Administracinė byla Nr. eA-1726-602/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03840-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Kontrolės departamento IV juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Eurelus“ pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014  m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., ir 2017 m. balandžio 10 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)-FR0680-139 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame apskaičiavo 781 537,52 Eur mokesčių. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas iš trijų pardavėjų, t. y. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“ – įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą už 5 628 444,75 Eur, iš jų 781 537,52 Eur PVM bei sudarė 4 nekilnojamojo turto objektų nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir su UAB „Golbena“. Mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjas nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita ir skundžiamuose sprendimuose nurodžius, jog sandoriai buvo sudaryti vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą pasididinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, įregistravo pareiškėjui 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir 30 proc., t. y. 234 461,26 Eur PVM baudos mokestinę prievolę. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas. Atsakovas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 patvirtino patikrinimo metu apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, apskaičiavo 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir skyrė 234 461,26 Eur PVM baudą. Pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2017  m. spalio 23 d. sprendimu Nr. S-219(7-177/2017) pakeitė atsakovo 2017 m .birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 ir vietoj sprendimu apskaičiuoto 781 537,52 Eur PVM, apskaičiuotų 163 156,20 Eur PVM delspinigių bei paskirtos 30 proc. 234 461,26 Eur PVM baudos nurodė pareiškėjui sumokėti apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, 5 118,55 Eur PVM delspinigių bei 30 proc. 16 310,70 Eur PVM baudą, t. y. perskaičiavo delspinigių dydį bei sumažino baudos dydį.

2.       Pareiškėjas UAB „Eurelus“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 (toliau – ir VMI Sprendimas).

3.       Pareiškėjas teigė, kad ginčas vyksta dėl to, jog jis 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, kuriuos ketina panaudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pažymėjo, kad įsigijęs nekilnojamojo turto objektus ir sumokėjęs kainą su PVM jis įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą, tačiau atsakovas nustatė, jog įsigytas turtas nebuvo naudojamas pareiškėjos veikloje ir nenaudoti ateityje, o sandorių tikslas buvo mokestinės naudos gavimas. Tačiau tai, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą jo iš karto nepardavinėjo ar nepradėjo kai kuriuose objektuose nedelsdamas vystyti nekilnojamojo turto projektų, nereiškia, jog jis nevykdė ekonominės veiklos ir šis turtas nėra skirtas pajamoms gauti. Pažymėjo, kad vykdant ekonomine veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto tiekimu, vystymu bei nuoma reikia atlikti nemažai paruošiamųjų darbų, kurių atlikimas užtrunka.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek Komisijai, tiek atsakovui skundo nagrinėjimo metu buvo žinoma, kad vyksta teisminiai ginčai dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, o Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu, be kita ko, uždrausta dabartiniam pareiškėjo vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas ir yra paskirtas pareiškėjo turto paprastasis administravimas, todėl, kol vyksta teisminiai ginčai, pareiškėjas turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus. Atsižvelgus į tai, kad kiekvieniems kalendoriniams metams pasibaigus reikia patikslinti PVM deklaraciją, atsakovui nustačius, jog nekilnojamas turtas šiuo metu nebuvo panaudotas įmonės veikloje, atsakovas galėjo riboti teisę į PVM atskaitą tik už tą laikotarpį, kuriame tas turtas nebuvo panaudotas. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo ir Komisijos išvadomis, jog jis ir ateityje neplanuoja naudoti įsigyto nekilnojamojo turto, nes pasikeitus padėčiai dėl teisminių ginčų, bet kada ir nekilnojamasis turtas gali būti parduotas sumokant į biudžetą pardavimo PVM. Akcentavo, jog buvo pateikti projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato statybos ir priešprojektiniai pasiūlymai. Tačiau Komisija nepagrįstai juos vertino kritiškai. Aplinkybė, kad buvo įsigytas 81 nekilnojamojo turto objektas, patvirtina, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai ar formalūs, o buvo sudaryti rengiantis vykdyti PVM apmokestinamą veiklą ir jokie teisės aktai nenustato termino per kurį asmuo įsigijęs nekilnojamąjį daiktą, jį privalo pradėti naudoti PVM apmokestinamosios veiklos vykdymui.

