Administracinio nusižengimo byla

Nr. eA6.-240-1202/2025

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01723-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.5.3; 7.12

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Justas Pažarskis,

sekretoriaujant Saulei Gaidelytei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui L. B. ir jo atstovei advokato padėjėjai D. B. (nuotoliniu būdu naudojant ZOOM platformą),

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) vadovas, traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalį.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Teismo nustatytos aplinkybės

L. B. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau ir – Bendrovė) vadovu, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tačiau patikrinus piniginių lėšų judėjimą nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. spalio 7 d., nustatyta, kad L. B. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, o ne Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), todėl savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, kreditoriaus VMI interesus, taip padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnyje numatytą pažeidimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 19 d. nutartimi iškėlė administracinio nusižengimo bylą L. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimo.

II.                      Byloje surinkti įrodymai

Teismui pateiktame VMI pareiškime su priedais (banko sąskaitos išrašas, balansų duomenų išrašai) nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra VMI skolininkė. VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 2025 m. lapkričio 12 d. buvo 34 672 Eur. Įmonės mokestinė nepriemoka susidarė Bendrovei pateikus ir patikslinus atitinkamas mokesčių deklaracijas ir nustatytu terminų nesumokėjus deklaruotų sumų. Prievolių įvykdymo terminai yra suėję. Bendrovė mokestinę nepriemoką turėjo nuo 2024 m. spalio 26 d., tačiau teisę išieškoti mokestinę nepriemoką VMI įgijo tik nuo 2025 m. birželio 17 d., Bendrovei patikslinus deklaracijas už ankstesnius laikotarpius. Mokestinę nepriemoką sudaro – 3 861 Eur pelno mokestis už 2024 metus ir 138,80 Eur delspinigiai bei 29 389,94 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) už 2024 m. rugsėjo mėnesį ir 1 282,26 Eur delspinigiai.

VMI turimais duomenimis Bendrovė turi sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią (duomenys neskelbtini). Siekiant patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų biudžetui vykdymą bei mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis, VMI kreipėsi į banką dėl banko išrašo pateikimo. Išanalizavus pateiktus banko duomenis, nustatyta, kad Bendrija prioritetą skyrė kitiems kreditoriams, o ne VMI.

Pagal pateiktą (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. spalio 7 d., pareiškime nurodoma, kad įplaukos sudarė 171 700 Eur, o išlaidos buvo tokiai pačiai sumai (sąskaitos likutis 0,01 Eur). Mokėjimai pažeidžiant atsiskaitymo eiliškumą, atlikti subjektui UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 2024 m. spalio 31 d. pervesta 25 000 Eur, 2024 m. lapkričio 1 d. 4 000 Eur, 2024 m. lapkričio 21 d. 37 925,62 Eur, 2024 m. lapkričio 27 d. 12 000 Eur. Šiuo laikotarpiu iš minėtos banko sąskaitos pinigai buvo pervedami ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ už buhalterines paslaugas, taip pat L. B., kaip darbo užmokestis.

