Civilinė byla Nr. e2A-260-854/2025

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00105-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.11.5; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 19 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alda silver“ dėl skolos, procesinių palūkanų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alda silver“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“ dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų atskirų punktų pripažinimo negaliojančiais, išvadą teikianti institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enefit“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Alda silver“ 240 237,58 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad kartu su atsakove UAB „Alda silver“ 2022 m. rugsėjo 28 d. sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022092867662LT (toliau – ir Sutartis) dėl elektros energijos tiekimo atsakovei priklausantiems ir naudojamiems objektams. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčiu šalys susitarė, kad pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš trisdešimt kalendorinių dienų informuodamas pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį, kuris turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju – Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje įtvirtinta, kad Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 arba 6.9 papunkčiuose nustatytais pagrindais, arba jei pardavėjas nutraukia Sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio. Atsakovės iniciatyva Sutartis prieš terminą buvo nutraukta 2024 m. sausio 1 d., todėl atsakovei kilo pareiga sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį. Pagal Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 4.1 papunktį, Sutarčiai pasibaigus pagal Bendrųjų sąlygų 6.12 papunktį, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš Sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6. Todėl atsakovės mokėtinas Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (2122-259) x 214,92 x 0,6 = 240 237,58 Eur, kur atitinkamai 2122 MWh yra Sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis, 259 MWh – iki Sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas elektros energijos kiekis, 214,92 Eur/MWh – Sutartyje nustatyta elektros energijos kaina. Atsižvelgdama į tai, ieškovė atsakovei 2023 m. gruodžio 28 d. išrašė 240 237,58 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą.

3.       Kadangi atsakovė vienašališkai atsisako įvykdyti pagal Sutartį ir teisės aktus kylančius įsipareigojimus ir iki šiol nėra apmokėjusi išrašytos PVM sąskaitos faktūros, ji pažeidžia teisės normas, įtvirtinančias tarp šalių sudarytų sutarčių privalomumą ir pareigą tinkamai bei laiku vykdyti jai tenkančius sutartinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje numatytus prievolių vykdymo principus, todėl ieškovei priteistina 240 237,58 Eur skola.

4.       Atsakovė UAB „Alda silver“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčius; Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį; ieškovės ieškinį atmesti; teismui nusprendus tenkinti ieškovės ieškinį, prašė sumažinti reikalaujamas netesybas.

5.       Atsakovės teigimu, ieškovės nustatyta sąlyga, kuri įpareigoja atsakovę vienašališkai nutraukus Sutartį sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį, yra neteisėta. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) (aktuali redakcija 2022 m. liepos 8 d. – 2022 m. spalio 14 d.) 47 straipsnio 3 dalis nustatė, jog <...> buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – SVVPĮ), turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas <...>. Atsakovė teigė esanti priskiriama labai mažų ir mažų įmonių kategorijai

6.       Atsakovė pažymėjo, kad pagal CK 6.156 straipsnio 4 dalį, sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Esant EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyviai sąlygai, kad vienašališkas sutarties nutraukimas yra neatlygintinis ir tokiu sutarties nutraukimu pasinaudoti teisę turi buitiniai vartotojai, mažos ir labai mažos įmonės, ieškovė neturėjo teisės į Sutartį, sudaromą su atsakove, įtraukti Bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 papunkčių ir Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 4.1 papunkčio bei nustatyti sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos. Pabrėžė, kad paties įstatymo leidėjo išaiškinta, jog pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalies punktą, įskaitant ir redakciją, galiojusią iki 2023 m. birželio 1 d., buitinių vartotojų, mažų ir labai mažų įmonių atžvilgiu jokia forma negali būti taikomas mokestis pastariesiems su tiekėju vienašališkai nutraukus elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

7.       Atsakovė pažymėjo, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – VERT) 2024 m. vasario 19 d., atsakydama į 2023 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto įpareigojimą, pateikė raštą Nr. R2-(VTGI)-1215, kuriame nurodyta, jog į nacionalinę teisę, o konkrečiai – į EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, neperkėlus 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (toliau – ir Direktyva 2019/944), 12 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties, leidusios nukrypti nuo Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) suteikė joje nurodytiems vartotojams teisę be jokių piniginių ribojimų (mokesčių, netesybų ar kt.) nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su nepriklausomais elektros energijos tiekėjais.

8.       Atsakovės vertinimu, Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 papunkčiuose bei Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 4.1 papunktyje numatyta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarka prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o būtent EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 daliai, Taisyklių 28 punktui, todėl turi būti pripažintos negaliojančiomis.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir atsakovės priešieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento Sutarties Bendrųjų sąlygų: 6.9 ir 6.12 papunkčius; Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį; priteisė iš ieškovės atsakovei 4 694 Eur bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. dėl ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių ir Fiksuotos biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo bei galiojimo, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip ji apibrėžta SVVPĮ, sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Teismas konstatavo, kad ši kasacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra precedentinė, todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiant analogišką ginčą minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais privaloma vadovautis.

