Civilinė byla Nr. e3K-3-165-1075/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01846-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.2; 3.1.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas LT“ (buvusi M. S. teisinė įmonė) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl teisės naudoti ir eksploatuoti turtą nustatymo bei fiksuoto mėnesinio mokesčio priteisimo; trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių netinkamo atsakovo pakeitimą tinkamu, nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko teisę kreiptis į teismą dėl infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo:
2.1. nustatyti teisę UAB „Grinda“ neterminuotai naudoti ir eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus;
2.2. nustatyti UAB „Grinda“ pareigą savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti naudojamus tinklus pagal teisės aktų, kuriais reglamentuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimas bei priežiūra, reikalavimus;
2.3. priteisti iš UAB „Grinda“ 831,34 Eur fiksuotą mėnesinį mokestį ir mėnesinį kintamą mokestį, susidedantį iš 887,80 Eur Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje 2018 metais (įskaitant ir individualiąsias įmones), fiksuojamą pagal 2018 metų trečio ketvirčio rodiklius, už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais.
3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsigijo nuosavybės teise nuotekų šalinimo tinklus – lietaus kanalizacijos vamzdynus, esančius Vilniaus mieste, bendras jų ilgis – 1475,03 metro. Bendra vidutinė rinkos vertė, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro vertinimu, – 377 165 Eur. Ieškovė, kaip šių nuotekų šalinimo tinklų – lietaus kanalizacijos vamzdynų savininkė, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentą, siūlydama pasirašyti inžinerinių tinklų nuomos sutartį. Vilniaus miesto savivaldybė informavo ieškovę, kad neturi teisinio pagrindo nuomotis lietaus nuotekų tinklų, o gali perimti miesto gatvėse esančius nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų kanalizacijos vamzdynus neatlygintinai. 2017 m. vasario 17 d. ieškovė pateikė pasiūlymą dėl nuotekų šalinimo tinklų – lietaus nuotekų kanalizacijos vamzdynų nuomos sutarties pasirašymo UAB „Grinda“. 2017 m. gegužės 3 d. gautas UAB „Grinda“ atsakymas dėl atsisakymo pasirašyti sutartį motyvuojant tuo, kad UAB „Grinda“ neturi motyvuoto teisinio pagrindo nuomotis nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų kanalizacijos vamzdynus, o gali perimti eksploatuoti miesto gatvėse esančius tinklus, kai nustatyta tvarka jie bus perduoti Vilniaus miesto savivaldybei.
4. Ieškovės valdomi inžineriniai tinklai įrengti ir jais naudojasi asmenys, gyvenantys teritorijoje: (duomenys neskelbtini) gatvėje – 11 daugiabučių, preliminarus gyventojų skaičius 1700, (duomenys neskelbtini) gatvėje – 4 daugiabučiai namai, 5 kotedžo tipo namai, gyventojų skaičius nežinomas (15 daugiabučių namų plius 5 kotedžo tipo namai, iš viso 20 gyvenamųjų pastatų). Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, registruoti šiuose gyvenamuosiuose namuose, naudojasi (duomenys neskelbtini) gatvėse esančiais nuotekų šalinimo tinklais nemokamai, o įvykus tinklų avarijai, už padarinių likvidavimą bus atsakinga ieškovė, kuri privalės likviduoti avarijos padarinius savo lėšomis.
5. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija yra išdavusi atsakovei UAB „Grinda“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1-2177 UAB „Grinda“ paskyrė savivaldybės viešąja geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, tačiau šios aplinkybės ir priimti sprendimai nereiškia, kad UAB „Grinda“ turi teisę naudoti ieškovės nuosavybės teise valdomus inžinerinius tinklus be savininko sutikimo ir neatlygintinai. Kadangi atsakovė UAB „Grinda“ faktiškai naudojasi ieškovės inžineriniais tinklais, vadinasi, suteikiama teisė atitinkamiems juridiniams asmenims vienašališkai be tinklų savininko sutikimo jungtis prie lietaus nuotekų šalinimo tinklų, išduodant atitinkamus leidimus ir juos oficialiai įforminant suteikus teisę juridiniam asmeniui registruotis viešame registre, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl kitos įstatyme nustatytos alternatyvos – naudojimosi teisės įgijimo (įforminimo) ir atlyginimo už šį naudojimąsi nustatymo.
6. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad už infrastruktūros naudojimą jos savininkui turi būti teisingai atlyginama. Teisingas atlyginimas turi padengti statybos vertę, atkūrimo sąnaudas, dengti mokestines prievoles už gaunamas pajamas, mokesčio administravimą ir įmonė, kaip verslo subjektas, turi gauti pelną. VĮ Registrų centro duomenimis, visų lietaus tinklų bendra statybos vertė yra 377 165 Eur. Šią sumą dalijant iš 600 mėnesių (tarnavimo normatyvo), pastovioji nuomos kaina sudarytų 628,61 Eur per mėnesį. Gaudama šią sumą kaip pajamas, ieškovė turėtų sumokėti 15 proc. pajamų mokestį, todėl ši suma didinama mokėtinų mokesčių suma ir sudarytų 722,90 Eur (628,61 + 94,29 (15 proc.) = 722,90 Eur). Be to, verslo subjektas, siekiantis ekonominės naudos, turi gauti pelną, kuris sudaro 15 proc. sumos priskaičiavus mokėtinus mokesčius. Todėl galutinė pastovioji mokesčio suma yra 831,34 Eur (628,61 + 15 proc. = 722,90 Eur + 15 proc.). Kintama mokesčio suma nustatoma atsižvelgiant į vidutinį šalies darbo užmokestį, kuris būtinas gaunamam mokesčiui administruoti bei kitoms išlaidoms. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, neatskaičius mokesčių, 2018 m. trečią ketvirtį sudarė 887,80 Eur. Taigi kintamą naudojimosi inžineriniais tinklais mėnesinę mokesčio sumą turėtų sudaryti vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (įskaitant ir individualias įmones), fiksuojamas pagal kiekvienų metų atitinkamus rodiklius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad nuotekų šalinimo tinklai buvo įrengti dabar jau bankrutavusios UAB „Luidas“ 2005 m. gruodžio 9 d. sudarytos sutarties su Vilniaus miesto savivaldybės administracija „Prie „Daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas (nutekamųjų vandenų siurblinė); (duomenys neskelbtini)“ susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų Nr. 1736 pakeitimo“ pagrindu. UAB „Luidas“ pastatė daugiabučius gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini) su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis, jie 2007 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101) 11.4-2026 buvo pripažinti atitinkančiais nustatytus reikalavimus ir tinkamais naudoti. Sutarties 1 straipsnio 2 punkte, 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad UAB „Luidas“ šia sutartimi įsipareigoja neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Taigi, sutartis su visomis jai būtinomis sąlygomis pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo sudaryta ir ji nėra nuginčyta ar kitaip pripažinta negaliojančia.
9. Kaip nurodė trečiasis asmuo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. priimtu sprendimu Nr. 1-2004 „Dėl inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn“ buvo nuspręsta perimti neatlygintinai savivaldybės nuosavybėn savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms (šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas) įgyvendinti juridinių ir fizinių asmenų įrengtus vandentiekio, nuotekų, lietaus ir šilumos tinklus bei įrenginius, gatves ir šviesoforus, kolektorius, gatvių apšvietimo elektros tinklus, paklotus Vilniaus miesto teritorijoje (1 punktas) ir neprisiimti jokių papildomų įsipareigojimų, susijusių su inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimu (2 punktas). Su šiuo sprendimu buvo priimtas ir Inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašas, kurio 1 punktu nustatyta, jog šis aprašas reglamentuoja juridinių ir fizinių asmenų įrengtų inžinerinių tinklų ir įrenginių neatlygintiną perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Tiek remiantis UAB „Luidas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudaryta sutartimi, tiek ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, UAB „Luidas“, 2007 m. baigusi įrengti nuotekų šalinimo tinklus (duomenys neskelbtini) gatvėse, turėjo neatlygintinai juos perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, tačiau tai padaryta nebuvo.
