Civilinė byla Nr. 2A-555/2014

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00020-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 30.9.1; 71.

(S)

                               LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-296-372/2013 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl teisės į bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo, piniginių lėšų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl piniginių lėšų, įgytų 1996-2008 metų laikotarpiu, pripažinimo bendrąja daline šalių, kurių santuoka nutraukta 1989 metais, nuosavybe jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 3-6), kuriame prašė: 1) pripažinti, kad 2 009 287,24 Lt piniginės lėšos, įgytos 1996-2008 metų laikotarpiu, ieškovei ir atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo ½ dalį, t.y. 1 004 643,62 Lt bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad su atsakovu A. P. susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P.. 1986 metais šeima gavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Kadangi šalys ketino gauti dar vieną butą Palangoje, o šeimai tuo metu nebuvo leidžiama turėti daugiau bei vieno gyvenamojo būsto, ieškovė ir atsakovas nusprendė fiktyviai išsituokti ir 1989-11-14 įregistravo ištuoką, nors toliau gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, bendrai gausino turtą. 1993 metais šalys kartu išvyko į JAV, ten gyveno metus, o grįžus į Lietuvą ir laimėjus žaliąją kortą, dokumentus išvykimui į JAV įformino kaip sutuoktiniai - atsakovas buvo nurodomas kaip vyras, o ieškovė kaip žmona. Tuo metu ieškovė jau laukėsi antro vaiko, judviejų dukra D. P. gimė (duomenys neskelbtini) Čikagoje. Ieškovė pardavė Šiauliuose turėtą butą, kaip bendraturčiai 1999-07-13 jiedu įsigijo namą su sklypu Ilinojaus valstijoje adresu (duomenys neskelbtini). Vėliau ir šį turtą pardavė bei 2004-01-12 nusipirko kitą žemės sklypą su namu, esančius adresu (duomenys neskelbtini) Ilinojaus valstijoje, kurį 2010-06-10 pardavė. Ieškovės uždirbamos lėšos buvo skirtos maistui, mokesčiams, kasdienėms šeimos reikmėms, o atsakovas kūrė verslą. Į JAV atvykusią atsakovo motiną 2006-2009 metų mokesčių deklaracijose taip pat nurodė kaip išlaikomą jų šeimos narį.

Pažymi, kad su atsakovu po santuokos nutraukimo (1989 m.) kartu pragyveno iki 2008 metų. Nors išvykusios gyventi į JAV šalys naujos santuokos ir nesudarė, tačiau turėjo tikslą gyventi kartu ir sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Su atsakovu ieškovė turėjo bendrą sąskaitą banke, pildė deklaracijas kaip sutuoktiniai, įsigytą nekilnojamąjį turtą draudė kaip šeima. 2008-09-06 kaip šeima suteikė piniginę paramą dukters mokyklai. Visiems buvo žinoma, kad šalys yra šeima. 2007 metais atsakovas pasiūlė ieškovei nusipirkti turto Lietuvoje, kad būtų kur gyventi senatvėje. Atsakovas savo vardu 2008-02-28 įsigijo žemės sklypą ir namą, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kuriam reikėjo remonto, tuo rūpinosi ieškovė, nupirkusi ir persiuntusi į Lietuvą visa, kas reikalinga. Kai atsakovas pasiūlė statybų verslą perkelti į Lietuvą, ieškovė iš JAV persiuntė visą tam reikalingą techniką. 2008 metais ieškovė sužinojo, kad atsakovas slapta uždarė verslo sąskaitą, o bendrai sutaupytus pinigus pervedė į Lietuvoje veikiantį banką. Pinigus pervedinėjo per kelis kartus, tačiau kuriame banke jie buvo laikomi, ieškovei nežinoma. Teigia, kad ir po santuokos nutraukimo tebegyvenant kartu, su atsakovu susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai. Verslo vykdymui šalys įsigijo technikos, bendroje šeimos sąskaitoje sukaupė 835 393,19 JAV dolerių, kurių ½ dalies ir prašo ieškovė.

Atsiliepime į ieškinį (t. 3, b. l. 63-73) atsakovas nurodė, kad  nutraukus santuoką 1989-11-14, nutrūko bet kokie santuokiniai, piniginiai ar verslo ryšiai su buvusia žmona. Faktą, kad ieškovė vedė bendrą ūkį, užsiėmė kokiu tai bendru verslu, įnešė kažkokią savo turto dalį, gavo kokias nors pajamas ir jas investavo į atsakovo verslą, uždirbo pinigus ir jų neišleido savo asmeniniams poreikiams, bet davė atsakovui, privalo įrodyti ieškovė. Prašė ieškinį atmesti ir skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013-05-06 sprendimu (t. 5, b. l. 98-102) ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino, kad 680 000 USD dydžio piniginės lėšos, įgytos 1996-2008 metų laikotarpiu, ieškovei ir atsakovui priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) priteisė iš atsakovo ieškovei 1/5 dalį, t.y. 358 251,20 Lt bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų; 3) priteisė iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 358 251,20 Lt  sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-01-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) likusią dalį reikalavimų atmetė;  5) iš atsakovo priteisė 1 765,68 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai ir 2209 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai; 6) iš ieškovės priteisė 408 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai.

