Administracinė
byla Nr. A575-371/2011
Procesinio sprendimo
kategorija 9.1.1.1; 9.2.1.1; 9.2.1.2; 9.8.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano
Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos
pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovo Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotam
atstovui K. K.,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB
„Energetikos tiekimo bazė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Energetikos
tiekimo bazė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas
asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Energetikos tiekimo bazė“ (toliau – ir
pareiškėjas) laikotarpiu nuo 2000 m. sausio iki 2002 m. gruodžio sudarė 28
sutartis su JAV bendrove „Olgser Incorporated“, o laikotarpiu nuo 2002 m.
gruodžio iki 2005 m. birželio – 40 sutarčių su JAV bendrove „Langford Group
Holding“ L.L.C. ir įsigijo prekes (elektrinius keltuvus, skirtus galvaninių
linijų technologinių procesų apsaugai, elektros keltuvų atsargines dalis,
prietaisus, skirtus skysčių srautui matuoti, laidus, staklių amortizatorius,
maitinimo blokus, gumines tarpines, naftos bitumą automobilius ir kt.) bei
paslaugas už atitinkamai 39134243 Lt (10101907 JAV dolerių) ir už 33891326 Lt
(7155930 JAV dolerių ir 3463444 eurų). Už pavėluotą prekių pristatymą
pareiškėjas iš šių bendrovių gavo 53462880 Lt netesybų, iš kurių 52728144 Lt (98,63
proc.) buvo gauta tarpusavio užskaitomis (MGK bylos t. II, b. l. 17–18).
Pareiškėjas sudarė paskolų sutartis, pagal kurias,
neviršydamas nuosavo kapitalo ribų, su pareiškėju susijusiems asmenims
(akcininkams ir jų šeimos nariams) laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005
m. birželio 30 d. suteikė 38467951,46 Lt paskolų: O.
R. – 2301827,20 Lt, A. R.
(A. R.) – 3544632,45 Lt, S. R. (S. R.)
– 23846188,27 Lt ir J. R. –
8775303,54 Lt. Paskolų sutartys sudarytos 10–30 m. laikotarpiams, jos ne
tikslinės, jose nenustatytos palūkanos, paskolų grąžinimas neužtikrintas (MGK
bylos t. II, b. l. 24–25).
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 iki 2005 m. savo įstatinį
kapitalą padidino nuo 10000 Lt iki 44800000 Lt (MGK bylos t. II, b. l. 26).
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau
– ir VA VMI), atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, surašė 2006 m. spalio
31 d. patikrinimo aktą Nr. 05-05-10-143 (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriuo
apskaičiavo pareiškėjui 1099,90 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir
FAPM), 837,05 Lt FAPM delspinigių, 1325,94 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau
– ir GPM), 132,86 Lt GPM delspinigių, 10896 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM),
3012,07 Lt PM delspinigių, o vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatomis, t. y.
taikant turinio viršenybės prieš formą principą, apskaičiavo 792000 Lt FAPM,
nesusijusio su darbo santykiais, 108124,02 Lt FAPM, nesusijusio su darbo
santykiais, delspinigių, 11387624 Lt GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių
pajamų, 2600169,75 Lt GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų delspinigių,
4373030 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio (toliau – ir JAPM), 2342194,86 Lt JAPM
delspinigių, 4218257 Lt PM ir 1030888,56 Lt PM delspinigių (MGK bylos t. II, b.
l. 2–33).
VA VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto
tvirtinimo“ Nr. (27.183)-256-25 (toliau – ir sprendimas „Dėl patikrinimo
akto tvirtinimo“) patikrinimo aktą pakeitė ir apskaičiavo pareiškėjui 1099,90
Lt FAPM, 840,46 Lt FAPM delspinigių, 1325,94 Lt GPM, 282,55 Lt GPM delspinigių,
9121 Lt PM, 1106,38 Lt PM delspinigių; taikant turinio viršenybės prieš formą
principą apskaičiavo 792000 Lt FAPM, 357740,42 Lt FAPM delspinigių, 11387624 Lt
GPM, 2636885,16 Lt GPM delspinigių, 4373030 Lt JAPM, 2396420,43 Lt JAPM
delspinigių, 4218257 Lt PM bei 1043965,16 Lt PM delspinigių, taip pat paskyrė
1311900 Lt JAPM baudą, 1268213 Lt PM baudą, 198600 Lt FAPM baudą ir 3416685 Lt
GPM baudą (MGK bylos t. II, b. l. 78–112).
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą
dėl sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, priėmė 2009 m. gegužės 26
sprendimą Nr. 69-134 (toliau – ir VMI prie FM sprendimas), kuriuo iš dalies
patvirtino sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir nurodė pareiškėjui
sumokėti į biudžetą 4373030 Lt JAPM, 1531872,41 Lt JAPM delspinigių,
1311900 Lt JAPM baudos, 4218257 Lt PM, 970546,68 Lt PM delspinigių,
1265476,70 Lt PM baudos, 792000 Lt FAPM, 257432,58 Lt FAPM delspinigių, 198600
Lt FAPM baudos, 11387624 Lt GPM, 2566889,66 Lt GPM delspinigių ir 3416287,22 Lt
GPM baudos (MGK bylos t. I, b. l. 145–174).
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. rugpjūčio
31 d. sprendimu Nr. S-246(7-200/2009) (toliau – ir Komisijos sprendimas)
patvirtino VMI prie FM sprendimą (MGK bylos t. VII, b. l. 131–156).
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (t. I, b. l. 3–84) ir
patikslintu skundu (t. V, b. l. 51–54) į Vilniaus apygardos administracinį
teismą, prašydamas panaikinti sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI
prie FM sprendimą ir Komisijos sprendimą.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratoriaus
teiginiai apie tai, jog pareiškėjo darbuotojams suteiktos paskolos nebus
grąžintos, todėl jos turi būti laikomos ne paskolomis, o šių darbuotojų
apmokestinamosiomis pajamomis, yra nepagrįsti. Teigė, kad su darbuotojais
sudarytos paskolų sutartys atitiko paskolos sutarties formą ir esmę, nes visos
pareiškėjo darbuotojams suteiktos paskolos jau yra grąžintos. Šią aplinkybę
konstatavo pats mokesčių administratorius 2007 m. gegužės 24 d. priešpriešinės
informacijos surinkimo pažymoje Nr. 186-149. Nurodė, kad mokesčių
administratorius teiginiai apie tai, jog pareiškėjas dirbtinai padidino savo
sąnaudas ir deklaravo nuostolingą veiklą, yra nepagrįsti. Nors mokesčių
administratorius nurodė, kad pareiškėjo prekių (servopavarų) įsigijimo sąnaudos
yra padidintos lyginant su analogiškomis prekių įsigijimo sąnaudomis Lietuvos
ir Europos Sąjungos rinkoje (pareiškėjo vienos servopavaros įsigijimo sąnaudos
sudaro apie 45000 eurų, kai, mokesčių administratoriaus teigimu, tokios pačios
servopavaros kaina Europos Sąjungoje yra 218 eurai), tačiau iš tiesų vienos
servopavaros kaina Europos Sąjungoje yra 100000–300000 eurų, ką patvirtina pareiškėjo
pateikti dokumentai. Teigė, kad įstatyme numatyta, jog esant ginčui dėl
sąnaudų, ginčo šalys privalo vadovautis analogiškų operacijų vidutine rinkos
kaina Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tuo tarpu mokesčių administratorius
remiasi vieninteliu servopavarų pirkimu Rusijoje, nors įstatymas tai draudžia.
Nurodė, kad VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“, įsigydama analogiškas prekes
tiesiogiai iš gamintojo „GOZ Obuchovskij zavod“, patyrė žymiai didesnes
sąnaudas nei pirkdama jas iš pareiškėjo: vienos užsakytos servopavaros kaina
buvo 45000 eurų; už prekes buvo sumokėta prieš 1 metus iki jų pristatymo; po 2
metų VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ gavo kitas servopavaras; galiausiai VĮ
„Ignalinos atominė elektrinė“ buvo įrengtos pareiškėjo už mažesnę kainą pristatytos
servopavaros, už kurias buvo apmokėta per 30 dienų po pristatymo (šių
servopavarų įsigijimo sąnaudos yra ginčijamos šiame mokestiniame ginče).
Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo sąnaudas,
atitinkančias neva realias Europos Sąjungos sąnaudas, iš pareiškėjo sąnaudų,
nurodytų dokumentuose, nepagrįstai atėmė delspinigius, kuriuos jis gavo iš savo
tiekėjų už pavėluotai tiekiamas prekes.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t.
V, 26–34) ir į patikslintą skundą (t. VI, b. l. 4) prašė jį atmesti kaip
nepagrįstą.
VMI prie FM nurodė, kad VA VMI nustatė šias reikšminas
aplinkybes: pareiškėjas prekes pirko iš JAV bendrovių „Olgser Incorporated“ ir
„Langford Group Holding“ L.L.C., kurios realiai jokios ūkinės komercinės veiklos
nevykdė, tačiau per jas dirbtinai (nuo kelių kartų 2000 m. iki kelių šimtų
kartų 2004 m.) buvo padidinta įsigyjamų prekių vertė; JAV bendrovių atsiskaitomąsias
sąskaitas tvarkė pareiškėjo buvę ir esami akcininkai, vadovai, darbuotojai, jų
šeimos nariai ir kiti įgalioti Lietuvos piliečiai, iš šių sąskaitų buvo mokama S. R. ir jo šeimos nariams bei
kitiems, tiesiogiai su pareiškėju susijusiems asmenims; S.
R. galėjo daryti įtaką pareiškėjo valdymui (jis
iki 2000 m. kovo 3 d. buvo pareiškėjo generalinis direktorius, nuo 1997 m.
liepos 21 d. iki 2000 m. balandžio 15 d. – akcininkas, nuo 2004 m. gegužės 25
d. iki 2004 m. liepos 30 d. ir nuo 2005 m. lapkričio 23 d. – darbuotojas; nuo
2000 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 16 d. 40 proc. pareiškėjo akcijų valdė
jo sūnus A. R., o 30 proc.
– jo buvusi sutuoktinė ir A. R. motina O. R., nuo 2004 m. sausio 16 d. iki 2005 m. balandžio 25 d. 40
proc. pareiškėjo akcijų valdė A. R., o 30 proc. S. R. dukra J. R., t. y. kontrolinį pareiškėjo akcijų paketą valdė S. R. vaikai, tiesiogiai su juo
susiję asmenys); S. R. turėjo
ryšių su Rusijos įmonėmis „Obuchovsnabsbyt“, „VED Energo“, „Promeks“, iš kurių
JAV bendrovės pirko prekes; pareiškėjo su JAV bendrovėmis sudarytose sutartyse buvo
nustatytos (o taip pat ir gautos) didelės (lyginant su įsigytų prekių verte) ir
ekonomiškai nepagrįstos netesybos už vėlavimą pristatyti prekes (0,5 proc.
dydžio bauda nuo nepristatytų prekių sumos už kiekvieną uždelstą dieną, bei
prekių nepristatymo ar atsisakymo pristatyti prekes atveju – 10 proc. dydžio
bauda nuo nepristatytų prekių vertės); tokio dydžio netesybos nebūdingos kitų
subjektų sudarytoms sutartims; šias netesybas pareiškėjas gavo atlikęs vidines
užskaitas (98,63 proc.); JAV bendrovių sudaryti prekių tiekimo sandoriai
prieštarauja ekonominei logikai, nes didžioji jų pajamų už parduotas prekes
dalis (apie 60 %) sugrįždavo pareiškėjui netesybų pavidalu, kurios nėra
apmokestinamos juridinių asmenų pelno mokesčiu ar pelno mokesčiu; jokios
netesybos už ne laiku pristatytas prekes galutiniam prekių pirkėjui VĮ
„Ignalinos atominė elektrinė“ mokamos nebuvo; nenustatyta, jog JAV bendrovėms
būtų mokamos kokios nors netesybos už pavėluotą produkcijos tiekimą iš Rusijos
įmonių „Obuhovsnabsbyt“ ir „Ved Energo“; prekes iki JAV bendrovių naudojamų muitinės
sandėlių „Dinaz nafta“, „LatSpas“, „Laarms“ Latvijoje, taip pat iš šių sandėlių
į Lietuvą galutiniam pirkėjui VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ gabeno pareiškėjas
savo transportu (t. y. pareiškėjas iš anksto žinojo prekių gabenimo terminus).
Šių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad VA VMI pagrįstai nustatė, jog
pareiškėjo su JAV bendrovėmis sudarytų sandorių tikslas (t. y. prekių
įsigijimas per tarpininkų grandinę padidinant perkamų prekių kainas) buvo ne
ūkinės komercinės veiklos vykdymas, o mokestinės naudos (neapmokestinamų pajamų
netesybų pavidalu) gavimas. VA VMI, apskaičiuodama mokesčius, atliko
reikalingus veiksmus, nepripažino piktnaudžiaujant sukurtų teisinių pasekmių
bei pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui juridinių asmenų pelno mokestį, pelno
mokestį ir su jais susijusias sumas. Pažymėjo, kad VA VMI nenagrinėjo, ar
pareiškėjo įsigytų prekių kaina atitiko rinkos kainas, o akcentavo ryšį tarp
prekių tiekimo per tarpininkus, kurių valdymui darė įtaką pareiškėjo akcininkai,
vadovai, darbuotojai, jų šeimų nariai ir kiti įgalioti asmenys, ir prekių
kainos žymaus padidėjimo. Teigė, kad nors pareiškėjas netesybas gavo ir iki MAĮ
69 straipsnio 1 dalies įsiteisėjimo, tačiau draudimas piktnaudžiauti teise yra
bendrasis teisės principas, todėl piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės
pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Nurodė, kad VA VMI nustatė šias reikšmingas
aplinkybes: pareiškėjas su juo ir tarpusavyje susijusiais asmenimis sudarė 25
paskolų sutartis, kuriose nenumatytos jokios palūkanos ar sutarties įvykdymo
užtikrinimo priemonės (garantas, laidavimas, turto įkeitimas ar pan.); pareiškėjo
su S. R. 2005 m.
sudarytose paskolų sutartyse numatytas ilgas paskolų grąžinimo terminas (30 m.);
pareiškėjui sudarant paskolų sutartis su J. R. ir A. R. nebuvo atsižvelgta į jų jauną amžių; pareiškėjas,
suteikdamas paskolas, neįvertino paskolos gavėjų galimybių šias paskolas
grąžinti (O. R., J. R. ir A.
R. pareiškėjas buvo vienintelė jų darbovietė, o jų
vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė atitinkamai 481 Lt, 519 Lt
ir 368 Lt); paskolų gavėjai O. R., J.
R. ir A. R. buvo pareiškėjo akcininkai, kurie tikslingai didino pareiškėjo
įstatinį kapitalą tam, kad nuosavo kapitalo dydis leistų skolinti pinigines
lėšas fiziniams asmenims; iš šių paskolų sutarčių sudarymo pareiškėjas, būdamas
pelno siekiančiu juridiniu asmeniu, nesiekė jokios naudos. Šių aplinkybių
visuma leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas paskolų sutartimis suteikė
fiziniams asmenims ne paskolas, o išmokėjo jiems kitas su darbo santykiais
nesusijusias išmokas. Dėl šios priežasties VA VMI, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio
nuostatomis, atkūrė iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių
įstatymai sieja apmokestinimą, ir pareiškėjo fiziniams asmenims išmokėtą 38467951
Lt sumą apmokestino pagal atitinkamo laikotarpio fizinių asmenų pajamų
apmokestinimą reglamentuojančias įstatymų nuostatas. Nurodė, kad nors
pareiškėjas teigia, jog visos paskolos jam buvo grąžintos, tačiau VA VMI,
atlikusi operatyvų patikrinimą, nustatė, kad J. R., O. R. ir A. R. grąžino pareiškėjui 12631587,27 Lt paskolų, tačiau susijusiam asmeniui S. R. vėl buvo išmokėta
22148232,41 Lt paskolų suma (t. y. daugiau, nei grąžino jo vaikai ir buvusi
sutuoktinė). Tai reiškia, kad pasikeitė tik paskolos gavėjas, paskolos buvo grąžintos
siekiant išvengti mokestinių pasekmių, todėl pinigų grąžinimo aplinkybė jokios įtakos
patikrinimo akto išvadoms nedaro.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo VA VMI atsiliepimu į pareiškėjo
skundą (t. V, b. l. 24) ir į patikslintą skundą (t.
VI, b. l. 7) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad palaiko VMI prie
FM atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (t. VI, b. l. 29–36) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas
nustatė, kad pareiškėjas prekes bei paslaugas įsigijo iš JAV bendrovės „Olgser
Incorporated“ už 39134243 Lt, o iš JAV bendrovės „Langford Group Holding“ L.L.C.
– už 33891326 Lt. Už pavėluotą prekių pristatymą pareiškėjas iš šių bendrovių
gavo 53462880 Lt netesybų (iš jų 52728144 Lt tarpusavio užskaitomis), kurios,
remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (toliau
– ir JAPMĮ) 3 straipsniu ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo
(toliau ir – PMĮ) 12 straipsnio 8 dalimi, yra neapmokestinamos pelno mokesčiu.
Nuo 2000 iki 2005 m., pareiškėjo iš JAV bendrovių
gautų netesybų suma siekė nuo 22 iki 127 proc. įsigytų prekių vertės. Didžioji
dalis prekių buvo gabenama iš Latvijos muitinės sandėlių „Dinaz nafta“,
„LatSpas“ ir „Laarms“. JAV bendrovės Latvijos
muitinės sandėliuose iš Rusijos įmonių „Obuhovsnabsbyt“, „VED Energo“ ir
„Promeks“ įsigytas prekes pareiškėjui pardavė nuo kelių kartų iki kelių šimtų
kartų brangiau, nors jokių duomenų apie tai, kad šios bendrovės vykdytų realią
ūkinę komercinę veiklą, nėra (nors šios bendrovės buvo registruotos JAV, tačiau
joms nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris,
jos niekada neteikė JAV mokestinių deklaracijų). Prekės iš Rusijos įmonių iki
muitinės sandėlių Latvijoje ir iš jų į Lietuvą buvo gabenamos pareiškėjo
transportu, tačiau byloje nėra nė vienos sąskaitos, kurią pareiškėjas būtų
išrašęs JAV bendrovėms ar Rusijos įmonėms už transporto paslaugas. JAV bendrovių
atsiskaitomąsias sąskaitas tvarkė pareiškėjo buvę ir esami akcininkai, vadovai,
darbuotojai, jų šeimos nariai ir kiti įgalioti Lietuvos piliečiai. Iš šių
sąskaitų buvo mokama S. R. ir jo šeimos nariams bei
kitiems asmenims, kurie tiesiogiai buvo susiję su pareiškėju. S.
R. turėjo ryšių su Rusijos įmonėmis „Obuehovsnabsbyt“, „VED Energo“,
„Promeks“ ir galėjo įtakoti pareiškėjo valdymą: vienas iš Rusijos įmonės
„Obuhovsnabsbyt“ steigėjų yra S. N. R.; „VED Energo“
steigėjas ir vyr. buhalteris G. N. R. apklaustas parodė,
kad faktinis įmonės vadovas ir veiklos finansuotojas buvo S. N.
R.; „VED Energo“ adresas sutampa su pareiškėjo filialo Sankt Peterburge
adresu; „Promeks“ steigėju taip pat formaliai nurodytas G. N. R., o nuo 2005 m. sausio 21 d. šios įmonės steigėju tapo
JAV bendrovė „Langford Group Holding“ L.L.C.; S. R. pats
buvo pareiškėjo akcininkas, direktorius ar darbuotojas arba pareiškėjo akcijas
turėjo jo šeimos nariai (dukra, sūnus ar buvusi sutuoktinė). Teismas nustatė,
kad mokesčių administratorius ir Komisija, atsižvelgdami į nurodytas
aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorius su JAV bendrovėmis „Olgser Incorporated“ bei „Langford
Group Holding“ L.L.C., siekė mokestinės naudos, kuri buvo pasiekta gautų
neapmokestinamųjų pajamų – netesybų – pavidalu. Prekių įsigijimas per
tarpininkų grandinę sudarė sąlygas padidinti perkamų prekių kainas ir
suformuoti dideles netesybas, kurios, remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis,
buvo apskaitytos kaip pareiškėjo neapmokestinamos pajamos. Teismas, įvertinęs
byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pagrindinis pareiškėjo
sandorių su JAV bendrovėmis tikslas buvo
neapmokestinamų pajamų – netesybų – gavimas (mokestinė nauda), o ne realios
ūkinės komercinės veiklos vykdymas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo
pareiškėjui mokėtinus mokesčius pagal turinio viršenybės prieš formą principą, pareiškėjo
gautas 53462880 Lt netesybas pripažindamas jo apmokestinamosiomis pajamomis ir
šias pajamas atitinkamai apmokestindamas. Teismas taip pat nustatė, kad
pareiškėjas sudarė 25 paskolų sutartis 39201827,20 Lt sumai, pagal kurias,
neviršydamas nuosavo kapitalo ribų, jis suteikė O. R., A. R., S. R. ir J. R.
38467951,46 Lt paskolų. Suteiktos paskolos yra be palūkanų, paskolos nebuvo
tikslinės, jos suteiktos labai ilgam laikotarpiui (nuo 10 iki 30 m.), paskolų
grąžinimas neužtikrintas sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. S. R. 2035 m., kai turėtų būti grąžinta 2005 m. suteikta
6655870,80 Lt paskola, būtų 76 metai, J. R. pirmoji
400000 Lt paskola suteikta 2001 m. gruodžio 17 d., kai jai buvo 16 metų, o A. R. pirmoji 400000 Lt paskola suteikta 2001 m. spalio
24 d., kai jam buvo 19 metų. O. R., J.
R. ir A. R. pareiškėjas buvo vienintelė darbovietė,
kurioje jų vidutinis darbo užmokestis per mėnesį sudarė atitinkamai 481 Lt, 519
Lt ir 368 Lt. Pareiškėjo įstatinis kapitalas nuo 2001 iki 2005 m. buvo
padidintas nuo 10000 Lt iki 44800000 Lt, o tai sudarė sąlygas pagal paskolų
sutartis fiziniams asmenims išmokėti pinigines lėšas, neviršijančias nuosavo
kapitalo ribų. Nors patikrinimo atlikimo metu nurodyti fiziniai asmenys
paskolas grąžino, tačiau remiantis pareiškėjo kasos ir banko operacijų
patikrinimo rezultatais, paskolų grąžinimo dieną, paskola vėl buvo išduota S. R.. Iš to teismas padarė išvadą, jog paskolų grąžinimo
įforminimas buvo formalus, siekiant išvengti neigiamų mokestinių pasekmių. Teismas
padarė išvadą, kad pareiškėjo fiziniams asmenims išmokėtos piniginės lėšos
pagal paskolų sutartis pagrįstai buvo pripažintos kitomis fizinių asmenų
pajamomis, nuo kurių buvo pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas FAPM ir GPM bei su
jais susijusios sumos. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūrai
nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą buvo išspręstas baudžiamosios, o ne
mokestinės atsakomybės klausimas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas baudžiamojoje
byloje patvirtina įrodymų nepakankamumą baudžiamosios atsakomybės prasme,
tačiau ne mokestinės atsakomybės prasme.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (t. VI, b. l. 41–48) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo
2010 m. kovo 15 d. sprendimą, o taip pat sprendimą „Dėl patikrinimo akto
tvirtinimo“, VMI prie FM sprendimą ir Komisijos sprendimą panaikinti.
Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad paskolos J. R. ir A.
R. buvo suteiktos siekiant juos pritraukti dirbti
bendrovėje po jų mokslų baigimo, o paskolos S. R. ir O. R. buvo suteiktos kaip aukštos klasės specialistams, įvairių
pareiškėjo projektų vystymui. Teigia, kad mokesčių administratorius,
apskaičiuodamas pareiškėjui mokesčius ir su jais susijusias sumas, vadovavosi
spėjimais ir prielaidomis apie tai, jog pareiškėjui paskolos nebus grąžintos
dėl skolininkų amžiaus, materialinės padėties ar kitų aplinkybių, tačiau iš
tiesų paskolos jau yra grąžintos. Nurodo, kad
mokesčių administratorius neatliko tyrimo, kokius atlyginimus gauna kiti
panašias pareigas atliekantys asmenys, taip pat neišsiaiškino, jog paskolų
gavėjai turi daug turto (akcijų), kas leidžia jiems gauti pajamas iš paskirstytojo
pelno, be to, mokesčių administratorius neargumentavo, kodėl paskolų gavėjams
suteiktos paskolos buvo laikomos kitomis apmokestinamosiomis pajamomis, o ne,
pavyzdžiui, pajamomis iš paskirstytojo pelno ar dovanojimo. Teigia, kad
įstatinį kapitalą didino, nes tai yra viena iš sąlygų, norint dalyvauti
tarptautiniuose konkursuose, be to, pareiškėjas planavo pradėti bankininkystės
veiklą, taip pat siekė įvykdyti akcijų viešąjį pardavimą (IPO) ir veiklos
diversifikaciją. Nurodo, kad paskolų suteikimo metu imperatyvaus įpareigojimo vykdyti
sandorius tarp susijusių asmenų rinkos kainomis (t. y. nustatyti palūkanas)
nebuvo. Teigia, kad turinio viršenybės prieš formą principas MAĮ buvo
įtvirtintas tik nuo 2002 m. liepos 1 d., todėl jis negalėjo būti taikomas iki
šio straipsnio įsigaliojimo pareiškėjo suteiktoms paskoloms. Nurodo, kad MAĮ 69
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai
nustatoma, jog vienintelis sandorio tikslas yra gauti mokestinę naudą, o tuo
atveju, kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris turėjo kitus tikslus, ši norma
negali būti taikoma. Teigia, kad aplinkybė, jog „Olgser Incorporated“ ir
„Langford Group Holding“ L.L.C. nevykdė veiklos JAV, nereiškia, jog šios
bendrovės nevykdė jokios veiklos iš viso – prekių pirkimo–pardavimo sandoriai
sudaryti su Rusijos įmonėmis „Obuhovsabsbyt“, „Ved Energo“, „Promeks“ bei prekių
sandėliavimas Daugpilyje yra pakankamas įrodymas, kad šios bendrovės ūkinę komercinę
veiklą vykdė. Nurodo, kad pats mokesčių
administratoriaus nustatė, jog būtent tarpininkai padidindavo prekių pardavimo pareiškėjui
kainą, todėl padidėjo pareiškėjo veiklos sąnaudos ir sumažėjo pelnas. Teigia,
kad pagal PMĮ 40 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos
Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. IK-123
patvirtintų Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo
taisyklių 5 punktą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pateikti dokumentai
pagrindžia jo įsigytų prekių kainų atitikimą rinkos kainoms, svarbu tai, jog
pareiškėjas prekes įsigijo rinkos kainomis, ir neturėtų būti reikšminga, už
kiek prekes įsigijo pareiškėjo tiekėjas. Nurodo,
kad jis pateikė dokumentus, įrodančius, jog jo su JAV bendrovėmis sutartas
netesybų dydis atitinka rinkos kainas. Teigia, kad mokesčių administratorius
nepateikė argumentų, kodėl siekdamas nustatyti pareiškėjo apmokestinamąsias
pajamas pasirinko taikyti turinio viršenybės prieš formą principą sulygindamas pareiškėjo
ir JAV bendrovių gaunamas pajamas, o nevertino Rusijos įmonių gaunamų pajamų,
nesurinko informacijos apie Rusijos įmonių tretiesiems asmenims vykdomų
pardavimų kainas bei kitų bendrovių parduodamų identiškų produktų kainas.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.
VI, b. l. 92–99) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo tokias pačias
aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos
teismui.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo VA VMI atsiliepime į apeliacinį
skundą (t. VI, b. l. 101) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, kad
palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Byloje keliamas ginčas dėl
to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pritaikė turinio viršenybės prieš
formą principą ir pripažino pareiškėjo iš JAV bendrovių gautas netesybas jo
apmokestinamosiomis pajamomis, taip pat pareiškėjo S. R.,
O. R., J. R. ir A.
R. suteiktas paskolas šių asmenų kitomis apmokestinamosiomis pajamomis.
MAĮ (2004 m. balandžio 13
d. Nr. IX-2112) 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai
mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi
turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti
mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai
išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio
permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus,
mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės
prieš formą principą; šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į
formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar
slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir
mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. MAĮ
166 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis,
nepažeidžiant 68 straipsnio 1 dalies nuostatų (mokesčių apskaičiavimo ir
perskaičiavimo senaties), taikoma mokesčių mokėtojo sandoriams, ūkinėms
operacijoms ar bet kokiai jų grupei, kurie įvyko ar yra vykdomi po 2002 m.
liepos 1 d.
Joks teisės aktas
neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių
teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų
didžiausia mokestinė prievolė. Įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato
prievolės) rinktis tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų
naudingiausias valstybės biudžetui. Akivaizdu, jog sąžiningai veikiantis asmuo
(teisės subjektas, mokesčių mokėtojas) turi teisę bei galimybę numatyti savo
veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris
leistų vykdyti savo veiklą mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas
draudimo piktnaudžiauti teise principas. Akcentuotina, jog tokios nuostatos,
aiškinant vieno iš bendrųjų teisės principų – draudimo piktnaudžiauti teise
principo – turinį laikomasi ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje (žr. 2010
m. gruodžio 22 d. sprendimą Weald Leasing Ltd. byloje (Nr. C 103/09, par. 27).
Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose
dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime
nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant
mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo
mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam
tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad
nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą
(žr., pavyzdžiui, Europos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d.
sprendimą Weald Leasing Ltd. byloje, par. 28–30).
Atskleidžiant
draudimo piktnaudžiauti teise principo turinį, teisės doktrinoje ir teismų
praktikoje pripažįstama, jog asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis
savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė neturėtų ginti
asmens, kuris piktnaudžiauja mokesčių teisės aktais. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad
mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo
nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui
mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar
slepiamas aplinkybes, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą
sąžiningai mokėti mokesčius.
Teisines
pasekmes, kylančias nustačius atvejus, kai mokestinės prievolės pažeidžiamos
piktnaudžiavimu, apibrėžia MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurią aiškinant Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ji
taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio)
sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą.
Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turi kitus,
ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma
net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės
operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. 2008 m. vasario 20 d. sprendimą
administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 ir 2007 m. liepos 17 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. A11–719/2007).
Draudimas
piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas. Šio bendrojo principo
egzistavimą pagrindžia ir Europos Teisingumo Teismo praktika (žr., pavyzdžiui,
2000 m. gruodžio 14 d. preliminarų nutarimą Emsland-Stärke, C-110/99, rink. p.
I-11569). Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir
neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė
situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės
naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų
lygybės principus (MAĮ 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai
konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos
principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla (žr. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A1-355/2004). Piktnaudžiavimo
konstatavimas, kai tai atlieka mokesčių administratorius ar mokestinius ginčus
nagrinėjantys subjektai, neprivalo būti siejamas su specialiomis teisės
normomis, suteikiančiomis tokią teisę, nes, kaip minėta, draudimas
piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas, kurio taikymas yra
neribotas laiko požiūriu. Teisės normos, leidžiančios konstatuoti mokesčių
mokėtojo piktnaudžiavimą, gali detalizuoti teisines pasekmes, susijusias su
tokio piktnaudžiavimo konstatavimu, tačiau jų nebuvimas negali drausti mokesčių
administratoriui nepripažinti piktnaudžiaujant sandoriais sukurtų teisinių
pasekmių. Tačiau piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais gali būti nustatytas tik
tada, kai mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis
siekiamas tikslas, o mokesčių mokėtojo veikla, lemianti mokestinio pranašumo
atsiradimą, negali būti pateisinta nei ekonominės logikos, pasireiškiančios
didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis, nei kitomis aplinkybėmis (žr.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A444-794/2006).
Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje
nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o
teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku,
išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis
įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad
įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo
procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio
aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai
gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių
visumos. Todėl teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje
surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės
sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog mokesčių administratorius
pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai pritaikė turinio viršenybės prieš formą principą
ir pripažino pareiškėjo iš JAV bendrovių gautas netesybas jo apmokestinamosiomis
pajamomis, taip pat pareiškėjo S. R., O.
R., J. R. ir A. R. suteiktas
paskolas šių asmenų kitomis apmokestinamosiomis pajamomis. Dėl šių, o taip pat
dėl kitų pareiškėjo skunduose Komisijai ir pirmosios instancijos teismui
nurodytų aplinkybių jau pasisakė tiek Komisija, tiek Vilniaus apygardos
administracinis teismas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su šių institucijų
argumentais bei nurodytomis aplinkybėmis, jų išsamiai nebekartoja.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad bylos medžiaga (MGK bylos t. II, b. l. 17–24)
vienareikšmiškai nustatyta, jog JAV bendroves kontroliavo tie patys ir su jais
susiję asmenys, kaip ir pareiškėją, JAV bendrovės faktiškai jokios veiklos
nevykdė, o buvo įsteigtos vieninteliu tikslu, t. y. kad per sandorių grandinę
būtų dirbtinai pakelta pareiškėjo įsigyjamų prekių kaina, tokiu būdu padidinat
pareiškėjo sąnaudas, ir kad šias dirbtinai padidintas sąnaudas pareiškėjas galėtų
susigrąžinti kaip netesybas, mokamas už pavėluotą prekių pristatymą, kurios
neapmokestinamos JAPM ir PM. Pareiškėjo turimos piniginės lėšos, padidinus jo
įstatinį kapitalą, buvo išmokėtos pareiškėjo akcininkams ir kitiems su jais
susijusiems asmenims, su jais sudarius paskolų sutartis, vėlgi siekiant
išvengti šių pajamų apmokestinimo. Aplinkybes, kad JAV bendroves kontroliavo
tie patys ir su jais susiję asmenys, kaip ir pareiškėją, bei kad šios bendrovės
faktiškai jokios veiklos nevykdė, patvirtina mokesčių administratoriaus
surinkta medžiaga apie šių bendrovių steigėjus, jų atsiskaitomąsias sąskaitas
valdančius asmenis bei mokėjimus iš šių sąskaitų (detaliai šios aplinkybės
aptartos Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose), iš JAV
atitinkamų institucijų gauta informacija apie tai, kad JAV šios bendrovės
jokios veiklos nevykdė, taip pat faktas, jog prekes iš Rusijos įmonių į JAV
bendrovių naudojamus sandėlius Latvijoje, taip pat iš šių sandėlių į Lietuvą
gabeno pareiškėjas savo transportu, o tai reiškia, jog šios bendrovės nevykdė
jokios realios veiklos ir už JAV teritorijos ribų. Pažymėtina, kad pastaroji
aplinkybė taip pat patvirtina ir tai, jog pareiškėjas žinojo ir turėjo galimybę
kontroliuoti, t. y. sąmoningai pradelsti prekių pristatymo į Lietuvą terminus,
o tuo pačiu planuoti susigrąžintinų iš JAV bendrovių netesybų, kurių didžioji
dalis buvo gauta atlikus tarpusavio užskaitas (t. y. nevykdant jokių realių
piniginių operacijų), dydį. Konstatavus šias aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio
skundo argumentai dėl prekių rinkos kainos jokios įtakos šios bylos teisingam
išnagrinėjimui neturi.
Pareiškėjo
apeliacinio skundo argumentai, kad paskolos J. R. ir A.
R. buvo suteiktos siekiant juos pritraukti dirbti
bendrovėje po jų mokslų baigimo, o paskolos S. R. ir O. R. buvo suteiktos kaip aukštos klasės specialistams, įvairių
pareiškėjo projektų vystymui, yra neįtikinantys ir nelogiški. Tokia išvada
darytina atsižvelgiant į labai dideles suteiktų paskolų sumas, paskolų sutarčių
ilgus terminus, paskolų gavėjų jauną amžių paskolų gavimo metu (J. R. ir A.
R.), paskolų gavėjų amžių planuojamo paskolų
grąžinimo metu (S. R.),
į tai, kad paskolų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiomis sandorių įvykdymo
užtikrinimo priemonėmis, nebuvo nustatytos mokėtinos palūkanos. Pažymėtina ir
tai, kad aplinkybė, jog paskolų gavėjai formaliai grąžino jiems suteiktas
paskolas pareiškėjui, jokios įtakos šios bylos teisingam išnagrinėjimui neturi,
nes joks realus pinigų judėjimas neįvyko, o grąžintos paskolos buvo vėl
suteiktos vienam iš paskolos gavėjų, t. y. S.
R. (MGK bylos t. II, b. l. 24–27).
Prieš
tai aptartus sandorius su JAV bendrovėmis ir paskolų gavėjais pareiškėjas sudarė
ir vykdė laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005
m. birželio 30 d. Jie buvo vykdomi sistemingai ir ilgą laiką, todėl
pagal MAĮ 166 straipsnio 3 dalį gali būti pripažinti sandorių grupe, kuri buvo vykdoma ir po 2002 m. liepos 1 d. Tai reiškia,
kad šiems sandoriams pagrįstai buvo pritaikytas MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, nors, kaip jau buvo
minėta prieš tai, draudimas piktnaudžiauti teise galioja nepaisant to, ar
atitinkamas draudimas yra įtvirtintas teisės aktuose.
Apibendrinant
tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės
neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudaryti sandoriai su JAV
bendrovėmis ir paskolų gavėjais turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik
su mokestinės naudos gavimu. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog šie sandoriai
buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis
jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas (mokestinio pranašumo įgijimas). Byloje
nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip
pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusias išimtinai vien tik su
mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu.
Atsižvelgiant
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo
UAB „Energetikos tiekimo bazė“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Antanas
Ablingis
|
|
|
Ričardas
Piličiauskas
|
|
|
Virgilijus
Valančius
|