Baudžiamoji byla Nr. 1A-335-309-2012

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00738-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2, 1.2.5.4.; 2.4.7.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.; 

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,  

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,

dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui

dalyvaujant nukentėjusiajai E. S. (O.),

dalyvaujant nuteistajam J. S., gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį  bei skirta jam 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda;

pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį  bei skirta jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio pirma, antra, penktos dalies 1 punktu, subendrinus paskirtas bausmes, bausmių apėmimo būdu esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, galutine bausme paskirta 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnį ir 66 straipsnį į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011-05-17 15.00 val. iki 2011-05-18 11.30 val. (viena para) ir laikyta J. S. sumokėjusį 2 MGL (du šimtus šešiasdešimties) litų dydžio baudos dalį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

J. S. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti nukentėjusiąją E. S. bei padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2011-05-17 apie 14.00 val. bute, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), suduodamas rankos kumščiu nukentėjusiajai E. S. į galvos sritį, ranka užimdamas jos burną, smaugdamas ir grasindamas žodžiais nužudyti: „tave pasmaugsiu“, „nužudysiu“, „papjausiu“, grasino nukentėjusiąją E. S. nužudyti, esant pakankamo pagrindo jai manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Be to, jis 2011-05-17 apie 14.00 val. bute, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, tai yra suduodamas rankos kumščiu nukentėjusiajai E. S. į galvos sritį, ranka užimdamas jos burną ir smaugdamas ją, padarė nukentėjusiajai E. S. kraujosruvas nosies srityje, dešinės ausies kaušelyje, žastuose, kraujosruvas su nubrozdinimais viršutinės lūpos kairėje, dešinėje blauzdoje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012-02-17 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad jo manymu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-17 teismo posėdžio protokolas surašytas su trūkumais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 261 straipsnio reikalavimus, nes jo ir jo gynėjo pasisakymai užprotokoluoti labai sutrumpintai ir nepilnai, todėl neatskleista kaltinimo įrodymų kritika ir jo gynyba. Iš protokolo negalima susidaryti pilno ir objektyvaus vaizdo, kaip buvo ginčijami neobjektyvūs kaltinimo įrodymai, neaišku ar jis turėjo tinkamą ir kvalifikuotą gynybą, ar buvo pasakyta ginamoji kalba.

Taip pat nurodo, kad jam susipažinus su teismo nuosprendžiu tapo akivaizdu, jog baudžiamoji byla yra išnagrinėta neobjektyviai ir paviršutiniškai, o nuosprendis grindžiamas subjektyviais, nenuosekliais ir prieštaringais pačios nukentėjusiosios E. S. bei jos giminaitės liudytojos L. U. parodymais.

Apelianto teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad tariamo nusikaltimo metu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) metu pašalinių asmenų, išskyrus jį ir nukentėjusiąją nebuvo. Liudytojų nėra ir negali būti, todėl reikalinga atidžiai išnagrinėti nukentėjusiosios E. S. ir jos liudytojos parodymus duotus ikiteisminiam tyrimui bei teismui ir juos teisiškai įvertinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tariamo nusikaltimo metu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), metu pašalinių asmenų, išskyrus jį ir nukentėjusiąją nebuvo, kitų liudytojų nėra ir negali būti. Todėl reikalinga atidžiai išnagrinėti nukentėjusiosios E. S. ir jos liudytojos parodymus duotus ikiteisminiam tyrimui bei teismui ir juos teisiškai įvertinti.

Apeliantas nurodo, kad kaltinamajame akte cituojami nukentėjusiosios E. S.
parodymai,  jog jis:

- 2011-05-17 apie 14 val. žodžiu išsakė grasinimus ,,aš tave pasmaugsiu, nužudysiu, papjausiu“, kurių pagrindu jam buvo pareikšti įtarimai dėl grasinimų nužudyti.

- 2011-08-26 akistatos su juo metu nukentėjusioji E. S. savo parodymus pakeitė, ir parodė, kad jam, tariamai, pradėjus smurtauti, ji šaukė : „išleisk mane“, o jis „ ar tu nori gyventi ar tu nori gyventi“, prašė leisti į tualetą, šaukė „gelbėkit“, o jis „tu niekur neišeisi, aš su tavimi susidorosiu“.