5.       Pareiškėjas taip pat nesutiko su 30 proc. dydžio bauda ir pažymėjo, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, t. y. teikė reikalingą informaciją ir papildomus paaiškinimus, todėl nenustačius sunkinančių aplinkybių bauda turėtų būti mažintina.

6.       Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į jį prašė skundą atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš kitų įmonių įsigijo didelės apimties ir vertės nekilnojamojo turto, išskirtinai pareiškėjai palankiomis, o pardavėjams nepalankiomis atsiskaitymo sąlygomis, t. y. atsiskaitymo terminai atidėti vieneriems metams nuo sutarčių sudarymo momento, o nuosavybės teisės į įsigytą turtą pareiškėjai perėjo nuo sutarčių pasirašymo momento, dalis nekilnojamojo turto įsigyta už žymiai didesnę, nei VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę. Pastatai, dėl kurių pareiškėja pateikė minimus projektinius ir priešprojektinius pasiūlymus, yra neįgyvendinti, statiniams priklausanti teritorija netvarkoma, statiniai yra avarinės būklės, apgriuvę, teritorija apleista, nevaloma, o veiklos požymių nenustatyta, t. y. statybos, rekonstrukcijos darbai nevykdomi, dirbančių asmenų nerasta. Todėl atsakovas sprendė, kad dalis nekilnojamojo turto yra nenaudojamas ir apleistas. Sandoriai sudaryti pareiškėjui neturint lėšų už nekilnojamąjį turtą sumokėti (šis faktas buvo žinomas pardavėjams, nes sutartyse numatytas atsiskaitymo atidėjimas vieneriems metams). Sudaryti sandoriai prieštarauja ekonominei logikai, nes pareiškėjas įsigijo apgriuvusį bei avarinės būklės nekilnojamąjį turtą, kurio panaudojimo ekonominėje veikloje galimybės abejotinos.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas daugiau įdarbintų asmenų, išskyrus vadovą, neturi, taip pat jis neturi išduotų statybos leidimų nekilnojamajam turtui statyti ar rekonstruoti, nepradėjo rekonstravimo darbų ir nesamdė rangovų dėl darbų atlikimo. Akcentavo, kad pareiškėjas dar prieš metus yra pateikęs paaiškinimus, jog ketina vykdyti veiklą, t. y. ketina garažus supirkti, nugriauti arba išnuomoti, slėptuves rekonstruoti arba naudoti komercinės veiklos vykdymui, žemės sklypus panaudoti projektų vystymui, tačiau iki šiol nepateikė dokumentų, pagrindžiančių ketinimus vykdyti šią veiklą, priešingai, pareiškėjas nepradėjo jokių darbų ir nesamdė rangovų dėl darbų atlikimo. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, siekė tik mokestinės naudos, tačiau realios ekonominės veiklos, įsigyto turto pagrindimui, nevykdo, todėl mokestinė prievolė buvo įregistruota teisėtai bei pagrįstai.

9.        Atsakovas dėl nustatytos baudos dydžio nurodė, jog atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėja patikrinimo metu tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus ir dokumentus, minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjo padėtį lengvinančiomis aplinkybėmis. Tačiau sunkinančiomis aplinkybėmis buvo įvertinti: pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektas tikslas ir mastas (sandoriai buvo sudaromi per kelias įmones sudarant sudėtingas schemas), padarytas pažeidimų daugetas (nustatyti keli mokestiniai pažeidimai – ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas) bei padarytos žalos dydis (apskaičiuota 781 537,52 Eur PVM suma), taigi nėra pagrindo skirti tik minimalią baudą pareiškėjui.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Eurelus“ skundą atmetė.

11.       Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. S-219(7-177/2017) ir VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Teismas, išsamiai aprašęs bylos faktines aplinkybes, be kita ko, nurodė, kad mokesčių administratorius ir Komisija skundžiamuose sprendimu vertino, jog pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą ir sudarydama nuomos sutartis, piktnaudžiavo PVM srityje bei, pasididindamas PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne realiai vykdyti ekonominę veiklą. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, siekė ekonominės veiklos vykdymo ir ar ją realiai vykdo. Nustačius, kad mokesčių mokėtojas siekė tik mokestinės naudos, turėtų būti įvertintos piktnaudžiavimo sąlygos.

13.       Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis bei susiklosčiusias faktines aplinkybes byloje, konstatavo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui paaiškinimuose nurodęs, jog ketina nekilnojamąjį turtą perparduoti ir išnuomoti, jį suremontuoti ir rekonstruoti, o įsigytus garažus nugriauti ir vietoj jų pastatyti naują komercinės paskirties pastatą, nepateikė jokių duomenų apie minėtų paaiškinimų realų įgyvendinimą, pvz., nepateikė nekilnojamojo turto statinių statybos, rekonstrukcijos, modernizavimo projektų; nepateikti duomenys dėl išduotų statybos leidimų ar informacija dėl jų gavimo inicijavimo, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių derybų procedūras su turto bendrasavininkais ar investuotojais dėl planuojamų projektų vystymo; nepateikė sutarčių su rangovais dėl turimo turto remonto ar jo sutvarkymo. Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais, t. y. nekilnojamame turte nėra tiekiama elektra, vanduo ar kt., mokesčių administratoriaus darbuotojai, nuvykę patikrinti nekilnojamojo turto, nustatė, kad nėra jokių pareiškėjos rekvizitų, kurie patvirtintų realų veiklos vykdymą, pastatai apleisti, kritinės būklės, neprižiūrėti. Pareiškėjas yra sudaręs nuomos sutartis, tačiau už jas nėra gauti jokie apmokėjimai, išrašytos sąskaitos faktūros yra nepasirašytos, o nuomos sutartys neįregistruotos į VĮ „Registrų centras“ registrą. Paruošti projektiniai ir priešprojektiniai pasiūlymai realiai neįgyvendinti, o pareiškėjo paaiškinimai dėl planuojamų statybos ir rekonstrukcijos darbų neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Bendrovė taip pat neturi įdarbinusi darbuotojų, o už patį nekilnojamąjį turtą nuo įsigijimo nėra sumokėtos įsipareigotos sumos ir yra pažeistos turto įsigijimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas.

14.               Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar nekilnojamojo turto įsigijimas laikytinas pasiruošimu vykdyti ekonominę veiklą, taikant teismų praktiką privalu atsižvelgti ir į susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekstą. Pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įsigijo 2014–2015 m., t. y. beveik prieš keturis metus, todėl atsižvelgus į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, pagal kurią esminis ekonominės veiklos požymis yra nuolatinių pajamų gavimas, laikytina, jog pareiškėjas nuo turto įsigijimo momento neatliko ne tik jokių veiksmų, kurių pagrindu galėtų gauti nuolatines pajamas, bet neatliko jokių paruošiamųjų veiksmų, prieš turto rekonstravimą, nuomą ar perpardavimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, įsigydamas turtą, atlieka ekonominę veiklą, kaip tai yra suprantama 1977 m. gegužės 17 d. Šeštojoje Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva), 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) ar ESTT praktikoje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi ir valdo nuosavybės teise turtą, tačiau pagal ESTT praktiką turto valdymas, kurio metu neatliekami aktyvūs veiksmai nuolatinėms pajamoms gauti, negali būti laikoma ekonominės veiklos vykdymu.

15.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įsigijo už daug mažesnę vertę, nei VĮ „Registrų centras“ yra nustatęs, už įsigytą turtą neapmokėjo ir 2015 m. pabaigoje kontrahentams buvo skolinga 5 532 684,04 Eur, duomenų, kad turimas įsiskolinimas būtų padengtas nėra, taip pat nėra duomenų, kad nekilnojamojo turto pardavėjai būtų kreipęsi dėl turimo įsiskolinimo išieškojimo, o pareiškėjas patikrinimo metu neturėjo realių lėšų nekilnojamam turtui įsigyti ir įsiskolinimui padengti. Pareiškėjui nesumokėjus turimo įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą buvo atskaitytas pirkimo PVM, t. y. 781 537,52 Eur. Todėl Komisija ir VMI pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindamas PVM atskaitą turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą.

