam bylos išsprendimui aplinkybes, kurių tinkamai nėra nustatęs pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių teisingumu. Vien tik apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktais įrodymų tyrimo veiksmais bei įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja tirti jau ištirtus ar naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina ir tai, kad atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme neprašė ir nuteistojo gynėjas, todėl negali būti daroma išvada, kad gynybos (kaltinamojo) teisės apeliacinio proceso metu šiuo aspektu būtų iš esmės suvaržytos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                     Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                                    Vytautas Masiokas

                                                                                                                                                     Gintaras Goda