LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui UAB „GPI statyba“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir įsiskolinimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

 

 

I. Ginčo esmė

 

 

Ginčas kilo dėl ieškovo R. V. atleidimo iš darbo, taip pat su darbo santykiais susijusių išmokų ir įsiskolinimo priteisimo. Ieškovas prašė: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo nuo 2009 m. kovo 31 d. dėl pravaikštų neteisėtu (DK 235 straipsnio 9 punktas); 2) pripažinti, kad ieškovas yra atleistas iš darbo jo prašymu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (DK 127 straipsnio 1 dalis); 3) priteisti 5 400 Lt dydžio kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį – 2 700 Lt – už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; 4) priteisti 8 100 Lt darbo užmokesčio; 5) priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2009 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo kaip sankciją už nesavalaikį atsiskaitymą už darbą; 6) priteisti 8 454,27 Lt už įsigytas medžiagas.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. buvo priimtas dirbti pas atsakovą UAB „GPI statyba“ Vilniaus regiono projektų vadovu; faktiškai buvo paskirtas atsakovo padalinio vadovu Vilniaus regione. Darbo specifika pasireiškė potencialių statybos darbų, kuriuos galėtų atlikti atsakovas, paieška Vilniaus regione. Darbo vieta buvo nustatyta Vilniuje. Prasidėjus krizei ir sumažėjus darbo apimtims, 2009 m. kovo mėn. atsakovui pateikė prašymą išleisti nemokamų atostogų nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. kovo 31 d., tačiau jokio atsakymo negavo. Vėliau pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2009 m. balandžio 3 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, tačiau atsakymo taip pat negavo. Ieškovą pasiekė laiškai, kad jam nuo 2009 m. kovo 16 d. žymimos pravaikštos. Gavęs šiuos laiškus, teiravosi, kaip sprendžiamas klausimas dėl atleidimo iš darbo. Į paklausimą sulaukė 2009 m. birželio 8 d. laiško, kuriame nurodyta, kad yra atleistas iš darbo nuo 2009 m. kovo 31 d. pagal DK 235 straipsnio 9 punktą. Ieškovo teigimu, kadangi jis dirbo Vilniuje, kyla klausimas, kas ir kur fiksavo jo darbo laiką šiame mieste. Įrodymų, kad ieškovas nebūtų buvęs darbe atsakovas neturi ir negali turėti, nes to nebuvo. Taigi atleidimas dėl pravaikštų yra nepagrįstas. Atsakovas pažeidė ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nes nepaprašė ieškovo pasiaiškinti. Jei tokiu prašymu būtų laikomas 2009 m. kovo 25 d. pranešimas dėl fiksuojamų pravaikštų, vis tiek būtų pažeista nuobaudos skyrimo tvarka, nes šiame pranešime nurodyta, jog ieškovas privalo atvykti į Šilutę per tris dienas po laiško gavimo. Tačiau laiškas gautas 2009 m. balandžio 7 d, o iš darbo atleista nuo 2009 m. kovo 31 d. Ieškovas nurodo, kad atsakovas iki atleidimo iš darbo buvo skolingas 8 100 Lt. Taip pat ieškovas atsakovo vardu iš savo lėšų yra apmokėjęs 8 454,27  Lt dydžio sąskaitas už medžiagas, reikalingas darbams atlikti, tačiau nurodyti pinigai taip pat nebuvo grąžinti. Ieškovas prašo priteisti ir kitas su darbo santykiais ir jų nutraukimus susijusias sumas.

 

Paaiškėjus, kad 2009 m. birželio 2 d. atsakovui buvo iškelta bankroto byla, byla pagal ieškovo ieškinį buvo sustabdyta ir perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

 

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

 

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 1 d. nutartimi civilinės bylos dalį dėl 8 100 Lt darbo užmokesčio priteisimo nutraukė, o likusius ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal DK 184 straipsnio 1 dalį darbdavys, esant darbuotojo reikalavimui, privalo suteikti nemokamas atostogas. Ieškovas, pateikdamas prašymą dėl nemokamų atostogų, nenurodė nė vienos DK 184 straipsnio 1 dalyje išvardytos priežasties, dėl kurios atsakovas privalėjo suteikti jam nemokamas atostogas. Teismas pažymėjo, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos tik kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 184 straipsnio 2 dalis). Įrodymų, kad buvo sudaryta kolektyvinė sutartis, byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, atsakovas neturėjo pareigos suteikti ieškovui nemokamas atostogas nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. kovo 31 d.

Teismas taip pat nurodė, kad vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimo atvejų yra neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas nuo 2009 m. kovo 16 d. neatvyko į darbą, duomenų, kad ieškovui atsakovas suteikė nemokamas atostogas nuo 2009 m. kovo 17 d., nėra, ieškovas nepaneigė aplinkybės, jog jo nuo 2009 m. kovo 16 d. darbe nebuvo. Duomenų apie tai, kad ieškovas neatvyko į darbą dėl svarbių, neatvykimą pateisinančių priežasčių, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nes į darbą neatvyko be svarbios pateisinamos priežasties, todėl atsakovas pagrįstai remdamasis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu nutraukė darbo sutartį.

Teismas taip pat nesutiko su ieškovu, kad atsakovas pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nes nesuteikė galimybės pasiaiškinti. Teismo nuomone, darbdavys privalo laikytis tvarkos, nustatytos drausminei nuobaudai skirti, tačiau neesminiai šios tvarkos pažeidimai nėra besąlyginis pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Atsakovas pareikalavo iš ieškovo pasiaiškinimo, dėl ko jis neatvyko į darbą, bei paprašė pateikti neatvykimą į darbą pateisinančius dokumentus. Ieškovas atsakovo pranešimą gavo, tačiau jokio rašytinio pasiaiškinimo nepateikė. Tai, kad ieškovas atsakovo pranešimą gavo 2009 m. balandžio 7 d., kai darbo sutartį atsakovas jau buvo nutraukęs, nepaneigia fakto, kad ieškovas padarė pravaikštą.

Teismas sprendė, kad nustačius, jog atleidimas iš darbo teisėtas, ieškovo reikalavimai dėl darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką bei kompensacijos priteisimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi patvirtinti atsakovo kreditorių finansiniai reikalavimai; ši nutartis yra įsiteisėjusi. Iš jos rezoliucinės dalies matyti, kad teismas patvirtino ieškovo 1 449,74 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, todėl civilinės bylos dalis dėl 8 100 Lt dydžio darbo užmokesčio priteisimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog iš savo asmeninių lėšų apmokėjo atsakovo sąskaitas, be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovo nupirktas medžiagas panaudojo atsakovas. Dėl šių priežasčių ieškovo reikalavimas dėl 8 454,27 Lt priteisimo atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 str.).   

 

 

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

 

 

Apeliantas R. V. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, išnagrinėjęs ginčą, turėjo priimti sprendimą, o ne nutartį (CPK 259-289 straipsniai).

2. Teismas faktines ginčo aplinkybes įvertino pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Nepagrįstai sprendė, kad tiek atleidimas, tiek jo procedūros yra teisėtos.

3. Teismas klaidingai sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog darbe buvo nuo 2009 m. kovo 16 d. Tačiau atsakovas neįrodė, kad ieškovo darbo vieta buvo Šilutėje. Tai, kad darbas turėjo būti atliekamas Vilniuje, patvirtina byloje esantys įrodymai.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog nupirktas medžiagas panaudojo atsakovo. Medžiagos buvo pirktos atsakovo vardu, o pirkėju nurodytas jo darbuotojas – ieškovas.

5. Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį. Teismas netinkamai vertino Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. nutartį dėl kreditorinių reikalavimų. Apie šios nutarties egzistavimą apeliantas nebuvo informuotas, nebuvo kviestas į posėdį. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovui buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2009 m. sausio-kovo mėn. – 8 100 Lt.

 

Atsakovas BUAB „GPI statyba“ prašo skundą atmesti.

 

 

 

IV. Apeliacinio teismo argumentai

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbo sutartis su apeliantu buvo nutraukta teisėtai. Nors atskirajame skunde ir teigiama, kad teismas, vertindamas atleidimo procedūras, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau šis argumentas nėra sukonkretintas.

Apelianto prašymai suteikti nemokamas atostogas nuo 2009 m. kovo 17 d. (b. l. 10), atsakovo raginimas pasiaiškinti dėl pravaikštų nuo 2009 m. kovo 16 d. (b. l. 12) pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad apeliantas neatvykdavo į darbą, nors nemokamos atostogos jam nepriklausė ir nebuvo suteiktos (CPK 185 straipsnis). Šioje vietoje taip pat pažymėtina, kad apeliantas akcentuoja ne savo buvimą darbe, o tai, jog atsakovas neturi jokių įrodymų apie apelianto pravaikštas.

Teisėjų kolegijos nuomones, atskirojo skundo argumentai dėl darbo vietos pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Visų pirma pažymėtina, kad darbo sutartyje nebuvo susitarta, jog darbo vieta bus Vilniuje (DK 95 straipsnio 1 dalis). Antra, atsakovo pranešime apie pravaikštas nėra nurodyta, kad apeliantas neatvyksta būtent į darbą Šilutėje.

Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas nėra besąlyginis pagrindas pripažinti atleidimą neteisėtu. Atsakovo 2009 m. kovo 25 d. raštas dėl žymimų pravaikštų ir prašymas pasiaiškinti, nors ir buvo išsiųstas tą pačią dieną, apeliantui buvo įteiktas 2009 m. balandžio 7 d. (b. l. 12-14). Nepaisant to, kad apeliantas, gavęs šį raštą dar nežinojo, jog yra atleistas nuo 2009 m. kovo 31 d. (b. l. 7-9), jokio paaiškinimo nepateikė, o apie aptariamame raštas nurodytas aplinkybes nieko neužsiminė ir savo atsakovui skirtame 2008 m. balandžio 18 d. prašyme atleisti iš darbo (b. l. 15). Taip pat pažymėtina, kad atsakovo 2009 m. kovo 31 d. įsakymas atleisti apeliantui buvo išsiųstas tik 2009 m. balandžio 30 d. (b. l. 8) – po to, kai sužinota apie prašymo pasiaiškinti pastarajam įteikimą.

 

Dėl įsiskolinimo už statybines medžiagas

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantas neįrodė, jog už statybines medžiagas mokėjo iš savo lėšų, jos buvo panaudotos atsakovo vykdomiems darbams. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, į bylą pateiktuose kvituose net nenurodyta, kad grynuosius pinigus sumokėjo būtent apeliantas (b. l. 22). Esant tokioms aplinkybėms, būtina atsižvelgti ir į atsakovo raštą apie netinkamą Vilniaus darbuotojo elgesį, pasireiškiantį bendrovės lėšų švaistymu (b. l. 72).

 

Dėl bylos dalies nutraukimo

Teisėjų kolegijos vertinimu, byla dalyje dėl 8 100 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už jo neišmokėjimą laiku priteisimo nutraukta nepagrįstai. Apelianto kreditorinis reikalavimas, patvirtintas atsakovo bankroto byloje, yra susijęs su apmokėjimu už atostogas ir nepanaudotas atostogas (b. l. 68). Tuo tarpu šiuo atveju apeliantas prašo priteisti darbo užmokestį už 2009 m. sausio-kovo mėn. ir pateikia, jo nuomone, prašymą pagrindžiančius įrodymus (b. l. 21). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Apelianto pateiktus įrodymus būtina sulyginti su iš atsakovo išreikalautinais buhalteriniais dokumentais ir nuspręsti dėl aptariamo reikalavimo pagrįstumo, todėl šioje dalyje teismo nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

 

Dėl priimto teismo procesinio sprendimo pobūdžio

Apelianto argumentas, kad teismas ginčą turėjo išspręsti priimdamas sprendimą, o ne nutartį, atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad ji buvo prijungta prie atsakovo bankroto bylos. Bankroto byloje teismo sprendimas priimamas tik dėl įmonės pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus teisėtai išsprendė nutartimi (Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, 32 straipsnio 4 dalis).

 

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo nutraukta bylos dalis dėl 8 100 Lt darbo užmokesčio priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje klausimą perduoti nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje teismo nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

 

Teisėjai	Audronė Jarackaitė
	Gintaras Pečiulis
	Vigintas Višinskis