• 2012-01-23 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. S. vėl pakeitė savo parodymus, teigdama, kad konflikto metu jis jai pasakė, „dabar aš tave saugumo metodais patvarkysiu“, klausė „ar nori gyventi“, „ J. kviesk greitąją“, „gerai, nereikės man tavęs pribaigti, sava mirtim numirsi“,  „nori gyventi – negyvensi“.

Apeliantas teigia, kad kaltinimo liudytoja L. U. apie grasinimus E. S. kalbėjo ir ikiteisminiam tyrimui davė parodymus, kad :

• girdėjo  J. S. išsakomus  grasinimus  E. S. „aš  tave  kankinsiu pagal KGB metodus, neliks jokių mėlynių“,
• „L. kviesk policiją“,
• „durne, kur ta L. tave išgirs gyvendama pietiniame rajone“,
• „paleisk man skauda“,
• „dabar einu atsinešiu peilį ir kankinsiu tave badydamas po truputį“.

E. S. antrą kartą paskambinus ji girdėjo, kaip „E. prašo pakviesti med. pagalbą, o J. S., kad nekvies, kad ji pati nustips ir jam nereikės nieko jai daryti.“

2012-01-23 liudytoja L. U. Šiaulių miesto apylinkės teismui davė parodymus, kad išgirdo šauksmą:

- „J., kodėl mane smaugi, muši“,

- „aš tave kankinsiu pagal KGB metodus, užmušiu“,

• „L. kviesk policiją“,
• „paimsiu peilį ir tave badysiu“,
• „tu nudvėsi pati, nereikės tave užmušti“.

Pasak apelianto, šie pateikti išrašai iš nukentėjusiosios E. S. ir kaltinimo liudytojos L. U. parodymų, yra akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Mano, kad   kaltinimas grasinimu nužudyti E. S. buvo surežisuotas nevykusiai. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo nukentėjusios E. S. ir jos liudytojos parodymai dar kitokie. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti apžiūrai santuokos nutraukimo ir bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo civilinę bylą. Teismas šių nenuoseklumų ir prieštaravimų priežasčių nebandė net aiškintis ir juos šalinti. Liudytoja pateikė tokius grasinimų įrodymus ir variantus, apie kuriuos nekalbėjo net pati nukentėjusioji. Akivaizdu, kad nukentėjusioji E. S. ir liudytoja L. U. sąmoningai klaidino ikiteisminį tyrimą ir Šiaulių miesto apylinkės teismą, ir jam kerštavo.

Apelianto supratimu, nukentėjusioji E. S. ir L. U. suklaidino teismą duodamos parodymus apie telefoninius skambučius 2011-05-17 prieš konfliktą ir konflikto metu, nes neatitinka tariamo nusikaltimo padarymo laikas ir trukmė.

Apelianto manymu, teismas visiškai nepagrįstai laikė jo kaltę patvirtinančiais įrodymais E. S. pateiktus kokius tai garsinius pokalbių įrašus. Fonografinė ekspertizė nebuvo daroma, kieno pokalbių suvestinės buvo pateiktos nenustatyta. Apeliantas mano, kad teismas specialių žinių ir ekspertų funkcijų neturi, todėl, grįsti nuosprendį niekiniais įrodymais, kurių patikrinti nėra galimybės yra neteisėta. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir nuosprendyje paminėjo liudytojų V. J., D. B. bei A. Č. pavardes, nors apie tariamus nusikaltimus šie asmenys parodymų neteikė. Kitų įrodymų šaltinių, kad jis grasino nužudyti buvusią sutuoktinę ir vartojo prieš ją smurtą nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nenustatė.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.   

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, buvo šališkas ir nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę ir nuteistojo apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tačiau vertindamas nuteistojo J. S. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą ir tuo pačiu netinkamai buvo išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 4 punktas). 

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos

          Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010, Nr. 2K-70/2011).                 