16.       Teismas dėl argumentų, jog uždrausta dabartiniam pareiškėjos vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas ir yra paskirtas pareiškėjos turto paprastasis administravimas, todėl pareiškėjas negali atlikti jokių aktyvių veiksmų, pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tik 2016 m. spalio 14 d. nutartimi, nors pareiškėjas turtą įsigijo dar 2014 metais, taip pat minėtoje nutartyje nurodyta, jog turto administratorius paskirtas siekiant užtikrinti bendrovės nešališką, tinkamą ir objektyvų valdymą užkertant galimybę žalai atsirasti, todėl laikytina, jog pareiškėjas, atlikdamas veiksmus, gali bendradarbiauti su turto administratoriumi ir siekti vykdyti ekonominę veiklą bendrovės naudai.

17.       Teismas sutiko su Komisijos Sprendime išdėstytais argumentais dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, nurodydamas, jog paskiriant baudą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat tai, kad sandoriai buvo sudaromi per kelias įmones sudarant sudėtingas schemas, nustatyti keli mokestiniai pažeidimai, t.  y. ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas ir į padarytos žalos dydį. Komisija Sprendime taip pat nustatė, kad bauda skirtina ne nuo apskaičiuotos 781 537,52 Eur PVM sumos, bet nuo sumos, kuria realiai buvo padaryta žala biudžetui, t. y. nuo 54 369 Eur, kurie įskaityti pareiškėjo kitų mokesčių nepriemokoms sudegti, todėl vietoj paskirtos 234 461,26 Eur PVM baudos Komisija sumažino pareiškėjui baudą iki 16 310,70 Eur. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą Komisijos sumažintos baudos skaičiavimą, todėl atsižvelgus į tai, kad sunkinančių aplinkybių yra daugiau nei lengvinančių, teismas sprendė, jog pareiškėjui pagrįstai buvo paskirta 30 proc. dydžio bauda.

18.       Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą, su juo neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurių metu būtų gautos nuolatinės pajamos, todėl nepagrindė realios ekonominės veiklos vykdymo ir tai, kad įsigytą turtą valdė bei juo disponavo nevykdant ekonominės veiklos. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas neatsiskaitęs su kontrahentais ir nesumokėjęs įsiskolinimo už įsigytą turtą, atskaitė pirkimo PVM, sprendė, jog jis piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindamas PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

III.

19.       Pareiškėjas UAB „Eurelus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) bei VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.

20.       Pareiškėjas vertina, kad jo skundas buvo nagrinėjamas tik formaliai, teismas neatidžiai išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, aktualią teismų praktiką, teismas vadovavosi tik VMI ir Komisijos priimtais sprendimais, kuriuose tiek Komisija, tiek atsakovas netinkamai įvertino skundo argumentus, kadangi nebuvo atskleista mokestinio ginčo esmė ir pakankamai įsigilinta į mokestinio ginčo medžiagą bei joje esančius rašytinius įrodymus.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, jog pareiškėjas piktnaudžiavo PVM srityje bei, pasididindamas PVM atskaitą ir turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne realiai vykdyti ekonominę veiklą; pareiškėjas nuo turto įsigijimo momento neatliko ekonominės veiklos, kaip tai yra suprantama Direktyvoje 2006/112/EB (t. y. neatliko jokių veiksmų, kurių pagrindu galėtų gauti nuolatines pajamas, jokių paruošiamųjų veiksmų prieš turto rekonstravimą, nuomą ar perpardavimą); pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie ketinamą pastatyti naują komercinės paskirties pastatą; taip pat nesutiko, kad pareiškėjui pagristai buvo paskirta 30 proc. dydžio bauda nustačius, jog sunkinančių aplinkybių yra daugiau nei lengvinančių, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą Komisijos skaičiavimą.