Pagal pateiktus Mokesčius apskaitos informacinės sistemos išrašus (balansus) matyti, kad Bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė už 2024 m. rugsėjo 26 d. įvykdytą nekilnojamojo turto vieneto pardavimą. Pridėtinės vertės mokesčio sumos (29 504Eur) mokėjimo terminas suėjo 2024 m. spalio 26 d. Pareiškime pažymima, kad Bendrovė mokestinę nepriemoką turėjo jau nuo 2024 m. spalio 26 d., bet teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką VMI įgijo tik nuo 2025 m. birželio 17 d. Bendrovei patikslinus deklaracijas už ankstesnius laikotarpius.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo L. B. teisme nurodė, kad įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusi su (duomenys neskelbtini). Bandė statyti namus ir pardavinėti. Vieną projektą įgyvendino ir pardavė, bet nusprendė tokios veiklos daugiau nebevykdyti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusios įmonės. Jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko (duomenys neskelbtini), kuriuos pardavinėjo per UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevisiškai tų namų statytoja, kelios įmonės statė. Labai buvo ilgas teisminis ginčas dėl tų namų, su verslo partneriais tie namai stovėjo nebaigti statyti kelis metus. Kai jie stovėjo nebaigti statyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo finansų tų projektų užbaigti, ko pasėkoje, kad išspręsti tą klausimą ir namai nestovėtų nebaigti statyti, iš dalies UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėmėsi tos veiklos ir galutinai įgyvendino projektą. Pagal PVM sąskaitas faktūras UAB „(duomenys neskelbtini)“ liko skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko paslaugas, darbas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tas paslaugas mokėjo. Jam buvo žinoma apie sandorį dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Apie pareigą sumokėti mokesčius suvokė ne po turto pardavimo, o po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo. Kai mato dokumentuose, kad kreditoriams ar debitoriams yra skola, tai sekantį mėnesį visi mokėjimai yra padaromi. Jeigu net ir pinigų nėra, tai per įmones persifinansuojama ir niekam nebūna skolingi. Dėl žmogiškos klaidos nežinojo apie pareigą VMI, nes įmonės finansininkė atsakinga už buhalterinę apskaitą nepateikė ir nedeklaravo PVM sąskaitos faktūros už parduotą nekilnojamąjį turtą. Kadangi pardavė turtą fiziniam asmeniui, tai finansininkė per klaidą nepateikė PVM sąskaitos faktūros. Pastebėję klaidą, ją iš karto pašalino. Kai tik sužinojo, kad bus patikrinimas, suprato dėl ko ir sąskaitą operatyviai pateikė, ko pasėkoje, atsirado mokėtina PVM suma. Daugiau kažkokių aplinkybių, čia būtų tenkinami kreditorių reikalavimui ne pagal eilę, tikrai to nebuvo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teisės į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kil anksčiau negu buvo aprduotas namas. Jis negalėjo žinoti apie mokestinę nepriemoką, neturėjo mokėtinos sumos, o jeigu būtų turėjęs, būtų pirmumą teikęs VMI. Kai susižiūrėjo visus finansus kreipėsi į VMI dėl skolos išdėstymo. Geranoriškai norėjo per metus tą 30  000 Eur skolą sumokėti dalimis. VMI nesutiko dėl skolos išdėstymo ir buvo kreiptasi į ginčų komisiją, kuri. Nesutikus ir ginčų komisijai nebeliko nieko kito tik kelti įmonei bankrotą.

Liudytoja apklausta J. K. paaiškino, kad visa istorija prasidėjo dėl to, kad ji pamiršo išrašyti sąskaitą ir ją užsideklaravo vėliau negu priklausė. Ji išrašo sąskaitas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apie tą sandorį sužinojau truputį vėliau nei jis įvyko, iš karto niekas nesiuntė jokių duomenų. Sužinojo gal po poros savaičių. Buvo sąskaita už parduotą nekilnojamąjį turtą, jos iš karto neišrašė. Buvo padaryti mokėjimai iš anksčiau, atsiskaitė pirmoje eilėje skolininkams, o sąskaita, kadangi buvo vėliau išrašyta, taip ir gavosi skola. Mano, kad įmonės vadovas ir parduoda turtą(į klausimą ar įmonės vadovas žinojo apie turto pardavimą). Logiškai mąstant reikia visus mokesčius mokėti, bet kadangi pirkėjas buvo fizinis asmuo, kažkaip pasimiršo, kad reikia sąskaitą išrašyti ir skaičiuoti mokesčius. Ji dirba (duomenys neskelbtini), o jų kontora yra (duomenys neskelbtini). Prie šios įmonės labai mažai praleidžiama darbo laiko. Kai sužinojo apie patikrinimą iš karto sutvarkė ir deklaravo tą sąskaitą, net nelaukiant mokesčių raginimo. Tada informavo direktorių apie prievolę mokėti VMI.

Institucijos atstovė teisme palaikė pareiškimą bei prašė pripažinti L. B. padarius nusižengimą ir skirti jam sankcijos vidurkiui lygią baudą.  

III.                      Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). To paties straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę už analogiškus veiksmus, padarytus pakartotinai. Iš ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai. ANK 120 straipsnis yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitą teisės aktą, kuriame išdėstyti atitinkamos taisyklės esminiai turinio elementai 

CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skolininkas fizinis arba juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti nurodyta eile. Fizinis ar juridinis asmuo pirmąja eile privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo atvejais. Antrąja eile atsiskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Trečiąja eile privaloma atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus. Tik po to galima vykdyti atsiskaitymus pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, taip pat pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

Pažymėtina, jog CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. CK 6.9301 straipsnio nuostatos paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolininkų mokėjimo eiliškumo srityje. Šios normos tikslas užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau - viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. Pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti. Atsižvelgiant į tokį reguliavimą, vien aplinkybė, jog juridinis asmuo turi tam tikrą kiekį piniginių lėšų, nėra pakankama laikyti, jog Bendrovės vykdomiems atsiskaitymams nėra taikomos CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Pagrindinė sąlyga, kuriai esant turi būti vadovaujamasi CK 6.9301 straipsnyje reglamentuota atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eilės tvarka, yra tokio piniginių lėšų kiekio neturėjimas, kuris būtų pakankamas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Taigi, juridiniam asmeniui turint piniginių lėšų, tačiau neturint jų užtektinai, jog būtų padengti visiems kreditoriams turimi piniginiai įsipareigojimai, reikia vadovautis CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų eiliškumo tvarka.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 ir 18 punktai numato, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo L. B., todėl jam kilo pareiga tinkamai, vadovaujantis CK 6.9301 straipsnio 1 dalimi, organizuoti Bendrovės atsiskaitymus su kreditoriais.

Nagrinėjamai situacijai svarbus, Institucijos pareiškime akcentuojamas, 2024 m. spalio-lapkričio laikotarpis, nes būtent tuo metu įmonė turėdama mokestinę nepriemoką atsiskaitinėjo su kitu žemesnės eilės kreditoriumi. Banko sąskaitos išraše Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad dar 2024 m. rugsėjo 5 d. į įmonės sąskaitą fizinis asmuo O. D. pervedė 25 500 Eur kaip depozitą, už nekilnojamojo turto įsigijimą, adresu (duomenys neskelbtini). 2024 m. rugsėjo 6 d. iš įmonės sąskaitos VMI nurašė 4055,94 Eur per piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (toliau – PLAIS). 2024 m. rugsėjo 9 d. iš įmonės sąskaitos atliktas 20 000 Eur mokėjimas UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2024 m. rugsėjo 26 d. O. D. į įmonės sąskaitą pervedė 144 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal 2024-09-04“ Buto ir zemes sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarti“. 2024 m. spalio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervesta 25 000 Eur, o 2024 m. spalio 15 d. pervesta 40 000 Eur, tačiau atliekant šias įmokas įmonė dar neturėjo mokestinės nepriemokos VMI, kuri atsirado tik nuo 2024 m. spalio 26 d. (pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalį, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos). 2024 m. spalio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktas 25 000 Eur mokėjimas, o lapkričio 1 d. 4 000 Eur mokėjimas. Šiuo laikotarpiu taip pat atliekami smulkūs mokėjimai VMI pagal įmokų kodus 1001, 1311 ir 3011. 2024 m. lapkričio 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervesta 37 925,62 Eur, o 2024 m. lapkričio 27 d. 12 000 Eur. Taigi gavus apmokestinamųjų pardavimo pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo (170 000 Eur), didžioji dalis lėšų (163 925,62 Eur) buvo pervesta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo laikotarpiu daugiau įmonė jokių reikšmingų pajamų negavo. Taigi aptartos banko sąskaitos analizės matyti, kad 2024 m. spalio - lapkričio mėnesiais įmonė turėdama mokestinę nepriemoką valstybei (dėl gautų pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą, kurio pardavimo PVM sąskaitos faktūros faktiškai nedeklaravo), atsiskaitinėjo su žemesnės eilės kreditoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad iš administracinių nusižengimų bylų registro matyti (2025 m. gegužės 6 d. nutarimas), jog 2025 m. balandžio 16 d. Bendrovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria įformintas minėto nekilnojamojo turto pardavimas fiziniam asmeniui, bet jau už 140 495,87 Eur ir 29 504,13 Eur PVM, iš viso už 170 000 Eur. Vadinasi iš Bendrovės sąskaitos įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pervestos ne tik lėšos gautos iš nekilnojamojo turto pardavimo (pajamos), bet ir didžioji dalis sumos skirtos mokesčiams sumokėti. Atkreiptinas dėmesys, kad abi įmonės yra glaudžiai susijusios, nes L. B. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, o tuo pačiu nurodė dirbantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. B. administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu yra susijęs giminystės ryšiais. Dėl įmonės piniginių lėšų pervedimų matyti, kad įmonė turėjo tam tikrą kiekį lėšų, bet jų nepanaudojo atsiskaityti su VMI, nes anot vadovo apie mokestinę nepriemoką nebuvo žinoma dėl įmonės finansininkės klaidos. Be to, įmonei nedeklaravus nekilnojamojo turto pardavimo PVM sąskaitos faktūros, VMI apie įvykusį sandorį neturėjo informacijos ir dėl to negalėjo banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų nurašyti naudojantis PLAIS sistema. Galutiniame etape piniginių lėšų nebuvo pakankamai atsiskaityti su visais kreditoriais, nes pilnai atsiskaičius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2025 m. birželio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1500 Eur už skolą), Bendrovei negaunant jokių kitų pajamų neliko lėšų atsiskaityti su VMI. Tai, kad įmonėje susiklosčiusi sudėtinga finansinė padėtis atspindi aplinkybė, kad Bendrovė 2025 m. balandžio mėnesį kreipėsi į VMI su prašymu dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, tačiau VMI atsisakė tenkinti Bendrovės prašymą, o Lietuvos administracinių ginčų komisija UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl VMI sprendimo atmetė. Be to, 2025 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos teisme perduota nagrinėti byla dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė yra nemoki. Konstatuotina, kad buvo nesilaikyta CK 6.9301 straipsnyje numatyto reguliavimo ir pažeisti VMI kaip kreditorės interesai.