10. Pagal trečiojo asmens byloje nepaneigtus paaiškinimus, UAB „Luidas“ bankroto administratore tapo UAB „Admivita“, ši 2016 m. kovo 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu neatlygintinai perimti UAB „Luidas“ priklaususius nuotekų šalinimo tinklus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Susisiekimo komunikacijų skyrius 2016 m. kovo 21 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad nuotekų šalinimo tinklai yra įrengti fiziniams asmenims priklausančiame sklype, todėl savivaldybė jų neperims, ir kad savivaldybė investuotojų įrengtus tinklus perima tik nuo pirmojo šulinio, esančio už sklypo ribų. Bankroto administratorei kadastrinės bylos buvo grąžintos tam, kad lietaus nuotekų tinklai būtų padalyti į atskiras dalis, t. y. viena dalis – tinklai, esantys fiziniams asmenims priklausančiame sklype, kita – Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje nuo pirmo šulinio, esančio už sklypo, įrengti lietaus nuotekų tinklai. Esant tokiam padalijimui, Vilniaus miesto savivaldybė būtų neatlygintinai perėmusi Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje esančius lietaus nuotekų tinklus, tačiau kadastrinių bylų su tokiu padalijimu Vilniaus miesto savivaldybei pateikta nebuvo ir vietoj to buvo paskelbtos varžytynės, o jų metu nuotekų šalinimo tinklai buvo parduoti ieškovei.
11. Pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 5 dalį paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6, 8 dalyse, kai ji priklauso kitiems asmenims. Teismas, remdamasis GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 8 dalimis, nurodė, jog tam, kad teismas galėtų nustatyti paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką, būtina GVTNTĮ įtvirtintų sąlygų visuma, kurios šioje byloje nėra.
12. Pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 10 dalį prašymą nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką teismui teikia savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija. Nagrinėjamoje byloje savivaldybės institucija jokių reikalavimų nereiškė, atitinkamai nebuvo įrodinėjamos ir aplinkybės, ar ginčo paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ar teritorija pripažinta viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija; nėra duomenų, kad nuotekų tvarkytojas būtų kreipęsis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (GVTNTĮ 16 straipsnio 7 dalis). Visi šie veiksmai nėra atlikti ir nebuvo svarstomi, o savivaldybės pozicija byloje buvo aiškinama taip, kad pagal pasirašytą sutartį ginčo objektas turėjo būti neatlygintinai perduotas savivaldybei. Ieškovė negalėjo pirkimo sutartimi įsigyti iš pardavėjos BUAB „Luidas“ daugiau teisių, negu jų turėjo pardavėja, todėl savivaldybė planuoja ginčyti inžinerinių tinklų 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsigijimo varžytynėse sutartį.
13. Teismas nurodė, kad negali vertinti, ar savivaldybės institucija (ne)atlieka jai norminiais aktais reglamentuotus veiksmus ir ar (ne)tinkamai gina savo ir vartotojų teises viešojo intereso kontekste, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo spręsti, jog savivaldybė atsisako išpirkti ieškovei priklausančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įrenginius, tačiau faktiškai jais naudojasi, po ko tik turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kitos įstatyme nustatytos alternatyvos – naudojimosi teisės įgijimo (įforminimo) ir atlyginimo už šį naudojimąsi nustatymo, nes atsisakymas išpirkti ieškovei priklausančius įrenginius pats savaime nesuteikia pagrindo atsakovei juos naudoti neatlygintinai. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos (ir atlyginimo už naudojimąsi) nustatymo nepareikštas, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo išeiti už ieškinio ribų.
14. UAB „Grinda“ yra paskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje paviršinių nuotekų tvarkytoja ir jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkytojo teises ir pareigas. Atsakovė su abonentais sudaro sutartis dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Sutartys sudaromos su asmenimis, kurie naudojasi paviršinių nuotekų šalinimo įrenginiais, prijungtais prie UAB „Grinda“ prižiūrimos Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba išleidžia paviršines nuotekas į kitą teritoriją ir iš jos paviršinės nuotekos patenka į šią infrastruktūrą. Atsakovė už paviršinių nuotekų tvarkymą lėšų gauna iš abonentų ir iš savivaldybės, t. y. už savo teikiamas paslaugas UAB „Grinda“ gauna tam tikrą atlygį. Ieškovė, kaip tinklų savininkė, taip pat turėtų mokėti nuotekų tvarkytojai atlygį už teikiamas paslaugas, tačiau ieškovė prašo, kad nuotekų tvarkytoja mokėtų jai. Tokia pozicija prieštarauja GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalies nuostatoms, pagal kurias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis.
15. UAB „Grinda“ (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose nėra sudariusi jokių sutarčių su abonentais dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo ir negauna jokių pajamų už nuotekų tvarkymo paslaugas. Teritorijose, kuriose yra ieškovei priklausantys nuotekų šalinimo tinklai, stovi gyvenamieji daugiabučiai namai, kuriuose gyvena gyventojai (fiziniai asmenys) bei registruoti juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise nevaldo žemės sklypo, kuriame yra paviršinių nuotekų šalinimo įrenginiai, prijungti prie UAB „Grinda“ prižiūrimos Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, todėl su jais nėra sudaromos sutartys dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Teismas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo nustatyti UAB „Grinda“ pareigą neterminuotai naudoti ir eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus ir už tai dar priteisti ieškovei fiksuotą mėnesinį (nuomos) mokestį.
16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą.
17. Kolegija nurodė, kad atsakovė UAB „Grinda“ yra Vilniaus miesto savivaldybės įmonė, kuri teikia miestui privalomas paslaugas ir kurios 100 procentų akcijų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu „Dėl UAB „Grinda“ skyrimo paviršinių nuotekų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje tvarkytoja Nr. 1-2177“ atsakovė paskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje paviršinių nuotekų tvarkytoja ir jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkytojo teises ir pareigas.
18. GVTNTĮ 16 straipsnyje įtvirtinta infrastruktūros naudojimo įteisinimo tvarka bei būdai yra pritaikyti situacijai, kai savivaldybės institucijoms ir (ar) viešajam vandens tiekėjui, privalantiems užtikrinti viešųjų paslaugų – geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo – teikimą, infrastruktūros objektai dar nėra perduoti naudoti ir jie vienu iš šiame straipsnyje nustatytų būdų siekia įgyti infrastruktūros objektų faktinį naudojimą. Esant tokiai situacijai nė viena iš šalių iš anksto nėra suteikusi kitai šaliai ekonominės naudos. Nagrinėjamu atveju UAB „Grinda“ (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose nėra sudariusi jokių sutarčių su abonentais dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo ir negauna jokių pajamų už nuotekų tvarkymo paslaugas. Ieškovė šios aplinkybės nepaneigė, o skunde išdėstyti argumentai, kad neva UAB „Grinda“ gauna atitinkamus mokesčius iš savivaldybės už paviršinių nuotekų tvarkymą (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose, laikomi neįrodytais.
19. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė pareiškė reikalavimus netinkamai atsakovei, kadangi turinčia interesą ir teisines prielaidas įgyti nuosavybėn, nuomotis ir kt. ginčo inžinerinius tinklus laikytina savivaldybė, nes būtent jai kyla pareiga užtikrinti aptariamų viešųjų paslaugų teikimą, o ne jos paskirtai inžinerinių tinklų tvarkytojai. UAB „Grinda“ tik atlieka jai savivaldybės pavestas funkcijas, tačiau jai negali būti nustatytos teisės ir pareigos, kurių jai nėra perdavusi savivaldybė. Tik su savivaldybe išsprendusi klausimą dėl ginčo inžinerinių tinklų nuosavybės ar nustačiusi naudojimosi jais tvarką, UAB „Grinda“ galės perimti savivaldybės pareigą juos eksploatuoti. Taigi būtent savivaldybei turi būti reiškiami reikalavimai, susiję su ginčo tinklais, kadangi ji, pripažinusi, jog ieškovei priklausantys tinklai yra būtini, kad būtų užtikrinamas tinkamas vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas gyventojams, gali inicijuoti procesą dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių tinklų perėmimo, išpirkimo, nuomos ir kt. ir paskui perduoti šiuos tinklus eksploatuoti UAB „Grinda“.
20. Kolegija, remdamasi GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neišreiškė valios, jog būtina kreiptis į teismą dėl ieškovei priklausančios infrastruktūros perėmimo, išpirkimo, naudojimo sąlygų ir tvarkos nustatymo, o UAB „Grinda“, kuri paskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje paviršinių nuotekų tvarkytoja ir kuriai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkytojo teises ir pareigas, negali būti įpareigota neterminuotai nuomotis ir eksploatuoti ieškovei priklausančius inžinerinius tinklus ir už tai mokėti fiksuotą mėnesinį (nuomos) mokestį.
21. GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys taikomos tuomet, kai subjektas savo lėšomis yra sukūręs atitinkamą viešosios paskirties turtą ar kitais pagrindais valdo jį nuosavybės teise ir toks turtas yra reikalingas ir tinkamas paviršinėms nuotekoms tvarkyti, tačiau nepavyksta pasiekti susitarimo dėl pastarojo turto perdavimo savivaldybei ar paviršinių nuotekų tvarkytojui. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl ginčo nuotekų šalinimo tinklų nuosavybės buvo išspręstas sutartimi. Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys nėra taikomos, nes faktinė situacija neatitinka šių teisės normų taikymo sąlygų. Be to, naudojimosi sąlygos nustatomos tik tada, kai nėra sutarties, kurioje apibrėžti nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir nuosavybės klausimai. Sutarties 1 straipsnio 2 punkte ir 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad UAB „Luidas“ šia sutartimi įsipareigoja neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Sutartis su visomis jai būtinomis sąlygomis pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo sudaryta ir ji nėra nuginčyta ar kitaip pripažinta negaliojančia, o vertinti, ar šiuo konkrečiu atveju savivaldybė atlieka jai norminiais aktais pavestas funkcijas ir ar tinkamai vykdo savo pareigas, pagrindo nėra, nes, nereiškiant jai jokių reikalavimų, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015 išaiškinta, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytas teisingas balansas tarp savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas ir asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno. Atsižvelgdama į tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė siekia ne kompensacijos, o tam tikro pelno iš viešajam interesui tenkinti skirtų objektų, nes jokių eksploatavimo išlaidų nepatyrė, o ginčo tinklus įsigijo iš varžytynių už 1201 Eur.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Ieškovei priklausantys nuotekų tinklai yra naudojami atsakovės UAB „Grinda“, todėl tarp šalių egzistuoja civilinis teisinis santykis dėl inžinerinių tinklų naudojimo ir ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl šių santykių pakeitimo, t. y. dėl naudojimo tvarkos ir sąlygų nustatymo (GVTNTĮ 20 straipsnio 2 dalis). Teismas, pasisakydamas, kad išimtinai savivaldybei nustatytas aktyvus vaidmuo perimant tinklus, netinkamai taikė GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad tik savivaldybė turi išskirtinį aktyvų vaidmenį valiai dėl inžinerinių tinklų naudojimo ar išpirkimo pareikšti. Tokia teismo išvada eliminavo ieškovės teisę teikti savivaldybei ar UAB „Grinda“ pasiūlymą dėl nuomos sutarties sudarymo ar inžinerinių tinklų išpirkimo. Teismas nevertino ieškovės atsakovei ir savivaldybei siųstų raštų ir gautų atsakymų (2017 m. gegužės 3 d. rašto Nr. 17-PN-(72.1), 2017 m. sausio 30 d. rašto Nr. A51-19997/16(2.9.3.24-UK7), t. y. netyrė šalių susirašinėjimo dokumentų kaip įrodymų. Pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį gali būti įvairūs naudojimosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra pagrindai, t. y. ne tik priklausymas nuosavybės teise, bet ir, pvz., nuomos, panaudos pagrindu. Remiantis GVTNTĮ 2 straipsnio 4 dalimi yra negalimas atsisakymas vykdyti viešąją funkciją. Ginčo atveju ieškovei priklausančiais inžineriniais tinklais faktiškai naudojasi atsakovė UAB „Grinda“, teikdama viešas paslaugas, todėl teismas nepagrįstai GVTNTĮ 16 straipsnio 10 dalies nuostatą aiškino kaip ieškovės teisės kreiptis į teismą ribojimą ir be pagrindo konstatavo, kad UAB „Grinda“ byloje yra netinkama atsakovė. UAB „Grinda“, naudodama ieškovei priklausančius inžinerinius tinklus, privalėjo kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį. Tokiu atveju savivaldybė atitinkamai turėjo spręsti klausimą dėl galimybės išpirkti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn arba sudaryti kitą sutartį dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Tokie išaiškinimai suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018.
23.2. Ieškovė iš varžytynių nusipirko nekilnojamąjį turtą – inžinerinius tinklus, kuriems privaloma teisinė registracija. Teismas netaikė CK 6.393, 4.262 straipsnių nustatydamas, ar neregistruota sutartis ieškovei sukelia teisines pasekmes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad klausimas dėl ginčo nuotekų šalinimo tinklų nuosavybės buvo išspręstas sutartimi. Tokie teismo argumentai prieštarauja suformuotai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007). Be to, savivaldybės ir BUAB „Luidas“ 2005 m. gruodžio 9 d. sutartis sudaryta ne dėl (duomenys neskelbtini) g. lietaus nuotekų inžinerinių tinklų statybos ir perdavimo neatlygintinai savivaldybei, o dėl (duomenys neskelbtini) nutekamųjų vandenų siurblinės statybos ir perdavimo savivaldybei. Taigi sutartis nepagrįstai vertinta kaip vienas iš pagrindinių įrodymų, nulėmusių ieškinio atmetimą GVTNTĮ 16 straipsnio pagrindu. UAB „Luidas“ bankroto administratorė UAB „Admivita“ dar 2016 m. kovo 9 d. raštu siūlė savivaldybei perimti inžinerinius tinklus, esančius (duomenys neskelbtini), neatlygintinai, tačiau savivaldybė 2015 m. kovo 21 d. raštu Nr. A51-19997/16(2.9.3.24-UK7) bankroto administratorę informavo, kad tinklų neperims. Teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog savivaldybė atsisako išpirkti ieškovei priklausančius nuotekų šalinimo įrenginius, prieštarauja savivaldybės 2017 m. sausio 30 d. raštui Nr. A51-4398/16(2.9.3.24-UK7), kuriame nurodyta, kad savivaldybė perims tinklus neatlygintinai. Įsigyjant inžinerinius tinklus, ieškovei niekas nepateikė informacijos apie tai, kad UAB „Luidas“ buvo sudariusi sutartį su savivaldybe, ieškovė negalėjo numanyti apie tokio susitarimo egzistavimą, nes nekilnojamojo turto išraše nėra fiksuoti jokie juridiniai faktai apie susitarimą.