22.       Pareiškėjas pažymi, kad įsigijęs nekilnojamojo turto objektus ir sumokėjęs kainą su PVM įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą. Mokesčių administratorius netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) normas, dėl ko pareiškėjui buvo apribota teisė į visą PVM atskaitą nors, PVM įstatyme yra nurodyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę tikslinti nekilnojamojo turto PVM atskaitą dešimt metų. Teisė į PVM atskaitą negali būti siejama su apmokestinamojo asmens, PVM mokėtojo, pajamų uždirbimo pradžia. Bet kuri kitokia Direktyvos 2006/112/EB nuostatų interpretacija sąlygotu nevienodą ekonominei veiklai vykdyti įsigytų prekių (paslaugų) susiejimą su ekonomine veikla, atsižvelgiant i tai, kada prekės (paslaugos) buvo įsigytos. Tokios pačios nuostatos buvo konstatuotos ir ESTT byloje C-110/98 – C-147/98 Gabalfrisa and Others. Todėl šiuo konkrečiu atveju teismo argumentai dėl tariamai ilgo laikotarpio (beveik 4 metų), kai nebuvo pradėta vykdyti ekonominė veikla, yra nepagrįsti. Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta atskaitos teise, kuri susijusi su sumokėtu mokesčiu už apmokestinto asmens turto ir paslaugų naudojimą apmokestinamiems sandoriams, siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2050-442/2017, pareiškėjas teigia, kad teisės į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veikios apmokestintos PVM. Pagal ESTT praktiką apmokestinamojo asmens vykdomą PVM apmokestinamos ekonominės veiklos procesą apima tiek paruošiamieji darbai, skirti ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymas, tiek ekonominės veiklos užbaigimo (likvidavimo) darbai. Teismo argumentas, jog pareiškėjas neketina šio turto naudoti ekonominėje veikloje ateityje yra nepagrįstas, nes net ir Pareiškėjai nepradėjus vykdyti ekonominės veiklos, neišnyksta teisė į PVM atskaitą. Paaiškina, kad turto pardavimo – pirkimo, vystymo bei nuomos veikla yra specifinė, priklausanti nuo rinkos pokyčių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą iškart nepardavinėjo ar nepradėjo kai kuriuose objektuose iškart vystyti nekilnojamojo turto objektų, nereiškia, kad jis nevykdė ekonominės veiklos ir šis turtas nėra skirtas jo pajamoms uždirbti.

23.       Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratoriui ir Komisijai buvo žinoma, kad šiuo metu teisme yra nagrinėjama byla pagal buvusios pareiškėjo akcininkės („ENTRILIUM“ EOOI) ieškinį dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, akcininkų sprendimo paskirti vadovą panaikinimo, draudimo atlikti veiksmus, keliančius žalos grėsmę. Mokesčių administratoriui ir Komisijai taip pat buvo žinoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, gavęs ieškovo prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu, be kita ko, uždraudus dabartiniam pareiškėjo vadovui atlikti vadovo funkcijas, buvo paskirtas pareiškėjo turto paprastasis administravimas. Dėl objektyvių priežasčių (vykstančio teisminio ginčo dėl galimai apgaulės būdu užvaldytų pareiškėjo akcijų), kol vyksta teisminiai ginčai, pareiškėjas turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus. Be to, kol nėra išspręsti minėti teisminiai ginčai, pareiškėjui kredito įstaigos (bankai, kredito unijos) nesutiks suteikti finansavimo. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą bei tvirtindamas jo rezultatus, turėjo įvertinti, kad vyksta teisminiai ginčai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (paskirtas turto administravimas), todėl nuo teisminio proceso pradžios pareiškėjas objektyviai iš esmės negali vystyti įsigyto nekilnojamojo turto projektų iki tol kol teisme bus išspręsta minėta byla. Nors pareiškėjo veikla buvo apsunkinta dėl vykstančių teisminių ginčų ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau jis buvo pradėjęs paruošiamuosius darbus.

