Administracinė byla Nr. eA-2213-881/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05181-2021-3
Procesinio sprendimo kategorija 9.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Vilijos Mikuckienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. M. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjas I. M. M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento
1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. . (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas priklauso satanistams, todėl ir jį vertė tuo užsiimti, jam grasino. Pareiškėjas, bijodamas būti paaukotas ir / ar nužudytas, paliko (duomenys neskelbtini).
3. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija skundą atmetė.
4. Nesutikdamas su sprendimais, pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą, nes Komisija netenkino pareiškėjo prašymo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
5. Pažymėjo, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, prašymo dėl prieglobsčio suteikimo priežastį – religinius motyvus, su tuo susijusius grasinimus. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad . (duomenys neskelbtini) patiriama grasinimų ir dėl religinių motyvų, todėl yra reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir (ar) gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės rizikos. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti pareiškėjui sunkiausių padarinių, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, kadangi pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – tėvas, satanistų sekta – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, kuris buvo atmestas dėl patikimumo stokos, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
9. Teigė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Be to, iki ginčijamo 2021 m.
lapkričio 17 d. sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
10. Atsakydamas į skundo argumentus dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir protingas. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio
2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes taip pat šiuo atveju proporcingas. Nors ir pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Rusijos Federaciją, vėliau į Baltarusijos Respubliką, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo ten nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvos Respubliką (Europos Sąjungą).
11. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo
Nr. (duomenys neskelbtini) 3 punktą ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 4 punktą ir nusprendė įvesti duomenis į C.SIS II apie perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo į kilmės šalį dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. . (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. . (duomenys neskelbtini) 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 11 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad pareiškėjo tėvui 2010 m. bankrutavus, jo draugai pasiūlė pagalbą – prisijungti prie satanistų sektos, kurioje atliekami specialūs ritualai norint praturtėti. Iki 2016, 2017 metų tėvui gerai sekėsi naujoje veikloje, jis praturtėjo. Vėliau tėvas pradėjo nebemokėti už pareiškėjo mokslą, išvarydavo jį iš namų. 2020 m.
spalio mėnesį mitina jam pasakė, kad jis turi išvykti iš (duomenys neskelbtini), nes tėvas turės jį paaukoti, tam, jog geriau sektųsi verslas. Bijodamas dėl savo gyvybės pareiškėjas 2020 m. lapkričio 16 d. išvyko iš kilmės valstybės. Nurodė, kad negali grįžti, nes yra ieškomas, sektos lyderis reikalauja, jog tėvas paaukotų sūnų, arba jo verslas žlugs. Nors pareiškėjas turi dar 3 brolius, tačiau sektos lyderis reikalavo būtent pareiškėjo aukos.
13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
14. Teismo vertinimu, atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad juodosios magijos praktikavimas yra plačiai paplitęs (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo nurodytos individualios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, jog jis kilmės valstybėje būtų persekiojamas atitinkamų grupuočių. Be to, pareiškėjas negalėjo įvardinti jį tariamai persekiojusios grupuotės pavadinimo ir / ar jos narių bei lyderių, kas taip pat pareiškėjo pasakojimą leido vertinti kaip mažai tikėtiną.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas tiek apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu pasakojo apie grupuotę / sektą, kuri tariamai reikalauja iš jo tėvo, kad šis paaukotų sūnų, norėdamas išsaugoti verslą, tačiau išsamiau apie tai papasakoti negalėjo. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad grupuotė užsiima satanistiniais ritualais ir veikia anonimiškai. Pareiškėjas pasakojo, jog (duomenys neskelbtini) tokia praktika, kuomet šeimos dėl pinigų aukoja vaikus satanistinėms sektoms, yra itin dažna, tačiau negalėjo nurodyti konkrečių pavyzdžių. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad per kilmės valstybės televiziją dažnai pasakojamos tokios istorijos. Pareiškėjas apklausos metu nenurodė motyvų, kodėl tėvas nusprendė paaukoti būtent jį, tačiau teismo posėdžio metu, atsakydamas į šį klausimą, nurodė, kad jį nusprendė paaukoti kaip patį perspektyviausią sūnų šeimoje. Visgi teismo vertinimu, tokie pareiškėjo argumentai vertinti kaip abstraktūs ir hipotetiniai, grindžiami prielaidomis, kurių pareiškėjas nesugebėjo racionaliai ir logiškai pagrįsti. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimo epizodai buvo nelogiški, besikeičiantys. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog jis ir jo šeima yra krikščionys, todėl lieka neaišku kaip tikintys asmenys, nusprendė kreiptis į sektas, kurios užsiima juodosios magijos ritualais. Juo labiau kai satanizmas (duomenys neskelbtini) laikytinas neteisėta veikla, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad tėvo verslas šiuo metu turi didelių skolų, teismo posėdžio metu detalizavo, jog kitų bendrovių skola tėvo bendrovei siekia 100 000 Eur, tačiau tuo pačiu paaiškino, kad likę šeimos nariai (tėvas, broliai, motina) gyvena gerai, yra saugūs, broliai sėkmingai studijuoja. Taigi, tokie pareiškėjo teiginiai, teismo vertinimu, prieštarauja vienas kitam, kas pagrįstai verčia abejoti pareiškėjo pasakojimo tikrumu.
16. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo istorija apie tėvo persekiojimą (tėvas norėjo pareiškėją paaukoti satanistinei sektai), savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo, nes pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis yra persekiojamas dėl religijos, kadangi satanizmas nėra religija, o tai tiesiog pasaulėžiūra, iš savo išpažinėjo reikalaujanti susitapatinimo su blogio simboliais ir opozicijos tradicinės religijos turiniui. Be to, pareiškėjas pripažino, kad pats asmeniškai satanistų sektai nepriklauso, o išpažįsta krikščionybę. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodytos grėsmės būti paaukotam ir kad kilmės valstybės institucijos būtų atsisakiusios jam suteikti pagalbą. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjo manymas, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai galimai dalyvauja sektos veikloje, nepagrindžia prielaidos, jog jei pareiškėjas būtų kreipęsis, jam tinkama pagalba kilmės valstybėje nebūtų suteikta, ypatingai įvertinus tai, kad pagal apie kilmės valstybės surinktą informaciją, juodosios magijos praktikavimas kaip neleistina veikla įtraukta į (duomenys neskelbtini) baudžiamąjį kodeksą, t. y. ši veikla yra kriminalizuota.
17. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje sutrinktus duomenis, nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Atitinkamai, pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
18. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Komisijoje turėjo būti užtikrintas žodinis skundo nagrinėjimas. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punkte įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.
19. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento sprendimo motyvus dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę, pritarė Migracijos departamentui, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, todėl pagrįstai nuspręsta vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, tačiau teismas pažymėjo, kad nesutinka su išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui, todėl nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nusprendus pakeisti sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus jį iki 2 metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas pakeisti ir sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje terminą.
20. Pareiškėjas I. M. M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
21. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas ?tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir paviršutiniškai,?t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų taip pat neištaisė.
22. Teigia, kad yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkeliama tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi, būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl prašymo.
23. Pareiškėjas nurodo, kad kilmės šalyje valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą bei konstatavus, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis konfliktas. (duomenys neskelbtini) neveikia jokie žmogaus teisių garantijas užtikrinantys mechanizmai. Naujausi duomenys, kuriuos nurodė pareiškėjas, patvirtina apie jam gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra nepagrįstas. Atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita.
24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kilęs iš (duomenys neskelbtini) miesto, esančio vakarų (duomenys neskelbtini), kuriame įvyksta nuo 2 iki 5 incidentų, kurių metu žūsta žmonės. Įvertinus šiuos skaičius, Migracijos departamentas konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali.
26. Teigia, kad skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas. Nurodo, kad ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl, esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams, būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti
ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas dėl skirtingo pareiškėjo pasakojimo vertinimo, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio
1 dalies prasme. Pareiškėjas buvo apklaustas Migracijos departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Migracijos departamento sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.
V.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
31. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
32. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios.
Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
33. Pažymėtina, kad 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
34. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:
a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą <...>.
35. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.
36. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.
37. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje dėl Direktyvos 2005/85/EB, kuri buvo pirmoji su prieglobsčio suteikimo tvarka susijusi priemonė, 8 straipsnio (Prašymų nagrinėjimo reikalavimai) 2 dalies b punkto pažymima, kad pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, nors paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Šis valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje C-277/11 M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją). Be to, pirmesniame punkte nurodytas aiškinimas patvirtinamas Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies b punktu, pagal kurį valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu (ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje C-277/11 M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją).
38. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, kuris įgyvendina, be kita ko, Direktyvą 2011/95/ES, ir Direktyvą 2013/32/ES, 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
39. Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.
40. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, turi būti surinkta informacija apie kilmės šalį. Valstybės institucijos – Migracijos departamento, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, kyla iš Įstatymo, Tvarkos aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje.
41. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, privalomu reikalavimu pripažįstama bendra pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva, ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją, pareigos dalis.
42. Valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti minėtuose teisės aktuose (Direktyva 2011/95/ES ir Direktyva 2013/32/ES, kurios įgyvendintos Įstatyme ir Tvarkos apraše): turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.
43. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021;
2022 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1222-502/2022).
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą informacijos apie kilmės šalį (duomenys neskelbtini) aspektu, konstatuoja, kad Migracijos departamentas skundžiame sprendime, rinkdamas informaciją apie kilmės šalį, vadovavosi išskirtinai tik informacija apie juodosios magijos praktiką (duomenys neskelbtini), kadangi būtent šiais argumentais pareiškėjas grindė prašymą. Tačiau, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pateikė prašymą ne tik dėl prieglobsčio suteikimo, bet ir papildomos apsaugos sutiekimo. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos visiškai neatsižvelgė į viešai skelbiamą informaciją apie (duomenys neskelbtini) vykstančią „(duomenys neskelbtini)“. Dar 2017 m. rugsėjo mėn. protestai ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės reakcija į protestus peraugo į ginkluotą ir tebevykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) palaikančių frakcijų ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės ((duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) saugumo departamentas dar visai neseniai dėl (duomenys neskelbtini) susiklosčiusios situacijos suteikė laikinąjį apsaugos statusą, t. y. aštuoniolikai mėnesių sustabdė (duomenys neskelbtini) piliečių deportaciją ((duomenys neskelbtini)).
45. Nors pareiškėjas prašyme nenurodė argumentų dėl bendro saugumo jo kilmės šalyje, tačiau, Migracijos departamentas, kuriam pateiktas prašymas ir dėl papildomos pareiškėjo apsaugos, turėjo įvertinti ir bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo turinio, Migracijos departamentas apsiribojo tik informacija apie juodosios magijos praktikavimą (duomenys neskelbtini), sprendime abstrakčiai nurodoma pareiškėjo gyvenamosios vietos informacija, tačiau iš esmės neanalizuojama, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą (duomenys neskelbtini) situaciją (karinį konfliktą), yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę.
46. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamento surinkta kilmės šalies informacija neatitinka esminių kriterijų nustatytų minėtuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą (Direktyva 2011/95/ES ir Direktyva 2013/32/ES, kurios įgyvendintos Įstatyme ir Tvarkos apraše). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos surinkti bendrą kilmės šalies informaciją ir ją įvertinti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo kontekste, todėl Migracijos departamento sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir neteisėtu, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į tai, panaikinamas, o pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo grąžinamas nagrinėti iš naujo (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat panaikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, todėl nepagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
48. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Migracijos departamento ir Komisijos sprendimus ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į bendro saugumo kilmės valstybėje aspektus. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo M.I. M. M. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. I. M. M. N. skundą tenkinti; panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą
Nr. (duomenys neskelbtini); panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo M. I. M. M. N. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė