Civilinė byla Nr. 3K-3-220/2010

Procesinio sprendimo kategorija 126.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „VSA Vilnius“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „VSA Vilnius“ skundą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims antstoliui Robertui Vaitkevičiui ir BUAB „Baltpaper“, dėl antstolio veiksmų.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Bylos esmė

 

Pareiškėjas UAB „VSA Vilnius“ prašė įpareigoti antstolį Robertą Vaitkevičių pervesti į jo sąskaitą lėšas, išieškotas iš skolininko UAB „Baltpaper“ pagal vykdomąjį dokumentą, išduotą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-19754-657/2008, ir pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais – nustatyti, kad jis nevykdė savo pareigos imtis visų priemonių neatidėliotinai įvykdyti vykdomąjį dokumentą, vilkino procesą, taip pažeisdamas pareiškėjo (išieškotojo) teises ir teisėtus interesus.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

            Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 17 d. nutartimi skundą atmetė, priteisė valstybei iš pareiškėjo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

Teismas nustatė, kad 2008 m. gruodžio 8 d. antstolio Roberto Vaitkevičiaus kontoroje buvo gautas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. išduotas vykdomasis dokumentas Nr. L-2-19754-657/2008 dėl 82 558,58 Lt skolos, 280,70 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 941 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Baltpaper“ (vykdomoji byla Nr. 0147/08/03578). 2008 m. gruodžio 10 d. patvarkymu antstolis areštavo skolininkui UAB „Baltpaper“ priklausančias lėšas bendrai 94 515,94 Lt sumai, patvarkymas pateiktas vykdyti Danske bank A/S Lietuvos filialui ir AB DnB NORD bankui, patvarkyme nurodyta areštuotas lėšas per vieną dieną nuo šio patvarkymo gavimo momento pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. 2008 m. gruodžio 29 d. ir 2009 m. sausio 12 d. turto arešto aktais antstolis areštavo UAB „Baltpaper“ priklausantį turtą – automobilį, žemės sklypo nuomos teisę, taip pat popierių ir baldus. 2009 m. sausio 27 d. patvarkymais antstolis įpareigojo Danske bank A/S Lietuvos filialą ir AB DnB NORD banką skolininkui UAB „Baltpaper“ priklausančias lėšas per vieną dieną pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. 2009 m. vasario 2 d. ir 2009 m. vasario 4 d. patvarkymais antstolis panaikino lėšų ir turto areštą. 2002 m. vasario 12 d. antstolio R. Vaitkevičiaus kontoroje gautas UAB „Financeline“ pranešimas apie tai, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartimi UAB „Financeline“ prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visam skolininko UAB „Baltpaper“ turtui ir sustabdytas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą skolininkui UAB „Baltpaper“ įsiteisėjimo. Šiuo pranešimu antstolio R. Vaitkevičiaus buvo prašoma imtis visų priemonių grąžinti pinigus į skolininko UAB „Baltpaper“ sąskaitą, 2009 m. vasario 20 d. antstolis pakartotinai paragintas imtis visų priemonių ir grąžinti iš skolininko sąskaitos nurašytas lėšas. 2009 m. vasario 10 d. antstolio R. Vaitkevičiaus kontoroje gautas ir pareiškėjo UAB „VSA Vilnius“ prašymas nedelsiant pervesti pareiškėjui lėšas, išieškotas iš skolininko ir esančias antstolio depozitinėje sąskaitoje. Skolininkas UAB „Baltpaper“ 2009 m. vasario 23 d. raštu taip pat kreipėsi į antstolį R. Vaitkevičių, prašydamas grąžinti nurašytas lėšas. 2009 m. vasario 24 d. patvarkymu antstolis sustabdė iš skolininko UAB „Baltpaper“ išieškoto turto realizavimą (t. y. areštuotų lėšų, esančių antstolio depozitinėje sąskaitoje, paskirstymą) vykdomojoje byloje Nr. 0147/08/03578 iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Antstolis atsisakė patenkinti 2009 m. vasario 10 d. gautus UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Baltpaper“ prašymus, nenustatęs tam teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad antstolis R. Vaitkevičius, vykdymo proceso metu gavęs Kauno apygardos teismo nutartį sustabdyti skolininko UAB „Baltpaper“ turto realizavimą, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, teisėtai ir pagrįstai sustabdė vykdymo veiksmus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti antstolį pervesti išieškotas sumas pareiškėjui UAB „VSA Vilnius“ (išieškotojui). Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad antstolis vilkino procesą ir nevykdė pareigos imtis visų neatidėliotinų priemonių įvykdyti vykdomąjį dokumentą.

