Civilinė byla Nr. e2A-1703-565/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31406-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.8.2; 2.6.20.1; 3.3.1.20

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

lietuvos respublikos vardu

2022 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Rositos Patackienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skuodo vandenys“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Skuodo rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Skuodo vandenys“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2 545,27 Eur skolą, 54,98 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T9-35 buvo paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja, ieškovei pavesta Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą. UAB „Skuodo vandenys“ šalina paviršines nuotekas nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų Skuodo miesto krašto kelių: (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo gatvės). Ginčo gatvės yra valstybinės reikšmės kelių, įtrauktų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, tąsa. Ieškovė 2021 m. vasario 24 d. raštu Nr. VR1-51 kreipėsi į atsakovę ir pateikė suderinti bei pasirašyti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties projektą. Atsakovė nurodė, kad nuotekų šalinimo įrenginiai (lietaus kanalizacija ir kiti inžineriniai tinklai) yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties. Ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui už paviršinių ir drenažinių nuotekų transportavimą į miesto lietaus nuotekų tinklus pagal paskaičiuotą valstybinės reikšmės kelių plotą, tačiau atsakovė PVM sąskaitų-faktūrų neapmokėjo. 

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 26 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 2 545,27 Eur skolą, 54,98 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (2 600,25 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 723,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4.       Atsakovė pateikė teismui prieštaravimus dėl 2021 m. lapkričio 26 d. preliminaraus sprendimo, prašydama sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą, panaikinti preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovė nurodė, jog ieškinys privalėjo būti atmestas kaip nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“. Teismas netyrė ir neanalizavo, koks teršėjas sukelia paviršinių nuotekų (vandens), patenkančių į ieškovės nuotekų valymo įrenginius, taršą. Paviršinių nuotekų (vandens), kurios patenka į ieškovės valymo įrenginius, taršą sukelia ginčo keliais (kuriuos atsakovė tik prižiūri ir užtikrina jais saugų eismą) važinėjantys automobiliai, kuriuos valdo Skuodo rajono savivaldybės gyventojai ir kiti automobilių valdytojai, bei Skuodo rajono savivaldybės gyventojai ir kiti greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojai. Atsakovė, vykdydama jai įstatymų priskirtas funkcijas užtikrinti saugų eismą ginčo keliuose, neatlieka jokių veiksmų (nevaldo jokių taršos šaltinių), kurie sukeltų kokią nors taršą aplinkai (taršą paviršinėms nuotekoms). Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų, kaip ji paskaičiavo, kad būtent toks nuotekų kiekis, už kurį ji išrašė ginčo sąskaitas, į ieškovės valymo įrenginius nutekėjo nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių.

6.       Trečiasis asmuo Skuodo rajono savivaldybės administracija palaikė ieškovės ieškinį.

7.       Skuodo rajono savivaldybės administracija nurodė, kad yra sudariusi su ieškove paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį dėl paviršinių nuotekų (įskaitant lietaus nuotekas), patenkančių nuo Skuodo miesto gatvių ir šaligatvių, kurie nuosavybės teise priklauso Skuodo rajono savivaldybei arba yra savivaldybės valdomi patikėjimo teise, į ieškovės valdomą ar naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, tvarkymo. Ieškovė dėl paviršinių nuotekų tvarkymo savivaldybės administracijai išrašo sąskaitas, o ši jas apmoka. Analogiška situacija turėtų būti ir su Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuri atitinkamas valstybei priklausančias ginčo gatves valdo patikėjimo teise. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis turėjo būti sudaryta su atsakove. Kadangi atsakovė atsisakė sudaryti sutartį, ieškovė tinkamai interpretavo, kad paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis sudaryta pagal geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas ir išleistų paviršinių nuotekų kiekį nustatė pagal atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 8 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:

8.1.                      atsakovė yra abonentas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos ir atsakovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas. Atsakovės argumentai, kad ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, jog atsakovė neatitinka GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos abonento sąvokos. Analogiškai vertintinas ir atsakovės argumentas, kad atsakovė vykdo tik kelių priežiūrą. Pagal Kelių įstatyme pateiktą kelio priežiūros apibrėžtį, kelio priežiūra – nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir nustatytą kelio ir jo statinių naudojimo laiką;

8.2.                      atsakovė neteisingai aiškina ir taiko principą „teršėjas moka“. Nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, jog nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos (GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalis). Pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, nagrinėjamos bylos atveju – asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas;

8.3.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, aiškindamas Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – KPPPFĮ) 9 straipsnio 1 dalį (pagal įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d. ir redakciją, galiojusią nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d.), konstatavo, jog abiejose redakcijose yra pateiktas nebaigtinis, neišsamus Programos finansavimo lėšų naudojimo valstybinės reikšmės keliams atvejų sąrašas. Jose abiejose nėra expressis verbis nurodyta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos ir sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, taip pat nenurodyta, kad jos negali būti naudojamos ir sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, taip pat nenurodyta, kad jos negali būti naudojamos tokiam tikslui. Vien tai, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neteikia pakankamo pagrindo šios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad pagal ją Programos finansavimo lėšos negali būti naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugoms apmokėti;

8.4.                      šiuo atveju, vadovaujantis GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalimi, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis su atsakove laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (toliau – ir Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas) 8 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai nėra paviršinių nuotekų kiekiui išmatuoti skirtų apskaitos prietaisų, paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas pagal tame pačiame punkte numatytą formulę. Nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, neva ieškovei nepateikus nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų, nėra aišku, ar sąskaitose aprašytos paslaugos buvo suteiktos. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente numatyta, kad gali nebūti įrengtų paviršinių nuotekų kiekio apskaitos prietaisų, tokiu atveju paviršinių nuotekų kiekiui apskaičiuoti naudojama Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente numatyta formulė. Taigi paviršinių nuotekų, pašalintų byloje nagrinėjamu laikotarpiu nuo ginčo gatvių, kiekį ieškovė pagrįstai apskaičiavo pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte pateiktą formulę;

8.5.                      atsakovės teigimu, Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nėra nustatyta, kaip skaičiuojant konkrečiam subjektui priskirtą paviršinių nuotekų kiekį turėtų būti atskiriamos (matematiškai atskaitomos ir išminusuojamos) nuotekos, į nuotekų valymo įrenginius patenkančios nuo aplinkinių objektų – statinių, pastatų, laukų ir pan. Minėti atsakovės argumentai yra susiję su Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatytos paviršinių nuotekų skaičiavimo tvarkos kvestionavimu, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente numatyta konkreti formulė, pagal kurią apskaičiuojamas paviršinių nuotekų kiekis, ir nenumatytos jokios jos taikymo išimtys. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas yra galiojantis ir nenuginčytas teisės aktas. Įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieškovė būtų apskaičiavusi paviršinių nuotekų kiekį, pažeisdama Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatytą tvarką, atsakovė nepateikė. Ieškovė tinkamai apskaičiavo paviršinių nuotekų kiekį ir nustatė skolos faktą;

8.6.                      2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 126 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 71 punkto pagrindu iš atsakovės pagrįstai priteista 54,98 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo kiekvienos nesumokėtos sumos dalies už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., taikant 0,02 proc. dydžio delspinigių normą. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir  CK 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovės pagrįstai priteistos ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Atsakovė VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: sustabdyti civilinės bylos, pradėtos šio skundo pagrindu, nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimais: 1) „ar GVTNTĮ ir kiti nuotekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai ta apimtimi, kiek jie nenustato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą / valymą moka – nenustato konkretaus mokėtojo (subjekto) bei nenustato pakankamo, aiškaus finansavimo (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas / valymas) (egzistuojanti legislatyvinė omisija) – neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei KT oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei KT oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?“; 2) „ar GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalis tokia apimtimi, kiek numato, kad asmuo, nesantis teršėju (neskleidžiantis jokios taršos, neužsiimantis jokia veikla, kuri sukelia taršą, ir neturintis pareigos užsiimti tokia veikla), yra laikomas abonentu GVTNTĮ prasme, t. y. abonentu, kuris turi mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą nuotekų tvarkytojui, neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?“; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. galutinį sprendimą; ieškovės reikalavimus atmesti visa apimtimi. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:

9.1.                      teismas netinkamai taikė ir aiškino GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį – nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra subjektas, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, ir galintis būti abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Ūkinė komercinė veikla – tai veikla, kurios būtinas požymis yra pelno siekimas (ekonominės naudos siekis) bei veikimas savo rizika. Atsakovė, vykdydama jai įstatymų pavestas funkcijas, t. y. prižiūrėdama kelius bei užtikrindama juose saugų eismą, nesiekia jokio pelno ar ekonominės naudos. Vykdydama įstatymų pavestas funkcijas atsakovė įgyvendina viešąjį interesą ir siekia visuomenės gerovės (saugaus ir komfortiško eismo keliuose). Atsakovė neveikia savo rizika (neveikia pilnai savarankiškai): 1) keliai, kuriuos atsakovė valdo ir prižiūri patikėjimo teisės pagrindu, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis); 2) atsakovė valstybei priklausančių kelių priežiūrą ir plėtrą įgyvendina tik tiek, kiek jai tokią priežiūrą ir plėtrą paveda įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ar Susisiekimo ministerija (priimdami teisės aktus); 3) teisės aktais atsakovei yra skiriamas konkretus finansavimas konkrečiai kelių priežiūros ir plėtojimo veiklai, kartais teisės aktai nustato netgi finansavimą tam tikriems kelių objektams (KPPPFĮ 9 straipsnis, reglamentuojantis kelių fondo lėšų naudojimą, nenustato, kad atsakovė turi teisę kelių fondo lėšas naudoti mokėjimui už nuotekų valymą); 4) iš esmės visa atsakovės veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų – atsakovės veiklos rizika tenka valstybei;

9.2.                      skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos principu „teršėjas moka“

9.3.                      skundžiamą sprendimą priėmęs teismas ignoravo aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga (legislatyvinė omisija) – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad aplinkos apsauga ir tvari, saugi aplinka yra konstitucinės vertybės, kurių įgyvendinimui privalo būti užtikrinamas tinkamas teršimo neutralizavimas. Taigi, aplinkos apsauga yra konstitucinė vertybė, o šios vertybės apsaugos užtikrinimui valstybė privalo priimti ir įgyvendinti tinkamą teisinį reguliavimą. Galiojantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai, įgyvendinantys aplinkosaugines Lietuvos Respublikos Konstitucijos maksimas, turi aiškiai, expressis verbis, numatyti ne tik tai, kad kenksmingos nuotekos yra tvarkomos, bet ir numatyti, kas už šių nuotekų tvarkymą / valymą moka – nustatyti konkretų mokėtoją (subjektą) bei nustatyti pakankamą, aiškų finansavimą (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas / valymas). Šiuo metu aiškaus teisinio reglamentavimo, kas ir iš kokių lėšų turėtų apmokėti paviršinių nuotekų tvarkymą / valymą (taršos neutralizavimą) ginčui aktualiu atveju, nėra. Nuotekų tvarkymo teisės aktai turėtų nustatyti ir tai, kas ir iš kokių lėšų už nuotekų tvarkymą / valymą moka: turėtų būti nustatytas konkretus mokėtojas (subjektas) bei pakankamai aiškios finansavimo taisyklės. Tik tokiu būdu būtų tinkamai įgyvendintas pamatinis aplinkosaugos teisės principas „teršėjas moka“. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo savivaldybėms priskirtas funkcijas matoma, kad būtent savivaldybė turi prisiimti finansinę naštą už jos teritorijoje susidarančių taršių nuotekų išvalymą / tvarkymą, kai nėra galimybės apmokestinti patį teršėją ar jo tiksliai identifikuoti (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas). Tokia išvada darytina ir iš Kelių priežiūros aprašo 3.2 punkte nustatyto reguliavimo. Atitinkamai teisinis reguliavimas sąlygoja, kad ginčo nuotekų išvalymo (taršos neutralizavimo našta) finansinė našta turi tekti Skuodo rajono savivaldybei, o konstitucinio lygio legislatyvinė omisija (aiškaus reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas aptariamas nuotekų tvarkymas nebuvimas) galimai šalintina kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimų, ar GVTNTĮ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai dėl legislatyvinės omisijos;

9.4.                      KPPPFĮ 9 straipsnis, reglamentuojantis kelių fondo lėšų naudojimą, nenustato, jog iš šių lėšų atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą. KPPPFĮ 9 straipsnyje yra baigtinis sąrašas atvejų, kaip atsakovė gali naudoti kelių fondo lėšas, kadangi kaskart, kai atsakovei suteikiama nauja funkcija, už kurią reikia mokėti iš kelių fondo lėšų, KPPPFĮ įtvirtintas lėšų panaudojimo sąrašas yra koreguojamas priimant įstatymo pakeitimus. KPPPFĮ 9 straipsnis nustato baigtinį kelių fondo lėšų naudojimo atvejų sąrašą, kadangi, vadovaujantis priešinga logika, išeitų, kad atsakovė turėtų atlikti veiksmus ir funkcijas, kurie jai nėra deleguoti teisės aktais, t. y. apmokėti už nuotekų tvarkymą, nors to nėra įpareigota daryti ir tam nėra suteiktos lėšos. Tokiu būdu atsakovė būtų įpareigojama atlikti veiksmus, kurie yra ultra vires (nesuderinami su principais ir taisyklėmis, kurie taikomi viešojo administravimo subjektams);

9.5.                      Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamoje doktrinoje pripažįstama, kad viešasis biudžetas yra tvarkomas ypač griežtai, viešajame biudžete privalo būti detalizuojami visi biudžeto lėšų ir išlaidų šaltiniai. Iš esmės analogiška išvada darytina ir iš Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatomo šio įstatymo tikslo. Atitinkamai, kadangi šioje byloje kilo klausimas apie viešųjų finansų naudojimą tam tikrų atliekų (paviršinių nuotekų) tvarkymui, akivaizdu, kad biudžetinės sandaros imperatyviai reikalauja aiškiai įvardinti tokių lėšų šaltinius, kiekį, mokėtojus bei tikslinę paskirtį. Todėl nuotekų tvarkymo teisės aktai turėtų nustatyti ir tai, kas ir iš kokių lėšų už nuotekų tvarkymą / valymą moka: turėtų būti nustatytas konkretus mokėtojas (subjektas) bei pakankamai aiškios finansavimo taisyklės (už paviršinių nuotekų valymą finansinę naštą turėtų prisiimti būtent savivaldybė). Tik tokiu būdu gali būti užtikrinamas tinkamas viešojo biudžeto naudojimas;

9.6.                      skundžiamu sprendimu teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles – nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą. Ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė jokių paaiškinimų, kad būtent atsakovė yra atsakinga už taršių nuotekų susidarymą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų, kaip ieškovė paskaičiavo, kad būtent toks nuotekų kiekis, už kurį ieškovė išrašė ginčo sąskaitas, į ieškovės valymo įrenginius nutekėjo būtent nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių. Ieškinyje nepateikta jokių paaiškinimų kaip susidaro tarša, kurią ieškovė neutralizuoja (išvalo savo įrenginiais), kas yra taršos šaltinis, kuris teršia ieškovės išvalytas nuotekas, už kurių išvalymą ieškovė reikalauja priteisti tariamą skolą. Dalis nuotekų į ieškovės nuotekų valymo įrenginius patenka net ne nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių, o nuo aplinkui esančių pastatų, statinių ir kitų objektų. Ieškovė nepagrįstai visas sąskaitas už savo atliktus darbus adresuoja atsakovei. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad sąskaitose aprašytos paslaugos tikrai buvo suteiktos – nėra pateikiami jokie suteiktų paslaugų priėmimo-perdavimo aktai, patvirtinimai apie paslaugų suteikimą, nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenys ir pan. Ieškovė, skaičiuodama tariamos skolos dydį, ydingai remiasi Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“, 8 punkte nustatyta paviršinių nuotekų kiekio skaičiavimo metodika. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nėra nustatyta, kaip skaičiuojant konkrečiam subjektui priskirtą paviršinių nuotekų kiekį turėtų būti atskiriamos (matematiškai apskaitomis ir išminusuojamos) nuotekos, į nuotekų valymo įrenginius patenkančios nuo aplinkinių objektų – statinių, pastatų, laukų ir pan., už kurių veiklą konkretus subjektas nėra atsakingas.

10.       Ieškovė UAB „Skuodo vandenys“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

10.1.                      tarp šalių kilęs ginčas teismų praktikoje nėra naujas, apeliantės pozicija, kurios ji laikosi šioje byloje, buvo ne kartą įvertinta teismų, tačiau ji nebuvo pripažinta pagrįsta. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 sprendė šiai bylai precedentinę reikšmę turinčią bylą, iškeltą pagal UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo (toliau – Precedentinė byla). Precedentinėje byloje buvo konstatuota, kad: 1) teisės aktų analizė patvirtina, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės (UAB „Šilutės vandenys“) valdomas inžinerines sistemas (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 34 punktas); 2) atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 31, 34 punktai); 3) apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas nėra pagrindas eliminuotuoti atsakovės pareigos atlyginti ieškovei (UAB „Šilutės vandenys“) už teiktas paslaugas (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 32, 34 punktai);

10.2.                      apeliantė turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-238-701/2020 38-39 punktai). Apeliantės argumentas, jog ji nevykdo ūkinės komercinės veiklos, taip pat buvo įvertintas Precedentinėje byloje. Teismas konstatavo, jog ūkinė veikla nebūtinai susijusi su pelno gavimu. Atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018 6 puslapio 1 pastraipa). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2021 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. eCIK-112/2021 taip pat vertino apeliantės argumentą, kad ji nevykdo ūkinės komercinės veiklos. Atrankos kolegija nelaikė, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė teisės normas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantės pripažinimo abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme atitinka teismų praktiką;

10.3.                      apeliantė nagrinėjamos bylos kontekste neteisingai aiškina ir taiko principą „teršėjas moka“. Apeliaciniame skunde nurodomų civilinių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Apeliantės cituojamos teisės doktrinos nuostatos taip pat nėra aktualios šiai bylai. Šios nuostatos nėra pagrįstos principo „teršėjas moka“ taikymo ypatumais paviršinių nuotekų tvarkymo srityje. Be to, jos, kaip ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 14 punktas („teršimas – medžiagų, mišinių, organizmų ir mikroorganizmų ar jų junginių (toliau – teršalų) išmetimas (išleidimas, paskleidimas) į aplinką kaip žmonių veiklos rezultatas“), nepanaikina GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalies galiojimo. GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos;

10.4.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendime konstatavo, jog vien tai, kad KPPPFĮ nėra atskirai aptarti klausimai, susiję su apmokėjimu už paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymą, savaime nepaneigia apeliantės pareigos atlyginti už tokių paslaugų teikimą, jai prižiūrint valstybinės reikšmės kelius ir gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Vien tai, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neteikia pakankamo pagrindo šios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad pagal ją Programos finansavimo lėšos negali būti naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugoms apmokėti. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020­ m. spalio 29 d. nutartimi perdavė bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo, 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 konstatavo, jog apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas nėra pagrindas eliminuoti apeliantės pareigos atlyginti ieškovei už teiktas paslaugas;

10.5.                      iš paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties projekto ir sąskaitų matyti, kad apeliantei yra teikiamos tik paviršinių nuotekų pašalinimo (transportavimo) paslaugos. Paviršinių nuotekų valymo paslaugos apeliantei nėra teikiamos. Leidžiamas paviršinių nuotekų, išleidžiamų nuo ginčo gatvių, užterštumas yra prilygintas leidžiamam išleisti į gamtinę aplinką paviršinių nuotekų užterštumui. Apeliantė nėra deklaravusi, kad išleis didesnio užterštumo nuotekas, kaip tai nustato Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 (2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 990 redakcija), 17 ir 19 punktai. Be to, apeliantė nepateikė pastabų pateiktam sutarties projektui. Pagal GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, <...>, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Šiuo atveju sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai nėra paviršinių nuotekų kiekiui išmatuoti skirtų apskaitos prietaisų, paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas pagal tame pačiame punkte numatytą formulę;

10.6.                      pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimus). Apeliaciniame skunde nėra įtikinamų argumentų, pagrindžiančių, kad: 1) jokiuose kituose teisės aktuose nėra sureglamentuota, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas; 2) yra realus poreikis šį klausimą sureguliuoti; 3) šis reglamentavimas turi būti įtvirtintas būtent KPPPFĮ, nes to reikalauja aukštesnės galios teisės aktas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentus, kad nėra aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas. Taigi poreikio kreiptis į Konstitucinį teismą nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12.       Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.

13.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Skuodo vandenys“ Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T9-35 paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja, jai pavesta Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą. Ieškovė UAB „Skuodo vandenys“ šalina paviršines nuotekas nuo atsakovės VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos turto – patikėjimo teise valdomų Skuodo m. krašto kelių: (duomenys neskelbtini). Ginčo gatvės yra valstybinės reikšmės kelių, įtrauktų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“, patvirtintą Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, tąsa: (duomenys neskelbtini).

14.       Ieškovė 2021 m. vasario 24 d. raštu Nr. VR1-51 kreipėsi į atsakovę ir pateikė suderinti bei pasirašyti paviršinių nuotekų tvarkymo abonentinės sutarties projektą. Atsakovė 2021 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2-3412 nurodė, kad nuotekų šalinimo įrenginiai (lietaus kanalizacija ir kiti inžineriniai tinklai) yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, todėl ji neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su ieškove.

15.       Atsakovei kvestionuojant pareigą atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas, ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, teigdama, jog atsakovė, kaip valstybinės reikšmės kelių ir jiems priskirtinos žemės valdytoja ir naudotoja patikėjimo teise, yra skolinga ieškovei 2 545,27 Eur skolą bei 54,98 Eur delspinigių už paslaugas, suteiktas šalinant nuotekas nuo ginčo gatvių laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.

16.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2022 m. balandžio 8 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2021 m. lapkričio 26 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas ir ieškovei iš atsakovės priteista 2 545,27 Eur skola, 54,98 Eur delspinigiai, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (2 600,25 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 723,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.

17.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020), skundžiamame sprendime konstatavo, jog ginčo gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, o atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, todėl turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovė įrodė ir pagrindė skolos apskaičiavimą, konstatavo, kad ieškovės ieškinys atsakovei yra pagrįstas.

18.       Apeliantė nesutikdama su skundžiamu sprendimu teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį (nepagrįstai sprendė, kad atsakovė vykdo ūkinę komercinę veiklą ir gali būti abonentu); nevertino ieškovės reikalavimų atitikties ir suderinamumo su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“; nepasisakė dėl teisės spragos – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimo; neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė neįrodė atsakovės skolos egzistavimo fakto.

Dėl teismo teisės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą įgyvendinimo sąlygų.

19.       Apeliantė prašo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimais: 1) „ar GVTNTĮ ir kiti nuotekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai ta apimtimi, kiek jie nenustato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą / valymą moka – nenustato konkretaus mokėtojo (subjekto) bei nenustato pakankamo, aiškaus finansavimo (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas/valymas) (egzistuojanti legislatyvinė omisija) – neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei KT oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei KT oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?“; 2) „ar GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalis tokia apimtimi, kiek numato, kad asmuo, nesantis teršėju (neskleidžiantis jokios taršos, neužsiimantis jokia veikla, kuri sukelia taršą, ir neturintis pareigos užsiimti tokia veikla), yra laikomas abonentu GVTNTĮ prasme, t. y. abonentu, kuris turi mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą nuotekų tvarkytojui, neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?“.

20.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga (legislatyvinė omisija) – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas, nuotekų tvarkymo teisės aktai turėtų nustatyti ir tai, kas už nuotekų tvarkymą / valymą moka, tai yra, turėtų būti nustatytas konkretus mokėtojas (subjektas) bei pakankamai aiškios finansavimo taisyklės. Tik tokiu būdu būtų tinkamai įgyvendintas pamatinis aplinkosaugos teisės principas „teršėjas moka“.

21.       Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

22.       CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

23.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. 

25.       Pagal Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Nagrinėjamu atveju pagrįstų teisinių argumentų, kodėl apeliaciniame skunde nurodomas reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iš principo nepateikta.

26.       Esminis argumentas, kuriuo apeliantė grindžia poreikį kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra šioje byloje konstatuotos jos prievolės ieškovei finansavimo klausimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais apeliantė įrodinėja egzistuojant teisės spragą, t. y. aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Aplinkybė, jog apeliantei kyla klausimų dėl to, kokiomis lėšomis turi būti dengiama iš jos priteista skola ieškovei, neturi įtakos ieškovės reikalavimų priteisti skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo / valymo paslaugas pagrįstumui ir niekaip neeliminuoja atsakovės prievolės atsiskaityti už šias paslaugas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nekeliami teisės aktų, reglamentuojančių viešojo biudžeto tvarkymą, taikymo klausimai. Tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

27.       Spręsdama dėl apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog Lietuvos teismuose (visų trijų instancijų) jau buvo nagrinėjama panaši civilinė byla. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020, pradėtose pagal ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo, jau pasisakė dėl šioje byloje sprendžiamų klausimų (toliau – ir Precedentinė byla). Nustatyta, jog nei vienam Precedentinę bylą išnagrinėjusiam teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų įstatymų konstitucingumo.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės išdėstytus argumentus, bei atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, į CPK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose aiškiai išdėstyta, kada teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą („jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams“), šioje byloje neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl apeliantės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetamas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija) suteikia galimybę kiekvienam asmeniui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio teismo įstatymas.

Dėl atsakovės vykdomų funkcijų, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, ir aplinkosaugos teisės principo „teršėjas moka“.

29.       Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį (nepagrįstai sprendė, kad atsakovė vykdo ūkinę komercinę veiklą ir gali būti abonentu) bei nevertino ieškovės reikalavimų atitikties ir suderinamumo su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

30.       Minėta, jog Lietuvos teismuose jau yra išnagrinėta Precedentinė byla. Tiek Precedentinėje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje atsakovė yra tas pats juridinis asmuo – VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija, tuo tarpu abi ieškovės UAB „Skuodo vandenys“ (nagrinėjamoje byloje) ir UAB „Šilutės vandenys“ (Precedentinėje byloje) savivaldybių tarybų sprendimais yra paskirtos paviršinių nuotekų tvarkytojomis, joms pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą atitinkamų savivaldybių teritorijose; nuo atsakovei VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai turto – patikėjimo teise valdomų gatvių, paviršinis vanduo patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovių UAB „Skuodo vandenys“ (nagrinėjamoje byloje) ir UAB „Šilutės vandenys“ (Precedentinėje byloje) turto patikėjimo teise valdomų ir (arba) naudojamų paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrų, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojų turto patikėjimo teise valdomas ir (arba) naudojamas paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūras; ieškovės UAB „Skuodo vandenys“ (nagrinėjamoje byloje) ir UAB „Šilutės vandenys“ (Precedentinėje byloje) pateikė apeliantei VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai pasirašyti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis, tačiau apeliantė sudaryti šias sutartis atsisakė; kadangi paviršinės nuotekos nuo valstybinės reikšmės kelių buvo leidžiamos į ieškovių UAB „Skuodo vandenys“ (nagrinėjamoje byloje) ir UAB „Šilutės vandenys“ (Precedentinėje byloje) eksploatuojamas ir prižiūrimas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, ieškovės laikė, kad paviršinių nuotekų tvarkymo sutartys yra sudarytos ir atsakovė atitinka teisės aktuose apibrėžtą abonento sąvoką, todėl privalo atsiskaityti su nuotekų tvarkytoju už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas.

31.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl atsakovės argumentų, kuriais ji grindė savo nesutikimą su pareikštu ieškiniu bei pažymėjo, kad Precedentinėje byloje buvo išaiškinta ir šios bylos kontekste įvertinta principo „teršėjas moka“ esmė, taip pat konstatuota, kad atsakovė yra „abonentas“ GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais.

32.       Pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą abonentas, be kita ko, yra juridinis asmuo, perkantis nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudaręs nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungęs nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas nuotekų išleidimo komunikacijas ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantis paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas. Būtina sąlyga atitikti abonento sąvoką šios teisės normos prasme, be kita ko, yra tai, kad nuotekų (paviršinių nuotekų) tvarkymo paslaugomis asmuo naudojasi verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti.

33.       Naudojimosi paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugomis faktas gali būti konstatuojamas tiek tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius yra prijungęs prie paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tiek ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

34.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovė turto patikėjimo teise valdo ginčo gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Šiuo atveju atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, tokią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nustatytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė yra „abonentas“ GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais atsakovė įrodinėja, jog ji nevykdo jokios „ūkinės komercinės veiklos“, nes sąvoka „ūkinė veikla“ negali būti besąlygiškai prilyginama sąvokai „ūkinė komercinė veikla“ ar „komercinė veikla“.

35.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė nagrinėjamos bylos kontekste neteisingai aiškina ir taiko principą „teršėjas moka“. Nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, jog nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos (GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalis). Pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, nagrinėjamos bylos atveju – asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas (atsakovė). Šiuo aspektu svarbu ir tai, jog aplinkybė, kad KPPPFĮ nėra atskirai aptarti klausimai, susiję su apmokėjimu už paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymą, savaime nepaneigia apeliantės pareigos atlyginti už tokių paslaugų teikimą, jai prižiūrint valstybinės reikšmės kelius ir gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos.

36.       Analogiškos išvados yra padarytos ir Precedentinėje byloje, kurioje be kita ko apeliantė, siekdama paneigti savo prievolę atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas, taip pat įrodinėjo, kad ne ji, o savivaldybė yra atsakinga už nuotekų išleidimą. Šie apeliantės argumentai Precedentinėje byloje buvo atmesti kaip nepagrįsti.

37.       Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog konkrečiu atveju būtent apeliantė turi pareigą mokėti už paviršinių nuotekų, išleidžiamų nuo gatvių, esančių atsakovės žinioje (valstybinės reikšmės kelių tąsa), važiuojamosios dalies dangos, tvarkymo paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė pakartotinai kelia vis tuos pačius klausimus ir analogiškais argumentais siekia paneigti savo prievolę ieškovei, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas nei įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose.

Dėl įrodymų ir jų vertinimo

38.       Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles – nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą.

39.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

40.       Apeliantė teigdama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, iš esmės nenurodo, kokie įrodymai teismo buvo įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), kokiais konkrečiais įrodymais teismas nepagrįstai rėmėsi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumas įvertintas ir sprendimas paremtas visapusiška ir išsamia byloje pateiktų įrodymų, faktinių aplinkybių bei prejudicinių faktų visumos analize. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui PVM sąskaitas-faktūras, kuriose detalizuota, pagal kokią formulę yra apskaičiuota skola; įrodymus, patvirtinančius atsakovės atsisakymą sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį bei kitus įrodymus, patvirtinančius ieškovės reikalaujamą priteisti skolą.

41.       Pagal GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar naudojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Šiuo atveju sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai nėra paviršinių nuotekų kiekiui išmatuoti skirtų apskaitos prietaisų, paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas pagal tame pačiame punkte numatytą formulę. Taigi paviršinių nuotekų, pašalintų byloje nagrinėjamu laikotarpiu nuo ginčo gatvių, kiekis buvo pagrįstai apskaičiuotas pagal GVTNTĮ bei Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte pateiktą formulę.

42.       Atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų paneigiančių ieškovės skaičiavimų pagrįstumą. Atsakovė taip pat neįrodė, kad ieškovės skaičiavimai neatitinka GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalies ir Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193, 8 punkto. Todėl deklaratyvūs atsakovės teiginiai, susiję su Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento kvestionavimu, laikytini nepagrįstais.

Dėl procesinės bylos baigties

43.       Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

44.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino šiai bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą pagal apeliacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

46.       Ieškovė prašo priteisti 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais (2022 m. birželio 1 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. LV 1481 ir 2022 m. birželio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 03196319), iš kurių matyti, kad ieškovei buvo suteikta teisinė pagalba teikiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Ieškovės patirtos išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl atmetus atsakovės apeliacinį skundą šios išlaidos visa apimtimi priteisiamos iš atsakovės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

netenkinti apeliantės prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Skuodo vandenys“ (juridinio asmens kodas 173820527) iš atsakovės Valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (juridinio asmens kodas 188710638) 1 936 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, ieškovės patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos       Rūta Burdulienė

                                                                                Jadvyga Mardosevič                                                      

                                                                                                                                    Rosita Patackienė