Civilinės bylos Nr. e2A-2720-864/2025
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00794-2025-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.3.1.19.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Zinkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje e2-4359-1141/2025 pagal ieškovo A. L. patikslintą ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Santaka“ dėl prievolės panaikinimo ir pagal atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“ priešieškinį ieškovui A. L. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. L. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti prievolę mokėti atsakovei sodininkų bendrijai „Santaka“ (toliau – ir atsakovė, ir Bendrija) 70,31 Eur už 2023 metus ir 148,71 Eur už 2024 metus. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad jis nesutinka su atsakovės išrašytomis sąskaitomis, nes asmens privatus turtas nėra teisėtas pagrindas Bendrijos bendrojo naudojimo išlaidoms skaičiuoti. Atsakovės įstatų nuostata, jog mokesčiai mokami nuo asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo ploto (aro), iš esmės yra pasikėsinimas į asmeninę nuosavybę, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis numato nuosavybės neliečiamumą. Ieškovas nurodė, kad nelogiška ir neteisinga, kad savo turimu asmeniniu turtu (asmenine nuosavybe valdomu žemės sklypo dydžiu) finansuojamas be asmeninės valios pareiškimo svetimas ar kitoks turtas. Mokėjimai, pasak ieškovo, turi būti susiję ne su asmenine privačia nuosavybe (nuosava žeme), o su nuosavybės buvimo faktu bendrojoje dalinėje nuosavybėje, savo teisių dalimi ar dalyvavimo (pvz., naudojimo) teisių bendrame turte. Taip pat nurodė, kad atsakovės sąskaitų turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymui (toliau – ir SBĮ) 221 straipsnio reikalavimams ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnio imperatyvioms nuostatoms.
2. Atsakovė atsiliepime prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas iš Bendrijos išstojo 2021 m. sausio 1 d., tačiau ieškovui 2023–2024 metais ir bylos nagrinėjimo metu nuosavybės teise atsakovės teritorijoje jam priklauso 3 žemės sklypai. Atsakovė nurodė, kad iš valstybės išsipirko 7 žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 5,5322 ha. Išpirkta bendrojo naudojimo žemė negali būti dalinama, o tai iš esmės reiškia, kad sodininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra ideali (ne materiali). Pasak atsakovės, ieškovas dar būdamas atsakovės nariu, dalyvavo valstybinės žemės išpirkime ir automatiškai kartu su atsakove tapo šio turto bendrasavininku. Atsakovė nurodė, kad mokėtinas sumas skaičiuoja pagal SBĮ 221 straipsnio 4 dalį, taikydama teisingą metodiką.
3. Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama iš ieškovo priteisti 219,02 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad jau daug metų be teismo išduoto vykdomojo rašto nepavyksta iš ieškovo išsiieškoti skolų. Priešieškinys iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais, kurie buvo nurodyti atsakovės atsiliepime.
4. Ieškovas atsiliepime prašė atsakovės priešieškinį atmesti. Ieškovas nurodė, kad skola atsirado be teisinio pagrindo ir yra iki šiol nepateisinama. Mokesčių skaičiavimo metodiką nustato SBĮ 221 straipsnis, kuriam prieštarauja atsakovės įstatai. Atsakovės įstatai, pasak ieškovo, prieštarauja ir CK 4.76 straipsniui, numatančiam, kad bendraturčio pareiga padengti bendrojo turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu. Mokėjimai, pasak ieškovo, turi būti susiję ne su asmenine privačia nuosavybe (nuosava žeme), o su nuosavybės buvimo faktu bendrojoje dalinėje nuosavybėje, savo teisių dalimi ar dalyvavimo (pvz., naudojimo) teisių bendrame turte. Asmeninės privačios nuosavybės valda nėra dalis atsakovės bendrojo naudojimo objektuose. Sąvokos „bendrijos teritorijoje esančio žemės sklypo plotas“ ir „asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo plotas (aras)“ neturi bendro vardiklio, nėra ūkinės veiklos dviejų dydžių sąryšyje, objektai nepriklausomi, neturi ryšio dėl klasifikacijos, savybių, tipažo, požymių, charakteristikos ir pan., o dėl dalies teritorijoje turi ryšį visai kitame kontekste. Ieškovas nurodė, kad mokesčius už 2023 m. sumokėjo, įvertindamas, kad civilinėje byloje Nr. 2-417-723/2022 atsakovės atstovė L. S. nurodė, jog bendrijoje yra 209 nariai ir 3 kiti asmenys, tačiau visi 212 sodininkų yra bendro naudojimo žemės bendraturčiai. Ieškovas atsiliepime nesutiko, kad šioje byloje reikėtų vadovautis atsakovės nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1554-866/2021, nes, pasak ieškovo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4 straipsnis įpareigoja teismus atsižvelgti tik į kasacinio teismo praktikoje esančius teisės taikymo išaiškinimus. Be to, minėtoje byloje aktualus buvo 2018–2019 m. laikotarpis, o šiuo metu SBĮ yra pasikeitęs. Ieškovas atsiliepime taip pat nurodė, kad nėra ir negali būti teisinės pareigos nuo savo privačios asmeninės nuosavybės dalies mokėti bendro turto išlaikymo, išsaugojimo išlaidas ir kitas įmokas, nes privataus turto žemės aras nėra bendroji dalinė atsakovės nuosavybė. Atsakovė nepateikė nė vieno teisinio argumento – nuorodos į įstatymą ar kitų teisės aktų straipsnius, įrodančius prievolės atsiradimo, jo teisinio santykio pagrindą.
5. Teismo posėdyje ieškovas prašė patikslintą ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, taip pat prašė skirti baudą atsakovei už piktnaudžiavimą procesu. Atsakovės atstovės prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o priešieškinį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį tenkino pilna apimtimi, o atsakovės priešieškinį atmetė; pripažino sodininkų bendrijos „Santaka“ įstatų, patvirtintų bendrijos narių susirinkime 2021 m. liepos 10 d. ir įregistruotų Juridinių asmenų registre 2021 m. rugsėjo 17 d., 27.3 punktą niekiniu ir negaliojančiu nuo priėmimo momento; ieškovui iš atsakovės priteisė 30 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai iš ieškovo priteisė 15,86 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
7.1. Atsakovė pateikė teismui 2024 m. sausio 25 d. ieškovui išrašytas tris sąskaitas faktūras už 2023 metus (sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) 38,32 Eur sumai (2 t., b. l. 54), sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) 43,92 Eur sumai (2 t., b. l. 55) ir sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) 35,82 Eur sumai (2 t., b. l. 56)). Sąskaitose faktūrose nurodyta apmokėjimo data iki 2024 m. vasario 15 d. Bylos duomenimis nustatė, kad ieškovas 2024 m. liepos 21 d. pervedė atsakovei 47,75 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad tai yra mokesčiai už BDN išlaikymą už 2023 metus (2 t., b. l. 61). Atsakovė 2025 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į ieškovą su raginimu padengti 70,31 Eur dydžio įsiskolinimą už 2023 metus (1 t., b. l. 23). Būtent tokio dydžio prievolę už 2023 metus ieškovas prašo panaikinti patikslintu ieškiniu. Atsakovė taip pat pateikė teismui duomenis, kad atsakovės bendras sodo sklypų plotas 2023 metais buvo 1 621,84 a, bendrijos narių buvo 205, kitų asmenų – 7 (2 t., b. l. 60). Minėtas atsakovės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų bendras plotas (1 621,84 a) ir per metus patirtos išlaidos yra vertinamos atsakovei paskaičiuojant įkainio tarifą, kurį atsakovė padaugina iš asmens (šiuo atveju – ieškovo) nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ploto (arais) ir gauna mokėtiną sumą, esančią sąskaitose faktūrose (2 t., b. l. 51).
7.2. Atsakovė 2025 m. sausio 17 d. išrašė ieškovui tris sąskaitas faktūras už 2024 metus. Viena sąskaita faktūra Nr. 2024-81 buvo išrašyta ieškovui, kaip sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 6,14 a, savininkui. Būtent pagal šio sklypo plotą (6,14 a) buvo paskaičiuota ieškovo, kaip sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, mokėtina suma (48,26 Eur) už 2024 metus (1 t., b. l. 11). Kita sąskaita faktūra Nr. 2024-83 buvo išrašyta ieškovui, kaip sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 7,04 a, savininkui. Būtent pagal šio sklypo plotą (7,04 a) buvo paskaičiuota ieškovo, kaip sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, mokėtina suma (55,33 Eur) už 2024 metus (1 t., b. l. 12). Dar viena sąskaita faktūra Nr. 2024-86 buvo išrašyta ieškovui, kaip sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 5,74 a, savininkui. Būtent pagal šio sklypo plotą (5,74 a) buvo paskaičiuota ieškovo, kaip sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, mokėtina suma (45,12 Eur) už 2024 m. (1 t., b. l. 13). Tokiu pačiu principu sąskaitos buvo išrašytos ir už 2023 metus. Minėtas sąskaitas faktūras buvo nurodyta apmokėti iki 2025 m. vasario 20 d. Netrukus po to, t. y. 2025 m. vasario 28 d., ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti jo pareigą mokėti pagal minėtas sąskaitas faktūras (iš viso 148,71 Eur už 2024 metus). Ieškovui jau pasikreipus į teismą, tačiau teismui dar neišsprendus ieškinio priėmimo klausimo, atsakovė 2025 m. kovo 7 d. raštu kreipėsi į ieškovą su raginimu sumokėti pagal 2025 m. sausio 17 d. jam išrašytas sąskaitas faktūras, kartu ieškovui buvo primintas ir įsiskolinimas už 2023 metus (1 t., b. l. 27).
8. Dėl teismų precedentų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad:
8.1. Atsakovė kaip teismo precedentais (dėl atsakovės taikomos mokesčių skaičiavimo metodikos) vadovavosi priimtais sprendimais šiose civilinėse bylose Nr. 2S-1170-656/2013, Nr. 2-12628-110/2013, Nr. e2-821-960/2021, Nr. e2A-1554-866/2021 ir Nr. e2-1720-1193/2024.
8.2. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir Liteko) duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12628-110/2013 nutraukė civilinę bylą pagal sodininkų bendrijos „Santaka“ ieškinį A. L. dėl 202,37 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1170-656/2013 nagrinėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla pagal sodininkų bendrijos „Santaka“ ieškinį bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas. Šiose civilinėse bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrijos taikomos mokesčių skaičiavimo metodikos.
8.3. Iš Liteko duomenų teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-821-960/2021 iš dalies patenkino sodininkų bendrijos „Santaka“ ieškinius atsakovams S. A. ir A. R. bei A. J. dėl skolos priteisimo už 2018–2019 metus. Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad tarp šalių kilusiam ginčui spręsti turi būti taikoma ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusi SBĮ redakcija bei tuo metu galioję kiti teisės aktai. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp ieškovo ir atsakovės kilo dėl ieškovo prievolių, kildinamų iš 2023 – 2024 metų, todėl minėta SBĮ redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nagrinėjamu atveju neaktuali, todėl netaikytina. Atitinkamai, tas pats pasakytina ir apie Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1554-866/2021, kurioje buvo nagrinėjami sodininkų bendrijos „Santaka“ ir S. A. apeliaciniai skundai dėl minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimo.
8.4. Liteko duomenimis teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1720-1193/2024 priteisė sodininkų bendrijai „Santaka“ iš A. L. 199,61 Eur skolą už 2021–2022 metų laikotarpį ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2024 m. balandžio 2 d. Sprendime konstatuota, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2021–2022 metais, aktualios tuo metu galiojusios SBĮ redakcijos nuostatos. Tuo metu galiojusios SBĮ redakcijos 221 straipsnio 4 dalies 3 punktas numatė, kad kiti asmenys turi pareigą pagal bendrijos pateiktas sąskaitas apmokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas bei proporcingai jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą), kitas suteiktas paslaugas. Šis teisinis reguliavimas iki šiol yra nepasikeitęs, todėl yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Vis dėlto, minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime konstatuota, kad A. L. savo procesiniuose dokumentuose nurodė argumentus dėl jo prievolės ieškovei nebuvimo teigdamas, kad byloje neįrodyta jo daiktinė teisė į sodininkų bendrijos teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus, jo bendraturčio statusas. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, savo prievolę apmokėti pagal atsakovės sąskaitas ieškovas iš esmės ginčija atsakovės įstatų prieštaravimu SBĮ ir CK 4.76 straipsniui. Ieškovas ginčija tai, jog atsakovė, vadovaudamasi minėtam reguliavimui prieštaraujančiais įstatais, mokesčius skaičiuoja nuo asmenine nuosavybe ieškovo valdomų sklypų ploto. Taigi, minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos teisinis pagrindas, kuriuo remiasi ieškovas (Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje – atsakovas, teikiantis atsikirtimus) skiriasi. Atitinkamai, Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtame sprendime nepasisakė dėl ieškovo nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų, susijusių su konkrečia atsakovės taikyta mokėtinų sumų apskaičiavimo metodika. Apibendrindamas, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė nepagrįstai teismo prašė vadovautis teismų praktika jos nurodytose civilinėse bylose.
9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad kiekvienas sodininkas, nepaisant to, yra jis sodininkų bendrijos narys ar ne, yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. CK 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teisės ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant. Šis CK straipsnis numato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punktas, be kita ko, numato, kad kiti asmenys (kokiu šiuo atveju yra ieškovas) turi pareigą pagal bendrijos pateiktas sąskaitas apmokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, priežiūros organizavimo, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo išlaidas, kitas suteiktas paslaugas. SBĮ 7 straipsnio 4 dalis numato, kad bendrijos valdymo organas privalo sudaryti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir prireikus jį papildyti arba pakeisti. Šiame apraše turi būti nurodyta bendrojo naudojimo objektų techninė būklė. Bendrijos valdymo organas bendrojo naudojimo objektų aprašą viešai paskelbia bendrijos nariams ir kitiems asmenims. Šį aprašą tvirtina bendrijos narių susirinkimas. Teismas pažymėjo, jog atsakovė į bylą nepateikė bendrojo naudojimo objektų aprašo. Iš byloje esančio atsakovės turto aprašo teismas nustatė, kad atsakovė turi 7-nis žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 5,5322 ha (2 t., b. l. 118). Į bylą atsakovės buvo pateikti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro apie šiuos žemės sklypus; iš šių išrašų teismas nustatė, kad visi sklypai yra žemės ūkio paskirties. Penkių sklypų (0,4472 ha ploto, 0,111 ha ploto, 3,3527 ha ploto, 0,0293 ha ploto ir 1,5763 ha ploto) naudojimo būdas yra sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai (2 t., b. l. 120, 126, 131, 136, 151), vieno sklypo (0,0066 ha ploto) naudojimo būdas yra mėgėjų sodo žemės sklypai (2 t., b. l. 146), o dar vieno sklypo, kurio plotas 0,091 ha, naudojimo būdas yra mėgėjų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai (2 t., b. l. 141). Taigi, iš esmės didžiosios dalies (ne visų) į atsakovės turto aprašą įtrauktų žemės sklypų naudojimo būdas yra bendrojo naudojimo. Teismas, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, sprendė, jog ieškovas pagal SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punktą, turi pareigą apmokėti atsakovei bendrojo naudojimo žemės tvarkymo išlaidas, taip pat turi pareigą apmokėti už kitas suteiktas paslaugas. Minėta SBĮ nuostata numato, kad asmuo turi apmokėti šias išlaidas, kurios jam tenka, proporcingai. Vis dėlto, teismas pažymėjo, jog SBĮ nedetalizuoja, kaip konkrečiai asmeniui tenkanti proporcija turėtų būti skaičiuojama.