 

     Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „VSA Vilnius“ atskirąjį skundą, 2010 m. sausio 15 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis ir papildomai pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos teismo taikytinos laikinosios apsaugos priemonės ir 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra skirti bankrutuojančios įmonės turto padalijimui Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti. Atsiskaitymas su bankrutuojančios įmonės kreditoriais pažeidžiant šiuos įstatymo draudimus yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „PTI technologijos“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-118/2005; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-637/2006; 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. Jonaitis, bylos Nr. 3K-3-328/2008). Dėl to antstolis, sužinojęs apie Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartį, pagrįstai priėmė 2009 m. vasario 24 d. patvarkymą sustabdyti vykdomuosius veiksmus ir neatliko šių lėšų paskirstymo bei išmokėjimo tik vienam iš kreditorių – UAB „VSA Vilnius“. Priešingais antstolio veiksmais būtų pažeisti visų įmonės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, konstatuodama, kad antstolis teisėtai ir pagrįstai sustabdė vykdymo veiksmus, rėmėsi taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Joniškio agrochemija“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009, kurioje kasacinis teismas išaiškino, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį antstolis turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus sustabdo bet kurioje proceso stadijoje.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „VSA Vilnius“ prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti antstolį R. Vaitkevičių pervesti į pareiškėjo sąskaitą Kauno miesto apylinkės teismo išduoto vykdomojo dokumento pagrindu išieškotas lėšas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Teismų nutartys negali būti pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis, nes neatitinka CPK 263, 270 straipsnių reikalavimų: nutartyse nepateiktas įrodymų vertinimas, nenurodyti teisiniai motyvai. Teismo sprendime nepakanka nurodyti, kad skundas atmestinas dėl to, jog nėra jokio pagrindo jį patenkinti. Tokia išvada vertintina kaip nemotyvuota. Teismų nutartys neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotų reikalavimų teismo baigiamųjų procesinių dokumentų turiniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

            2. Teismai nesiaiškino ir neatskyrė „turto realizavimo“, „turto išieškojimo“ ir „išieškotų lėšų paskirstymo“ sąvokų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, sistemiškai aiškinant CPK normas, reglamentuojančias vykdymo procesą, išskirtinos savarankiškos sąvokos „išieškojimas“, reiškiantis turto areštą, turto realizavimą, išieškojimo nukreipimą į darbo užmokestį, ir „išieškotų lėšų paskirstymas“. Realizavimas – išieškojimo sudedamoji dalis. Į teismo antstolių kontoros sąskaitą patekusios lėšos nepriklauso skolininkui ir turi būti nedelsiant skirstomos tarp išieškotojų. Lėšų paėmimas iš skolininko ir jų įskaitymas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia, kad jų išieškojimo iš skolininko procesas yra baigtas (CPK 758 straipsnio 2 dalis). Užbaigus išieškojimo procesą išieškotas iš skolininko lėšas antstolis įstatymo nustatyta tvarka privalo nedelsiant paskirstyti ir išmokėti, išsiųsti arba pervesti išieškotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo VĮ Valstybės turto fondo skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-1379/2002). Taigi, kai lėšos įskaitomos į antstolio depozitinę sąskaitą, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko yra baigtas ir prasideda kita vykdymo proceso dalis – išieškotų sumų vykdymo procese paskirstymas ir išmokėjimas išieškotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-277/2008).

            3. Teismai nevertino, kad 2009 m. sausio 19 d. teismo nutartį dėl realizavimo sustabdymo antstolis gavo tik 2009 m. vasario 12 d., t. y. kai išieškotos lėšos jau dešimt dienų buvo jo sąskaitoje. Išieškotų lėšų paskirstymas privalėjo būti atliktas iki šios nutarties gavimo dienos. CPK 758 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad į antstolio depozitinę sąskaitą pervestos sumos yra iš skolininko jau išieškotos sumos, kurios, užbaigus išieškojimo procesą, nedelsiant išmokamos išieškotojui.

            4. Teismai neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. sausio 19 d. teismo nutarties, kuria buvo areštuotas UAB „Baltpaper“ turtas bei lėšos ir sustabdytas jų išieškojimas bei realizavimas, priėmimo metu kasatoriui priklausančios lėšos jau buvo išieškotos ir nebepriklausė UAB „Baltpaper“ (vykdomasis dokumentas buvo įsiteisėjęs ir pateiktas antstoliui 2008 m. gruodžio 8 d., o bankai gavo patvarkymus pervesti išieškotas lėšas 2008 m. gruodžio 11 d.), taigi teismas galėjo areštuoti tik tą turtą ir lėšas, kurie dar nebuvo išieškoti. Be to, antstolio areštas buvo taikytas pirmiau. Vadovaujantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punktu, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus. Iš UAB „Baltpaper“ išieškotų kasatoriui priklausančių lėšų realizavimas antstoliui gavus teismo nutartį dėl išieškojimo ir realizavimo sustabdymo, t. y. 2009 m. vasario 12 d., jau buvo baigtas, o lėšų paskirstymą antstolis privalėjo atlikti nedelsiant. Be to, paskirstymas nebelaikytinas vykdymo veiksmu išieškojimo procese (CPK 758 straipsnio 2 dalis).

            5. Teismai neatsižvelgė į tai, kad antstolio patvarkymo sustabdyti vykdomuosius veiksmus metu bankroto byla UAB „Baltpaper“ nebuvo iškelta. Pagal CPK 626 straipsnį vykdomoji byla gali būti sustabdoma, kai iškeliama bankroto byla, taigi antstolis neturėjo teisės stabdyti vykdomosios bylos (juolab kad vykdomasis procesas apskritai buvo pasibaigęs).

            6. Teismai netinkamai taikė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Šioje normoje aptariamas turto realizavimas ir išieškojimas, būtent šie veiksmai ir galėjo būti stabdomi 2009 m. sausio 19 d. nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo VĮ Valstybės turto fondo skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-1379/2002). Nei Įmonių bankroto įstatyme, nei kituose teisės aktuose nenustatyta išieškotų lėšų paskirstymo sustabdymo. Teismai turėjo remtis ne Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, bet CPK 758 straipsnio 2 dalimi.

            7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-118/2005; Nr. 3K-3-637/2006; Nr. 3K-3-328/2008; Nr. 3K-3-17/2009).

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolis Robertas Vaitkevičius prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, kad:

            Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra jokių aplinkybių, įrodančių, jog antstolis vilkino procesą bei nevykdė savo pareigos imtis visų neatidėliotinų priemonių dėl vykdomojo dokumento įvykdymo. Pagal CPK 18 ir 588 straipsnius antstolis privalo vykdyti teismo išduotą nutartį. Vykdymo proceso metu gavęs Kauno apygardos teismo nutartį sustabdyti skolininko UAB „Baltpaper“ turto realizavimą, antstolis ją įvykdė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB „Joniškio agrochemija“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009, išaiškino, kad antstolis, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus sustabdo bet kurioje proceso stadijoje. Šiuo atveju tik teismas gali įpareigoti antstolį atlikti išieškotų lėšų paskirstymą ir jų išmokėjimą išieškotojui.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo BUAB „Baltpaper“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Kasatorius be pagrindo teigia, kad teismų nutartys neteisėtos ir nepagrįstos. Byloje buvo nagrinėjamas antstolio veiksmų, teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas; antstolio priimto patvarkymo pagrįstumas buvo vertinamas Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo aspektu, todėl teismai, be nustatytų faktinių aplinkybių, taikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Savo išvadoms pagrįsti teismai rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, kuriose jau yra suformuota teisės taikymo praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, ir pripažino, kad antstolio veiksmai yra teisėti. Teismų nutartys priimtos tinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas.

            2. Kasatorius, teigdamas, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos susijusios tik su turto realizavimu ir išieškojimu, bet ne išieškotų lėšų paskirstymu, netinkamai aiškina šią teisės normą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendruosius bankroto procedūrų principus ir tikslus, vienas iš kurių – įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga; draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra skirtas bankrutuojančios įmonės turto padalijimui Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti; atsiskaitymas su bankrutuojančios įmonės kreditoriais pažeidžiant šiuos įstatyminius draudimus yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „PTI technologijos“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-118/2005; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-637/2006; 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. Jonaitis, bylos Nr. 3K-3-328/2008). Teismui nebuvo pagrindo remtis CPK 758 straipsnio 2 dalimi, nes pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo taikomos Įmonių bankroto įstatymo normos, reglamentuojančios pasirengimą nagrinėti bankroto bylą teisme.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo bei sukeliamų padarinių vykdymo procesui

 

            Taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas visų pirma pažymėtina, kad jos yra imperatyvios, t. y. griežtai apibrėžiančios tiek antstolio, tiek vykdymo proceso šalių – skolininko ir išieškotojo – bei kitų šio proceso dalyvių (suinteresuotų asmenų) teises ir pareigas bei atliekamų vykdymo veiksmų procedūras. Tik griežtas šių normų reikalavimų laikymasis įgalina užtikrinti vykdymo proceso dalyvių interesų pusiausvyrą bei tinkamą teisių įgyvendinimą, kartu ir vykdymo proceso teisėtumą.

