Pranešėja
A.Urbanavičienė
Civilinė byla Nr.2A37-265/08
Procesinio sprendimo kategorijos 25.3.; 30.7; 42.5; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2008 m. vasario 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
kolegijos
teisėjų Romualdos Janovičienės, Algirdo Auruškevičiaus,
sekretoriaujant
Ritai Sindikaitei,
dalyvaujant
ieškovams D. B., S. B.,
ieškovų
atstovei adv. Annai Grinevič,
atsakovui
I. B.,
atsakovo
atstovui adv. Mindaugui Šimkūnui,
vertėjai
Loretai Kireilytei,
viešame teismo posėdyje žodinio
proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės
teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. B. ir S. B. ieškinį atsakovui I. B. dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo
negaliojančia, tretysis asmuo – Vilniaus rajono 1-as notarų biuras.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovai D. B. ir S.
B. 2006-11-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti
negaliojančia 2006 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį Nr.
218, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ame notarų biure. Nurodė, kad šia sutartimi ieškovai
padovanojo atsakovui I. B. jiems priklausančią pagal
įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą, turtinių ir visų reikalavimo teisių,
likusių po motinos A. B. mirties (motina mirė 2001-08-21). Po
motinos mirties ieškovai kreipėsi į Vilniaus rajono notarų biurą dėl palikimo
priėmimo, kur buvo užvesta paveldėjimo byla. 2006 m. sausio 11 d. ieškovai su
atsakovu sudarė sutartį, kurios pagrindu padovanojo atsakovui ieškovams
priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą ir visų
reikalavimo teisių, likusių po motinos A. B. mirties.
Ieškovai tik dabar suprato, kad atsisakė viso turto ir liko be būsto ir be
žemės, nors visą gyvenimą pragyveno su motina (duomenys neskelbtini).
Ieškovai nurodytą sutartį pasirašė būdami atsakovo suklaidinti. Atsakovas
paaiškino ieškovams, kad reikia pasirašyti tokią sutartį, nes taip atsakovui
bus lengviau atgauti žemę. Jie pasitikėjo broliu, o šis juos apgavo. Tokiu būdu
ieškovai padovanojo vienintelį savo būstą, nors to neketino daryti. Ieškovai
negalėjo ir nenorėjo atsisakyti gyvenamojo namo ir žemės, nes ten gyvena ir
nori gyventi iki mirties. Mano, kad atsakovas pasinaudojo jų negalia ir sunkia
sveikatos būkle. Ieškovai yra senyvo amžiaus, vieniši, neišsilavinę,
nesuprantantys valstybinės ir rusų kalbos žmonės, todėl negalėjo tinkamai
rūpintis savo teisėmis ir interesais, todėl pasirašė ginčijamą sutartį
suklysdami. Ieškovė D. B. nuo 2006-01-24 iki 2006-02-24
gydėsi Sapiegos ligoninėje, psichiatrijos skyriuje. Sutarties sudarymo metu
liga buvo paūmėjusi, vartojo vaistus ir neteisingai suvokė esmines sandorio sudarymo
aplinkybes. Sutinkamai su CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, iš esmės suklydus
sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu.
Atsakovas I. B. su ieškiniu nesutiko, prašė
jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2006-01-11 paveldėjimo teisių
dovanojimo sutartyje yra aiškiai išreikštas atliekamas veiksmas – dovanojimas. Žodis
„dovanojimas“ nėra naujas teisinis ir socialinis terminas, jis suprantamas kaip
neatlygintinis teisių ar daikto perleidimas kitam asmeniui. Todėl,
vadovaujantis protingumo bei sąžiningumo principais, ieškovams turėjo būti
žinoma šio žodžio reikšmė. Ieškovų teiginiai dėl jų suklaidinimo nėra paremti
jokiais rašytiniais duomenimis apie tariamą atsakovo naudotą apgaulę jų
atžvilgiu. Ieškovai taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jų veiksnumas yra
dalinai ar visai apribotas dėl negalios ar silpnaprotystės.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 30 d.
sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančia paveldėjimo
teisių dovanojimo 2006 sausio 11 d. sutartį Nr. 218, patvirtintą Vilniaus
rajono 1-o notarų biuro notarės D.Svirbutienės, pagal kurią ieškovai D. B. ir S. B. padovanojo atsakovui I. B. jiems priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo
teisių į turtą, turtinių ir visų reikalavimo teisių, likusių po motinos A. B. mirties. Teismas pripažino, kad ieškovų nurodytas
ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindas, numatytas CK 1.90 straipsnio 1 dalyje,
yra įrodytas. Įvertinęs ieškovų D. B., gimusios 1928
metais, ir S. B., gimusio 1942 metais, amžių, išsilavinimą
- ieškovas S. B. yra baigęs tik dvi klases, sveikatos
būklę - ieškovė D. B. gydėsi psichiatrijos skyriuje,
teismas pripažino, kad jie aiškiai nesuvokė sudaromo sandorio pasekmių. Ieškovų
asmenines savybes, taip pat paveldėjimo teisių dovanojimo 2006-01-11 sutarties
turinį bei tai, kad dovanojamas paveldimas turtas nebuvo detalizuotas, teismas
pripažino aplinkybėmis, apsunkinusiomis ieškovų suvokimą dėl sudaromo sandorio
esmės, ir sukliudžiusiomis ieškovams adekvačiai įvertinti šį sandorį. Teismas
taip pat atsižvelgė į tai, jog po motinos mirties ieškovai kreipėsi į notarų
biurą ir išreiškė savo valią dėl palikimo priėmimo, kad ieškovai gyvena
mirusiai motinai nuosavybės teisėmis priklausiusiame name (duomenys neskelbtini)
ir kitų gyvenamųjų patalpų neturi. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė,
kad joks kitas vidutiniškai rūpestingas ir apdairus asmuo nebūtų sudaręs
ginčijamo neatlygintinio sandorio, kuriuo netenkama vienintelės gyvenamosios
vietos. Teismas ieškovų elgesį, sudarant ginčo sandorį, vertino protingumo
kriterijų pagrindu (CK 1.5 str.) ir padarė išvadą, kad ieškovai iš esmės
suklydo dėl neatlygintinai perduoto atsakovui turto sudėties (CK 1.90 str. 2
d.).
Apeliaciniu skundu atsakovas I. B. prašo
sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovai
įrodė CK 1.90 straipsnyje nurodytą pagrindą ir kad ginčo sutartį jie sudarė
suklydimo įtakoje. Apelianto nuomone, ieškovų amžius, išsilavinimas ir jų
sveikatos būklė, o taip pat tai, kad paveldimas turtas nebuvo detalizuotas, nesukliudė
ieškovams adekvačiai įvertinti sandorį arba sudaryti sandorį suklydimo įtakoje.
Amžius kaip aplinkybė, galėjusi įtakoti šalių suvokimą apie sudaromo sandorio
esmę, vienodai veikė tiek ieškovą S. B., kuris gimęs 1942
metais, tiek atsakovą I. B., kuris yra dvejais metais
vyresnis už ieškovą (gimęs 1940 metais). Amžius taip pat neįtakojo ieškovės D. B. suvokimo apie sudaromo sandorio esmę, kadangi ji daug
kartų žodžiu buvo išreiškusi valią padovanoti paveldėtas teises, nes nei ji,
nei ieškovas S. B. vaikų neturėjo. Be to gyvenamąjį namą,
kuriame gyveno ieškovai, statė atsakovas, kuris taip pat rūpinosi šalių motina.
Ieškovų išsilavinimas taip pat netrukdė adekvačiai įvertinti sudaromą sandorį,
kadangi ieškovas S. B. yra baigęs 5 klases, o pats atsakovas
– tik keturias. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovo S. B. sveikatos būklė galėjo įtakoti abiejų ieškovų suvokimą
apie sudaromą sandorį, o ieškovė D. B. ligoninės
psichiatrijos skyriuje gydėsi jau po sandorio sudarymo. Be to neaišku, ar
ieškovei diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas galėjo įtakoti jos galimybes
suvokti savo veiksmų pasekmes, nes ieškovai ekspertizės atsisakė. Tai, kad
ginčo sutartyje nebuvo detalizuotas dovanojamas paveldimas turtas, taip pat
nėra reikšminga, nes notarė, prieš pasirašant dovanojimo sutartį, ieškovams jiems
suprantama kalba tinkamai išaiškino ginčo sutarties sudarymo pasekmes. Teismas,
vertindamas ieškovų suklydimą, netinkamai pritaikė protingumo principą,
nepasirėmė šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai D. B. ir S. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti
nepakeistą. Nurodo, kad apelianto tvirtinimai yra visiškai nepagrįsti, nes jokio
pokalbio apie paveldėtų teisių dovanojimą atsakovui nebuvo. Ieškovai lietuvių
kalbos apskritai nemoka, todėl sutarties teksto negalėjo suprasti dėl jo
sudėtingumo. Dovanojimo sutarties esmė ieškovams taip pat nebuvo aiški, nes jų tikslas
buvo pasirašyti sutikimą, kad brolis (atsakovas) galėtų tvarkyti žemės
grąžinimo klausimus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas
apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovai ir jų atstovė – prašė
atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320
straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos
teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai
atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant
byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms
aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio
skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK
329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla
nagrinėjama atsakovo I. B. apeliacinio skundo ribose.
Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei
motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo skundžiamam teismo
sprendimui panaikinti.
Dauguma atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra tiesiogiai susiję su
įrodymų pakankamumo problema. Tačiau, nors apeliaciniame skunde ir teigiama,
kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažeidė materialinės ir
procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, tačiau sutikti su šiais apeliacinio
skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje
teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje
esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su
ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas
nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam
tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti
pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia
daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl
įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad
nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar
netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų
nustatytais. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių aplinkybių neįrodė.
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados
atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka
konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina
laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai
įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas,
pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir
išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios
instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese
reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos
medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai,
visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo
ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo
iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas priimtas esant
įrodymų pakankamumui ir jų teisingam įvertinimui.
Tiriant
kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, viena esminių nustatinėtinų
aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio
sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų
praktiką, savo nutartyse yra ne kartą išaiškinęs, kad pagal CK 1.90 straipsnio
1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas
negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra
esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris. Suklydimo atveju iš
esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama
valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo
kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo,
elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį
tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant
sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats
rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo
turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas
reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės
ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų
su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to
nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats
prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Šalies elgesys gali būti
kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis
aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis
sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia
atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių,
išsimokslinimą, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias
aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo
suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o
ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje
Nr.3K-3-585/2006, kat. 36.1; 42.4; 2006-05-29 nutartis civilinėje byloje
Nr.3K-3-359/2006, kat. 21.4.2.6; 95.6.2 (S); 2005-10-26 nutartis civilinėje byloje
Nr.3K-3-514/2005, kat. 21.4.2.6; 21.4.2.7; 63.1; 114.11; 2005-11-23 nutartis
civilinėje byloje Nr.3K-3-590/2005, kat. 39; 50.10 ir kt.).
Atsakovas
apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovų amžius negalėjo įtakoti jų suvokimo
apie sudaromo sandorio esmę, nes apie sandorį buvo ne kartą kalbėta ir ieškovai
daug kartų žodžiu buvo išreiškę savo valią padovanoti paveldėtas teises, nes
ieškovai neturėjo vaikų. Tačiau tokie apelianto argumentai nėra paremti
įrodymais, o patys ieškovai visą laiką tvirtina, kad nebuvo jokio pokalbio apie
tokį dovanojimą. Be to, atsižvelgiant į ieškovų senyvą amžių, menką
išsilavinimą, nemokėjimą lietuvių kalbos ir silpną sveikatos būklę, akivaizdu,
kad ieškovams apskritai buvo sudėtinga ir sunku teisingai suvokti pačios paveldėjimo
teisių dovanojimo sutarties esmę. Tai, kad po šalių motinos mirties į notarų
biurą dėl palikimo priėmimo kreipėsi tik ieškovai (b.l. 7, t.1), kurie, ko
neginčija ir atsakovas, iki motinos mirties nuolat su ja gyveno ir po motinos
mirties liko gyventi motinai priklausiusiame name, rodo ieškovų valią priimti
palikimą, o ne perleisti paveldėjimo teises ir turtą atsakovui.
Atsakovo
teiginys, kad jis pats gimęs 1940 metais ir, jo manymu, amžius, kaip aplinkybė,
galėjusi įtakoti šalių suvokimą apie sudaromo sandorio esmę, vienodai veikė
tiek ieškovus, tiek atsakovą, atmestinas, nors galbūt ir galima būtų sutikti su
tokiu apelianto teiginiu, jeigu skaičiuoti šalių amžių grynai matematiškai –
tokiu atveju atsakovas būtų dvejais metais vyresnis už ieškovą S.
B., gimusį 1942 metais, tačiau dvylika metų jaunesnis už ieškovę D. B., gimusią 1928 metais. Tačiau toks vertinimas būtų
neteisingas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes: išsilavinimą,
kalbos mokėjimą, sveikatos būklę, esminių įvykių ir aplinkybių suvokimą,
socialinę aplinką ir pan. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys tvirtina, kad
ieškovai ne tik kad yra senyvo amžiaus, tačiau ir menko išsilavinimo,
nesupranta valstybinės kalbos, neturi savo šeimos ir vaikų, ilgą laiką gyveno
kartu su motina ir t.t. Tuo tarpu atsakovas, nors ir yra gimęs 1940 metais,
tačiau jis yra sukūręs šeimą, turi vaikų, gyvena atskirai nuo motinos jau ilgą
laiką. Taigi akivaizdu, jog ieškovų ir atsakovo amžius juos veikia skirtingai,
o teismo išvada, kad ieškovų amžius vertintinas kaip aplinkybė, galėjusi
įtakoti jų suvokimą apie sudaromo sandorio esmę, yra pagrįsta ir teisinga.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovai gyvena mirusiai motinai
nuosavybės teisėmis priklausiusiame name (duomenys neskelbtini) ir kitų
gyvenamųjų patalpų neturi. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad joks
kitas vidutiniškai rūpestingas ir apdairus asmuo nebūtų sudaręs ginčijamo
neatlygintinio sandorio, kuriuo netenkama vienintelės gyvenamosios vietos. Tuo
pagrindu teismas ieškovų elgesį, sudarant ginčo sandorį, vertino protingumo
kriterijų pagrindu (CK 1.5 str.) ir padarė išvadą, kad ieškovai iš esmės
suklydo dėl neatlygintinai perduoto atsakovui turto sudėties (CK 1.90 str. 2
d.). Apeliantas su tokiu teismo vertinimu ir išvada nesutinka, remdamasis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2006-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Nr.3K-3-585/2006, kad ieškovai negalėjo suklysti ir turėjo suvokti, kokį
sandorį sudaro, nes notarė, prieš pasirašant dovanojimo sutartį, ieškovams
viską išaiškino jiems suprantama kalba ir apie tai ieškovai pasirašė. Tačiau
sutikti su tokiais apelianto motyvais būtų neteisinga.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai ir atsakovas yra artimi
giminės – broliai ir sesuo, kurių santykiai iki ginčo sutarties sudarymo buvo
geri. Todėl tikėtina, kad ieškovai besąlygiškai pasitikėjo broliu ir jo klausė.
Ieškovai neneigia, kad jie ketino ir siekė pasirašyti sutikimą pas notarą, kad
atsakovas galėtų tvarkyti žemės grąžinimo klausimus. Todėl jiems nebuvo
reikalo, prieš pasirašant ginčo dovanojimo sutartį, svarstyti galimus tokio
veiksmo teisinius padarinius ar tartis su teisininkais – jie visiškai
pasitikėjo savo broliu (atsakovu). Atsakovas neneigia, kad ieškovai yra mažai
raštingi, tai matyti ir iš S. B. ranka parašyto teksto
prie dovanojimo sutarties. Ieškovė D. B. iš viso nerašė
jokio teksto, tik pasirašė po ieškovo S. B. parašu. Todėl
iš to, kad prie dovanojimo sutarties yra vieno ieškovo ranka rašytas tekstas
rusų kalba, kuriame nurodyta, jog notaras ieškovams išaiškino dovanojimo
sandorio esmę, esant nurodytoms aplinkybėms, negalima daryti išvados, kad
ieškovai tikrai suvokė rašomo teksto turinį ir sudaromo sandorio esmę. Juo
labiau, kad laikotarpiu nuo 2005-12-15 iki 2005-12-23 ir nuo 2006-01-24 iki
2006-02-24 ieškovė D. B. gydėsi ligoninės psichiatrijos
skyriuje. Tai, kad ieškovei buvo diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas ir
tai, kad ieškovai atsisakė ekspertizės, nepaneigia teismo išvados, jog
sveikatos būklė, kaip ir amžius, išsilavinimas ir pan., galėjo įtakoti ieškovės
D. B. suvokimą apie sudaromą sandorį. Ieškovai netvirtino,
kad sandoris buvo sudarytas asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų esmės,
todėl skirti atitinkamą ekspertizę nebuvo reikalo.
Nors apeliantas ir teigia, kad ieškovų apsisprendimui dėl
dovanojimo sandorio nuginčijimo įtaką padarė jų brolis B. B.,
tačiau byloje ši aplinkybė nebuvo įrodyta (CPK 178 str.). Apklaustas liudytoju B. B. nurodė, kad jis tik rūpinasi savo broliu ir seserimi,
kurie liko be jokio turto ir gyvenamosios vietos, o jis pats į jokį tėvų turtą
nepretenduoja. Ši aplinkybė byloje nėra paneigta, atvirkščiai, ją patvirtina
faktas, kad B. B. po motinos mirties nesikreipė į notarų
biurą dėl paveldėjimo.
Kiti
atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat
neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų
kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę,
atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka
priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį, nuo
šios praktikos nukrypo. Atsakovas, apeliaciniame skunde prašydamas remtis vienu
ar kitu (jo nurodytu) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nepagrįstai
juos išima iš konteksto ir interpretuoja taip, kaip yra naudinga pačiam
atsakovui, neatsižvelgdamas nei į bylų ratio decidendi, nei į faktines
aplinkybes.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti pagrįstą ir
teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo
sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n
u t a r i a :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkė
Alma Urbanavičienė
Kolegijos
teisėjai
Romualda Janovičienė
Algirdas Auruškevičius