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis J. S. 2011-05-17 apie 14.00 val. bute, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), suduodamas rankos kumščiu nukentėjusiajai E. S. į galvos sritį, ranka užimdamas jos burną, smaugdamas, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusios E. S. sveikatą, ir grasindamas žodžiais nužudyti: „tave pasmaugsiu“, „nužudysiu“, „papjausiu“, grasino nukentėjusiąją E. S. nužudyti, esant pakankamo pagrindo jai manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

  Nuteistasis J. S. savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad nukentėjusioji E. S. pati išprovokavo konfliktą, iš anksto pasiruošusi. Jis prieš nukentėjusiąją fizinio smurto nenaudojo.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ištirti įrodymai, jie lyginami tarpusavyje, pasisakyta kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami.

Nukentėjusioji E. S. parodė, kad nuteistasis J. S. yra jos buvęs vyras. Jie išsiskyrė 2011-12-06. Abu gyveno (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau po skyrybų, šis butas priklauso jai. Įvykio metu butas dar buvo jų bendra nuosavybė. 2011-05-17 po skyrybų teismo posėdžio, ji pritrūko vaistų, maisto, rūbų, kurie buvo palikti bute. Kadangi tuo metu į (duomenys neskelbtini) buvo atvykęs J. S., todėl ji laikinai gyveno pas savo mamą. Kadangi norėjo sugrįžti į butą ir pasiimti reikalingus daiktus, todėl paskambino J. S. ir paklausė ar jis yra namuose bei pasakė, kad ateina pasiimti reikalingų daiktų. Kalbant su J. S. telefonu, ji nesuprato, kad jis yra apsvaigęs nuo alkoholio. Išėjusi iš mamos namų, ėjo į savo namus, kuriuose buvo J. S.. Su savo pussesere L. U. ji sutarė, kad paliks įjungtą telefoną, kad ši girdėtų, kas vyksta bute. Apie 14 val. ji įėjo į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), palto nenusirengė, o tik pasiėmė reikalingus vaistus, rūbus, susidėjo prieš tai nusipirktą maistą. Kai ji stovėjo prie šaldytuvo, iš savo kambario išbėgo J. S.. Jis pripuolė prie jos, pačiupo jai už galvos ir labai stipriai ją suspaudė. Tas suspaudimas ją apsvaigino, tačiau ji ištrūko nuo jo ir pradėjo bėgti, tikėdamasi išbėgti pro duris, tačiau jis ją pačiupo, metė ant sofos, užgulė ir sumušė, suduodamas į galvos sritį, į šonkaulį. Jai iš ausies iškrito auskaras. J. S. ją užgulė, užėmė burną, klausė „ar nori gyventi?“. Kai nuo jo ji ištrūko, ji išbėgo iš buto ir šaukė laiptinėje, tačiau pargriuvus, J. S. ją įtempė į butą, o ji tada pradėjo šaukti „L., kviesk policiją“. Įvykio metu ji kišenėje turėjo telefoną, su kuriuo mėgino daryti įvykio garso įrašą, tačiau jį galėjo padaryti tik tuo metu, kai paspruko ir nubėgo į tualetą, todėl įrašo trukmė tik 37 sekundės. Netrukus jai pasidarė blogai su sveikata, todėl ji pasakė „J., kviesk greitąją“, o šis pasakė „gerai, nereikės tavęs pribaigti, sava mirtim numirsi“. J. S. įvykio metu ją smaugė, jai grasino, sakė „nori gyvent – negyvensi“, kumščiu trenkė į galvos sritį, laikė užėmęs burną. Girdėdama tokius žodžius, ji suprato, kad jie yra realūs ir J. S. ją  tikrai gali nužudyti. J. S. jai nuolat grasindavo, todėl byloje yra pateikti telefoniniai įrašai. J. S. ją buvo sumušęs ir anksčiau. Žinodama jo charakterį, kai tik J. S. išgerdavo, ji išeidavo iš namų ir negrįždavo. Šio įvykio metu J. S. ją labai išgąsdino. Pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kurios gydytojai jai suleido vaistų, o į ligoninę ji vykti atsisakė. Be to, 2012-01-25 ji iš J. S. gavo SMS žinutę, kurios tekstas buvo grasinantis, bauginantis, su paveikslėliu, kuriame buvo pavaizduota kapų žvakė ir kažkokie švyturėliai. Žinutės tekstas buvo: „Apkabink tuos, kurie nors kartą ištiesia tau ranką, atleisk tiems, kurie nelaimėje nepadėjo, tikėk stebuklais, nes jie iš meilės, užverk širdį, Kalėdos jau praėjo ir dienų gerokai nutekėjo, drakono metai šiandien prasidėjo. Nieko nelinkėsiu, gausi tai, ko norėjai, tą ir turėsi. Su Piro pergale.“ Kadangi Piro pergalė yra labai skaudus pralaimėjimas, su daug aukų, todėl šį palinkėjimą ji priima kaip grasinimą.