24.       Pareiškėjas akcentuoja, kad jis 2014  – 2015 m. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, tačiau visi nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti skaičiuojant PVM, todėl pareiškėjas, naudodama turtą savo veikloje, įgijo teisę į PVM atskaitą. Nors VMI ir Komisija savo sprendimuose nurodo, jog pareiškėjas ir ateityje neplanuoja naudoti įsigyto nekilnojamojo turto, tačiau šie teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Pažymi, kad jau patikrinimo metu VMI buvo pateikti administracinės paskirties pastato, esančio Zietelos g. 3, Vilniaus m., statybos projektas, projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato, esančio Švitrigailos g. 40A, Vilniuje, statybos, priešprojektiniai pasiūlymai dėl teritorijos, esančios Žemaitės g. 70C, Šiauliuose, sutvarkymo koncepcijos bei kiti dokumentai. Tačiau patikrinimo akte mokesčių administratorius nepagrįstai nurodo, kad šie dokumentai nepagrindžia pareiškėjo dalyvavimo minėtuose projektuose, nes nei viename iš jų ji nėra įvardintas kaip užsakovas.

25.       Pareiškėjas nesutinka su MAĮ 69 straipsnio taikymu, taip pat nesutinka, kad nekilnojamojo turto sandoriais jis siekė mokestinės naudos. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad jis sudarė formalius nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir UAB „Golbena“. Pažymi, kad sutarties šalys turi teisę bendru sutarimu pakeisti sutarties nuostatas, todėl vien tai, jog nuomos sutartyse (sudarytose su UAB „Construction ACE“ bei „Golbena“) buvo numatyta sudaryti rašytiniai patalpų priėmimo–perdavimo aktus, neribojo sutarties šalių teisės bendru sutarimu pakeisti sutarties nuostatas bei patalpas perduoti nesudarant rašytinių priėmimo–perdavimo aktų ir tokio aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad nuomos sandoriai yra fiktyvūs. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, kurie ketinami panaudoti PVM apmokestinam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, įrodo, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, formalūs, o buvo sudaryti rengiantis vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Akivaizdu, kad įsigytas didelis kiekis nekilnojamojo turto objektų rodo ketinimą tokį turtą naudoti PVM apmokestinamai veiklai. Pareiškėjas, sudaręs minėtus nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius, turėjo didesnę nei 700 000 Eur PVM permoką, tačiau nesinaudojo savo teise ir neprašė mokesčių administratoriaus grąžinti turimą mokesčio permoką, o tai aiškiai patvirtina, kad jis siekė vykdyti PVM apmokestinamą veiklą ir jos vykdymo metu (pvz., pardavus išvystytą nekilnojamojo turto objektą) jis būtų pardavimo PVM atskaitęs iš turimos PVM permokos.

26.       Pareiškėjas dėl nekilnojamojo turto kainos pažymi, kad įsigyjamo turto (pvz., pastato) fizinė būklė nebūtinai yra esminė sąlyga, kuri lemia įsigyjamo turto rinkos vertę, ir negali būti laikomas esminių rodikliu vertinant sandorio ekonominę logiką. Vertinant sandorių ekonominę logiką, negali ir neturi būti susikoncentruojama vien tik į įsigyjamo turto fizinę būklę, tačiau turi būti įvertinamos ir kitos aplinkybės. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai prieštarauja ekonominei logikai. Pažymi, kad joks teisės aktas nenustato, jog privatūs asmenys jiems nuosavybės teise priklausantį turtą privalo parduoti už VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę ar parduodamo turto vertė negali skirtis atitinkamu procentų nuo skelbiamos daikto vertės.

27.       Pareiškėjas nesutinka su paskirtos 30 proc. baudos dydžiu, motyvuodamas LVAT praktika. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo patikrinimo metu su VMI, t. y. teikė paaiškinimus ir reikalinga informaciją, mano, jog negali būti nustatyta sunkinančių aplinkybių, todėl paskirtos baudos dydis turi būti mažinamas.

28.       Pareiškėjas teigia, teismo sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių ir Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jos nuomone, kai kurios mokesčių administratorių ir Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra nepagristos, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino pareiškėjo nurodytu aplinkybių bei argumentu pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko vienareikšmiškai pripažino mokesčiu administratorių ir Komisijos išvadų pagrįstumą.

29.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas šias aplinkybes:

29.1.                       Iš patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog Pareiškėja sudarydamas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“, UAB „GJ baldai“ bei vėliau nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“, UAB „Golbena“ sukūrė transakcijų eigą nesiejant jų su ekonominiu pagrindimu, o pagrindinis tokių veiksmų tikslas buvo mokestinės naudos įgijimas. Antras svarbus šio patikrinimo aspektas yra pačios Pareiškėjos vykdoma veikla ir nekilnojamojo turto panaudojimas apmokestinamajai veiklai vykdyti. Šiuo aspektu Atsakovas konstatavo, jog Pareiškėja nepateikė neginčijamų/objektyvių įrodymų. Patikrinimo metu nustatyta, jog buvo sudaromi dirbtiniai nuomos sandoriai su UAB „Construction ACE“ ir UAB „Golbena“, kuriais buvo siekiama pateisinti vykdomą veiklą.

29.2.                       Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektą tikslą ir mastą (sandoriai buvo forminami per kelias įmones, sudarant sudėtingas schemas), padarytą pažeidimų daugetą (nustatyti keli mokestiniai pažeidimai – ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas) bei padarytą žalos dydį (apskaičiuota 781 537,52 Eur PVM suma) konstatavo, jog tai yra pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Įvertinus nustatytą pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, jam buvo skirta vidutinė 30 proc. mokesčio bauda, t. y. 234.461,26 Eur PVM bauda (781. 537,52 Eur x 30 proc.). Komisija baudos dydį skaičiavo ne nuo apskaičiuotos 781 537,52 Eur PVM sumos, tačiau nuo sumos, kuria realiai buvo padaryta žala biudžetui, t. y. nuo 54 369 Eur, kurie buvo įskaityti pareiškėjo kitų mokesčių nepriemokoms sudegti.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 teisėtumo. Pareiškėjas iš esmės nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad jis 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijęs 81 nekilnojamojo turto objektą ir sudarydamas nuomos sutartis, neketino vykdyti realią ekonominę veiklą, todėl jis piktnaudžiavo PVM srityje ir pasididinęs PVM atskaitą turėjo tikslą gauti mokestinę naudą. Taigi šioje byloje keliamas ginčas, ar egzistuoja pareiškėjui teisė į 781 537,52 Eur PVM atskaitą.

31.       Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad VMI Kontrolės departamento IV juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjo UAB „Eurelus“ PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015  m. gruodžio 23 d., ir 2017 m. balandžio 10 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame paskaičiavo pareiškėjui 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir 30 proc., t. y. 234 461,26 Eur PVM baudos mokestinę prievolę. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas. Atsakovas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 patvirtino patikrinimo metu apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, apskaičiavo 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir skyrė 234 461,26 Eur PVM baudą. Komisija 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. S-219(7-177/2017) pakeitė atsakovo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 ir vietoj sprendimu apskaičiuotų 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių bei paskirtos 30 proc. 234 461,26 Eur PVM baudos nurodė pareiškėjui sumokėti apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, 5 118,55 Eur PVM delspinigių bei 30 proc. 16 310,70 Eur PVM baudą, t. y. perskaičiavo delspinigių dydį bei sumažino baudos dydį.

32.       Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas iš trijų pardavėjų, t. y. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“ – įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą už 5 628 444,75 Eur, iš jų 781 537,52 Eur PVM bei sudarė 4 nekilnojamojo turto objektų nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir su UAB „Golbena“. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita ir sandoriai buvo sudaryti vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą pasididinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą.

33.       Mokesčių administratoriaus sprendimai skaičiuoti pareiškėjui PVM priimti remiantis PVM įstatymo 123 straipsnio 3 dalimi ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi nuostatomis (konstatavus aplinkybes, kad pareiškėjas įsigijo dalį nekilnojamojo turto už žymiai didesnę, nei VĮ Registrų centras skelbia vidutinę rinkos vertę, taip pat dėl dirbtinų nuomos sandorių su UAB „Construction ACE“ ir UAB „Golbena“).

