Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00573-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. gruodžio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka spręsdamas ieškovės UAB „Imlitex Agro“, UAB ieškinio atsakovui H. Wilhelm Schaumann Elisleben GmbG dėl skolos priteisimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

ieškovė UAB „Imlitex Agro“, UAB teismui pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo H. Wilhelm Schaumann Elisleben GmbG 104 591,40 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį atsisakytina priimti kaip neteismingą Lietuvos teismams

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Civilinio proceso kodekso normos numato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Kiekvienu atveju teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį, t. y. teismas turi nustatyti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai suteikia teismui teisę nagrinėti tam tikros kategorijos bylą, ar ji priskirtina ir teisminga konkrečiam teismui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė, Vokietijoje registruota ir ten buveinę turinti įmonė, pirkdavo iš ieškovės, Lietuvoje registruotos ir čia buveinę turinčios įmonės, žaliavas, kurios būdavo pristatomos atsakovei į Vokietijos teritoriją. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad nors sutarčių projektai dėl prekių pirkimo–pardavimo buvo parengti, tačiau atsakovė jų nebuvo pasirašiusi. Taigi, tarp šalių rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovas su ieškove atsiskaitydavo pagal ieškovės atsakovui pateiktas sąskaitas faktūras ir pagal kurias, ieškovės teigimu, atsakovas yra likęs skolingas ieškiniu prašomą priteisti sumą.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra tarptautinio pobūdžio, nes šalių buveinės yra skirtingose valstybėse, prekės buvo tiekiamos iš vienos valstybės į kitą. Nustačius, kad pareikštas reikalavimas turi užsienio elementą, būtina įvertinti, su kuria valstybe yra susijęs reikalavimas.

Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas sieja dvi Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybes nares, t. y. Lietuvos Respubliką ir Vokietijos Federaciją, todėl šalių tarpusavio ginčams spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018, yra pateikti išaiškinimai, kad jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas 1215/2012). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas 44/2001).

Remiantis Reglamento 1215/2012 81 straipsniu, šis reglamentas privalomas visas ir pagal Sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles.

Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamente 1215/2012, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka). Atsižvelgiant į reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (šiuo klausimu žr. ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C?196/15, EU:C:2016:559, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

Taigi Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktis.

Teisėjų kolegija minėtoje kasacinio teismo byloje pažymėjo, kad teismai, gavę reikalavimą su tarptautiniu elementu, kuriam taikomas ES teisinis reguliavimas, turi įvertinti, ar reikalavimas kyla iš sutartinių teisinių santykių. Sutartis turi būti aiškinama autonomiškai ir ji apima abipusį šalių susitarimą atlikti tam tikras pareigas. Pasirinkimas, įsipareigojimas ir bendradarbiavimas yra sutarties raktiniai žodžiai (žr. Magnus, U., Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 42).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio matyti, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė tiekė prekes Vokietijos Federacijoje registruotai įmonei (atsakovui) jos nurodytu adresu. Iš pridedamų dokumentų matyti, jog prekės būdavo pristatomos Vokietijoje. Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas).

Taigi, byloje ginčas kyla dėl atsiskaitymo už žaliavas ir šios pirkimo–pardavimo sutarties tiesioginio vykdymo, todėl, vadovaujantis Reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškovės ieškinį atsisakytina priimti. Ieškovui išaiškintina, kad su šiuo ieškiniu jie turi teisę kreiptis į Vokietijos Federacijos teismą pagal atsakovo buveinės vietą (CPK 31 str. 1 d., 137 str. 2 d. 2 p., 3 d.).

Atsižvelgus į tai, kad ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, ieškovei grąžintinas sumokėtas už ieškinį žyminis mokestis – 1760 Eur (CPK 87 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsniu, 87 straipsniu, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 290 – 291 straipsniais, teismas

n u t a r i a:

atsisakyti priimti ieškovės UAB „Imlitex Agro“, UAB ieškinį atsakovui H. Wilhelm Schaumann Elisleben GmbG dėl skolos priteisimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutarties kopiją išsiųsti ieškovo atstovui.

Nutarčiai įsiteisėjus, pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei UAB „Imlitex Agro“, UAB (juridinio asmens kodas 304286840) žyminį mokestį – 1760 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt eurų), sumokėtą 2023 m. gruodžio 1 d. banke Swedbank, AB, įmokos kodas 5660.

Ši nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                         Gintautas Koriaginas