Bylos nagrinėjimo metu L. B. pateikė versiją dėl susiklosčiusios situacijos, kad jis nežinojo apie susidariusią mokestinę nepriemoką, o atsiskaitymus su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip įmonės vadovas, vykdė nežinodamas apie atsiradusią skolą valstybei. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad už įmonės finansinę atskaitomybę atsakinga finansininkė per klaidą neišrašė ir nedeklaravo PVM sąskaitos faktūros už parduotą nekilnojamąjį turtą. Įmonei pardavus nekilnojamąjį turtą fiziniam asmeniui ir gavus pajamų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal ankstesnius įsipareigojimus. PVM sąskaita faktūra nebuvo išrašyta laiku per neapsižiūrėjimą, nes nekilnojamojo turto pirkėjas buvo fizinis asmuo ir šio dokumento nereikalavo. Bendrovė toliau jokios aktyvios veiklos nevykdė ir apie sudarytą sandorį buvo primiršta iki VMI patikrinimo ir mokestinio tyrimo. Tuomet finansininkei nustačius klaidą, ji buvo ištaisyta ir deklaracijos patikslintos. L. B. tvirtino, kad jis iki VMI mokestinio tyrimo pradėjimo neturėjo informacijos apie Bendrovės įsiskolinimą VMI. Palaikydama šią versiją L. B. atstovė baigiamųjų kalbų metu akcentavo, kad 2024 m. spalio – lapkričio mėnesiais atliktų mokėjimų metu dėl klaidos nebuvo fiksuojama mokėtina suma VMI, todėl negalima išvada, kad vadovas sąmoningai siekė pažeisti VMI interesus. Teismo vertinimu L. B. versija apie nežinojimą dėl susidariusios mokestinės nepriemokos neturi įtakos jam inkriminuoto nusižengimo kvalifikavimui ir jo atsakomybei.

Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Antra šio straipsnio dalis numato išimtis, kad 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte numatyta, kad Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Tuo pačiu Finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą, o antrame šios dalies punkte detalizuojama, kad užtikrina, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

L. B. nurodomas nežinojimas apie įmonės turimą mokestinę prievolę VMI, pardavus turtą, negali būti pateisinamas ir L. B. kaip įmonės vadovo atsakomybės neeliminuoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B. žinojo apie nekilnojamojo turto pardavimą, nes pats pasirašė pardavimo sutartį. Taigi L. B. kaip įmonės vadovas, kuriam keliami didesni rūpestingumo bei atidumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, kad įmonei įvykdžius nekilnojamojo turto pardavimo sandorį ir gavus piniginių lėšų, kaip mokesčių mokėtojai, kyla pareiga sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Būdamas atsakingas už įmonės finansinės apskaitos organizavimą, įmonės vadovas turėjo rūpintis informacijos apie ūkines operacijas suteikimu įmonės atsakingai finansininkei ir kontroliuoti, kad ūkinės operacijos būtų laiku ir tinkamai deklaruotos. Neatlikęs šių reikalavimų įmonės vadovas turi prisiimti iš to kylančius neigiamus padarinius.