Tokius E. S. parodymus pavirtina ir kitų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų – L. U., kuri patvirtino nukentėjusios E. S. parodymus, policijos pareigūnų V. J., D. B. parodymai, iš kurių matyti, kad pagal iškvietimą atvykus į butą adresu (duomenys neskelbtini), bute girdėjosi triukšmas, įėjus į butą nukentėjusioji atrodė labai išsigandusi (visa drebėjo, skundėsi širdies skausmais, teko kviesti medikus), su smurto žymėmis – ant kaklo matėsi žymė panaši į smaugimo žymę, nubrozdinimai ant veido, kruvini rūbai; medikės L. M. parodymais, kad nukentėjusioji skundėsi širdies skausmais, todėl jai buvo suleista vaistų.

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 626/11(04) (1 t., 16 b. l.) patvirtina, jog E. S. nustatyta kraujosruvos nosies srityje, dešinės ausies kaušelyje, žastuose, kraujosruvos su nubrozdinimais viršutinės lūpos kairėje, dešinėje blauzdoje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, sužalojimai galėjo būti padaryti penkių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, kietu buku daiktu. Taip pat telefoninių pokalbių įvertinimu.

Taigi, iš aukščiau išdėstytų duomenų matyti, kad nukentėjusiosios E. S. parodymus atitinka liudytojų nurodytos aplinkybės apie įvykį, specialisto išvada, minėtų proceso dalyvių parodymai tarpusavyje sutampa ir vieni kitus papildo, tarpusavyje neprieštarauja. Tuo tarpu J. S. parodymai, kad nukentėjusioji E. S. yra nestabilios psichikos, pati provokavo konfliktą yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais.

Darytina išvada, kad  J. S. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, J. S. nuteisdamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė įstatymo nuostatas.

Grasinimas nužudyti ar padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, padaromas ne tik panaudojant psichinį smurtą, bet ir panaudojant fizinį smurtą. Atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nusikaltimo (BK 145 straipsnio 1 dalis) požymių. Pabrėžtina ir tai, kad, veiką kvalifikuojant pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalis iš viso netaikytina, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nusikaltimo sudėtis ( kasacinės nutartys 2K-570/2006, 2K-70/2011), kadangi nusikalstama veika nukentėjusiajai E. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo J. S. nusikalstama veika kvalifikuotina tik pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Naikintina pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, kuria J. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio pirma, antra, penktos dalies 1 punktu, subendrintos paskirtos bausmės, bausmių apėmimo būdu.

Dėl įrodymų baudžiamajame procese ir BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Nuteistasis J. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę dėl grasinimo nužudyti pagrindė vien tik nukentėjusiosios E. S. ir jos giminaitės liudytojos L. U. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, duotais  ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu. Nurodo, jog kitų liudytojų įvykio metu nebuvo. Pasak apelianto, byloje buvo būtina patikrinti jo ir nukentėjusios civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo duotus parodymus, kurie patvirtintų nukentėjusiosios ir liudytojos L. U. parodymų prieštaravimus. Apelianto manymu, teismas visiškai nepagrįstai laikė jo kaltę patvirtinančiais įrodymais E. S. pateiktus kokius tai garsinius pokalbių įrašus. Fonografinė ekspertizė nebuvo daroma, kieno pokalbių suvestinės buvo pateiktos nenustatyta. Apeliantas mano, kad teismas specialių žinių ir ekspertų funkcijų neturi, todėl, grįsti nuosprendį niekiniais įrodymais, kurių patikrinti nėra galimybės yra neteisėta. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir nuosprendyje paminėjo liudytojų V. J., D. B. bei A. Č. pavardes, nors apie tariamus nusikaltimus šie asmenys parodymų neteikė. Kitų įrodymų šaltinių, kad jis grasino nužudyti buvusią sutuoktinę ir vartojo prieš ją smurtą nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nenustatė.

