Civilinė byla Nr. e2A-729-852/2020

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00743-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.12; 2.6.10.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Re-mono“ dėl turtinių teisių pripažinimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Re-mono“ priešieškinį ieškovei A. L. dėl daikto grąžinimo teisėtam valdytojui ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. L. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į turtinę teisę, įvykdžius lizingo sutarties sąlygas, įgyti nuosavybėn transporto priemonę LEXUS RX 450H, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad ji ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Re-mono“ vadovas Ž. L. nuo 2014 m. gyveno kaip sugyventinai, (duomenys neskelbtini) ieškovei ir Ž. L. gimė sūnus. Ieškovė ir Ž. L. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Ieškovė nurodė, kad keletą kartų per mėnesį vyksta į Lenkiją prekių, o vėliau jomis prekiauja, o toks jos darbo pobūdis lemia tai, jog jai nuolatos reikalingas automobilis. Dėl to, 2017 m. pabaigoje, nusprendė, kad jai reikia įsigyti naują automobilį, kadangi turėtasis nebeatitiko jos poreikių. Ji 2018 m. sausio mėnesį turgavietėje išsirinko LEXUS RX 450H visureigį, tačiau jo kaina buvo pernelyg didelė. Tuomet automobilio pardavėjas pasiūlė automobilį įsigyti lizingo būdu. Jai tai netiko, nes jos santaupos – apie 16 000 Eur, o trūkstamos sumos lizingo bendrovė jai veikiausiai nesuteiks, nes ji tuo metu buvo vieniša mama, viena auginanti tris vaikus ir turinti būsto kreditą. Tuomet jos sužadėtinis Ž. L. ėmė siūlyti automobilį pirkti jo įmonės UAB „Re-mono“ vardu, netgi nurodė, kad ji per mėnesį turės mokėti apie 200-300 Eur dydžio įmokas. Ieškovės teigimu, ji buvo įsitikinusi, kad būsimas sutuoktinis veikia jos ir šeimos interesais, todėl 2018 m. sausio 26 d. vėl atvyko į automobilių pardavimo aikštelę, iš savo asmeninių santaupų už automobilį LEXUS RX 450H, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybiniai numeriai suteikti vėliau), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėjo apie 10 154 Eur (tikslios sumos neprisimena), apie 4 000 Eur mokėjo grynaisiais be jokių kvitų, o likusi mokėtina suma, sudariusi apie 11 846 Eur, turėjo būti sumokėta lizingo bendrovės. Tokiu būdu automobilis LEXUS RX 450D buvo įgytas atsakovo UAB „Re-mono” vardu, su akcine bendrove (toliau – AB) Šiaulių bankas sudarius lizingo sutartį. Nuo pat transporto priemonės įgijimo, automobiliu naudojasi tik ji, rūpinasi automobilio priežiūra, moka draudimo įmokas. Atsakovo vadovui Ž. L. ji kas mėnesį sumoka 280-300 Eur įmonės įsipareigojimų pagal lizingo sutartį dengimui. Kiekvieną kartą grynaisiais pinigais ji perduoda Ž. L. įmonės sumokėtas transporto priemonės draudimo sumas. Tačiau  2018 m. gruodžio mėnesį kilus konfliktui, Ž. L. paliko šeimą ir ėmė reikalauti grąžinti jam transporto priemonę. Ieškant kompromisų Ž. L. žadėjo perleisti ieškovei transporto priemonę, tačiau kilus dar didesniems nesutarimams dėl vaiko priežiūros ir išlaikymo, jis atsisakė pasirašyti automobilio perleidimo ieškovei sutartį. Ieškovė nurodė, kad ji siekia toliau vykdyti lizingo sutarties sąlygas, kurias įvykdžius jai atitektų turtinė teisė įgyti transporto priemonę asmeninėn nuosavybėn. Ji ne kartą siūlė UAB „Re-mono“ direktoriui Ž. L., kad ji pasiskolins lėšų ir iškart sumokės visą likusią UAB „Re-mono“ skolą AB Šiaulių bankui. Tuomet ji turėtų teisę transporto priemonę įgyti asmeninėn nuosavybėn. Tai niekaip neatsilieps trečiojo asmens teisėtiems interesams, nes lizingo sutartis bus vykdoma joje nustatyta tvarka bei terminais.

2.       Atsakovas UAB „Re-mono” su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: įpareigoti A. L. grąžinti teisėtam valdytojui UAB „Re-mono” lengvąjį automobilį LEXUS RX 450H, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), jo raktelius ir dokumentus (techninį pasą), o A. L. nevykdant šio įpareigojimo UAB „Re-mono” naudai skirti 15 Eur dydžio baudą už kiekvieną sprendimo neįvykdymo dieną; priteisti UAB „Re-mono” iš A. L. 1 968,93 Eur nuostolių atlyginimą ir procesines palūkanas nuo šio priešieškinio pateikimo teismui dienos. Nurodė, kad UAB „Re-mono“, UAB „MOBILETRADE” ir AB Šiaulių bankas 2018-01-26 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. FV-181-06038, o UAB „Re-mono” ir AB Šiaulių bankas tą pačią dieną sudarė lizingo sutartį Nr. FV-181-06038, pagal kurios specialiąsias sąlygas atsakovui buvo perduotas naudoti pirkimo-pardavimo sutartimi banko įgytas lengvasis automobilis LEXUS RX 450H, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Lizingo sutarties, turto priėmimo-perdavimo akto, bei 2018-01-26 UAB „MOBILETRADE” ir banko išduotu patvirtinimu/įgaliojimu ieškovui buvo suteikta teisė įregistruoti automobilį įstatymų nustatyta tvarka, įmonė UAB „Re-mona“ nurodant valdytoju, o banką – savininku. Lizingo sutarties pagrindu atsakovas turi išvestinę automobilio valdymo teisę ir yra teisėtas automobilio valdytojas. Įmonei priėmus ir įregistravus automobilį jo rakteliai ir dokumentai buvo UAB „Re-mono“ vadovo Ž. L. žinioje. Ž. L. gyvenant kartu su ieškove, automobilio rakteliai ir dokumentai buvo laikomi jų bendroje gyvenamojoje vietoje. A. L. prireikus pasinaudodavo automobiliu. Ieškovei ir Ž. L. pradėjus gyventi atskirai, A. L. leido suprasti, kad automobilį pageidauja pasilikti savo ir savo vaikų poreikių tenkinimui, faktiškai užvaldė automobilio raktelius. Ieškovui pradėjus reikalauti grąžinti automobilį, ieškovė jo negrąžina iki šiol. Paaiškino, jog nuo 2018 m. gruodžio 22 d., kai atsakovo vadovas ėmė gyventi atskirai nuo savo sutuoktinės A. L., įmonė negali naudotis jai priklausančiu automobiliu. Dėl to įmonė patiria nuostolius dėl automobilio, kuriuo negali naudotis įmonė, potencialios finansinės vertės, KASKO draudimo išlaidų ir automobilio nuvertėjimo. Automobilio potenciali finansinė vertė (t. y. finansinė vertė, kurią sukurtų automobilio kainą atitinkančios sumos panaudojimas analogiško turto įsigijimui) nustatoma atsižvelgiant į tai, kad pagal lizingo sutartį atsakovas bankui moka 3,9 proc. metines palūkanas, todėl vien negalėjimas naudotis 22 000 Eur kainuojančiu automobiliu atsakovui per metus sukelia 858 Eur nuostolį (tai atitinka 71,5 Eur per mėnesį ir 357,50 Eur per 5 mėnesius, t.y. nuo 2018 m. gruodžio iki 2019 m. gegužės). KASKO draudimo išlaidas sudaro po 73,95 Eur už kiekvieną mėnesį pirmaisiais Lizingo sutarties galiojimo metais ir po 72,52 Eur už kiekvieną iš keturių mėnesių antraisiais lizingo sutarties galiojimo metais (290,08 Eur). Kadangi vidutinė tokio modelio automobilio kaina nuo 2018-12 iki 2019-05 nukrito apie 5,67 proc. (27700 Eur-26130 Eur) pagal Lietuvos Respublikos muitinės ir kitų Lietuvos Respublikos valstybės institucijų oficialiai naudojamus palyginamuosius VšĮ „Emprekis” duomenis, 22 000 Eur kainavusio automobilio nuvertėjimas dėl natūralaus 5,67 proc. nusidėvėjimo per šį laikotarpį sudaro 1 247,40 Eur. Per 5 mėnesius nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. gegužės mėn. atsakovo patirta žala negalint naudotis automobiliu sudaro 1 968,93 Eur.

3.       Ieškovė su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas apgaule siekia pasisavinti automobilį, įgytą už jos asmenines lėšas. Dėl reikalavimo atlyginti nuostolius nurodė, kad neaišku, kaip atsakovas apskaičiavo savo tariamų nuostolių sumas. Ieškovė nesutinka su tuo, kad atsakovas, negalėdamas naudotis automobiliu, patiria nuostolius lygius automobilio vertei ir bankui mokamoms palūkanoms, kadangi lizingo įmokas bankui moka pati ieškovė savo asmeniniais pinigais juos perduodama atsakovo vadovui. Be to, ieškovė negali būti atsakinga už automobilio natūralų nusidėvėjimą ir tai negali būti laikoma atsakovo nuostoliais.

4.       Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, prašydama pripažinti jai teisę įgyti automobilį nuosavybėn, neprisiima jokių įsipareigojimų bankui, o nenurodžius, kas vykdys įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, būtų iš esmės pažeista banko, kaip turto savininko ir lizingo davėjo teisė atgauti sumokėtas lėšas ir gauti sutartyje numatytus mokėjimus. Nurodė, kad bankas, neturėdamas ieškovės sutikimo dėl asmens duomenų naudojimo, negali vertinti ieškovės mokumo.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti iš dalies: įpareigoti A. L. grąžinti UAB „Re-mono” lengvąjį automobilį LEXUS RX 450H, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), jo raktelius ir techninį pasą; kitoje dalyje priešieškinį atmetė. Teismas taip pat UAB „Re-mono” iš A. L. priteisė 960 Eur bylinėjimosi išlaidas ir valstybei iš A. L. priteisė 8,75 Eur. Teismas nustatė, kad 2018-01-26 tarp UAB „Re-mono” ir AB Šiaulių bankas buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. FV-181-06038 dėl lengvojo automobilio LEXUS RX 450H, 2014 m. įsigijimo už 22 000 Eur iš UAB „MOBILETRADE” ir jo perdavimo UAB „Re-mono” valdyti ir naudoti. Vykdant lizingo sutartį, 2018-01-26 buvo sudaryta trišalė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. FV-181-06038 tarp UAB „Re-mono” (klientas), UAB „MOBILETRADE” (pardavėjas) ir AB Šiaulių bankas (pirkėjas), pagal kurią bankas iš UAB „MOBILETRADE” už 22 000 Eur nupirko naudotą lengvąjį automobilį LEXUS RX 450H, 2014 m. Sutartyje nurodyta, kad 10 154 Eur pardavėjui sumokėjo klientas iki sutarties pasirašymo, o likusią kainos dalį – 11 846 Eur sumoka bankas. Teismas nurodė, kad 2018-01-25 UAB „Re-mono” kasos išlaidų orderis Nr. 18-2 patvirtina, kad iš įmonės kasos buvo išduota 10 000 Eur atsiskaitymui su UAB „MOBILETRADE” už automobilį LEXUS RX 450H. Iš 2018-01-26 UAB „MOBILETRADE” kasos pajamų orderio matyti, kad UAB „Re-mono” direktorius Ž. L. sumokėjo 10 000 Eur, apmokėdamas už automobilį LEXUS RX 450H. Įrodymų, kad ieškovė būtų atlikusi mokėjimus pagal pirkimo- pardavimo ar lizingo sutartis, nėra. Teismas pažymėjo, kad ieškovė šių sutarčių ar atskirų jų punktų neginčija, tačiau reikalauja pripažinti jai teisę, įvykdžius lizingo sutarties sąlygas, įgyti nuosavybėn transporto priemonę. Toks ieškovės reikalavimas iš esmės reiškia reikalavimą pakeisti lizingo sutarties šalį – lizingo gavėją kitu asmeniu, t.y. UAB „Re-mono” pakeisti A. L.. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisė į daiktą įgyjama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 str. nurodytais būdais, tame tarpe – pagal sandorius. Šiuo atveju 2018-01-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FV-181-06038 pagrindu AB Šiaulių bankas tapo ginčo automobilio savininku, o 2018-01-26 lizingo sutarties Nr. FV-181-06038 pagrindu UAB „Re-mono” tapo ginčo automobilio valdytoju ir naudotoju, bei įgijo teisę, įvykdžius visas lizingo sutarties sąlygas, šį automobilį įgyti nuosavybėn, o AB Šiaulių bankas prisiėmė pareigą automobilį perleisti UAB „Re-mono” nuosavybėn. Teismas pažymėjo, kad atsakovas UAB „Re-mono“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio turtas, teisės, pareigos ir atsakomybė yra atskirtos nuo jo dalyvių turto, teisių, pareigų ir atsakomybės (CK 2.33 str. 1 d., 2.50 str.). Atsakovas – juridinis asmuo – nėra tapatinamas su jo vadovo Ž. L. asmeniu. Todėl ieškovės ir Ž. L. šeimos gyvenimo aplinkybės, jų asmeniniai tarpusavio santykiai, veiksmai ir susitarimai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl lizingo sutartimi UAB „Re-mono” įgytų teisių ir prisiimtų įsipareigojimų perkėlimo ieškovei. Sutartinės prievolės vykdymas už kitą asmenį, prievolę įvykdžiusiam asmeniui jokių sutartimi numatytų teisių ir pareigų nesukuria. Už kitą asmenį prievolę įvykdęs asmuo įgyja regreso teisę į skolininką, tačiau neįgyja jo teisių ir pareigų pagal sutartį (CK 6.50 str., 6.51 str.). Taigi ieškovė, teigdama, kad lizingo sutartį atsakovas vykdo jos pinigais, turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų iš jos gautus pinigus. Tačiau pinigų perdavimo atsakovui faktas, jeigu toks būtų įrodytas, neduoda pagrindo ieškovei reikalauti nuosavybės teisės į automobilį, kaip lizingo sutarties objektą. Nei vienai sutarties šaliai nesutinkant, kad lizingo gavėjas būtų pakeistas ieškove, tenkinti ieškinio nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Re-mono“ yra teisėtas automobilio LEXUS RX 450H, valdytojas 2018-01-26 lizingo sutarties Nr. FV-181-06038 pagrindu. Atsakovas pripažino, kad atsakovo vadovui Ž. L. gyvenant kartu su ieškove, automobiliu naudojosi ieškovė, kad automobilis buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti. Duomenų, kad ieškovės naudojimosi automobiliu teisėtumas būtų buvęs ginčytas, byloje nėra. Ieškovės ir Ž. L. šeimoje kilus konfliktams ir, kaip nurodo šalys, Ž. L. nuo 2018-12-22 pradėjus gyventi atskirai nuo savo sutuoktinės, Ž. L. pareikalavo iš A. L. grąžinti automobilį įmonei. Šiuo atveju Ž. L. veikė ne kaip ieškovės sutuoktinis, bet kaip įmonės vadovas. CK 4.34 str. 1 d. nustato, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Todėl teisėtam valdytojui pareikalavus grąžinti jam automobilį, ieškovei atsirado pareiga jį grąžinti atsakovui. Ieškovei toliau valdant automobilį prieš atsakovo valią, jos valdymas iki pareikalavimo grąžinti buvęs sąžiningu, tapo neteisėtu ir ieškovė privalo grąžinti automobilį atsakovui. Taip pat teismas nurodė, kad nuostolių atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma. Tam, kad asmeniui atsirastų civilinė atsakomybę, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), žala (nuostoliai) (CK 6.249 str.), priežastinis ryšys tarp asmens neteisėtų veiksmų ir nuostolių (CK 6.247 str.) bei asmens kaltė (CK 6.248 str.). Visas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalo įrodyti jos reikalaujantis asmuo (CPK 178 str.), šioje byloje – atsakovas. Tik nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas, asmens kaltė yra preziumuojama (CK 6. 246 str. 1 d.). Teismas pripažino, kad ieškovė, negrąžindama automobilio atsakovui elgiasi neteisėtai. Spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kada oficialiai kreipėsi į A. L. su reikalavimu grąžinti automobilį įmonei, todėl nuostolių skaičiavimas nuo 2018 m. gruodžio mėnesio yra nepagrįstas. T.y. atsakovas neįrodė reikalaujamos priteisti sumos pagrįstumo. Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Atsakovas nuostoliais įvardija pagal lizingo sutartį mokamas palūkanas ir draudimo įmokas, automobilio amortizaciją. Tačiau šias išlaidas atsakovas patiria ne dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, bet lizingo sutarties pagrindu, o natūralus automobilio nusidėvėjimas vyksta nepriklausomai nuo jo naudojimo teisėtumo ir to, kas automobilį naudoja. Todėl teismo vertinimu, atsakovo nurodytas sumas laikyti jo nuostoliais, atsiradusiais dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo. Be to ieškovo nurodyti nuostoliai negali būti laikomi nuostoliais CK 6.249 str. prasme. Atsakovui neįrodžius nuostolių ir priežastinio ryšio, priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo teismas atmetė. Teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu ieškovė įpareigojama atsakovui perduoti turtą. Ieškovei nevykdant sprendimo, jį gali įvykdyti antstolis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CPK) 765 str. nustatyta tvarka. Todėl nesant įstatyme numatytų sąlygų spręsti dėl baudos nustatymo ieškovei už teismo sprendimo nevykdymą, šis atsakovo reikalavimas atmetamas. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Ieškovė A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Apeliantė mano, kad teismo sprendimas buvo priimtas deramai neišanalizavus visos bylos medžiagos, neapklausus liudytojų, kuriuos apklausti buvo prašoma dar ieškinio pateikimo metu, apie kurių gyvenamąją vietą duomenis rinko pati ieškovė, kurie būdami atsakovo atstovo Ž. L. giminaičiai, būtų galėję paliudyti ieškinyje nurodytas aplinkybes. Dar bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad UAB „Re-mona“ atstovas naudojo praktiką, kuomet jo artimi asmenys pirkdavo turtą jo įmonės vardu. Kitaip tariant, ne tik ieškovė už savo lėšas įsigijo transporto priemonę, kuri buvo įregistruota įmonės vardu, tačiau ir įmonės vadovo sūnus M. L. įmonės vardu yra įsigijęs transporto priemonę. Ieškovė mano, kad byla turi būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų apklausti liudytojai ir ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Apeliantė pažymi, kad ieškiniu nesiekė keisti lizingo sutarties sąlygų, nesiekė apriboti ir/ar jokia forma bei apimtimi sumažinti AB Šiaulių banko teisių į transporto priemonę. Ieškovė siekė toliau vykdyti faktines lizingo sutarties sąlygas, kurias įvykdžius jai atitektų turtinė teisė įgyti transporto priemonę asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė pažymi, kad ji ir Ž. L. yra sudarę vedybų sutartį, kuria yra nustatytas atskiro turto teisinis režimas. Ieškovė ne kartą minėjo UAB „Re-mono“ direktoriui sutuoktiniui Ž. L., kad ji pasiskolins lėšų ir iškart vienu mokėjimu padengs visą likusį UAB „Re-mono“ įsipareigojimų AB Šiaulių bankas likutį pagal sudarytą lizingo sutartį. Tuomet ji turėtų turtinę teisę transporto priemonę įgyti asmeninėn nuosavybėn. Dėl tos priežasties ieškinio tenkinimas nebūtų turėjęs jokios neigiamos įtakos trečiojo asmens teisėms ir teisėtiems interesams, lizingo sutartis būtų vykdoma joje nustatyta tvarka bei terminais. Ieškovė visuomet buvo ir šiuo metu yra faktinė ir tikroji transporto priemonės valdytoja (CK 4.25 str.), valdymas yra atsiradęs sąžiningai (CK 4.26 str.). Tuo tarpu nuosavybės teisė priklauso trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankas. Nuosavybės teisė į transporto priemonę bus perduota tik įvykdžius lizingo sutartį. Kadangi formaliai transporto priemonės valdytoja yra UAB „Re-mono“, ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad turtas buvo įgytas už jos lėšas, kad ji rūpinosi turtu, jį išlaikė, jai turtas buvo perduotas, ji turtą naudojo ir naudoja, rūpinasi, išlaiko, moka draudimo įmokas, remontuoja ir pan. Sandorį sudarius žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, jo sudarymo faktą įrodinėjantis asmuo gali naudotis visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat ir liudytojų parodymais, daiktiniais įrodymais, nuotraukomis, rašytiniais įrodymais. Deja, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo užtikrinta ieškovės teisė, jog byloje parodymus duotų atsakovės atstovo artimieji giminaičiai, žinantys faktines aplinkybes, galintys patvirtinti, kad transporto priemonė įgytą už ieškovės lėšas. Sprendžiant dėl UAB „Re-mono“ nuosavybės teise priklausančios turtinės teisės – įvykdžius lizingo sutartimi nustatytus įsipareigojimus transporto priemonę (lizingo objektą) įgyti nuosavybėn, svarbu tai, kad ieškovė ne tik mokėjo už transporto priemonę iš asmeninių lėšų, tačiau ir kiekvieną mėnesį mokėdavo lizingo dengimui skirtas įmokas, bet ir tai, kad transporto priemonė faktiškai buvo perduota būtent ieškovei.

7.       Atsakovas UAB „Re mono“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą. Atsakovas pažymi, kad apeliantė neįrodė nei vieno savo ieškinio reikalavimo pagrindo, kad būtų galima pripažinti jos nuosavybės teisę į transporto priemonę LEXUS RX 450H. Nors apeliantė teigia, kad transporto priemonę įgijo pagal 2018-01-26 pirkimo-pardavimo sandorį bei 2018-01-26 lizingo sutartį, tačiau nei vienos sutarties šalimi ji nebuvo, o pačių sandorių ji net neginčijo, todėl tokie apeliantės reikalavimai ne tik, kad neteisėti, bet ir nepagrįsti, nes ji reikalauja pripažinti turtinę teisę į visiškai svetimą turtą, kurio valdytoju yra atsakovas, tam neturėdama jokio teisinio pagrindo. Paaiškina, kad apeliantė, kurį laiko dirbo atsakovui, todėl darbo reikmėms jai ir buvo suteikta transporto priemonė, kuomet nutrūko darbo santykiai, transporto priemonė turėjo būti grąžinta, tačiau apeliantė savavališkai nusprendė, kad transporto priemonė priklausė jai ir negrąžino jos teisėtam transporto priemonės valdytojui. Akivaizdu, kad iš neteisės nekyla teisė, ir tai, kad apeliantė neteisėtai naudojosi transporto priemone ir jos negrąžina, nesukuria teisinio pagrindo jai reikalauti priteisti nuosavybės teisę į transporto priemonę, kurios ji neįsigijo ir nebuvo sandorio šalis. Laikinas teisėto valdytojo leidimas naudotis transporto priemone nesukuria apeliantei turtinių teisių, kurių šiuo atveju reikalauja apeliantė, pati savo konkliudentiniais veiksmais pripažindama, kad transporto priemonės įgijimo sandoris yra teisėtas ir atitiko šalių tikrąją valią. Tenkinus apeliantės prašymus būtų grubiai pažeistos atsakovo nuosavybės teisės, nes iš jo bus atimta teisėta įgyta transporto priemonė, už kurią jis visą laiką moka lizingo įmokas. Atsakovas pažymi, kad apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs Juo labiau, kad apeliantė tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu, kuris gali būti laikoma perrašyta ieškinio versija, nurodo tik deklaratyvius teiginius, kurių negrindžia jokiais objektyviais rašytiniais duomenimis ar įrodymais ir iš esmės visas faktines aplinkybes interpretuoja sau palankia linkme. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau tokius savo veiksmus grindžia tik sau palankiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios prieštarauja bylos medžiagai ir joje esantiems įrodymams. Apeliantė savo reikalavimą kildina iš nuosavybės teisės pripažinimo, tačiau iš esmės visas reikalavimo pagrindas yra kildinimas iš sutuoktinių turto teisinio režimo, nors atsakovas yra juridinis asmuo. Akivaizdu, kad tokie klausimai turi būti sprendžiami santuokos nutraukimo byloje, todėl apeliantės reikalavimuose persipina visiškai du skirtingi teisiniai institutai, todėl apeliantės ieškinio dalykas ir pagrindas yra netinkamai suformuluotas. Šioje byloje yra sprendžiamas tik atsakovo, kuris yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, bei apeliantės teisinis ginčas, o ne apeliantės ir jos sutuoktinio turtiniai santykiai. Tokiu būdu vertinant tarp atsakovo ir ieškovės susiklosčiusius teisinius santykius, ir laikytina, kad apeliantei transporto priemonė buvo suteikta kaip darbuotojai, kuri po nutrūkusių darbo teisinių santykių atsisakė ją neteisėtai grąžinti, o atsakovas yra teisėtas transporto priemonės valdytojas, kadangi šią teisę įgijo pirkimo pardavimo sandorio ir sudarytos lizingo sutarties pagrindu. Byloje taip pat yra ir kreditoriaus patvirtinimas, kad transporto priemonės valdytojas yra atsakovas, kuris tinkamai vykdo prievolę, todėl nei kreditoriaus, nei atsakovo su apeliante nesieja joks teisinis santykis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimus. Jeigu apeliantė turi kažkokių reikalavimų ar pretenzijų savo sutuoktiniui, tai juos turėtų reikšti santuokos nutraukimo byloje, o ne trečiajam juridiniam asmeniui, kuris nėra susijęs su apeliante teisiniais santykiais. Taip pat atsakovas pažymi, kad pagal ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų esmę, ieškovė siekia modifikuoti prievolę, nes siekiama pakeisti lizingo naudos gavėją, kas iš esmės nėra galima, nes kreditorius nesutinka su tokio prievolės modifikavimu. Kategorišką nesutikimą kreditorius pareiškė tiek atsiliepimu į ieškinį, tiek ir į apeliacinį skundą, todėl joks prievolės modifikavimas nėra galimas.

8.       Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas prašo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškina, kad UAB „Re-mono“ vykdo sudarytą lizingo sutartį. Skolos likutis atsiliepimo teikimo metu yra 7 868,71 Eur.

9.       Šalys 2020 m. vasario 11 d. teismui pateikė prašymą patvirtinti A. L., UAB „Re-mono“ bei Ž. L. sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukti (e. bylos t. 2, b.l. 121).

10.       Atsakovas UAB „Re-mono“ 2020 m. balandžio 6 d. pateikė prašymą netvirtinti taikos sutarties. Nurodo, kad taikos sutartimi buvo siekiama kompleksiškai išspręsti ginčus su ieškove tiek šioje byloje, tiek santuokos nutraukimo byloje, tačiau susitarimas nebuvo vykdomas, todėl taikos sutartis nebeatitinka atsakovo valios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas. Taikos sutartis netvirtinama.

11.       LR CPK 140 str. 3 d. nustatyta, kad prieš tvirtindamas taikos sutartį teismas turi įsitikinti, ar šalims yra suprantamos jos tvirtinimo teisinės pasekmės. Atsakovas nurodo, kad šalių pateikta taikos sutartis neatitinka atsakovo valios, kad ja nėra išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, ir prašo jos netvirtinti. Teisėjų kolegija vertina, kad esant tokiai situacijai, nėra pagrindo spręsti dėl taikos sutarties tvirtinimo.  Nepatvirtinus taikos sutarties, teismas bylą nagrinėja iš esmės.

12.       Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

13.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovės ieškinio reikalavimo tenkinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

14.       Ieškovė prašo pripažinti jai „teisę į turtinę teisę“, t.y. pripažinti galimybę tapti lizinguojamo daikto – automobilio LEXUS RX 450H savininku, įvykdžius lizingo sutartį.  Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nėra nei 2018-01-26 lizingo sutarties, nei 2018-01-26 pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Be to, šiuo momentu lizingo sutartis nėra įvykdyta ir atsakovas UAB „Re-mono“ nėra daikto savininkas, o tik valdytojas, kurio valdymo teisė yra apibrėžta sutartimi su daikto savininku, t.y. AB Šiaulių banku. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, jog daikto valdytojas UAB „Re-mono“ pagal lizingo sutartį nedisponuoja galimybe be lizingo davėjo sutikimo perleisti savo teises ir pareigas pagal šią sutartį kitam asmeniui. Tokie ribojimai nustatyti Lizingo sutarties 8.1 punkte (e. bylos t. 1, b.l. 76). Jokių reikalavimų daikto savininkui, t.y. bankui AB Šiaulių bankui, ieškovė nėra suformulavusi.

15.       Ieškovė neginčija nei lizingo sutarties, nei pirkimo-pardavimo sutarties, neįrodinėja, kad šios sutartys yra fiktyvios, ir kad tikrąją šių sutarčių šalimi – pirkėju ir lizingo gavėju – yra būtent ji, o ne atsakovas. Taip pat ieškovė nenurodo tokio teisinio pagrindo, kuris patvirtintų, jog įrodžius, kad ji naudojasi lizinguojamu daiktu ir moka atlygį lizingo gavėjui (UAB „Re-mono“), ji pati galėtų būti pripažinta lizingo gavėja. Ieškovės nurodytas CK 4.47 str. nereglamentuoja ginčo santykių ir nenustato jokių pagrindų, dėl kurių ieškovė galėtų pretenduoti į „turtines teises“, kylančias pagal lizingo sutartį.

16.       Šiuo atveju nei ieškovės teiginiai, kad ji moka Ž. L. už naudojimąsi automobiliu, nei jos teiginiai, kad ji davė jam pinigų pradiniam įnašui, objektyviai vertinant nesudaro pagrindo tenkinti šioje byloje ieškovės pareikštą ieškinį ir pripažinti ieškovės daiktines teises į kilnojamąjį daiktą – automobilį LEXUS RX 450H. Tokie ieškovės ieškinyje nurodyti faktai apie pinigų perdavimą Ž. L. nėra reikšmingi šiam ginčui ir todėl nėra jokios būtinybės tikrinti tokių faktų tikrumą apklausiant liudytojus. Be to, ieškovės teiginiai, kad ji atliko mokėjimus pagal pirkimo-pardavimo ir lizingo sutartis, prieštarauja rašytiniams įrodymams (e. bylos t. 1, b.l. 107-108). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio metu teisingai išsprendė liudytojų apklausos klausimą (e. bylos t. 2, b.l. 78).

17.       Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimą bei atsakovą, kuriam šis reikalavimas yra reiškiamas, pasirinko pati ieškovė. Nagrinėjamu atveju nėra priežasčių, dėl kurių teismas galėtų įsikišti į tokį ieškovės dispozityvų pasirinkimą ir koreguoti ieškovės valią, t.y. keisti bylos nagrinėjimo dalyką ir ribas, parinkti kitą ieškovės teisių gynimo būdą. Ši civilinė byla nepriskirta tokioms, kuriose teismo vaidmuo yra aktyvus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojasi pasitarusi su savo atstovais, t.y. advokato padėjėja ir advokatu.

18.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priešieškinio tenkinimo. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas UAB „Re-mono“ yra teisėtas automobilio valdytojas ir pagrįstai nusprendė šią valdymo teisę ginti (CK 4.34 str. 1 d.).

19.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

21.       Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl apeliantės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.). Atsakovas UAB „Re-mono“ prašo priteisti iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo išlaidas patvirtina pateikti mokėjimo dokumentai. Šis prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šalių prašymo dėl taikos sutarties tvirtinimo netenkinti.

Ieškovės A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Re-mono“, juridinio asmens kodas 302856619, iš ieškovės A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Ramunė Mikonienė

Andrius Verikas

                                                Renata Volodko