10. Teismas nurodė, jog žemės sklypai, kurių naudojimo būdas, yra bendrojo naudojimo, yra laikytini bendrojo naudojimo objektais pagal SBĮ 7 straipsnio 1 dalį. Taigi, ieškovas yra šių žemės sklypų bendraturtis, nepaisant to, kad nuosavybės teisė į šiuos žemės sklypus yra įregistruota atsakovei. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra laikytinas bendrojo naudojimo žemės sklypų bendraturčiu, aktualus teisinis reglamentavimas, susijęs su bendrąją daline nuosavybe. CK 4.73 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad SBĮ kitokios bendrojo naudojimo objektų nuosavybės (nei dalinė) nenumato. Priešingai, SBĮ 221 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiti asmenys turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai. CK 4.73 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad sodininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra ideali. Byloje atsakovė nepateikė duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtų nustatytas sodininkų bendrijos narių ir kitų asmenų, turinčių asmenine nuosavybės teise žemės sklypus minėtoje bendrijoje, konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis, todėl teismas, vadovaudamasis CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, preziumavo, kad visų šių asmenų dalys yra lygios. Taigi, apskaičiuojant kitiems asmenims (šiuo atveju – ieškovui) mokėtinas sumas pagal faktiškai bendrijos patirtas išlaidas bendrojo naudojimo objektams eksploatuoti, prižiūrėti ir pan., atsakovė turėtų šias išlaidas paskirstyti proporcingai lygiomis dalimis visiems bendraturčiams, turintiems idealiąsias dalis bendrojoje nuosavybėje. Atsakovei į mokėtinų sumų apskaičiavimą įtraukiant bendraturčių asmenine nuosavybe turimo turto plotą, šis įstatyme įtvirtintas bendraturčių lygių dalių principas yra pažeidžiamas ir, atitinkamai, pažeidžiama CK 4.76 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pareiga (kartu ir teisė) proporcingai apmokėti bendraturčių bendras išlaidas.
11. Teismas, pripažinęs atsakovės įstatų 27.3 punkto prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms (CK 4.76 straipsniui, SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punktui), šį įstatų punktą pripažino niekiniu (CK 1.80 straipsnis) ir negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Pripažinus įstatų nuostatą, kuri prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, niekine ir negaliojančia nuo jos priėmimo momento, vietoj šios nuostatos taikytina įstatymo norma (SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punktas), aptariamo įstatų punkto negaliojimas nedaro įtakos įstatų kitų nuostatų galiojimui.
12. Teismas nurodė, jog ieškovas pateikė teismui duomenis apie tai, kad byloje patyrė 30 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio sumokėjimui). Kadangi teismas sprendimą priėmė ieškovo naudai, todėl šias ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės. Taip pat nustatė, jog procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje sudarė 15,86 Eur, kurias priteisė valstybei iš atsakovės.
13. Dėl ieškovo prašymo skirti atsakovei baudą teismas pažymėjo, jog, nors atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, atsiliepime ir priešieškinyje nenurodė atsikirtimų į ieškovo patikslinto ieškinio esminius argumentus, tačiau šios aplinkybės teismas nevertino kaip atsakovės sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl teismas nenustatė pagrindo atsakovei skirti baudą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovė sodininkų bendrija „Santaka“ (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, atitinkamai, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
15. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne visus byloje kilusius klausimus sprendė remdamasis bylos medžiaga, šalių teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir aktualia teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:
15.1. Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, teismas turėjo išspręsti kausimą, ar apeliantės reikalavimas priteisti iš ieškovo 219,02 Eur skolą yra pagrįstas, ir ar ieškovo skola apeliantei yra apskaičiuota, taikant teisingą metodiką.
15.2. Apeliantė teismui buvo pateikusi informaciją, kad su ieškovu jau turėjo daug teisminių procesų ir dalis jų yra tiesiogiai sietini su šioje byloje kilusiu ginču. Atsakovės teismui nurodytos bylos: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1720-1193/2024 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-14816-2023-6), t. y. spręsta byla pagal ieškovės sodininkų bendrijos „Santaka“ patikslintą ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo, neabejotinai, skirtingai negu teismas skundžiamame sprendime nurodė, turi prejudicinę reikšmę sprendžiant šią bylą, nes joje ir šioje byloje kilęs ginčas yra tarp tų pačių asmenų, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai (teisinga mokesčių ne sodų bendrijos nariams skaičiavimo metodika) pripažintini prejudiciniais, nes jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas, įrodinėjami faktai yra reikšmingi abiejose bylose (aktualus šio sprendimo 50 punktas); 2) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-9740-647/2019 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Santaka“ dėl permokėtų įmokų priteisimo ir įpareigojimo sodininkų bendriją „Santaka“ pakeisti įstatų 23.7 punktą, panaikinti 2019 m. gegužės 18 d. protokolo Nr. 19-02 4.1, 5.1, 6.8.3 punktus. Ieškinys buvo teismo atmestas, teismas taikė senatį. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-919-656/2020 (teisminio proceso Nr. 2-52-3-02748-2019-5) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti. Apeliantė taip pat nurodo, jog teisingam šios bylos išnagrinėjimui aktualios ir kitos su sodininkų bendrija „Santaka“ kitais asmenimis nagrinėtos bylos: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-821-960/2021 pagal ieškovės sodininkų bendrijos „Santaka“ ieškinius atsakovams S. A. ir A. R. bei A. J. dėl skolos priteisimo; 2) Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1554-866/2021 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-10238-2020-7). Šiose civilinėse bylose teismai vieningai pasisakė, kad apeliantės vykdoma mokesčių kitiems asmenims skaičiavimo tvarka, kai yra skaičiuojama „pagal sklypo dydį, jeigu įstatuose nenumatyta kitaip“, yra teisinga.
15.3. Apeliantės įstatai galioja nuo 2021 m. rugsėjo 17 d., ieškovas įstatų per įstatymo numatytą terminą neginčijo, todėl šiuo atveju teismas turėjo taikyti ieškinio senatį (kaip matyti civilinėje byloje Nr. e2-9740-647/2019 teismas ieškovo reikalavimams, pareikštiems praleidus ieškinio senaties terminą, pagrįstai taikė senatį).
15.4. Teismas, pripažinęs atsakovės įstatų 27.3 punkto prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms (CK 4.76 straipsniui, SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punktui), šį įstatų punktą pripažinęs niekiniu (CK 1.80 straipsnis) ir negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė į teisinių santykių specifiką, neteisingai suprato ginčo esmę, todėl nepagrįstai konstatavo įstatų nuostatų 27.3 punkto prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms dėl tokių teisinių pagrindų:
15.4.1. Apeliantės įstatų 23.6 punktas reglamentuoja, kad Bendrijos narys įsipareigoja „nustatyta tvarka atsiskaityti už jam teikiamas paslaugas, mokėti bendrijos mokestį, tikslinius ir kaupiamuosius įnašus, nario mokestis mokamas nuo asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo ploto (aro)“. Įstatų 23.7 punktas reglamentuoja, kad „<...> apmokėti Bendrijos išlaidas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijoje bendro naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu, taip pat bendro naudojimo žemės naudojimu ir priežiūra, atsižvelgiant į asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo dydį (arą)“. Įstatų 25.1 punktas reglamentuoja, kad „Kiti asmenys turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendro naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai“. Įstatų 27.3. punktas reglamentuoja, kad pagal Bendrijos pateiktas sąskaitas kiti asmenys įsipareigoja apmokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, <...> išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu <...>, kitas paslaugas. Mokesčiai mokami nuo asmenines nuosavybe valdomo žemės sklypo ploto (aro). Teismui panaikinus Įstatų 27.3 punktą, o kitą įstatų redakciją palikus galioti, atsiranda akivaizdūs prieštaravimai tarp įstatų punktų ir yra įtvirtinamas kitų asmenų statusą turinčių asmenų nepagrįstas pranašumas/nelygybė su sodininkų bendrijos nariais. Svarbi faktinė aplinkybė yra ir ta, kad ieškovas asmeninės nuosavybės teisėmis valdo 3 žemės sklypus sodininkų bendrijos teritorijoje. Dauguma sodininkų bendrijos narių ar kitų asmenų valdo po vieną žemės sklypą. Įvedus mokesčių apskaitos metodiką pagal „lygias dalis“, būtų akivaizdžiai nepagrįstai pažeidžiami kitų sodininkų turtiniai interesai.
15.4.2. SBĮ 7 straipsnio 5 punkto nuostatose yra įtvirtintas principas, kad kiti asmenys atsiskaito su bendrija pagal pateiktas sąskaitas už visas jiems suteiktas paslaugas ir proporcingai pagal jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas. Nėra įtvirtintas lygių dalių principas. SBĮ 221 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad „Kiti asmenys turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai“. SBĮ 221 str. 4 dalies 3 punkte yra įtvirtintas proporcijos principas: „pagal bendrijos pateiktas sąskaitas apmokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas bei proporcingai jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą), kitas suteiktas paslaugas“.
15.4.3. CK 4.73 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Apeliantė pažymi, jog byloje vyksta ginčas ne dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės valdomo turto dalių nustatymo, o dėl apmokėjimo metodikos už bendro daikto (turto) išlaikymą. CK 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: „Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą“.
15.4.4. Teismas klaidingai nurodė, kad apeliantė į bylą nepateikė bendrojo naudojimo objektų aprašo, kadangi kitame sprendimo punkte konstatavo: „Iš byloje esančio atsakovės turto aprašo matyti, kad atsakovė turi 7-nis žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 5,5322 ha (2 t., b. l. 118) <..>.“ Teismas neteisingai konstatavo, kad SBĮ nedetalizuoja, kaip konkrečiai asmeniui tenkanti proporcija turėtų būti skaičiuojama. Apeliantės teigimu, proporcija, pagal kurią yra skaičiuojami mokesčiai, susiję su bendros nuosavybės išlaikymu, yra aiškiai įvardinta apeliantės įstatų 23.7 ir 27.3 punktuose, kuriuose reglamentuojama, kad „<...> apmokėti Bendrijos išlaidas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijoje bendro naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu, taip pat bendro naudojimo žemės naudojimu ir priežiūra, atsižvelgiant į asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo dydį (arą)“.
15.5. Apeliantė taip pat pažymi, kad jos naudojama mokesčių apskaitos metodika kitiems asmenims yra taikoma jau daugelį metų pagal sodininkų bendrijų susivienijimo rekomendacijas. Kiek yra žinoma apeliantei, tokia tvarka yra taikoma visose sodininkų bendrijose.
15.6. Teismas sprendime suklydo, priteisiant ieškovui iš atsakovės 30 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovui buvo grąžinti 8 Eur (permoka).
16. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su atsakovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Savo poziciją grindžia motyvais:
16.1. Teismas visus byloje kilusius klausimus sprendė, remdamasis bylos medžiaga, šalių teisinius santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis ir aktualia teismų praktika, kruopščiai atsižvelgė į ginčo tarp ieškovo ir atsakovės dalyką kitose bylose ir nei įstatymų nuostatų, nei kasacinio teismo praktikos nepažeidė, todėl priėmė visiškai teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas todėl, kad grindžiamas neteisėtomis bendrijos įstatų nuostatomis, kurios pažeidžia imperatyvias įstatymų normas, taip pat sąžiningo proceso principus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovui, sklypo savininkui, kuris nėra bendrijos narys, o yra kitas asmuo, negali būti taikomi bendrijos įstatuose nurodyti bendrijos nario mokesčiai, kurie yra skaičiuojami nuo jo asmenine nuosavybe bendrijos teritorijoje valdomo sklypo ploto. Teismas pagrįstai laikė, kad kito asmens mokesčiai bendrijai, kaip tai apibrėžta CK, SBĮ, bei aiškinama teismų praktikoje, kyla daiktinės teisės pagrindu ir privalo būti mokami proporcingai kito asmens idealiai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
16.2. Ieškovo patikslinto ieškinio dalykas yra „Dėl pažeistų teisių taikant sodininkų bendrijos „Santaka“ įstatų atitiktį Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatymui ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms gynimo bei pareigos mokėti 219,02 Eur panaikinimo“. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos teisinės ar faktinės aplinkybės neįrodo, kad teismas privalėjo ieškinį atmesti.
16.3. Atsakovė pripažino faktus (CPK 187 straipsnis). Teismas nustatė, kad bendrija ieškovui mokėtinus mokesčius paskaičiuoja proporcingai jo asmenine nuosavybė bendrijos teritorijoje valdomam sklypo plotui ir kad bendrijos įstatuose nustatyta mokesčių kitiems asmenims paskaičiavimo metodika nėra paremta daiktinės teisės pagrindu, t. y. pagal kito asmens kaip bendraturčio idealią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nei bendriją atstovaujanti advokatė, nei bendrijos pirmininkė teismo posėdyje tų faktų neginčijo, kad reikšminė bendrijos pozicija yra ta, kurią ji ne kartą teikė ieškovui: „Sodininkų bendrijoje ,,Santaka“ mokesčių skaičiavimo metodika visuomet buvo ta pati, tiek galiojant senai SBĮ redakcijai, tiek nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai SBĮ redakcijai. Mokesčiai skaičiuojami nuo asmenine nuosavybe valdomo žemes sklypo ploto (aro). Tokią paskaičiavimo metodiką nustato sodininkų bendrijos ,,Santaka“ įstatų IV skyriaus 23.6, 23.7 punktai ir V skyriaus 27.3 punktas“.
16.4. Apeliantė argumentą, kad ieškovas įstatų neginčijo, kaip bylai reikšmingą faktą, teigia tik apeliaciniame skunde, kurio neteikė pirmosios instancijos teismui. Apeliantė taip pat tik apeliaciniame skunde (33 punktas) teikia savo naujus argumentus, kodėl mokesčiai teisėtai skaičiuojami proporcingai turimam sklypo plotui, o ne proporcingai „lygiomis dalimis“ bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
16.5. Bendrijos valdymo organai apie įstatymų reikalavimus kitų asmenų mokesčių paskaičiavimą grįsti daiktinės teisės pagrindu (jų dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje) puikiai žinojo, kai bendrijos susirinkimo metu buvo svarstoma ir tvirtinama paskutinė įstatų redakcija (priedas Nr. 1, Bendrijos susirinkimo protokolas). Imperatyvios teisės normos griežtai nustato elgesio taisykles, kurios negali būti keičiamos šalims pageidaujant ar susitarus, o pažeidus – įvykis laikomas niekiniu arba nuginčijamu. Įstatai, „metodikos“ to pakeisti negali, ką nurodo CK 4.72, 6.156, 1.80, 4.76 straipsniai. Pagal CK 2.46 straipsnio 2 dalį, juridinio asmens steigimo dokumentų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms.
16.6. Apeliantės teiginys, jog „jos naudojama mokesčių apskaitos metodika kitiems asmenis yra taikoma jau daugelį metų pagal sodininkų bendrijų susivienijimo rekomendacijas. Kiek yra žinoma apeliantei, tokia tvarka yra taikoma visose sodininkų bendrijose“ yra prasimanymas ir teismą klaidinantis teiginys. SBĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 punktas imperatyviai nenurodo, kad mokesčiai mokami „atsižvelgiant į sklypo dydį“ ir palieka bendrijoms diskreciją „bendrijos įstatuose nenustatyta kitaip“. Ieškovas dėl šio klausimo susirašinėjo su susivienijimu „Sodai“, taip pat šiuo klausimu kalbėjosi su susivienijimo „Sodai“ vadovu R. V., kuris teigė, kad mokesčių skaičiavimas „priklausomai nuo asmeninio nuo sklypo ploto“ netgi bendrijų nariams galimai neteisingas.
16.7. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismui panaikinus įstatų 27.3 punktą, o kitą įstatų redakciją palikus galioti, atsiranda akivaizdūs prieštaravimai tarp įstatų punktų, kaip reikia suprasti tarp 23.6 ir 23.7 punkto iš vienos pusės ir 25.1 bei 27.3 punkto iš kitos pusės. Apeliantė nutyli, kad įstatų 23.6 bei 23.7 punktai reglamentuoja sodininkų bendrijos narių nario mokesčio mokėjimo tvarką, kuris pagal įstatų reglamentavimą mokamas nuo bendrijos nario asmenine nuosavybe valdomo sklypo ploto. Tuo tarpu, kaip pati apeliantė pripažįsta, kiti asmenys pagal įstatų 27.3 punktą turi pareigą mokėti ne nario mokestį, o apmokėti proporcingai išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu. Kitaip tariant, apeliantė nutyli, kad bendrijos įstatų 27.3 punktas juridinio asmens finansiniams reikalams spręsti absoliučiai nepagrįstai apmokestina kito asmens, kuris nėra juridinio asmens dalyvis, privačios nuosavybės teise valdomą sklypą, kai tuo tarpu kito asmens pareigos mokėti mokesčius bendrijai pagal CK 4.76 straipsnį ir SBĮ 221 straipsnį iš jo teisinio santykio su bendro naudojimo objektais, t. y. su bendrijos vardu registruotu turtu. Vadinasi, tarp įstatų 23.6 ir 23.7 punktų iš vienos pusės ir 25.1 bei 27.3 iš kitos pusės yra ne prieštaravimas, sukeliamas teismo sprendime traktuojant įstatų nuostatas, o teismo konstatavimas, kad įstatų 27.3 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Ir šį prieštaravimą imperatyvioms įstatymų normoms teismas, pripažindamas įstatų 27.3 punktą negaliojančiu, panaikino. Be to, kitų asmenų, kadangi jie nėra bendrijos nariai (juridinio asmens dalyviai), prievolės bendram turtui išlaikyti negali būti kildinamos bendrijos valdymo organų savavališku pasirinkimu nuo kito asmens „turimo sklypo bendrijos teritorijoje ploto“, kadangi tokiu atveju lėšos bendrijos tikslams įgyvendinti renkamos apmokestinant kito asmens, kuris nėra juridinio asmens dalyvis, privačią nuosavybę. Apibrėžiant kitų asmenų prievolių bendrijai kilmę tik daiktine teise, bet ne bendrijų valdymo organų sprendimais, patvirtina teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-706/2016), sprendimo 38 punkte pasakyta: „Visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo <...> Bendraturčio pareiga padengti bendrojo turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 straipsnis)“.
16.8. Byloje vyksta ginčas ne dėl kito asmens mokesčių bendrijai paskaičiavimo metodikos, nustatytos bendrijos įstatuose, kuri gali neturėti ryšio su imperatyviais įstatymų reikalavimais, o vyksta ginčas dėl to, kad ieškovui mokesčiai yra skaičiuojami pagal metodiką, kuri nepriklauso nuo ieškovo, kaip bendraturčio, dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o, prieštaraujant įstatymams, paskaičiuojama nuo jo privačia nuosavybe valdomo sklypo ploto. Apeliantė, cituodama CK 4.76 straipsnio reikalavimus, teismui siekia įteigti klaidingą interpretaciją, kad CK 4.76 straipsnis įpareigoja bendriją mokesčius apskaičiuoti nuo ieškovo privačia nuosavybe valdomo sklypo ploto bendrijos teritorijoje. Apeliantė pasako, kad CK 4.73 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios“, tačiau nutyli, kad ši imperatyvi įstatymo norma turi būti taikoma sąryšyje su CK 4.76 straipsniu. Apeliantė, pakeisdama ieškovo mokesčių apskaičiavimo objektą – jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje – ieškovo privačia nuosavybe valdomu sklypu bendrijos teritorijoje, aiškiai piktnaudžiauja.
16.9. Apeliantė nutyli, kad pagal SBĮ 2 straipsnio 6 punktą sodininkų bendrijos nariai yra sodininkai–mėgėjai, kurie užsiima mėgėjiška sodininkyste. Iš šios veiklos jie turi pajamas ir kitą naudą ir todėl logiška, kad jų nario mokestis pagal jų susitarimą ir SBĮ gali būti nustatomas atsižvelgiant į turimą nuosavą sklypo plotą. Būti bendrijos nariais yra jų laisvas pasirinkimas, vadinasi, jie niekaip negali jaustis diskriminuojami ir jų turtinės teisės niekaip nepažeidžiamos, jei kiti asmenys moka nario mokestį kitais teisiniais pagrindais; SBĮ nedetalizuoja, kad kitam asmeniui mokesčių paskaičiavimo metodika pagal analogiją privalo būti taikoma, kaip ir bendrijos nario mokami mokesčiai. Tačiau SBĮ 3 straipsnio 3 dalyje imperatyviai pasakyta, kad „Bendrija savo veikloje vadovaujasi Civiliniu kodeksu, šiuo bei kitais įstatymais ir teisės aktais, bendrijos įstatais ir bendrijos vidaus tvarkos taisyklėmis“. Vadinasi, bendrija kitiems asmenims privalo apskaičiuoti mokesčių ne pagal bendrijos narių susitarimą mokėti mokesčius „nuo sklypo ploto“, o pagal imperatyvius įstatymų reikalavimus.
16.10. SBĮ 2020 m. sausio 1 d. redakcijoje išvardintos nuostatos: a) Kito asmens sąvokos apibrėžimas; b) „jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą“ ir c) „mokesčių mokėjimo susiejimas su bendrojo naudojimo objektais“, vienareikšmiškai konstatuoja, kad kito asmens mokesčiai privalo būti siejami su jo dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir negali būti mokami nuo jo privačia nuosavybe valdomo sklypo ploto. Tuo tarpu, kadangi SBĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2019 m. gruodžio 31 d., kito asmens apibrėžimo nebuvo, kiti asmenys turėjo mokėti infrastruktūros ir jos priežiūros mokestį, kaip mokestį už naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais, tai, ieškovo manymu, kito asmens pareiga pagal CK reikalavimus mokėti mokesčius proporcingai jo, kaip bendraturčio daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, SBĮ nebuvo aiškiai apibrėžta. Tad apeliantės prašymas šioje byloje remtis analogijos su kitomis bylomis aplinkybe, kai įstatymai imperatyviai ir aiškiai nustato kitų asmenų mokesčių bendrijai tvarką pagal lygią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, yra esminė apeliantės teisinė klaida. Šioje byloje tarp ieškovo ir atsakovės vyksta teisminis ginčas dėl visiškai savarankiško dalyko, dėl kurio kitose teisminėse bylose ginčo nebuvo, t. y. dėl bendrijos įstatų atskirų punktų atitikties imperatyvioms įstatymų normoms. Todėl ieškovo įsitikinimu, teismas šioje byloje padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovė nepagrįstai prašo vadovautis teismų praktika jos nurodytose civilinėse bylose.
16.11. Ieškovo manymu, bylos medžiaga ir apeliantės skundo turinys rodo požymius, kad atsakovė sąmoningai nesprendžia ginčo dėl mokesčių mokėjimo su ieškovu taip, kaip reikalauja imperatyvios įstatymo normos, o teismo procese piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir siekia teismą paveikti klaidingais argumentais. CPK 7 straipsnio 2 dalis, CK 1.137 straipsnio 3 dalis draudžia piktnaudžiauti teise. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašo teismo taikyti CPK 95 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. iš pareigos) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
18. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, t. y. apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).
19. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimo, kuriuo ieškovo patikslintas ieškinys tenkintas, o atsakovės priešieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepime išdėstytų argumentų kontekste.
Dėl įrodymų prijungimo
20. Prieš vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.
21. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė 2024 m. birželio 29 d. sodininkų bendrijos „Santaka“ valdybos posėdžio protokolą Nr. 24-03, taip pat 2021 m. liepos 10 d. sodininkų bendrijos „Santaka“ pakartotinio ataskaitinio bendrijos narių susirinkimo protokolą Nr. 21-02.
22. 2025 m. spalio 29 d. ieškovas pateikė teismui papildomą prašymą prijungti prie bylos tokius įrodymus: 2025 m. spalio 12 d. skundą „Dėl VA VPK 2025-10-06 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2025-08-25 pareiškimą „Dėl galimo dokumentų klastojimo ir viešojo intereso gynimo“ ir pagal 2025-09-16 d. skundą prokuratūrai (2025-09-26 nutarimas), tyrimo medžiagos Nr. M-2-02-00654-25“; 2025 m. spalio 25 d. skundo patikslinimą („2025-10-13 SKUNDO dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą PATIKSLINIMAS“); taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. S. raštą žiniai, jog A. L. patikslintas skundas prijungtas prie medžiagos Nr. M-2-02-00654-25.
23. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis) (CPK 388 straipsnis). Taigi, CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
24. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį, jog ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2024 m. birželio 29 d. sodininkų bendrijos „Santaka“ valdybos posėdžio protokolas Nr. 24-03 byloje jau egzistuoja. Jis pateiktas kartu su atsakovės atsiliepimu (DOK-18007). Įvertinusi, kad tokio įrodymo prijungimas į bylą iš esmės bus perteklinis, teisėjų kolegija atsisako jį priimti. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2021 m. liepos 10 d. sodininkų bendrijos „Santaka“ pakartotinio ataskaitinio bendrijos narių susirinkimo protokolą Nr. 21-02, kaip įrodymą, ieškovas turėjo teisę pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau nepateikė. Poreikio priimti šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme ieškovas nepagrindė. Atsižvelgdama į CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą teismui priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija minėtą įrodymą atsisako priimti.
25. Teisėjų kolegija nepriima ir kitų ieškovo pateiktų įrodymų, kadangi jie iš esmės neturi tiesioginės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Šie įrodymai tik patvirtina faktą, kad ieškovas kreipėsi į prokuratūrą ir apskundė atsakovės veiksmus, prokuratūros 2025 m. spalio 6 d. nutarimu atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo 2025 m. rugpjūčio 25 d. pareiškime nurodytus duomenis, taip pat aplinkybę, kad ieškovo minėtas skundas buvo prijungtas prie medžiagos Nr. M-2-02-00654-25. Ieškovo pateikti dokumentai nepatvirtina ieškovo reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, o rodo tik tai, kad pateiktas skundas bus ateityje nagrinėjamas ir dėl jo bus priimtas atitinkamas prokuratūros nutarimas.
Dėl draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus
26. CPK 312 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus materialinius teisinius reikalavimus, kuris išreiškia apeliacijos esmę, neleidžia jai pakeisti pirmosios instancijos teismo proceso. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teisme draudžiama kelti naujus reikalavimus, bet ne kiekvienas apeliacinės instancijos teisme pareikštas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, gali būti pripažintas nauju (CPK 312 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujas reikalavimas pagal CPK 312 straipsnį yra toks reikalavimas, kuris yra nesusijęs su jau pareikštu reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2008). Pagal CPK 312 straipsnį naujais reikalavimais nelaikomi šalutiniai reikalavimai, kurie neatsiejamai susiję su jau pareikštu reikalavimu (pavyzdžiui, naujais nepripažįstami reikalavimai priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai); naujais nelaikytini reikalavimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir nesvarstė, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014; 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015; kt.). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teismuose įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme byla peržiūrima pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neperžengiant bylos nagrinėjimo apimties, buvusios pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme negali būti šalių keičiamas ieškinio pagrindas, taip pat ir dalykas, negali būti remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
27. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovės įstatų 27.3 punktą negaliojančiu, turėjo taikyti ieškinio senaties terminą. Apeliantė, be kita ko, remiasi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9740-647/2019, kuriuo ieškovo A. L. ieškinys laikytas nepaduotu praleidus CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytą sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-919-656/2020, kuria minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistu. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog atsakovė pirmosios instancijos teisme tokio reikalavimo nereiškė, iškėlė jį tik teikdama apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su ieškovo argumentais.
28. Nustatyta, kad apeliantė pirmosios instancijos teismui nei atsiliepimu į ieškinį, nei priešieškiniu nereiškė reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Kadangi, kaip teisingai nurodo ieškovas, reikalavimas dėl ieškinio senaties taikymo pirmą kartą pateiktas tik apeliaciniame skunde, jis laikytinas nauju reikalavimu. Vadovaudamasi CPK 312 straipsniu, dėl šio reikalavimo teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
29. Bylos duomenys patvirtina, jog sodininkų bendrija „Santaka“ (toliau – Bendrija) nuosavybės teise valdo 7 žemės sklypus, esančius viso 5,5322 ha ploto.
30. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovui A. L. Bendrijos teritorijoje nuosavybės teise priklauso trys žemės sklypai: 0,0614 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 0,0704 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 0,0574 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog ieškovas nuo 2021 m. sausio 1 d. išstojo iš Bendrijos ir nuo to laiko nebėra jos nariu.
31. Nustatyta, jog Bendrija ieškovui už 2023 m. apmokėti pateikė šias sąskaitas: 2024 m. sausio 25 d. sąskaitą–faktūrą Nr. SAN 2023-81 – 38,32 Eur sumai, sąskaitą–faktūrą Nr. SAN 2023-83 – 43,92 Eur sumai, sąskaitą–faktūrą Nr. SAN 2023-86 – 35,82 Eur, viso 118,06 Eur už 2023 m. Bylos duomenimis, ieškovas 2024 m. liepos 21 d. sumokėjo 47,75 Eur už 2023 m. Taip pat nustatyta, jog Bendrija ieškovui už 2024 m. apmokėti pateikė šias sąskaitas: sąskaitą–faktūrą Nr. SAN 2024-81 – 48,26 Eur sumai; sąskaitą–faktūrą Nr. SAN 2024-83 – 55,33 Eur sumai; sąskaitą–faktūrą Nr. SAN 2024-86 – 45,12 Eur sumai; bendra suma už 2024 metus – 148,71 Eur. Taigi, likusi ieškovo atsakovei nesumokėta suma – 219,02 Eur.
32. Ieškovė į bylą pateikė duomenis, detalizuojančius pagal minėtas sąskaitas–faktūras prašomas priteisti sumas, nurodydama kiekvienos iš paslaugų, apmokamų minėtomis sąskaitomis–faktūromis, kilmę (t. y. administravimo išlaidos, kanceliarinės išlaidos, banko mokesčiai, pašto išlaidos, kelių priežiūra, bendrojo naudojimo žemės sklypų priežiūra, aplinkos tvarkymas, ūkio išlaidos, kitos išlaidos (skelbimas, Registrų centro paslaugos)).
33. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinio proceso nagrinėjimo ribas sudaro ginčas dėl piniginės prievolės, kuri kilo ieškovui, turinčiam 3 žemės sklypus Bendrijos teritorijoje, už 2023–2024 metus, pagrįstumo, t. y., dėl ginčo šalių nesutarimo dėl ieškovo skolai apskaičiuoti apeliantės taikytos metodikos, taip pat bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
34. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės įstatų 27.3 punktas prieštarauja įstatymo imperatyvioms normoms, t. y. CK 4.76 straipsniui, SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punktui, ir nepagrįstai šį įstatų punktą pripažino niekiniu bei negaliojančiu nuo jo priėmimo momento. Apeliantė savo nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindžia tokiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliantės taikomą mokesčių apskaičiavimo metodiką yra patvirtinę kiti teismai (civilinės bylos Nr. e2-1720-1193/2024; e2-821-960/2021, e2A-1554-866/2021), kurių nustatytos faktinės aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje, todėl yra teisinga; 2) apeliantės nustatyta mokesčių apskaitos metodika yra pagrįsta tiek apeliantės įstatų kitų punktų (23.6, 23.7, 25.1) nuostatomis, tiek SBĮ 7 straipsnio 5 punkto nuostata, tiek 221 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 3 punkto nuostatomis.
35. Savo ruožtu ieškovas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, palaiko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas dėl apeliantės nurodytų kitų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių, kaip neturinčių prejudicinės reikšmės šiai bylai, taip pat dėl apeliantės taikomos mokesčių skaičiavimo metodikos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
36. Atsižvelgdama į kilusio ginčo pobūdį, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl ginčui taikytinų teisės normų.
37. Jau nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso trys žemės sklypai, esantys Bendrijos teritorijoje. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas iki 2021 m. sausio 1 d. buvo Bendrijos narys, tačiau ginčo laikotarpiu, t. y. 2023–2024 metais, nebebuvo Bendrijos narys. Bylos šalys taip pat nėra sudariusios jokių sutarčių.
38. Atsižvelgiant į tai, ieškovo, kaip ne bendrijos nario, teisės ir pareigos kyla daiktinės teisės pagrindu. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
39. Akcentuotina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog SBĮ reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet taip pat ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Būtent sodo žemės sklypo valdymas nuosavybės ar kitomis teisėmis yra kriterijus, vienijantis SBĮ reglamentuojamų santykių subjektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013). Pagal SBĮ (nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojusi suvestinė redakcija) 2 straipsnio 2 dalį, kitas asmuo yra fizinis asmuo, kuris mėgėjų sodo teritorijoje įsigijo mėgėjų sodo sklypą ir nepageidauja tapti sodininkų bendrijos nariu, išstojęs iš sodininkų bendrijos arba iš jos pašalintas, taip pat juridinis asmuo, kuris nuosavybės ar kitomis teisėmis valdo sodo sklypą mėgėjų sodo teritorijoje. Nuo 2020 m. sausio 1 d. SBĮ taip pat papildytas 221 straipsniu, kuriame įtvirtintos kitų asmenų (ne bendrijos narių), be kita ko, taip pat ir ieškovo kaip ne bendrijos nario, teisės ir pareigos. Ši SBĮ redakcija galiojo iki 2023 m. gruodžio 31 d. Nuo 2024 m. sausio 1 d. iki šios dienos galioja nauja minėto įstatymo redakcija, tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog šios įstatymo redakcijos 2 straipsnio 2 dalis ir 221 straipsnis liko nepakitęs. Taigi, nagrinėjamojoje byloje aktualios ginčo laikotarpiu, t. y. 2023–2024 metais, galiojusios SBĮ redakcijos nuostatos, kuriose, lyginant jas su SBĮ redakcija, galiojusia nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., atsirado „kito asmens“ sąvoka, taip pat straipsnis, reglamentuojantis kitų asmenų (ne bendrijos narių) teises ir pareigas.
40. Ginčui aktualios redakcijos SBĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiti asmenys atsiskaito su bendrija pagal pateiktas sąskaitas už visas jiems suteiktas paslaugas ir proporcingai pagal jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas, ir proporcingai pagal jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą). SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 1 punkte, 3 punkte nustatyta, kad kiti asmenys turi pareigą: laikytis bendrijos įstatų, vykdyti bendrijos narių susirinkimo, bendrijos valdymo organo sprendimus; pagal bendrijos pateiktas sąskaitas apmokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas bei proporcingai jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą), kitas suteiktas paslaugas.
41. Iš į bylą pateiktų 2021 m. liepos 10 d. Bendrijos įstatų, registruotų Juridinių asmenų registre 2021 m. rugsėjo 17 d., IV skyriaus 23.7 punkto matyti, kad jame įtvirtinta pareiga Bendrijos nariams pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus apmokėti bendrijos išlaidas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu, taip pat bendrojo naudojimo žemės naudojimu ir priežiūra, atsižvelgiant į asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo dydį (arą). Tuo tarpu įstatų V skyriaus nuostatos, taikomos ne Bendrijos nariams, o kitiems asmenims. Šio skyriaus 27.3 punkte iš esmės atkartota SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostata ir nustatyta, kad kiti asmenys turi pareigą pagal bendrijos pateiktas sąskaitas apmokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas bei proporcingai jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą), kitas suteiktas paslaugas. Papildomai šiame punkte detalizuojamas asmeniui tenkančių apmokėti išlaidų apskaičiavimo metodas, nurodant, kad mokesčiai mokami nuo asmenine nuosavybe valdomo žemės sklypo ploto (aro). Įstatų 25.1 punkte įtvirtinta, kad kiti asmenys turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai. Iš nurodyto matyti, jog atsakovė šiomis nuostatomis iš esmės patvirtino vienodą Bendrijų nariams ir kitiems asmenims (ne Bendrijos nariams) taikytiną mokesčių apskaičiavimo metodiką, kai išlaidos, susijusios su bendrojo naudojimo objektais, bendrojo naudojimo žeme, jos priežiūra ir kt. skaičiuojamos nuo kiekvieno asmens, nepriklausomai ar jis Bendrijos narys, ar ne, asmenine nuosavybės teise Bendrijos teritorijoje valdomo žemės sklypo ploto (aro).
42. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantės nurodytais ankstesniais teismų sprendimais (civilinėmis bylomis Nr. e2-821-960/2021 ir Nr. e2A-1554-866/2021), kurių nustatytos faktinės aplinkybės, pasak jos, šioje byloje turėtų būti laikomos prejudiciniais faktais, visų pirma, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog minėtų procesinių sprendimų priėmimo metu galiojo senosios SBĮ redakcijos nuostatos. Teismai bylose, kuriose buvo sprendžiami iki 2020 m. sausio 1 d. susiklostę tokio pobūdžio teisiniai santykiai, atsižvelgdami į tai, jog tuo metu galiojusioje SBĮ redakcijoje nuostatų, susijusių su kitų asmenų teisėmis ir pareigomis, nebuvo, taip pat, kad nebuvo nustatyto reguliavimo, kokia metodika reikėtų vadovautis apskaičiuojant kitų asmenų mokėtinų mokesčių Bendrijai dydį ir nuo ko jis turėtų būti skaičiuojamas, tuo tarpu buvus nustatytai metodikai, taikytinai skaičiuojant mokesčius bendrijos nariams, išaiškino, jog: „esanti teisės spraga, nenurodant kitiems asmenimis mokėjimų skaičiavimo metodikos, pagal analogiją turi būti taikoma tokia pati metodika, kuri taikoma bendrijos nariams – pagal sklypo dydį, jeigu įstatuose nenumatyta kitaip“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. e2-821-960/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1554-866/2021).
43. Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovo atsiliepime išdėstytais argumentais, pažymi, kad aktualios nagrinėjamam ginčui SBĮ nuostatos pasikeitė, kadangi, kaip minėta, SBĮ atsirado straipsnis, reglamentuojantis teises ir pareigas, susijusias su kitais (ne bendrijos nariais) asmenimis. Visgi, pripažintina, kaip sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, naujojoje SBĮ redakcijoje, konkrečiai – SBĮ 221 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatoje, nenurodyta konkreti asmeniui tenkančių išlaidų apskaičiavimo metodika, t. y., kaip konkrečiai asmeniui tenkanti proporcija turėtų būti skaičiuojama, o tik numatyta, kad asmuo turi apmokėti šia išlaidas, kurios jam tenka, proporcingai, taigi, iš esmės numatytas tik asmeniui tenkančių išlaidų paskirstymo būdas. Vadinasi, teisiniame reglamentavime išliko teisės spraga.
44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog privačių juridinių asmenų įstatai pagal teisinę prigimtį yra sandoriai, jiems taikomi bendrieji civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, tarp jų – sutarties laisvės principas; įstatai išreiškia privataus juridinio asmens dalyvių valią suvienyti interesus ir kapitalą bendram tikslui. Vadinasi, šiems tikslams pasiekti privataus juridinio asmens įstatuose gali būti nustatomos tam tikros elgesio ribos, nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymo normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2008). Šio išaiškinimo laikytasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2009; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-823/2021, 33 punktas).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nesant SBĮ nustatyto tiesioginio reglamentavimo dėl minėtų išlaidų apskaičiavimo tvarkos, atsakovė, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę pasitvirtinti Bendrijos įstatus, pagrįstai nusistatė išlaidų apskaičiavimo metodiką, t. y. įstatų 27.3 punkte patvirtino tokią pačią, kuri taikytina ir Bendrijos nariams, nedarydama tarp Bendrijos narių ir kitų asmenų jokio išskyrimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės nustatyta išlaidų skaičiavimo metodika, vienoda tiek Bendrijos nariams, tiek kitiems asmenims, negali būti vertinama, kaip pažeidžianti ieškovo teises ar imperatyviąsias įstatymo normas. Priešingu atveju, pripažinus negaliojančia ir panaikinus atsakovės įstatų 27.3 punkto nuostatą, o kitas įstatų nuostatas palikus galioti, susidarytų situacija, kad kiti asmenys, neturintys Bendrijos nario statuso, įgytų nepagrįstą pranašumą Bendrijos narių atžvilgiu, tokiu būdu būtų iš esmės pažeidžiamas lygiateisiškumo principas.
46. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas pradiniu ir patikslintu ieškiniais reikalavimų pripažinti įstatų tam tikrų punktų nuostatas prieštaraujančiomis įstatymų normoms ir dėl to negaliojančiomis, neprašė. Ieškovas iš esmės prašė panaikinti jam tenkančias mokėjimo prievoles, kadangi jos apskaičiuotos atsakovei taikant neteisingą metodiką.
47. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės nurodytą 2024 m. vasario 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1720-1193/2024, nepagrįstai padarė išvadą, jog minėtame sprendime teismas nepasisakė dėl šioje byloje keliamo klausimo – atsakovės taikytinos mokėtinų sumų apskaičiavimo metodikos. Nors, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo klausimą dėl ieškovo A. L. prievolės (skolos) atsakovei pagrįstumo, vis dėlto, minėto sprendimo 50 ir 51 punktuose aiškiai konstatavo, kad atsakovės taikyta išlaidų skaičiavimo metodika yra pagrįsta ir teisinga. Apeliantės minimame Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime spręstam ginčui (dėl ieškovo skolos, susidariusios 2021–2022 m. laikotarpiu), be kita ko, buvo taikytos naujos SBĮ redakcijos nuostatos, galiojusios nuo 2020 m. sausio 1 d., kurios iki šiol nepakitusios ir aktualios šioje byloje nagrinėjamam ginčui. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad dar nagrinėjant bylą 2024 m. ieškovas (minėtame teismo procese būdamas atsakovu) jau kėlė klausimą dėl atsakovės taikytinos skaičiavimo metodikos (sprendimo 7.2 punktas). Taigi, ieškovas iš esmės jau tuo metu taip pat turėjo galimybę kelti klausimą dėl atsakovės įstatuose įtvirtinto 27.3 punkto prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, tačiau to nedarė. Tokiu būdu ieškovas, užuot tinkamai įgyvendinęs savo prievoles, nepagrįstai siekia išvengti jų vykdymo, inicijuodamas naujus teisminius ginčus skirtingais pagrindais.
48. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog, nesant SBĮ numatyto tiesioginio reglamentavimo, kaip ir nuo ko turėtų būti skaičiuojamos ginčijamos ieškovo mokėjimo prievolės, o esant tik įtvirtintam proporcingumo, kaip šių mokėjimų paskirstymo, principui, atsakovė, turėdama diskrecijos teisę pasitvirtinti Bendrijos įstatus, sukonkretino šią metodiką, kuri, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir nepažeidžia ieškovo teisių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl atsakovės įstatų 27.3 punkto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms naikintina, pripažįstant, jog ieškovo prievolės už 2023–2024 m. laikotarpį atsakovei apskaičiuotos taikant tinkamą metodiką, todėl yra pagrįstos. Todėl atsakovės priešieškiniu pareikštas reikalavimas priteisti ieškovo 219,02 Eur skolą tenkintinas, tuo pačiu priteisinat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
49. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė atsakovės atžvilgiu CPK 95 straipsnio nuostatų ir neskyrė jai baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka, nes byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovė sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar kitaip piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Priešingai, kaip jau minėta, ne vienas ieškovo inicijuotas ir jam nepalankiai pasibaigęs teisminis procesas rodo, kad būtent ieškovas linkęs piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis ir siekia išvengti prievolių vykdymo.
50. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
52. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
53. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – priešieškinys tenkinamas, patikslintas ieškinys atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
55. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, t. y. ieškovo ieškinį atmetus, o atsakovės priešieškinį tenkinus, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
56. Nagrinėjamu atveju už ieškinį ieškovas sumokėjo 30 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. kovo 20 d. grąžino ieškovui 8 Eur žyminio mokesčio permoką. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas už ieškinį sumokėjo 22 Eur dydžio žyminį mokestį. Savo ruožtu atsakovė pirmosios instancijos teisme už priešieškinį sumokėjo 22 Eur žyminį mokestį bei patyrė 919,60 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šių išlaidų pagrįstumą atsakovė įrodinėja PVM sąskaita–faktūra, mokėjimo pavedimų kopijomis.
57. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).
58. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Rekomendacijų 8.2 punktą jau vien už atsakovės pateiktą atsiliepimą į ieškovo ieškinį maksimalus galimas priteisti išlaidų dydis siekia 5 839,75 Eur, o byloje atsakovė taip pat teikė priešieškinį (priešieškinio įkainis yra toks pat), jai buvo teiktos konsultacijos ir atstovauta teismo posėdžio metu, teismas pripažįsta atsakovės prašomas priteisti teisinės pagalbos išlaidas pagrįstomis. Taigi, atsakovei iš ieškovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma iš viso sudaro 938,60 Eur.
59. Be kita ko, nustatyta, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patirta 15,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo ieškinys atmestinas, ši suma priteistina valstybei iš ieškovo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
60. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo priteisti 22 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, 1 210 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, kurias sudaro apeliacinio skundo surašymas. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius šių išlaidų apmokėjimą – 2025 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 30 ir 2025 m. birželio 13 d. mokėjimo nurodymą.
61. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už apeliacinio skundo parengimą priteistiną dydžio koeficientą sudaro 2,5. Apeliacinis skundas parengtas 2025 m. birželio mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2024 m. IV ketvirtį buvo 2 335,90 Eur, todėl už apeliacinio skundo parengimą maksimali priteistina suma yra 5 839,75 Eur. Taigi, atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, suma neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovės prašoma 1 232 Eur suma priteisiama jos naudai iš ieškovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,
n u s p r e n d ž i a :
atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“ priešieškinį tenkinti, ieškovo A. L. patikslintą ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“, juridinio asmens kodas 186498930, naudai 219,02 Eur (dviejų šimtų devyniolikos eurų ir 2 ct) skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 938,60 Eur (devynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 60 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 15,86 Eur (penkiolika eurų ir 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“, juridinio asmens kodas 186498930, naudai 1 232 (vieno tūkstančio dviejų šimtų trisdešimt dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Renata Beinoravičienė
Ramunė Mikonienė
Linas Zinkevičius