Civilinė byla Nr. e3K-3-72-611/2020
Teisminio proceso Nr.2-68-3-39648-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl sutarties sąlygų dėl delspinigių dydžio pripažinimo nesąžiningomis ar delspinigių dydžio sumažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių netesybas ir jų sumažinimą pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl kredito sutarties 4 straipsnio 5–6 punktuose nustatytos ieškovės prievolės mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia arba šių sutarties sąlygų pakeitimo, delspinigių normą sumažinant iki 0,02 proc. dydžio per dieną.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir pripažino 2008 m. gruodžio 10 d. AB SEB banko ir A. S. sudarytos kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5–4.6 punktuose įtvirtintas sąlygas dėl 0,1 proc. dydžio delspinigių nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos dėl tos dalies, kuri nustato didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį; kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2008 m. gruodžio 10 d. sudarė kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovė pasiskolino 25 metams iš atsakovės 18 872,31 Eur buto kapitaliniam remontui. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), hipoteka. 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pasirašė Kredito sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, pagal kurį jai buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur kreditas iki 2012 m. birželio 10 d., 2012 m. kovo mėn. ieškovė su atsakove sudarė Kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, pagal kurį ieškovei papildomai buvo suteiktas 614,41 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d. Ieškovei nemokant sutartyje nustatytu grafiku mokėjimų, atsakovė 2013 m. rugsėjo 27 d. kredito sutartį nutraukė, o ieškovei kreipusis dėl to į teismą, kasacinis teismas konstatavo, kad sutartis su ieškove buvo nutraukta teisėtai, tačiau šios sutarties sąlygos yra laikomos individualiai neaptartomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017).
5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tiek šioje byloje, tiek kasacine tvarka nagrinėtoje byloje šalys sutampa, taip pat iš dalies sutampa įrodinėjimo dalykas, nes abiejose bylose buvo keltas klausimas dėl tos pačios kredito sutarties bendrųjų sąlygų pripažinimo nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu, sprendė, kad kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje konstatuota aplinkybė, jog kredito sutarties sąlygos laikomos individualiai neaptartomis, yra prejudicinis faktas, kurio papildomai šioje byloje įrodinėti nereikia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).
6. Teismas nurodė, kad ginčo sutarties sąlygos, taip pat ir dėl delspinigių dydžio, yra standartinės iš anksto atsakovės parengtos kredito sutarties sąlygos, dėl kurių ieškovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su jomis tinkamai supažindinta, todėl jos laikytinos individualiai neaptartomis vartojimo sutarties sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 4 dalis).
7. Teismas sprendė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas ir šio įstatymo imperatyvios normos, nustatančios ne didesnį nei 0,05 proc. delspinigių dydį už kiekvieną pradelstos sumokėti sumos dieną, kredito sutarties, kurios įvykdymui užtikrinti buvo nustatyta nekilnojamojo daikto hipoteka (nepaisant to, kada tokia sutartis buvo sudaryta), sąlygos, nustatančios didesnius nei 0,05 proc. delspinigius, laikytinos iš esmės pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato vartotoją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis).
8. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės ir atsakovės 2008 m. gruodžio 10 d. sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 Bendrosios dalies 4.5–4.6 punktuose įtvirtintos sutarties sąlygos, įpareigojančias ieškovę kaip vartotoją mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą mokėti (kredito dalį ir palūkanas) dieną dėl tos dalies, kiek tokie delspinigiai viršija 0,05 proc. delspinigių dydį, laikytinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos dėl tos dalies, kuri nustato didesnį nei 0,05 proc. delspinigių dydį (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis).
9. Spręsdamas dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo, kad tuo atveju, jei teismas nepripažintų negaliojančiomis kredito sutarties sąlygų, įtvirtinančių 0,1 proc. dydžio delspinigius, teismas turėtų delspinigius sumažinti iki 0,02 proc. dydžio, t. y. dėl netesybų sumažinimo nuo 0,05 proc. iki 0,02 proc., teismas nurodė, kad: 1) įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs, jog 0,05 proc. dydžio delspinigiai kredito sutartyse, kurių įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, yra protingo dydžio (Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 16 straipsnio 6 dalis); 2) pagal ieškovės pateiktą delspinigių apskaičiavimo lentelę matyti, kad delspinigiai sudaro apie 60 Eur, t. y. tik apie 0,35 proc. viso įsiskolinimo, kurio ieškovė nevykdo beveik dešimt metų ir kuris pagal nutrauktą kredito sutartį sudaro daugiau nei 18 000 Eur; 3) nors ieškovė kreipėsi į teismą su ankstesniu ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, įrodinėdama nepagrįstą kredito sutarties nutraukimą, delspinigių dydžio klausimą ji pradėjo kelti tik pralaimėjusi ankstesnę bylą; 4) žodinių paaiškinimų metu tiek ieškovė, tiek atsakovės atstovė patvirtino, kad atsakovė du kartus sumažino iš ieškovės reikalaujamus priteisti delspinigius, kai buvo pasirašomi sutarties pakeitimai, ieškovei suteikiant papildomą kreditą, ir ieškovė niekada iki ieškinio pareiškimo 2017 m. spalio mėnesį nekėlė klausimo dėl per didelių delspinigių, todėl kredito sutarties sąlygos, kurių dalis dėl 0,05 proc. dydžio delspinigių palikta galioti, nelaikytinos nustatančiomis neprotingai dideles netesybas.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 4 d. paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą.
11. Kolegija, vertindama atsakovės argumentus, kad Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 straipsnio 5 dalis yra taikoma tik galiojančioms sutartims, o ieškovės ir atsakovės sutartis buvo nutraukta dar 2013 m. rugsėjo 27 d., t. y. dar net prieš minėto įstatymo priėmimą, nurodė, kad nors ieškovės ir atsakovės sutartis yra nutraukta, bet ji vis dar nėra įvykdyta, t. y. jos vykdymas tebesitęsia. Be to, Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tam tikri straipsniai, taip pat ir 16 straipsnio 6 dalis, kurioje nurodyta, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi, šios normos tekstas yra trumpas, aiškus ir iš jo matyti, kad ši norma skirta visoms sutartimis, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo datos. Šioje normoje nėra atskirai nurodyta, kad ji taikoma tik galiojančioms sutartimis ar kad ji netaikoma, pavyzdžiui, tam tikros rūšies sutartims (kaip šiuo atveju – nutrauktoms, bet neįvykdytoms kredito sutartims). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo tikslas buvo vartotojų teisių gynyba, jo tekstas turi būti interpretuojamas kiek įmanoma palankiau vartotojui, t. y. kad Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 straipsnio 5 dalis galioja visoms be išimties iki jo sudarytoms tebevykdomoms kredito sutartims, nepriklausomai nuo to, ar jos vykdomos tinkamai (yra nenutrauktos) ar netinkamai (jau nutrauktos, bet dar iki galo neįvykdytos). Kitoks įstatymo aiškinimas, t. y. kad Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 straipsnio 5 dalis taikoma tik nenutrauktoms sutartims, būtų nepalankus vartotojui ir neatitiktų įstatymo tikslų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu atsakovė AB SEB bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 straipsnio 5 dalį, nurodydami, kad įstatymo nuostatos galioja visoms kredito sutartims, net ir nutrauktoms, bet vis dar neįvykdytoms, ir nepaisė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, (toliau – ir Direktyva) nuostatų, kurios nurodo Direktyvos netaikymą kredito sutartims, sudarytoms anksčiau nei 2016 m. kovo 21 d. Nagrinėjamu atveju teismai pritaikė įstatymą ir juo nustatytas 0,05 proc. netesybas kredito sutarčiai, sudarytai ir nutrauktai iki 2016 m. Ginčo kredito sutartis nuo jos sudarymo iki nutraukimo buvo galiojanti ir ieškovės teisių ar interesų nepažeidė. Tačiau, pagal bylą nagrinėjusių teismų išaiškinimą, nepriklausomai nuo to, kada kredito sutartys buvo sudarytos, tačiau nėra iki galo įvykdytos (tebesitęsia skolos išieškojimas), joms turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos. Pavojus yra tas, kad visi skolininkai, kurie turi skolų kredito davėjams ir kurių kredito sutartys yra susijusios su nekilnojamuoju turtu, įgyja teisę reikalauti, kad jų kredito sutarčių dalys, susijusios su netesybų dydžiu, viršijančiu įstatyme nustatytąjį, būtų pripažintos negaliojančiomis ab initio (nuo pradžios).
12.2. Teismo sprendimas, kad kredito sutartimi nustatytas netesybų dydis, viršijantis 0,05 proc. per dieną, yra pažeidžiantis vartotojo interesus sutartyse, kurios sudarytos iki įstatymo ir Direktyvos, kuriai įgyvendinti įstatymas buvo skirtas, priėmimo dienos, yra nesuderinamas su CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, nustatančiomis, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Tokiu būdu kyla grėsmė, kad vartotojai tarsi įgyja teisę į netesybų perskaičiavimą net ir dėl tų kredito sutarčių, kurios jau įvykdytos. Vadinasi, jei teismas priteisė įsiskolinimą, tokio teismo sprendimo privalomumas bus neužtikrintas, nes skolininkas tarsi turi teisę ginčyti pagrindinio sandorio dalį ir reikalauti pripažinti netesybų dydį nesąžiningu.
13. Atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas, nes neatitiko CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes ir kylančius teisės aiškinimo bei taikymo klausimus, pasinaudodama įstatymo suteikta teise išeiti už kasacinio skundo ribų, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), 2019 m. vasario 19 d. nutartimi nusprendė, kad šioje byloje egzistuoja pagrindas peržengti kasacinių skundų ribas ir kasaciniam teismui nutartyje pasisakyti dėl teismų praktikai aktualaus teisės klausimo – dėl kredito sutartimi nustatytų netesybų dydžio – aiškinimo ir taikymo.
15. Buvo gauti dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai dėl kredito sutartimi nustatyto netesybų dydžio ir jo galimo mažinimo CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu.
16. Atsakovė AB SEB bankas nurodė, kad nėra pagrindo mažinti netesybas, nes jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti. Ieškovei nustatytos 0,1 proc. nuo pradelstos (o ne visos likusios negrąžintos ir nepradelstos) sumos netesybų dydis tiesiogiai priklauso nuo ieškovės netinkamo piniginės prievolės vykdymo masto. Nors ieškovė ir yra vartotoja, tačiau nėra apsunkinta neadekvačia sutartinių netesybų dydžio našta. Atsakovės iš ieškovės reikalaujami delspinigiai sudaro tik 58,02 Eur, ši suma nekito nuo sutarties nutraukimo 2013 m. rugsėjo 27 d., tuo tarpu ieškovė iki šiol negrąžina apie 18 000 Eur kredito. Atsakovė teigia, kad buvimas vartotoju neatleidžia asmens nuo prisiimtų sutartinių prievolių vykdymo, todėl ji prašo atmesti ieškovės reikalavimą dėl delspinigių dydžio mažinimo kaip nepagrįstą.
17. Ieškovės rašytiniai paaiškinimai nepriimti, nes neatitiko CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos sustabdymo
18. Ieškovė pateikė prašymą sustabdyti arba atidėti šios kasacinės bylos nagrinėjimą iki civilinės bylos Nr. e2-11971-987/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-39648-2017-9, išnagrinėjimo pabaigos, nes pastarojoje byloje priimti procesiniai sprendimai gali turėti esminę prejudicinę galią.
19. Byloje nustatyta, kad ieškovė apeliacinį skundą dėl nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11971-987/2018 pateikė 2018 m. rugsėjo 7 d., tačiau teismas atsisakė jį priimti, nes skundas nebuvo surašytas ir pasirašytas advokato. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. KT9-N3/2019, kuriuo pripažinta, kad CPK 306 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, ieškovė 2019 m. kovo 8 d. pakartotinai pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas 2019 m. liepos 5 d. nutartimi atnaujino apeliacinio skundo pateikimo terminą ir priėmė ieškovės apeliacinį skundą, nors Vilniaus apygardos 2019 m. liepos 4 d. nutartimi jau buvo išnagrinėtas atsakovės apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje.
20. CPK 163 straipsnio normos nustato privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009).
21. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.
22. Kasacinio teismo praktika dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo yra suformuota. Joje išaiškinta, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; kt.).
23. Sprendžiant, ar kitoje byloje gali būti nustatyti nagrinėjamai bylai svarbūs prejudiciniai faktai, svarbu atsižvelgti į kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotas tokias pagrindines CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017, 16 punktas). Tačiau CPK 182 straipsnio 2 punktas negali būti taikomas, kai tam tikras faktines aplinkybes nustato anksčiau bylą nagrinėjęs teismas toje pačioje byloje, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas teisės normas, pažymi, kad atsakovės kasacinis skundas yra pateiktas dėl įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties. Kasacine tvarka peržiūrima Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl ieškovės minimas vykstantis apeliacinis procesas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo pagal CPK nuostatas negali turėti jokios įtakos kasacine tvarka peržiūrimos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties galiojimui. Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje būsimas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas taip pat neturės jokios prejudicinės reikšmės nagrinėjamai kasacine tvarka civilinei bylai. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymą ir sustabdyti šios kasacinės bylos nagrinėjimą.
25. CPK 1622 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas turi teisę atidėti teismo posėdį. Šis pagrindų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, yra ar nėra teisinis pagrindas atidėti teismo posėdį. Bet kuriuo atveju tai turi būti svarbios priežastys, dėl kurių buvimo kyla kliūtis teismo posėdžiui vykti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamas ieškovės apeliacinis skundas dėl to paties pirmosios instancijos teismo sprendimo, nesudaro pagrindo atidėti šios kasacinės bylos nagrinėjimą, nes Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje nebus pakeista jau įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis, dėl kurios peržiūrėjimo vyksta šis kasacinis procesas. Dėl nurodytų motyvų ieškovės prašymas atidėti nagrinėjamą kasacinę bylą netenkinamas.
Dėl Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatos taikymo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo
26. Atsakovė kasaciniu skundu kelia teisės klausimą dėl Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatos taikymo kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo.
27. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (2016 m. lapkričio 10 d. Nr. XII-2769) buvo priimtas įgyvendinant 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 60, p. 34). Šis statymas įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d., išskyrus įstatymo 6 straipsnio 15 punktą ir 58 straipsnio 3 dalį (įstatymo 58 straipsnio 1 dalis).
28. Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad šia direktyva valstybėms narėms netrukdoma toliau palikti galioti arba priimti griežtesnių nuostatų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus, su sąlyga, kad tokios nuostatos yra suderinamos su jų įsipareigojimais pagal Sąjungos teisę; minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad, nepaisant 1 dalies, valstybės narės nepalieka galioti arba nepriima savo nacionalinėje teisėje nuostatų, kurios skiriasi nuo nustatytųjų 14 straipsnio 2 dalyje ir II priedo A dalyje dėl standartinės ikisutartinės informacijos teikimo naudojant Europos standartinį informacijos lapą (toliau – ESIL) ir nustatytųjų 17 straipsnio 1–5 dalyse, 7 dalyje bei 8 dalyje ir I priede dėl bendro suderinto Sąjungos standarto, taikomo apskaičiuojant bendros kredito kainos metinę normą. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma: a) kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu arba užtikrintoms su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusia teise, ir b) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teises į žemės arba esamo ar projektuojamo statinio nuosavybę. Direktyvos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši direktyva netaikoma kredito sutartims, sudarytoms anksčiau nei 2016 m. kovo 21 d.
29. Pagal Su nekilnojamuoju turtu susijusio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį šis įstatymas taikomas: 1) kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise; 2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę; 3) sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims.
30. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nustato, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Pagal minėto įstatymo 58 straipsnio 5 dalį įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata dėl netesybų maksimalaus leistino dydžio taikoma ir kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taip pat jeigu keičiamos esminės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos kredito sutarties sąlygos, pakeistai kredito sutarčiai taikomos šio įstatymo nuostatos.
31. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, kuria ribojamos netesybos ir draudžiami bet kokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą, bei 58 straipsnio 5 dalies nuostata, jog 16 straipsnio 6 dalis taikoma ir iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytoms sutartims, nepatenka į aptartos Direktyvos taikymo sritį, nes minėta direktyva šio klausimo nereglamentuoja, todėl šioms nuostatoms netaikoma Direktyvos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, ribojanti Direktyvos taikymą kredito sutartims, sudarytoms anksčiau nei 2016 m. kovo 21 d.
32. Kadangi pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybė gali nustatyti papildomas apsaugos priemones fiziniams asmenims, siekiantiems sudaryti arba sudariusiems kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms, Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi nustatyti netesybų dydžio ribojimai nėra draudžiami Direktyvos. Tačiau šiuo atveju yra įtvirtintas kredito gavėjo apsaugos priemonės galiojimas ir kredito sutartims, patenkančioms į šio įstatymo reguliavimo sritį, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Kadangi įstatymų leidėjas tiksliai neapibrėžė Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies atgalinio taikymo apimties, taikant šią teisės normą yra svarbu išsiaiškinti, kokius teisinius padarinius ji sukelia kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo: 1) ar šis netesybų dydžio ribojimas skaičiuojamas ir laikotarpiu nuo kredito sutarties sudarymo iki įstatymo įsigaliojimo, ar tik netesyboms, skaičiuojamoms po minėto įstatymo įsigaliojimo; 2) ar ji taikoma tik galiojančioms kredito sutartims, ar taip pat ir nutrauktoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo sutartims.
33. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (inter alia (be kita ko), 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi ir principas lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) (2001 m. sausio 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (inter alia, 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). 2001 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas.“
34. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus).
35. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).
36. Sprendžiant dėl teisės normos aiškinimo ir taikymo, be sisteminio jos aiškinimo, svarbus yra teleologinis teisės aiškinimo metodas, kada atsižvelgiama į įstatymo, kuriame konkreti norma įtvirtinta, travaux préparatoires (teisės aktų parengiamieji dokumentai) nuostatas, atskleidžiančias šių teisės aktų priėmimą inicijavusių institucijų ketinimus.
37. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo priėmimo metu už šio įstatymo rengimą atsakingas pagrindinis Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, svarstydamas įvairių subjektų pastabas dėl šio įstatymo, be kita ko, yra nurodęs, kad įstatymo projekto 16 straipsnio 6 dalies nuostatos nepažeidžia principo, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, nes įstatymas bus taikomas tik toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras įstatymui įsigaliojus, t. y. būtų taikomos tik tiems tęstiniams santykiams, kurie įvyks po įstatymo projekto įsigaliojimo dienos. Projekto nuostatos neturėtų būti taikomos jau įvykusiems teisiniams santykiams (pvz., kredito gavėjas jau pasinaudojo teise grąžinti dalį kredito prieš sutartyje nustatytą terminą ir sumokėjo kredito davėjo apskaičiuotą kompensaciją arba kredito gavėjas sumokėjo kredito davėjo priskaičiuotas netesybas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir t. t.) (žr. pagrindinio komiteto 2016 m. lapkričio 3 d. išvadą Nr. 109-P-47).
38. Taigi įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti, kad Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis būtų taikoma tik tiems į minėto įstatymo reguliavimo sritį patenkantiems kredito teisiniams santykiams, kurie tęsiasi po įstatymo įsigaliojimo. Toks minėtos nuostatos aiškinimas, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų pažeidžiantis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų, atitiktų vieną esminių principų, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, nesukeltų sandorio negaliojimo padarinių vėliau po tokio sandorio sudarymo priimtame įstatyme įtvirtintų naujų imperatyvių ribojimų sudaryti sandorį pagrindu. Priešingas šios teisės normos aiškinimas ir Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies taikymas teisinėms situacijoms, kurios susidarė iki įstatymo įsigaliojimo, pažeistų šios nutarties 29–31 punktuose aptartus principus ir Konstitucinio Teismo doktriną.
39. Apibendrindama aptartus motyvus, teisėjų kolegija išaiškina, kad Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata taikytina kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo 2017 m. liepos 1 d., tik ta apimtimi, kiek tai susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu ir jų įgyvendinimu po minėto įstatymo įsigaliojimo, ir tik ta apimtimi, kiek tai viršija įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Tai reiškia, kad netesyboms, apskaičiuotoms už laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymo 16 straipsnio 6 dalis netaikoma.
40. Sprendžiant antrąjį Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies atgalinio taikymo apimties klausimą, pažymėtina, kad praktikoje gali būti nemažai teisinių situacijų, kai kredito sutartis yra nutraukta iki įstatymo įsigaliojimo. Šiuo aspektu aktualios yra CK 6.221 straipsnio nuostatos. Minėto CK straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, o 3 dalis nustato, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį netesybos yra prievolių užtikrinimo priemonė. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.). Taigi sutarties sąlyga dėl netesybų savo esme yra šalutinė sutarties sąlyga, kuri lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas netesybų kaip prievolės užtikrinimo priemonės pobūdis. Todėl šios nutarties 35 punkte pateiktas išaiškinimas taikytinas ir netesyboms, skaičiuojamoms pagal kredito sutartis, nutrauktas iki įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d.
41. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, Su nekilnojamuoju turtu susijusio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatą dėl maksimalaus netesybų dydžio aiškindami kaip taikytiną netesyboms, priskaičiuotoms už laikotarpį iki įstatymo įsigaliojimo, netinkamai aiškino minėtą įstatymo normą, todėl nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos šalių sudarytos kredito sutarties 4.5–4.6 sąlygos yra neteisėtos tiek, kiek viršija minėto įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį.
