Baudžiamoji byla Nr. 2K-36-788/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11859-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.2; 1.2.4.6.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutarties.

 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžiu S. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. kovo 22 d. veikos) ir jam paskirta trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmė; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. balandžio 5 d. veikos) ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, S. Z. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė septynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiąja J. Z., būti namuose laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigoje, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir jas visiškai baigti.

Iš S. Z. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 15,26 Eur nukentėjusiosios J. Z. gydymo išlaidų.

S. Z. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. liepos 5 d. veikos) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartimi nuteistojo S. Z., jo gynėjo advokato Romaldo Briliaus ir nukentėjusiosios J. Z. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. Z. nuteistas už tai, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – žmonai J. Z., būtent: jis 2019 m. kovo 22 d. apie 12.00–13.00 val. šeimos gyvenamojoje vietoje, kurioje kartu gyvena su nukentėjusiąja J. Z., gyvenamajame name, kuris priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, adresu: (duomenys neskelbtini), miegamojo kambaryje, žodinio konflikto su sutuoktine J. Z. metu priėjo prie miegamajame stovinčios J. Z., įrėmė savo kumštį jai į nosį, po to iš karto sugriebė abiem rankomis J. Z. už jos kairės rankos ir ją pastūmė, dėl to J. Z. prarado pusiausvyrą ir kaire ranka atsitrenkė į miegamojo kambario duris, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas veide ir kairėje rankoje, tai sukėlė nukentėjusiajai J. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. S. Z. taip pat nuteistas už tai, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje 2019 m. balandžio 5 d. apie 22.00 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio S. Z., kuriame kartu ir gyvena, pirmame aukšte, bendro naudojimo patalpoje – koridoriuje, prie laiptų, žodinio konflikto su sutuoktine J. Z. metu priėjo prie J. Z., stvėrė ją už abiejų rankų ir pastūmė, dėl to ji prarado pusiausvyrą, po to vieną kartą spyrė jai ir pataikė į jos dešinę blauzdą, šiais savo veiksmais padarė J. Z. poodines kraujosruvas dešiniajame rieše ir dešinėje blauzdoje, tai sukėlė nukentėjusiajai J. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Z. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Teismas turi įsitikinti, kad dėl fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Šioje byloje teismai turėjo pareigą patikimai nustatyti, ar kasatorius savo veiksmais tyčia siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, ar tik minimaliai pavojinga (adekvačia smurtui) priemone siekė išvengti prieš jį realiai naudojamo fizinio smurto (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Vien formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas, baudžiamosios atsakomybės kontekste nepakanka, nes ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra neteisėtas, pavojingas ir žalingas. Nagrinėjamos bylos įvykių kontekste teismai tinkamai neanalizavo ir neįvertino BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų objektyviojo ir subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymių, tai galėjo lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymą. Teismai neįsigilino į bylos aplinkybes, apklaustų liudytojų, taip pat ir nukentėjusiosios neretai prieštaringus parodymus, rašytinę bylos medžiagą ir taip esmingai pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei nekaltumo prezumpcijos principą. Darydami išvadas dėl kaltės, teismai nepagrįstai atsiribojo nuo kilusių įvykių (konfliktų) konteksto, t. y. jų pradžios, eigos ir pabaigos, tai šioje byloje yra itin svarbu, nes būtent teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia būtinosios ginties įvertinimą (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).

3.2. Byloje nebuvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Teismai nevertino, kad konfliktų iniciatorė abu kartus buvo nukentėjusioji; kad ji, smurtaudama prieš kasatorių, nežymiai sutrikdė jam sveikatą; kad nukentėjusiosios atžvilgiu dėl šių (ir kitų) atvejų buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, jie šalims susitaikius buvo nutraukti. Nukentėjusioji pati pripažino smurtavusi prieš kasatorių, todėl teismų motyvai, kuriais buvo atsisakyta vertinti visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, yra nepagrįsti, pažeidžiantys nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą, bešališkumo, teisingo (sąžiningo) proceso, kurio metu turi būti garantuojama šalių lygybė prieš įstatymą, principus.

3.3. Kasatorius pažymi, kad teismai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos: nevertino nukentėjusiosios asmenybę charakterizuojančių duomenų, t. y. liudytojų Z. Č., A. Č. parodymų, iš kurių matyti, kad jie ne kartą matė kasatorių su stipriai apdraskytu veidu; nevertino psichiatro konsultacijos išvados, iš kurios matyti, kad buvo ieškoma būdo, kaip išspręsti nukentėjusiajai sistemingai kylančias psichologines problemas; nevertino duomenų, atskleidžiančių nukentėjusiosios veiksmus dėl naudoto smurto prieš kasatorių.

3.4. Vertindami įrodymus teismai neatliko išsamios jų analizės, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nepalygino jų kartu su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, pavyzdžiui, kasatoriaus, nukentėjusiosios, liudytojų, taip pat ir policijos pareigūnų parodymais, medicininiais dokumentais ir kt. Teismai nevertino, kad ikiteisminiai tyrimai prieš kasatorių buvo inicijuoti kaip nukentėjusiosios gynyba po pradėtų prieš ją ikiteisminių tyrimų. Teismams nekilo abejonių ir dėl to, kad po nesėkmingo kasatoriaus apkaltinimo grasinimais ginklu nukentėjusioji tą pačią dieną policijos pareigūnams ir ligoninės medikei parodė tik vieną sužalojimą ant kairės rankos (atsiradusį 2019 m. kovo 22 d.), o po kelių dienų – ir dėl tariamai jai padaryto veido sužalojimo, kuris atsirado nuo neva vyro jai įremto į nosį kumščio. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja (duktė) G. B., tačiau šios liudytojos parodymais apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima, nes G. B. buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, o nagrinėjant bylą teisme, vadovaudamasi BPK 82 straipsnio 2 dalimi, ji atsisakė duoti parodymus prieš savo šeimos narius (kaltinamąjį ir nukentėjusiąją). Tuo tarpu teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ikiteisminio tyrimo metu liudytojai G. B. nebuvo išaiškinta. Taigi, teismui nebuvo pagrindo naudotis BPK 276 straipsnio nuostata ir paskelbti šios liudytojos parodymus, taip pat šios liudytojos parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

3.5. Vertindami įrodymus teismai taikė skirtingus standartus. Dėl vieno iš kaltinimų (2019 m. liepos 5 d. epizodas) konstatavo, kad nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių kaltinamojo kaltę, tačiau kitu atveju įrodymų pakako, nors kai dėl kilusio konflikto atvyko policija ir medikai, nukentėjusioji pretenzijų atsisakė, nes jokio fizinio skausmo nepatyrė. Šis atvejis ir vėliau buvo tikrinamas, tačiau nukentėjusioji net ir po kelių dienų savo pozicijos nepakeitė ir pareigūnams tvirtino, kad 2019 m. balandžio 5 d. įvyko žodinis konfliktas dėl buitinių reikalų, smurtas prieš ją naudotas nebuvo. Po savaitės, kaip pripažino pati, supykusi dėl prieš ją inicijuoto ikiteisminio tyrimo, parodymus dėl šio atvejo ji pakeitė. Teismai, apsiribodami nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, surašyta praėjus dviem savaitėms po įvykio, tinkamai nesiaiškino nei šio konflikto priežasčių, nei kiekvieno iš jo dalyvių veiksmų, taip pat ir nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių, nevertino, ar šie sužalojimai buvo padaryti tyčia, ar besiginant.

3.6. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nukentėjusioji padarė kasatoriui nežymų sveikatos sutrikdymą, ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-11792-19, jis nutrauktas kasatoriui ir nukentėjusiajai susitaikius, konstatavo, kad tai nėra pagrindas teigti, jog kasatoriui buvo kilusi akivaizdi ir reali grėsmė sveikatai, gyvybei ar turtui, dėl ko kasatoriui būtų reikėję gintis vartojant smurtą. Teismas, nepripažindamas, kad kasatoriaus veiksmai prieš J. Z. galėtų būti vertinami kaip būtinosios ginties situacija, nurodė ir šios situacijos tinkamus sprendimo būdus, t. y. kad kasatorius turėjo leistis užrakinamas miegamojo kambaryje iki nukentėjusiosios sugrįžimo. Tai reikštų, kad jis turėjo sutikti su neteisėtu jo laisvės atėmimu (BK 146 straipsnis). Iš teismo argumento išplaukia ir tai, kad kitu atveju (2019 m. balandžio 5 d.) jis turėjo nuogas, suplėšytomis trumpikėmis, pasišalinti iš patalpos. 

3.7. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, yra nukreipti prieš kito asmens sveikatą, orumą, taip pat kitas teises ir laisves. Nukentėjusiosios kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus, t. y. jis buvo pradėtas, nes vienu atveju nukentėjusioji smūgiavo kasatoriui į pilvą, staline lempa sudavė per koją, užrakino kambaryje, kitu atveju mušė rankomis, spyrė, stengdamasi sužaloti lytinius organus, suplėšė trumpikes ir t. t. Tuo tarpu nukentėjusiosios pavojingas kėsinimasis buvo atremtas sugriebiant už rankos, atstumiant nuo savęs, prisidengiant kėde, tokiais veiksmais padarant jai minimalią žalą, kuri neperžengia būtinosios ginties ribų. Kasatoriaus gynyba buvo teisėta, nes, priešingai nei vertino teismai, ji atitiko ir kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, t. y. objektą, kėsinimosi intensyvumą ir veikimo būdą.

3.8. Teismai, nors ir užsiminė, kad nukentėjusioji atliko tam tikrus veiksmus, kurie sukėlė kasatoriui nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau kasatoriaus veiksmų nevertino kaip atsakomosios reakcijos į provokuojančius ar rizikingus pačios nukentėjusiosios veiksmus (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

3.9. Kartu su bausme skirdamas įpareigojimus, pirmosios instancijos teismas tai padarė formaliai, t. y. neatsižvelgdamas į asmenybę, nusikalstamų veikų priežastis, amžių, šeiminę padėtį, dirbamą darbą. Dalis paskirtų įpareigojimų yra objektyviai neįvykdomi, nes kasatorius su nukentėjusiąja dirba tame pačiame advokatų biure, kartu augina nepilnametį sūnų, gyvena tuo pačiu adresu, todėl išvengti bendravimo darbo, vaiko priežiūros ar kitais socialiniais klausimais nėra įmanoma.

3.10. Nukentėjusioji apeliaciniu skundu siekė kasatoriaus išteisinimo pripažindama, kad jie abu elgėsi spontaniškai, kad konfliktai kilo dėl pažeistų santuokinio gyvenimo gėrių, o įsivyravę konfliktiški santykiai turėjo ilgalaikio tęstinumo pobūdį, nurodė, kad tokio lygio ir apimties fizinio skausmo, kuriam esant kasatoriui kiltų baudžiamoji atsakomybė, ji nepatyrė. Apeliacinės instancijos teismas tokius nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus atmetė, jų nevertino nei pagal bylos medžiagą, nei pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuteistojo veiksmai, tyčia smūgiuojant ir spiriant nukentėjusiajai, taip nesunkiai sutrikdant jai sveikatą, atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius ir negali būti laikomi būtinąja gintimi. Išvada dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką grindžiama ne tik pagal subjektyvius kaltininko paaiškinimus, bet ir pagal objektyvius bylos duomenis, atskleidžiančius kaltininko elgesį įvykio metu ir leidžiančius spręsti apie jo veikos aplinkybių suvokimą, valios pastangas vienaip ar kitaip veikti. Iš kasatoriaus skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai šias aplinkybes nustatė, taigi, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama teismų sprendimų kritikai, nurodant, kad teismai ne tik ne iki galo ištyrė faktines bei apeliaciniame skunde nurodytas bylos aplinkybes, bet ir apskritai jų netyrė arba tyrė netinkamai, arba tyrė, bet padarė kasatoriui nenaudingas išvadas. Tokie kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, nustatyti būtinosios ginties požymius. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, žodiniam konfliktui peraugus į smurto panaudojimą, kasatoriaus elgesys su nukentėjusiąja tapo per agresyvus, todėl jo veiksmai negalėjo būti vertinami kaip besiginančio asmens veikimas.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvados buvo padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, jie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nors kasaciniame skunde, ginčijant nustatytas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl kasatoriaus kaltės, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis nuteistojo padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Konstatuotina, kad nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, nes įrodymai įvertinti tinkamai. 

4.4. Kasatoriaus kasaciniame skunde iškelti įrodymų vertinimo klausimai yra fakto, o ne teisės klausimai. Kasatorius, iš esmės ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes tiek dėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaringumo, tiek dėl neva padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, netinkamo veikos kvalifikavimo, remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakartotinai pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingų aplinkybių vertinimą. Šie kasacinio skundo argumentai plačiau nesvarstytini, nes nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, be to, minėtus skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.

4.5. Kasatorius nepagrįstai kvestionuoja teismų šališkumą. Teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais. Kasaciniame skunde teismų šališkumas siejamas su skundžiamuose sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, o tai negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jeigu nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pagarsinti liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nešaukti jos į teisiamąjį posėdį buvo galimas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko dėl galimo šios liudytojos suinteresuotumo bylos baigtimi, nes ji yra nukentėjusiosios duktė, tačiau kartu konstatavo, kad vien nustatytas tam tikras liudytojos palankumas vienam iš bylos dalyvių savaime nelemia tokių parodymų nepatikimumo ir to, kad tokie parodymai negali būti pripažįstami įrodymais byloje. Vertinant tokių asmenų parodymų patikimumą, būtina juos analizuoti kitų surinktų duomenų kontekste, o šie parodymai tik patvirtino nukentėjusiosios parodymus dėl prieš ją naudoto smurto ir sukeltų sužalojimų ir todėl nebuvo pagrindo abejoti jų patikimumu. Teismai nesuteikė liudytojos
G. B. parodymams lemiamos reikšmės vertindami juos kitų įrodymų kontekste ir neįvardijo jos kaip vienintelės kaltinimo liudytojos, kaip tai daroma kasaciniame skunde.

4.7. Prokuroras akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai kiekvieną pateikto apeliacinio skundo argumentą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, nedaro šio sprendimo neteisėto ar nepagrįsto. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, įvertinus teismų sprendimus, konstatuotina, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nenustatyta.

5. Nukentėjusioji J. Z. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo tenkinti nuteistojo kasacinį skundą, panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, kad fizinį skausmą nuteistasis sukėlė tyčia. Nukentėjusioji pripažįsta, kad taip pat elgėsi spontaniškai, dalyvavo konflikte, be to, dėl tėvų konflikto išgyvena ir jų sūnus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo S. Z. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir nustatytų faktinių aplinkybių

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014, 2K-7-82-699/2018). Esminiu pažeidimu vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan.

8. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo kilę buitinio pobūdžio konfliktai. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, apklausiami teismo posėdžio metu, patvirtino, kad konfliktavo, ginčų metu susistumdydavo ir pan. Fizinio smurto veiksmai prieš nukentėjusiąją nustatyti byloje įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų policijos pareigūnų, iš dalies ir paties nuteistojo parodymus, teismo medicinos tarnybos specialisto išvadas, ligoninės išrašą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitų išvadų dėl S. Z. prieš savo žmoną panaudoto fizinio smurto pobūdžio ir jo padarinių, nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neturėjo suteikti įrodomosios reikšmės liudytojos G. B. (nukentėjusiosios dukters) parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nes bylą nagrinėjant teisme ši liudytoja, vadovaudamasi BPK 82 straipsnio 2 dalimi, atsisakė duoti parodymus prieš savo šeimos narius (kaltinamąjį ir nukentėjusiąją), o ją apklausiant ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo išaiškinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius. Nurodytas kasacinio skundo teiginys nevisiškai atitinka bylos medžiagą. Pažymėtina, kad apklausiant liudytoją G. B. ikiteisminio tyrimo metu, jai BPK 82 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo išaiškinta, kad liudytojas, kuris yra įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narys ar artimas giminaitis, gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (1 t., b. l. 73). Be to, liudytoja G. B. yra pilnametė, kartu su motina ir jos vyru S. Z. kartu negyvena, iš jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turinio neišplaukia, kad ji laiko S. Z. savo šeimos nariu, atvirkščiai, nurodo, kad su juo visiškai nebendrauja (1 t., b. l. 74). Nuteistąjį kaip savo šeimos narį liudytoja G. B. įvardijo tik laiške teismui, prašydama bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Kita vertus, ši liudytoja šiame laiške prašė teismo vadovautis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 170). Atsižvelgiant į tai, šios liudytojos parodymų paskelbimas teismo posėdžio metu, taip pat šių parodymų pripažinimas įrodymu nelaikytini įrodymų leistinumo reikalavimo pažeidimu.

Dėl būtinosios ginties

10. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2013,
2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.). Analogiško teisės aiškinimo nuostatų gali būti laikomasi ir nagrinėjant buitinių konfliktų situacijas, kai abu konflikto dalyviai aktyviai veikia vienas prieš kitą – rengiasi naudoti fizinį smurtą ir jį naudoja, daro kitokį fizinį poveikį kitam asmeniui.

11. Skundžiamus sprendimus priėmę teismai išsamiai pasisakė, kodėl atmeta nuteistojo argumentus dėl to, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Nuteistojo smurtinio pobūdžio veiksmai buvo vertinami ir nukentėjusiosios aktyvaus dalyvavimo konflikte kontekste, tačiau kasatoriaus versija, kad jis veikė išimtinai besigindamas, motyvuotai atmesta. Iš bylos aplinkybių matyti, kad abu konflikto dalyviai elgėsi netinkamai, buvo aktyvūs, bendrais savo veiksmais sukėlė tarpusavio konfliktinę situaciją, tačiau kasatoriaus atlikti fizinio pobūdžio veiksmai nebuvo būtini, jis turėjo galimybių susilaikyti nuo smurtinio elgesio. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti veikimo būtinosios ginties sąlygomis aplinkybę, taigi atitinkami kasacinio skundo argumentai netenkinami.

Dėl pagrindo pripažinti veikas mažareikšmėmis

12. Kasaciniu skundu nuteistasis neprašo jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad S. Z. kvestionuoja jo padarytų nusikaltimų pavojingumą. Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas atleisti S. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, t. y. dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

13. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011,
2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

14. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014,
2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama ir į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020). 

15. Nagrinėjamoje byloje savo sprendimą S. Z. taikyti BK 37 straipsnį teisėjų kolegija grindžia šiais argumentais:

15.1. Kaip jau minėta, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji buvo aktyvūs buitinių konfliktų dalyviai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų buvo pradėtas ir prieš nukentėjusiąją, ji buvo įtariama smurtinio pobūdžio veiksmų atlikimu prieš nuteistąjį tų pačių, kaip ir šioje byloje nagrinėjamų, buitinių konfliktų metu. 2019 m. liepos 3 d. tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo sudarytas susitarimas dėl susitaikymo ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės J. Okuškienės 2019 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartimi prokuroro nutarimas buvo patvirtintas. Priimtas procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Iš byloje esančio 2019 m. liepos 3 d. susitarimo matyti, kad nukentėjusioji pripažino naudojusi fizinį smurtą prieš nuteistąjį, dėl savo veiksmų gailėjosi, susitaikė su nuteistuoju
(3 t., b. l. 14–16). Policijos pareigūnai, duodami parodymus nagrinėjamoje byloje, nurodė, kad abu sutuoktiniai tęsė konfliktą net ir jų akivaizdoje, vienas kitą įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, dėl to teko raminti abi konflikto puses. Taigi, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji buvo lygiaverčiai buitinių konfliktų dalyviai, abu elgėsi netinkamai, kasatorius nebuvo vienintelis konfliktų iniciatorius. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ši baudžiamoji byla nagrinėjama tik pagal kaltinimą S. Z., tačiau išsamus nusikalstamos veikos aplinkybių, jų pavojingumo įvertinimas yra neatsiejamas ir nuo nukentėjusiosios veiksmų turinio.

15.2. Tiek 2019 m. vasario 22 d., tiek 2019 m. balandžio 5 d. buitinių konfliktų metu nuteistasis sukėlė nukentėjusiajai nežymius sveikatos sutrikdymus, jie pasireiškė poodinių kraujosruvų padarymu veide, rankoje, rieše ir blauzdoje. Iš baudžiamojoje byloje esančių medicininių dokumentų bei nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jos patirti sužalojimai nebuvo stiprūs ir ilgalaikiai. Iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad S. Z. veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą nukentėjusiosios žalojimą, buvo spontaniški ir vertinami kaip būdingi tokio pobūdžio sutuoktinių konfliktams ir grumtynėms.

15.3. Teismų praktikoje konstatuota, kad bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-213/2014, 2K-7-5-895/2018). Spręsdami dėl baudžiamųjų priemonių taikymo teismai turi atsižvelgti į socialinį bylos aplinkybių kontekstą, taip pat ir į išsakytą nukentėjusiojo poziciją dėl kaltininko atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji, nors ir kvietė policiją dėl savo sutuoktinio veiksmų, proceso metu nesiekė baudžiamosios atsakomybės taikymo jam. Atkreiptinas dėmesys į byloje turimus duomenis (BIRT ataskaitų žiūryklė), kad nukentėjusioji jau 2019 m. balandžio 9 d. telefoninio pokalbio metu policijos pareigūnui pareiškė, kad tarp jos ir vyro įvyko žodinis konfliktas dėl buitinių reikalų, smurto prieš ją nebuvo, fizinis skausmas jai nesukeltas, pretenzijų vyrui neturi (1 t., b. l. 21). Baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji prašė nuteistąjį išteisinti (4 t., b. l. 4), pateiktame apeliaciniame skunde taip pat prašė nutraukti bylą S. Z.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nuteistasis ėmėsi spaudimo prieš nukentėjusiąją ar kitaip siekė padaryti įtaką jos pozicijai. Be fakto, kad nukentėjusioji pati prašo nutraukti bylą kasatoriui, būtina atsižvelgti į tai, kad jie faktiškai gyvena kartu, dirba toje pačioje darbovietėje, kartu augina vaiką. Pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji nuogąstavo dėl savo sutuoktinio neištikimybės ir dėmesio šeimai stokos, bet kartu aiškiai išreiškė norą, kad kaltinamasis bendrautų su vaiku, nuo jo nenutoltų, nes sūnus sunkiai išgyvena visą šią situaciją (4 t., b. l. 4). Pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusioji prašo tenkinti nuteistojo kasacinį skundą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji nuteistojo veiksmų nevertina kaip pavojingų ir kad jos pozicija dėl baudžiamosios atsakomybės netaikymo nuteistajam yra nuoširdi, apgalvota ir laisva.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad S. Z. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl S. Z. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

Dėl civilinio ieškinio

17. Pirmosios instancijos teismas tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš nuteistojo priteisė 15,26 Eur nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodoma, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020). 

18. Nagrinėjamu atveju turtinės žalos dėl S. Z. veiksmų patyrė ne nukentėjusioji, o medicininę pagalbą jai suteikusi Vilniaus teritorinė ligonių kasa. Civilinės ieškovės patirtos išlaidos yra objektyvios ir turi būti atlygintos nepriklausomai nuo to, kaip baudžiamojo įstatymo prasme įvertinti kaltininko veiksmai. Byloje nustačius, kad S. Z. sukėlė realių, nors ir nežymių, nukentėjusiosios sveikatos sužalojimų, jam kyla pareiga atlyginti civilinės ieškovės patirtas išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutarties dalį dėl S. Z. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už dvi nusikalstamas veikas, padarytas 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. balandžio 5 d.

Pritaikius BK 37 straipsnį, S. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jam nutraukti.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Artūras Pažarskis

                                                                                Alvydas Pikelis

                                                                                Olegas Fedosiukas