Administracinė byla Nr. A-857-1062/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04898-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.2.5; 59.1.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugpjūčio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. K. (E. K. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja E. K. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 20–23), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, UIT) direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. SPRE-1718 ,,Dėl taikytinų teisės aktų E. K. nustatymo“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (1.45) I-5958 ,,Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. SPRE-1718“.
Pareiškėja nurodė, jog Tarnybos direktoriaus sprendimu anuliuotas jai išduotas A1 pažymėjimas Nr. 8752 ir nustatyta, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ (dabar – bankrutavusi UAB „Suzan Mars“) galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. ji buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja. Tarnybos direktoriaus sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimu, tačiau patikrinimas atliktas dviem mėnesiais anksčiau, nei ji pradėjo dirbti įmonėje, todėl sprendimas yra neadekvatus ir grindžiamas objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis. 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl jos darbinės veiklos, kadangi nėra priimtas dėl jos, kaip darbuotojos, t. y. 2010 m. vasario 18 d. buvo tikrinama UAB „Suzan Mars“, o ne jos darbuotojai. Skundžiami sprendimai priimti be teisinio pagrindo, nemotyvuoti, neparemti jokiomis realiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nepagrįsti ir naikintini. Pareiškėja nurodė, kad 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 11 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Kadangi jos darbo sutartis, sudaryta su Lietuvoje veikiančia UAB „Suzan Mars“, nėra panaikinta ir galiojanti, jai taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai. Sprendimuose neatsižvelgta į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 41–45) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje ir nustatė, jog įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilnius, surasti nepavyko. Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko: 2015 m. vasario 12 d. UAB „Suzan Mars“ direktorei išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į VDI Vilniaus skyrių ir pateikti kvietime su darbuotojų darbo santykiais įmonėje susijusius dokumentus, tačiau įmonės direktorė nustatytu laiku neatvyko ir dokumentų nepateikė. Atsakovas taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ 2009 m. birželio 4 d.–2012 m. birželio 30 d. laikotarpio mokestinį tyrimą. Vilniaus AVMI nustatė, kad pagrindines bendrovės išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą. Kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė vežė darbuotojus į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė, nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas. Tai patvirtina, kad įkurta bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominei naudai siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Atsakovas pažymėjo, jog, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis, pareiškėja: 1) nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja; 2) 2013 m. birželio 20 d. išduotas A1 pažymėjimas Nr. 8752 2012 m. gruodžio 1 d.–2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui, šio pažymėjimo galiojimo laikas sutrumpintas iki 2013 m. gruodžio 1 d. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjai darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Atsakovo nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 30–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, turimais duomenimis, iki Tarnybos sprendimo priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduotas A1 pažymėjimas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai patvirtina, kad pareiškėja, kreipdamasi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiama socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. Nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. SPRE-1718 iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu (b. l. 97–103) atmetė pareiškėjos E. K. K. skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. SPRE-1718, kuriuo anuliuotas pareiškėjai išduotas A1 pažymėjimas Nr. 8752 ir nustatyta, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, bei VSDFV 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (1.45) I-5958, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 antraštine dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalies a punktu, 13 straipsnio 3 dalimi, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 16 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), 2 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15, 44.3 punktais.
Teismas nustatė, kad pareiškėja argumentavo, jog jai taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis, nes jos darbo sutartis, sudaryta su Lietuvoje veikiančia UAB „Suzan Mars“, nėra panaikinta ir galiojanti, todėl jai taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai. Atsakovo teigimu, pareiškėja savo teiginius grindė jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių, pareiškėjai nėra taikytinos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, gyvenanti Lenkijos Respublikoje, Krokuvoje, verčiasi individualia veikla Lenkijos Respublikoje, o su Lietuvoje registruota UAB „Suzan Mars“ buvo sudariusi darbo sutartį (šių aplinkybių neginčijo proceso šalys). Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja, ta pati faktinė aplinkybė nurodyta skundžiamame Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendime Nr. SPRE-1718.
Teismas nustatė, jog Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad pareiškėja dirba reklamos agente (pvz., 2010 m. gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad pareiškėja dirbo 21 val. per mėnesį; 2010 m. gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad pareiškėja dirbo 6 val.; 2012 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad pareiškėja dirbo 8 val.). Teismo vertinimu, paminėti dokumentai patvirtino, jog pareiškėja dirbo 1–3 dienas per mėnesį, jos pareiginė alga 2012 m. buvo 41,20 Lt (pvz., darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštyje nurodyta, kad už 2012 m. lapkričio, gruodžio mėn. pareiškėjai išmokėta 31,31 Lt; 2013 m. kovo, balandžio mėn. darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštyje nurodyta, kad pareiškėjos pareiginė alga siekia 48,48 Lt, pareiškėjai išmokėta 36,84 Lt). Teismo nuomone, nors šie duomenys formaliai patvirtino, kad pareiškėja atitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje keliamą sąlygą, pagal kurią jai galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, tačiau šiai sąlygai taikyti būtina, kad asmuo realiai dirbtų pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja dėl darbo ir už jį mokamo atlygio iš savo gyvenamosios vietovės Krokuvoje turėtų važiuoti į darbą Vilniuje. Nustatytos aplinkybės suponavo teismo išvadą, kad nurodyto darbo užmokesčio nebūtų užtekę padengti kelionės išlaidoms į darbą. Tokios darbo sąlygos ir užmokestis už jį nėra pagrįsti ekonomine logika, neatitinka protingumo kriterijų, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nesiekė pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekė kitų tikslų, galbūt vengė mokėti mokesčius. Teismo nuomone pareiškėjos darbo santykių realumą paneigė VDI ir Vilniaus AVMI atliktų UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimų rezultatai, kurių teismas papildomai nekartojo.
Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Tarnyba surinko pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remdamasi tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis negali būti taikytina. Šioje teisės normoje įtvirtintų sąlygų neatitikimas įgalina Tarnybą taikyti Tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias išduotų A1 pažymėjimų panaikinimą. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad Tarnyba savo 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr.1718 pagrįstai nusprendė anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą Nr. 8752 ir nustatyti, jog darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl teismas atmetė pareiškėjos skundą.
III.
Pareiškėja E. K. K. apeliaciniu skundu (b. l. 107–111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas netinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis prielaidomis pagrįstą sprendimą. Atsakovo pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. VSDFV teigia, kad pareiškėja Lietuvoje nedirbo, bet socialinio draudimo įmokų negrąžina, taip pripažindama, jog ji faktiškai dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nevertino VDI 2015 m. vasario 27 d. rašto Nr. (25)SD-2582 „Dėl informacijos pateikimo“, nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Atsakovo dokumentai prieštarauja jo priimtiems sprendimams. Atsakovas ginčo sprendimuose ir procesiniuose dokumentuose teigia, kad pareiškėjos darbo santykiai Lietuvoje buvo fiktyvūs, tačiau teismui pateiktame VDI 2015 m vasario 27 d. rašte “Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad VDI remiantis atliktais UAB „Suzan Mars“ patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, taip pat VMI 2014 m. atliktas patikrinimas patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji Lietuvoje dirbo.
- Teismas nesiėmė iniciatyvos išreikalauti Sprendime Nr. SPRE -1718 nurodyto 2014 m. vykdyto operatyvaus patikrinimo medžiagos, o pareiškėjos atstovui minėto patikrinimo dokumentą (pažymą) pateikus, šio dokumento teismas nevertino bei sprendime apie jį nepasisakė. Teismas netinkamai vertino turimus įrodymus, nevertino tariamai nustatytų viena kitai prieštaringų aplinkybių, nenustatė pagrindinių bylai svarbių aplinkybių, rėmėsi tik subjektyvia atsakovo ir trečiojo asmens prielaida ekonomine logika, kad įmonė, kurioje dirbo pareiškėja, veiklos nevykdė.
- Atsakovo dokumentai prieštarauja jos priimtiems sprendimams, o pirmos instancijos teismas to nevertino. Teismas pažeidė pareiškėjos kaip proceso šalies teises į teisingą ir nešališką teismą, todėl sprendimas naikintinas.
Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126–128) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškina, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pažymi, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, o 2015 m. vasario mėn. – pakartotinį patikrinimą. Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ 2009 m. birželio 4 d. – 2012 m. birželio 30 d. laikotarpio mokestinį tyrimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122–125) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai. Nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. VSDFV nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Pažymi, kad draudėjas nesikreipė dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. SPRE-1718, kuriuo panaikintas A1 pažymėjimas Nr. 8752, išduotas pareiškėjai per laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5958, priimtą išnagrinėjus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjos skundą dėl UIT sprendimo Nr. SPRE-1718.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas jos skundą atmetė, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų objektyviai ir visapusiškai, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjai. Šie padaryti pažeidimai, pareiškėjos nuomone, lėmė tai, kad teismas priėmė byloje neteisėtą sprendimą.
Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėja apeliaciniame skunde ABTĮ 142 straipsnio 2 dalimi nesiremia, o byloje nėra duomenų apie aplinkybes, kurias būtų galima kvalifikuoti pagal kurį nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktų. Teisėjų kolegija patikrino, ar pareiškėjos nurodytas aplinkybes yra pagrindas vertinti kaip procesinės teisės normų pažeidimus dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos konkrečiam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias teisės normas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniam ginčui dėl minėto A1 pažymėjimo Nr. 8752 išdavimo, įskaitant jo panaikinimą, yra aktualūs teisės aktai:1) Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 arba Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr.987/2009 arba Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, jog reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties ES teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, nepažeisdamos Reglamento nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet).
VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, vadovaudamasis Reglamentais (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius nacionalinės teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas arba Aprašas), kuris nustato A1 pažymėjimų išdavimo tvarką inter alia (lot. be kita ko) išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo pagrindus. Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ar daugiau valstybių narių. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Minėto Aprašo 28 punkte nustatyta, kad:dviejose ar daugiau valstybėse vienu metu pagal darbo sutartį ir /ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia UIT Fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ir daugiau Valstybėse narėse, ir prideda šio Aprašo 28.1–28.3 punktuose nurodytus dokumentus, įskaitant sudarytos darbo sutarties patvirtintas kopijas. Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu A1 pažymėjimas pareiškėjai galėjo būti išduotas pagal minėtą procedūrą UIT nustačius, kad pareiškėja atitiko jo išdavimo sąlygas. Aprašo 44 punkte – Išduotų A 1 pažymėjimų panaikinimas (atsakovui priimant Sprendimą Nr. SPRE-1718 galiojo įsakymo 2015 m. gegužės 27 d. redakcija) nustatyti atvejai, kuriems esant UIT gali priimti sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo (44.1–44.3 p.). Taigi UIT išduotas pareiškėjai A1 pažymėjimas galėjo būti panaikintas nustačius atitinkamą vieną ar kelis pagrindus, nurodytus Aprašo 44.1–44.3 punktuose, kai atsiranda aplinkybės dėl kurių Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas asmeniui negalimas. Ginčijamo Sprendimo Nr. SPRE-1718 rezoliucinėje dalyje yra pažymėta, kad UIT priėmė sprendimą vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, Reglamentu (EB) Nr.987/2009 ir Tvarkos aprašu, nenurodant jokių šių aktų nuostatų. Sprendimo tekste yra cituojami atitinkami minėtų Reglamentų straipsniai, kurie nustato, kurios valstybės teisės aktai taikomi asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, tačiau nėra cituojamos ar aiškinamos normos ar jų dalys, kurios reglamentuoja asmens įgyto statuso (išduoto pažymėjimo) panaikinimo pagrindus. UIT savo sprendime SPRE-1718 tik pamini, kad vadovaujasi Tvarkos aprašu, tačiau nenurodo jokio Aprašo punkto ar jo nuostatos. VSDFV 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. (1. 45) I-5958 atmetė pareiškėjos 2015 m. liepos 30 d. skundą dėl UIT 2015 m. liepos 14 d. sprendimo SPRE-1718 panaikinimo kartu nurodydama, kad nei VDI nei VMI nepateikė įrodymų, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje ir kad VAMI mokestinio tyrimo metu surinkta informacija dėl bendrovės vykdomos veiklos perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo patikrinti, ar skundžiamo administracinio akto turinys atitinka bent vieną iš Aprašo 44 punkte nurodytų A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindų. Minėta, kad ginčijamame akte nėra nurodytas A1 pažymėjimo panaikinimo (anuliavimo) pagrindas – konkretus Aprašo punktas, nuostata, kuria vadovaujantis jis buvo priimtas. Šio ginčijamo akto pabaigoje yra pateikta informacija apie atliktus UAB „Suzan Mars“, kurioje dirbo pareiškėja, patikrinimus. Patikrinimo medžiaga prie ginčijamo akto nepridėta. Ginčijamame akte (b. l. 14–15 ) yra paminėti trys tyrimai: 1) VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo;
2) 2014 m. VMI informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą 2.1) UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą ir 2.2) 2014 m. vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Pabrėžtina, kad iš šios informacijos nėra aišku kokios konkrečios aplinkybės buvo minėtais patikrinimais nustatytos, ir kurios nustatytos aplinkybės buvo reikšmingos priimant ginčijamą teisės aktą, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas pažymėjimas A1. Ypač atsižvelgtina į tai, kad minėto pažymėjimo pareiškėjai išdavimo datos pradžia – 2012 m. gruodžio 1 d., o pirmas nurodytas patikrinimas, kurio metu, kaip teigiama akte, buvo nustatyta, kad UAB „Suzan Mars “jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo“ buvo atliktas už laikotarpį iki 2010 m. vasario 18 d. , t. y , kai pareiškėja dar neturėjo išduoto A 1 pažymėjimo ir nebuvo sudariusi sutarčių dėl jos darbo Lietuvoje (Sprendime Nr. SPRE-1718 nurodyta, kad pareiškėja buvo draudžiama Lietuvoje valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja nuo 2010 m. gegužės 1 d.).
Kito ginčijamame akte nurodyto VMI dokumento apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą byloje nėra, todėl teismas neturėjo galimybės jo vertinti. Trečias dokumentas, kuris nurodytas ginčijamame akte apie VMI 2014 m. vykdytą operatyvų patikrinimą, yra Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1042-7773. Ši pažyma nebuvo pridėta prie skundžiamo akto kaip sudėtinė šio akto dalis, ji buvo gauta Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. kovo 21 d. ją pateikus pareiškėjo atstovui (b. l. 113–118). Pastarojo ir anksčiau nurodytų dokumentų pirmosios instancijos teismas savo spendime netyrė.
Pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (10 str., 57 str. 4 d. 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas imasi procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, pagal kurią jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
Teismas, vertindamas individualaus administracinio akto teisėtumą, turi patikrinti, ar aktą priėmė kompetentingas subjektas, ar jis savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str.). Individualus administracinis aktas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) 8 straipsnio reikalavimus – turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (8 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teismas minėto bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste turėjo patikrinti, kokias aplinkybes nustatė UIT, Sprendimu Nr. SPRE-1718 panaikindama pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą, ar nustatytos aplinkybės buvo pakankamos tokiam sprendimui priimti. Kaip minėta, iš Sprendimo Nr. SPRE-1718 turinio matyti, kad šio individualaus administracinio akto priėmimo faktiniais pagrindais nurodyti 2010 m. vasario 18 d. atlikto Valstybinės darbo inspekcijos UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimo, kurio metu nustatyta, kad jokios veiklos UAB „Suzan Mars“ nevykdė; taip pat nurodyta, kad VAMI 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą UAB „Suzan Mars mokestinį tyrimą bei 2014 m. vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos. Taigi Sprendime Nr. SPRE-1718 šių patikrinimų duomenys paminėti abstrakčiai (nenurodant nustatytų konkrečių aplinkybių, neatskleidžiant jų ryšio su ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. kuriam pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą UIT panaikino). Minėta, kad du iš trijų ginčijamame akte nurodytų patikrinimų dokumentų į bylą nepateikti, vienas iš jų nėra susijęs su ginčijamu teisės aktu, nes priimtas tuomet, kai pareiškėja Lietuvoje dar nedirbo. Vienas dokumentas, kuris yra byloje (b. l. 113–118) teismo sprendime nebuvo vertintas. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose į pareiškėjos skundą išdėstyta pozicija grindžiama ir tokiais VDI ir VAMI atliktų UAB „Suzan Mars“ patikrinimų duomenimis, kurie Sprendime Nr. SPRE-1718 nebuvo nurodyti, atsiliepimuose darant atitinkamas išvadas, kurioms pirmosios instancijos teismas pritarė pats nebūdamas susipažinęs su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens minima patikrinimų medžiaga (vienu iš galimų įrodymų).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas (b. l. 100) vertindamas VDI informaciją išdėstytą VDI 2015 m. vasario 27 d. Nr.(25)SD-2582 (b. l. 60–61) rašte apie 2015 m. vasario mėnesį VDI atliktą patikrinimą, kad nepavyko rasti įmonės ar jos atstovų, ignoruoja ir nevertina to, kad VDI šio rašto pabaigoje teigia, jog VDI (b. l. 60) nenustatė teisinio pagrindo ir neturi objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl įmonės fiktyvios veiklos ir darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismas nevertino byloje esančios informacijos (b. l. 37 – 38), kad 2011 m. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad 86-ių apdraustųjų įdarbinimas UAB “Suzan Mars“ pagal sudarytas darbo sutartis buvo fiktyvus. Iš LITEKO sistemoje patalpinto 2011 m. spalio 12 d. teismo baudžiamojo įsakymo (bylos Nr. 1-790-655/2011) matyti, kad jame nurodyti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, apgaule kitų naudai įgijo teisę į socialines išmokas, kurios yra garantuotos 1971-06-14 Europos Sąjungos Ministrų Tarybos priimtu Tarybos Reglamentu dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje Nr. 1408/71, o būtent laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 3 d. veikdama bendrininkų grupe, M. M. L., už atitinkamą atlygį kitų naudai apgaule įgyti turtinę teisę, žinodama, kad M. M. L. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Suzan-Mars” nusikalstamai veikai vykdyti Lietuvos Respublikoje, bei žinodama, kad UAB „Suzan-Mars“ ūkinės finansinės veiklos nevykdo, pagal išankstinį susitarimą nuo 2009 m. birželio 3 d. dirbo buhaltere, o nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. vadovavo šiai bendrovei ir vykdydama susitarimą fiktyviai įdarbinti, UAB „Suzan-Mars“ vardu apdrausti Lenkijos Respublikos piliečius, M. M. L. ir A. Z. nurodymu apskaitė, o nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. M. M. L. nurodymu pasirašė, bei UAB „Suzan-Mars“ antspaudu patvirtino jai pateiktas melagingas darbo sutartis. Melagingų sutarčių sąraše yra nurodyta ir pareiškėja E. K. K. Šios informacijos pirmosios instancijos teismas nevertino.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų – teismo sprendimą pagrįsti ištirtais teismo posėdyje įrodymais pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad teismas neatliko tinkamai ABTĮ 81 straipsnyje numatytų funkcijų, t. y. nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų išsamiai, visapusiškai, pripažįsta pagrįstais. Vien tik iš Sprendimo Nr. SPRE-1718 abstrakčių nuorodų į atitinkamų valstybės institucijų (VDI ir VAMI) patikrinimus, t. y. nepateikus į bylą Sprendime Nr.SPRE-1718 nurodytų patikrinimų medžiagos, kuria priimdamas šį administracinį aktą galimai rėmėsi atsakovas, teismas neturėjo galimybės priimti teisingą sprendimą, pagrįstą visapusišku, objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu. Pareiškėjos ir atsakovo pozicijos dėl ginčui aktualaus laikotarpio pirmiausia skiriasi dėl fakto, ar pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo Lietuvoje. Pareiškėja savo pozicija grindžia darbo sutartimi, taip pat aplinkybe, kad UAB „Suzan Mars“ mokėjo Lietuvoje socialinio draudimo įmokas už pareiškėją kaip šios įmonės darbuotoją. Tačiau iš teismui pateiktos papildomos medžiagos segtuvo, ant kurio viršelio užrašyta „UAB „Suzan Mars“ įmonės buhalteriniai dokumentai 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gegužės 31 d. Byla Nr. 1“ įsegto 2013 m. vasario 26 d. rašto Nr. (7.2) 3-2500, kurį pasirašė VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas, matyti, kad VSDVF Vilniaus skyriuje 2012 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. vasario 8 d. gauti advokato A. T., atstovaujančio UAB „Suzan Mars“ raštai, dėl permokos grąžinimo su priedais apie 35 darbuotojams priskaičiuotą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 32 d. iki 2012 m. birželio 30 d. dėl to, kad įdarbinti darbuotojai nedirbo.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose išdėstytos pozicijos, jog vien tik darbo sutarties sudarymas su Lietuvos įmone UAB „Suzan Mars“ kitoje valstybėje narėje savarankiška veikla užsiimančiam asmeniui (šiuo atveju Lenkijoje gyvenančiai ir šioje valstybėje savarankiška veikla užsiimančiai pareiškėjai) savaime nelemia Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymo pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, pagrįstumą (nepagrįstumą). Teismas turėjo patikrinti pasinaudodamas aktyvaus teismo principu (ABTĮ 10, 81 str.) ir spręsdamas dėl papildomų įrodymų rinkimo, t. y. įpareigodamas atsakovą pateikti Sprendime Nr. SPRE-1718 paminėtą medžiagą, gauti reikalingą kitą informaciją. Pažymėtina, kad asmeniui dirbant pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, sprendžiant dėl socialinio draudimo teisės taikymo yra svarbios darbo pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje) ir savarankiškos veiklos kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju Lenkijoje) proporcijos, nes siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą (Keičiančiojo reglamento 2 straipsniu padaryto Įgyvendinančiojo reglamento 14 straipsnio papildymas 5b dalimi). Teismui neištyrus minėtų bylai reikšmingų aplinkybių, šis procesinis pažeidimas galėjo lemti teismo neteisėto procesinio sprendimo priėmimą (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Pagal ABTĮ, apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas perduodant visą bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 81 str.), bylos aplinkybėms išaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos E. K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramutė Ruškytė
Dalia Višinskienė