Baudžiamoji byla Nr. 2K-235/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00074-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.5.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,
nuteistajam V. D.,
nuteistojo gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendis, kuriuo V. D. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). V. D. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu V. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti UAB C. priklausančius 250 000 Lt, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti skolintų pinigų, 2007 m. lapkričio 7 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su UAB C. direktore S. M. sudarė paskolos sutartį, kuria įsipareigojo grąžinti paskolą per tris mėnesius iki 2008 m. vasario 7 d. Po to į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per tris kartus buvo pervesta iš viso 250 000 Lt (2007 m. lapkričio 13 d. pervesta 85 000 Lt, 2007 m. lapkričio 15 d. – 130 000 Lt, 2007 m. gruodžio 13 d. – 35 000 Lt). Nurodytu terminu V. D. įsipareigojimo grąžinti skolą nevykdė ir pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB C. priklausančius 250 000 Lt.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu V. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisinęs nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, jog V. D. apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą. Kaltinimas turtinės prievolės atsiskaityti pagal paskolos sutartį apgaule išvengimu nebuvo pareikštas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu V. D. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismas nustatė, kad V. D. turėjo išankstinį tikslą apgaule užvaldyti UAB C. pinigus ir juos užvaldė, taigi veikė tiesiogine tyčia, todėl nepagrįstas apylinkės teismo argumentas, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes V. D. veiksmai peržengė baudžiamosios atsakomybės ribas. V. D. nuo kreditoriaus nuslėpė esminę jo apsisprendimui dėl paskolos suteikimo aplinkybę – kad pinigus naudos asmeniniams poreikiams, o ne verslui.
Nuteistojo V. D. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendį arba kitaip sušvelninti V. D. paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas surinktus įrodymus vertino neišsamiai, teismo nuosprendis nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šis teismas nuosprendyje nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kokius nors įrodymų vertinimo reikalavimus, o tik aptarė daugumą apylinkės teismo ištirtų įrodymų ir juos įvertino priešingai. Apygardos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, jas neteisingai interpretavo, todėl padarė klaidingas išvadas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių buvimo. Teismas nutylėjo, kad ginčo dėl paskolos gavimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto teisme nekilo. Taip pat teismas nevertino aplinkybės, kad paskolos sutarties turinys neatitinka tikrovės, faktiškai visa sutartyje nurodyta 350 000 Lt suma V. D. nebuvo paskolinta, o papildomi 100 000 Lt, už kurių gavimą jis pasirašė kasos išlaidų orderyje, buvo skirti tik garantuoti įsipareigojimų įvykdymą, bet realiai nebuvo išmokėti. Tai patvirtino liudytojai S. M., B. D. ir S. M.. Kasatorius pažymi, kad civilinėje byloje, kurioje nagrinėjamas V. D. ir UAB C. civilinis ginčas dėl 250 000 Lt paskolos, ši bendrovė suklaidino teismą, keisdama reikalaujamos sumos dydį ir gaudama teismo įsakymą bei nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių 370 137 Lt. Paskolos sutartis tarp nuteistojo ir bendrovės neturėjo jokios tikslinės paskirties, todėl, remiantis civilinės teisės principais, paskolą paskolos gavėjas galėjo naudoti savo nuožiūra. V. D. skolos negrąžino dėl nepalankiai susiklosčiusių ekonominių aplinkybių, o ne siekdamas kažką apgauti. Kasatorius taip pat pažymi, kad V. D. siekia grąžinti skolą, siūlydamas įvairius skolos grąžinimo būdus. Kasatoriaus manymu, kadangi paskolos santykius, sutuoktinių turto padalijimo ir kitus šioje byloje aktualius klausimus iš esmės reguliuoja CK normos, ginčas tarp V. D. ir UAB C. pagrįstai sprendžiamas civilinėje byloje Vilniaus apygardos teisme, todėl V. D. veiksmai nekvalifikuotini pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra įrodymų, kad V. D., imdamas paskolą, ketino jos neatiduoti, pateikė melagingas žinias ar suklastotus dokumentus. Kreditorius, žinodamas V. D. nenorą įkeisti ar kitaip apriboti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, suprato savo daromus veiksmus, juos atliko savo valia ir prisiėmė visą sandorio riziką. Skunde taip pat teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie galėtų paneigti V. D. ir G. V., UAB „I.“ direktoriaus, parodymus apie pastarajam nuteistojo paskolintus (investuotus į minėtos įmonės verslą) 235 000 Lt, kurių dėl pasaulį ištikusios finansinės krizės nesugebėjo laiku grąžinti. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, įvertinus šias aplinkybes, negalima daryti išvados, jog V. D. turtinė padėtis 2007 m. pabaigoje buvo tokia, kad sudarydamas paskolos sutartį su UAB C. jis žinojo, jog laiku įvykdyti šia sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų jis nesugebės, ir jų vykdyti neketino. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. D. piktnaudžiavo kreditorių pasitikėjimu. Kasatoriaus manymu, A. M. ir S. M., būdami verslininkai ir skolindami pinigus verslo subjekto sąskaita, privalėjo patys įvertinti tokio sandorio riziką, tačiau jie to tinkamai nepadarė bei paskolino V. D. didelę pinigų sumą, nepasidomėję jų naudojimo tikslais, nepareikalavę iš skolininko jokio paskolos grąžinimo užtikrinimo turto įkeitimu ar kitomis garantijomis, paskolos sutartimi nenumatė V. D. jokių rimtesnių įsipareigojimų, išskyrus grąžinti paskolą su numatytomis palūkanomis. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sandoris tarp V. D. ir UAB C. peržengė civilinių teisinių santykių ribas, o V. D. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.
Nuteistojo V. D. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą.
V. D. apeliacinės instancijos teismo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu didelės vertės svetimo turto – UAB C. priklausančių 250 000 Lt – įgijimą savo naudai. Teismas nustatė, kad apgaulė V. D. veikoje pasireiškė pinigų skolinimosi tikslo nuslėpimu. Teismo manymu, tai, kam V. D. ketino panaudoti pasiskolintus pinigus, yra reikšminga aplinkybė, nulėmusi paskolos davėjo apsisprendimą dėl pinigų skolinimo. V. D. A. M. ir S. M. kaip pagrindinį skolinimosi tikslą nurodė investavimą į su metalais susijusį verslą, kuris bus labai pelningas, nors žinojo, kad kreditoriui garantuoto 100 000 Lt pelno negaus. Nuteistasis nuslėpė, kad faktiškai jis skolinosi iš UAB C. pinigus namo statybai ir kitiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Liudytojas A. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad UAB C. niekada nebūtų skolinusi pinigų, jei būtų tai žinojusi.
Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe, taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Pažymėtina tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Taigi nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2?-851/2001 ir kt).
Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir taip „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad siekdamas gauti paskolą iš UAB C. V. D. nebuvo visiškai atviras ir atskleidė tik dalį skolintų pinigų panaudojimo tikslų. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad iš bendrovės gautus pinigus V. D. naudojo savo namo statybai ir kitiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus V. D. parodymus ir liudytojo G. V. parodymus nustatė, kad tik dalį paskolos buvo numatyta investuoti į pastarojo asmens vykdomą verslą, susijusį su prekyba metalais. Nors paskola nebuvo tikslinė (tarp UAB C. ir V. D. sudaryta paskolos sutartis neatitinka CK 6.877 straipsnio nuostatų, kad tikslinė paskola sudaroma nustatant sąlygą, jog paskolos gavėjas naudos paskolą tam tikram tikslui), tačiau darytina išvada, kad įmonės direktorei S. M. ir A. M. nuteistojo nurodytas verslo planas, pagal kurį paskolos davėjas vos per tris mėnesius gautų net 100 000 Lt daugiau nei paskolino, turėjo lemiamą reikšmę suteikti paskolą V. D. ir iš esmės suformavo paskolos davėjo valią. Todėl nutylėtas ketinimas pasiskolintus pinigus panaudoti nuosavo namo statybai vertintinas kaip tam tikras apgaulės elementas paskolos sudarymo metu, kurios panaudojimo tikslas – gauti piniginę paskolą iš UAB C. Tačiau pažymėtina, kad netgi pripažinus, jog V. D. panaudojo apgaulę nuo paskolos davėjo nuslėpdamas paskolos panaudojimo tikslą, tokia apgaulė nėra pakankama BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytai nusikalstamai veikai inkriminuoti. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė turi būti – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui būtina įrodyti, kad apgaule asmuo maskuoja savo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą. Tai reiškia, kad BK 182 straipsnio prasme kaltininkas, panaudodamas apgaulę, turi tikslą ne tik užvaldyti svetimą turtą, bet jį užvaldyti neatlygintinai. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino paskolos davėjo galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei paskolos davėjo teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo dirbtinai sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.
Nagrinėjamoje byloje V. D. veiksmai padarė paskolos sutarties sąlygas neįvykdomas – sutartyje nurodytas paskolos terminas buvo 3 mėnesiai, bet per daugiau nei ketverius metus nuo paskolos sutarties sudarymo skolininkas iš pasiskolintų 250 000 Lt bendrovei grąžino tik apie 1000 eurų, tačiau byloje surinktų duomenų nepakanka konstatuoti, kad taip nuteistasis veikė sąmoningai ir turėdamas išankstinį tikslą paskolos negrąžinti. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų, kad V. D. dalį pasiskolintų pinigų investavo į UAB „I.“ metalų verslą, paskolindamas juos šios įmonės direktoriui G. V., kuris dėl objektyvių priežasčių (pasaulį ištikusios ekonominės krizės) skolos negalėjo grąžinti V. D., o šis – UAB C.. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. D. nurodytos aplinkybės dėl nepavykusio verslo kelia abejonių dėl objektyvių duomenų trūkumo. Teismui sukėlė abejonių tai, kad byloje trūksta duomenų apie UAB „I.“, kurios vienintelis steigėjas ir direktorius buvo G. V., plėtojamą kokį nors verslą, susijusį su metalais; paskolos sutarčių, sudarytų tarp G. V. ir V. D., kopijos (ne originalai) buvo pateikti tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors ikiteisminio tyrimo metu šie asmenys teigė, kad pinigai buvo skolinami be jokių rašytinių dokumentų. Tačiau, vadovaujantis tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sutartinių įsipareigojimų įvykdymą objektyviai apsunkino ir paskolos davėjo nepakankamas rūpestingumas savo turtui. Paskolos gavėjas V. D. net nebuvo verslininkas ir tai paskolos davėjas žinojo, tačiau vis tiek nepasidomėjo paskolintų pinigų naudojimo tikslais, neįvertino, ar per trumpą laiką žadamas pelnas gali būti realus, nepareikalavo užtikrinti paskolos grąžinimo turto įkeitimu ar kitomis garantijomis, paskolos sutartimi nenumatė V. D. jokių rimtesnių įsipareigojimų, išskyrus grąžinti paskolą su numatytomis palūkanomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. D. paskolos davėjams siūlė už skolą perleisti nekilnojamojo turto, tačiau UAB C. direktorė S. M. atsisakė, teigdama, kad ji užsiima renginių organizavimu, todėl jai reikia pinigų, o ne sklypo. Tai rodo, kad V. D. siekė atlyginti negrąžintą skolą, t. y. jis neturėjo tikslo neatlygintinai užvaldyti svetimo turto. Be to, paskolos išieškojimą galima nukreipti į kitą V. D. turimą turtą.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyti visi sukčiavimo nusikalstamos veikos požymiai, todėl V. D. neteisėtai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės turto įgijimą apgaule. Apgaulės, būdingos sukčiavimo sudėčiai, požymis neįrodytas objektyviais duomenimis. Kasatorius pripažįsta paskolos sutartį ir neneigia savo įsipareigojimų pagal ją. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tarp V. D. ir UAB C. sudarytos paskolos sutarties pagrindu atsirado civiliniai turtiniai santykiai, todėl neįvykdžius turtinės prievolės turėjo būti taikomos tik tos sankcijos, kurios numatytos civilinės teisės normomis. Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas civilinį V. D. ir UAB C. ginčą nepagrįstai įvertino kaip nusikaltimą. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Gintaras Goda
Vytautas Masiokas