            CPK yra kodifikuotas teisės normų rinkinys, todėl, esant CPK ir kitų įstatymų prieštaravimų, teismai turi vadovautis įstatyme įtvirtinta CPK normų prioritetinio taikymo taisykle, nebent šiame kodekse pirmenybė būtų suteikta kitų įstatymų normoms. Vienu iš CPK nustatytų kitų įstatymų pirmenybės prieš CPK atvejų yra bankroto įstatymų normų pirmumas (CPK 1 straipsnio 1, 2 dalys). Įmonių bankroto įstatymo normos daro poveikį ne tik bylų nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui, bet ir CPK VI dalyje reglamentuotam vykdymo procesui. CPK nustatytas išsamus privalomojo vykdomosios bylos sustabdymo atvejų sąrašas (CPK 626 straipsnis), taip pat atvejai, kai teisė visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą suteikta antstoliui (CPK 627 straipsnis). Pagal CPK 626 straipsnio 3 punktą antstolis privalo sustabdyti vykdymą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, išskyrus neturtinio pobūdžio vykdomąsias bylas. Tokiu atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui, o vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 632 straipsnio 6 punktas). Tuo tarpu teismas, dar tik gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali CPK nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galiotų iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nutartis iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti teismo arba teisėjo priimama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo teisme dienos. Jeigu dėl įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, buvo priimti teismų ir (ar) kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, tai įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Išieškojimas ir turto realizavimas gali būti atnaujinami, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos tik tuo atveju, jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju, t. y. jeigu bankroto byla iškeliama, minėta, vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui, o vykdomoji byla laikoma baigta. Taigi ĮBĮ nustatytas dar vienas, CPK 626 straipsnyje neįvardytas, privalomasis vykdomosios bylos sustabdymo atvejis. Nurodytų priemonių tikslas yra užtikrinti įmonės, kuriai keliama bankroto byla, kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Tai ypač aktualu, kai įmonė (skolininkas) tampa nemoki. Kitas šios svarbos aspektas reiškiasi tuo, kad, esant nemokaus ir bankrutuojančio skolininko kreditorių daugetui, būtų realiai užtikrinta galimybė kreditorių reikalavimus tenkinti laikantis ĮBĮ nustatytų šių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir tvarkos (ĮBĮ 35 straipsnis). Kartu užkertamas kelias vieno kurio nors kreditoriaus reikalavimų patenkinimui pažeidžiant kitų kreditorių teisėtus ir įstatymo saugomus interesus, kol bankroto byla skolininkui dar nėra iškelta, bet jau yra kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskutiniaisiais metais priimtose nutartyse vieningai pripažįstama, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos bei vykdomosios bylos užbaigimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vokietijos bendrovės „Euroduna Food Ingredients GmbH“ skundą, bylos Nr. 3K-3-30/2010; 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-438/2009; kt.). Išieškotų sumų paskirstymas yra vieningo vykdymo proceso baigiamoji stadija. Akivaizdu, kad pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia tik vykdymo proceso dalies – išieškojimo stadijos – pabaigą. Akivaizdu ir tai, kad tol, kol išieškotojo reikalavimai nepatenkinti, t. y. jam dar nepervestos atitinkamos lėšos, vykdymo procesas nėra baigtas. Pinigai, kaip tokie, yra civilinių teisių objektas. Kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), taigi vykdymo proceso metu jis netampa iš skolininko išieškotų lėšų savininku, šioms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą. Iš skolininko išieškotos lėšos išieškotojo nuosavybe tampa nuo jų perdavimo išieškotojui. Savo ruožtu ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas privalomas išieškojimo sustabdymas reiškia ne tik išieškojimo, kaip jis suprantamas CPK 758 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme, bet ir išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko – įmonės, dėl kurios yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – lėšų išmokėjimo išieškotojams sustabdymo privalomumą. Priešingas aptariamų teisės normų aiškinimas reikštų tiek ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, tiek apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, taip apsaugant kreditorių teises, – paneigimą. Išdėstyti argumentai bei pirmiau aptarta vėliausių metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika savo ruožtu eliminuoja kasatoriaus galimybę remtis kaip precedentu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo VĮ Valstybės turto fondo skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-1379/2002.

            Nagrinėjamoje byloje teismai antstolio veiksmuose vilkinimo fakto nekonstatavo.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai taikė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas bei vykdymo procesą reglamentuojančias CPK normas.

            Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo teiginį, kad skundžiamos teismų nutartys nemotyvuotos. Teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau teismo sprendimo (nutarties) motyvai turi būti suprantami ir pakankami teismų padarytoms išvadoms pagrįsti. Šiuos reikalavimus skundžiamos nutartys atitinka.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Naikinti ar keisti skundžiamas teismų nutartis nėra teisinio pagrindo.

            Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 64,30 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo UAB „VSA Vilnius“ (į. k. 220074960) 64,30 Lt (šešiasdešimt keturis litus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                               Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                                           Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                           Sigita Rudėnaitė