              Pirmosios instancijos teismas rėmėsi rašytiniais įrodymais, liudijančiais, kad šalys ir po ištuokos  ne kartą kartu keitė gyvenamąjį vietą, kartu pirko bei pardavė nekilnojamąjį turtą, vieną iš namų įsigijo lygiomis dalimis. Be to, (duomenys neskelbtini), t. y. jau po santuokos nutraukimo jiems gimė dukra D. P.. Ieškovės teiktose deklaracijose apie verslo pajamas šalys buvo įvardijamos šeima. Taip pat atsakovas 2008-03-21 sudarė testamentą, kuriame paveldėtojais įvardijo vaikus bei ieškovę. Liudytojos R. D., D. V., R. P., L. K. ir G. V. patvirtino, jog šalys gyveno kaip šeima, kad atsakovas užsiėmė statybų verslu, o ieškovė dirbo pardavėja JAV. Šių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad šalys ir po santuokos nutraukimo iki 2008 metų gyveno kartu, tvarkė namų ūkį, kūrė bendrą verslą bendromis lėšomis ir darbu, o ieškovė gavo darbo užmokestį, vertėjavo verslo vystymo pradžioje, taip prisidėdama prie bendros veiklos. Tokiu atveju tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose pasisakyta, kad bendras gyvenimas nesusituokus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Teismas liudytojų J. K. ir E. P. paaiškinimus, kad nuo 2006 metų jie dirbo atsakovo kompanijoje, o ieškovė neprisidėjo prie verslo, pripažino neinformatyviais, nes liudytojai  galėjo nurodyti tik nuo 2006 metų egzistuojančius faktus, o verslas pradėtas vystyti nuo 1996 metų šalims atvykus gyventi į JAV. Liudytojų R. L., A. L., J. L. ir K. L. parodymų teismas taip pat nepripažino tinkama įrodinėjimo priemone, galinčia patvirtinti šalių turtinius santykius.

Spręsdamas dėl dalintino turto teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2007-10-12 iki 2007-12-13 atsakovas pervedė į savo sąskaitą 680 000 JAV dolerių sumą, kurią teismas ir pripažino iš verslo gautomis, šalių sukauptomis lėšomis. Įrodymų apie šiomis lėšomis išmokėtas skolas verslo partneriams atsakovas nepateikė. Vertindamas ieškovės indėlį į verslą, teismas sprendė, kad sukauptos lėšos lygiomis dalimis negali būti padalintos, nes jos indėlis buvo žymiai mažesnis - ieškovė augino vaikus, jos atlyginimas buvo apie 2 000 JAV dolerių. Be to, išvykdamas į Lietuvą atsakovas paliko ieškovei 30 000 Lt pragyvenimui bei jam priklausiusią ½ dalį namo, kurį ši pardavė už 389 000 JAV dolerių, atitinkamai jai jau atiteko 194 500 JAV dolerių suma už atsakovui priklausančią namo dalį. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismas pripažino ieškovei  teisę į penktadalį 680 000 JAV dolerių sumos, t.y. į 136 000 JAV dolerių sumą, priteisdamas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 258 251,20 Lt sumos. Taip pat proporcingai patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas, o atsakovo prašymo nubausti ieškovę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas netenkino tokio piktnaudžiavimo nenustatęs.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. P. apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 106-117) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-05-06 sprendimą toje dalyje, kurioje ieškovės ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Po santuokos nutraukimo 1989 metais piniginių lėšų su ieškove bendrosios dalinės nuosavybės teise neįgijo. Pervesta į jo banko sąskaitą AB Swedbank banke pinigų suma nuosavybės teise nepriklausė net ir pačiam atsakovui, nes tai buvo trečiųjų asmenų verslui paskolintos lėšos, kurių dalį jis gražino, o dalies dar ne. Todėl prašo priimti naujus įrodymus – 2013-06-03 T. Z. pareiškimą dėl paskolos ir atsakovo paskolos raštelio kopiją, patvirtinančius apie suteiktą investiciją verslui. Šių duomenų pateikimo būtinybė iškilo teismui konstatavus, jog pervesti pinigai yra bendroji dalinė nuosavybė. 2013-05-03 JAV I. V. Will apygardos dvyliktos teisminės apygardos teismo įsakymas byloje dėl santuokos nutraukimo Nr. 12 negalėjo būti pateiktas anksčiau, ne šis dokumentas surašytas vėliau, nei buvo baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės (CPK 314 str.).

2. Teismas netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio, 4.72 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės naudojimą bei reglamentuojančias nuosavybės teisinius santykius, nuosavybės teisių įgyvendinimą ir ribojimus (CK 4.126 str.). Tarp šalių nebuvo nei valios, nei sutarimo, nei tikslo bendromis jėgomis kurti bendrąja dalinę nuosavybę, tad tarp šalių nesusiklostė vadinamieji vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2011-12-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-544/2011; 2011-10-24 nutartis c.b. Nr. 3K-3-410/2011; 2006-06-13 nutartis c.b. Nr. 3K-7-332/2006) pasisakoma, kad sukauptas turtas yra sugyventinių bendroji dalinė nuosavybė tarp asmenų esant susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, kai kiekvienas sugyventinis įneša indėlį (savo darbu, kapitalu) į bendrą turtą (pvz. atiduoda dalį paskolos iš darbo užmokesčio, kartu investuoja lėšas, rodo bendrą iniciatyvą priimant verslo sprendimus). Atsakovas kūrė ir vystė verslą arba vienas, arba su verslo partneriais, o tarp ginčo šalių niekada nebuvo bendro tikslo ir siekio sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Po skyrybų šalys bendravo vaikų auklėjimo ir priežiūros klausimais, jų nesiejo jokie bendri verslo interesai.

3. Teismas pažeidė procesines teisės normas, įpareigojančias teismą atskleisti bylos esmę, nurodyti šalims, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir įrodinėtinos, sprendžiant šalių ginčą (CPK 159 str. 1 d.). Teismo sprendimas grindžiamas vien ieškovės pateiktais paaiškinimais.   

4. Ieškovė neįrodė, kad egzistavo bendra sąskaita, kurioje buvo šalių bendri pinigai, kadangi jokių įrodymų į bylą nepateikė. Vienintelė sąskaita atidaryta JAV banke, apie kurią žinojo atsakovas, buvo naudojama periodiniams mokėjimams už namą atlikti. Pinigus į šią sąskaitą įnešdavo tik atsakovas. Ieškovė neįrodė, kad ji dirbo, uždirbo ir investavo lėšas į verslą.

5. Teismas netinkamai taikė CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas užsienio valstybės teisės taikymo taisykles. Byloje turėjo būti taikoma JAV Ilinojaus valstijos teisė ir apeliantas to prašė teismo posėdyje (CK 1.37 str. 1 d., 1.37 str. 4 d. 1 p.).

Ieškovė D. P. atsiliepime (t. 5, b. l. 140-147) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2013-05-06 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Atsakovas pripažįsta, kad siuntė pinigus namo ir vaikų išlaikymui į JAV, kai dirbo Rusijoje, kad šalys kartu įsigijo namą JAV, kad dukra jiems gimė po santuokos nutraukimo. Pripažįsta ir tai, kad išvykdamas į Lietuvą paliko ieškovei piniginių lėšų bei pildė ieškovės sąskaitą ir po grįžimo į Lietuvą. Ieškovės ir vaikų naudai surašytas testamentas panaikintas tik ginčui prasidėjus. Minėti faktai patvirtina, kad šalis iki 2008 metų siejo bendri šeimyniniai ryšiai.

             2. Nors atsakovas neigė šalių turėtą bendrą sąskaitą JAV banke, o apeliaciniame skunde nurodo, kad tokią turėjo tik pirmus metus, iš kurios buvo atliekamos įmokos už namą, tačiau byloje pateikta banko „TFC National Bank“ ataskaita, jog D. P. ir A. P. sąskaitoje likutis 2009-02-15 sudarė 8 360,98 JAV dolerių. Be to, atsakovas teisme neneigė, kad imdavo iš bankų kreditus, įkeisdamas turtą, o ieškovė būdavo bendraskolė, taip prisidėdama prie verslo pradžios. Ieškovė turėjo galimybę namuose padėti tvarkyti verslo dokumentaciją.

              3. Iš AB banko Swedbank sąskaitos išklotinės matyti, kad pervestais į Lietuvą pinigais atsakovas vykdė verslą Lietuvoje, o ne grąžino skolas verslo partneriams. Įrodymų kokias konkrečiai sumas ir kokiais laikotarpiais išmokėjo verslo partneriams jis nepateikė.

              4. Šalių bendro ūkio vedimas ir gyvenimas JAV prasidėjo iki naujojo CK priėmimo, o atsakovo motyvas, kad jungtinei veiklai vystyti šalys nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo prieštarauja 1964 m. CK 121, 472, 474 straipsnių prasmei ir formuojamai praktikai dėl bendru darbu ir lėšomis sukurto turto teisinio statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-369/2005). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 str. 4 d.) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios.

5. Nors pinigai buvo uždirbti užsienyje, tačiau ieškinio pateikimo dieną, jie buvo pervesti į Lietuvoje veikiantį banką, apeliantas gyvena Lietuvoje, ieškovės deklaruota vieta taip pat Lietuvoje, todėl ieškovė vadovavosi CPK 787 straipsnio 1 dalimi bei prašė taikyti Lietuvos teisę. Šalys susitarimo taikyti užsienio teisę neturėjo, todėl apeliantas galėjo pasinaudoti CPK 808 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, kuomet šalies prašymu teismas gali jai padėti surinkti informaciją apie taikytiną teisę. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise nepavyksta įvykdyti 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Apeliantas, motyvuodamas, kad teismas turėjo taikyti užsienio teisę, neteikė teismui įrodymų, susijusių su jos turiniu, oficialaus aiškinimo, taikymo praktika ir doktrina, neprašė padėti rinkti informaciją apie taikytiną teisę, todėl nėra pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

6. Apeliantas nei viename teismo posėdyje, nei viename procesiniame dokumente neužsiminė apie jo verslo kreditavimą kitų asmenų, suteikiant 950 000 USD paskolą. Tariamo apelianto kreditoriaus T. Z. pareiškimas apie tai, kad į A. P. kompaniją investavo 950 000 USD, notarui pateiktas tik 2013-06-13, t.y. priėmus skundžiamą sprendimą. Be to, T. Z. pareiškime nurodo, kad pinigus perdavė per 2 kartus, o A. P. pasirašytame raštelyje nurodo, kad visus pinigus gavo 2007-03-15. Ieškovė nežinojo apie minėtų įrodymų egzistavimą, todėl negalėjo teikti atsikirtimų ir juos patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti juos priimti. JAV Ilinojaus valstijos teismo sprendimo kaip naujai pateikto įrodymo priėmimo klausimą palieka spręsti apeliacinės instancijos teismui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t. y. pasisako dėl įrodymų, sąlygojusių žodinės jungtinės veiklos sutarties tarp šalių sudarymo bei jų susitarimo kurti bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimą teismo sprendimu, vertinimo, dėl apelianto sąskaitoje lėšų padalijimo pagrįstumo, dėl šiame ginče taikytinos teisės  (CPK 320 str. 1 d.). Nors apeliacinės instancijos teismui 2014-03-28 pateiktuose rašytiniuose apelianto paaiškinimuose esama ir kitų, apeliaciniame skunde neįvardintų argumentų, CPK 323 straipsnio nuostatos draudžia  keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Todėl šis dokumentas yra aktualus tik tiek, kiek jame pasisakoma dėl apeliaciniame skunde išdėstytos apelianto procesinės pozicijos.           

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu bei 2014-03-28 savo paaiškinimais pateikė naujus įrodymus – dvyliktos teisminės apygardos teismo, Will apygardos, Ilinojaus valstijos įsakymą bei T. Z. pranešimą „Dėl paskolos“ ir apelianto pasirašyto paskolos raštelio kopiją, 1989-11-14 ištuokos akto įrašą Nr. 586, individualios įmonės perduodamų saugojimui 1990-1992 metų dokumentų 2013-03-27 sudarytą apyrašą, 2009-09-09 garantinį aktą dėl nuosavybės, sąlyginį įsipareigojimą  už turtą, taip pat kelias ne valstybine kalba surašytų dokumentų kopijas, bei  prašo priimti naujus įrodymus. Apeliantas, prašydamas priimti naujus įrodymus, nurodo, kad JAV Ilinojaus valstijos teismo įsakymas buvo surašytas vėliau, nei baigtas šios civilinės bylos nagrinėjimas, o paskolos santykius įrodančių dokumentų pateikimą lemia priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuotas ginčo objekto (piniginių lėšų) bendrumo faktas. Su 2014-03-28 rašytiniais paaiškinimais teikiamus dokumentus prašo priimti, kaip teigia,  įrodinėdamas ieškovės teiginių melagingumą ir ieškovės atliktų už jį įrašų fiktyvumą bei jo parašų klastojimą.   

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų, kontroliuojant įrodymų pateikimą, t. y. spręsti dėl jų sąsajumo su nagrinėjama byla, taip užtikrinant, kad byloje nebūtų įrodymų, kurie nėra susiję su teisme sprendžiamu ginču. Taip pat įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų, užtikrinant galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu.

Kolegijos vertinimu, JAV Ilinojaus valstijos teismo įsakymas, kuriuo atmestas atsakovo (apelianto) prašymas taikyti ieškovei sankcijas bei patenkintas prašymas atmesti reikalavimą dėl santuokos tarp šalių nutraukimo, nesusijęs su nagrinėjama civiline byla, kurioje buvo sprendžiamas ne šalių buvimo sutuoktiniais ir sutuoktinių turto padalijimo ginčas (aplinkybė, kad šalys 1989-11-14 nustatyta tvarka įregistravo ištuoką, nekvestionuojama), bet ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties pagrindu (tarp sugyventinių) įgytų piniginių lėšų padalijimo. Be to, apeliantas neįrodė, kad duomenų apie jo ir T. Z. paskolinius santykius jis negalėjo pateikti anksčiau, t.y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kadangi atsikritimų į ieškinį pozicija buvo paremta ir tokiomis aplinkybėmis, jog ieškovės siekiamos pasidalinti lėšos jam nepriklauso, jau pirmosios instancijos teisme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis buvo privalu įrodinėti jų atsiradimo šaltinius (lėšų kilmę). Teiginiai, kad tokių duomenų pateikimo būtinumą sąlygojo apeliantui iš dalies nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas, šiuo atveju patvirtina tik pačios ginčo šalies neapdairų,  nesąžiningą kitos proceso šalies atžvilgiu, dar daugiau, aiškiai prieštaraujantį CPK 142 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų bei CPK 226 straipsnio nuostatoms, elgesį. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl šios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) ir turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei juos pagrindžiantys įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas dėl tų pačių motyvų atsisako priimti bei vertinti su 2014-03-28 paaiškinimais gautus papildomus įrodymus, juo labiau, kad dalis naujai pateiktų įrodymų net neatitinka procesinės formos reikalavimų – yra be vertimų į valstybinę kalbą(CPK 113 str.), dalis jų jau yra byloje (t. 4, b. l. 177; t. 1, b. l. 58-59) ir tų pačių įrodymų pakartotinis prijungimas prie bylos medžiagos netikslingas, o dalis jų nėra susiję su šiam ginčui išspręsti reikšmingų teisinių faktų nustatymu (CPK 314 str.).

Dėl byloje taikytinos teisės

Apeliantas apeliaciniame skunde keldamas taikytinos teisės klausimą, remiasi Civilinio kodekso nuostatomis ir nurodo, kad tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turėjo būti taikoma JAV Ilinojaus valstijos teisė, o ne Lietuvos, kuri buvo taikoma nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.  Pagal CK 1.37 straipsnyje įtvirtintas taisykles sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kai toks susitarimas įtvirtintas sutarties sąlygose arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-367/2011). Todėl teismas vertindamas kokia teisė, kokiems tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turi būti taikoma, pirmiausiai turi nustatyti, ar šalys buvo išreiškusios savo valią ir sutarusios dėl taikytinos teisės. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie buvusį išankstinį ieškovės ir apelianto susitarimą dėl taikytinos teisės nėra. Iš 2013-10-31 teismo posėdžio protokolo turinio (t. 5, b. l. 2) nustatyta, kad apelianto atstovė tik užsiminė apie galimai taikytiną tos valstybės teisę, kurioje įgytas bendras turtas, tačiau sprendžiant ginčą iš esmės neįrodinėjo, jog pagal Civilinį kodeksą ginčui taikytina JAV Ilinojaus valstijos teisė, aiškios valios dėl JAV taikytinos teisės neišreiškė. Kaip minėta, jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė teisė labiausiai susijusi, teisė. Pirmosios instancijos teismas įvertino ginčo esmę, bylos faktines aplinkybes, apelianto, kuris turėtų įvykdyti prievolę, verslo ir gyvenamąją vietą, ginčo piniginių lėšų pervedimą į Lietuvoje veikiantį banką ir padarė pagrįstą išvadą, kad prievolė (sumokėti kompensaciją už bendrai įgytas pinigines lėšas) yra labiau susijusi su prievolės šalies (apelianto) verslo ir gyvenamosios vietos valstybės (Lietuvos) teise, be to, ieškovė taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl pagrįstai taikė Lietuvos valstybės teisę (CK 1.37 str., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str.). Tokiu atveju skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje taikė būtent Lietuvos teisę, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 1.12 straipsnyje ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintas procesines užsienio teisės taikymo taisykles teismas ex officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys įstatymai. Kai užsienio teisės taikymas susijęs tik su ginčo šalių privačiais interesais ir neturi viešojo intereso gynimo aspekto, užsienio teisės taikymas grindžiamas dispozityvumo principu – užsienio teisė taikoma ginčo šalių iniciatyva. Ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu susijusius įrodymus. Informacija apie užsienio teisę yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šiuo aspektu negalioja bendroji teismo pareiga kvalifikuoti ginčo materialiuosius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-580/2008; 2009-02-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-81/2009). Bylos šalys JAV teise nesirėmė, taigi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos netaikė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui peržengti apeliacinio skundo ribas ir ex officio taikyti užsienio teisę, todėl apeliacinio skundo argumentus nagrinėja pagal galiojančią Lietuvos teisę, taikytiną nagrinėjamiems santykiams.

Dėl šalių santykių pripažinimo jungtine veikla ir jų ketinimų sukurti bendrąją dalinę nuosavybę

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str.; 2000 m. CK 6.969 str., 6.971 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1029/2001; 2004-10-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-553/2004; 2009-09-28 nutartis c. b.Nr. 3K-3-336/2009; 2010-11-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartis c.b. Nr. 3K-3-410/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos dalyvių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, bei įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad šalys savo veiksmais bei piniginėmis lėšomis siekė sukurti, naudoti ir valdyti bendrąją dalinę nuosavybę, tarp šalių susiklostė partnerystės santykiai. Teisėjų kolegija su šalių santykių kaip jungtinės veiklos kvalifikavimu visiškai sutinka.

Byloje nustatyta, kad šalys yra buvę sutuoktiniai, teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo buvo priimtas 1989-08-21 (t. 5, b. l. 36). Abiejų šalių sutampančiais parodymais patvirtinta, kad, nepaisant oficialiai 1989-11-14 įregistruotos ištuokos, šalys nuo 1995 metų išvyko į JAV ir ten kartu įsikūrė, JAV buvo bendra jų gyvenamoji vieta, šioje šalyje (duomenys neskelbtini) jiems gimė vaikas - dukra D. P. (t. 1, b. l. 3, 33-36; t. 3, b. l. 41). Ieškovės teigimu, iki 2008 m. kovo mėnesio JAV jie gyveno kartu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokius ieškovės teiginius patvirtina ir kiti teisiškai reikšmingi faktai – abu buvę sutuoktiniai kartu ne kartą keitė gyvenamąją vietą JAV, pirko ir pardavė pirmąjį namą (duomenys neskelbtini), o vėliau lygiomis dalimis įsigijo kitą namą bei žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 37-45). Pats apeliantas atsiliepime į ieškinį pripažino, kad namą nupirko abiejų buvusių sutuoktinių vardu, nors jį išlaikė, apmokėdavo visas komunalines sąskaitas vienas (t. 3, b. l. 67). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas partnerystės santykius, pagrįstai rėmėsi ir pateiktomis mokesčių deklaracijomis, kuriose šalys buvo įvardijamos kaip šeima. 1996-2008 metų deklaracijose nurodomi ne tik šalių gauti atlyginimai, bet ir iš verslo gautos pajamos (t. 1, b.l. 66; t. 2, b. l. 90.). Tai, kad šalių santykiai buvo ne tik šeimyniniai, bet ir pakankamai artimi, patvirtina ne vien bendro vaiko gimimas, bet ir apelianto 2008-03-21 jau Lietuvoje sudarytas testamentas, kuriame šis savo mirties atveju paveldėtojais nurodė abu vaikus bei ieškovę (t. 4, b. l. 140). Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino ir liudytojų parodymus bei reikšmingumą, kurie patvirtino šalių bendro šeimyninio gyvenimo JAV, bendro namų ūkio tvarkymo iki 2008 metų faktines aplinkybes, o dauguma liudytojų net neįtarė, kad jie yra Lietuvoje įregistravę ištuoką ir gyvena kaip nesantuokinė pora. Dar daugiau, pats apeliantas teismo posėdžio metu pripažino, kad šalys kartu važiuodavo į keliones (t. 5, b. l. 91), kad buvo atidaryta bendrą jų banko sąskaita (t. 5, b. l. 62-63). Byloje yra pateikti įrodymai ir apie bendros šalių paramos vaiko mokyklai skyrimą (t. 2, b. l. 91). Atsakovo išvykimą iš JAV bei šalių santykių pasibaigimą tik 2008 metais, nors kurį laiką jie visiškai dar ir nebuvo nutrūkę (kaip minėta, ieškovė buvo įvardinta kaip viena iš testamentinių įpėdinių 2008-03-21 apelianto sudarytame testamente), patvirtina sutampantys su išvykimu faktai, t.y. atsakovo įsigyta nuosavybė Lietuvoje 2008 metais (t. 3, b. l. 101-102) bei 2008 metų muitinės deklaracija (t. 3, b. l. 45), patvirtinanti A. P. daiktų iš JAV persiuntimą į Lietuvą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų bei juose esančių duomenų visuma, kartu su formuojama kasacinio teismo praktika kurie kriterijai yra svarbūs, nustatant nesusituokusių, bet kartu gyvenančių fizinių asmenų jungtinės veiklos buvimą, sudaro yra pakankamą pagrindą pripažinti buvusį šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos ir bendros dalinės nuosavybės sukūrimą (1964 m. CK 472 str. ir 474 str.). Apelianto skundo argumentai apie kitokį šių santykių pobūdį neleidžia susiformuoti priešingai išvadai, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Taip pat šis teismas įvertino ir kiekvienos šalies asmenines pastangas bei asmeninį indėlį į bendro turto sukūrimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos, siekiant sukurti bendrąją nuosavybę, buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, kaip yra ir šiuo konkrečiu atveju, taikomos 1964 m. CK nuostatos, kurios, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, vertintinos ir nesusituokusių asmenų susitarimui dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją jungtinę dalinę nuosavybę, kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartis Nr. 3K-3-479/2008). Kadangi jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1996 metais, visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-482/2010).

Dėl CK  IV knygos normų, reglamentuojančių bendrąją dalinę nuosavybę, taikymo

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo ir tokią aplinkybę, kad teismas netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio, 4.72 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio bei 4.126 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, t.y. tarp šalių nesusiklostė vidiniai dalinės nuosavybės santykiai. Visų pirma, dalis apelianto nurodytų normų (CK 4.81 str., 4.126 str.) visai nesusijusios su nesusituokusių asmens (sugyventinių) jungtinės veiklos susitarimo pagrindu įgyto turto ir turtinių santykių reglamentavimu. Antra, šalių santykiai susiklostė iki naujojo 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl apelianto nurodomos 2000 m. CK IV knygos normos netaikytinos.

Dėl ieškovės turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje

Apeliantas ginčija ir teismo išvadą, kad ieškovei priklauso dalis iš 680 000 JAV dolerių sumos, teigdamas, jog ši niekada neprisidėjo prie bendro verslo kūrimo, neįnešė jokios dalies į verslą, taigi jos nuosavybės dalis neįrodyta, o susiklostę asmeniniai šalių santykiai (gyvenimas kartu vardan vaikų, bendros atostogos ir kelionės) patys savaime nesukūrė jungtinės veiklos ar bendros dalinės nuosavybės, nes niekada nebuvo bendro tikslo kurti bendrą verslą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais negali sutikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, yra konstatavęs, kad  sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, ir priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 str. 1 d., 121 str.). Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-235/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat ir į tai, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Kitoks aiškinimas, jog visas be išimties jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų. Vadinasi, jungtinės veiklos sutarties konstatavimas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties pagrindu. Nustačius, kad dėl konkretaus turto vis dėlto buvo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos, minėta aplinkybė (tikslas) leidžia spręsti dėl konkrečių bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-19 nutartis c.b. Nr. 2A-1229/2013).

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas, ieškovei reiškiant ieškinį,  buvo kilęs dėl gerokai didesnės - 835 393,19 JAV dolerių sumos, kuri, pasak ieškovės, buvo sukaupta bendrojoje sąskaitoje, padalijimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrai sukaupta yra mažesnė - 680 000 JAV dolerių suma, kurią apeliantas 2007 metais per keturis kartus iš banko sąskaitos JAV pervedė į AB banko Swedbank atidarytą sąskaitą Lietuvoje (t. 4, b. l. 57). Ieškovė šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto fakto, kad bendrai įgytos piniginės lėšos laikytinos tik apelianto į Lietuvoje veikiantį banką pervestos lėšos (680 000 JAV dolerių), neginčija. Nustatyto sumos dydžio ar teismo argumentų, priskiriant šį turtą bendroms lėšoms, neginčija ir apeliantas, iš esmės nesutikdamas su vertinimu, kad  šalių susitarimas kurti bendrąją dalinę nuosavybę šiuo konkrečiu atveju egzistavo. Vertindama šių skundo argumentų dėl tokio susitarimo nebuvimo pagrįstumą, kolegija taip pat remiasi nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pabrėžiama, kad tokio pobūdžio bylose sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai leidžia jungtinės veiklos sutarties sudarymą įrodinėti visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-24 nutartis c.b. Nr. 3K-3-410/2011).

Ieškovė savo įnašą į bendro turto kūrimą (verslo vystymą ir iš jo gautas pajamas) įrodinėjo investuotomis į pirmojo namo JAV įsigijimą lėšomis (44 000 Lt suma, gauta pardavus butą Šiauliuose (t. 1, b. l. 31), namo įkeitimo faktu, sudarančiu prielaidas gauti JAV bankų kreditus pradėti verslą (t. 5, b. l. 4). Nors į bylą nėra pateikta 1996-2008 metų laikotarpiu sudarytų kreditavimo sutarčių su bankais, tačiau apeliantas tokių faktinių aplinkybių, kad ieškovė buvo tapusi bendraskole jo santykiuose su bankais, ir neneigė. Teismo posėdžių metu jis nurodė, kad ieškovė, rūpinantis banko kreditavimu nekilnojamajam turtui įsigyti, prisistatydavo kaip jo žmona (t. 5, b. l. 11). Atitinkamai skolintos lėšos tikėtinai buvo naudojamos statybų verslui pradėti bei vystyti, nes, kaip matyti iš abiejų šalių paaiškinimų, jų verslo esmė buvo pirkti JAV nekilnojamąjį turtą, jį suremontuoti ir parduoti (t. 5, b. l. 4, 8). Priimtini domėn ir ieškovės nurodomi argumentai, kad siekiant pradėti vykdyti verslą svetimoje šalyje, labai svarbus faktorius yra kalbos mokėjimas. Šie ieškovės paaiškinimai, kad ji vertėjaudavo ir verslo tikslais (t. 5, b. l. 4), kartu su apelianto pripažinimu, kad ieškovė vertėjaudavo derybose su bankais, pildydavo deklaracijas, nes apeliantas kalbą šiek tiek pramoko tik 2006 metais (t. 5, b. l. 17), patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog jos indėlis (tiek pradinis piniginis, tiek intelektinis) verslo pradžioje buvo itin ženklus. Nėra duomenų ir kitiems jos argumentams paneigti, kad būtent ieškovė tvarkė su verslu susijusius dokumentus (t. 5, b. l. 4, 17), o apie tokią tikimybę leidžia spręsti ir ieškovės dirbtas buhalterės darbas JAV (t. 4, b. l. 132-133).

Šalių paaiškinimais (t. 5, b. l. 12) bei liudytojų parodymais (t. 5, b. l. 13-14) nustatyta ir tai, kad ieškovė, šalims kartu gyvenant, gaudavo pastovų atlygį kitoje darbovietėje, kurį taip pat galėjo skirti tiek abiejų šalių ir jų vaikų kasdieniams poreikiams, tiek ir investicijoms į verslą. Jokių reikšmingų įrodymų, kad vėliau šis verslas buvo vystomas ir finansuojamas išimtinai apelianto nuosavomis ar verslo partnerių asmeninėmis lėšomis ir tik jo asmeninėmis pastangomis, byloje nesama. Aptarti  motyvai suponuoja priešingą, nei tai daro apeliantas, vertinimą, kad šalių susitarimas plėtoti statybų verslą vis tik egzistavo (CPK 185 str.). Kolegija sutinka ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad liudytojų J. K. bei E. P. paaiškinimai nepaneigia ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių apie įvykius, buvusius nuo 1996 metų. Tokiu atveju net ir pripažinus, kad ieškovės indėlis į apelianto vystomą verslą 2006 metais buvo mažesnis (kompanijoje dirbo J. K., E. P. ir kt.), toks pripažinimas neeliminuotų anksčiau buvusio šalių susitarimo pradėti verslą JAV, gauti piniginių lėšų pragyvenimui ir šio verslo plėtrai, teisinės reikšmės. Teisiškai aktualios yra ir apelianto pripažįstamos aplinkybės, kad išvažiuodamas iš JAV jis paliko ieškovei namą, nereikalaudamas savo dalies, kad paliko, kaip matyti iš nenuoseklių apelianto paaiškinimų,  100 000-200 000 JAV dolerių (t. 3, b. l. 67; t. 5, b. l. 8), o pasak ieškovės - 30 000 JAV dolerių (t. 5, b. l. 7), nes ir toks jo elgesys, kartu su kitais bylos duomenimis, leidžia tikėtinai teisėjų kolegijos išvadai apie buvusį sugyventinių (partnerių) susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos ir bendro turto sukūrimo susiformuoti. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pripažįstant, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Taigi, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-569/2002; 2010-10-26 nutartis c.b. Nr. 3K-3-423/2010). Tokiu atveju, remiantis nurodyta įrodymų tikėtinumo taisykle, teisėjų kolegija labiau tikėtinu pripažįsta, kad ieškovė savo darbu (vertėjavimas, įmonės dokumentų tvarkymas) ir piniginėmis lėšomis (buto pardavimo lėšos – 44 000 Lt) prisidėjo prie bendro verslo kūrimo ir plėtojimo laikotarpiu nuo 1996 iki 2008 metų.

Teisėjų kolegija aptaria ir apelianto skundo argumentus, susijusius su  bendromis lėšomis pripažintos sumos kilme. Apeliantas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad ieškovės prašoma padalinti pinigų suma, kurią jis pervedė į savo banko sąskaitą Lietuvoje, nėra jo asmeninės lėšos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas paaiškino, kad tai yra kompanijos ir banko skolinti pinigai (t. 5, b. l. 11), verslo partneriams grąžintini pinigai (t. 5, b. l. 91). Teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas teigia, kad tai trečiųjų asmenų planuotos investicijos į verslą Lietuvoje (t. 5, b. l. 112). Taigi, viena vertus, jo procesinė atsikirtimų į ieškinį pozicija nėra nuosekli ir tvirta. Antra vertus, teismų praktikoje jau yra susiformavusi taisyklė, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina (teigia), o ne tam, kuris neigia. Todėl ir apeliantas teigdamas, kad ieškovės siekiamos pasidalinti lėšos yra ne jo nuosavybė, privalėjo šį faktą pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pirmosios instancijos teismui  jokių tokią itin svarbią faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų neteikė. Taigi ieškovės atsikirtimo  argumentai, kad byloje nepateikti įrodymai, kurie detalizuotų piniginių lėšų gavimo šaltinį bei jų tikslinę paskirtį, visiškai pagrįsti. Apelianto įvardijami prieštaringi piniginių lėšų, pervestų 2007 metais į Lietuvoje veikiantį banką, gavimo šaltiniai (kompanijos pinigai, banko pinigai, verslo partnerių paskolinti pinigai, trečiųjų asmenų planuotos investicijos į Lietuvoje pradėtą verslą) tik sustiprina teisėjų kolegijos abejones dėl apelianto sąžiningumo, įrodinėjant savo poziciją (tiesą) byloje.

Taigi konstatavus, kad ieškovė savo piniginiu įnašu, darbu, intelektine veikla prisidėjo prie verslo kūrimo ir vystymo JAV, esant byloje įrodymams, patvirtinantiems, kad apelianto vardu atidarytoje sąskaitoje (kuri apelianto vadinama kompanijos sąskaita) 2007 metų lapkričio mėnesį buvo 835 393 JAV dolerių (t. 1, b.l. 58-66), o 2007 metais apeliantas disponavo 680 000 JAV dolerių suma, apeliantui teigiant, kad ginčo objektu esančios lėšos buvo kompanijos (t.y. JAV vystyto verslo metu įkurto subjekto) piniginės lėšos, darytina išvada, kad ši 680 000 JAV dolerių suma yra įgyta šalių bendro gyvenimo metu iš JAV vykdomo verslo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šių lėšų, kaip bendro turto, padalinimo jungtinės veiklos sutarties šalims (sugyventiniams) galimybės.

Pažymėtina, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nedetalizavo paskaičiavimų, nustatydamas, kad priteisia 1/5 dalį iš JAV pervestų į apelianto sąskaitą lėšų, t.y. 136 000 JAV dolerių, o rezoliucinėje dalyje priteistiną sumą įvardindamas nacionaline valiuta – litais ir palūkanas priteisdamas taip pat nuo 358 251,20 Lt sumos. CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Pinigų išleidimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad, išleidus nacionalinius pinigus, litai ir centai Lietuvos Respublikoje tampa vienintele teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemone. Užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras – ir grynaisiais pinigais (Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikoje dėl užsienio valiuta išreikštos pinigų sumos priteisimo, kreditorius (ieškovas) savo pasirinkimu gali reikalauti jam priteisti šią sumą užsienio valiuta arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo dieną (CK 6.36 str. 3 d.). Pinigų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad oficialus lito kursas nustatomas pasirinktos bazine valiutos atžvilgiu; bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas Lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-245/2011). Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė prašė priteisti pinigines lėšas litais, juolab, kad JAV doleris nėra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvoje. Kadangi CK 6.36 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas valiutos kursui nustatyti kriterijus, t.y. prievolės mokėjimo diena, šiuo atveju traktuotina, kad prievolė sumokėti ieškovei jos bendrosios dalinės nuosavybės dalį atsirado, pirmosios instancijos teismui priėmus procesinį sprendimą (2013-05-06 oficialus lito ir JAV dolerio valiutų santykis buvo 2,6342; http://www.lb.lt/exchange/default.asp.). Remiantis išdėstytu, akivaizdu, kad ieškovei priteista nacionaline valiuta suma - 358 251,20 Lt - atitinka 136 000 JAV dolerių sumą pagal šių valiutų kursą, galiojusį teismo sprendimo priėmimo dieną.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliantas skunde tvirtina ir tai, kad buvo pažeistos CPK 159 straipsnio nuostatos, nes teismas nenurodė, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir įrodinėtinos, sprendžiant šalių ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent joje turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 159 straipsnio 1 dalis numato, jog teismo posėdžio pirmininkas rūpinasi tinkamu bylos išnagrinėjimu, siekiant nustatyti esmines bylos aplinkybes, tačiau ši teismo pareiga negali būti vertinama kaip teismo veikimas už pačią ginčo šalį. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str., 178 str.), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent pačioms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir ji negali būti perkeliama teismui. Taip įrodinėjimo taisyklės aiškinamos ir formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-142/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-03 nutartis c. b. Nr. 2A-358/2013). Vadinasi, teismas neįpareigotas nurodyti bylos šalims, kokios aplinkybės yra reikšmingiausios ir įrodinėtinos, sprendžiant šalių ginčą, tą nustato tik pačios šalys, įgyvendindamos ir jau minėtą rungimosi, ir dispozityvumo principą (CPK 13 str.). Teismas, bendradarbiaudamas su šalimis, tik padeda joms įgyvendinti įrodinėjimo pareigas (CPK 8 str.). Teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas CPK 8 straipsnio  reikalavimą vykdė - šalys buvo įpareigojamos pateikti priešingos šalies prašomus įrodymus, teismas išreikalavo ir kitus šalių prašomus įrodymus, kuriais jos grindė savo reikalavimus bei atsikirtimus. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimų nepagrįsti ir atmestini.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas (t. 5, b. l. 148). Apeliacinio skundo netenkinant, šios išlaidos jai kompensuotinos vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punktu ir CPK 98 straipsniu. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

            n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų D. P., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

            Teisėjai              Dalia Kačinskienė

              Alvydas Poškus

              Donatas Šernas