Civilinė byla Nr. e2A-815-431/2019

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31021-2016-5

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.5.1;

 (S)

                                                                                         2.4.4.5.2; 3.3.1.20                 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „East Panda“ dėl priverstinės hipotekos nustatymo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė taikyti jos naudai pagal ieškovės ir atsakovės 2016 m. gegužės 5 d. sudarytos paskolos sutarties 5 punktą priverstinę hipoteką atsakovei priklausančiam nekilnojamajam turtui – kavinei-barui. Nurodė, kad pagal minėtą paskolos sutartį ieškovė perdavė atsakovei 130 000,00 Eur, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti daliniais mokėjimais iki 2017 m. gegužės 5 d. Pagal paskolos sutartį paskola buvo išmokama dalimis: 2016 m. gegužės 12 d. – 70 000,00 Eur ir 2016 m. gegužės 20 d. – 60 000,00 Eur. Sutarties 5 punktu šalys susitarė, kad atsakovės prievolių vykdymas bus užtikrintas atsakovei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų įkeitimu. Atsakovė įsipareigojo sudaryti minėtą įkeitimo sandorį ir įregistruoti jį įstatymų nustatyta tvarka ne vėliau kaip iki 2016 m. birželio 5 d. Aplinkybę, jog atsakovei buvo perduoti 130 000,00 Eur, patvirtina atsakovės įgalioto asmens A. V. pasirašyti 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimai.

2.       Atsakovė iki sutarties 5 punkte nustatyto termino pabaigos, tai yra iki 2016 m. birželio 5 d., kavinės – baro įkeitimo sandorio su ieškove nesudarė ir atsisakė toliau bendrauti su ieškove. Todėl ieškovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notarą A. R. dėl pranešimo dėl paskolos sutarties sąlygų vykdymo persiuntimo atsakovei, kuriuo prašė ne vėliau kaip iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateikti notarui A. R. nekilnojamojo turto įkeitimui reikiamus dokumentus. Atsakovė nustatytu terminu dokumentų nepateikė, į notarų biurą neatvyko, su ieškove nesusisiekė. Todėl ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti su ieškove kavinės - baro įkeitimo sandorį.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė neįrodė paskolos sumos perdavimo atsakovei fakto, nes pakvitavimai, kuriais grindžiamas paskolos sumos perdavimas atsakovei, pasirašyti ne atsakovės įgalioto atstovo, vadovo A. V., o kito asmens. Tai patvirtina baudžiamojoje byloje atliktos ekspertizės ir specialisto išvados. Ieškovė nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių paskolos sumos perdavimo atsakovei faktą. Ieškovės kviestų liudytojų parodymai apie pinigų perdavimo ir pakvitavimų pasirašymo aplinkybes yra prieštaringi. Ieškovės pateiktuose pakvitavimuose nurodytomis datomis atsakovės atstovas gydėsi stacionare, todėl neturėjo galimybės nei priimti paskolos sumos, nei pasirašyti pakvitavimų. Paskolos sutartyje numatyta, kad paskolos suma turi būti pervedama į atsakovės banko sąskaitą. Grynų pinigų sumos perdavimas ieškovės nurodytomis aplinkybėmis yra neįmanomas, nes jos nurodytos patalpos neįrengtos, jose nėra galimybių patikrinti perduodamų pinigų tikrumo, taip pat suskaičiuoti perduodamos sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisti iš ieškovės H. K. atsakovei UAB „East Panda“ 780,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės H. K. valstybei 17,33 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

5.       Teismas nustatė, jog paskolos sutarties turinys nepatvirtina paskolos sumos perdavimo fakto, nes minėtos sutarties 2 punktu ieškovė įsipareigojo perduoti paskolos sumą atsakovei ateityje dalimis, pervedat į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą. Paskolos sumos perdavimą atsakovei ieškovė grindžia atsakovės vadovo A. V. 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pasirašytais pakvitavimais, kuriuose nurodyta, jog A. V., pagal įstatus atstovaudamas UAB „East Panda“, gavo iš ieškovės paskolos sumą, atitinkamai 70 000,00 Eur ir 60 000,00 Eur.