23.3. Savivaldybė neveikė laiku, tinkamai ir nuosekliai. Ginčas šioje byloje net nebūtų kilęs, jeigu atsakovė arba trečiasis asmuo būtų laiku įsigiję ginčo tinklus juos parduodant varžytynėse arba tinkamai ir iš karto juos būtų perėmę iš BUAB „Luidas“. Ieškovei kreipusis į teismą savivaldybė nurodė, kad galbūt ginčys pardavimo iš varžytynių aktą, tačiau iki šiol jokių veiksmų nesiėmė, nors UAB „Grinda“ nuotekų tinklus faktiškai naudoja nuotekoms surinkti. GVTNTĮ nustato savivaldybei aktyvų vaidmenį perimant ginčo tinklus viešajam vandens tiekimui (GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalis). Nepaisydamos to, savivaldybė ir UAB „Grinda“ išlieka pasyvios, į raginimus sudaryti nuomos sutartį iš esmės nereaguoja. Ieškovės sąžiningumo ir rinkos kainos kvestionavimas vien tuo pagrindu, kad ieškovė siekia nusistatyti naudojimosi inžineriniais tinklais tvarką ir gauti už tai adekvačią, o ne likvidacinę ar jų įsigijimo kainą, atsižvelgiant į pačios UAB „Grinda“ ir savivaldybės pasyvius veiksmus turint pareigą veikti, yra pačios savivaldybės ir atsakovės neveikimo pasekmės ir teismas privalėjo tai įvertinti, tinkamai taikydamas GVTNTĮ 16 straipsnio nuostatas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2017 išaiškinimais atsisakymas išpirkti ieškovei priklausančius įrenginius arba nusistatyti naudojimosi inžineriniais tinklais tvarką nesuteikia pagrindo atsakovei jais naudotis neatlygintinai. Esant tokiai situacijai, kai UAB „Grinda“ tinklais naudojasi neatlygintinai ir savivaldybė neatlieka veiksmų, kuriuos turėtų atlikti, kad būtų pasiektas susitarimas dėl tinklų išpirkimo, yra teisinis pagrindas teismo sprendimu nustatyti tinklų naudojimo tvarką ir sąlygas.
23.4. Nuotekų šalinimo tinklai suprojektuoti ir pastatyti statant daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini) jiems turėjo būti išduotos techninės sąlygos, paruoštas projektas, tai patvirtina, jog nuotekų šalinimo tinklai yra reikalingi viešosioms paslaugoms teikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastuktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo 7 punkte nustatyti infrastruktūros objekto reikalingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2017 yra išaiškinęs, kad subjektui faktiškai naudojant ieškovei priklausančią infrastruktūrą yra patvirtinamas jos reikalingumas viešajai paslaugai teikti, todėl turi būti sprendžiama dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (GVTNTĮ 16 straipsnio 7 dalis). Teismas nesivadovavo nurodytomis teisės normomis, neatsižvelgė į teismų praktiką, todėl net nesprendė dėl inžinerinių tinklų reikalingumo viešosioms paslaugoms teikti, netyrė faktų apie inžinerinių tinklų naudojimą. Teismas tik formaliai pasisakė, kad UAB „Grinda“ neturi sudariusi sutarčių su abonentais, negauna jokių pajamų už nuotekų tvarkymą, todėl laikė, kad ieškovė nepaneigė šių aplinkybių. Tokiu būdu atsakovės pareiga pateikti duomenis buvo perkelta ieškovei, kuri negali pateikti sutarčių su gyventojais ir verslo subjektais, nes šiais dokumentais disponuoja tik atsakovė. Byloje nustatyta, kad ieškovei priklausantys inžineriniai tinklai prijungti prie atsakovės valdomų inžinerinių tinklų ir nuotekos, patekusios į ieškovės tinklus ir nutekėjusios per juos, patenka į atsakovės valdomus inžinerinius tinklus ir ten tvarkomos, todėl teismas nepagrįstai netaikė GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalies, kuria remiantis (duomenys neskelbtini) gatvėse esantys fizinių ir juridinių asmenų valdomi gyvenamieji namai ir kotedžai turi nuotekų sistemas, prijungtas prie ieškovės valdomų inžinerinių tinklų, todėl laikoma, kad nuotekų tvarkymo viešoji sutartis sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. UAB Grinda“ privalo visus (duomenys neskelbtini) gatvėse esančių gyvenamųjų namų savininkus laikyti paviršinių nuotekų šalinimo paslaugų abonentais, apskaičiuoti ir rinkti atitinkamą mokestį, kurį tvirtina savivaldybės taryba. Jei UAB „Grinda“ negauna jokių pajamų, tai yra pačios atsakovės neveikimo ir pareigų nevykdymo rezultatas. Tokiu būdu teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei atsakovės pareigas rasti abonentus, apskaičiuoti jiems mokesčius už nuotekų tvarkymą. Pažymėtina, kad savivaldybė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog UAB „Grinda“ gauna mokestį iš savivaldybės už paviršinių nuotekų tvarkymą visame Vilniaus mieste, pripažino, kad UAB „Grinda“ privalo rinkti mokestį už nuotekas iš juridinių asmenų, registruotų (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijoje, tačiau teismas šiais įrodymais nesivadovavo. Išleistų nuotekų kiekis nustatomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintose Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse nustatyta tvarka ir pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintą Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente įtvirtinta tvarka. Teismas, priimdamas nutartį, šių teisės aktų netaikė.
23.5. Teismas, spręsdamas dėl teisingo atlygio infrastruktūros savininkui, nurodė, kad ieškovė, prašydama priteisti sumas dėl jos nuosavybės naudojimo, siekia ne kompensacijos, o pelno, nes ji inžinerinių tinklų neįrengė, o įrodymų, pagrindžiančių eksploatacines išlaidas, nepateikė. Tokias išvadas teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-219-313/2015, tačiau nesivadovavo šioje byloje suformuluotu išaiškinimu dėl poreikio nustatyti teisingą balansą tarp skirtingų šalių interesų.
23.6. Lietuvos apeliacinis teismas, 2018 m. spalio 30 d. civilinėje byloje Nr. e2A-446-516/2018 spręsdamas klausimus dėl teisingo atlyginimo savininkui už jo turto naudojimą, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, tačiau šioje byloje tas pats teismas tokių pat nuostatų netaikė. Teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; Didžiosios kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01). Siekdamas įvertinti valstybės veiksmų suderinamumą su Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimais, teismas turi bendrai išnagrinėti įvairius interesus, atsižvelgdamas į faktą, kad Konvencijos tikslas – užtikrinti teises, „praktines ir veiksmingas“, o ne teorines ir iliuzines. Teismas privalo į situaciją pažvelgti iš esmės, atkreipdamas dėmesį į visas svarbias aplinkybes, įskaitant proceso šalių elgesį, valstybės įtvirtintas priemones ir jų įgyvendinimą. Kai svarstomas bendrojo intereso klausimas, valdžios institucijos turi veikti laiku, tinkamai ir nuosekliai (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Fener Rum Erkek Lisesi Vakf prieš Turkiją, peticijos Nr. 34478/97; 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Bistrović prieš Kroatiją, peticijos Nr. 25774/05).
