Administracinė byla Nr. A-1785-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01471-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei L. J. (L. J.) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3–7) priteisti iš atsakovės L. J. (L. J.) (toliau – ir atsakovė) 865,40 Lt (250,64 Eur) nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, jog už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos surinkėju paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Taip pat atsakovės atžvilgiu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjui 865,40 Lt (250,64 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 47,19 kv. m ploto turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (turto objekto paskirtis – gyvenamoji (butų), todėl apskaičiuojant vietinės rinkliavos dydį buvo pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas). Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, tačiau ji į juos nereagavo ir vietinės rinkliavos nemokėjo.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 26–29) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 181 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Visų pirma, teismas akcentavo, kad apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje, tačiau bylos proceso šalys ir (ar) jų atstovai į teismo posėdį neatvyko, todėl bylą išnagrinėjo jiems nedalyvaujant (rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Taip pat akcentavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, pagal kurių 3 punktą (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcija) vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų, arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų (2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Nuostatų 2 punktas), o pagal 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. Nr. T2-425 patvirtintų Nuostatų 13 punktą atliekų turėtojas suprantamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytą vietinės rinkliavos dydį padauginus iš metinės komunalinių atliekų susikaupimo normos, nurodytos Nuostatų 1 priede pagal nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Nuostatų 14 punktas). Tais atvejais, kai vietinės rinkliavos administravimo parametras yra nekilnojamojo turto bendrojo ploto kvadratinis metras, mokėtina vietinės rinkliavos už kalendorinius metus suma apskaičiuojama – metinę vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto (Nuostatų 15.1 punktas). Vietinės rinkliavos mokėtojai gali deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu (Nuostatų 17 punktas). Atitinkamai pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir pateikia vietinės rinkliavos mokėtojams pagal Registro duomenų bazėje turimą adresą (Nuostatų 23–29 punktai). Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis nustatyta, kad atsakovei nuo 2009 m. birželio 11 d. pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Taigi atsakovė pagal Nuostatų 3 punktą nuo minėto laikotarpio, t. y. nuo 2009 m. birželio mėn., buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. antro ketvirčio. Tuo tarpu pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymoje Nr. (8.2)-5R-1638 bei mokėjimo pranešime nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovė nesumokėjo 865,40 Lt vietinės rinkliavos, duomenų, jog atsakovė ginčo rinkliavą sumokėjo, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovei prievolė mokėti vietinę rinkliavą atsirado pagal paveldėjimo teisės liudijimą tik nuo 2009 m. birželio mėn., teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovės už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. Teismas pažymėjo, jog atsakovė minėtu laikotarpiu nebuvo vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas teikiamu prašymu iš atsakovės prašo priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012 ir Nr. A438-2405/2012) konstatuota, jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, teismas sprendė, jog šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. Įvertinęs teisminę praktiką, teismas taip pat sprendė, jog jis ex officio privalo nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Taigi teismas nurodė, jog MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, o pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Atitinkamai MAĮ 107 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, o administracinių teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog gali būti atnaujinami tik tokie terminai, kurių atnaujinimas tiesiogiai numatytas atitinkamame įstatyme. Tačiau MAĮ nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo terminą, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju. Tuo tarpu Nuostatų 24–26 punktai (2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcija) numato, kad kiekvienais metais pagal sausio 1 d. Registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos sumas už kalendorinius metus ir iki vasario 1 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui. Pagal Nuostatus vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmąjį ketvirtį turi būti sumokama iki kovo 1 d., už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio antro mėnesio 1 d. Vietinės rinkliavos mokėtojas turi teisę vietinę rinkliavą sumokėti už visus metus iš karto, tačiau visais atvejais neturi pažeisti paminėtų terminų. Atitinkamai iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusi Nuostatų redakcija (2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 redakcija) numatė, kad vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmąjį ketvirtį turi būti sumokama iki vasario 15 d., už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio pirmo mėnesio 15 d.; vietinės rinkliavos mokėtojui pageidaujant, buvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą sumokėti už visus metus iš karto. Iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusios Nuostatų redakcijos (2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcija) 25 punktas numatė, kad kiekvienais metais pagal sausio 1 d. registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir iki sausio 20 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui. Nuostatų 28 punkte buvo numatyta vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka: mokama kas ketvirtį lygiomis dalimis – už pirmą ketvirtį iki vasario 15 d.; už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio pirmojo mėnesio 15 d. Tačiau pagal Nuostatų 29 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojui pageidaujant, visa metinė vietinė rinkliava galėjo būti sumokėta iš karto, bet ne vėliau kaip iki vasario 15 d. Taigi, teismas pabrėžė, kad pagal 2008 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-426 patvirtintą Nuostatų redakciją, galiojusią iki 2011 m. sausio 1 d., mokėjimo pranešimas apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už 2009 metus atsakovei turėjo būti pateiktas iki 2009 m. sausio 20 d. ir vietinė rinkliava už antrą ketvirtį turėjo būti sumokėta iki 2009 m. balandžio 15 d., o už trečią ketvirtį – iki 2009 m. liepos 15 d. Taigi, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis ir atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 14 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia, teismas padarė išvadą, jog vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, byloje nustačius, kad atsakovė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra nesumokėjusi 625,40 Lt ginčo rinkliavos sumos, ši suma priteistina pareiškėjui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi ir 20 straipsnio 1 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą nustatyti piniginę prievolę, kurios sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, sprendime nurodė nustatytos piniginės prievolės išraišką eurais – 181 Eur.

III.

Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 32–34), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai vadovaujantis teisės normomis. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai, vadovaudamasis MAĮ, pareiškėjo reikalavimui dėl vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo taikė penkerių metų senaties terminą, kadangi MAĮ reglamentuoja mokestinius teisinius santykius ir tarp šio įstatymo 13 straipsnyje išvardintų mokesčių, kuriems taikomas MAĮ, nėra minimos vietinės rinkliavos. Be to, vietinių rinkliavų nustatymas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, kurias įgyvendindamos savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę. Pareiškėjas mano, jog nagrinėjamu atveju reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnyje įtvirtintu bendruoju ieškinio senaties terminu. Tuo tarpu CK numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja, tačiau šiuo atveju atsakovė savo pozicijos dėl pareiškėjo reikalavimo (ne)pagrįstumo bei dėl senaties termino (ne)taikymo neišreiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 865,40 Lt (250,64 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės L. J. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 625,40 Lt (181 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Taigi vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava minėtu laikotarpiu pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kita vertus, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ 107 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, kadangi šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 13 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 15). Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, iš dalies sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus.

Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 9–10) matyti, kad nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, su kuriuo siejama pareiškėjo prašoma priteisti nesumokėta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma, atsakovės vardu 2009 m. birželio 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. D-1524 pagrindu buvo įregistruota 2009 m. birželio 25 d. Tuo tarpu nuo 1992 m. liepos 27 d. iki 2009 m. birželio 25 d. pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėtas butas nuosavybės teise priklausė M. R., kuri 2008 m. gruodžio 11 d. mirė (b. l. 11). Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje yra M. R. teisių perėmėja. Todėl reikalavimas šioje dalyje, t. y. dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovės už laikotarpį iki 2009 m. birželio 25 d., iš esmės reiškiamas atsakovei, kaip nekilnojamojo turto paveldėtojai, o ne asmeniui, kuris laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Nuostatus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-89/2015, spręsdama dėl iš esmės analogiško pobūdžio bylos, kaip nagrinėjama byla, rūšinio teismingumo, be kita ko, konstatavo, jog reikalavimas priteisti dalį vietinės rinkliavos sumos, apskaičiuotos ankstesniam nekilnojamojo turto savininkui, kuris yra reiškiamas atsakovui, kaip nekilnojamojo turto paveldėtojui, taip pat yra administracinio pobūdžio. Todėl, nors bylą nagrinėjančiam teismui gali tekti vertinti tam tikras su civiliniais paveldėjimo teisiniais santykiais susijusias aplinkybes bei jų reikšmę ginčo išsprendimui, tai nekeičia bylos rūšinio teismingumo, o tokios bylos teismingos administraciniams teismams.

Nors šiuo atveju pareiškėjas pareiškė reikalavimą teisme priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo pritaikius senaties terminą, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama tik už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį jau po palikėjos (M. R.) mirties momento. Remiantis CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties (šiuo atveju – 2008 m. gruodžio 11 d.) atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju atsakovei prievolė mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 47,19 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, byloje nesant duomenų, kad atsakovė būtų nepriėmusi (atsisakiusi) palikimo (inter alia minėto nekilnojamojo turto objekto), be kita ko, apima ir laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš atsakovės priteisė tik už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Taigi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atitinkamai keistinas, padidinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovo priteistą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumą (625,40 Lt) už 2009 metus atsakovei apskaičiuota ir nesumokėta vietinės rinkliavos suma, t. y. 158 Lt (b. l. 8), ir iš viso priteisiant 783,40 Lt (625,40 Lt + 158 Lt = 783,40 Lt).

Papildomai pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjui iš atsakovės priteistos vietinės rinkliavos sumos perskaičiavimo iš litų į eurus (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju netaikytina Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato, jog siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą eurais (taip pat išankstinį mokėjimą), mokesčių teisės aktais nustatyti mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos, delspinigiai ir baudos, išskyrus atvejus, kai delspinigiai ir baudos yra nurodyti ir eurais šio įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal mokestinės paskolos sutartį mokamos palūkanos ir jų delspinigiai, ir piniginiai užstatai, kurie iki euro įvedimo dienos arba pagal šio įstatymo 23 straipsnį buvo apskaičiuoti litais, nuo euro įvedimo dienos perskaičiuojami į eurus taikant perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas apvalinimo taisykles. Atitinkamai minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad perskaičiuojant litus į eurus ir eurus į litus, taikomos 1997 m. birželio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1103/97 dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu (OL 2004 m. specialusis leidimas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2595/2000 (OL 2004 m. specialusis leidimas) (toliau – ir Reglamentas), 4 ir 5 straipsniuose nustatytos perskaičiavimo ir apvalinimo taisyklės. Remiantis minėto Reglamento 5 straipsniu, jeigu mokėtinų arba apskaičiuojamų pinigų sumų apvalinimas yra atliekamas po jų perskaičiavimo į eurą, kaip nurodyta šio Reglamento 4 straipsnyje, tuomet jos apvalinamos iki cento. Pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, kai pinigų sumos litais perskaičiuojamos į eurus ar pinigų sumos eurais perskaičiuojamos į litus, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis, taikomas perskaičiavimo kursas ir apvalinimas atliekamas pagal matematines skaičių apvalinimo taisykles: jeigu po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, skaitmuo yra 5 arba didesnis negu 5, prie paskutinio skaitmens yra pridedamas vienetas, jeigu skaitmuo po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, yra mažesnis negu 5, paskutinis skaitmuo lieka nepakitęs. Taigi šiuo atveju, konstatavus, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 783,40 Lt dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, perskaičiavus šią sumą į eurus, ji yra lygi 226,89 Eur.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės 226,89 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už butą, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės L. J. (L. J.) 226,89 Eur (du šimtus dvidešimt šešis eurus ir aštuoniasdešimt devynis euro centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Romanas Klišauskas

              Ričardas Piličiauskas