6.       Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada patvirtina, kad 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. kredito gavėjo pakvitavimuose rankraštinius įrašus „A. V.“ įrašė ne A. V., o nustatyti, ar minėtuose pakvitavimuose A. V. vardu pasirašė A. V., ar kitas asmuo, negalima dėl parašų trumpumo ir paprastos sandaros. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. spalio 20 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties pirmo lapo dešinės pusės apačioje ir antrame lape, skiltyje „SKOLININKAS ATSTOVAS“, A. V. vardu pasirašė A. V.; 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. kredito gavėjo pakvitavimuose pasirašė vienas asmuo, o 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyje pasirašė kitas asmuo; 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. kredito gavėjo pakvitavimuose A. V. vardu pasirašė ne A. V., o kitas asmuo. Minėta specialisto išvada, taip pat aplinkybė, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog pakvitavimuose prie parašo esantis įrašas „A. V.“ įrašytas ne A. V., o kito asmens, patvirtina labiau tikėtinu, jog minėtų pakvitavimų atsakovės atstovas A. V. nepasirašė.

7.       Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada ir 2017 m. spalio 20 d. specialisto išvada yra pateiktos ne nagrinėjamoje civilinėje byloje, o ikiteisminiame tyrime. Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismo ekspertizė nebuvo paskirta. Todėl pagal CPK 197 ir 212 straipsniuose numatytų įrodinėjimo priemonių apibrėžimus teismas minėtas specialisto išvadas vertino kaip rašytinius įrodymus. Minėtos specialisto išvados pateiktos, panaudojus specialias žinias, todėl tokie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimai, kuriais ieškovė grindžia paskolos sutarties sudarymą su atsakove ir paskolos dalyko perdavimą atsakovei, nepasirašyti atsakovės įgalioto atstovo ir jie neįrodo paskolos dalyko perdavimo atsakovei. Ieškovė nepateikė kitokių įrodymų, patvirtinančių paskolos dalyko perdavimą atsakovei, pvz. netiesioginių įrodymų, jog ieškovė disponavo paskolos sumai proporcinga grynųjų pinigų suma, minėtų lėšų šaltinį ir pan. Todėl ieškovės reikalavimas ieškinyje nurodytu pagrindu negali būti tenkinamas.

8.       Aplinkybę, jog atsakovės įgaliotas atstovas pasirašė 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimus, ieškovė grindžia liudytojų G. T. ir L. K. parodymais, tačiau minėtų liudytojų parodymai prieštarauja vienas kitam, taip pat liudytojų nurodomos faktinės nesuderinamos su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paskolos sutartyje numatytam šalių prievolių vykdymo būdu. Paskolos sutartis tarp šalių pasirašyta ir notaro patvirtinta 2016 m. gegužės 5 d., tuo tarpu paskolos sumos perdavimas paskolos gavėjui paskolos sutarties 2 punktu numatytas ne paskolos sutarties pasirašymo dieną ir ne grynaisiais pinigais, o dalimis 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pavedimu į atsakovo banko sąskaitą. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių paskolos sumos perdavimą paskolos gavėjui paskolos sutartyje nustatyta tvarka, t. y. pavedimu į paskolos sutartyje nurodytą banko sąskaitą. Tokiu atveju, jeigu paskolos sutarties sudarymas sutampa su paskolos sumos perdavimu, tai paskolos sutartyje numatymas sąlygos, jog paskolos suma bus perduodama paskolos gavėjui dalimis ateityje pavedimu į paskolos gavėjo banko sąskaitą, neatitinka protingumo kriterijaus.

9.       Teismas konstatavo, jog paskolos suma atsakovei nebuvo perduota. Paskolos sutarties 2 ir 5 punktais šalys susitarė, jog negyvenamosios patalpos bus įkeistos ieškovės naudai po paskolos sumos perdavimo, tai yra paskolos suma turėjo būti perduota paskolos gavėjai 2016 m. gegužės 20 d., o patalpos įkeistos iki 2016 m. birželio 5 d. Tokios paskolos sutarties sąlygos sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė turėjo pagrindą sustabdyti savo prievolės įkeisti patalpas ieškovės naudai vykdymą, ieškovei nevykdant savo prievolės perduoti paskolos sumą atsakovei. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu dėl paskolos sutarties nutraukimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutraukė paskolos sutartį, ieškovei nevykdant paskolos sutartyje numatytos prievolės perduoti paskolos sumą atsakovei. Minėtas pareiškimas siųstas paskolos sutartyje nurodytu ieškovės gyvenamosios vietos adresu. Ieškovė paskolos sutarties nutraukimo neginčijo. Teismas pripažino, jog paskolos sutartis nutraukta ir atsakovės prievolė įkeisti ieškovės naudai negyvenamąsias patalpas yra pasibaigusi.

10.       Pagal CK 4.170 straipsnio 1 dalį hipoteka yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Minėto straipsnio 3 dalis numato hipotekos teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. CK 4.175 straipsnio 1 dalis numato sutartinę ir priverstinę hipoteką. Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio pagrindu, priverstinė hipoteka pagal galiojantį įstatymą yra prieš savininko valią įstatymo nustatytais atvejais nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą.

11.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361-611/2015, yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog priverstinė hipoteka nustatoma prieš daikto savininko valią, t. y. nesant jo valios įkeisti jam priklausantį daiktą, tai priverstinė hipoteka gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, t. y. įstatymo, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, 3) kitais CK numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). CK 4.178 straipsnio galiojančios redakcijos teisės normoje, kuri aktuali nagrinėjamos bylos atveju, detalizuojamos CK 4.175 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl teismo sprendimu nustatomos priverstinės hipotekos, įtvirtinta, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu CK nustatytais atvejais ir CPK numatyta tvarka gali būti nustatyta priverstinė skolininko daikto hipoteka.

12.       Taigi, pirmiau nurodytų CK 4.175 ir 4.178 straipsnių normų sisteminė analizė lemia išvadą, kad teismas savo sprendimu turi teisę nustatyti priverstinę skolininko nekilnojamojo daikto hipoteką, tik esant šių sąlygų visumai: 1) turi egzistuoti teismo sprendimu patenkintas reikalavimas dėl pinigų išieškojimo; 2) turi būti pateiktas teismui kreditoriaus prašymas dėl priverstinės hipotekos nustatymo (išskyrus išimtinius įstatymo numatytus atvejus, kai teismas turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką ex officio (pvz., CK 3.197 straipsnis); 3) turi egzistuoti CK įtvirtintas priverstinės hipotekos nustatymo atvejis (pvz., CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis); 4) nekilnojamasis daiktas, į kurį siekiama nustatyti priverstinę hipoteką, turi priklausyti skolininkui nuosavybės teise. Tik esant šių sąlygų visumai, teismo sprendimu gali būti nustatoma priverstinė hipoteka, atitinkamai konkrečiai įstatymo nenurodytais atvejais priverstinė hipoteka negali būti nustatoma. Minėta norma, atsižvelgiant į hipoteka suteikiamą kreditoriui privilegijuotą padėtį, į priverstinę hipoteką reglamentuojančių normų paskirtį, negali būti aiškinama plečiamai.

13.       Pagal minėtą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką esant CK 4.178 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik kai yra būtina užtikrinti teismo sprendimu patenkintus turtinius reikalavimus. Toks būtinumas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad nenustačius hipotekos teismo sprendimas nebus įvykdytas arba jo įvykdymas iš esmės pasunkės. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškia turtinio reikalavimo dėl skolos priteisimo. Be to, aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai paneigia paskolos sumos perdavimą atsakovei, todėl nėra įstatymo numatyto pagrindo nustatyti priverstinę hipoteką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.        Ieškovė H. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 birželio 11 d. sprendimą ir perduoti pirmos instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

14.1.                       Teismas nagrinėjamoje byloje neatskleidė bylos esmės. Esant ginčui dėl sutarties rūšies, pobūdžio, sutarties sąlygų tikrosios prasmės, jos padarinių, turi būti vadovaujamasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jų pateiktu aiškinimu bei taikymu kasacinio teismo praktikoje, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Ieškovė viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog atsakovė turi skolinę prievolę ieškovei, ši prievolė nustatyta 2016 m. gegužės 5 d. bylos šalių sudaryta paskolos sutartimi. Tačiau teismas šios ieškovės pozicijos visiškai neanalizavo, jos tinkamai nevertino, ignoravo byloje esančius duomenis, pagrindžiančius ieškovės išdėstytą poziciją.

14.2.                       Teismas visiškai nesigilino į bylos faktinę situaciją, tai yra, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei 130 000,00 Eur. Teismas visiškai ignoravo faktą, jog tą pačią dieną, 2016 m. gegužės 5 d., tame pačiame notarų biure ieškovės motina L. K. ir atsakovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovės motina pardavė atsakovei negyvenamąsias patalpas – kokteilių barą ir kavinę. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog atsakovė iki galo neatsiskaitė už įsigytas patalpas. Patalpos buvo parduodamos už 550 000 Eur, tačiau atsakovė už jas sumokėjo tik 420 000 Eur, todėl liko skolinga 130 000 Eur. Šio sandorio šalys, siekdamos įforminti aukščiau nurodytos skolos grąžinimą, atsakovės atstovo A. V. pasiūlymu, susitarė, jog ieškovė ir atsakovė tą pačią dieną pas tą patį notarą sudarys paskolos sutartį dėl atsakovės skolos, jos grąžinimo tvarkos, terminų bei skolos grąžinimo užtikrinimo sąlygų.

14.3.                       Teismas paskolos sutartį vertino, remdamasis tik sutarties teksto formalia lingvistine analize, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, jog minėtos sutarties tekstas buvo parengtas išimtinai atsakovės atstovo A. V. iniciatyva. Prieš pasirašant paskolos sutartį, šalys buvo susitarusios dėl visiškai kitokio šios sutarties turinio, tai yra nustatant, jog atsakovės skola atsirado iki paskolos sutarties sudarymo. Tačiau atvykus pas notarą ir jau sudarius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, ieškovei buvo pateiktas kitoks paskolos sutarties tekstas, kurio pakeisti jau nebuvo įmanoma. Atsakovės atstovas nurodė, jog dėl notaro užimtumo pakeisti sutarties sąlygų tą pačią dieną neįmanoma, tai yra paskolos sutarties pasirašymą tektų atidėti kitai dienai. Tą patvirtino ir sutartį tvirtinęs notaras. Kadangi nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris jau buvo sudarytas, atsakovės skolą patvirtinančio sandorio pasirašymo atidėjimas kitam laikui būtų buvęs itin rizikingas. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių netyrė ir nevertino.

15.       Atsakovė UAB „East Panda“ atsiliepimu nesutinka su ieškovės H. K. apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

15.1.                       Teismas apibrėžė šios bylos dalyką, kaip šalių įsipareigojimus, kylančius iš 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniu skundu peržengia bylos dalyko ribas, nes remiasi ne teismo analizuota paskolos sutartimi, o kitu, 2016 m. gegužės 5 d. sudarytu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriu. Ieškovė nepagrįstai teigia jog atsakovė neatsiskaitė pagal šią sutartį ir liko skolinga ieškovės motinai 130 000 Eur. Šioje sutartyje nurodyta patalpų ir žemės sklypo kaina yra 290 000 Eur. Ieškovė taip pat nepagrįstai teigia, jog paskolos sutarties tekstas buvo parengtas išimtinai atsakovės atstovo iniciatyva, o prieš pasirašant ieškovei buvo pateiktas kitokio turinio paskolos sutarties tekstas. Nors paskolos sutartis ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis yra sudarytos tą pačią dieną, tačiau tai yra visiškai savarankiški, notaro patvirtinti sandoriai, kurie sudaryti tarp skirtingų šalių. Nė viename sandoryje nėra jokių nuorodų, kad dėl įsipareigojimų pagal vieną sandorį yra sudaromas kitas sandoris.