24. Atsakovė UAB „Grinda“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktu, 8 straipsnio 1 dalimi, GVTNTĮ 1 straipsniu, 3 straipsnio 22, 25 dalimis, 16 straipsnio 3, 5, 6, 8 dalimis, dėl savo viešosios paskirties paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui, o tuo atveju, jei taip nėra, įstatymų leidėjas įtvirtina mechanizmą, sureguliuojantį, kaip viešosios infrastruktūros objektai turėtų būti naudojami viešajam interesui tenkinti: 1) turi būti inicijuojamas tokių objektų perdavimas savivaldybės arba paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn; 2) jei dėl perdavimo nuosavybėn susitarti nepavyksta, turi būti tariamasi dėl tokių objektų naudojimo. Situacija, kai gyvenamųjų namų statybos projektą plėtojanti įmonė viešo pobūdžio infrastruktūrą, tokią kaip paviršinių nuotekų šalinimo tinklai, nuosavybės teise neatlygintinai perduoda savivaldybei, yra standartinė ir atitinka aptartą reguliavimą. Paviršinių nuotekų šalinimo tinklai yra statomi kaip sudėtinė pastatų dalis, be kurių šių pastatų vertė labai kristų, tačiau jie patys savaime yra skirti ne pasipelnyti, o statomuose pastatuose gyvensiančių (dirbsiančių) asmenų poreikiams tenkinti, todėl su statytojais yra sudaromos tokios sutartys, kuriomis statytojai įsipareigoja neatlygintinai pastatyti ir perduoti paviršinių nuotekų šalinimo tinklus savivaldybei, kad ji galėtų vykdyti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 dalyje nurodytą funkciją – organizuoti šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą. Savivaldybės ar jų kontroliuojamos įmonės, atitinkančios tam tikrus reikalavimus, yra įpareigotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išpirkti ar perimti eksploatuoti fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančius bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros objektus (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88). Ieškovei priklausantys nuotekų šalinimo tinklai yra sudėtinė Vilniaus miesto centralizuoto nuotekų tinklo dalis ir negali funkcionuoti be likusio tinklo, per kurį ieškovės tinkle susidarančios nuotekos nuvedamos iki atvirų vandens telkinių. Dėl specialios tokių inžinerinės infrastruktūros objektų viešosios paskirties įstatymų leidėjas nustatė specialiąsias nuosavybės teisės į ginčo objektus įgijimo bei eksploatavimo sąlygas, todėl inžinerinių tinklų infrastruktūros objektų civilinė apyvarta yra sąlyginai ribojama. Ieškovė, neturėdama leidimo tvarkyti paviršines nuotekas, negali pati užsiimti paviršinių nuotekų tvarkymo veikla (paviršinių nuotekų tvarkytojas – savivaldybės kontroliuojama įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka įgijusi teisę ir pareigą tvarkyti paviršines nuotekas savivaldybės teritorijoje pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 28 punktą). Ieškovė turi ribotas galimybes atlikti tinklų priežiūros ir remonto darbus, yra teisinių paslaugų teikimo įmonė, neturinti kvalifikacijos, techninių ir teisinių prielaidų vykdyti nuotekų surinkimą, laikymą, transportavimą, valymą, apskaitą, tyrimą, išleidimą į aplinką ir (ar) valymą susidariusių atliekų (dumblo). Ieškovei priklausantys paviršinių nuotekų tinklai technine prasme yra prijungti prie Vilniaus miesto centralizuoto nuotekų tinklo, jų atskyrimas negalimas, nes iš aktualių teritorijų nebūtų surenkamos paviršinės nuotekos, taip padarant žalą šių teritorijų gyventojams bei pažeidžiant viešąjį interesą. Taigi, ieškovė, teikianti teisines paslaugas, todėl atitinkanti teisininko profesionalo kriterijų, žinojo (privalėjo žinoti) nuosavybėn įgyjamo objekto specifiką, pasireiškiančią visuomenine paskirtimi, eksploatavimo ribotumu, specifinėmis nuosavybės įgijimo sąlygomis. Ieškovės nuosavybės teisės į ginčo objektą įgijimas iš varžytynių, esant statytojo ir savivaldybės susitarimui ginčo tinklus perduoti savivaldybės nuosavybėn neatlygintinai, yra kvestionuotinas teisėtumo aspektu, t. y. toks ginčo objekto įgijimo iš varžytynių sandoris yra niekinis (CK 1.80 ir 1.81 straipsniai).
24.2. Pagal 2005 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Luidas“ pasirašytos sutarties 1 straipsnio 2 punktą ir 3 straipsnio 1 punktą UAB „Luidas“ įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti savivaldybei. Paviršinių nuotekų tinklai buvo įrengti naujai, t. y. sukurtas naujas daiktas, o įstatymas nenustato sutarties, pasirašytos prie projektavimo sąlygų, šio objekto sukūrimo procese privalomos teisinės registracijos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.393 straipsnio 3 dalies ir 4.262 straipsnio nuostatų.
24.3. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas (CK 4.48 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Ieškovė paviršinių nuotekų tinklus įsigijo iš bankrutavusios statytojos UAB „Luidas“ varžytynių būdu, taigi naujoji savininkė – ieškovė į paviršinių nuotekų tinklus įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek turėjo BUAB „Luidas“, įskaitant pareigą šiuos tinklus neatlygintinai perduoti savivaldybei. Tai, kad bankroto administratorė tinkamai neužbaigė ginčo objekto perdavimo savivaldybei, negali sukurti blogesnės savivaldybės ar jos įmonės padėties, nei buvo susitarta. Taigi būtent savivaldybė turi reikalavimo teisę dėl paviršinių nuotekų tinklų, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties sąlygas dėl nuosavybės į ginčo tinklus perdavimo, pagrįstai nusprendė, kad ieškovė pareiškė reikalavimus netinkamam atsakovui. Savivaldybė, pripažinusi, jog ginčo tinklai yra būtini, kad gyventojams būtų užtikrinamas tinkamas vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, gali inicijuoti procesą dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių tinklų perėmimo, išpirkimo, nuomos ir kt. ir paskui perduoti šiuos tinklus eksploatuoti UAB „Grinda“.
24.4. Ieškovė viso proceso metu bei susitikimo, vykusio prieš teisminį procesą, metu deklaravo turinti tikslų gauti pelno, yra nusipirkusi ne vieną viešosios inžinerinės infrastruktūros objektą ir jos tikslas yra uždirbti iš nuosavybės teise valdomos inžinerinės infrastruktūros gaunant nuomos pajamų. Tai patvirtina ir ieškovės 2016 m. gruodžio 28 d. raštas savivaldybei, kuriame ieškovė pabrėžia nesutinkanti parduoti ginčo lietaus kanalizacijos vamzdynus, o siūlanti juos išsinuomoti. Taigi ieškovė nesiekia teisingo atlygio už savo nuosavybę, o siekia sukurti situaciją, kad ginčo turtas teiktų nuolatinių pajamų.
24.5. Kasacinis teismas, spręsdamas panašų ginčą, išaiškino, kad konkrečiu atveju dėl privačiam asmeniui priklausančių inžinerinių tinklų naudojimo sąlygų sprendžiama tuomet, kai nėra sudarytos pastaruosius klausimus išsprendžiančios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015). Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys taikomos tuomet, kai subjektas savo lėšomis yra sukūręs atitinkamą viešosios paskirties turtą ar kitais pagrindais valdo jį nuosavybės teise ir toks turtas yra reikalingas ir tinkamas paviršinėms nuotekoms tvarkyti, tačiau nepavyksta pasiekti susitarimo dėl turto perdavimo savivaldybei ar paviršinių nuotekų tvarkytojui. Šalims klausimą dėl ginčo nuotekų šalinimo tinklų nuosavybės išsprendus sutartimi, GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys netaikomos. Naudojimosi sąlygos nustatomos tik tada, kai nėra sutarties, kurioje apibrėžti nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir nuosavybės klausimai. Bendroji taisyklė pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 5 dalis yra tokia, kad paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui ir tik išimtiniais atvejais, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašu, yra vykdoma infrastruktūros išpirkimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo procedūra. Šalims nesusitarus dėl infrastruktūros išpirkimo arba naudojimo sąlygų, šiuos klausimus sprendžia teismas.