42. Tačiau pripažinus, kad nagrinėjamos bylos šalių kredito sutartyje (sutarties 4.5–4.6 punktai) įtvirtintoms netesyboms, apskaičiuotoms iki 2017 m. liepos 1 d., netaikoma Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, šios šalių sudarytos kredito sutarties sąlygoms taikytinos CK 6.2284 straipsnio nuostatos, vertinant šias sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu ieškovės (vartotojos) atžvilgiu. Dėl šių sutarties sąlygų vertinimo teisėjų kolegija pasisako toliau.
Dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu
43. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas pateikia ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys.
44. Nors CK 6.2283 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.2284 straipsnį, netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka CK 6.2281 straipsnyje ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nurodytas sąlygas.
45. Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas).
47. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas(žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
48. Kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 yra labai išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.2284 straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.
49. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ir atsakovės sudarytos kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose buvo nustatyti 0,1 proc. delspinigiai nuo nesumokėto kredito ar jo dalies, nuo nesumokėtų palūkanų už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį ar sumokėti palūkanas dieną. Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama pripažinti šias kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis jos atžvilgiu, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti aptartas sutarties sąlygas pagal CK 6.2284 straipsnio nuostatas ir kasacinio teismo suformuotą šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką.
50. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, ir ši teismų nustatyta aplinkybė nėra ginčijama, jog ieškovės ir atsakovės sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis ir yra sudaryta pagal atsakovės parengtas standartines sąlygas, kurios nėra individualiai šalių suderintos. Tačiau spręsdami dėl ieškovės atsakomybės proporcingumo už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą, kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktų nuostatas vertino tik ta apimtimi, kiek ji atitinka Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų netesybų dydį, ir panaikino kredito sutarties 4.5–4.6 punktų sąlygas tiek, kiek jose nustatytas dydis viršija minėto įstatymo normoje nustatytą maksimalų 0,05 procento dydį, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl šių kredito sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. neišsprendė ieškovės reikalavimo.
51. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas).
52. Taigi, jeigu teismų būtų pripažinta, kad kredito sutarties 4.5–4.6 punktų sąlygos yra nesąžiningos ieškovės atžvilgiu, šios sąlygos iš viso negalėtų būti ieškovei taikomos ab initio, t. y. nuo kredito sutarties sudarymo momento. Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu.
53. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo aptartos kasacinio teismo praktikos dėl vartojimo sutarčių sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu ir sąlygos pripažinimo nesąžininga teisinių pasekmių, netinkamai aiškino ir taikė Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir 58 straipsnio 5 dalį, dėl to galėjo būti nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Bylą nagrinėję teismai nevertino ieškovės ginčijamų kredito sutarties sąlygų sąžiningumo ieškovės atžvilgiu aspektu pagal CK 6.2284 straipsnio nuostatas, o tai yra fakto klausimas. Kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o pats nustatyti faktinių aplinkybių neturi teisės. Teismų padaryti teisės normų pažeidimai vertintini kaip esminiai, dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir vertindamas kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktus, turėtų atsižvelgti į šios nutarties 42 punkte nurodytose kasacinio teismo nutartyse nurodytą apibendrintą CK 6.2284 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktiką.
Dėl kitų ieškovės reikalavimų
54. Ieškovė 2020 m. kovo 16 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą 1) priimti jos pateikiamus naujus įrodymus ir argumentus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau; 2) taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdomąją bylą dėl turto pardavimo iš varžytinių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 25 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovės prašymą, nes teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios padėtų užtikrinti būsimo teismo spendimo įvykdymą (CPK 144 straipsnio 1 dalis, CPK 147 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu šiuo atveju ginčas vyksta dėl šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos dėl netesybų dydžio sąžiningumo vartotojo atžvilgiu, o ne viso ieškovės įsiskolinimo, dėl ko yra pradėta vykdomoji byla, todėl ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, stabdant vykdomąją bylą dėl viso įsiskolinimo išieškojimo, peržengia šios kasacinės bylos nagrinėjimo ribas.
55. Ieškovė, nesutikdama su teisėjų kolegijos priimta nutartimi, 2020 m. kovo 30 d. pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės argumentus, konstatuoja, kad ieškovės prašymo nėra pagrindo tenkinti dėl tų pačių priežasčių, kaip buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 25 d. nutartyje (CPK 144, 145 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 145, 355, 363 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Netenkinti ieškovės A. S. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė