Civilinė byla Nr. e2A-9-265/2021

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04311-2019-2

              Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4;

                                                                              2.6.6.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20       

                                                                    (S)                                 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės, Larisos Šimanskienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J.M. ieškinį atsakovams R. V. (R. V.), uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Baltija“, uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui, akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, trečiasis asmuo V.F..  

         Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti pasibaigusiomis visas ieškovės prievoles sumokėti už komunalines paslaugas, priskaičiuotas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d. už 27,33 kv. m bendro naudojimo buto, esančio adresu Duomenys neskelbtini, dalį, įskaitant, bet neapsiribojant prievolėmis sumokėti tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Mano Būstas Baltija“ (anksčiau – UAB „Danės būstas“) 985,05 Eur, UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui 44,52 Eur, AB „Klaipėdos energija“ 257,50 Eur, ir perkelti prievolę sumokėti už visas komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d. už 27,33 kv. m bendro naudojimo buto, esančio adresu Duomenys neskelbtini, dalį, atsakovui R. V.. Nurodė, jog ieškovė 2017 m. gruodžio 4 d. įvykusiose varžytynėse įsigijo skolininkei L. V. priklausiusias 32/100 dalis buto, esančio adresu Duomenys neskelbtini. Likusi buto dalis pagal 2018 m. kovo 21 d. dovanojimo sutartį Nr. 1574 priklausė atsakovui R.V.. Ieškovė įsigyta buto dalimi negalėjo naudotis, į savo nuosavybę nebuvo įleidžiama, kadangi varžytynėse įsigytoje buto dalyje visą laiką gyveno ir dabar tebegyvena atsakovas R. V. ir jo senelis V.F.. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3984-965/2018 nuspręsta atidalyti atsakovui R. V.ir ieškovei J.M.bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Duomenys neskelbtini, iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant atsakovo R. V. nuosavybėn 32/100 dalis ieškovei J. M.priklausančio buto, esančio Duomenys neskelbtini; ieškovei iš atsakovo R. V. priteisė piniginę kompensaciją. Pasibaigus teisminiam nagrinėjimui ir viso buto, esančio adresu Duomenys neskelbtini, savininku tapus atsakovui R. V., atsakovas R. V. ieškovei perdavė apmokėti komunalinių išlaidų, susidariusių už ieškovės nuosavybės teise turėtą buto dalį tuo laikotarpiu, kai ji buvo dalies buto savininkė, dokumentus, bendra suma 1 499,65 Eur. Kadangi tarp ieškovės ir atsakovo R. V. nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d. buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai, ginčui spręsti turi būti taikomas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.636 straipsnis. Ieškovė nebuvo sudariusi komunalinių paslaugų teikimo sutarčių – visos sutartys, sudarytos su atsakovu R. V., liko galioti nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d ir ieškovės įgytai varžytynėse 27,33 kv. m bendro naudojimo buto, esančio adresu Duomenys neskelbtini, daliai, todėl atsakovas R. V. liko atsakingas už pagal šias sutartis teikiamas paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės J. M. 159,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.   

3.       Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tarp šalių susiklostė ginčo buto panaudos santykiai, kadangi panauda yra dvišalis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi būti suderinta abiejų šalių – panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia, o panaudos sutartis, sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti rašytinė. Pažymėjo, kad byloje nėra ir duomenų, jog ieškovė būtų perdavusi neatlygintinai naudotis jos buto dalį, todėl nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog tarp šalių buvo susiklostę teisiniai panaudos santykiai.  

4.       Nurodė, kad ieškovė nuo 2017 m. gruodžio 4 d. buvo bendraturtė, kuriai asmeninės nuosavybės teise priklausė 32/100 dalys turto (buto) adresu Duomenys neskelbtini. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė turi imperatyvią iš CK 4.82 straipsnio 3 dalies kylančią pareigą apmokėti jai, kaip buto bendraturtei, 2017 m. gruodžio 4 d.–2019 m. kovo 13 d. laikotarpiu tenkančią išlaidų, skirtų bendrajai nuosavybei išlaikyti, dalį.

5.       Įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji negalėjo naudotis savo buto dalimi dėl kaltų atsakovo veiksmų, todėl, teismo nuomone, atleisti ją nuo pareigos išlaikyti turtą arba tokią pareigą sumažinti nėra teisinio pagrindo. Teismas nenustatė, jog atsakovas įvairiais būdais trukdė ieškovei patekti į butą (jos buto dalį). Byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovė, gindama savo, kaip savininkės, teises, ir siekdama valdyti ir naudotis jai nuosavybes teise priklausančia buto dalimi būtų naudojusis kitų asmenų pagalba, t. y. būtų kreipusis į antstolį dėl faktinių aplinkybių, jog atsakovas neleidžia patekti į ieškovės buto dalį, konstatavimo, ar būtų kreipusis  į policiją ar į kitą atitinkamą instituciją.

6.       Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti pasibaigusiomis visas ieškovės prievoles sumokėti už komunalines paslaugas ir perkelti prievolę sumokėti už visas komunalines paslaugas atsakovui R. V. teismas konstatavo, kad nors ieškovė jai priklausančiame bute negyveno, visos savininko teisės ir pareigos ieškovei išliko, tarp jų ir teisė rūpintis turtu, jį prižiūrėti ir išlaikyti, apmokėti išlaidas butui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Ta aplinkybė, kad ieškovė tuo metu bute negyveno, šios pareigos nepanaikina. Visi mokesčiai yra apskaičiuoti pagal ieškovei priklausiusį buto plotą ir už laikotarpį, kai ieškovė buvo jai priklausiusios buto dalies savininke.

7.       Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad kai kurie mokesčiai – mokestis už šildymą, pastovioji abonentinė mokesčių dalis, turi būti mokami, nepriklausomai nuo to, ar turtu naudojamasi. Kadangi butas būtų buvęs šildomas, o skaitiklis aptarnaujamas ir negyvenant bute ieškovei, šių mokesčių negali būti reikalaujama priteisti iš atsakovo, kaip ir mokesčio už šiukšlių išvežimą, nes mokestis už šiukšles skaičiuojamas tik vienam asmeniui – buto savininkui, kuriam ir išlieka pareiga šį mokestį mokėti. Nurodė, kad pateiktose pažymose yra nurodyta tik ieškovei pagal jai nuosavybės teise priklausančią turto dalį tenkanti mokesčių dalis, todėl, teismo manymu, šias išlaidas ieškovė patiria ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. negalėjimo naudotis turtu, o dėl to, kad nuosavybės teise valdė dalį turto, kurį ieškovė privalėjo išlaikyti. Negalėjimas faktiškai naudotis turtu šiuo atveju nepaneigia įstatyme įtvirtintos ieškovės pareigos išlaikyti savo turtą ir mokėti su šio turto eksploatavimu susijusias išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. 2018 m. liepos 23 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3984-965/2018 nustatyta, kad atsakovas R.V., kaip ginčo turto bendraturtis, turi esminį interesą naudotis daiktu, kadangi ginčo bute ilgą laiką gyvena vienos šeimos asmenys, ieškovė šiems asmenims yra visiškai svetimas žmogus, butas reikalingas atsakovui R. V. ir jo šeimai, nes jie kaip gyveno, taip ir toliau ruošiasi šiame bute gyventi, kartu su jais gyvena 94 metų amžiaus senelis, o ieškovė ginčo bute niekada negyveno, tarp šalių santykiai konfliktiniai, yra svetimi ir nepažįstami žmonės, todėl naudotis butu bendraturčiams kartu – neįmanoma, t. y. šios teismų nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai ginčo byloje ir jų nebereikia įrodinėti. Taigi, šios aplinkybės, t. y. kad apeliantė negalėjo naudotis savo buto dalimi dėl kaltų atsakovo veiksmų, laikytinos prejudicinėmis ir jų įrodinėti nereikia. Tai, kad pirmosios instancijos teismas jomis nesivadovavo, sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8.2. Kadangi byloje įrodyta, jog ieškovė įsigyta buto dalimi negalėjo naudotis dėl atsakovo R. V. kaltų veiksmų, būtent atsakovas yra atsakingas už visas komunalines išlaidas, kurios patirtos ir už apeliantės nuosavybės teise turėtą buto dalį.

8.3. Teismas apskritai nepasisakė dėl vieno iš ieškovės ieškinyje nurodytų teisinių pagrindų tenkinti ieškinį – CK 4.49 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, kadangi tik daikto perdavimu sudaroma galimybė įgijėjui naudotis perduotu daiktu pagal paskirtį, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą.

8.4. Nustačius, kad apeliantė buto dalį buvo įsigijusi varžytynėse, buto dalis jai nebuvo perduota, varžytynėse įsigyta buto dalimi apeliantė niekada nesinaudojo, vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi ji negali būti atsakinga už komunalines išlaidas dėl buto dalies, kuria nebuvo naudojamasi.

8.5. Skundžiamame sprendime nepasisakyta ir dėl CK 4.82 ir 4.83 straipsnių taikymo buto naudotojui, todėl netinkamas materialiosios teisės normų taikymas taip pat sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8.6. Nesutiktina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tarp šalių susiklostė ginčo buto panaudos santykiai.

8.7. Kadangi ieškovė nebuvo sudariusi komunalinių paslaugų teikimo sutarčių, o visos sutartys, sudarytos su atsakovu R. V., liko galioti nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d. ir ieškovės įgytai varžytynėse 27,33 kv. m bendro naudojimo buto daliai, atsakovas R.V.liko ir toliau atsakingas už pagal šias sutartis teikiamas paslaugas.

9.       Atsakovas R. V. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

9.1. Civilinėje byloje Nr. e2-3984-965/2018 sprendžiant klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo nustatyta, kad ieškovė negyveno bute Duomenys neskelbtini, tačiau ieškovė kaip neva nustatytą prejudicinį faktą mini ir visai kitą aplinkybę – kad ji negalėjo naudotis savo buto dalimi dėl kaltų atsakovo veiksmų. Ieškovė klaidina teismą, kadangi tokios aplinkybės civilinėje byloje Nr. e2-3984-965/2018 nebuvo nustatytos. 

9.2. Kadangi atsakovo kaltės klausimas nebuvo prejudicinis faktas, teismas įvertino atsakovo kaltės klausimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji negalėjo naudotis savo buto dalimi dėl kaltų atsakovo veiksmų, todėl atleisti ją nuo pareigos išlaikyti turtą arba tokią pareigą sumažinti nėra teisinio pagrindo.

9.3. Teismas teisingai konstatavo, kad nors ieškovė jai priklausančiame bute negyveno, visos savininko teisės ir pareigos ieškovei išliko, tarp jų ir teisė rūpintis turtu, jį prižiūrėti ir išlaikyti, apmokėti išlaidas butui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Ta aplinkybė, kad ieškovė tuo metu bute negyveno, šios pareigos nepanaikina. Visi mokesčiai yra apskaičiuoti pagal ieškovei priklausiusį buto plotą ir už laikotarpį, kai ieškovė buvo jai priklausiusios buto dalies savininke. 

9.4. Jei teismas atskirai ir būtų pasisakęs dėl ieškovės nurodytos teisės normos taikymo šalių santykiuose, tai nebūtų turėję reikšmės teismui padaryti kitokias išvadas dėl ieškinio pagrįstumo.

9.5. Ieškovė buto dalį įsigijo varžytynėse. Vadovaujantis CPK 715 straipsniu nuo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui, ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą.

9.6. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, todėl ir neturėjo pagrindo pasisakyti dėl CK 4.82 ir 4.83 straipsnių taikymo buto naudotojui.

10.       Atsakovė UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras skundą prašo atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

10.1. Apeliantė pagrįstai apmokestinta vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos mieste, kuri buvo skaičiuojama pagal ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantei laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. vasario 21 d. priklausė buto dalis, todėl nėra paneigta ar nuginčyta prievolė ieškovei, kaip buto dalies savininkei, mokėti mokesčius, susijusius su buto eksploatavimu ir priežiūra.

10.2. Pasisakant dėl panaudos teisinių santykių buvimo nurodytina, kad UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, apskaičiuodama vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, vadovaujasi Nekilnojamo turto registro duomenimis. CK 1.75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Taip pat CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijamu įstatymų nustatyta tvarka. 

10.3. Vien tik ta aplinkybė, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje neaptarė visų apeliantės ieškinyje išdėstytų ar teismo posėdžio metu nurodytų teiginių, savaime nereiškia, jog sprendimas yra netinkamai motyvuotas arba kad teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei ieškovo nurodytų argumentų. 

11.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo formos

13.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). 

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo

14.       Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatavus, kad ieškovė turi imperatyvią iš CK 4.82 straipsnio 3 dalies kylančią pareigą apmokėti jai, kaip buto bendraturtei, 2017 m. gruodžio 4 d.–2019 m. kovo 13 d. laikotarpiu tenkančią išlaidų, skirtų bendrajai nuosavybei išlaikyti, dalį, nuspręsta atmesti ieškovės reikalavimą perkelti prievoles atsakovui R. V., teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais: 1) sprendimo neteisėtumą lėmė nepagrįstas nesivadovavimas prejudiciniais faktais; 2) nepagrįstai konstatuota, jog tarp šalių nebuvo panaudos teisinių santykių; 3) nepasisakyta dėl CK 4.49 straipsnio 1 dalies, t. y. kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento; 4) nepasisakyta dėl CK 4.82 ir 4.83 straipsnių taikymo buto naudotojui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais atmestas ieškinys, neturi pagrindo apeliacinio skundo nuostatų vertinti kaip pagrįstų. Savo išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrįs toliau nurodytais motyvais.

15.       Vienas iš apeliacinio skundo argumentų susijęs su motyvais, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai nesivadovauta prejudicinėmis aplinkybėmis, jog apeliantė negalėjo naudotis savo buto dalimi dėl kaltų atsakovo veiksmų.

16.       Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

17.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, inter alia, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktas).  

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

19.       Viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas). 

20.       Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad 2018 m. vasario 22 d. ieškovė J. M.kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams G. V. (G. V.), R. V. dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo ir įpareigojimo netrukdyti naudotis turtu. Atsakovas R.V. šioje byloje pareiškė priešieškinį ieškovei J.M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3984-965/2018 patikslintą ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai.

21.       2018 m. liepos 23 d. sprendime teismas nurodė: „Šalys nesutaria dėl naudojimosi butu, jos tarpusavyje konfliktuoja, pažymėtina, kad ieškovė neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia buto dalimi, butu naudojasi tik atsakovai. Pažymėtina, kad ieškovė jai priklausančią buto dalį įsigijo varžytynių metu, bute iki šiol negyveno ir šiuo metu negyvena, turi mažametį vaiką. Šalys neneigia, kad tarp jų santykiai konfliktiniai, yra sveti ir nepažįstami žmonės, todėl naudotis butu bendraturčiams kartu – neįmanoma.“ Iš minėtos pirmosios instancijos teismo citatos akivaizdu, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog ieškovė neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia buto dalimi, nedetalizuota, t. y. nėra tirtos ir vertintos aplinkybės, dėl kokių priežasčių ieškovė nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančia buto dalimi. Pastebėtina ir tai, kad ieškovės patikslintas ieškinys, kuriuo ji prašė nustatyti buto naudojimosi tvarką ir įpareigoti netrukdyti naudotis turtu, atmestas. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantė, civilinės bylos Nr. e2-3984-965/2018 nagrinėjimo metu nebuvo konstatuota, jog ieškovė J. M. negalėjo naudotis savo buto dalimi dėl kaltų atsakovo R. V. veiksmų.

22.       Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas R. V. įvairiais būdais trukdė ieškovei patekti į butą (jos buto dalį). Pastebėtina ir tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog ieškovė; gindama savo, kaip savininkės, teises bei siekdama valdyti ir naudotis jai nuosavybes teise priklausančia buto dalimi būtų naudojusis kitų asmenų pagalba, t. y. būtų kreipusis į antstolį dėl faktinių aplinkybių, jog atsakovas neleidžia patekti į ieškovės buto dalį, konstatavimo, ar būtų kreipusis  į policiją ar į kitą atitinkamą instituciją. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Atsakovas R.V., atsikirsdamas į šiuos apeliantės argumentus, pabrėžia, jog ieškovės buto dalimi, įsigyta varžytynėse, naudojosi ne jis, o jo motinos L. V., kurios buto dalį varžytynėse įsigijo ieškovė, tėvas V. F..

23.       Taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ne tik pagrįstai nevertino Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3984-965/2018 nustatytų aplinkybių kaip prejudicinių nagrinėjamai bylai, tačiau ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės nurodyti paaiškinimai nėra pakankami konstatuoti, kad jai nuosavybės teise priklausančia dalimi ieškovė negalėjo naudotis dėl kaltų atsakovo R. V. veiksmų.

24.       Kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog priešingai, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovę ir atsakovą R. V. siejo panaudos teisiniai santykiai.

25.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pastebėjimu, jog vien tik aplinkybė dėl rašytinės panaudos sutarties nebuvimo negali lemti išvados apie panaudos teisinių santykių neegzistavimą, kadangi kasacinis teismas yra nurodęs, jog panaudos sutarties neįforminimas raštu nedaro šios sutarties negaliojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015), kai nėra rašytinės panaudos sutarties, tai šalių ginčą nagrinėjančiam teismui neužkerta kelio tokį susitarimą pripažinti buvus sudarytą, atsižvelgiant į jį patvirtinančias faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016). Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama išvadai apie tarp ieškovės ir atsakovo R. V. egzistavusius / egzistuojančius panaudos teisinius santykius.

26.       Visų pirma, pasisakydamas dėl šio apeliacinio skundo argumento, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, pagal kurią, panaudos sutartis pagal CK 6.629 straipsnyje įtvirtintą panaudos sutarties apibrėžtį yra realinis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018). Panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Pastebėtina, jog atsakovas R. V. nuosekliai įrodinėjo, jog jis negyveno / negyvena ieškovei priklausančioje buto dalyje, t. y. teigė, jog ieškovė jam neperdavė jos turimos turto dalies naudotis, o jis jos nepriėmė.

27.       Antra, išvadą, jog tarp šalių nebuvo panaudos teisinių santykių, sustiprina ir ieškovės nenuosekli pozicija. Kaip jau minėta šioje nutartyje, 2018 m. vasario 22 d. ieškovė J.M. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams G.V. ir R. V. dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo bei įpareigojimo netrukdyti naudotis turtu, t. y. minėtos bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįrodinėjo, jog ji perdavė jai nuosavybės teise priklausančią dalį naudotis atsakovui R. V.. Priešingai, ieškovės teigimu, atsakovas naudojosi jai nuosavybės teise priklausančia buto dalimi be jokio teisinio pagrindo, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei naudotis jos turtu.

28.       Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė buvo perdavusi jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį naudotis atsakovui R.V., taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas priėmė šį turtą naudoti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog šalių nesiejo panaudos teisiniai santykiai.

29.       Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia proceso teisės pažeidimo, jog skundžiamame sprendime nėra išsamiai pasisakyta dėl CK 4.82 ir 4.83 straipsnių taikymo buto naudotojui. Visų pirma, kaip jau minėta, šioje byloje nėra įrodyta, kad ieškovei priklausančia buto dalimi laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d. naudojosi atsakovas R. V.. Antra, vėlgi pastebėtinas ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių prieštaringumas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-3984-965/2018 atsakovas R. V. paaiškino, jog atsakovas buvo apeliantės varžytynėse įsigyto buto dalies naudotojas, o kadangi nuo nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 13 d. ieškovės nuosavybės teise turėtoje buto dalyje visą laiką gyveno jo senelis V.F., todėl, ieškovės teigimu, visas išlaidas, kurias už komunalines paslaugas reikalaujama apmokėti iš ieškovės, turi atlyginti ne ieškovė, o atsakovas R. V.. Iš apeliacinio skundo argumentų nėra aišku, kas iš tiesų, pasak ieškovės, gyveno jai nuosavybės teise priklausančioje buto dalyje – atsakovas R. V. ar jo senelis V. F.. Trečia, iš apeliacinio skundo nėra aišku, kokią teisinę reikšmę minėtų straipsnių nuostatų išsamus aptarimas turėjo ar galėjo turėti skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Iš patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė nurodė, jog CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, o CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Taigi, pasak ieškovės, įstatymu pareiga apmokėti šias išlaidas priskirta butų ir kitų patalpų savininkui. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovės argumentams, jog bendraturtis (šiuo atveju ieškovė) privalo padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, taip pat privalo apmokėti išlaidas šiam turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Nesant detalesnio šio apeliacinio skundo pagrindimo, kolegija neturi galimybės šiuo klausimu pasisakyti plačiau.

30.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su apeliacinio skundo nuostata, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, t. y. kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento.

31.       Pasisakydama dėl šio skundo argumento, kolegija pažymi, jog ieškovė skolininkei L.V. priklausiusias 32/100 dalis buto, esančio adresu Duomenys neskelbtini, įsigijo 2017 m. gruodžio 4 d. įvykusiose varžytynėse. CPK 715 straipsnyje, kuriame reglamentuotas iš varžytynių parduoto nuosavybės teisės perėjimo momentas, yra nustatyta, kad nuo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui, ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą. Taigi ieškovė nuosavybės teisę į buto dalį įgijo ne nuo faktinio buto dalies perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis), o nuo buto dalies pardavimo iš varžytynių akto surašymo momento (CPK 715 straipsnis).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aplinkybė, jog ieškovės vardu nebuvo sudarytų komunalinių paslaugų teikimo sutarčių, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė – buto bendraturtė – neturi prievolės apmokėti  minėtas išlaidas.  Ir UAB „Mano Būstas Baltija“, ir UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, AB „Klaipėdos energija“ sąskaitas ieškovei yra išrašę už tą laikotarpį, kai ji buvo buto dalies savininkė, ir tokius savo sprendimus motyvavo aktualiais ginčui teisės aktais, kuriuose prievolė mokėti mokesčius siejama su nekilnojamojo turto nuosavybės teisės faktu. Todėl įvertinus, jog buto dalies, pagal kurią yra apskaičiuoti mokesčiai, savininke buvo ieškovė (šie duomenys buvo išviešinti Nekilnojamojo turto registre), o sąskaitos jai išrašytos už bendro turto išlaikymą bei komunalinių atliekų tvarkymą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būdama dalies buto savininke ir bendraturte ieškovė privalo atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis ir tinkamai įvykdyti savo prievoles tretiesiems asmenims.

33.       Apibendrinant tai, kas nurodyta ir aptarta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovės reikalavimas pripažinti pasibaigusiomis visas jos prievoles sumokėti už komunalines paslaugas ir perkelti prievolę sumokėti už visas komunalines paslaugas atsakovui R. V. yra nepagrįstas. 

34.       Kolegija pažymi, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

         Dėl bylos procesinės baigties

35.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

36.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

37.       Apeliantės skundo netenkinus jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

38.       Atsakovas R. V.pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodoma, jog valstybė nagrinėjamoje byloje patyrė 144,00 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Todėl valstybei iš ieškovės priteistina 144,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t  a  r i a :

           Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

           Priteisti iš ieškovės J.M. 144,00 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą (AB „Swedbank“, sąskaita Nr. LT247300010112394300; AB „Citadele“, sąskaita Nr. LT787290000000130151; AB Luminor bank, sąskaita Nr. LT744010051001324763; AB SEB bankas, sąskaita Nr. LT057044060007887175; AB Šiaulių bankas, sąskaita Nr. LT327180000000141038; ,„Danske Bank ?/S“, Lietuvos filialas, sąskaita Nr. LT747400000008723870; UAB Medicinos bankas, sąskaita Nr. LT427230000000120025), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjai                                                                                                             Aušra Maškevičienė

                                                                                                                           Larisa Šimanskienė

                                                                                                                           Alvydas Žerlauskas