15.2.                       Ieškovė nebuvo parduodamų negyvenamųjų patalpų savininkė, todėl neturi nieko bendro su minėtu sandoriu. Pirkimo-pardavimo sutartis nėra užginčyta teismine tvarka, todėl nei jos turinys, nei atskiri elementai, nei iš jos kylantys šalių įsipareigojimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kitos ieškovės nurodytos 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybės dėl sutarties teksto parengimo ir derinimo yra visiškai nepagrįstos, spekuliatyvios ir teisiškai nereikšmingos. Byloje nėra jokių duomenų, jog pats A. V., nemokantis lietuvių kalbos ir neturintis teisinio išsilavinimo, būtų galėjęs parengti paskolos sutarties projektą. Priešingai, ieškovė tuo metu buvo atstovaujama advokatės, kuri ir parengė paskolos sutarties projektą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl priverstinės hipotekos nustatymo, užtikrinant atsakovės prievoles ieškovei pagal 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

17.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė su atsakove 2016 m. gegužės 5 d. sudarė notaro patvirtintą paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei 130 000,00 Eur paskolą, sumokėdama paskolos sumą pavedimu į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą dalimis: 70 000 Eur –  2016 m. gegužės 12 d. ir 60 000,00 Eur – 2016 m. gegužės 20 d., o atsakovė įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti iki 2017 m. gegužės 5 d. (el.b., 1 t., l. 11). Pagal sutarties 5 punktą atsakovė įsipareigojo prievolių įvykdymą užtikrinti negyvenamosios patalpos – kavinės-baro hipoteka ir šį sandorį patvirtinti iki 2016 m. birželio 5 d. Atsakovė šios pareigos neįvykdė, todėl ieškovė tarpininkaujant notarui prašė, jog atsakovė iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateiktų notarui nekilnojamojo turto įkeitimui reikiamus dokumentus. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu nutraukė paskolos sutartį nuo 2016 m. rugsėjo 16 d., kadangi ieškovė neperdavė jai paskolos sumos (el.b., 1 t., l. 32-33).

18.       Ieškovė aplinkybę, jog 130 000 Eur paskolos suma atsakovei buvo perduota įrodinėjo atsakovės vadovo A. V. 2016 m. gegužės 12 d. (e.b.l. 8, tomas 1) ir 2016 m. gegužės 20 d. (e.b.l. 12, tomas 1) pasirašytais pakvitavimais (el.b., 1 t., l. 8; 12) ir liudytojų parodymais. Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktos baudžiamojoje byloje gautos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. ir 2017 m. spalio 20 d. specialisto išvados, kurios patvirtino, jog 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimai, kuriais ieškovė grindžia paskolos sutarties sudarymą su atsakove ir paskolos dalyko perdavimą atsakovei, nepasirašyti atsakovės UAB „East Panda“ įgalioto atstovo ir jie neįrodo paskolos dalyko perdavimo atsakovei. Todėl pirmos instancijos teismas, atlikęs byloje apklaustų liudytojų parodymų analizę, nustatė, jog paskolos suma atsakovei nebuvo perduota. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir ieškovės prašymų

19.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje teikė ieškinį ir dubliką ir abiejuose šiuose dokumentuose nurodė tas pačias savo reikalavimo aplinkybes, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir grynieji pinigai – 130 000 Eur – buvo faktiškai perduoti atsakovės vadovui pagal jo pasirašytus pakvitavimus (el.b., 1 t. l. 1-4; 49-51). Teismo posėdžio, vykusio 2018 m. kovo 20 d., metu teismas atidėjo bylos nagrinėjimą, suteikdamas ieškovei galimybę iki 2018 m. balandžio 3 d. patikslinti ieškinio pagrindą ir visiems prašymams bei papildymams pareikšti (el.b., 1 t., l. 193). Tačiau ieškovė šia galimybe nepasinaudojo, ir net baigiamųjų kalbų metu įrodinėjo ieškinyje nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovė nurodo iš esmės visiškai naujas aplinkybes bei remiasi duomenimis, kurie nebuvo pateikti pirmos instancijos teismui, tai yra aplinkybėmis, jog atsakovė nesumokėjo ieškovės motinai visos nekilnojamųjų objektų, parduotų 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kainos, todėl ši skola buvo įforminta 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartimi.

20.       Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovė po apeliacinio skundo pareiškimo apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1051-806/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-194-898/2019 kopijas, teigdama, jog didelė dalis baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių radikaliai skiriasi nuo nustatytų civilinėje byloje. Todėl ieškovė teigia, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir nenustatytos tikrosios faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

21.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovė buvo išteisinta, nepadariusi nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Tačiau nuosprendyje nebuvo paneigtos esminės nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, jog pakvitavimai pasirašyti ne atsakovės vadovo, o 130 000 Eur grynais pinigais suma atsakovės vadovui nebuvo perduota. Kaltinamąja buvusi ieškovė bei kai kurie liudytojai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus, atkleisdami, jog paskolos sutartimi buvo bandoma teisiškai įforminti atsakovės skolą pagal ieškovės motinos ir atsakovės 2016 m. gegužės 5 d. sudarytą nekilnojamojo turto pardavimo sutartį, kadangi atsakovė sumokėjo ne visą šalių sutartą nekilnojamojo turto objektų kainą.

22.        Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje, atsižvelgdamas į pasikeitusius šalių parodymus, konstatavo, jog vien tai, kad byloje neaišku kokiu būdu, kokiu laiku ir aplinkybėmis pagaminti pakvitavimai atsirado, o ir kitos teisme ištirtos aukščiau aptartos aplinkybės, nepaneigia kaltinamosios H. K. pateiktos versijos, kad ne visos 2016 m. gegužės 5 d. aktualaus pirkimo-pardavimo ir paskolos sutarties aplinkybės buvo oficialiai atsipindėtos šiuose dokumentuose. Tai buvo esminė išvada, kodėl ieškovė buvo išteisinta nagrinėjamoje byloje, tačiau ji neginčijamai nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovė tikrai yra skolinga ieškovei 130 000 Eur sumą. Todėl, atsižvelgiant į ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas naujas aplinkybes, nagrinėjamoje civilinėje byloje tektų nagrinėti visiškai kitą reikalavimo pagrindą.

23.       Pažymėtina, jog ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kodėl iki bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme nei ji, nei liudytojai neatskleidė tikrųjų sutarties sudarymo aplinkybių, kodėl nebuvo pateikti visi šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Ieškovė nei pirmos instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu taip ir nepateikė minimos 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią ieškovės motina pardavė atsakovei nekilnojamąjį turtą. Todėl ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad atsakovė iki galo neatsiskaitė už įsigytas patalpas, nes tokios aplinkybės bei jas patvirtinantys duomenys pirmos instancijos teismui nebuvo žinomi. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytais ribojimais, nevertina naujų ieškovės nurodytų aplinkybių ir dėl jų nepasisako.

Dėl priverstinės hipotekos taikymo pagrindų

24.       Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ieškovės reikalavimas buvo ne 130 000 Eur skolos iš atsakovės priteisimas, tačiau priverstinės hipotekos atsakovei priklausančioms patalpoms – kavinei-barui –  taikymas. Pirmos instancijos teismas sprendime atliko išsamią CK 4.176 ir 4.178 straipsnių, reglamentuojančių priverstinės hipotekos taikymą, ir kasacinio teismo pateikto šių straipsnių aiškinimo analizę ir pagrįstai konstatavo, jog pagal CK 4.178 straipsnyje nurodytas sąlygas priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik kai yra būtina užtikrinti teismo sprendimu patenkintus turtinius reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nebuvo pareiškusi turtinio reikalavimo dėl skolos priteisimo, todėl, nepaisant galimo skolos egzistavimo fakto, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo.

25.       Apeliaciniame skunde ieškovė visiškai nepasisakė dėl nurodytų esminių jos ieškinio atmetimą lėmusių pirmos instancijos teismo išvadų, tai yra nepateikė jokių teisinių argumentų ar duomenų, galinčių paneigti teismo nustatytą priverstinės hipotekos taikymo negalimumą. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

27.       Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovė pateikė duomenis, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą advokatui sumokėjo 240,00 Eur. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte numatyto 1 062,88 Eur maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Todėl atsakovei iš ieškovės priteistinos 240 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

          Priteisti atsakovei UAB „East Panda“ iš ieškovės H. K. 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                             Loreta Braždienė

                                                    Laima Gerasičkinienė

                                                    Alma Urbanavičienė