Administracinė byla Nr. eI2-1247-595/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03707-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija: 8.1.2; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir Ministerija), dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), dėl įsakymo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 1V-800 „Dėl reikalavimo pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą taikymo“, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1184 “Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka“, įsigaliojusiu 2017 m. gruodžio 22 d., jam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. 2018 m. kovo 5 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą prisiekti Lietuvos Respublikai ir paaiškinimą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. Raštu pareikšdamas savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, žinojo, kad turi prisiekti per 2 metus nuo dienos, kurią įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka, t. y. ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 22 d. Todėl nedelsiant ėmėsi visų įmanomų priemonių atsisakyti turimos Rusijos Federacijos pilietybės. Jau 2018 metų sausio mėnesį kreipėsi į Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvoje dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, tačiau jokios informacijos dėl to negavo. Informavo Migracijos departamentą, kad dėl jam nežinomų ir nepaaiškintų priežasčių Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje atsisako pradėti jo Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūrą.
Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama skundžiamą sprendimą, nevertino jo pateiktų argumentų, susijusių su jo atsisakymu turimos Rusijos Federacijos pilietybės, nors savo prašymus grindė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir 23 straipsnio 9 dalimi, kuriais remiantis įgyjama Lietuvos Respublikos pilietybė supaprastinta tvarka, netaikant reikalavimo pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, kai atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų vidaus reikalų ministro sprendimu. Per pastaruosius du metus nuo Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo momento jis penkis kartus nuolat informuodavo Migracijos departamentą apie jo apribotas galimybes atsisakyti turimos Rusijos Federacijos pilietybės. Be to, kreipimuose į Migracijos departamentą nuolat prašydavo leisti jam prisiekti Lietuvos Respublikai neatsisakius turimos Rusijos Federacijos pilietybės, kadangi per 1,5 metų laikotarpį atliko visus įmanomus ir racionalius veiksmus dėl atsisakymo Rusijos Federacijos pilietybės procedūros, kuri pagal Įstatymo 23 straipsnio 9 dalį „neatitinka protingumo kriterijų“.
Nurodė ir tai, kad šiuo atveju buvo pažeista jo teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytam, nes jam itin nepalankus skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinį duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildymų, paaiškinimų, patikslinimų. Jam nebuvo paaiškinta, kad vadovaujantis Įstatymo 39 str. 3 d. 4 p. yra galimybė esant kitos valstybės pilietybės atsisakymo procedūros neatitikimui protingumo kriterijų, pridėti notaro patvirtintą asmens, kuris prašo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, pareiškimą, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės.
Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija skundžiamame sprendime neargumentavo, kuo grindė jo priėmimą, o apsiribojo tik Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 16 d. teikimo Nr.13P-238 „Dėl reikalavimo pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą taikymo“ pacitavimu. Neaišku, kokiais įrodymais, aplinkybėmis buvo vadovautasi nustatant jam reikalavimą taikyti pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų.
Atsakovė Ministerija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka. Prašo jo netenkinti (e. b. l. 34).
Nurodė, kad pareiškėjas siekia prisiekti Lietuvos Respublikai ir taip pabaigti tapimą Lietuvos piliečiu, neišnykus jo Rusijos Federacijos pilietybei. Pagal Priesaikos Lietuvos Respublikai tvarkos aprašo (Vyriausybės 2006 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 312) 11 punktą vidaus reikalų ministras sprendžia, ar valstybėje, kurios pilietis yra prašymą pateikęs asmuo, nustatytos pilietybės atsisakymo ar netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūros atitinka protingumo kriterijus. Skundo argumentas, kad Rusijos pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų neatitinka tikrovės. Rusijos Federacijos teisėje yra Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra ir nėra jokio pagrindo, kad ji neatitinka protingumo kriterijų. Pareiškėjas nepateikė jokio oficialaus Rusijos Federacijos dokumento ar kito įrodymo, kad jis Rusijos Federacijos federalinio įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, kad toks prašymas iš jo nebuvo priimtas (negalėjo būti priimtas) ar buvo jam grąžintas. Pareiškėjas Migracijos departamentui teikė tik subjektyvius teiginius apie pilietybės klausimą sprendžiančių Rusijos institucijų įstatymo pažeidimą.
Be to, pažymėjo, kad 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas laisvos formos papildomu prašymu nurodė, kad jam buvo atsakyta išduoti Rusijos Federacijos pasą, o 2018 m. lapkričio 22 d. paaiškinime nurodė, kad pasas jam nebuvo išduotas, nors 2018 m. kovo 22 d. pareiškėjui Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje išdavė Rusijos Federacijos pasą Nr. 516589225. Pareiškėjui atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės įmanoma, tačiau jis neatliko aktyvių veiksmų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su šiuo skundu (e. b. l. 104-108).
Nurodė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos Prezidento 2017 m. gruodžio 20 d. dekretu Nr. 1K-1184 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka“ (toliau – ir Dekretas) buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Dekretas įsigaliojo 2017 m. gruodžio 22 d. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punktu, pareiškėjas turėjo prisiekti Lietuvos Respublikai ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 22 d. Tačiau pareiškėjas jau 2018 m. kovo 7 d., t. y. dar nepraėjus 3 mėnesiams nuo Dekreto įsigaliojimo, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti prisiekti Lietuvos Respublikai, prie prašymo pridėjo dokumentus bei 2018 m. kovo 5 d. laisvos formos papildomą prašymą, kuriame nurodė, kad prašo suteikti galimybę prisiekti Lietuvos Respublikai neturint pažymos (Rusijos pilietybės atsisakymo) iš Rusijos konsulato Lietuvos Respublikoje ir, kad Rusijos konsulatas tiek žodžiu, tiek raštu atsisako išduoti jam užsieniečio pasą. Jokių dokumentų, patvirtinančių Rusijos Federacijos ambasados atsisakymą priimti pareiškėjo prašymą dėl Rusijos Federacijos užsieniečio paso išdavimo ar Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Analogiško ar panašaus turinio prašymus, pareiškimus pareiškėjas Migracijos departamentui teikė ir 2018 m. kovo 15 d. (registracijos data 2018 m. kovo 26 d.), 2018 m. lapkričio 12 d. kartu su 2018 m. lapkričio 9 d. Aiškinamuoju raštu, pateikė 2018 m. rugpjūčio 30 d. notaro patvirtintą pareiškimą. Taip pat 2018 m. lapkričio 23 d. teikė prašymą kartu su 2018 m. lapkričio 22 d. pareiškimu, 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymu. Pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas ir dokumentų leisti prisiekti Lietuvos Respublikai nagrinėjimas sustabdomas, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumento, patvirtinančio Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymą.
2019 m. sausio 2 d. Migracijos departamentas atsakyme pažymėjo, kad pareiškėjas į Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje dėl Rusijos Federacijos pilietybės netekimo (atsisakymo) kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d., šių prašymų nagrinėjimo laikas dar nėra pasibaigęs, kadangi tokių prašymų nagrinėjimas užtrunka iki vienerių metų nuo prašymo ir visų tinkamai įformintų reikalingų dokumentų pateikimo dienos. Migracijos departamentas pateikė pareiškėjui rekomendaciją praėjus protingam terminui (pavyzdžiui 1 metams nuo prašymo atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės pateikimo), kreiptis į Rusijos Federacijos ambasadą dėl prašymo atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės nagrinėjimo eigos, tuo atveju, jeigu per šį laikotarpį iš minėtos ambasados nebus jokio patvirtinimo, kad prašymas atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės išnagrinėtas ir priimtas sprendimas. Taip pat pažymėjo, kad pateikus dokumentą, patvirtinantį, jog pareiškėjas atsisakė (neteko) Rusijos Federacijos pilietybės, bus tęsiamas pareiškėjo prašymas leisti prisiekti Lietuvos Respublikai nagrinėjimas.
Paaiškino, kad 2019 m. rugpjūčio 12 d. Migracijos departamentas gavo dar vieną pareiškėjo prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė dar kartą išnagrinėti jo prašymą perduoti jo bylą Vidaus reikalų ministerijai priimti sprendimą leisti jam prisiekti. Išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus visą surinktą medžiagą, 2019 m. rugsėjo 16 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 8 punktu, išsiuntė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei teikimą, kuriuo siūloma priimti sprendimą pareiškėjui taikyti reikalavimą pateikti įrodymus apie Rusijos Federacijos pilietybės netekimą. Atsižvelgdama į Migracijos departamento teikimą, Vidaus reikalų ministrė, ginčijamu sprendimu nusprendė taikyti pareiškėjui reikalavimą pateikti įrodymus apie Rusijos Federacijos pilietybės netekimą.
Nurodė, kad Migracijos departamento vertinimu Rusijos Federacijos teisėje nustatyta Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjo atveju atitinka protingumo kriterijų, nes nėra dokumentų, išduotų kompetentingos Rusijos Federacijos institucijos, ar bet kokios kitos rašytinės informacijos, patvirtinančių faktą, jog pareiškėjas Rusijos Federacijos Federalinio įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo bei, kad toks prašymas iš jo nebuvo priimtas (negalėjo būti priimtas) ar buvo jam grąžintas. Pažymėtina, kad prieš prisiekdamas Lietuvos Respublikai pareiškėjas turi pateikti įrodymus, kad atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neatsisakė Rusijos Federacijos pilietybės ir nepateikė pagrįstų įrodymų, dokumentų, išduotų kompetentingos Rusijos Federacijos institucijos, ar bet kokios kitos rašytinės informacijos, patvirtinančių faktą, jog pareiškėjas Rusijos Federacijos Federalinio įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo bei, kad toks prašymas iš jo nebuvo priimtas (negalėjo būti priimtas) ar buvo jam grąžintas, darytina išvada, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi nustatyto imperatyvaus reikalavimo pateikti įrodymus, kad jis nėra kitos valstybės pilietis.
Migracijos departamento vertinimu, nėra pagrįsto pagrindo manyti, kad konsulatas ignoruoja pareiškėją, o pareiškėjo teiginiai apie tai, kad konsulatas tyčia pažeidžia jo teises, vertintini kritiškai, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų, Migracijos departamento nuomone, yra deklaratyvūs.
Teigia, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais, bei teisės aktų normomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojantį iki 2022 vasario 9 d. Be to, ginčijamas sprendimas savaime neužkerta pareiškėjui galimybės teisės aktų nustatyta tvarka pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka, taip pat kreiptis į atitinkamas Rusijos Federacijos institucijas dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo ir taip įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 1V-800 „Dėl reikalavimo pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą taikymo (e. b. l. 6).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui V. M. Lietuvos Respublikos Prezidento 2017 m. gruodžio 20 d. dekretu Nr. 1K-1184 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka“ buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (e. b. l. 22). Dekretas įsigaliojo 2017 m. gruodžio 22 d.
Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio 12 dalį asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja supaprastinta tvarka, natūralizacijos tvarka, išimties tvarka, ją grąžinus, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais, Lietuvos Respublikos piliečiu tampa ir Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas įgyja tik po to, kai prisiekia Lietuvos Respublikai. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta supaprastinta tvarka, natūralizacijos tvarka, išimties tvarka, ją grąžinus, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais, per šio straipsnio 4 dalyje nustatytą laiką turi viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punktą asmuo, kuris yra raštu pareiškęs savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta ar grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi prisiekti per 2 metus nuo dienos, kurią įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo prisiekti iki 2019 m. gruodžio 22 d. Įstatymo 23 straipsnio 9 dalis nustato, kad asmenys, kurie, įgydami Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo kitos valstybės pilietybę, prisiekia Lietuvos Respublikai tik po to, kai šio straipsnio 5 dalyje nurodytoms institucijoms pateikia įrodymus, kad jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnį gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta jos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų vidaus reikalų ministro sprendimu.
Vadovaujantis Priesaikos Lietuvos Respublikai tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-29 nutarimu Nr. 312 “Dėl priesaikos Lietuvos Respublikai tvarkos aprašo patvirtinimo” (toliau – ir Aprašas) 8 punktu, tais atvejais kai kitos valstybės teisėje nustatytos pilietybės atsisakymo procedūros asmens manymu neatitinka protingumo kriterijų ir asmuo prie laisvos formos prašymo leisti prisiekti Lietuvos Respublikai pateikia ir notaro patvirtintą pareiškimą, kad atsisako turimos kitos valstybės pilietybės, Migracijos departamentas privalo įvertinti šių procedūrų atitiktį protingumo kriterijams.
Migracijos departamentas nurodė, kad pagal 2002 m. gegužės 31 d. federalinį įstatymą Nr. 62-FZ ”Dėl Rusijos federacijos pilietybės” (toliau – ir Federalinis įstatymas) pilietybės atsisakymas trunka vienerius metus. Pagal Federalinio įstatymo 35 straipsnį prašymai dėl Rusijos Fedracijos pilietybės klausimų išnagrinėjami ir sprendimai dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo ir Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo priimami laikotarpiu iki vienerių metų nuo prašymo ir visų tinkamai formintų reikalingų dokumentų pateikimo dienos. Prašymai dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo priimami nagrinėti vadovaujantis Federalinio įstatymo 19 straipsniu (asmenų, gyvenančių Rusijos Federacijos teritorijoje, Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymas vykdomas pagal savanorišką asmenų pareiškimą, iškyrus atvejus nustatytus šio Federalinio įstatymo 20 straipnsnio 2 dalyje. Federalinio įstatymo 20 straipsnyje nustatyti pagrindai, dėl kurių neleidžiama atsisakyti pilietybės: tai, jeigu Rusijos Federacijos pilietis: a) turi neatliktus įsipareigojimus Rusijos Federacijai, nustatytus Federaliniu įstatymu; b) Rusijos Federacijos institucijų yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl kriminalinių nusikaltimų arba asmens atžvilgiu yra įsigaliojęs ir vykdytinas teismo kaltinamasis nuosprendis; v) neturi kitos valstybės pilietybės ar garantijų, jog įgis kitos valstybės pilietybę.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjo gautus prašymus, pareiškimus ir kitus juos pagrindžiančius dokumentus, kuriuose pareiškėjas prašė leisti jam prisiekti Lietuvos Respublikai neturint pažymos apie Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymą, 2019 m. rugsėjo 16 d. teikimu Nr. 13P-238 (toliau – ir Teikimas) (e. b. l. 36-39) kreipėsi į Ministeriją remiantis Įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi, Aprašo 8, 10 punktais su siūlymu priimti sprendimą V. M. taikyti reikalavimą pateikti įrodymus apie Rusijos Federacijos pilietybės netekimą. Kartu su teikimu Ministerijai buvo pateikti ir dokumentai, pagrindžiantys teikime nurodytas aplinkybes (pridėti 32 lapai).
Ministerija remiantis Įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi ir atsižvelgdama į Teikime nurodytas faktines aplinkybes bei prie Teikimo pridėtus dokumentus, priėmė skundžiamą įsakymą bei nusprendė taikyti V. M. reikalavimą pateikti įrodymus apie Rusijos Federacijos pilietybės netekimą (e. b. l. 6).
Pažymėtina, kad Teikime Migracijos departamentas remiantis Aprašo 8 punkto reikalavimu įvertino pilietybės atsisakymo procedūros Rusijos Federacijoje procedūros atitiktį protingumo kriterijams, nurodė, koks teisės aktas reglamentuoja, kokia procedūra vykdoma bei koks terminas taikomas siekiant atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės. Padarė išvadą, kad Rusijos Federacijos teisėje nustatyta Rusijos Fedracijos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjo atveju atitinka protingumo kriterijų.
Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą, laisvos formos prašymą, kuriame nurodė, kad jis įvykdė visus reikalavimus nustatyta tvarka pagal Rusijos Federacijos įstatymus ir terminus dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. Nurodė, kad jam buvo atsisakyta išduoti pasą. Mano, kad Rusijos Federacijos Konsulinis skyrius pažeidžia teisės aktų nuostatas. Be to, jau 2018 m. kovo 5 d. prašė leisti prisiekti jam neturint pažymos apie Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymą (e. b. l. 41, 45). 2018 m. rugpjūčio 30 d. pateikė notaro patvirtintą pareiškimą dėl atsisakymo Rusijos Federacijos pilietybės (e. b. l. 56-58). 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą (e. b. l. 53), pridėjo 2018 m. lapkričio 9 d. Aiškinamąjį raštą, kuriame nurodė, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų ir priemonių siekiant atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau ši teisė jam buvo ribojama, raštu iš Rusijos Federacijos Konsulinio skyriaus nėra gavęs jokio atsakymo ar pranešimo šiuo klausimu. Nurodė, kad toks neveiklumas jau neatitinka protingumo kriterijų. Pridėjo 2018 m. rugpjūčio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos pašto siųstos korespondencijos adresu Latvių g. 53, Vilniuje (Rusijos Federacijos Ambasada Lietuvos Respublikoje, Konsulinis skyrius) įrodymus (e. b. l. 55). 2018 m. lapkričio 23 d. pateikė prašymą, pridėjo 2018 m. lapkričio 22 d. paaiškinimą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduotas naujas Rusijos Federacijos pasas. Teigia, kad Konsulinis skyrius jo klausimu nesiima jokių veiksmų ir neketina jų imtis. Kadangi ši įstaiga daug kartų pažeidė jo teises, prašė leisti prisiekti Lietuvos Respublikai (e. b. l. 60-61), pateikė 2018 m. lapkričio 22 d. prašymą leisti jam prisiekti Lietuvos Respublikai (e. b. l. 62).
Migracijos departamentas 2018 m. balandžio 3 d. rašte, atsakant į pareiškėjo prašymus, nurodė, kad pareiškėjas turi pateikti kompetetingos Rusijos Federacijos institucijos išduotą dokumentą, patvirtinnatį Rusijos Federacijos pilietybės netekimą arba jos atsakymą, kad pateikus prašomus dokumentus bus tęsiamas nagrinėti prašymas ir dokumentai leisti prisiekti Lietuvos Respublikai (e. b. l. 50). 2019 m. sausio 2 d. rašte Migracijos departamentas pareiškėjui nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad prašymai dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo ir Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo bendrąja tvarka priimami laikotarpiu iki vienerių metų nuo prašymo ir visų tinkamai įformintų reikalingų dokumentų pateikimo dienos. Taip pat pažymėjo, jog atžvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes jis imasi visų įmanomų priemonių, kad netektų Rusijos Federacijos pilietybės, bet nėra gavęs iš Rusijos Federacijos Konsulato jokio atsakymo, įvertino, kad pareiškėjas pateikė duomenis apie paskutinį kartą Rusijos Fedracijos ambasadai paštu išsiųstus prašymus (2018 m., rugpjūčio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d.), bei tai, kad šių prašymų nagrinėjimo laikas nėra pasibaigęs, kad pareiškėjas prisiekti turi iki 2019 m. gruodžio 22 d., nurodė rekomendaciją praėjus protingam terminui (pvz. 1 metų nuo prašymo atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės nagrinėjimo eigos), tuo atveju, jeigu per šį laikotarpį iš minėtos ambasados negaus patvirtinimo, jog prašymas atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės išnagrinėtas ir priimtas sprendimas (e. b. l. 63-64).
Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentus, nustatyta, kad Migracijos departamentas nenustatė, kad Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjo atveju neatitiktų protingumo kriterijų, ir būtų galima taikyti pareiškėjui Įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatytą išimtį.
Nagrinėjamu atveju nėra pateiktų dokumentų, išduotų kompetentingos Rusijos Federacijos institucijos, ar bet kokios kitos rašytinės informacijos, patvirtinančių faktą, jog pareiškėjas Rusijos Federacijos Federalinio įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo bei, kad toks prašymas iš jo nebuvo priimtas (negalėjo būti priimtas) ar buvo jam grąžintas. Taigi, nėra konkrečių duomenų, kad pareiškėjas atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, nepateikė pagrįstų tai patvirtinančių įrodymų, dokumentų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad pareiškėjas, kaip ir teigia, savo prašymuose, paaiškinimuose, pareiškimuose iš tikrųjų ėmėsi realių faktinių veiksmų pilietybės atsisakymo klausimu. Priešingai, yra nustatyti prieštaravimai pareiškėjo nurodomose aplinkybėse. T.y. nors jis teigia, kad jam nebuvo išduotas naujas Rusijos Federacijos pasas, tačiau pasas pareiškėjui buvo išduotas 2018 m. kovo 22 d. (e. b. l. 52). Pažymėtina ir tai, kad Prezidento dekretas įsigaliojo 2017 m. gruodžio 22 d., o pareiškėjas Migracijos departamentui jau 2018 m. kovo 5 d. teikė prašymą dėl leidimo prisiekti be pažymos, patvirtinančios Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymą. Tai vertintina kaip pareiškėjo nesąžiningas elgesys, siekiant išvengti Įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyto imperatyvo, įtvirtinto konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas savo nurodytoms prašymuose aplinkybėms pagrįsti, kaip minėta, nėra pateikęs apskritai jokių įrodymų, kad neva Rusijos Federacijos Konsulinis skyrius nepriėmė jokio jo prašymo, neregistravo jo, kad nebuvo įteikti dokumentai Konsuliniam skyriui, kad grąžino jam dokumentus, atsisakė pradėti procedūrą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. Pareiškėjas nepateikė jokios kitos rašytinės informacijos, patvirtinančios faktą, kad pareiškėjas apskritai kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. Pareiškėjas šias aplinkybes nurodo, tačiau jų visiškai nepagrindžia. Taigi, pagrįstai nurodė Migracijos departamentas, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėją šiuo ginčo klausimu Konsulinis skyrius ignoruoja, ar kažkokiu būdu pažeidžia jo teises. Pareiškėjo nurodyti argumentai yra vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Iš byloje esančios medžiagos, matyti, kad pareiškėjui buvo žinomas Įstatymo imperatyvas, Migracijos departamentas atsakymuose į jo prašymus buvo aiškiai nurodęs reikalavimą pateikti įrodymus, patvirtinančius pilietybės atsisakymą. Tačiau vien jau pareiškėjo teiktas 2018 m. kovo 5 d. pareiškimas Migracijos departamentui leisti prisiekti be pažymos dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas neketino nuo pat pradžių imtis realių veiksmų dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. Pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. teiktame prašyme buvo nurodęs, kad Konsulinis skyrius tiek žodžiu, tiek raštu atsisakė išduoti jam pasą, tačiau minimo rašto nepateikė. Be to, kaip nustatyta pasas buvo išduotas. Pažymėtina ir tai, kad 2018 m. rugpjūčio 30 d. notaro patvirtintas pareiškėjo atsisakymas Rusijos Federacijos pilietybės (e. b. l. 27) nėra tapatus pareiškimui, kaip tai nustatyta Aprašo 3.3 punkte. Pareiškėjo pateikti Lietuvos pašto korespondencijos siuntimo kvitai (e. b. l. 25) Konsuliniam skyriui neįrodo, ką pareiškėjas siuntė, pareiškimų, prašymų neprideda. Pareiškėjas nurodydamas, kad Konsulinis skyrius jam grąžino 2019 m. kovo 14 d. dokumentus kai jis buvo Konsuliniame skyriuje, nepateikė tokių įrodymų (e. b. l. 24). Taigi, pareiškėjo atveju nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra atitinka protingumo kriterijų.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas gero viešojo administravimo principas. Nurodė, kad priimtas Ministerijos įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Pripažįstama, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012-03-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2012-04-28 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012, 2014-04-03 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014, 2017-12-06 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017). Taip pat LVAT praktikoje pripažįstama, kad vienas pagrindinių gero administravimo principo elementų įgyvendinant administracinę procedūrą – asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisės būti išklausytam prieš priimant administracinės procedūros sprendimą, užtikrinimas. Ši teisė turi būti reali, o jos įgyvendinimas siejamas inter alia (lot. k. be kita ko) su protingo termino paaiškinimams pateikti nustatymu. Protingu terminu paaiškinimams pateikti laikytinas įmanomai trumpiausias terminas, per kurį atidus ir rūpestingas asmuo turi realią galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę paaiškinti.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., LVAT 2012-04-30 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015-12-12 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., 2015-07-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2015-06-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., 2015-06-25 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas nagrinėdamas pareiškėjo situaciją tinkamai ir aiškiai pateikė pareiškėjui išaiškinimą, ką pareiškėjas turi pateikti, siekiant prisiekti Lietuvos Respublikai. Nenustatyta jokių viešojo administravimo subjektų neveikimo, nebendradarbiavimo su pareiškėju nagrinėjamu atveju veiksmų. Todėl visiškai yra nepagrįsti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl gero viešojo administravimo principo pažeidimo bei jo teisės būti išklausytam pažeidimo. Į visus pareiškėjo pateiktus raštu argumentus buvo atsižvelgta ir atsakyta. Pareiškėjui nebuvo ribojama jo teisė teikti paaiškinimus, teikti įrodymus nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Byloje esančių įrodymų visuma (tame tarpe pareiškėjo teikti prašymai, paaiškinimai Migracijos departamentui) paneigia pareiškėjo nurodomą argumentą, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam bei kad sprendimas buvo priimtas atlikus formalų duomenų vertinimą.
Pagal VAĮ individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 8 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).
Esant nustatytoms aplinkybėms, bei remiantis teisiniu reglamentavimu laikytina, kad atsakovės Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovė ginčijamą Įsakymą priėmė, atsižvelgdama į Migracijos departamento Teikimą bei įrodymus, kurie buvo pateikti Ministerijai kartu su Teikimu. Įsakymo priėmimo tvarką reglamentuoja LR pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas patvirtintas Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad atsakovė tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą Įsakymą pareiškėjo atžvilgiu, kurį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Todėl remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 -133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Mefodija Povilaitienė
Vita Valeckaitė
Jolanta Vėgelienė