24.6. 2016 m. kovo mėnesį bankroto administratorė UAB „Admivita“ kreipėsi į savivaldybę dėl inžinerinių tinklų perdavimo. 2016 m. kovo 21 d. savivaldybė raštu Nr. A51-19997/16(2.9.3.24-UK7) paaiškino, kad lietaus nuvedimo tinklai yra įrengti fiziniams asmenims priklausančiame sklype, todėl į savivaldybės balansą nepriimami. Savivaldybė investuotojų įrengtus tinklus į savivaldybės balansą neatlygintinai perima tik nuo pirmojo šulinio, esančio už sklypo ribų. Todėl tinklai, esantys gatvėse, vadovaujantis Susisiekimo komunikacijų techninėmis sąlygomis Nr. 1736 ir sutartimi, turėjo būti atskirti ir tuomet neatlygintinai perduoti savivaldybei. Šiuo tikslu UAB „Admivita“ kadastrinės bylos buvo grąžintos nurodant, kad jos turi būti padalytos į atskiras lietaus nuotekų tinklų dalis, t. y. viena dalis – tinklai, esantys fiziniams asmenims priklausančiame sklype, kita dalis – Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje, nuo pirmo šulinio, esančio už sklypo, įrengti lietaus nuotekų tinklai. Esant tokiam padalijimui, savivaldybė būtų neatlygintinai perėmusi Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje esančius lietaus nuotekų tinklus, tačiau kadastrinių bylų su minėtu padalijimu Vilniaus miesto savivaldybei pateikta nebuvo ir vietoj to buvo paskelbtos varžytynės, jų metu nuotekų šalinimo tinklai parduoti ieškovei. Taigi, 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskelbtos varžytynės dėl nuotekų šalinimo tinklų negalėjo būti vykdomos, jos buvo paskelbtos neteisėtai bei pažeidžiant tiek viešosios teisės aktus, tiek sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
24.7. Ieškovė nepatyrė jokių ginčo tinklų įrengimo išlaidų, nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidas. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti ne tik naudojimosi nuotekų tinklais mokestį, bet ir nustatyti pareigą atsakovei savo lėšomis juos eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą ir t. t.). Taigi ieškovė tinklų eksploatavimo išlaidas siekia perkelti atsakovei. Ieškovė, investavusi 1201 Eur, tikisi gauti 828 625,48 Eur pajamų (783 927,84 Eur + 44 697,64 Eur = 828 625,48 Eur), nepatirdama jokių infrastruktūros eksploatavimo išlaidų.
24.8. Teismų praktikoje, taikant GVTNTĮ 16 straipsnio 11 dalį ir nustatant panašios inžinerinės infrastruktūros nuomos mokestį, buvo remiamasi ekspertų, kurie naudoja išlaidų (kaštų) metodą ir pajamų metodą, išvadomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-24-302/2017). Taigi, sprendžiant dėl teisingo atlygio infrastruktūros savininkui, turi būti vertinamos tokios aplinkybės kaip infrastruktūrą sukūrusio asmens indėlis, taip pat taikoma proporcingumo gaunamai naudai taisyklė, t. y. UAB „Grinda“ naudos, gautos eksploatuojant ieškovei priklausančią infrastruktūrą, dydis. Taigi UAB „Grinda“ iš (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose gyvenančių ir registruotų fizinių ar juridinių asmenų negaunant jokių pajamų už nuotekų tvarkymo paslaugas, joks mokestis apskritai neturėtų būti nustatomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl teisingo atlygio, kiekvienu atveju turi būti nustatytas teisingas balansas tarp savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas ir asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno. Teritorijoje, kurioje yra ieškovei priklausantys nuotekų šalinimo tinklai, stovi gyvenamieji daugiabučiai namai, kuriuose gyvena gyventojai (fiziniai asmenys) bei įregistruoti juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise nevaldo žemės sklypo, kuriame yra paviršinių nuotekų šalinimo įrenginiai, prijungti prie UAB „Grinda“ prižiūrimos Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, todėl su jais nėra sudaromos sutartys dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Šioje teritorijoje registruotų juridinių asmenų, turinčių nuosavybės teisę į žemės sklypą, nuosavybės dalis tokia maža ir išreikšta proporcijomis, kad pagal galiojantį apmokestinimo reguliavimą būtų neįmanoma apskaičiuoti jiems taikytino mokesčio. Dėl šios priežasties UAB „Grinda“ (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose nėra sudariusi jokių sutarčių su abonentais dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo ir negauna jokių pajamų už šios teritorijos nuotekų tvarkymo paslaugas.
24.9. Ieškovė niekaip neįrodė ieškiniu reikalaujamo naudojimosi tinklais mokesčio pagrįstumo. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš UAB „Grinda“ 831,34 Eur fiksuotą mėnesinį mokestį ir mėnesinį kintamą mokestį, susidedantį iš 887,80 Eur Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais, nustatant, kad mokestis mokamas kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, pradedant mokėjimus nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. neterminuotai, iš viso – 1719,14 Eur. Ieškovės nuomone, teisingas atlyginimas turi padengti statybos vertę, atkūrimo sąnaudas, dengti mokestines prievoles už gaunamas pajamas, mokesčio administravimą. Pastoviąją kainos dalį ieškovė sieja su statybos verte (pagal VĮ Registrų centro duomenis) ir vamzdynų amortizacijos terminu, nurodydama, kad ją sudaro 831,34 Eur. Tokį skaičiavimą ieškovė aiškino pagal VĮ Registrų centro duomenis pateikta bendra statybos verte, kuri yra 377 165,00 Eur ir kurią dalijo iš 600 mėnesių (tarnavimo normatyvo), taip gaudama mėnesinį naudojimosi tinklais mokestį. Tačiau VĮ Registrų centro pažymose (2.1 punktas) nurodytos atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) nėra faktinė statybos procese patirtų išlaidų vertė. Paviršinių nuotekų šalinimo tinklus įrengė bankrutavusi ir likviduota statybos įmonė „Luidas“, todėl statybos vertė objektyviai galėtų atsispindėti statytojo statybos dokumentuose. Be to, tinklų statybos vertė ginčo atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi šioje byloje turėtų būti sprendžiama dėl teisingos kompensacijos savininko patirtų išlaidų atžvilgiu bei atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, įskaitant tai, kad jis pats šių tinklų neįrengė, o nusipirko juos už 1201 Eur. UAB „Luidas“, statydama ginčo infrastruktūrą, siekė turtinės naudos – brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą, kuris su visa reikalinga infrastruktūra yra vertingesnis, negu būtų be jos. Parduodamas gyvenamųjų namų butus statytojas galimai susigrąžino statybų išlaidas. Be to, sukūręs infrastruktūrą statytojas privalėjo ją neatlygintinai perduoti savivaldybei.
24.10. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji yra verslo subjektas, siekiantis ekonominės naudos, todėl turi gauti pelną, kuris sudaro 15 proc. Pirma, paviršinių nuotekų paslaugų teikimo rinka yra monopolinė rinka, kurios kainos yra reguliuojamos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (toliau – VERT). Pagal VERT 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimo „Dėl nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos pakeitimo“ 2.3.4 punktą, pelnas reguliuojamoje srityje skaičiuojamas nuo būtinųjų sąnaudų, taikant 5 proc. pelno normą, atskaičius pelno mokestį. Taigi, ieškovės pelnas negalėtų būti didesnis, nei nustato VERT, be to, aktualioje teritorijoje nesant abonentų, tokia veikla apskritai neturėtų pelno. Antra, pelnas skaičiuojamas ne nuo turto vertės, kuri ginčo atveju apskritai nėra nustatyta (infrastruktūros objektų vertę nustato nepriklausomi turto vertintojai Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, o tokių duomenų byloje nėra), o nuo padarytų investicijų. Akivaizdu, kad investicijų atžvilgiu prašomos priteisti sumos siekia daugiau nei 1000 proc. pelną. Pažymėtina ir tai, kad versle 5 procentų pelnas laikomas sėkmingu, o pradedančios veiklą įmonės keletą metų veikia nuostolingai. Skaičiuodama mėnesinio mokesčio dydį ieškovė nevertino faktinio ginčo vamzdynų nusidėvėjimo laikotarpio, kuris yra 12 metų.
24.11. Ieškovė nurodo, kad kintama mokesčio suma nustatytina atsižvelgiant į vidutinį šalies darbo užmokestį (887,80 Eur), kuris būtinas gaunamam mokesčiui administruoti ir kitoms išlaidoms. Taigi ieškovė siekia vamzdynų eksploataciją, o kartu ir administravimą perduoti atsakovei, taigi dėl nuomos mokesčio administravimo nėra pagrindo mokėti šalies vidutinį darbo užmokestį.
25. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-162-1075/2018, Nr. 3K-3-57-313/2017 ir Nr. 3K-3-219-313/2015. Nurodytose bylose buvo sprendžiami klausimai, ar sukurti (turimi) inžineriniai tinklai atitinka viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos sąvoką, taip pat šiose bylose nebuvo sudarytos sutartys dėl tinklų perdavimo. Šiuo atveju nesprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir funkcijų, nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, ar ginčo paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ar teritorija pripažinta viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija, nėra duomenų, kad nuotekų tvarkytojas būtų kreipęsis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (GVTNTĮ 16 straipsnio 7 dalis). Visi šie veiksmai nėra atlikti ir nebuvo svarstomi. Nurodomoje kasacinio teismo praktikoje ir šioje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl ši praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui.
25.2. Šioje byloje itin reikšminga aplinkybė yra tai, kad remiantis GVTNTĮ 16 straipsnio 5 dalimi bendroji taisyklė yra tokia, jog paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui. Ir tik išimtiniais atvejais, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašu, yra vykdoma infrastruktūros išpirkimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo procedūra. Nagrinėjamas atvejis neatitinka nurodytų sąlygų, kadangi infrastruktūrą įrengusi UAB „Luidas“ yra raštiška sutartimi susitarusi dėl paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei sąlygų, todėl nėra jokio pagrindo pradėti vykdyti ginčo nuotekų šalinimo tinklų išpirkimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo procedūros.
25.3. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė už paviršinių nuotekų tvarkymą lėšų gauna iš abonentų ir iš savivaldybės, t. y. už savo teikiamas paslaugas UAB „Grinda“ gauna tam tikrą atlygį, todėl teismas neturi teisinio pagrindo nustatyti jai pareigą neterminuotai naudoti ir eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus ir už tai dar priteisti iš atsakovės fiksuotą mėnesinį (nuomos) mokestį, ypač kai nepatiriama infrastruktūros eksploatavimo išlaidų.
25.4. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos (ir atlyginimo už naudojimąsi) nustatymo nebuvo pareikštas, teismai pagrįstai nesprendė, ar savivaldybės institucija (ne)atlieka jai norminiais aktais pavestus veiksmus ir ar (ne)tinkamai gina savo ir vartotojų teises viešojo intereso kontekste, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, kaip ir tinklų perėmimo neatlygintinai arba išpirkimo klausimai.
25.5. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais ginčijamos teismų (ne)nustatytos bylos faktinės aplinkybės, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, turėtų būti palikti nenagrinėti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl (ne)tinkamo atsakovo
26. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui (2 dalis). Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės (3 dalis). Teismui nusprendus pakeisti netinkamą šalį tinkama arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas atidedamas. Pakeitus netinkamą šalį tinkama ar įstojus į procesą naujiems byloje dalyvaujantiems asmenims, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejus, kai naujai į procesą įstojęs byloje dalyvaujantis asmuo prašo, kad byla būtų nagrinėjama toliau (4 dalis).
27. Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 45 straipsnyje įtvirtintos teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014).
28. Vertindamas atsakovo tinkamumą teismas turi atsižvelgti į šalių tarpusavio teisinius santykius. CPK 135 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui, nustatyta, kad ieškovas privalo išdėstyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nurodyti teisinio ieškinio pagrindo nereikalaujama. Ieškovui išdėsčius faktinį reikalavimo pagrindą, teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio (pagal pareigas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad netinkamą šalį pakeisti tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo procesines pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nepasiūlius ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu ir nepaaiškinus pasekmių, sprendžiama, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės ir suponuojantis pagrindą panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019, 25 punktas).
30. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Grinda“ byloje yra netinkama atsakovė, kasaciniame skunde nurodo, kad jai priklausančiais inžineriniais tinklais faktiškai naudojasi atsakovė, teikdama viešąsias paslaugas.
31. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad ne atsakovė, o savivaldybė turi interesą ir teisines prielaidas įgyti nuosavybėn, nuomotis ir kt. ieškovės nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, nes būtent savivaldybei kyla pareiga užtikrinti aptariamų viešųjų paslaugų teikimą, o ne jos paskirtai nuotekų tvarkymo infrastruktūros tvarkytojai. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta.
32. Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Ši aplinkybė lemia ginčo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo klasikinio civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo. Pagal CK 6.391 straipsnyje įtvirtintą įstatymų konkurencijos taisyklę santykiams, susijusiems su aprūpinimu vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, prioritetiškai taikomos kitų, specialiųjų, įstatymų normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).
33. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, – Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, kurio tikslas – nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimo ir planavimo bendruosius reikalavimus, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, užtikrintas nepertraukiamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas, užtikrinta visuomenės poreikius atitinkanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra ir sudarytos sąlygos fiziniams ir juridiniams asmenims gauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).
34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatyme įtvirtinto tikslo užtikrinti visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą siekiama valstybės įgaliotoms institucijoms vykdant šios veiklos valstybinį reguliavimą (nustatant reikalavimus vandens tiekimui, kontroliuojant paslaugų kainas ir kt.) bei savivaldybėms organizuojant viešąjį vandens tiekimą viešojo vandens tiekimo teritorijose (teritorijose, kuriose savivaldybės privalo organizuoti (užtikrinti) viešąjį vandens tiekimą (galiojančios redakcijos Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 25 dalis, 4 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).
35. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktu geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – tai savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų teikimo gyventojams srityje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Geriamojo vandens įstatyme) nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2015).
36. GVTNTĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, skirta viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6 ir 8 dalyse ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga bei tinkama viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga bei tinkama paviršinių nuotekų tvarkymui, turi būti savivaldybės institucijos iniciatyva perduodama savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui ar paviršinių nuotekų tvarkytojui vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše nustatyta tvarka. Jeigu dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo ir perdavimo savivaldybės arba viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn susitarti nepavyksta, savivaldybės institucijos iniciatyva turi būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Jeigu dėl šio straipsnio 6 dalyje nurodytų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo ir (arba) jos naudojimo sąlygų susitarti nepavyksta, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką nustato teismas (8 dalis). Prašymą nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką teismui teikia savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija (10 dalis).