10.       Teismas nurodė, kad Direktyvos 2019/944 1 straipsnio 1 dalimi yra nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, energijos kaupimo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos, siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Europos Sąjungoje (toliau – ir ES). Šia Direktyva 2019/944 siekiama, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas ir išlaidas, aukštą tiekimo saugumo lygį ir sklandų perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. Ja nustatomos pagrindinės taisyklės, reglamentuojančios ES elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, visų pirma, taisyklės, reglamentuojančios galių vartotojams suteikimą ir apsaugą, atvirą patekimą į integruotą rinką, trečiųjų šalių prieigą prie perdavimo ir skirstymo infrastruktūros, atskyrimo reikalavimus, taip pat energetikos reguliavimo institucijų nepriklausomumui taikomas taisykles (2 dalis).

11.       Teismas pabrėžė, kad įgyvendinant nurodytus Direktyvos 2019/944 tikslus nagrinėjamai bylai aktualioje Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvoka yra įtvirtinta Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punkte – tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Sutarties nutraukimo mokesčio sąvoka įtvirtinta Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte – tai mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą. Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).

12.       Teismas nurodė, kad perkeliant Direktyvos 2019/944 nuostatas į nacionalinę teisę 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas EEĮ Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, jis įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 31–33 punktai).

13.       Teismas nustatė, kad minėtos nutarties 39, 40, 41 punktuose kasacinis teismas pasisakė, jog remiantis EEĮ Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Aiškinamojo rašto 3 dalies 4 punktu įstatymo projektu buvo siekiama tinkamai perkelti Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 1, 2 dalis, siūloma tikslinti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad ne tik buitiniai vartotojai, bet ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, įskaitant neatlygintiną nepriklausomo tiekėjo keitimą. Minėtoje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad galimybė neatlygintinai nutraukti sutartį su nepriklausomu tiekėju buvo įtvirtinta ir iki 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojusio EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimo, tačiau tik buitiniam vartotojui. Nuo 2021 m. liepos 15 d. įstatymų leidėjas tokią galimybę nustatė ir mažoms bei labai mažoms įmonėms, taip pat nustatė šiems subjektams teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Įstatymų leidėjas žodį „neatlygintinai“ susiejo su Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies formuluote – nemokant tiekėjo pakeitimo mokesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas laikė, kad žodis „neatlygintinai“ yra pakankamas tam, kad buitiniai vartotojai, mažos ir labai mažos įmonės būtų apsaugoti nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tą patvirtina Direktyvos 2019/944 ir EEĮ Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto atitikties lentelė, kurioje nurodyta, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalis įgyvendinta visa apimtimi.

14.       Teismas taip pat nurodė, kad kasacinis teismas minėtoje byloje pripažino, jog nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitaip tarant, nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 47 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo nutartį, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su Sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu.

15.       Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba tiekimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms. Tokio pobūdžio ginče netaikytinos ir bendrosios CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios, bet specialiosios teisės normos, o būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 50–51 punktai).

16.       Teismas įvertino, kad atsakovės argumentai, jog Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis, kuriame nurodyta, jog sutarčiai pasibaigus jos 2.5 arba 6.9 papunkčiuose nustatytais pagrindais arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio, nėra suderinama su EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyviu draudimu reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio, pagrįsti. Todėl teismas tokią Sutarties sąlygą pripažino negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Taip pat, atsižvelgdamas į pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 43 punktas), teismas pripažino negaliojančia, kaip prieštaraujančią EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, ir Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčio dalį, kurioje nurodoma, kad pirkėja turi teisę nutraukti sutartį „<...> sumokėdama sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių šalys pažymi, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į trisdešimties kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“ (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Taip pat teismas įvertino, kad Sutarties priede Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog „sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6“, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyvui, todėl pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktus išaiškinimus, teismas atsakovės priešieškinį patenkino.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Ieškovė UAB „Enefit“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti ir priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar terminas bauda (angl. penalty), įtvirtintas Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 16 dalyje, apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius; 2) ar Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams, ignoravo šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą ir tuo pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą. Apeliantės teigimu, sudarydama Sutartį, ji nuosekliai vadovavosi Sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu ir 2021–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota bei nuosekliai taikyta reguliacine praktika, t. y. ieškovė visuomet veikė vadovaudamasi VERT ir kitų kompetentingų valstybės institucijų instrukcijomis bei suformuota praktika dėl nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teisės ir teisėto intereso sutartyse numatyti ir taikyti netesybas tiems vartotojams, kurie, nesilaikydami sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, vienašališkai ir pirma laiko nutraukia ilgalaikes fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.

17.2.                      Sutarties sudarymo metu netesybų uždraudimas nebuvo numatytas, todėl šalys, vadovaudamosi tuo metu galiojančių teisės normų reikalavimais, sudarė Sutartį, joje numatydamos Sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašalį Sutarties nutraukimą. Taip šalys įgijo su netesybomis susijusias teises (teisėtus lūkesčius) ir prisiėmė atitinkamas pareigas.

17.3.                      Apeliantės teigimu, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies ir CK 6.71–6.75 straipsnių nuostatos buvo visiškai pakankamos tam, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis būtų laikoma įgyvendinta Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje, o elektros energijos tiekėjai santykiuose su mažomis ir labai mažomis įmonėmis galėtų realizuoti šios Direktyvos 2019/944 nuostatos sukuriamą teisę dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo. Tokiam tikslui, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, formalus ir pažodinis Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalies perkėlimas expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) EEĮ ar kito Lietuvos Respublikos teisės akto nuostatose jokia apimtimi nebuvo ir nėra būtinas. Taigi, teismas neištyrė byloje reikšmingų teisinio reguliavimo aplinkybių Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės ir ES teisės kontekste.

17.4.                      Netesybų draudimas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatytas vėlesniu, 2023 m. balandžio 27 d. priimtu ir 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusiu EEĮ pakeitimo įstatymu Nr. XIV-1914, jo taikymas Sutarties pagrindu susiklosčiusiems santykiams yra neteisėtas, pažeidžia konstitucinį lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, o teismo išvados, kad, nepaisant to, jog Sutarties nutraukimo mokestis buvo numatytas Sutartyje, jis, remiantis sisteminiu Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negali būti taikomas nutraukiant sutartį, yra logiškai nepagrįstos.

17.5.                      Teismas neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis). Apeliantė pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis nėra baudinės netesybos, o ieškovės kompensacija už jos faktiškai patirtus nuostolius dėl atsakovės atsisakymo tinkamai vykdyti Sutartį joje nustatytomis sąlygomis, t. y. Sutarties nutraukimo mokestis yra skirtas būtent kompensuoti ieškovės patiriamus tiesioginius nuostolius. Ieškovės teisė į nuostolių atlyginimą dėl atsakovės atsisakymo toliau vykdyti Sutartį (vienašalio nutraukimo) nėra ribojama nei Direktyva 2019/944, nei Sutarties galiojimo metu taikyta EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi.

17.6.                      Teismas tinkamai neįvertino tarp ieškovės ir „Eesti Energia“ AS sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, vykdymo mechanizmo ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad pirmalaikio Sutarties nutraukimo atveju ieškovė buvo priversta parduoti dalį įsigytos kainos draudimo išvestinės priemonės už mažesnę nei jos įsigijimo kainą ir dėl to patyrė tiesioginių nuostolių. Atsakovei nutraukus Sutartį, ieškovė 2024 m. sausio 9 d. ateities sandoriu pardavė atsakovei nebereikalingą elektros energijos išvestinės finansinės priemonės apdraustą kiekį, atitinkantį atsakovės pagal Sutartį nenupirktą elektros energijos kiekį, „Eesti Energia“ AS pagal pagrindinę sutartį. Ieškovė susigrąžino 67,1183 Eur/MWh pagal tuo metu galiojusias elektros energijos rinkos kainas. Vien elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su „Eesti Energia“ AS nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovė, sudaro 180 429,13 Eur, t. y. atsakovei nutraukus Sutartį nuo 2024 m. sausio 1 d. ir ieškovei sumažinus patiriamas elektros energijos kainos draudimo sąnaudas, ieškovė liko įsipareigojusi „Eesti Energia“ AS už atsakovei apdraustą elektros energijos kainą sumokėti 180 429,13 Eur sumą, nepadengtą jokiais atsakovės mokėjimais.

17.7.                      Apeliantė pažymėjo, kad, siekdama tinkamai įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus tiekti atsakovei elektros energiją 10 m. 3 mėn. laikotarpį už fiksuotą kainą, privalėjo apsidrausti nuo elektros energijos rinkos kainos svyravimų. Taigi, ieškovė veikė kaip atidus ir apdairus verslo subjektas, t. y. Sutarties įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui sudarė atitinkamą apsidraudimo priemonių sandorį.

17.8.                      Sutarties nutraukimo mokestis yra taikomas ne 100 proc., o šalių atsakomybę išdalijant pagal pritaikytą koeficientą – naudojant 0,6 daugiklį. Šis koeficientas reiškia, kad ieškovė prisiima riziką dėl elektros energijos kainos biržoje, kuri bus pritaikyta sudarant pardavimo ateities sandorį, sumažėjimo iki 40 proc., o jeigu pokytis bus didesnis, tokiu atveju nuostolių rizika (0,6 koeficientas) priskiriama kontrahentui (šiuo atveju atsakovei).

17.9.                      Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais teisinėje valstybėje yra grindžiami sutartiniai santykiai, lemia tai, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Šiuo atveju šalys susitarė dėl konkrečių Sutarties nutraukimo teisinių padarinių, t. y. dėl sutartinės atsakomybės taikymo (Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 papunkčiai), ir nėra priežasčių, dėl kurių ieškovės teisė gauti Sutarties nutraukimo nulemtų nuostolių atlyginimą turėtų būti apribota ar paneigta.

17.10.                      Sprendime cituojama teismų praktika nėra tinkama ir pakankama spręsti kilusį ginčą dėl Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo. Cituojama kasacinio teismo nutartis Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra vienintelė nutartis, priimta tokio pobūdžio bylose, kuriose nagrinėjami nepriklausomų elektros energijos tiekėjų ir vartotojų ginčai. Apeliantės įsitikinimu, kasacinio teismo nutartyje yra padarytos grubios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, t. y. teismas ignoravo akivaizdžius neaiškumus, susijusius su Direktyvos 2019/944 taikymu (dėl to iki šiol nėra pasisakęs ir ESTT), ir galimos kolizijos tarp Direktyvos 2019/944 ir Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normų problematikos. Apeliantės vertinimu, cituojamos teismų nutartys neužtikrina pageidautino teisinio aiškumo dėl byloje ir kitose analogiškose civilinėse bylose aktualių nepriklausomų elektros energijos tiekėjų ir vartotojų santykių bei nesukuria teisinio pagrindo teisingam, objektyviam ir visapusiškam iš šių santykių kylančių ginčų sprendimui.

17.11.                      ES teisės nuostatų aiškinimas yra visiškai neaiškus, kadangi pačios valstybės institucijos per mažesnį nei metų laikotarpį savo poziciją pakeitė kardinaliai, nesant jokių ESTT, Lietuvos Respublikos ir (ar) užsienio valstybių teismų sprendimų. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatos pažodinis neperkėlimas į nacionalinę teisę nereiškia, jog taip valstybė narė nesuteikė nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams teisės reikalauti vartotojų sumokėti sutarčių nutraukimo mokesčius, kaip kompensuojančius tiekėjų patirtus minimalius nuostolius.

17.12.                      Direktyvos 2019/944 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 16 ir 17 dalyse nėra apibrėžta „mokesčio“ ir „sankcijos“ sąvoka. Todėl nėra aišku, ar šios sąvokos apima netesybas bendrąja prasme, ar tik baudines netesybas taip, kaip jos suprantamos Lietuvos Respublikos teisės doktrinoje ir (ar) kasacinio teismo praktikoje. Taigi pasikeitusi valstybės institucijų pozicija dėl tariamo Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalies neperkėlimo į nacionalinę teisę yra visiškai nepagrįsta, kadangi minėtos nuostatos tikslai bei esmė buvo įtvirtinti jau CK ir joks pažodinis 12 straipsnio 3 dalies nuostatų perkėlimas nebuvo reikalingas. Direktyva 2019/944 niekuomet nesiekė apriboti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teisės reikalauti atlyginti jų patirtus realius, o ne baudinius nuostolius (netesybas). Dėl nurodytų priežasčių apeliantė prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

17.13.                      Apeliantės teigimu, egzistuoja visi pagrindai, patvirtinantys pareigą šią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo jos suformuluotais klausimais. Pažymi, kad ES teisės taikymo klausimas yra aktualus bylos teisingam išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui, ESTT pateiktini klausimai yra susiję su ES teisės aiškinimu, ESTT iki šiol nėra pasisakęs šiame prašyme keliamais klausimais (acte éclairé), apeliantės keliami ES teisės klausimai nėra akivaizdūs.

18.       Atsakovė UAB „Alda silver“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą ir prašymą dėl kreipimosi į ESTT atmesti bei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                      Sutarties sudarymo metu galiojo EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija (nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d.), pagal kurią labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

18.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 išnagrinėjo UAB „Enefit“ kasacinį skundą, kuriame buvo keliami analogiški teisės taikymo klausimai kaip ir šiame apeliaciniame skunde dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies galiojimo laike bei ieškovės teisės iš mažos įmonės reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) priteisimo. Minėtoje byloje suformuotas precedentas taikomas ir šiai bylai.

18.3.                      Įvertinus abi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijas, nekyla abejonių, kad 2022 metų rugsėjo mėnesį teikdama atsakovei komercinį pasiūlymą ieškovė turėjo suprasti, jog buitinis vartotojas, maža ir labai maža įmonė turės teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti su ja sudarytą sutartį. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, kad ji turėjo teisėtą interesą ir lūkestį Sutartyje nustatyta tvarka reikalauti netesybų priteisimo, yra nepagrįsti. Apeliantė yra verslo subjektas, veikiantis išimtinai energetikos srityje, todėl ji negalėjo nesuprasti ar nežinoti jos veiklą reglamentuojančių teisės normų. Apeliantės netinkamas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymas ir atitinkamų sąlygų dėl sutarties nutraukimo mokesčio įtraukimas į šalių sudaromą sutartį nepaneigia imperatyvios minėto straipsnio nuostatos. Nepriklausomai nuo to, kuriai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai galiojant buvo nutraukta sutartis, buitinis vartotojas, maža ir labai maža įmonė visada turėjo garantiją vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį. 

18.4.                      Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Direktyvos 2019/944 tekste terminas „baudinės netesybos“ nėra vartojamas, todėl nėra pagrindo teigti, jog draudimas vartotojams skirti baudas, sistemiškai vertinant Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, galėtų apimti tik baudines netesybas.

18.5.                      Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostata draudžia taikyti ne tik baudas, bet ir visus mokesčius (rinkliavas). Tai, kad sąvoka „mokestis“ apima ir tiekėjo realiai patirtus nuostolius, yra aišku iš 12 straipsnio 3 dalies, pagal kurią leista valstybėms narėms nukrypti nuo draudimo taikyti bet kokius mokesčius ir nustatyti mokesčius, lygius tiesioginiams ekonominiams nuostoliams nutraukus terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis, tačiau Lietuva Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe nustatyti šią išimtį nepasinaudojo. Dėl analogiškų argumentų, susijusių su Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi ir jos netiesioginiu įgyvendinimu jau yra pasisakyta kasacinio teismo nutartyje.

18.6.                      Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant, o ne sudarant sutartį. Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo.

18.7.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir ministerijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, Vyriausybės programa, kitais teisės aktais ir savo veiklą derina su Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Dėl šios priežasties atsakovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad ministerija ar kitos kompetentingos institucijos 2021–2023 m. turėjo teisę formuoti ar nustatyti reguliacinę praktiką, kuri prieštarautų EEĮ 47 straipsnio 3 daliai.

18.8.                      Faktas, kad šalys Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.4 papunktyje civilinę atsakomybę apribojo tiesioginių nuostolių atlyginimu, įrodo, kad nagrinėjamoje byloje visiškas nuostolių atlyginimo principas nėra taikomas.

18.9.                      Pažymi, kad kasacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 buvo pasisakyta dėl ieškovės teisės reikalauti tiesioginių nuostolių priteisimo – teismas išaiškino, kad esant EEĮ 47 straipsnio 3 dalies garantijai ir teisei vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartį, ieškovės nuostoliai neturi teisinės reikšmės galutiniam bylos rezultatui. Tokia kasacinio teismo išvada yra teisinga, kadangi privaloma sąlyga civilinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, kurių šiuo atveju nėra.

18.10.                      Ateities sandoris, kaip sandorio rūšis, nėra reguliuojamas CK, o EEĮ taip pat nenumato privalomo draudimo (angl. hedge) įsigijimo tam, kad ieškovė, kaip nepriklausoma elektros tiekėja, galėtų tiekti elektros energiją vartotojams. Nesant įstatyme imperatyvaus nurodymo sudaryti apsidraudimo sandorius, jų sudarymas yra ieškovės verslo sprendimas, iš kurio kylančias rizikas turi prisiimti ieškovė. Atsakovė niekada nesutiko ir nebuvo informuota apie šios draudimo paslaugos pirkimą iš „Eesti Energia“ AS ir jos būsimą pareigą atlyginti nuostolius, jeigu tokie atsirastų. Dėl ieškovės sudaromų ateities sandorių su motinine įmone „Eesti Energia“ AS ir šių sandorių teisinio bei faktinio priežastinio ryšio su patirtais ieškovės nuostoliais taip pat yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartyje Nr. e2A-280-407/2024. Kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad ieškovės sudaryti sandoriai su „Eesti Energia“ AS neturi priežastinio ryšio su atsakovės Sutarties nutraukimu, teismas pagrįstai neanalizavo ieškovės reikalavimo sutarties nutraukimo mokestį vertinti kaip tiesioginius jos patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo.

18.11.                      Atsakovė laikosi pozicijos, kad, pasinaudojusi įstatyme įtvirtinta teise, ji Sutarties pažeidimo neįvykdė, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – tam, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę.

18.12.                      Ieškovės nustatytos sutarties sąlygos, reikalaujančios sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, yra nesąžiningos ir „pririšančios“ vartotoją prie konkretaus elektros energijos tiekėjo ir mažina teisę laisvai pasirinkti tiekėją bet kuriuo metu, o tai prieštarauja elektros energijos tiekimo rinkos liberalizavimo tikslams, numatytiems Direktyvoje 2019/944.

18.13.                      Perkeliant Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatą į nacionalinę teisę neturėjo būti nurodytas konkretus draudimas dėl netesybų taikymo, kadangi pati formuluotė „vienašališkai, neatlygintinai“ racionaliam ir protingam asmeniui leidžia suvokti, kad žodis neatlygintinai reiškia, jog jis neturės sumokėti jokių piniginių kompensacijų, nepriklausomai kaip jas beįvardintų nepriklausomas elektros tiekėjas.

18.14.                      Apeliantė cituoja kasacinio teismo bylas, priimtas 2005–2006 m., kai Direktyvos 2019/944 nuostatos, kurios šiuo metu yra perkeltos į nacionalinę teisę, dar neegzistavo, todėl šiose bylos sprendžiami teisiniai klausimai ir formuluojamos teisinės išvados nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės.

18.15.                      Atsakovė mano, kad apeliantės suformuluotas pirmasis klausimas ESTT yra teisiškai nekorektiškas ir neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, o antrasis keliamas klausimas susijęs ne su konkrečios ES teisės normos taikymu ir aiškinimu, o procedūriniu Direktyvos 2019/944 perkėlimo aspektu. Byloje nėra iškilęs ES teisės išaiškinimo klausimas, nes atsakovė teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartį grindžia EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi. Nacionalinę teisę aiškina Lietuvos teismai, todėl bylą nagrinėjančiam teismui nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT.

18.16.                      Iš apeliantės pateikto prašymo dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakovei taip ir neaišku, ar nagrinėjamoje byloje apskritai taikytina ES teisė. Prašyme apeliantė nenurodo, kokios faktinės ir teisinės aplinkybės leidžia manyti, kad byloje gali būti taikomos ES teisės nuostatos ir nėra galimybės bylos išnagrinėti remiantis nacionaline teise. Iš pateikto prašymo nėra aišku, kaip, atsakius į apeliantės formuluojamus klausimus, bus paneigta EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartis. Pažymi, kad prašymas kreiptis į ESTT dėl Direktyvos 2019/944 12 straipsnio ir kitų aktualių ES teisės normų bei jų santykio su Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normomis išaiškinimo jau buvo pateiktas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris, išnagrinėjęs šį prašymą, jį atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo atsakovei prieš terminą nutraukus Sutartį atmestas, o atsakovės priešieškinis dėl Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių ir Fiksuotos bei biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio pripažinimo negaliojančiais patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir bylos ribų

21.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2022 m. rugsėjo 28 d. sudarė Sutartį, kuria šalys suderėjo dėl elektros energijos tiekimo atsakovei priklausantiems ir naudojamiems objektams. Sutartyje nustatyta pardavimo laikotarpio pradžia – 2022 m. spalio 1 d., pabaiga – 2032 m. gruodžio 31 d., nustatytas fiksuotos kainos pirkimo kiekis – 2122.00 MWh, fiksuota kaina – 214,92 Eur/MWh.

22.       Pagal Sutarties priedo „Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrosios sąlygos“ (toliau – Bendrosios sąlygos) 6.6.3 papunktį, kiekviena šalis turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį raštu įspėjusi apie tai kitą šalį prieš dvidešimt vieną kalendorinę dieną; 6.7 papunktyje nustatyta, kad Sutartis pasibaigia: šalių rašytiniu susitarimu; Sutartyje ir (arba) taikytinuose teisės aktuose numatytais atvejais nutraukus Sutartį vienos iš šalių pareiškimu; Bendrųjų sąlygų 2.5 papunktyje nustatyta tvarka.

23.       Bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje buvo įtvirtinta, kad Sutarčiai pasibaigus jos 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje (jame įtvirtinta pirkėjos teisė vienašališkai nutraukti Sutartį) nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia Sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos Sutarties nutraukimo mokesčio.

24.       Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų (kurios yra neatsiejama Sutarties dalis) 5.1 papunktyje buvo nustatyta, kad, Sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis jos 4.1 papunkčiu arba Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6.

25.       Atsakovė UAB „Alda silver“ 2023 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į ieškovę su prašymu (pranešimu), kuriuo informavo, kad remdamasi EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi vienašališkai ir neatlygintinai nutraukia Sutartį nuo 2024 m. sausio 1 d. 2023 m. gruodžio 28 d. ieškovė pareikalavo raštu patvirtinti, kad atsakovė vienašališkai nutraukia Sutartį ir sutinka sumokėti pardavėjai Bendrųjų sąlygų 5.1 papunktyje nustatyto dydžio Sutarties nutraukimo mokestį. Atsakovė patvirtino apsisprendimą nutraukti sutartį remdamasi EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi ir atsisakė sumokėti reikalaujamą sutarties nutraukimo mokestį. Atsakovė pateikė duomenis iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro, kad pagal SVVPĮ 3 straipsnį yra priskiriama mažų ir labai mažų įmonių kategorijai.

26.       Į bylą pateikta UAB „Enefit“ 2023 m. gruodžio 28 d. atsakovei UAB „Alda silver“ išrašyta PVM sąskaita faktūra dėl 240 237,58 Eur netesybų už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d.

27.       Byloje nėra kvestionuojama, kad atsakovė priskiriama labai mažų ir mažų įmonių kategorijai pagal SVVPĮ. Tarp šalių kilo ginčas dėl jų sudarytos Sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą sąlygų. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovei pagal Sutartį bei Sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą kyla pareiga sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Atsakovė įrodinėjo, kad Sutarties ir jos priedo sąlygos, susijusios su Sutarties nutraukimo mokesčiu, negali būti taikomos, šios sąlygos pripažintinos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios įstatymo imperatyvui.

28.       2025 m. sausio 9 d. žodine nutartimi, priimta teismo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 141 straipsniu, atsisakė priimti ieškovės patikslintą ieškinį, papildytą alternatyviu tokio pat dydžio piniginio reikalavimo pagrindu, ir alternatyviai prašant, teismui nusprendus nesant pagrindo priteisti iš atsakovės šalių suderėto Sutarties nutraukimo mokesčio, priteisti ieškovei iš atsakovės 240 237,58 Eur, kaip jos dėl atsakovės veiksmų patirtus tiesioginius nuostolius.

29.       Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovės ieškinį, pareikštą dėl iš anksto suderėtų sutartinių netesybų priteisimo, ir netenkino reikalavimo dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, patenkinęs atsakovės priešieškinį ir konstatavęs, kad, nors sutarties nutraukimo mokestis buvo numatytas tarp šalių sudarytoje Sutartyje, jis, remiantis sisteminiu Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 16, 17 punktų ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas atsakovei vienašališkai nutraukiant Sutartį.

30.       Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuodama, kad: 1) pirmosios instancijos teismas sprendime taikė jo priėmimo metu galiojančios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams, nors netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, apibrėžtas imperatyviąja įstatymo norma, įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. jau po Sutarties sudarymo (Sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugsėjo 28 d.); 2) teismas neįvertino pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės Sutarties nutraukimas prieš terminą, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis); 3) teismas tinkamai neįvertino tarp ieškovės ir „Eesti Energia“ AS sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, vykdymo mechanizmo ir neatsižvelgė į tai, kad pirmalaikio Sutarties nutraukimo atveju ieškovė buvo priversta parduoti dalį įsigytos kainos draudimo išvestinės priemonės už mažesnę nei jos įsigijimo kainą ir dėl to patyrė tiesioginių nuostolių; 4) pirmosios instancijos teismo sprendime cituojama teismų praktika nėra tinkama ir pakankama išspręsti tarp bylos šalių kilusį ginčą dėl ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo, dėl jos esminių trūkumų ir galimų prieštaravimų ES teisei. Taip pat ieškovė prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą jos nurodytais klausimais.

31.       Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovės įrodinėjamais dėl atsakovės kaltės atsiradusiais tiesioginiais nuostoliais, kuriuos ieškovė įrodinėjo patyrusi atsakovei priėmus vienašalį sprendimą nutraukti Sutartį iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos ir kurių reikalauti ieškovė nurodo turinti teisę vadovaudamasi bendraisiais CK įtvirtintais nuostolių atlyginimo pagrindais (CK 6.246–6.249 straipsniai), nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, kadangi pradinis ieškovės ieškinys, priimtas ir nagrinėtas pirmosios instancijos teismo, kuriuo reikalauta priteisti ieškovei iš atsakovės sutarties nutraukimo mokestį, grįstas tik tuo, kad šalys iš anksto suderėjo netesybas, taikytinas vienašalio sutarties nutraukimo atveju, sutarties prieduose aptardamos jų (netesybų – sutarties nutraukimo prieš terminą mokesčio) apskaičiavimo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkamai nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis), nes šios aplinkybės, atsižvelgiant į pačios ieškovės pradiniu ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo objektas.

32.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl apeliantės skundžiamų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, tenkinant priešieškinį ir atmetant ieškinį – konstatuojant, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės sutartinių netesybų, ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų, taip pat dėl ieškovės prašymo kreiptis į ESTT.

Dėl ginčo situacijos teisinio reglamentavimo

33.       Nagrinėjamu atveju yra aktuali 2019 m. birželio 5 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES. Direktyvos vienas iš tikslų – nustatyti vartotojų apsaugos nuostatas, siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Europos Sąjungoje (Direktyvos 219/944 1 straipsnis).

34.       Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokestis Direktyvos 2019/944 prasme – tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba tiekimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, tiekimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams (Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punktas). Sutarties nutraukimo mokestis Direktyvos 2019/944 prasme – tai mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba tiekimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą (Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punktas).

35.       Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija.

36.       Perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, įsigaliojęs nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją.

37.       2023 m. balandžio 27 d. priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1914 (įsigaliojo nuo 2023 m. birželio 1 d.). Šio įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją, <???>. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą. Šiuo įstatymu expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) buvo nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas.

Dėl teisės reikalauti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio

38.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nutraukė Sutartį remiantis EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, ir atsisakė apmokėti reikalaujamą sutarties nutraukimo mokestį. Atsakovė pateikė įrodymus, kad pagal SVVPĮ 3 straipsnį yra priskiriama mažų ir labai mažų įmonių kategorijai, dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. 

39.       Apeliantės teigimu, Sutarties sudarymo metu (2022 m. rugsėjo 28 d.) galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija nebuvo uždraudusi sutartyse numatyti netesybas, todėl šalys, vadovaudamosi tuo metu galiojančių teisės normų reikalavimais, sudarė Sutartį, joje numatydamos Sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašalį Sutarties nutraukimą prieš terminą, taip įgydamos su netesybomis susijusias teises (teisėtus lūkesčius) ir prisiimdamos atitinkamas pareigas. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais neįžvelgia dėl toliau nurodomų motyvų.

40.       Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs apie teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose arba iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti taikomas kitoje byloje kaip teismo precedentas tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

41.       Pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo pareiškusi prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta bei priimta nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024. Ieškovė teigė, kad civilinę bylą pagal ieškovės kasacinį skundą išnagrinėjus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gali būti pateikti kitokie išaiškinimai dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatų nei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024 padarytos išvados, kurios ne tik turės precedentinę reikšmę šioje byloje, tačiau ir bus privalomos, siekiant bylą išnagrinėti teisingai, pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas civilinės bylos nagrinėjimą CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu sustabdė iki kol bus priimtas procesinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024.

42.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. išnagrinėjęs ieškovės kasacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Enefit“ ieškinį atsakovei UAB „FishNet“ dėl skolos priteisimo Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį (priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024) paliko nepakeistą. Kasacinio teismo byloje buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai analogiškomis kaip susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje faktinėmis aplinkybėmis. Kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalyką sudarė identiškų kaip ir šioje byloje ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip ji apibrėžta SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Išnagrinėjęs aptariamą bylą, kasacinis teismas konstatavo, kad aptariamos sutartinės nuostatos prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, yra niekinės ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 58 punktas).

43.       Kasacinis teismas minėtoje byloje pripažino, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygos, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitaip tarant, nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 47 punktas).

44.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 17 punktas).

45.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pagrindo nesivadovauti kasacinio teismo praktika, kurios ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) aptariamu klausimu visiškai sutampa su nagrinėjama byla, nėra. Juo labiau kad ir pati apeliantė pirmosios instancijos teisme prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas minėtoje byloje, pripažindama šios kasacinio teismo nutarties precedentinę reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai.

46.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus dėl precedentų reikšmės teismams priimant sprendimus, vadovaudamasi šios nutarties 42–43 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė negali reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su Sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu. Dėl to teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir apeliantės argumentus, kad netesybų draudimas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatytas vėlesniu, 2023 m. balandžio 27 d. priimtu ir 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusiu EEĮ pakeitimo įstatymu Nr. XIV-1914, dėl to jo taikymas Sutarties pagrindu susiklosčiusiems santykiams yra neteisėtas, pažeidžia konstitucinį lex retro non agit principą. 

47.       Apeliantės teiginys, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalies ir CK 6.71–6.75 straipsnių nuostatos yra visiškai pakankamos tam, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis būtų laikoma įgyvendinta Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje, o elektros energijos tiekėjai santykiuose su mažomis ir labai mažomis įmonėmis galėtų realizuoti šios Direktyvos 2019/944 nuostatos sukuriamą teisę dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo, neatitinka nei įstatymo leidėjo valios, nei kasacinio teismo suformuotos praktikos.

48.       Šalių teisiniams santykiams yra taikytinos ne bendrosios CK normos, bet prioritetą prieš jas turintis specialusis, EEĮ įtvirtintas reglamentavimas (lot. lex specialis derogat legi generali) – šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja elektros energijos vartotojų, elektros energijos rinkos dalyvių, tinklų operatorių ir valstybinį elektros energetikos sektoriaus reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų tarpusavio santykius veiklos, asmens duomenų ir privatumo apsaugos bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo srityse (EEĮ 1 straipsnio 1 dalis). EEĮ nuostatos suderintos su ES teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede (EEĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įsigaliojus EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimui, galiojusiam šalims sudarant Sutartį, EEĮ priede keturioliktuoju numeriu buvo aiškiai nurodyta 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES.

49.       Ypač svarbu tai, kad, kaip pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba tiekimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms. Kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad tokio pobūdžio ginče netaikytinos ir bendrosios CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes, kaip minėta, šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, bet specialiosios, o būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 50–51 punktai).

50.       Nustačius, kad pagal Sutartį ieškovė neturi teisės reikalauti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio, nes tai leidžiančios Sutarties ir jos priedų nuostatos prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies normoms, dėl to yra niekinės ir negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis), apeliantės argumentai, kuriais ji įrodinėja savo nuostolių realumą, siedama juos su sutartiniais įsipareigojimais kontrahentei ,,Eesti Energia“ AS, neturi teisinės reikšmės ir nėra vertinami. 

Dėl ieškovės prašymo kreiptis į ESTT

51.       Ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu prašė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) ar terminas bauda (angl. penalty) įtvirtintas Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius; 2) ar Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, pagal SESV 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos).

52.       Apeliantė nurodė, kad egzistuoja pareiga šią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo jos suformuotais klausimais, kadangi ES teisės taikymo klausimas yra aktualus bylos teisingam išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui, ESTT pateiktini klausimai yra susiję su ES teisės aiškinimu, ESTT iki šiol nėra pasisakęs šiame prašyme keliamais klausimais ir jos keliami ES teisės klausimai nėra akivaizdūs. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

53.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos prejudicinio sprendimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

54.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šalies prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai ES teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl ES teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Joao Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado portugues, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565). Be to, remiantis Teismų įstatymo 401 straipsnio 2 dalimi, tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje (kai sprendimas negali būti toliau skundžiamas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

55.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pakartota, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58, 59 punktai; 2024 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024, 33 punktas).

56.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad precedentinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 ieškovė (UAB „Enefit“) taip pat prašė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės analogiškais, kaip šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliami, klausimais. UAB „Enefit“ prašė kreiptis į ESTT tam, kad būtų išaiškinta: 1) ar pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 16, 17 dalis terminai „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“ apima ir iš anksto šalių sutartyje nustatytus realiai elektros energijos tiekėjo patirtus minimalius nuostolius, skirtus nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtiems nuostoliams dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo kompensuoti, ar tik baudines netesybas, kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius arba iš viso nėra pagrįstos jokiais tiekėjo patirtais finansiniais nuostoliais; 2) ar Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (EEĮ 47 straipsnis, CK 6.71, 6.245 straipsniai).

57.       Kasacinis teismas, atmesdamas šį prašymą, pažymėjo, kad, įgyvendinant Direktyvos 2019/944 tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, jis įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; jiems nustatyta pareiga visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Minėta, kad jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymų leidėjas nenustatė. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką tokios sutarties nutraukimą. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas konstatavo, kad Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus bylai (kuri analogiška nagrinėjamai). Kasacinis teismas pabrėžė, kad nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos aptariamos Direktyvos 2019/944 nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje 2019/944 nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 65 punktas).

58.       Kasacinis teismas akcentavo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę, būtent – į šalių ginčo teisinius santykius reglamentuojančią specialiąją teisės normą – EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, turinčią pirmenybę prieš ieškovės kasaciniame skunde nurodomas bendrąsias teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl ES teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl ieškovės prašymo dėl tokio kreipimosi kasacinis teismas netenkino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 66–67 punktai).

59.       Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo kitaip vertinti apeliaciniame skunde pateikto prašymo dėl kreipimosi į ESTT ir jame nurodytų argumentų, nei tą padarė kasacinės instancijos teismas, kuris analogiško šioje byloje reiškiamam prašymui, suformuluotam iš esmės tais pačiais klausimais, netenkino pirmiau nurodytais motyvais.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

60.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti apeliantės ieškinį dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo ir patenkinti atsakovės priešieškinį dėl Sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mažos ir labai mažos įmonės teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

61.       Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

62.       Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau tokią teisę įgijo priešingą suinteresuotumą byloje turėjusi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

63.       Atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kuriame nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 2 904 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

64.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgdama į tai, kad prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto užmokesčio dydžio, įvertinusi ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento turinį, nutaria 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisti atsakovei iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alda silver“, juridinio asmens kodas 169707993, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, 2 904 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjos                                                                         Giedrė Čėsnienė

            Neringa Švedienė

            Alma Urbanavičienė