34.       Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais, nurodė tokias aplinkybes: kol vyksta teisminiai ginčai dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teismui uždraudus dabartiniam pareiškėjo vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas, pareiškėjas turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus; pasikeitus padėčiai dėl teisminių ginčų, bet kada ir nekilnojamasis turtas gali būti parduotas sumokant į biudžetą pardavimo PVM; buvo pateikti projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato statybos ir priešprojektiniai pasiūlymai, o aplinkybė, kad buvo įsigytas 81 nekilnojamojo turto objektas, patvirtina, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai ar formalūs; be to, jokie teisės aktai nenustato termino, per kurį asmuo įsigijęs nekilnojamąjį daiktą, jį privalo pradėti naudoti PVM apmokestinamosios veiklos vykdymui.

35.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) ir VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.

36.       Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadas, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą, su juo neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurių metu būtų gautos nuolatinės pajamos, todėl nepagrindė realios ekonominės veiklos vykdymo ir tai, kad įsigytą turtą valdė bei juo disponavo nevykdant ekonominės veiklos. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas neatsiskaitęs su kontrahentais ir nesumokėjęs įsiskolinimo už įsigytą turtą, atskaitė pirkimo PVM, sprendė, jog jis piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindamas PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą.

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) bei VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.

V.

38.       Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teisė įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva). Todėl, aiškinant Pridėtinės vertės įstatymo normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, būtina atsižvelgti į minėtų direktyvų nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019).

39.       Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, kuriuo yra įgyvendintos Europos Bendrijos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei ją pakeitusios Direktyvos 2006/112/EB nuostatos. Mokesčių mokėtojams įgyvendinant savo pagrindinę ir svarbiausią teisę – teisę atskaityti PVM, praktikoje atsiranda situacijos, kai sprendžiama, ar teisė į atskaitą įgyvendinama tinkamai.

40.       Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Europos Sąjungos teisės aktuose pripažintas ir jais siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C 255/02, 71 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling, C 439/04 ir C 440/04, 54 p.; 201 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C 285/09, 36 p.; 2011 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Tanoarch, C 504/10, 50 p. ir kt.). Asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami (žr., be kita ko, minėtų Teisingumo Teismo sprendimų byloje Halifax ir kt. 68 punktą; sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling 54 punktą). Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir David, C 80/11 ir C 142/11, 42 p.).

41.       PVMĮ

42.       MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

43.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi analizuojamą situaciją, bylos medžiagą, proceso šalių išsakytus argumentus, nustatė, kad byla yra sudėtinga dėl nagrinėjamo ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės, PVMĮ aiškinimo atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reguliavimą bei jo tikslus. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad yra pagrindas administracinės bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka atnaujinti ir atidėti, taip pat pareikalauti iš atsakovo papildomų rašytinių paaiškinimų bei pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus.

44.       Iš VMI yra tikslinga pareikalauti papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų nurodoma informacija, ar tiekėjai (UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“) yra įvykdę savo mokestines prievoles pagal ginčo tiekimus – ar yra sumokėję PVM, taip pat informacija, ar šios įmonės yra veikiančios įmonės, ar yra atlikti jų mokestiniai patikrinimai, koks yra atliktų patikrinimų rezultatas. Iš VMI yra tikslinga pareikalauti papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų paaiškinta, pagal kokius konkrečiai ūkinių operacijų (tiekimų) požymius mokesčių administratorius sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas MAĮ 69 straipsnis, t.y. kokie objektyvūs požymiai patvirtino, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą. Iš VMI yra tikslinga pareikalauti papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų paaiškinta, kaip buvo vertinamos materialiosios ir formaliosios teisės į atskaitą atsiradimo sąlygos. Todėl bylos nagrinėjimas atidedamas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka 2019 m. spalio 23 d. 10 val.    

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi ir 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iš esmės atnaujinti.

Bylos nagrinėjimą atidėti ir nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2019 m. spalio 23 d. 10 val.

Įpareigoti VMI iki 2019 m. rugpjūčio 29 d. pateikti teismui papildomus rašytinius paaiškinimus dėl šios nutarties 44 punkte nurodytų aplinkybių.

Pasiūlyti pareiškėjui UAB „Eurelus“ iki 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikti teismui papildomus rašytinius paaiškinimus dėl šios nutarties 44 punkte nurodytų aplinkybių. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Arūnas Sutkevičius

                                                                                                        Veslava Ruskan

                                                                                                         Vaida Urmonaitė-Maculevičienė