Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-616-498-2014
Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00239-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjui advokatui V. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės B. G. gynėjo advokato V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria nutarta B. G., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 154 str. 1 d., taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – (duomenys neskelbtini)psichikos sveikatos priežiūros centre.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
B. G., nepakaltinamumo būsenoje pripažinta padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 154 str. 1 d., t.y., ji ikiteisminio tyrimo metu nustatytu laiku, paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį, o būtent: nuo 2012 metų balandžio mėn. iki ikiteisminio tyrimo nenustatytos tikslios datos, ant (duomenys neskelbtini) name, esančio 51 buto durų klijavo tikrovės neatitinkančio turinio raštelius apie N. sužvėrėjusią, pavirtusiais antžmogiais, išgamomis gaują, kuri neleidžia miegoti, triukšmauja, užsiima naktine veikla.
Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės B. G. gynėjas advokatas V. M. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, neįrodžius, kad padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, kadangi nesurinktą įrodymų, kuriais būtų galimą pagrįsti, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, visiškai nevertino uždraustos veikos, numatytos LR BK 154 str. 1 d. sudėties požymių, t.y. nenustatinėjo nusikalstamos veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių, nutartį grindė deklaratyviais ir formaliais argumentais, nesigilinant į esmę. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, tik formaliai priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą nutartį.
Apelianto nuomone, jo ginamosios B. G. veiksmai – kreipimaisi su pareiškimais į institucijas nurodant, kad girdi iš žemiau esančio buto triukšmą ir galimai ten užsiima nelegalia veikla bei kreipimaisi rašteliais, kad nekeltų triukšmo ir leistų naktimis ilsėtis – visiškai nepagristai kriminalizuoti, nes taip išreikšta tik nuomonė ir neapsikentimas neaiškios kilmės triukšmo. Ką patvirtino ir liudytojai V. Ž., A. L., M. M., V. G. apklausti teismo posėdžio metu ir parodydami, kad taip pat girdėjo dunksėjimus ir triukšmą.
Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonės išsakymas kompetentingam organui pareiškime nurodytoms aplinkybėms tirti nėra nusikalstama veika net ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad ją išsakęs asmuo klydo, tokie veiksmai negali būti laikomi tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 straipsnį. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį), nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleidžiama paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo ir to siekiant. Vien subjektyvus asmens įsitikinimas, kad tai jį žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuomonė ir kreipimasis pagalbos dėl triukšmo buvo paskleista ne tretiesiems asmenims, o kreipiantis pareiškimu į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK Šilainių policijos nuovadą bei pačius kaimynus, todėl negalima daryti išvados, kad B. G. turėjo tikslą paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie nukentėjusiąją V. Š., nors ji niekur ir neminima. Nesant BK 154 str. numatyto privalomo nusikaltimo sudėties požymio objektyviosios pusės, visiškai neturi reikšmės ta aplinkybė, ar pranešime nurodytos aplinkybės pasitvirtino.
Apeliantui nesuprantama kodėl pirmos instancijos teismas priimtoje skundžiamoje nutartyje nurodo, jog rašteliuose pateikta informacija yra niekinančio ir žeminančio asmenį pobūdžio, nes nemotyvavo ir jokiais kitais faktais nepagrindė. Kauno apylinkės teismas teismų praktika suformuotais kriterijais nesivadovavo ir netyrė rašteliuose nurodytų teiginių turinio, nors teiginiuose vartojami žodžiai, posakiai yra svarbūs nuomonei atriboti nuo informacijos.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadų, kad B. G. kreipimaisi į policiją ir nurodyti teiginiai rašteliuose turi būti vertinami kaip 154 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika, kadangi B. G. nesiekė nieko apšmeižti.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, asmens, kuriai paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės B. G. gynėjo advokato V. M. nuomenę ir prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro V. Rinkevičiaus, praiusio apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visas bylos aplinkybes daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl B. G. kaltės, padarius Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, įvertino neteisingai, padarydamas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko B. G. nepagrįstai taikyta priverčiamoji medicininė priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir priimtina nauja nutartis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 5 p.).
Nutarčiai, kuria asmuo pripažįstamas nepakaltinamumo būsenos padaręs baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Priimant nutartį, kuria konstatuojamas nusikalstamos veikos buvimas, dėl asmens kaltės neturi kilti jokių pagrįstų abejonių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra esminis pagrindas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos požymių, veika negali būti pripažįstama nusikalstama, o nusikalstamos veikos požymių nebuvimas yra vienas iš pagrindų teismui išteisinti asmenį.
BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo...“.
Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.
Objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Kaltininkas turi suvokti, jog jo pateikiamos žinios apie kitą asmenį yra melagingos. Šiuo atveju pritartina apelianto argumentams, kad B. G. kabino ant durų raštelius tikėdama (t.y. suvokdama), kad juose pateikta informacija yra tikra. Taip pat svarbu pažymėti, kad B. G. dėl galimai iš kaimynės V. Š. buto sklindančio triukšmo pirmiausiai kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau vėliau neapsikentusi bandė, jos manymu, triukšmaujančią kaimynę raminti jai priimtinais atrodžiusiais būdais, daužydama grindis, į kaimynės V. Š. virtuvės langą ir panašiais būdais. Visuose prie bylos prijungtuose B. G. surašytuose rašteliuose dėstomas prašymas netriukšmauti. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai V. Ž., A. L., N. M. L. ir V. G. patvirtino, kad buvo pas B. G. bute ir girdėjo, kad galimai iš 51 buto sklido triukšmas. Pripažintina, kad B. G. sąžiningai klydo dėl skleidžiamos informacijos teisingumo – ji pati girdėjo sklindanti triukšmą ir jai tą patį patvirtino į namus kviesti asmenys, šioje byloje liudytojais apklausti asmenys – V. Ž., A. L., N. M. L. ir V. G.. Taigi, B. G. sąžiningai klydo dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, buvo įsitikinusi, kad ji teisinga, todėl tai aplinkybė, kuri šalina jos atsakomybę.
Taip pat, konstatuotina, kad B. G. veiksmuose nėra nustatyta ir kito, B. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties privalomo elemento, o būtent – nusikalstamos veikos objekto. Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. Numatytos nusikalstamos veikos objektas yra kito asmens garbė ir orumas, kas reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal minėtą BK straipsnį turi būti nustatyta, koks asmuo yra šmeižiamas, t.y. koks baudžiamojo įstatymas saugomas gėris yra pažeistas.
Vertinant B. G. veiksmus, kurie pirmos instancijos teismo nutartyje konstatuoti kaip sudarantys baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą pastebėtina, kad aprašant B. G. nusikalstamą veiką nėra nurodyta, koks konkretus asmuo yra šmeižiamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nėra tik techninė klaida. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiąja byloje pripažinta V. Š., tuo tarpu rašteliuose, dėl kurių surašymo ir platinimo B. G. pripažinta padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, ši pavardė nėra minima, yra minima N. pavardė, kuri yra V. Š. anūkė, kuri minėtame bute negyvena ir nėra byloje pripažinta nukentėjusiąja. Tokiu būdu, galima daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismas nenustatė dėl kokio konkretaus asmens šmeižimo B. G. yra pripažinta padariusia baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nenustatęs koks asmuo yra šmeižiamas, pirmos instancijos teismas padarė materialinės baudžiamosios teisės normos pažeidimą ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą B. G. atžvilgiu.
Jau minėta, kad nagrinėjamoje byloje tai negali būti vertinama tik kaip techninė klaida. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje esančiuose rašteliuose yra bendro pobūdžio teiginiai apie sužverėjusią, pavirtusiais anžmogiais, išgamomis gaują, kuri trukšmauja, užsiima naktine veikla, neleidžia miegoti, tačiau tokie raštelių teiginiai pačiuose rašteliuose nėra siejami su nukentėjusiąja byloje pripažinta V. Š..
Nenustačius nukentėjusiojo asmens, t.y. nenustačius kokio konkretuas asmens garbė ir orumas buvo pažeisti ir tokiu būdu nenustačius galimos nusikalstamos veikos objekto, nėra pagrindo pripažinti, kad B. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Tokiu būdu, nesant Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio numatyto privalomo nusikaltimo sudėties elementų – objekto ir objektyviosios pusės, negalimas asmens pripažinimas kaltu, todėl B. G. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl LR BK 154 str. 1 d. nutrauktina.
Pastebėtina, kad B. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos dalis – rašteliuose pavartoti žodžiai apie Navardauskienės sužvėrėjusią, pavirtusiais antžmogiais, išgamomis gaują turi požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d. Asmens ar asmenų neigiamas ar žeidžiantis apibūdinimas nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. sudėties požymis, kadangi neatitinka informacijos sąvokos. Jau buvo minėta, kad informacija – tai faktų ir duomenų konstatavimas apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes, tačiau tais atvejais, kai kito asmens atžvilgiu pavartojami įžeidžiančio pobūdžio žodžiai ar teiginiai, neteikiantys informacijos. t.y. žinių, tokie kaltininko veiksmai turi požymius kitos nusikalstamos veikos – įžeidimo, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. sudėtį.
Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą ar byloje teisingai pripažinta, kad B. G. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką reikia taikyti priverčiamas medicinos priemones, vertina, kad yra tikslinga pasisakyti dėl galimos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d. buvimo B. G. veiksmuose.
Vertinant B. G. inkriminuotų veiksmų pobūdį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad B. G. veiksmai taip pat nesudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. sudėtį.
Lietuvos Respublikos BK 11 str. nusikaltimą apibūdina kaip pavojingą ir šiame kodekse uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš pateikto nusikaltimo apibūdinimo, kiekviena veika tam, kad būtų pripažinta nusikaltimu, turi būti pripažinta pavojinga.
Baudžiamosios teisės teorijoje ir Lietuvoje egzistuojančioje teismų praktikoje veikos pavojingumas suprantamas kaip objektyvi nusikaltimo savybė, nepriklausanti nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia žalos, padaromos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, dydžiu, ir apibūdinamas dviem rodikliais – pavojingumo pobūdžiu, t.y. objekto, kuriam padaroma žala, vertingumu, ir pavojingumo laipsniu, t.y. kokio dydžio žala yra padaryta tam tikram įstatymo saugomam teisiniam gėriui. Tik pavojinga veika gali būti pripažinta nusikaltimu.
Vertinant B. G. veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant pažeistas teises. Teismų praktikoje nusistovėjo taisyklės, kad įžeidimu laikomas viešas ir užgaulus, t.y. nepadoria, ciniška forma, šiurkščiai pažeidžiančia visuomenėje priimtas etines normas ir elgesio taisykles, išreikštas žmogaus paniekinimas ir pažeminimas. Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. įžeidimą apibrėžia kaip asmens veiką, kuria veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemintas kitas žmogus. Vertinant tokią įžeidimo sąvoką, šio nusikaltimo esmę ir šio BK straipsnio ginamo objekto reikšmę, darytina išvada, kad B. G. veiksmai neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikaltimu. Kolegija pažymi, kad asmuo gali subjektyviai vertinti kito asmens veiksmus kaip jo garbės ir orumo įžeidimą, tačiau toks kito asmens veikos suvokimas bei laikymas save įžeistu, nėra pagrindas pripažinti kito asmens veikoje šios nusikalstamos veikos buvimo. Nukentėjusiojo asmens suvokimas savęs, kaip įžeisto yra subjektyvi tokio asmens pozicija, tuo tarpu nusikaltimo buvimą ar nebuvimą nulemia objektyvios įvykio bei veikos aplinkybės.
Be to, kaip jau buvo minėta, byloje nėra nustatyta, kad rašteliuose esantys teiginiai būtų nukreipti į kokio nors konkretaus žmogaus garbę ir orumą, tuo tarpu, pripažįstant asmenį kaltu pagal LR BK 155 str., turi būti aiškiai nustatyta, koks asmuo yra įžeistas.
Tokiu būdu, padarius išvadą, kad B. G. veiksmai negali būti pripažinti pavojingais bei nenustačius konkretaus asmens, kurio garbė ir orumas būtų įžeisti, teismas konstatuoja ir tai, kad B. G. veiksmai nesudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. sudėties.
Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla B. G. atžvilgiu nutrauktina, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, taip pat naikintina ir B. G. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos priežiūros centre.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 str. 1 dalies 6 punktu
n u t a r ė :
Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės B. G. gynėjo advokato V. M. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: baudžiamąją bylą B. G. atžvilgiu nutraukti, neįrodžius, kad B. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Panaikinti B. G. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos priežiūros centre.
Kolegijos pirmininkas Olegas Šibkovas
Teisėjai: Jūratė Jakubonienė
Algirdas Remeika