Administracinė byla Nr. eA-1534-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02873-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Telšių rajono savivaldybė, atstovaujama Telšių rajono savivaldybės tarybos), dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Želvaičių valda“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 460 119,91 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 konstatavo, jog administracinių aktų priėmimo metu miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), ir 1,4222 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau bendrai vadinami – ir Žemės sklypai), buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas. Šiuos Žemės sklypus pareiškėjas įsigijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu iš A. V. ir D. F. V., kurių nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai. Taigi minėtu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjui priklausančius Žemės sklypus grąžinus valstybės nuosavybėn dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, pareiškėjas patyrė žalą, nes negalėjo įgyvendinti investicinio projekto – vykdyti ūkinę-komercinę veiklą (suformuoti gyvenamųjų namų kvartalą su visa infrastruktūra bei rekreacinėmis zonomis), į kurį yra investavęs (toliau – ir investicinis projektas).
2.2. Netekus dalies teritorijos pareiškėjui likusios teritorijos vystymas tapo tiesiog neperspektyvus, todėl visos pareiškėjo patirtos veiklos sąnaudos, sužlugdžius investicinį projektą, reiškia jo patirtus nuostolius. Kadangi Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, kad būtent dėl netinkamo valdžios institucijų darbo buvo atkurtos nuosavybės teisės, reiškiant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo lieka tik įrodyti žalą ir priežastinį ryšį. Įgyvendindamas investicinį projektą pareiškėjas patyrė 439 308,47 Eur nuostolių, kuriuos prašo priteisti iš atsakovo.
3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė:
3.1. Žala, kilusi iš neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, pareiškėjui yra atlyginta restitucijos būdu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016. Pareiškėjo per 10 metų neįgyvendintas investicinis projektas neturi jokio priežastinio ryšio su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016, kadangi tik dėl paties pareiškėjo neveikimo minėtas investicinis projektas yra neįgyvendintas, todėl jokia turtinė žala šiuo atveju negali būti pripažįstama. Be to, kaip nurodyta UAB „Ober Haus“ konsultacijoje dėl galimos turto kainos po restitucijos, pareiškėjui yra galimybė plėtoti gyvenamųjų namų kvartalą pagal detalųjį planą. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė nei turtinės žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą Šiaulių apygardos administracinio teismui 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 nusprendus grąžinti Lietuvos Respublikos nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, tačiau nuostoliai gali būti atlyginti tik susiję su netektu valstybinės reikšmės miškų plotu, tačiau ne visais Žemės sklypais.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 657 E. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9211 ha miško plotą, gražindamas natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su A. V. Žemės sklypus. Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 658 A. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9212 ha miško plotą, grąžindamas natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su E. V. 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą. Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ atkūrė nuosavybės teises į žemę A. V. ir E. V., grąžinant natūra laisvus (neužstatytus) bendro ploto 17,6015 ha žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise – Telšių mieste į 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą, nustatė grąžinamų natūra žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį – žemės ūkio ir specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5310) A. V. ir D. F. V. (E. V. turto paveldėtoja) pardavė UAB „Želvaičių valda“ 14,4676 ha žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5312) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda – 1,4222 ha žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5308) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda“ 1,6455 ha žemės sklypą su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). už 175 500 Lt. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė 2015 m. birželio 19 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu buvusiems savininkams buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat civilinius sandorius, susijusius su ginčo žemės sklypų nuosavybės teisės perleidimu, bei dalį detaliojo plano sprendinių ir taikyti restituciją – grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn: 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 15 264,36 Eur. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) prokurorės prašymą patenkino iš dalies ir konstatavo, kad administracinių aktų priėmimo metu miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės sklype ir 1,4222 ha žemės sklype, buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas, todėl nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikino skundžiamas administracinių aktų dalis, pripažino negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis, taip pat taikė restituciją ir grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur. Lietuvos vyriausiasis teismas, išnagrinėjęs šią administracinę bylą apeliacine tvarka, 2017 m. spalio 11 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėju, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-971-362/2016 pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 dalies panaikinimo ir kitų reikalavimų, 2016 m. balandžio 25 d. sprendime, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartimi paliktas nepakeistas, konstatavo, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos dėl netinkamo valdžios institucijų darbo. Teismas vertino, kad šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš esmės konstatuoti Tarnybos darbuotojų neteisėti veiksmai, nes, kaip pripažinta, tokią situaciją (kurioje nepagrįstai ir neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus) lėmė būtent valstybės institucijų veiksmai, tuo tarpu pareiškėjo veiksmų sąžiningumas (perkant Žemės sklypus) šioje situacijoje yra nepaneigtas.
8. Vertindamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad Žemės sklypus pareiškėjas įsigijo 2005 m. ir, kaip pats tvirtino, ketino vykdyti investicinį projektą, nes būtent dėl šio investicinio projekto įgyvendinimo jis ir buvo įsteigtas, tačiau pareiškėjas šių įsigytų Žemės sklypų nenaudojo pagal tiesioginę jų paskirtį. Pareiškėjas inicijavo detaliojo plano rengimą, siekiant suformuoti Žemės sklypus. Teismas akcentavo, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjas nuo 2005 m. Žemės sklypų įsigijimo iki 2010 m. lapkričio 25 d., t. y. po detaliojo plano patvirtinimo, per 10 metų nepakeitė Žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinės naudojimo paskirties iš „Žemės ūkio“ į „Kita“. Kadangi nurodytų Žemės sklypų paskirtis nėra pakeista, teismas vertino, kad investicinis projektas nebuvo vystomas. Šiame kontekste teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančio UAB „Ober Haus“ 2016 m. gegužės 2 d. konsultacijos „Dėl galimos turto kainos“ III priede esančias turto fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog pareiškėjas nuo Žemės sklypų įsigijimo nėra atlikęs jokių veiksmų: nėra įrengtos rekreacinės zonos, vaikų poilsio-žaidimų aikštelės, dviračių takai, pasivaikščiojimo takai, viešbučio, kavinės, automobilių parkavimo vietos, nepradėta kotedžų statyba. Iš šių nuotraukų matyti, kad tokie darbai net nepradėti (jokių parengiamųjų darbų, iš kurių būtų galima spręsti, kad čia bus vykdoma mažaaukščių namų statyba ir rengiamas gyvenamųjų namų kompleksas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. įsigyti Žemės sklypai pagal pateiktas nuotraukas yra tokios pat būklės, kaip ir prieš 10 metų, t. y. jų įsigijimo metu, ir tik pareiškėjo neveikimas lėmė, kad jis patyrė žalą ir neįgyvendina investicinio projekto, į kurį yra investavęs.
9. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 buvo taikyta restitucija ir pareiškėjui už 7,0218 ha Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn grąžintą valstybinės reikšmės miško plotą priteista 63 566,03 Eur. Šioje byloje restitucija taikyta, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių sprendimų aktų neteisėtumo, todėl pareiškėjui už prarastą turtą buvo atlyginta, t. y. žala, kilusi iš neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, pareiškėjui yra atlyginta restitucijos būdu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
10. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad netekus dalies teritorijos jam likusios teritorijos vystymas tapo neperspektyvus, o likęs turtas nuvertėjo. Pareiškėjas pats tvirtino, kad jam įsigijus Žemės sklypus, jų bendras plotas yra 20,4884 ha. Kaip minėta, valstybei iš pareiškėjo grąžinta 7,0218 ha, taigi pareiškėjo nuosavybėje liko 13,4666 ha žemės plotas. Teismui pateiktoje UAB „Ober haus“ 2016 m. gegužės 2 d. konsultacijoje dėl galimos turto kainos yra nurodyta, kad po restitucijos išlieka galimybė pareiškėjui pagal detalųjį planą plėtoti gyvenamųjų namų kvartalą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo turtas yra visiškai nuvertėjęs.
11. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis patyrė nuostolių, išmokėdamas savo darbuotojams darbo užmokesčius, teismas pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjo išmokėti darbo užmokesčiai yra susiję su netektu valstybinės reikšmės miškų plotu. Dėl žemės mokesčių mokėjimo teismas atkreipė dėmesį, jog žemės mokesčiai yra mokami už naudojimąsi žeme ir nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m., kai įsigijo Žemės sklypus, iki 2015 m. savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, faktiškai galėjo valdyti, naudoti ir disponuoti Žemės sklypais, gaudamas iš jų naudą, todėl jam buvo privalu mokėti šiuos mokesčius. Vertindamas pareiškėjo teiginį dėl mokėtų palūkanų pagal paimtas paskolos sutartis, teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo teismui pateiktas paskolos sutartis pareiškėjas 2005–2011 m. iš keturių akcininkų (V. B., J. V., A. P., O. S.) pasiskolino 714 275,00 Lt / 207 036,23 Eur. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad akcininkai bendrovei iš viso paskolino 676 564,42 Lt / 195 946,59 Eur, t. y. 37 711,00 Lt / 10 921,86 Eur mažiau negu nurodyta paskolos sutartyse. Juridinių asmenų registrui už 2014 m. pateiktoje Finansinėje ataskaitoje ilgalaikė finansinė skola nurodyta – 676 564,64 Lt. 2006 m. pareiškėjas Juridinių asmenų registrui pateiktame aiškinamajame rašte nurodė, kad Finansinei ir investicinei veiklai priskiriama: palūkanos, baudos, delspinigiai, tačiau paties pareiškėjo Juridinių asmenų registrui teikiamose 2006–2015 m. Finansinėse ataskaitose (VII straipsniuose) nepateikta jokia informacija apie priskaičiuotas (išmokėtas) palūkanas. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, padarė išvadą, kad 2005–2015 m. laikotarpiu pagal sudarytas paskolos sutartis jokios palūkanos nebuvo skaičiuojamos, nes paskolų sutartyse palūkanų mokėjimas nebuvo numatytas. Pareiškėjo teismui pateiktos paskolos sutartys, sudarytos 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir 2011 m. nenumatė palūkanų mokėjimo už suteiktas paskolas. Iš byloje esančių pareiškėjo pateiktų susitarimų dėl 2005 m. paskolų sutarčių pakeitimo, kuriuose numatytas palūkanų mokėjimas, galima daryti išvadą, kad jie buvo sudaryti ne 2006 m. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktos UAB „Želvaičių valda“ deklaracijų formos FR0711 (ir jų priedai: FR0711A, FR0711B, FR0711C ir FR0711D), kuriuose pareiškėjas nenurodė palūkanų normos (t. y. langelis C11 neužpildytas). Teismas vertino, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog paskolos buvo sudarytos būtent dėl investicinio projekto ir paskolinti pinigai panaudoti būtent investiciniam projektui. Byloje nėra pateikta duomenų, kad minėtos išlaidos (be kita ko, už įsigyto nugriauto statinio išregistravimą, kraštovaizdžio projekto vizualizaciją, projekto Žemės sklypų topografines nuotraukų ir topografinių planų parengimą) susidarė būtent dėl Žemės sklypų, taip pat dėl pareiškėjo vykdyto investicinio projekto įgyvendinimo, todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti susidariusią žalą.
12. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, įsigydamas Žemės sklypus, pats prisiėmė riziką dėl galimų kilsiančių pasekmių įgyvendinant projektą. Pareiškėjas, kaip verslo subjektas, turi organizuoti savo verslą taip, kad nesukeltų grėsmės investuotam kapitalui ir gaunamoms pajamoms, būti apdairius siekdamas sumažinti investicijų riziką, taip pat prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą už savo priimamus sprendimus Lietuvos valstybei. Teismas pabrėžė, kad laikantis priešingos nuostatos valstybei nepagrįstai būtų perkeliama privataus ūkio subjekto verslo rizika. Tokiu atveju pareiškėjo veiksmai (paslaugos pas notarą tvirtinant Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, Žemės sklypų kadastro duomenų keitimas Nekilnojamojo turto registre, detaliojo plano keitimas, Žemės sklypų formavimas, topografinių nuotraukų ir planų rengimas, vizualizacijos projektų rengimas, paimtų paskolų grąžinimas ir patirtos išlaidų, atliekant minėtus veiksmus) yra laikytini pareiškėjo savarankiškai pasirinktu veikimo modeliu, nesusijusiu su atsakovo neteisėtais veiksmais.
13. Pareiškėjui neįrodžius, kad žalą (nuostolius) jis patyrė būtent dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, teismas sprendė, kad šiuo atveju nenustatytas priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų veiksmų, taip pat neįrodytas turtinės žalos dydis kaip būtinos sąlygos reikalavimui atlyginti žalą tenkinti. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:
14.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra nepagrįsti, pats sprendimas neteisėtas, teismas bylą nagrinėjo turėdamas išankstinį nusistatymą dėl jos baigties, dėl ko neužtikrino pareiškėjo teisės į objektyvų, nešališką ir sąžiningą teismą.
14.2. Pirmosios instancijos teismas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017 nustatytus prejudicinius faktus ignoravo, visiškai neįsigilinęs į byloje esančius įrodymus bylai reikšmingas aplinkybes vertino priešingai, nei tą padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
14.3. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pacitavo teismų praktikos suformuotas priežastinio ryšio nustatymo taisykles, t. y. faktinio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymo taisykles, priimdamas skundžiamą sprendimą jomis nesivadovavo, nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio nenustatinėjo. Pateikdamas išvadas, neva pareiškėjas neįrodė vienų ar kitų patirtų nuostolių (išlaidų) sąsajų su neteisėtas viešojo administravimo subjektų veiksmais, pirmosios instancijos teismas apsiribojo deklaratyviomis frazėmis, nors į bylą pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad išlaidos, kurias pareiškėjas vertina kaip patirtus nuostolius, buvo patirtos išimtinai investicinio projekto įgyvendinimo tikslais. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus ignoravo ir į bylos medžiagą visiškai neįsigilino.
14.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjo neįgyvendintas investicinis projektas yra jo paties verslo rizika, jo nepakankamo veikimo padarinys. Ginčo atveju pareiškėjas neprašė iš atsakovo priteisti negautų pajamų dėl sužlugdyto investicinio projekto, ginčo objektas yra tik tiesioginės išlaidos, patirtos įgyvendinant investicinį projektą, ir pareiškėjo likusio turto nuvertėjimo nuostolis. Tuo tarpu kokį nuostolį negautų pajamų forma pareiškėjas patyrė dėl to, jog investicinio projekto įgyvendinti nebegalės, šioje byloje net nebuvo įrodinėjama. Pirmosios instancijos teismo teiginys apie neva nepasiteisinusią pareiškėjo verslo riziką šiame kontekste yra neaktualus ir negalėjo būti pagrindu atmesti prašymą dėl žalos atlyginimo, kadangi ginčas vyko ne dėl to.