Tokie nuteistojo J. S. argumentai neatitinka BPK 20 straipsnyje apibrėžtos įrodymų sąvokos. Pagal šio straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, svarbu tai, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai grasinimo nužudyti byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais.

Nukentėjusiojo teisių sąrašas pateiktas BPK 28 straipsnio 2 dalyje, kurioje, be kitų teisių, yra įtvirtintos nukentėjusiojo teisės teikti įrodymus, pateikti prašymus ir kt. Minėta teisės norma suponuoja aktyvų nukentėjusiojo dalyvavimą procese. Šiomis teisėmis jis gali naudotis taip pat, kaip ir kaltinamasis, tai atitinka BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, garantuojantį kaltinimo ir gynybos šalims bylos nagrinėjimo teisme metu lygias procesines teises. Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką pateikti įrodymus leidžiama bet kurioje proceso stadijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-191/2005, Nr. 2K-143/2011).

Nukentėjusioji E. S. 2011 m. gegužės 17 d. mobiliuoju telefonu slaptai padarė konflikto tarp jos ir nuteistojo J. S. garso įrašą. Mobiliojo ryšio telefonas su garso įrašu bei šio įrašo išklotines, kitą medžiagą pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, nurodydama, kad, jos manymu, šis įrašas turi reikšmės J. S. nusikalstamai veikai ištirti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad teismas, pagal BPK 20 straipsnio   2 dalį spręsdamas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, atsižvelgia į BPK 20 straipsnio 1, 3, ir 4 dalyse numatytus reikalavimus, o nustatęs, kad išnagrinėti duomenys neatitinka kurio nors iš minėtų reikalavimų, turi tai motyvuotai konstatuoti, nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių šie duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-264/2006). Pažymėtina, kad netinkamai motyvuotas atsisakymas pripažinti proceso šalies teismui pateikiamus duomenis įrodymais gali pakirsti proceso teisingumą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (mutatis mutandis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Peri? prieš Kroatiją (Peri? ?. Croatia, no. 34499/06, judgement of March 2008).

Pažymėtina, kad įrašą padarė nukentėjusioji savo iniciatyva, taigi šiuo atveju baudžiamojo proceso ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės institucijų bei pareigūnų veiklą renkant įrodymus, netaikytini. Siekiant nustatyti privataus asmens pateiktų duomenų gavimo teisėtumą, reikia patikrinti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymuose, reglamentuojančiuose atitinkamus veiksmus, nustatytų reikalavimų. Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu ,,leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad privačių asmenų, siekiant apginti savo teises, t. y. gauti įrodymų byloje, padaryti įrašai gali būti pateikti teismui, kuris kiekvienu atveju sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2004).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pateiktą medžiagą vertino kaip įrodymus ir atmeta nuteistojo J. S. argumentus, kad tai yra niekiniai įrodymai niekaip nesusiję su nagrinėjama byla.

           Nuteistasis J. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nes jie įvykyje nedalyvavo.

           Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitas.

              BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.             

              Byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, kad konflikto metu tarp nuteistojo J. S. ir nukentėjusios E. S. metu buvo ir kitų asmenų, kurie byloje buvo apklausti liudytojais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su J. S. kaltumo klausimu, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Nuteistasis J. S. ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo J. S. kaltės nekyla.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėja prašė atlikti įrodymų tyrimą: prijungti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, atlikti fonoskopinę ekspertizę, apklausti liudytoją L. M., kuri patvirtintų, jog nukentėjusioji nebuvo sužalota.

Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. S. prašymai: prijungti civilinę bylą ir paskirti fonoskopinę ekspertizę buvo išnagrinėti ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Liudytoja L. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta, nuteistasis ir jo gynėjas pasinaudojo teise užduoti klausimus liudytojai (2 t. 164 b. l.), be to nuteistasis J. S. nenurodė kokius papildomus klausimus nori užduoti liudytojai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis J. S. skunde nurodo, kad jo manymu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-17 teismo posėdžio protokolas surašytas su trūkumais, pažeidžiant BPK 261 straipsnio reikalavimus, nes jo ir jo gynėjo pasisakymai užprotokoluoti labai sutrumpintai ir nepilnai, todėl neatskleista kaltinimo įrodymų kritika ir jo gynyba. Iš protokolo negalima susidaryti pilno ir objektyvaus vaizdo, kaip buvo ginčijami neobjektyvūs kaltinimo įrodymai, neaišku ar jis turėjo tinkamą ir kvalifikuotą gynybą, ar buvo pasakyta ginamoji kalba.

Protokolas yra vienas iš pagrindinių procesinių dokumentų, kuriame užfiksuojama visa teisiamojo posėdžio eiga, teismo ir kitų proceso dalyvių veiksmai, įrodymų tyrimas, pareikšti prašymai, teismo priimti sprendimai (BPK 261 straipsnis, 320 straipsnio 7 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo sprendžiama, ar buvo padaryti proceso pažeidimai bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjimo teisme dalyviai per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo turi teisę su juo susipažinti ir pateikti pastabas, nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą.

Patikrinęs teisiamojo posėdžio protokolą, BPK 261 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos teisiamojo posėdžio protokolo turinio, visi teismo procesiniai veiksmai atlikti, įrodymai ištirti, laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių, pastabų dėl pirmininkaujančiojo veiksmų negauta. Įstatymas nereikalauja pažodžiui protokoluoti kaltinamojo ir jo gynėjo pasisakymus. Pažymėtina, kad nuteistasis J. S. per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo turėjo teisę su juo susipažinti ir pateikti pastabas, nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą, tačiau šiomis teisėmis nepasinaudojo.

Kaltinamojo teisė į gynybą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje. Sukonkretindamas konstitucinės teisės į gynybą nuostatas ir nustatydamas jų įgyvendinimo garantijas, baudžiamojo proceso įstatymas nustato gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarką (BPK 50-52 straipsniai). Nuteistasis (kaltinamasis) turi teisę pasirinkti ir į teismo posėdį pasikviesti sau tinkamą gynėją, o jeigu prašo, gynėjo dalyvavimą užtikrina teismas (BPK 50 straipsnio 2, 3 dalys). Teisė pasirinkti ir kviestis norimą gynėją yra viena iš būtinų sąlygų nuteistojo (kaltinamojo) gynybai organizuoti. Pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį kaltinamasis (nuteistasis) turi konstitucinę pasirinkimo laisvę gintis pačiam ar padedant advokatui – gynėjui. Pasinaudodamas šia laisve kaltinamasis (nuteistasis) turi teisę, bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų. Nagrinėjamu atveju bylos proceso, kaip visumos, įvertinimas leidžia konstatuoti, kad iš nuteistojo J. S. nebuvo atimta konstitucinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, nuteistajam J. S. teisinę pagalbą teikė jo pasamdytas advokatas, nuteistasis jo paslaugų neatsisakė, o tai reiškia, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teisiamajame posėdyje buvo teikiamos nekvalifikuotos gynėjo paslaugos.

Nuteistojo J. S. teiginys apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apie pirmosios instancijos teismo šališkumą jo atžvilgiu, ne tik kad nepagrįstas, tačiau ir deklaratyvus. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjui nėra. Nuteistasis J. S. nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus.

Dėl paskirtos bausmės ir neturtinės žalos

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. S., pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę nuteistajam J. S., teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis teisiamas pirmą kartą, padarė  nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nebaustas administracine tvarka, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, (duomenys neskelbtini) policijos nuovados charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes J. S. už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą  paskirta 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatytos penkių rūšių bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas.

Kaip matyti iš nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, paskirta viena iš švelniausių bausmės rūšių, kurios dydis taip pat nelaikytinas per dideliu, kadangi jis yra mažesnis negu baudos už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkį (250,5 MGL), dėl to pirmosios instancijos teismo paskirtos baudos dydis taip pat nelaikytinas per griežtu.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajai E. S. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas BPK 115 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). 

Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji E. S. dėl nuteistojo J. S. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus.

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajai, teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, įvertino aplinkybių visumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais

n u s p r e n d ž i a:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. S. paskirtų bausmių bendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsnio pirma, antra dalimis ir penktos dalies 1 punktu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                          Zigmas Kavaliauskas              

Teisėjai                                                                                        Raimundas Jurgaitis

                                                                                               Gražvydas Poškus