37. Nutarties 34–36 punktuose nurodytų teisės normų ir kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent savivaldybė, o ne viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas, įstatymo leidėjo įpareigota užtikrinti visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą, taigi atitinkamai ir infrastruktūrą, per kurią galėtų tai įgyvendinti. Užtikrindama visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą ir atlikdama su tuo susijusias funkcijas savivaldybė pasitelkia viešuosius geriamojo vandens tiekėjus ir nuotekų tvarkytojus. GVTNTĮ 10 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad savivaldybių tarybos paskiria viešuosius geriamojo vandens tiekėjus ir nuotekų tvarkytojus ir paveda viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijose vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, 6 punkte – kad tvirtina geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, paviršinių nuotekų tvarkytojų veiklos planus, 7 punkte – kad tvirtina paslaugų kainas ir kt. Sisteminė GVTNTĮ 16 straipsnio nuostatų, nurodytų nutarties 36 punkte, analizė leidžia daryti išvadą, kad būtent savivaldybė sprendžia dėl reikalingos bei tinkamos viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui infrastruktūros, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, perdavimo (išpirkimo) savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, o nesusitarus – dėl tokios infrastruktūros naudojimo tvarkos nustatymo tam, kad būtų užtikrinamas viešasis interesas – geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas.
38. Ieškovės teigimu, jos nuotekų tvarkymo infrastruktūra realiai yra naudojama, bet už tai ieškovei neatlyginama. Nagrinėjamoje byloje nustačius tokį faktą pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalį savivaldybės institucijos iniciatyva turėtų būti sudaroma sutartis su ieškove dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Tokios sutarties nesudarius, t. y. ieškovei ir savivaldybei susitarti nepavykus, pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 10 dalį savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija turėtų teikti prašymą teismui nustatyti nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nusprendžia, kad ne UAB „Grinda“, o būtent savivaldybė turi materialinį suinteresuotumą šioje byloje, kurioje keliamas klausimas dėl ieškovei priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo tvarkos nustatymo, nes, kaip teigia ieškovė, jos infrastruktūra naudojama teikti viešąsias paslaugas, kurių teikimą užtikrina savivaldybė, pasitelkdama tiekėją UAB „Grinda“.
39. Be to, savivaldybė turi materialinį suinteresuotumą šioje byloje ir kitu aspektu – byloje nustatyta, kad ieškovės nuotekų tvarkymo infrastruktūra buvo įrengta dabar jau bankrutavusios UAB „Luidas“ 2005 m. gruodžio 9 d. sudarytos sutarties su Vilniaus miesto savivaldybės administracija „Prie „Daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas (nutekamųjų vandenų siurblinė); (duomenys neskelbtini)“ susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų Nr. 1736 pakeitimo“ pagrindu. Sutarties 1 straipsnio 2 punkte, 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad UAB „Luidas“ šia sutartimi įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje gali būti svarbus nuotekų tvarkymo infrastruktūros nuosavybės teisės klausimas, o tai lemia savivaldybės materialinį suinteresuotumą šioje byloje. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė reikšti byloje priešieškinį būtent atsakovui, tretiesiems asmenims tokia teisė nėra suteikiama.
40. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kaip atsakovas yra patrauktas netinkamas asmuo, tą pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pasiūlęs ieškovei pakeisti netinkamą atsakovę UAB „Grinda“ tinkama – savivaldybe ir paaiškinęs nesutikimo tai atlikti pasekmes. Dėl to, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (nutarties 29 punktas), yra pagrindas konstatuoti, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės.
Dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko teisės kreiptis į teismą dėl infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo
41. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinės teisės į teisminę gynybą išraiška civiliniuose teisiniuose santykiuose: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą.
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą; 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019, 17 punktas). Pagal bendrą taisyklę, kai asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu, gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-403/2020, 55 punktas).
43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šiuo metu ieškovei nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) gatvėse esanti nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kurią ji įsigijo 2016 m. rugpjūčio 8 d. varžytynių metu. Ieškovės nuosavybės teisė į šią infrastruktūrą nenuginčyta. Ieškovė kreipėsi į teismą siekdama nustatyti sau priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi tvarką, prašydama nustatyti už naudojimąsi jos nuosavybe atitinkamą mokestį.
44. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Viena nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – disponavimo teisė įgyvendinama savininkui sudarant sandorius ir atliekant juridinius veiksmus. Disponuodamas savo turtu, savininkas savo nuožiūra sprendžia, ar gauti iš turimo turto ekonominės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2012).
45. GVTNTĮ 16 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad teismui priėmus sprendimą nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką, kai dėl šio straipsnio 6 dalyje nurodytų geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo ir (arba) jos naudojimo sąlygų susitarti nepavyksta, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkui turi būti teisingai atlyginama už jam nuosavybės teise priklausančios geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą.
46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent viešasis vandens tiekėjas ir savivaldybė turi imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo. Pirma, viešasis vandens tiekėjas turi nuspręsti dėl viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančios, bet ne jo valdomos ar naudojamos pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų reikalingumo ir tinkamumo viešajam vandens tiekimui ir, jeigu reikia, kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį (galiojančios redakcijos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis). Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, jau vien faktinis nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimas patvirtina jos reikalingumą viešosios paslaugos teikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012). Antra, savivaldybė atitinkamai turi spręsti klausimą dėl galimybės išpirkti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn arba sudaryti kitą sutartį dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018, 57 punktas).
47. Taigi, remiantis nutarties 36, 46 punktuose nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtinta savivaldybės ir viešojo vandens tiekėjo pareiga imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo, tačiau yra galimos ir realios tokios situacijos, kai savivaldybė ir viešojo vandens tiekėjas tokios pareigos nevykdo ir tai galimai nulemia nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kuria faktiškai neatlygintinai naudojasi (jei toks faktas byloje būtų nustatytas) viešojo vandens tiekėjas, savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Tokiu atveju asmuo, kurio manymu, jo nuosavybės teisė yra pažeidžiama, turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos (nutarties 41, 42 punktai).
48. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė, kaip dabartinė (duomenys neskelbtini) gatvių nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkė, turi materialinį suinteresuotumą ir atitinkamai teisę kreiptis į teismą dėl, jos manymu, pažeistos nuosavybės teisės į šiuos tinklus gynimo, t. y. nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo (CPK 5 straipsnio 1 dalis, GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 10 dalys). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje akcentavo savivaldybės valios išraiškos būtinumą nagrinėjamam ginčui dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo spręsti. Ieškovės, kaip dabartinės nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkės, teisė kreiptis į teismą dėl, jos manymu, pažeistos nuosavybės teisės gynimo negali būti eliminuojama.
49. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės priimant procesinį sprendimą šioje byloje.
Dėl nagrinėjamos bylos baigties
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas (CPK 5, 45 straipsniai, GVTNTĮ 16 straipsnis), neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką (nutarties 29, 34, 35, 42 punktai). Kadangi teismų yra padarytas ir esminis proceso teisės normų pažeidimas (ieškovei nepasiūlyta pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ir nepaaiškintos nesutikimo tai atlikti pasekmes), nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės (nutarties 40 punktas), tai yra pagrindas panaikinti teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti Vilniaus apygardos teismui bylą nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Algis Norkūnas