14.5. Faktą, kad pareiškėjas pakeitė teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypai, detalųjį planą, ir ketino šioje teritorijoje vystyti investicinį projektą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017. Be to, aplinkybę, kad detalusis planas buvo pakeistas, patvirtina tiek pats byloje esantis detalusis planas, tiek Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T1-418. Pagal pakeisto detaliojo plano sprendinius iš žemės ūkio paskirties žemės suformuoti 49 žemės sklypai vienbučių gyvenamųjų namų statybai, 6 rekreacinės teritorijos žemės sklypai, 4 sklypai susisiekimo komunikacijoms įrengti, 2 sklypai inžinerinės infrastruktūros objektams įrengti ir 2 sklypai atskirų želdinių įrengimui. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas jokio investicinio projekto nevykdė, prieštarauja tiek prejudiciniams faktas, tiek byloje esantiems įrodymams ir yra nepagrįsta.
14.6. Argumentai, kad pareiškėjas neatliko ir jokių kitų parengiamųjų veiksmų, taip pat yra klaidingi, prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams, kadangi pareiškėjas įrodė, jog parengiamuosius darbus atliko: pasirengė gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinių zonų eskizo projektus ir vizualizacijas; parengė topografinius planus; nugriovė viename iš Žemės sklypų stovėjusią seną sodybą; sutvarkė elektros instaliacijos darbus; išstudijavo visas elektros tinklų atvedimo į planuojamą kvartalą alternatyvas; išsprendė kitus parengiamuosius projekto įgyvendinimo darbus. Tokio masto investicinio projekto parengiamieji darbai užtrunka pakankamai ilgai, net ir intensyviai dirbant pasirengimas užtruko daugiau nei 5 m., detalusis planas buvo patvirtintas tik 2010 m. lapkričio 25 d. Iškart po detaliojo plano parengimo sklypai statyboms nebuvo parengti ir statybos nebuvo pradėtos dėl objektyvių priežasčių – ekonomikos sunkmečio, kuris kaip „precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės“ buvo konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“. Pareiškėjas, kaip patyrusių verslininkų valdoma įmonė, siekdamas iš investicinio projekto maksimalaus pelno, elgėsi apdairiai ir protingai siekdamas sulaukti ekonomikos sunkmečio pabaigos, tačiau kaip tik tuo metu, kai pareiškėjas atnaujino investicinio projekto darbus, viešojo administravimo subjektai inicijavo procedūras dėl dalies Žemės sklypų iš pareiškėjo sugrąžinimo valstybei.
14.7. Siekdamas atskleisti visas su investicinio projekto įgyvendinimo darbų eiga susijusias aplinkybes pareiškėjas į pirmosios instancijos teismo posėdį pasikvietė vieną iš akcininkų – O. S. – kuris buvo pagrindinis parengiamųjų darbų organizatorius. Pareiškėjo atstovė paprašė teismo atvykusį asmenį apklausti teismo posėdžio metu kaip liudytoją, tačiau teisėjas šį prašymą atmetė nurodęs, kad jam įrodymų byloje pakanka. Būtent toks pasyvus teisėjo elgesys ir trukdymas šalims įgyvendinti procesines teises ginčo atveju lėmė, kad teisėjas nesuprato ir nesugebėjo atskleisti bylos esmės. Be to, teisėjas demonstravo visišką abejingumą vykstančiam ginčui, pertraukinėjo šalių atstovus prašydamas kalbėti trumpiau, šalims neturėjo jokių klausimų, nesudarė galimybių šalims pasakyti baigiamąsias kalbas, apribodamas šalis tik išsakyti nuomonę, ar prašymas yra palaikomas ir ar su juo sutinkama.
14.8. Perkeldamas visą atsakomybę už kilusius nuostolius pareiškėjui pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad sudarydamas Žemės sklypų įsigijimo sandorius, atlikdamas visas investicijas, kurios pritaikius restituciją tapo beprasmėmis ir kurių atlyginimo dabar reikalauja, pareiškėjas pasikliovė viešojo administravimo subjektų kompetencija ir galiojančių administracinių aktų teisėtumu, todėl jam neturi ir negali būti perkeliama jokia atsakomybė už šių subjektų padarytas klaidas ir neteisėtus sprendimus. Teisėtus asmenų lūkesčius tokiomis aplinkybėmis gina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika, pagal kurią pareiškėjas, žinodamas apie galiojančius oficialius administracinius aktus ir vykdydamas verslą, turi teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, kad toks verslas bus teisėtas ir sėkmingas (pelningas).
14.9. Pareiškėjas jokiais savo neteisėtais veiksmais ar neproporcinga rizika nei prie neteisėtų administracinių aktų priėmimo, nei prie neteisėto Žemės sklypų įsigijimo, nei prie dėl Žemės sklypų dalies praradimo kilusių nuostolių neprisidėjo, nuostoliai kilo tik dėl Telšių apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų – neteisėto Žemės sklypų išleidimo į civilinę apyvartą, kas reiškia, jog tarp pareiškėjo patirtų nuostolių ir neteisėtų Telšių apskrities viršininko sprendimų egzistuoja ne tik faktinis, tačiau ir teisinis priežastinis ryšys.
14.10. Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 detalusis planas tapo nebegaliojančiu visa apimtimi, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjas gali įgyvendinti detaliojo plano sprendinius 13,4666 ha ploto likusioje teritorijoje prieštarauja logikai ir teisiniam reguliavimui.
14.11. Pirmosios instancijos teismas, perrašydamas atsakovo argumentus, iškraipė turto vertintojo UAB „Ober-Haus“ išvados turinį. Pasak teismo, tolimesnis investicinio projekto vystymas yra galimas, todėl pareiškėjo Žemės sklypų dalys vertės neprarado. Tačiau UAB „Ober-Haus“ išvadoje įvertinus pareiškėjo praradimus pateikta kitokia informacija: „Labiausiai tikėtinas (galimas) nuostolis pagal 2016 m. gegužės 2 d. rinkos konjunktūros sąlygas galėtų siekti 200 000 Eur (du šimtai tūkstančių eurų)“. <...> „Nekilnojamojo turto projektų plėtra UAB „Želvaičių valda“ liekančių 10 5135 ha bendro ploto žemės sklypų teritorijoje, neturint privačioje nuosavybėje restitucijos pasekmėje prarandamų 7,0218 ha ploto žemės sklypų, nebūtų ekonomiškai naudinga, t. y. UAB „Želvaičių valda“ liekančių 10,5135 ha bendro ploto žemės sklypų teritorijoje namų valdų projektavimas, inžinerinės infrastruktūros įrengimas, aplinkos sutvarkymas bei gyvenamųjų namų statyba bei vėlesnis jų pardavimas rinkoje būtų nuostolingas“. Taigi pareiškėjas įrodė, kad dėl prarastų Žemės sklypų plotų patyrė nuostolius, kuriuos nulėmė įsigyto turto nuvertėjimas. Teismų praktikoje turto nuvertėjimas yra priskiriamas prie tiesioginių nuostolių.
14.12. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo veiklos (darbo užmokesčio) kaštų, susijusių su investicinio projekto įgyvendinimu, sumokėto žemės mokesčio, susikaupusių palūkanų, išlaidų detaliojo plano, kraštovaizdžio vizualizacijos projekto, topografinių planų parengimui, gyvenamojo namo nugriovimui, nepriskyrimo prie patirtų nuostolių. Pareiškėjo patirti nuostoliai teisinių ir faktiniu priežastiniu ryšiu yra susiję su Telšių apskrities viršininko administracijos neteisėtais sprendimais, nesant šių sprendimų, Žemės sklypai nebūtų tapę civilinės apyvartos objektais, pareiškėjui nebūtų sukurtos prielaidos įsigyti Žemės sklypų dalis, kurios vėliau buvo grąžintos valstybei, taigi pareiškėjas nebūtų patyręs jokių išlaidų ir / ar nuostolių. Pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų ar neprotingai rizikingų veiksmų, kurie nutrauktų nurodytą priežastinio ryšio grandinę ar kurie būtų pagrindas mažinti priteistinų nuostolių sumą.
14.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad pritaikius restituciją nuostoliai pareiškėjui yra atlyginti. Ginčo atveju pritaikius restituciją pareiškėjui buvo atlyginta tik valstybei grąžintų Žemės sklypų dalių rinkos vertė, tačiau ne jo patirti nuostoliai. Šioje byloje prarastų Žemės sklypų dalių vertės pareiškėjas nereikalauja, todėl pirmosios instancijos išvados apie nuostolių atlyginimą restitucijos forma yra neteisingos.
15. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:
15.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė administracinėje byloje esančią medžiagą ir įrodymus, jais remdamasis ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
15.2. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgdamas į Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017 nustatytus prejudicinius faktus. Sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sutinka su pareiškėju, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendime, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11d. nutartimi paliktas nepakeistas, konstatavo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos dėl netinkamo valdžios institucijų darbo. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš esmės konstatuoti Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų neteisėti veiksmai.
15.3. Šioje byloje pareiškėjas žalos atsiradimo faktą grindžia patirtomis išlaidomis investicinio projekto įgyvendinimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis buvo įsteigtas tik investicinio projekto įgyvendinimui, kadangi remiantis pareiškėjo 2005 m. liepos 18 d. įstatais jis vykdė 50 veiklos rūšių, nuo pastatų restauravimo, rekonstravimo, konservavimų darbų iki chemijos produktų didmeninės prekybos. Remiantis 2007 m. lapkričio 20 d. pareiškėjo įstatais, jis vykdo daugiau nei 50 veiklos rūšių, tarp kurių yra finansinis tarpininkavimas, draudimo ir pensijų lėšų kaupimas ir automobilių nuoma.
15.4. Pareiškėjas nors ir teigia ketinęs vykdyti investicinį projektą nuo 2005 m. Žemės sklypų įsigijimo iki 2010 m. lapkričio 25 d., t. y. po detaliojo plano patvirtinimo, per 10 m. nepakeitė ginčo žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties iš „Žemės ūkio“ į „Kita“, nėra įrengęs rekreacinės zonos, vaikų poilsio-žaidimų aikštelės, dviračių takų, pasivaikščiojimo takų, vasaros tvenkinio vaikams, kuris žiemą virstų ledo čiuožykla, didelio tvenkinio, viešbučio, kavinės, automobilių parkavimo vietos, nepradėta kotedžų statyba, t. y., iš A. V. ir D. F. V. 2005 m. rugpjūčio 4 d. įsigyti 14,4676 ha ir 1,4222 ha žemės sklypai yra tokios pat būklės, kaip ir prieš 10 m. jų įsigijimo metu. Minėtą faktą patvirtina teismui pateikta UAB „Ober-Haus“ 2016 m. gegužės 2 d. konsultacija dėl galimos turto kainos. Pareiškėjo per 10 m. neįgyvendintas investicinis projektas neturi jokio priežastinio ryšio su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. el-91-362/2015, kadangi tik dėl paties pareiškėjo neveikimo minėtas investicinis projektas neįgyvendintas, todėl jokia turtinė žala šiuo atveju, negali būti pripažįstama.
15.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017, palikdamas nepakeistą Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui priteista iš Lietuvos Respublikos valstybės 63 566,06 Eur suma, teisingai atlygino pareiškėjui už prarastą (Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn grąžintą) turtą, t. y. pareiškėjas grąžintas į iki pažeidimo buvusią padėtį. Pareiškėjo bandymas teismui įrodyti, kad likęs turtas yra visiškai nuvertėjęs, yra niekuo nepagrįstas, kadangi jo paties teismui pateiktoje UAB „Ober-Haus“ 2016 m. gegužės 2 d. konsultacijoje dėl galimos turto kainos nurodyta, kad „po restitucijos, yra galimybė pareiškėjui pagal detalųjį planą plėtoti gyvenamųjų namų kvartalą“. Dėl nurodytų priežasčių galima teigti, kad pareiškėjo turimas turtas yra ne tik kad visiškai nenuvertėjęs, tačiau galimas ir tolimesnis investicinio projekto plėtojimas.
15.6. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsigydamas Žemės sklypus pareiškėjas pats prisiėmė riziką dėl galimų kilsiančių pasekmių įgyvendinant projektą, dėl ko pareiškėjo teiginiai, susiję su patirta žala (nuostoliais) mokant už notarines paslaugas, įsigytų Žemės sklypų registraciją ir nugriautų statinių išregistravimą, projekto vizualizaciją, Žemės sklypų detaliųjų planų rengimą, Žemės sklypų topografinės nuotraukos ir topografinių planų parengimą, elektros instaliacijos darbus, palūkanas už gautas paskolas projekto įgyvendinimui, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius ir veiklos laikotarpiu darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, yra nepagrįsti.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog ilgą laiką įsigytuose Žemės sklypuose veikla nebuvo vykdoma dėl ekonominio sunkmečio, o atnaujintų darbų pradžia sutapo su ginču dėl Žemės sklypų grąžinimu valstybei. Tai tik dar kartą įrodo, jog teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas gana ilgą laiką šių Žemės sklypų nenaudojo pagal tiesioginę deklaruojamą paskirtį – investicinio projekto įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos (tiesioginių nuostolių), kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamo valdžios institucijų darbo atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypus, kuriuose buvo valstybinės reikšmės miško plotai, atlyginimo priteisimo.
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 657 E. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9211 ha miško plotą, gražindamas natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su A. V. Žemės sklypus. Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 658 A. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9212 ha miško plotą, grąžindamas natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su E. V. 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą. Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ atkūrė nuosavybės teises į žemę A. V. ir E. V., grąžinant natūra laisvus (neužstatytus) bendro ploto 17,6015 ha žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise – Telšių mieste į 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą, nustatė grąžinamų natūra žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį – žemės ūkio ir specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5310) A. V. ir D. F. V. (E. V. turto paveldėtoja) pardavė UAB „Želvaičių valda“ 14,4676 ha žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda – 1,4222 ha Žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda“ 1,6455 ha žemės sklypą su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). už 175 500 Lt. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė 2015 m. birželio 19 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu buvusiems savininkams buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat civilinius sandorius, susijusius su ginčo žemės sklypų nuosavybės teisės perleidimu, bei dalį detaliojo plano sprendinių ir taikyti restituciją: grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn: 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 15 264,36 Eur. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) prokurorės prašymą patenkino iš dalies ir konstatavo, kad administracinių aktų priėmimo metu miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės sklype ir 1,4222 ha žemės sklype, buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas, todėl nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikino skundžiamas administracinių aktų dalis, pripažino negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis, taip pat taikė restituciją ir grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). bei priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur. Lietuvos vyriausiasis teismas, išnagrinėjęs šią administracinę bylą apeliacine tvarka, 2017 m. spalio 11 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal šias CK normas būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, esantis priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis (žala). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi tam, kad minėtu pagrindu (CK 6.271 straipsnis) atsirastų tokia turtinė prievolė, būtina nustatyti tam tikrų tokios atsakomybės sąlygų visetą: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
20. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) konstatavus, kad nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikinus skundžiamas administracinių aktų dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus, pripažinus negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir pirkimų-pardavimų sandorių dalis, pareiškėjas patyrė nuostolių.
21. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) pagal pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 dalies panaikinimo ir kitų reikalavimų, 2016 m. balandžio 25 d. sprendime, kuris LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartimi paliktas nepakeistas, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos dėl netinkamo valdžios institucijų darbo ir kad minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš esmės konstatuoti Tarnybos darbuotojų neteisėti veiksmai, nes, kaip pripažinta, tokią situaciją (kurioje buvo nepagrįstai ir neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus) lėmė būtent valstybės institucijų veiksmai, tuo tarpu pareiškėjos veiksmų sąžiningumas (perkant Žemės sklypus) šioje situacijoje yra nepaneigtas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) buvo taikyta restitucija ir pareiškėjai už 7,0218 ha Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn grąžintą valstybinės reikšmės miško plotą buvo priteista 63 566,03 Eur. Šioje byloje restitucija taikyta, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimti administracinių sprendimų aktų neteisėtumo ir padaryta išvada, kad pareiškėjui už prarastą turtą atlyginta, t. y. žala, kilusi iš neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, pareiškėjui yra atlyginta restitucijos būdu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT praktikoje akcentuojama, kad gero valdymo principas, sprendžiant klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo klausimą, ne tik suponuoja valdžios institucijų pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet gali pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui. Sąžiningam „atimamo“ turto įgijėjui turėtų būti sumokama adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. Pyrantienė v. Lithuania, no. 45092/07, 12 November 2013, Albergas and Arlauskas v. Lithuania, no. 17978/05, 27 May 2014 ir kt.). Konkrečiuose įstatymuose nustatytos kompensacijos sąlygos yra svarbios vertinant, ar ginčijama priemone nustatyta reikiama teisinga pusiausvyra ir pareiškėjui neuždėta neproporcingos naštos. Šiuo klausimu EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, nulemia neproporcingą apribojimą (žr. The Holy Monasteries v. Greece, 9 December 1994, p. 71, Series A no. 301A; Former King of Greece and Others v. Greece [GC], no. 25701/94, p. 89, ECHR 2000XII; Zvolsky and Zvolskd v. the Czech Republic, no. 46129/99, p. 70, ECHR 2002IX; Vistinš and Perepjolkins v. Latvia [ GC], no. 71243/01, p.110, 25 October 2012). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (p. 66) EŽTT taip pat pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. Pažymėtina, kad būtinybė vadovautis tokiu EŽTT praktikoje suformuotu turto vertės kompensavimo adekvatumo, sprendžiant teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimo klausimą, aiškinimu akcentuojama ir Lietuvos teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2015, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017 ir kt.).
23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl patirtos turtinės žalos, apsiribojo deklaratyviomis frazėmis, nors į bylą pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad išlaidos, kurias pareiškėjas vertina kaip patirtus nuostolius, buvo patirtos išimtinai investicinio projekto įgyvendinimo tikslais. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus ignoravo ir į bylos medžiagą visiškai neįsigilino. Pareiškėjo teigimu, po Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016, patyrė tokią žalą (nuostolius): 408,94 Eur už notarines paslaugas, 515,81 Eur už įsigytų žemės sklypų registraciją ir nugriautų statinių išregistravimą, 16 015,99 Eur už projekto vizualizaciją, 11 389,31 Eur už žemės sklypų detaliųjų planų rengimą, 10 486,27 Eur už projekto žemės sklypų topografinės nuotraukos ir topografinių planų parengimą, 1 254,05 Eur už elektros instaliacijos darbus, 153 177,29 Eur palūkanų už gautas paskolas projekto įgyvendinimui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 5 197,31 Eur sumokėtų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių ir 40 863,50 Eur pareiškėjos veiklos laikotarpiu darbuotojams mokėto darbo užmokesčio sąnaudos. Pareiškėjo teigimu, minėti nuostoliai yra realūs.
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Žemės sklypus pareiškėjas įsigijo 2005 m. ir, kaip pats pareiškėjas tvirtina, ketino vykdyti investicinį projektą, nes būtent dėl šio investicinio projekto įgyvendinimo jis ir buvo įsteigtas, tačiau pirmosios instancijos teismo požiūriu pareiškėjas šių įsigytų Žemės sklypų nenaudojo pagal tiesioginę jų paskirtį, tai reiškia, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. įsigyti žemės sklypai yra tokios pat būklės, kaip ir prieš 10 metų, t. y. jų įsigijimo metu, ir tik pareiškėjos neveikimas lėmė, kad ji patyrė žalą ir neįgyvendina investicinio projekto, į kurį yra investavusi. Tuo tarpu apeliaciniame skunde yra teigiama, kad pareiškėjas pasirengė gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinių zonų eskizo projektus ir vizualizacijas; parengė topografinius planus; nugriovė viename iš Žemės sklypų stovėjusią seną sodybą; sutvarkė elektros instaliacijos darbus; išstudijavo visas elektros tinklų atvedimo į planuojamą kvartalą alternatyvas; išsprendė kitus parengiamuosius projekto įgyvendinimo darbus. Taip pat teigiama, kad tokio masto investicinio projekto parengiamieji darbai užtrunka pakankamai ilgai, net ir intensyviai dirbant pasirengimas užtruko daugiau nei 5 m., detalusis planas buvo patvirtintas tik 2010 m. lapkričio 25 d.; pagal pakeisto detaliojo plano sprendinius iš žemės ūkio paskirties žemės suformuoti 49 žemės sklypai vienbučių gyvenamųjų namų statybai, 6 rekreacinės teritorijos žemės sklypai, 4 sklypai susisiekimo komunikacijoms įrengti, 2 sklypai inžinerinės infrastruktūros objektams įrengti ir 2 sklypai atskirų želdinių įrengimui. Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 detalusis planas tapo nebegaliojančiu visa apimtimi, o pirmosios instancijos teismas teigia, pareiškėjas gali įgyvendinti detaliojo plano sprendinius 13,4666 ha ploto likusioje teritorijoje.
25. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi tuo, kad pareiškėjas, įsigydamas Žemės sklypus, pats prisiėmė riziką dėl galimų kilsiančių pasekmių įgyvendinant projektą ir turi organizuoti savo verslą taip, kad nesukeltų grėsmės investuotam kapitalui ir gaunamoms pajamoms, būti apdairi siekdama sumažinti investicijų riziką, taip pat prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą už savo priimamus sprendimus Lietuvos valstybei. Teisėjų kolegija neatmeta to, kad pareiškėjas turi prisiimti tam tikrą riziką vystydamas verslą, bet taip pat pabrėžia, kad negali būti atmesti pareiškėjo argumentai dėl patirtos turtinės žalos, jų net detaliai neišnagrinėjus.
26. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl patirtos turtinės žalos, susijusios su įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo detaliai išnagrinėti pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos (tiesioginių nuostolių), kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamo valdžios institucijų darbo atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypus, kuriuose buvo valstybinės reikšmės miško plotai, atlyginimo priteisimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti teisinį santykį tarp nagrinėjamu atveju prašomos turtinės žalos ir jau taikytos restitucijos (Nutarties 21 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi prezumpcijos, kad pareiškėjo veiksmai (paslaugos pas notarą tvirtinant žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, Žemės sklypų kadastro duomenų keitimas Nekilnojamojo turto registre, detaliojo plano keitimas, žemės sklypų formavimas, topografinių nuotraukų ir planų rengimas, vizualizacijos projektų rengimas, paimtų paskolų grąžinimas ir patirtos išlaidų, atliekant minėtus veiksmus) yra pareiškėjo savarankiškai pasirinktas veikimo modelis, nesusijęs su atsakovo neteisėtais veiksmais. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pritaikius restituciją nuostoliai pareiškėjui yra jau atlyginti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčo atveju pritaikius restituciją pareiškėjui buvo atlyginta tik valstybei grąžintų Žemės sklypų dalių rinkos vertė, tačiau ne jo patirti nuostoliai, o prarastų Žemės sklypų dalių vertės pareiškėjas nereikalauja. Apeliaciniame skunde pagrįstai keliamas klausimas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė esant nuostolių atlyginimą restitucijos forma. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad turtinė žala pareiškėjui jau yra atlyginta pritaikius restituciją (Nutarties 21 punktas).
27. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko detalios pareiškėjo argumentų dėl patirtos turtinės žalos analizės, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjas neįrodė, kad žalą (nuostolius) jis patyrė būtent dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, yra nepagrįsta.
28. Dėl nurodytų trūkumų išspręsti ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galima: teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr., pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimą byloje Clinique des Acacias prieš Prancūziją, par. Nr. 65399/01, 65406/01). Bendrųjų proceso principų, o ypač – teisės į apeliaciją įgyvendinimas tokioje procesinėje situacijoje, kokia susiklostė šioje administracinėje byloje, geriausiai atitinka procesinis sprendimas bylą dėl grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė