Vieša sprendimų paieška


Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-80-2009].doc
Bylos nr.: 3K-3-80/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Civilinė byla Nr

             Civilinė byla Nr. 3K-3-80/2009

                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3; 92

 

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. vasario 23 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. L. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių įrašymo į Praktikuojančių advokatų sąrašą tvarką, nepriekaištingos reputacijos, kaip sąlygos, kurią turi atitikti asmuo, pretenduojantis tapti advokatu, bei reikalavimo būti išlaikiusiam kvalifikacinį egzaminą, taip pat advokato teisinio statuso ir teisės verstis advokato praktika netekimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo panaikinti Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl atsisakymo pripažinti ją advokate ir įpareigoti Lietuvos advokatūrą įrašyti ieškovę į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą (toliau – Praktikuojančių advokatų sąrašas). Ieškovė 2007 m. rugsėjo 12 d. pareiškimu kreipėsi į atsakovą, prašydama įrašyti ją į Praktikuojančių advokatų sąrašą, bet Lietuvos advokatūros advokatų taryba (toliau – Advokatų taryba) 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atsisakė pripažinti ieškovę advokate, nes ji nebuvo išlaikiusi advokato egzamino ir nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Ieškovė į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą įrašyta pagal teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 27 d. įsakymą, o 2003 m. gruodžio 19 d. išbraukta iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagal jos pačios prašymą likviduojant jos kontorą. Iki ieškovės išbraukimo iš nurodyto sąrašo jai buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (ieškovė, teikdama valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, siekdama turtinės naudos, apgaule, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo savo naudai įgydama svetimą turtą). Po to, kai ieškovė buvo išbraukta iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, 2004 m. rugpjūčio 13 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ji nuteista už sukčiavimą ir dokumentų suklastojimą. Pagal BK 11 straipsnį šis nusikaltimas priskiriamas prie tyčinių nesunkių nusikaltimų. Ieškovės prašymo dėl pripažinimo advokate padavimo metu jos teistumas buvo išnykęs, vadovaujantis BK 97 straipsnio 6 punktu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies – panaikino Advokatų tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, pripažino ieškovę advokate ir įpareigojo Advokatų tarybą spręsti klausimą dėl ieškovės įrašymo į Praktikuojančių advokatų sąrašą Advokatūros įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovei taikytas baudžiamasis įstatymas, bet ji teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą sumokėjo 2004 m. rugpjūčio 24 d., jos teistumas išnyko po trejų metų sumokėjus baudą, todėl prašymo dėl pripažinimo advokate padavimo metu ieškovės teistumas buvo išnykęs. Teismas pažymėjo, kad atsakovo sprendimo dalis, kuria ieškovė pripažinta neatitinkanti nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, prieštarauja Advokatų tarybos sprendimo ir teismo sprendimo metu galiojusio Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintai taisyklei. Teismas pažymėjo, kad ieškovės įrašymo į advokatų sąrašą metu galiojusiame Advokatūros įstatyme nebuvo nustatyta atskirų pripažinimo advokatu ir įrašymo į Praktikuojančių advokatų sąrašą etapų; pagal tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 14 straipsnį (1994 m. rugsėjo 20 d. redakcija) asmenis į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą įrašydavo teisingumo ministras; nebuvo nustatyta pripažinimo advokatu procedūros. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo pripažinta advokate, sprendimas šiuo klausimu nebuvo priimtas, nes to nenustatyta įstatyme. Tuo tarpu išbraukiant ieškovę iš advokatų sąrašo galiojusiame Advokatūros įstatyme (1998 m. birželio 25 d. redakcija) jau buvo nustatyta pripažinimo advokatu ir įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą procedūros. Tik jas abi įvykdęs asmuo galėjo užsiimti advokato praktika. Teismas pažymėjo, kad net jeigu ieškovė ir būtų buvusi pripažinta advokate ir būtų priimtas Advokatų tarybos sprendimas dėl pripažinimo advokate, toks sprendimas pagal Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus turi būti panaikintas, kai ji buvo išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo ir kai jos reputacija dėl neišnykusio teistumo nebeatitiko Advokatūros įstatymo 9 straipsnio 2 punkto reikalavimų. Įstatyme buvo išskirtos dvi viena po kitos sekančios procedūros tampant advokatu: pripažinimas advokatu ir įtraukimas į praktikuojančių advokatų sąrašą bei dvi tarpusavyje susietos procedūros išeinant iš advokatūros: išbraukimas iš sąrašo ir sprendimo pripažinti advokatu panaikinimas. Teismas pripažino, kad reikalavimas ieškovei perlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą nepagrįstas, nes Advokatūros įstatyme yra tik reikalavimas būti išlaikius kvalifikacinį egzaminą, o nenurodyta apie jo perlaikymą po tam tikro laiko; nenustatytas jo galiojimo laikas. Ieškovė yra išlaikiusi kvalifikacinį egzaminą. Teismo manymu, nei Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 3 punktas (1998 m. birželio 25 d. redakcija), nei Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinami plečiamai; juose suformuoti reikalavimai išbrauktiems iš advokatų sąrašo asmenims būti išlaikius kvalifikacinius egzaminus ir nenurodyta, kada šie egzaminai turi būti išlaikyti. Minėtose įstatymo normose suformuoti ribojimai galioja tik asmenims, kurie tapdami advokatais buvo pasinaudoję įstatymo lengvata – nelaikė kvalifikacinio egzamino, buvo išbraukti iš advokatų sąrašo ir vėl siekia tapti advokatais. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo dalies dėl ieškovės įtraukimo į Praktikuojančių advokatų sąrašą dėl procedūros neužbaigtumo, nes ieškovė nėra atlikusi visų veiksmų, nustatytų Advokatūros įstatymo 17, 18 straipsniuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 7 d. nutartimi jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovei iš pradžių taikytina pripažinimo advokatu procedūra (Advokatūros įstatymo 7, 10 straipsniai), ir tik asmenį pripažinus advokatu, spręstinas jo įrašymo į Praktikuojančių advokatų sąrašą klausimas (Advokatūros įstatymo 17, 18 straipsniai), nes ieškovė yra praradusi advokato teisinį statusą. Teismas nurodė, kad Advokatų taryba negalėjo svarstyti ieškovės prašymo įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą klausimo be pripažinimo advokatu procedūros. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo reiškia, jog nėra sprendimo pripažinti ją advokate ir jai turi būti taikomos galiojančio Advokatūros įstatymo nuostatos, reglamentuojančios pripažinimo advokate procedūrą. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad išbraukta iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ieškovė prarado teisę verstis advokato praktika ir tuo pačiu advokato teisinį statusą, nes į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą ji įrašyta tada, kai teisės aktuose dar nebuvo įtvirtintos pripažinimo advokatu procedūros, todėl, nesant sprendimo pripažinti ją advokate, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tokio sprendimo panaikinimo. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovei 2007 m. rugsėjo 12 d. pareiškus prašymą pripažinti ją advokate, jai taikytini Advokatūros įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) II skirsnio „Asmens pripažinimas advokatu“ reikalavimai, taip pat ir reikalavimas turėti nepriekaištingą reputaciją ir išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą. Teismas padarė išvadą, kad Advokatų taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. pagrįstai svarstė ir sprendė ieškovės pripažinimo advokate klausimą, nes asmens išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo yra pripažinimo advokatu panaikinimo pagrindas (Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės nepriekaištingos reputacijos, nurodė, kad advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiškieji elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančių teisės aktų, tiek ir profesinės etikos normų, todėl nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, bet būtina jo veiksmus vertinti ir atsižvelgiant į profesinę etiką reguliuojančias normas. Tuo remdamasis ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad tikroji ieškovės atleidimo priežastis buvo jos vykdant advokato darbą atlikta nusikalstama veika, dėl kurios iškelta baudžiamoji byla ir ji nuteista dėl tyčinio nesunkaus nusikaltimo, kad ieškovė užvaldė lėšų nusikalstamu būdu už tariamai atliktas teisines paslaugas, kad baudžiamojoje byloje nustatyta daugiau kaip 30 nusikalstamos veikos epizodų, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ginčijamo Advokatų tarybos sprendimo priėmimo metu nebuvo pagrindo pripažinti ieškovę esant nepriekaištingos reputacijos Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 4 punkto pagrindu, nepaisant to, jog teistumas yra išnykęs. Teismas vertino, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėję ketveri metai šiuo konkrečiu atveju dar nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ieškovė turi nepriekaištingą reputaciją. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė iš naujo turi laikyti kvalifikacinį egzaminą, nes pagal ieškovės išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo per dvejus metus nuo advokato kvalifikacinių egzaminų išlaikymo nepripažįstamas advokatu, advokato kvalifikacinių egzaminų rezultatai netenka galios, o pagal Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1 (kai raštu prašo būti išbrauktas), 5 ar 6 punktuose nurodytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais netaikant Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl Advokatūros įstatymo normų, reglamentuojančių asmens pripažinimo advokatu tvarką, taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymu, kuriame, anot teismo, buvo nustatyta tik viena procedūra – įrašymas į praktikuojančių advokatų sąrašą, nebuvo nustatyta pripažinimo advokatu procedūros, padarė nepagrįstas ir nemotyvuotas išvadas, kad kasatorė nebuvo pripažinta advokate, jai nebuvo suteiktas advokato vardas, o advokato statusas atsirado tik įtraukus ją į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Kasatorės teigimu, tokia išvada prieštarauja Advokatūros įstatymo normoms, kas gali būti advokatu, kas laikomas advokatu, kas turi teisę juo vadintis ir teisę verstis advokato praktika (1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymo 2, 6 ir 8  straipsniai). Tokia išvada prieštarauja ir 1994 m. rugsėjo 20 d. Advokatūros įstatymui, kuriuo buvo pakeistas ir papildytas 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymas ir kuriame buvo nustatyti reikalavimai bei sąlygos asmenims, norintiems tapti advokatais. Apeliacinės instancijos teismas netyrė įrodymų, netinkamai taikė Advokatūros įstatymą, nesivadovavo kitais įstatymais ir teisės aktais, teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis, o ne teisinėmis normomis. Kasatorės teigimu, teisingumo ministras pripažindavo asmenis advokatais, kurie buvo įvykdę visus Advokatūros įstatyme nustatytus reikalavimus. Teisingumo ministras, vadovaudamasis 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymu, 1996 metais pripažino kasatorę advokate, išdavė tai patvirtinantį dokumentą, jai suteiktas advokato vardas. Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarimu konstatavo, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymo 8 straipsnį galėjo tapti advokatu, jei jis buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Advokatūros įstatyme (1994 m. rugsėjo 20 d. redakcija) buvo nurodytos tik dvi sąvokos: „advokatas“ ir „advokatų sąrašas“, tačiau apeliacinės instancijos teismas vartojo tuo metu įstatyme neegzistavusią sąvoką „įrašymas į praktikuojančių advokatų sąrašą“. Atsakovas taip pat teigė, kad nebuvo šios sąvokos nurodytos redakcijos įstatyme. Apeliacinės instancijos teismo sprendime taip pat nemotyvuota išvada, kodėl, išbraukus advokatą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, jis netenka advokato vardo be sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo procedūros. Ši išvada, kasatorės teigimu, prieštarauja Advokatūros įstatymo (1998 m. birželio 25 d. redakcija) 14 straipsnio 3 daliai, pagal kurią atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu Advokatūros įstatyme nurodytais pagrindais (Advokatūros įstatymo statymo 14 straipsnis) turi teisę Lietuvos advokatų taryba. Tuo tarpu atsakovas, turėdamas Advokatūros įstatyme įtvirtintą teisę, ja nepasinaudojo, neinicijavo teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 27 d. įsakymo, kuriuo kasatorė įrašyta į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą, panaikinimo, pats nepriėmė šiuo klausimu jokio procesinio sprendimo. Kasatorės teigimu, kita vertus, Lietuvos advokatų taryba ir neturėjo teisės atšaukti ir panaikinti sprendimo pripažinti kasatorę advokate, nes tik 2004 m. kovo 12 d. Advokatūros įstatymo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos advokatų taryba kaip juridinis asmuo pertvarkoma į Lietuvos advokatūrą, kuri gali savarankiškai pripažinti asmenis advokatais, tvirtinti advokatų kvalifikacinių egzaminų komisijos narius, savarankiškai priimti naujus įstatus ir statutą. Kasatorė 2007 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu įrašyti ją į Praktikuojančių advokatų sąrašą, t. y. galiojant 2004 m. kovo 18 d. Advokatūros įstatymo redakcijai; kasatorės prašymo turinys ir su juo pateikti dokumentai neabejotinai leido atsakovui suprasti, kad ji kreipėsi su prašymu įrašyti ją į Praktikuojančių advokatų sąrašus ir kad ji buvusi praktikuojanti advokatė nuo 1996 metų; kasatorės pareiškimas yra vienašalis sandoris, iš kurio turinio ir kasatorės veiksmų atsakovas galėjo ir turėjo suprasti pareiškime išreikštą jos valią (CK 1.64 straipsnis).
  2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis ir 2004 m. kovo 18 d. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu, priimtu 2007 m. birželio 5 d. (2007 m. birželio 21 d. redakcija), pagal kurį buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nurodytais pagrindais pripažįstami advokatais netaikant Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų, jeigu nuo išbraukimo iš advokatų sąrašų praėjo ne daugiau kaip penkeri metai. Kasatorė iš praktikuojančių advokatų sąrašų buvo išbraukta Lietuvos advokatų tarybos 2003 m. gruodžio 19 d. posėdžio sprendimu galiojant 1998 m. birželio 18 d. Advokatūros įstatymui, o 2007 m. rugsėjo 12 d. ji su prašymu kreipėsi į atsakovą leisti tęsti advokato praktiką, t. y. kasatorė atitinka 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo 24 straipsnio l punkto reikalavimus, todėl pagal šio straipsnio prasmę jai neturėjo būti suvaržymų verstis advokato praktika.
  3. Dėl advokato nepriekaištingos reputacijos aiškinimo. Pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančio Advokatūros įstatymo 17–19 straipsnius įrašant asmenį į praktikuojančių advokatų sąrašą, nenustatyta, kad turėtų būti vertinama advokato reputacija ar reikalaujama pakartotinai laikyti advokato egzaminą, ar pakartotinai prisiekti. Apeliacinės instancijos teismo sprendime pateiktas ieškovės reputacijos ir egzamino klausimo vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kitų Lietuvos teisės aktų ir bendrųjų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Kasatorės teigimu, pasibaigus bausmės (nuobaudos) galiojimo terminui, asmuo laikomas nebaustu (neteistu). Tokia pat nuostata yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, kuriame nustatytas draudimas persekioti ir bausti asmenį du kartus už tą pačią veiką. Nors kasatorė pateikė teismui įrodymų, kad yra neteista, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jos reputaciją, svarbiausiu aspektu pripažino kasatorės buvusį teistumą, bet nevertino kitų byloje esančių įrodymų apie jos reputaciją, t. y. tai, kad kasatorė per ilgametę teisinio darbo praktiką nebuvo gavusi jokių nuobaudų ar pastabų, nebuvo padariusi pažeidimų savo profesinėje veikloje; to neneigė ir atsakovas. Pagal Advokatūros įstatymo 8 straipsnį leidžiama dirbti advokatu, jeigu yra išnykęs teistumas už nesunkią baudžiamąją veiką, bet apeliacinės instancijos teismas, viršenybę suteikdamas Advokatūros etikos kodeksui, kuris yra poįstatyminis teisės aktas, nepagrįstai sprendė, kad kasatorė iš viso nebegali dirbti advokate dėl blogos reputacijos, t. y. teismas, netiksliai vartodamas Advokatų etikos kodekso sąvokas bei remdamasis nekonkrečiomis poįstatyminio teisės akto normomis, padarė netikslias išvadas dėl reikalavimų advokato reputacijai. Be to, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pažeidė Konstitucijoje įtvirtintus sąžiningumo bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas bei pareigūnus principus.
  4. Dėl advokato kvalifikacinio egzamino. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji turi laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, neatitinka Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto, pagal kurį advokato egzaminą privalo laikyti asmuo, siekiantis tapti advokatu, o ne siekiantis būti įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Kasatorės teigimu, asmeniui, siekiančiam būti įrašytam į praktikuojančių advokatų sąrašą, teisės normose nenustatyta prievolės laikyti advokato egzaminą. Kasatorė yra išlaikiusi advokato kvalifikacinį egzaminą, prieš tapdama advokate kaip tai buvo nustatyta Advokatūros įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte (1992 m. rugsėjo 16 d. redakcija), advokato praktika vertėsi nuo 1996 metų, o pagal Advokatūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalį (1998 m. birželio 25 d. redakcija) egzaminą privalo laikyti asmenys, kurie dvejus metus po jo išlaikymo nepripažįstami advokatais.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2009 m. vasario 3 d. nutartimi minėtą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti, kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria kasacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Advokatūros įstatymo teisės normas, reglamentuojančias asmens įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą ir išbraukimo iš jo bei advokato teisinio statuso ir teisės verstis advokato praktika praradimo tvarką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamam ginčui spręsti ir nustatyti, ar kasatorė ginčijamu Lietuvos advokatų tarybos sprendimu prarado advokato teisinį statusą ir teisę verstis advokato praktika, esminę reikšmę turi įstatyme nustatyti reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti advokatu.

 

Dėl reikalavimų asmeniui, siekiančiam tapti advokatu

 

2004 m. kovo 18 d. priimtas naujas Advokatūros įstatymas (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632). Ieškinio padavimo metu galiojo 2006 m. gruodžio 21 d. šio įstatymo redakcija (įstatymo Nr. X-1004. Žin. 2007, Nr. 4-156), kuria teisėjų kolegija ir vadovaujasi. Įstatymo 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui. Fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis:

  1. yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis;
  2. turi teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);
  3. turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą arba atliko ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką;
  4. yra nepriekaištingos reputacijos;
  5. moka valstybinę kalbą;
  6. išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Šis reikalavimas netaikomas asmenims, turintiems ne mažesnį kaip septynerių metų teisėjo darbo stažą arba esantiems teisės krypties socialinių mokslų daktarais ar habilituotais daktarais;
  7. neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų.

Advokatūros įstatymo 10 straipsnyje reglamentuojama pripažinimo advokatu tvarka ir nustatyta, kad sprendimą priima Lietuvos advokatūra. Šioje byloje kilo nepriekaištingos reputacijos ir advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo, kaip sąlygų, kurias turi atitikti asmuo, pretenduojantis tapti advokatu, aiškinimo klausimai. Advokatūros įstatymo 8 straipsnyje nustatyti atvejai, kada asmuo nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu. Tokie atvejai yra, jeigu asmuo:

  1. yra teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne, taip pat teistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs;
  2. yra atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, advokato padėjėjo, notaro, kandidato į notarus (asesoriaus), notaro atstovo, teismo antstolio, antstolio atstovo, antstolio padėjėjo pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiukštų darbo pareigų pažeidimą ir nuo atleidimo nepraėjo treji metai;
  3. piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
  4. neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienam privalu lakytis įstatyme nustatytų draudimų. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalis, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys ginti įstatymo dvasią, teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar profesinės etikos taisyklių nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu. Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas ar advokato padėjėjas privalo žinoti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-584/1999).

Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus atsižvelgtina į specifinę advokato padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises ir teisėtus interesus ir siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, tiek ir profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidimas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų teisingumo įgyvendinimo idėją, kaip tokią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-584/1999; 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-1243/2000).

2006 m. gruodžio 21 d. Advokatūros įstatymo redakcijos 5 straipsnyje nustatyti advokatų veiklos principai. Vieni iš jų yra advokatų veiklos teisėtumas ir nepriekaištingas elgesys (5 straipsnio 3, 6 punktai). Advokato pareiga inter alia yra sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai (Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi advokatas privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos reikalavimų. Nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, būtina jo veiksmus vertinti profesinę etiką reglamentuojančių normų kontekste.

Remdamasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad viena svarbiausių advokato teisinio statuso turėjimo ir advokato veiklos prielaidų yra nepriekaištingos asmens reputacijos (elgesio) principas. Nurodytos prielaidos išnykimas, t. y. profesinių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pažeidimas, yra pagrindas atimti asmeniui teisę verstis advokato praktika ir panaikinti advokato teisinį statusą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Advokatūros įstatymo normos turi būti aiškinamos vadovaujantis ir nepriekaištingos reputacijos principu.

 

Dėl nepriekaištingos reputacijos principo pažeidimo

 

Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar kasatorės išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu ji buvo pažeidusi nepriekaištingos reputacijos principą, nes nuo atsakymo į šį klausimą priklauso tai, prarado ji advokato teisinį statusą ar ne. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatavimas, jog advokato ar advokato padėjėjo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo veiksmai yra nepriekaištingi, savaime nereiškia, kad nepažeisti ir profesinės etikos reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-584/1999).

Šiuo­lai­ki­nė­je tei­sės eti­ko­je pri­pa­žįs­ta­ma mak­si­ma, kad joks nu­si­žen­gi­mas nė­ra toks sun­kus, jog be­są­ly­giš­kai už­kirs­tų ke­lią ad­vo­ka­tui ka­da nors kreip­tis dėl grą­ži­ni­mo. Ta­čiau tei­si­nin­kas, sie­kian­tis grą­ži­ni­mo ir įro­di­nė­jan­tis ne­pri­ekaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos at­ga­vi­mą, tu­ri pa­teik­ti aiš­kius ir įti­ki­na­mus įro­dy­mus, kad jis vyk­dė vi­sas eti­kos ir dis­cip­li­nos tai­syk­les bei ne­pra­ra­do kom­pe­ten­ci­jos. Teis­mas, nag­ri­nė­da­mas to­kią by­lą, tu­ri nu­sta­ty­ti: 1) ko­kia bu­vo pa­žei­di­mų, dėl ku­rių ad­vo­ka­tas bu­vo pa­ša­lin­tas, pri­gim­tis; 2) ko­kios as­me­ni­nės, šei­mi­nės ar ki­to­kios cha­rak­te­ris­ti­kos tu­rė­jo įta­kos pa­da­ry­ti pa­žei­di­mą, ar šios prie­žas­tys yra iš­ny­ku­sios; 3) kaip as­muo el­gė­si pa­ša­li­ni­mo me­tu; 4) ar įvy­ko as­mens, kaip ad­vo­ka­to, re­a­bi­li­ta­ci­ja; 5) ar pa­kan­ka­ma jo kom­pe­ten­ci­ja. Šiuo at­ve­ju teis­mas sua spon­te nu­sta­to, ar pra­ėjo pa­kan­ka­mai lai­ko tam, kad bū­tų ga­li­ma ver­tin­ti re­a­bi­li­ta­ci­ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-7-168/2001). Norintis susigrąžinti advokato teisinį statusą asmuo turi pateikti pagrįstų įrodymų ir įrodyti, kad įvyko jo, kaip advokato, reabilitacija.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorė vis dar negali būti laikoma esant nepriekaištingos reputacijos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino kasatorės reputaciją, nes atsižvelgė ne į visas reikšmingas aplinkybes: atsižvelgė tik į teistumą, bet neatsižvelgė į tai, kad jis išnyko, taip pat kad kasatorė nėra padariusi jokių profesinių pažeidimų. Taip pat kasatorė mano, kad, vertindamas jos reputaciją, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos advokatų etikos kodekso nuostatomis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais, bet pripažįsta pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas.

Teistumo už nesunkų tyčinį nusikaltimą išnykimas yra tik viena iš aplinkybių, vertintinų tikrinant asmens reputaciją (Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632) 8 straipsnio 1 punktas). Pagal Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 4 punktą pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse (priimtas 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime; paskelbtas teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345) ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu. Pagal Lietuvos advokatų etikos kodekso 1 punktą Lietuvos advokatai dalyvauja įgyvendinant teisingumą, atstovauja ir gina teisėtus savo klientų interesus teisme, valstybės arba savivaldybių institucijose ar kitose organizacijose. Advokato profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų: 1) klientui; 2) teismams ir kitoms institucijoms, kur jam tenka ginti kliento interesus ar jiems atstovauti ir veikti jo vardu; 3) advokato profesijai; 4) visuomenei. Advokatas visada privalo saugoti profesinę garbę ir orumą ir nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai vertino kasatorės reputaciją Advokatūros įstatymo įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632) 8 straipsnio 4 punkto aspektu, nes nagrinėjamos bylos atveju teistumo išnykimas nereiškia, jog asmuo ipso facto atgauna nepriekaištingą reputaciją, juolab kad advokatui, kaip teisinės sistemos daliai ir teisingumo įgyvendinimo dalyviui, taikomi itin aukšti profesinio elgesio standartai.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorė 2003 m. gruodžio 19 d. prašymu prašė sustabdyti jos įgaliojimus šešiems mėnesiams, o jeigu Advokatų taryba nuspręstų kitaip, – atleisti ją savo noru iš einamų pareigų, tam, jog nepakenktų advokatūros reputacijai. Kasatorė prašyme nurodė, kad sutinka atlyginti žalą, kurią padarė atlikdama pavedimus BPK 51 straipsnio tvarka, ir prašė neskirti griežčiausios nuobaudos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai atsisakė pripažinti kasatorę turint nepriekaištingą reputaciją, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo nusikalstamos veikos padarymas; nusikalstama veika padaryta tiesiogiai vykdant advokato funkcijas, profesinė veikla buvo nukreipta nusikalstamai veikai vykdyti (nustatyti daugiau kaip 30 nusikalstamos veikos epizodų), nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus ketveriems metams neįvyko kasatorės, kaip advokatės, reabilitacija. Kasatorė, sie­kian­ti grą­ži­nimo į advokatus, neįro­dė ne­pri­ekaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos at­ga­vi­mo, nepa­teik­ė aiš­kių ir įti­ki­na­mų įro­dy­mų, kad ji vyk­dė vi­sas eti­kos ir dis­cip­li­nos tai­syk­les bei ne­pra­ra­do kom­pe­ten­ci­jos. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632) 8 straipsnio 1 punktą leidžiama dirbti advokatu, jeigu yra išnykęs teistumas už nesunkią baudžiamąją veiką, bet apeliacinės instancijos teismas, viršenybę suteikdamas Lietuvos advokatūros etikos kodeksui, nepagrįstai sprendė, kad kasatorė iš viso nebegali dirbti advokate dėl blogos reputacijos. Šį kasatorės argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą, nes, pirma, Lietuvos apeliacinis teismas taikė ne Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632) 8 straipsnio 1, bet 4 punktą, t. y. kitą reputacijos vertinimo pagrindą. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepadarė išvados, kad kasatorė iš viso nebegali dirbti advokate, nes teismas iš tikrųjų konstatavo, kad kasatorė neįrodė, jog atgavo nepriekaištingą reputaciją. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė pažeidė nepriekaištingos reputacijos principą ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigta nepriekaištingos reputacijos neturėjimo prezumpcija.

 

Dėl advokato teisinio statuso praradimo

 

Byloje kilo teisės klausimas, ar iš Praktikuojančių advokatų sąrašo išbraukta kasatorė prarado advokato teisinį statusą, ar jį išsaugojo, bet neteko tik teisės verstis advokato praktika. Į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą ieškovė įrašyta 1996 m. rugsėjo 27 d. Iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ieškovė išbraukta 2003 m. gruodžio 19 d. Šių veiksmų atlikimo metu galiojo skirtingos Advokatūros įstatymo redakcijos ir skirtingas asmenų tapimo praktikuojančiais advokatais teisinis reglamentavimas. Pažymėtina, kad 1998 m. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įstatymo Nr. VIII-812; Žin., 1998, Nr. 64-1841) 4 straipsnyje nustatyta, jog asmenys, šio įstatymo įsigaliojimo dieną esantys Lietuvos Respublikos advokatų sąraše, laikomi įrašytais į Praktikuojančių advokatų sąrašą.

Pagal 1996 metais, t. y. kasatorės tapimo advokate metu, galiojusią senojo 1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją (įstatymo Nr. I-591, 1994 m. rugsėjo 20 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 89-1705) (toliau – 1992 m. Advokatūros įstatymas) taikyta vienpakopė tapimo praktikuojančiu advokatu procedūra. Advokato vardas ir teisė dirbti advokatu buvo glaudžiai susiję, neatskirti, jie atsirasdavo ir pasibaigdavo vienu metu. Advokato teisinis statusas buvo suteikiamas ir kartu įgyjama teisė verstis advokato praktika nuo tada, kai teisingumo ministras įrašydavo asmenį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą (1992 m. Advokatūros įstatymo 6, 14 straipsniai). Taigi kasatorė buvo įgijusi advokato vardą ir teisę verstis advokato praktika nuo jos įrašymo į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Asmuo prarasdavo advokato teisinį statusą ir teisę verstis advokato praktika nuo jo išbraukimo iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo (1992 m. Advokatūros įstatymo 17 straipsnis).

Pagal 2003 metais, t. y.  kasatorės išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu, galiojusią 1998 m. Advokatūros įstatymo redakciją (įstatymo Nr. VIII-811, 2000 m. liepos 17 d. redakcija Nr. VIII-1855; Žin., 2000, Nr. 64-1926) (toliau – 1998 m. Advokatūros įstatymas) taikyta (ir taikoma dabar) dvipakopė tapimo praktikuojančiu advokatu procedūra. Nurodytu įstatymu atribotos dvi procedūros – asmens pripažinimas advokatu ir asmens įrašymas į Praktikuojančių advokatų sąrašą, dėl kurių advokato teisinio statuso ir teisės dirbti advokatu atsiradimas ir pasibaigimas atskirti. Advokato teisinis statusas suteikiamas nuo Lietuvos advokatų tarybos sprendimo pripažinti asmenį advokatu priėmimo (1998 m. Advokatūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalis), o teisė verstis advokato praktika įgyjama nuo tada, kai Lietuvos advokatų taryba advokatais pripažintus asmenis įrašo į Praktikuojančių advokatų sąrašą (1998 m. Advokatūros įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 23 straipsnis). Asmuo praranda advokato teisinį statusą ir teisę verstis advokato praktika nuo juo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo (arba atšaukimo) (1998 m. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 24 straipsnio 2 punktas).

Taigi tam, kad asmuo prarastų advokato teisinį statusą pagal 1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją, turėjo būti viena sąlyga – teisingumo ministro įsakymas išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą turėjo būti dvi sąlygos: Lietuvos advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Lietuvos advokatūros sprendimas atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu.

Ieškovės išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, taip pat ir šiuo metu nenustatyta, kad, tapęs advokatu iki 1998 metų, t. y. įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros, ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmuo išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą). Tai – teisės spraga. Teisėjų kolegija ją nagrinėjamoje byloje sprendžia šalių ginčą vertindama nepriekaištingos reputacijos principo požiūriu. Pirmiau nurodyta, kad advokatu negali būti asmuo, pažeidęs profesinius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Iš tokio advokato yra atimama teisė verstis advokato praktika ir vadintis advokatu. Toks asmuo taip pat negali tapti advokatu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, Advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus kasatorę iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jos pašalinimo iš advokatų apskritai, ji prarado ir teisę verstis advokato praktika ir advokato teisinį statusą, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi tiesioginėmis  advokato funkcijomis – valstybės garantuojamą teisinės pagalbos teikimu, o tai reiškia, jog išnyko viena esminių prielaidų advokato teisiniam statusui turėti – nepriekaištingas elgesys (1998 m. Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 6 punktas). Be to, pažymėtina, kad iš žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatorė suvokė, kad yra netekusi advokato teisinio statuso, o ne tik teisės verstis advokato praktika. Antai 2003 m. gruodžio 19 d. prašymu ji prašė sustabdyti jos įgaliojimus šešiems mėnesiams, o jeigu Lietuvos advokatų taryba nuspręstų kitaip – atleisti ją savo noru iš einamų pareigų, tam, jog nepakenktų advokatų prestižui. Taip pat 2007 m. rugsėjo 12 d. prašymu kasatorė prašė pripažinti ją advokate. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad kasatorė suprato, jog buvo pašalinta iš advokatų, prarado advokato teisinį statusą ir siekė jį susigrąžinti. Tokiu atveju kasatorė suvokė, kad jai taikoma šiuo metu galiojanti dvipakopė grąžinimo į advokatus procedūra.

Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos advokatų tarybai 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu patenkinus kasatorės prašymą ir išbraukus ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, ji taip pat neteko ir advokato teisinio statuso. Atsižvelgiant į kasatorės išbraukimo iš nurodyto sąrašo priežastį, netenka esminės reikšmės ta aplinkybė, kad sprendime išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo atskirai nenurodyta, jog kasatorė prarado advokato teisinį statusą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Advokatų taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. pagrįstai svarstė ir sprendė kasatorės pripažinimo advokate klausimą, nes 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu ją išbraukus iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ji neliko advokatė, t. y prarado advokato teisinį statusą. Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą įrašyta pagal vienpakopę tapimo advokatu procedūrą kasatorė nebuvo pripažinta advokate, nes kasacine tvarka apskųstame teismo sprendime tokios teismo išvados nėra. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad kasatorė tik vienu aktu – įrašymu į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą – įgijo advokato statusą (t. y. buvo pripažinta advokate) ir teisę verstis advokato praktika. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, susijusius su buvusiu kasatorės pripažinimu advokate.

 

Dėl asmens pripažinimo advokatu procedūros taikymo

 

Byloje kilo dar vienas teisės klausimas, ar iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 2003 metais išbrauktai ir dabar (nuo 2007 metų) siekiančiai įgyti teisę verstis advokato praktika ieškovei turi būti taikoma asmens pripažinimo advokatu procedūra. Advokatų taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atsisakė pripažinti atsakovę advokate. Nurodyto sprendimo priėmimo metu pradėjo galioti nauja 2004 m. Advokatūros įstatymo redakcija (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066; Žin., 2004, Nr. 50-1632; 2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1004. Žin. 2007, Nr. 4-156). Šiame įstatyme nenustatyta, ar iki 1998 metų advokatais tapusiems, bet po to išbrauktiems iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmenims taikoma pripažinimo advokatu procedūra. Tačiau nurodytas atvejis reglamentuotas 2004 m. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nustatytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais netaikant 2004 m. Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje įvardytiems asmenims iš naujo turi būti taikoma pripažinimo advokatu procedūra ir galioja visi reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui, išskyrus reikalavimą turėti minimalų teisinio darbo stažą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovei turi būti taikoma asmens pripažinimo advokatu procedūra, nes iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ji išbraukta 2004 m. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2004 m. kovo 12 d. įstatymo Nr. IX-2056 redakcija; Žin., 2004, Nr. 50-1631) 2 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu – rašytiniu prašymu (1998 m. Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1 punktas) – ir ji yra praradusi advokato teisinį statusą.  Dėl to Advokatų taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. pagrįstai kasatorei taikė asmens pripažinimo advokate procedūrą. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė pati kasaciniame skunde pripažįsta, kad jai turi būti taikoma pripažinimo advokate procedūra, nustatyta Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066; Žin., 2004, Nr. 50-1632; 2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1004. Žin. 2007, Nr. 4-156) II skirsnyje, nes  argumentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis ir 2004 m. kovo 18 d. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, priimto 2007 m. birželio 5 d. (2007 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-1163 redakcija; Žin., 2007, Nr. 68-2650), 2 straipsnio 3 dalimi (antrasis kasacinio skundo argumentas).

Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad ji antrą kartą baudžiama už tą pačią nusikalstamą veiką. Už nusikalstamą veiką yra baudžiama bausme, tačiau jos paskyrimas nedraudžia nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikyti kitas atsakomybės rūšis ar nustatyti kitokio pobūdžio įstatymų nustatytus suvaržymus. Tokie apribojimai nėra bausmė. Iš esmės tokį principo non bis in idem aiškinimą kasacinis teismas pateikia ir kitose šios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje N. G. v. Lietuvos advokatų taryba; byla Nr. 3K-3-177/2001). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas kasatorės nelaikė esant nepriekaištingos reputacijos pagal Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 4, bet ne 1 punktą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias advokato teisinio statuso ir teisės verstis advokato praktika įgijimą bei praradimą, todėl nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apskųsto Lietuvos apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Dėl to paduotas kasacinis skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas.

CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjo, nesutinkančio su daugumos nuomone, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                      Zigmas Levickis 

 

 

                                                       

Egidijus Laužikas

 

 

                           

Sigita Rudėnaitė