Teismas daro išvada, kad L. B. nurodytas argumentas, jog apie mokestinę nepriemoką vadovui tapo žinoma, tik po VMI atlikto patikrinimo ištaisius klaidą dėl nedeklaruotos PVM sąskaitos faktūros, yra nepagrįstas, nes jam kaip įmonės vadovui apie kilsiančią pareigą mokėti mokesčius turėjo būti žinoma nuo nekilnojamojo turto pardavimo momento. Tai, kad įmonės finansininkė netinkamai tvarkė įmonės finansinę apskaitą nesudaro pagrindo išvadai, kad įmonei dėl to nekyla pareiga mokėti mokesčius. Įmonei, kaip mokesčių mokėtojai, visą apmokestinamos veiklos laikotarpį yra žinoma ir suprantama pareiga laiku ir tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Taigi L. B. žinodamas apie atsirasiančią mokestinę nepriemoką dėl nesumokėtų mokesčių, už įvykdytą nekilnojamojo turto pardavimą, vis tiek prioritetą skyrė atsiskaitymams ne su VMI, o su žemesnės eilės kreditoriumi, nors suprato, kad su visais kreditoriais, tuo pačiu ir VMI atsiskaityti nepakaks lėšų. Tai reiškia, kad L. B. suvokė, jog atsiskaitydamas su žemesnės eilės kreditoriumi, jis mažina galimybę atsiskaityti su VMI ir taip tyčia pažeidė jos interesus. Taigi L. B. kaltė padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą yra įrodyta.

IV.        Administracinės nuobaudos skyrimo motyvai

Už ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą numatyta bauda nuo 1 400 Eur iki 3 000 Eur (vidurkis 2 200 Eur).

ANK 34 straipsnyje numatyti bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai. ANK 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažeidimą padariusiam asmeniui skirtinos baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

L. B. padarė administracinį nusižengimą, susijusį su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais – kreditorių teisių pažeidimu, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį – pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia. Nenustatyta, kad L. B. piktybiškai siekė pažeisti VMI interesus, nesilaikė minėtos pareigos turėdama išankstinių neteisėtų tikslų. Šioje byloje analizuojamas nusižengimas nėra sistemingo neteisėto elgesio išraiška. Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos dydžio, būtina įvertinti L. B. asmenybę. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, dirbantis, administracine tvarka per pastaruosius 5 metus baustas daug kartų už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, daugiausiai KET (greičio viršijimas, naudojimasis telefonu vairuojant, automobilio statymas pažeidžiant taisykles ir k. t.), taip pat ir už administracinius nusižengimus kaip įmonės vadovas (pagal ANK 223 straipsnio 2 dalį už finansinių ataskaitų rinkinio nepateikimą laiku), tačiau nė karto už analogiško pobūdžio, ANK 120 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą, visos baudos sumokėtos.

L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, apibūdinančias L. B. padaryto administracinio nusižengimo pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, taip pat atsižvelgęs į protingumo ir teisingumo principus, sprendžia, kad ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumui artimos baudos paskyrimas nagrinėjamu atveju būtų teisingas ir proporcingas padarytam administraciniam nusižengimui bei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybei.

Administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-489/2018). Tokiomis aplinkybėmis gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-125-843/2020). Nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų, kad sankcijoje numatyta nuobauda konkrečiu atveju būtų per griežta. Aplinkybės, dėl kurių įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų per griežtos, negali būti būdingos daugeliui bylų, neypatingos, įprastos. Priešingu atveju, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį be aiškaus pagrindo, toks taikymas taptų taisykle, o ne išimtimi, ir taip būtų iškreipiama šios normos paskirtis. Šiuo atveju padarytas nusižengimas nėra mažareikšmis ar nedidelio pavojingumo. Susidariusios ir nesumokėtos mokestinės nepriemokos suma yra pakankamai didelė ir tebėra nesumokėta, nes įmonei iškelta bankroto byla. Teismui nėra pateikta ir išskirtinai teigiamai pažeidėjo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių ar kitų duomenų, galinčių pagrįsti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymą. Vien tai, kad įmonė rodydama iniciatyvą sumokėti susidariusią skolą, kreipėsi į VMI su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nesudaro pagrindo L. B. skirti švelnesnę nuobaudą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsniu, 120 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 644 straipsniu, 646 straipsniu,

n u t a r i a :

L. B. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 1 700 (tūkstančio septynių šimtų) Eur baudą.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                Justas Pažarskis

L. B. išaiškinti, jog paskirtoji bauda ne vėliau kaip per 40 (keturiasdešimt) dienų nuo nutarimo įteikimo dienos, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip 40 (keturiasdešimt) dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos, turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų pasirinktą surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime privalomai nurodant administracinio nusižengimo bylos Nr. eA6.-240-1202/2025. Po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Nesumokėjus baudos per nustatytą terminą, nutarimas skirti baudą vykdomas priverstine tvarka. Baudą priverstinai išieško antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.