Administracinė byla Nr. A624-1563/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00065-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 13.1.; 13.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėjas K. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–7), kuriuo prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2012 m. kovo 7 d. rašte Nr. 8A-18.13.-388 (I t., b. l. 8) suformuluotą sprendimą (toliau – ir Sprendimas) panaikinti 2012 m. vasario 13 d. Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SPR-42 (I t., b. l. 16–17).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas). Pareiškėjas, ketindamas statyti dviejų aukštų, vieno buto gyvenamąjį namą, 2012 m. vasario 6 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas išduoti šio statinio projekto rengimui reikalingus specialiuosius architektūros reikalavimus. Tokie reikalavimai buvo išduoti 2012 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SPR-42. Tačiau Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas 2012 m. kovo 7 d. raštu Nr. 8A-18.13.-388 pareiškėjui pranešė, kad išvardintus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SPR-42 panaikina. Administracija tokį sprendimą grindė tuo, jog pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintą Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą) (toliau – Bendrasis planas), pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į konservacinės paskirties teritoriją, kurioje jokia statyba negalima. Bendrojo plano sprendiniai nustato, jog teritorija, kurioje yra ginčo sklypas yra vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, kuriam nustatyta rekreacinė paskirtis bei įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais pastatais.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Administracijos Sprendimas pažeidžia jo, kaip žemės savininko, teises, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, kad jis įsigijo žemės sklypą, kuriam buvo nustatyti gyvenamųjų teritorijų naudojimo būdas ir mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos naudojimo pobūdis. Pareiškėjas tvirtino, jog Bendrojo plano sprendiniai, kuriais Administracija grindė savo Sprendimą, yra neteisėti, nes Bendrasis planas buvo priimtas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Bendrojo plano priėmimo procedūros neatitiko Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 23 straipsnio 2 ir 5 dalių ir 31 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 10 ir 11 straipsnių, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 23 straipsnio nuostatų. Administracija Sprendimo priėmimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo priėmusi jokio sprendimo paskelbti tam tikrą kultūros paveldo objektą ar teritoriją saugomais. Tvirtino, kad pareiškėjo žemės sklypas nepatenka į teisės aktų nustatyta tvarka įsteigto draustinio ar vizualinės apsaugos pozonio ribas.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 30–34).

Atsakovas ginčijamą Sprendimą grindė pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui taikomais Bendrojo plano sprendiniais. Pagal šiuos sprendinius, teritorija, į kurią patenka pareiškėjo žemės sklypas, yra konservacinės paskirties, kurioje jokia statyba negalima. Bendrajame plane ši teritorija įvardinta kaip istoriškai susiformavusi miesto vizualinė identitetą atspindinti teritorija, taip pat kaip istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis. Dėl tokio reglamentavimo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių buvusių vėjo malūnų pastatų aplinka privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais pastatais, ji negali būti apželdinama aukštaūgiais želdiniais, taip siekiant žymėti čia buvusį, praeityje vėjo malūnais pasižymėjusį, Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos agrarinį kraštovaizdį. Bendrasis planas buvo parengtas, suderintas su įgaliotomis institucijomis, laikantis tuo metu galiojusių Teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių reikalavimų. Taip pat nurodė, kad Bendrasis planas buvo patvirtintas, gavus tuometinės Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. rugpjūčio 26 d. parengtą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 207 teigiamą išvadą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 43–48) pareiškėjo K. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekė įgyventi Statybos įstatymo 3 straipsnyje numatytą statytojo teisę. Pagal ginčo metu galiojusio Statybos įstatymo 12 straipsnio, reglamentavusio statytojo pareigas ir teises, 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, statytojas privalėjo pateikti ir statinio projektuotojui privalomuosius projekto rengimo dokumentus (1 p.); turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą, kuris suprantamas kaip normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai, skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma (3 p.).

Rėmėsi Statybos įstatymo 5 ir 20 straipsniais, 21 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-808 redakcija) 7.2.2 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsniu, 6 straipsnio 20 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 7 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), įgyvendinantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 20 punkte numatytą funkciją ir nustatantis statytojui specialiuosius architektūros reikalavimus, privalo vadovautis ir šioje savivaldybėje galiojančio bendrojo plano sprendiniais, taikomais teritorijai, į kurią patenka statytojo – nekilnojamojo turto savininko, valdytojo ar naudotojo – žemės sklypas.

Nurodė, jog Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje pareiškėjo skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojo ir bylos nagrinėjimo metu galioja Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto Bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtintas Bendrasis planas (I t., b. l. 37). Bylos duomenys patvirtina, kad K. T. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuri Bendrajame plane apibrėžta kaip Panevėžio miesto identitetą atspindinti teritorija (I t., b. l. 38; II t., b. l. 38).

Bendrojo plano dalyje „1.2. Miesto teritorijos žemės naudojimas“ nustatyta, kad Bendrojo plano sprendiniai nurodo miesto teritorijos funkcines zonas, kuriose nustatyta galima žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdai bei užstatymo intensyvumo ir aukštingumo reglamentai (II t., b. l. 5). Bendrojo plano dalyje „1. Urbanizuojamos teritorijos“ įtvirtinti sprendiniai nustato urbanizuojamų teritorijų funkcinio naudojimo prioriteto zonas, tarp jų – ir miesto identitetą atsispindinčios teritorijos ribą, jo savitumui išsaugoti ir stiprinti skirtą vietą, kurią apibrėžia geltonos spalvos punktyrinė linija. Bendrajame plane nustatyta, kad miesto identitetą atsispindinčiai teritorijai rekomenduojama rengti atskirąjį specialųjį planą atsižvelgiant į nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (II t., b. l. 7, 15). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus 2011 m. vasario 18 d. rašto Nr. 1.29.P-45 „Dėl vėjo malūno įrašymo į kultūros vertybių registrą“ ir Kultūros vertybių registro duomenimis, dėl kraštovaizdžio ir architektūrinių vertingųjų savybių vėjo malūnas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. vasario 5 d. yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą (I t., b. l. 68, 69–71).

Remdamasis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog išvardinti Bendrojo plano sprendiniai nustato, jog miesto identitetą atspindinti teritorija ir miesto dalis vizualinės apsaugos pozonis privalo išlikti neužstatyti jokiais statiniais, nei želdinami aukštaūgiais želdiniais. Dėl šios priežasties ginčo žemės sklype, patenkančiame į įvardintą teritoriją, naujo statinio statyba nėra galima.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 1993 m. gruodžio 13 d. ir 1997 m. balandžio 8 d. nutarimus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnį ir Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, padarė išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje galiojančių Bendrojo plano sprendinių, įpareigojančių pareiškėją jam priklausančias statytojo teises įgyvendinti laikantis šio norminio teisės akto reikalavimų, taikymo nėra pagrindo pripažinti nepagrįstai ribojančiais asmens nuosavybės teises.

Pažymėjo, kad ginčo teisminio nagrinėjimo metu Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtino Istorinės dalies specialųjį planą (I t., b. l. 211). Pagal šio specialiojo plano sprendinius, K. T. priklausantis žemės sklypas patenka į tausojamojo režimo teritoriją, tačiau jo 0,067 ha dalyje statyba yra leidžiama, o likusioje 0,063 ha dalyje – negalima (II t., b. l. 38). Administracijos atstovas A. V. teismo posėdyje nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybė, siekdama Bendrojo plano sprendinius, įskaitant ir taikomus K. T. valdomam ginčo žemės sklypui, pagal kuriuos naujo statinio statyba šiame sklype apskritai yra negalima, suderinti su patvirtinto Istorinės dalies specialiojo plano sprendiniais, pradėjo Bendrojo plano koregavimo procedūras. Atsakovo atstovas patvirtino, kad dėl nurodytų priežasčių klausimas dėl pareiškėjo statytojo teisių įgyvendinimo ateityje galėtų būti sprendžiamas iš naujo.

III.

Pareiškėjas K. T. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 50–54), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Administracija savo sprendimą uždrausti statybas motyvuoja neteisėto Bendrojo plano sprendiniais, tačiau, remiantis bendruoju teisės principu – iš neteisės neatsiranda teisė (lex injuria jus non oritur), darytina išvada, kad neteisėtas Bendrasis planas negali būti teisėtu pagrindu atsakovo sprendimui priimti. Nors pirmosios instancijos teismas Skundžiamame sprendime nurodo, kad pareiškėjas teismo posėdyje pareiškė, kad neprašo tirti Bendrojo plano, kaip norminio akto, teisėtumo, tačiau teismas nepasisakė dėl tokio prašymo atsisakymo priėmimo motyvų ir, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi galimai neteisėtu norminiu teisės aktu, kurio neteisėtumą pagrindžiantys motyvai buvo išdėstyti pareiškėjo skunde.

Pirmosios instancijos teismui netiriant Bendrojo plano teisėtumo, atsirado galimybė atmesti pareiškėjo skundą formaliais pagrindais, o tai pažeidžia ABTĮ 10 ir 81 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neišaiškino pareiškėjui procesinio veiksmo atlikimo pasekmių, objektyviai ir visapusiškai neištyrė visų bylos aplinkybių.

Pareiškėjui apie jokius planus keisti žemės sklypo naudojimo būdą ar pobūdį nebuvo pranešta Bendrojo plano rengimo procese, taip neteisėtai pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalį ir pareiškėjo nuosavybės teisę, eliminuojant jo teisę valdyti ir naudoti Žemės sklypą pagal paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį.

2. Bendrojo plano aiškinamajame rašte (toliau – Aiškinamasis raštas) pareiškėjo teritorija įvardinta kaip „Vizualinio identiteto zona“ ir Bendrajame plane apibrėžiama ir įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis. Jame ribojamas (reguliuojamas) naujų būsimųjų pastatų aukštingumas ir kvartalų užstatymo morfotipų pokyčiai. Tai reiškia, kad bendrajame plane nebuvo nustatytas absoliutus draudimas naujų pastatų, kvartalų užstatymui, o buvo ribojamas tik jų aukštingumas. Taip pat, kad Bendrasis planas negali nustatyti teritorijoms ar konkretiems žemės sklypams vizualinio apsaugos pozonio statuso. Vizualinės apsaugos pozonis kaip tam tikras vertybės apsaugos režimas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, nustatančiame, kad pozonyje galima riboti veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą. Pažymėtina, kad toks pozonis ir tokie reikalavimai gali būti nustatomi tik tada, kai jau yra įregistruotas kultūros paveldo objektas ar vietovė pagal įstatymų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo prašymo išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus metu bei Rašte išdėstyto sprendimo priėmimo metu Bendrajame plane aptariama teritorija, kurioje tariamai turėtų būti apribota statyba, nebuvo paskelbta kultūros paveldo objektu ar vietove, saugoma savivaldybės. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo reikalavimus, tik paskelbus vietovę saugoma, įregistravus ją kultūros paveldo vertybių registre, galima jai nustatyti vizualinės apsaugos pozonį. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija su pakeitimais) saugomų teritorijų tinklų schemos ir atskirų saugomų teritorijų, jų dalių ar jų zonų, kultūros paveldo objektų teritorijų ar jų zonų planai (projektai) yra specialiojo planavimo objektai, todėl jų režimas ir sprendiniai negali būti nustatomi Bendruoju planu.

Iš to seka, kad Bendrajame plane nustatytas tariamas vizualinės apsaugos pozonis yra teisinė kategorija, negalinti sukelti jokių pasekmių ar nustatyti apribojimų, tame tarpe ir dėl teritorijos užstatymo.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 60–63), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Bendrojo plano sprendinius, teritorija, kurioje yra pareiškėjo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra įvardinta kaip „Miesto identitetą atspindinti teritorija“. Bendrojo plano aiškinamajame rašte „Rengimo etapas. III dalis. Sprendiniai“, nurodyta, kad ši teritorija yra įvardinta kaip istoriškai susiformavusi miesto vizualinio identiteto zona, apima visą Panevėžio istorinį miesto centrą įskaitant ir pietų pusėje, šalia (duomenys neskelbtini) gatvės esančius buvusius vėjo malūnų pastatus bei jų aplinką. Pastaroji privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, nei želdinama aukštaūgiais želdiniais. Visa ši teritorija bendrojo plano sprendiniuose apibrėžiama ir įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozomis.

2. Architektūros ir urbanistikos skyriaus rašte Nr. 8A-18.13-388 išdėstytas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl negali pažeisti pareiškėjo teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Bendrasis planas parengtas Teritorijų planavimo įstatymo, kitų teisės aktų pagrindu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. Dl-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo(generalinio) plano, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių reikalavimais.

Panevėžio miesto savivaldybės Taryba priimdama sprendimą dėl Bendrojo plano patvirtinimo, vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgė į Panevėžio apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. rugpjūčio 26 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 207 teigiamą patikrinimo išvadą.

3. Pareiškėjas teigia, kad Bendrojo plano priėmimo procedūra prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 daliai, tačiau rengiant bendrąjį planą Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi jos yra taikomos tik rengiant detaliojo plano arba savivaldybės lygmens specialiojo plano sprendinius ir tik tais atvejais, kai žemės sklypas rezervuojamas svarbiems valstybės arba apskrities ar savivaldybės objektams plėtoti bei kai numatoma pakeisti jo pagrindinę paskirtį, naudojimo būdą ar pobūdį. Bendruoju planu žemės sklypo naudojimo būdas nekeičiamas.

Pažymėtina, kad visa privaloma viešai skelbti informacija susijusi su Bendrojo plano rengimo procedūromis buvo skelbta vietinėje spaudoje, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos patalpose ir interneto tinklalapyje.

4. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bendrojo plano sprendiniais nustatoma tik atitinkamos teritorijos vystymosi erdvinė koncepcija ir naudojimo bei apsaugos principai, t. y. Bendrojo plano sprendiniai yra koncepcinio bei principinio pobūdžio, kurie ginčo atveju detalizuotini nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo procese, kurio tikslas nustatyti skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų išsaugojimą ir paveldo saugos reikalavimų įteisinimą. Bendrajame plane pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, yra teritorijoje, kuri pažymėta kaip siūloma miesto identitetą atspindinčios teritorijos riba.

2013 m. rugpjūčio 29 d. Panevėžio miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-247 patvirtino Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas). Pareiškėjo dalis žemės sklypo pagal Specialųjį planą, yra teritorijoje T7, kurioje taikomas reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais rėžimas. Atsižvelgiant į Specialiojo plano viešojo svarstymo metu pateiktus pareiškėjo pasiūlymus, kita pareiškėjo žemės sklypo dalis pagal Specialųjį planą yra teritorijoje T3, kurioje taikomas miesto mažaaukščio užstatymo teritorijų rėžimas.

2011 m. rugsėjo 29 d. Panevėžio miesto taryba sprendimu Nr. 1-9-32 nusprendė rengti Panevėžio miesto bendrojo plano keitimą. 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1-56 taryba patvirtino Panevėžio miesto bendrojo plano keitimo koncepciją. Parengto Panevėžio miesto bendrojo plano keitimo sprendiniuose, kurie buvo derinami 2013 m. rugsėjo 19 d. Panevėžio miesto savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje, numatyta, kad pareiškėjo žemės sklypo dalyje bus leidžiama vykdyti statybas, taip, kaip numatyta Specialiojo plano sprendiniuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 7 d. rašto Nr. 8A-18.13-388 sprendimo, kuriuo panaikinti pareiškėjui K. T. 2012 m. vasario 13 d. išduoti specialieji architektūros reikalavimai Nr. SPR-42, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nusprendęs, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas, nustatęs, kad, pagal Panevėžio miesto savivaldybėje galiojančio Bendrojo plano sprendinius, naujo statinio statyba K. T. nuosavybės teise valdomame žemės sklype negalima, pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti statytojui išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus. Pareiškėjas K. T., nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teikia apeliacinį skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2012 m. vasario 6 d. pateikus prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus (I t., b. l. 45), Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2012 m. vasario 13 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SPR-42 (I t., b. l. 43–44). 2012 m. kovo 7 d. Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius parengė raštą Nr. 8A-18.13.-388 (I t., b. l. 42), kuriame nurodė, jog vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi panaikinami specialieji architektūros reikalavimai Nr. SPR-42, nes pagal miesto bendrąjį planą žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) (dėl kurio ir buvo išduoti minėti specialieji architektūros reikalavimai), yra konservacinės paskirties teritorijoje, kurioje jokia statyba negalima. Bendrasis planas patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ (I t., b. l. 37).

Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. spalio 1 d.), kuria Administracija vadovavosi ginčijamu sprendimu panaikindama specialiuosius architektūros reikalavimus, nustato, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pagal kompetenciją priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti jis pats arba savivaldybės administracijos direktorius.

Pažymėtina, kad nurodytas Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis yra bendra norma, apibrėžianti atitinkamų subjektų kompetenciją, kuri taikytina jeigu nėra nustatytų specialių taisyklių. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir negali būti taikoma nesilaikant kitų teisės aktų reikalavimų (pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnis). Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-227/2012, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014). Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012).

Nagrinėjamu atveju Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius skundžiamu 2012 m. kovo 7 d. raštu Nr. 8A-18.13.-388 nusprendė panaikinti savo paties 2012 m. vasario 13 d. išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SPR-42. Pažymėtina, jog specialieji architektūros reikalavimai yra reglamentuoti Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.), pagal kurį statinio projektas rengiamas vadovaujantis šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje išvardytais dokumentais, taip pat savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams. Taigi, Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata įtvirtina, jog specialiuosius architektūros reikalavimus nustato savivaldybės administracija. Tačiau nei Statybos įstatymas, nei kiti, ginčijamo atsakovo rašto priėmimo metu galioję teisės aktai, reglamentuojantys klausimus, susijusius su specialiaisiais architektūros reikalavimais, nenumatė galimybės tam pačiam subjektui (savivaldybės administracijai) naikinti savo nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą 2012 m. kovo 7 d. raštą Nr. 8A-18.13.-388, peržengė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribas ir priėmė neteisėtą sprendimą, kuris teismo sprendimu yra naikinamas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Kadangi byloje ginčijamas administracinis aktas yra naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su šio administracinio akto, taip pat pirmos instancijos teismo teisėtumu (neteisėtumu) ir pagrįstumu (nepagrįstumu) nebėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.        

Tačiau pažymėtina, kad sprendimas panaikinti atsakovo 2012 m. kovo 7 d. raštą Nr. 8A-18.13.-388 neturėtų sukurti lūkesčių, jog vien dėl šios priežasties pareiškėjui turėtų būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas: Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis, savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams, Kultūros paveldo departamento išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje, saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (2011 m. lapkričio 18 d. redakcija) 9 priedo 1, 1.8. punktus, savivaldybių administracijos tikrina visus projektus, tame tarpe – ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktą, teritorijų planavimo dokumentai – tai kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Taigi, atkreiptinas dėmesys į tai, jog rengiant statinio projektą, be kita ko, Bendrojo plano sprendiniais bet kokiu atveju turi būti vadovaujamasi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo K. T. skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 7 d. rašte Nr. 8A-18.13.-388 suformuluotą sprendimą panaikinti 2012 m. vasario 13 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SPR-42.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

                                                        Virginija Volskienė