Administracinė byla Nr. A-2577-556/2017

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03478-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2;3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Visą šį laikotarpį jam nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kadangi Lukiškių TI-K nėra tam sąlygų. Tuo esą buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK, ir Konvencija). Neturėdamas galimybės bendrauti su artimaisiais, patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sunkiu fiziniu ir dvasiniu skausmu. Skunde pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl pasimatymų teisės suvaržymo kardomojo kalinimo metu. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirtas suėmimas. Būdamas Lukiškių TI-K, negalėjo bendrauti su šeima, dėl to patyrė kančias. Dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuri atsakė, kad neturi sąlygų suteikti ilgalaikių pasimatymų. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas buvo davę leidimą trumpalaikiam pasimatymui. Dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi tik į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėjo, kad suimti asmenys turi mažiau teisių, nei nuteistieji, kuriems ilgalaikiai pasimatymai suteikiami.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8–10) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtinta, jog pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius nėra ribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Be to, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintame Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos apraše. Atsakovas taip pat rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis dėl salių suimtųjų pasimatymams su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių patalpose įrengimo. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymo kambarių, kadangi teisės aktuose yra nustatytas tik trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimas. Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti teisės aktus, o jo darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas žala atlygintina tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.). CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas deliktinės atsakomybės atvejis, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra šios būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 31–34) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. gruodžio 27 d. ir buvo laikomas iki 2014 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas 4 metams laisvės atėmimo. Remiantis Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. gegužės 12 d. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 5 d. Lukiškių TI-K pateikė prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs šį prašymą, 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendime Nr. 96-1158 nurodė, kad ilgalaikio pasimatymo suteikti negali. Sprendimą motyvavo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatomis, pagal kurias suimtieji turi teisę tik į trumpalaikius pasimatymus su giminaičiais ir kitais asmenimis, be to, tardymo izoliatoriuose teisės aktai nenumato patalpų ilgalaikiams pasimatymams įrengimo. Lukiškių TI-K sprendimą pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka skundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, kuris pareiškėjo skundo netenkino ir 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr. 2S-4156 nurodė, kad, nesuteikdama ilgalaikio pasimatymo, Lukiškių TI-K administracija vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš galbūt neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. (iš viso 470 dienų) nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su šeima.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais. Teismas konstatavo, kad iš nurodytų nuostatų matyti, jog valstybei yra taikoma civilinė atsakomybė be kaltės ir reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima, todėl, atitinkamai, atsakovui nekyla ir pareiga atlyginti kilusią žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, šioje byloje būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K administracija, atsisakydama suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais ir kitais asmenimis, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą), vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir SVĮ). Pastarajame (redakcijos, galiojusios nuo 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma (9 str. 1 d.). Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais (12 str. 1 d.). Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (22 str. 1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (22 str. 2 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (22 str. 4 d.). Už nepriekaištingą elgesį suimtiesiems, be kitų paskatinimo priemonių, gali būti paskirtas pasimatymo laiko pailginimas iki keturių valandų (33 str. 1 d. 3 p.). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su EŽTK 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. (470 dienų), pareiškėjas Lukiškių TI-K turėjo suimtojo teisinį statusą. Pagal aptartą ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą suimtiesiems teisės aktuose yra nustatyta teisė tik į trumpalaikius pasimatymus, kurių laikas, kaip paskatinimas už nepriekaištingą suimtojo elgesį, gali būti prailginamas nuo dviejų iki keturių valandų, tačiau nėra nustatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus. Kaip pareiškėjas paaiškino teismo posėdyje, ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo gavęs prokuroro leidimą dėl trumpalaikių pasimatymų ir dėl to ginčo nėra. Nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais suteikimo, tačiau juos atsisakyta suteikti. Lukiškių TI-K šį sprendimą motyvavo SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, pagal kurias suimtajam nėra nustatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija, nesuteikdama pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų su žmona ir vaikais, tinkamai taikė pasimatymų suteikimą suimtiesiems asmenims reglamentuojančias teisės normas bei objektyviai vertino ginčo aplinkybes. Be to, galimybė palaikyti šeiminius ryšius įstatymo ribose buvo užtikrinta pareiškėjui suteikiant trumpalaikius pasimatymus. Pareiškėjas skundą grindė EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje T. Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT inter alia pripažino EŽTK 8 straipsnio ir 14 straipsnio pažeidimus, suimtajam nesuteikus ilgalaikių pasimatymų. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Iš EŽTT sprendimo byloje T. Varnas prieš Lietuvą matyti, kad jos faktinės aplinkybės skyrėsi: prieš peticiją EŽTT pateikusį T. Varną buvo vykdomi keli baudžiamieji procesai dėl skirtingų nusikalstamų veikų, padarytų nusikalstamame susivienijime, todėl tam tikru etapu šis asmuo turėjo „dvigubą statusą“, t. y. buvo ir nuteistasis, ir suimtasis tuo pačiu metu. Gi nagrinėjamoje byloje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas, kaip minėta, turėjo vien suimtojo statusą, dėl ko iš esmės ginčas nekilo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai dėl EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje T. Varnas prieš Lietuvą suformuotos praktikos taikymo atmestini. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K, ginčo laikotarpiu nesuteikdamas pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų, veikė pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, kuriai nesant, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 40–42) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT sprendimu byloje T. Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kurioje EŽTT sukritikavo Lietuvos valstybę ir konstatavo, kad neturėjimas numatytų sąlygų ilgalaikiams pasimatymams yra nepateisinama Konvencijos 8 straipsnio prasme.

2. Teisės aktuose nėra tokio apibrėžimo kaip ,,dvigubas statusas“. Nuteistasis asmuo, kuriam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra kalinamas bendrai su visais suimtaisiais ir naudojasi lygiai tomis pačiomis teisėmis. Taigi tarp kalinio, turinčio nuteistojo, suimtojo statusą, ir kalinio, turinčio tik suimtojo statusą, absoliučiai nėra jokio skirtumo.

3. Skunde bei teismo metu pareiškėjas kėlė jo diskriminacijos klausimą, t. y. būdamas suimtuoju, dar teismo sprendimu nepripažintas kaltu, jis buvo kalinamas sunkesnėmis sąlygomis – griežtesnėmis sąlygomis, nei tie, kurių kaltė jau įrodyta. Teismas dėl šių argumentų visiškai nepasisakė, taip pat visiškai nepagrįstai ignoravo EŽTT byloje T. Varnas prieš Lietuva padarytas išvadas, kad dar nenuteistų asmenų kalinimas sąlygomis sunkesnėmis nei tos, kurios bus taikomos pripažinus asmenį kaltu, yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį. Tai yra ir Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas. Tokia diskriminacija yra neteisėtas veikimas.

4. Atsakovo veiksmai draudžiant ir nesudarant galimybių pasimatyti su šeima daugiau nei metus be jokio rimto pagrindo pareiškėją labai kankino, sukeliant ilgalaikiai sunkiai pakeliamą fizinį ir dvasinį skausmą.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 47–49) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012). Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, ją kildindamas iš Lukiškių TI-K veiksmų – atsisakymo suteikti ilgalaikius pasimatymus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lukiškių TI-K 2013 m. rugpjūčio 9 d. atsisakymas (b. l. 3) suteikti ilgalaikį pasimatymą grįstas Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu.

Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2013 m. rugpjūčio 9 d. atsakymo pareiškėjui surašymo metu) buvo numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių  valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų  parų. Tačiau SVĮ 22 straipsnio 1 dalyje teisė į ilgalaikius pasimatymus suimtiesiems nebuvo numatyta.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad asmuo, kuriam paskirtas kardomasis kalinimas (suimtasis) ir kuriam taikytina nekaltumo prezumpcija, pagal aptariamą teisinį reguliavimą neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, o asmuo, kuris yra nuteistas (nuteistasis), tokia teisę turi, nors tiek pirmuoju atveju, tiek antruoju, jie yra izoliuoti nuo visuomenės, todėl su iš esmės analogišką statusą turinčiais asmenimis, t. y. asmenimis izoliuotais nuo visuomenės, elgiamasi skirtingai.

              Teisėjų kolegija pažymi, jog trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (aiškiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

              Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimas byloje PMarckx v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

              Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

              Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, esą valstybės įstatymai numato ką kita; valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).

              EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas); EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia (be kita ko) 2000 m. gegužės 8 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).

              Paminėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

              Iš aptartų teisės normų matyti, kad ginčijamas Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi nagrinėjamoje byloje egzistuoja įstatymo ir Konvencijos nuostatų kolizija (Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas).

Aptarta teisinė abejonė buvo iškelta Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendime (toliau – ir Sprendimas) byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06). Bylos esmė, jog peticiją pateikęs asmuo, būdamas kardomajame kalinime ir atitinkamą laiko tarpą kalinamas Lukiškių TI-K, bet kartu jau ir nuteistas kitoje byloje, negavo ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine.

Nurodytame Sprendime, atmetant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, buvo pažymėta, jog „<...> Teismas mano, kad šios bylos aplinkybėmis pareiškėjas gali teigti, kad jis buvo padėtyje, kuri buvo palyginti panaši į nuteisto asmens padėtį“, o „Skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumo pagrįsto ryšio“ ir „<...> Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose“.

              Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas atsakovo neteisėtų veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, nepagrįstai atsisakė remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 42615/06) suformuota praktika dėl skirtingos suimtųjų ir nuteistųjų teisės į pasimatymus su artimaisiais (Konvencijos 8 ir 14 straipsniai) apimties. Taip pat pažymėtina, kad 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Tarybos rekomendacija patvirtintų Europos kalėjimo taisyklių 101 punkte nurodyta, kad jei nenuteistas (sulaikytas) asmuo prašo jo atžvilgiu taikyti nuteistiesiems asmenims taikytiną režimą, sulaikymo įstaigos administracija, kiek įmanoma, tenkina tokį prašymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (pvz., EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94, 61 p.).

              Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti pareiškėjo ryšio su artimaisiais. Kita vertus, nagrinėjamu atveju įvertinus specifinį pareiškėjo statusą (laikomas suimtuoju ilgą laiko tarpą), tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė skirti ilgalaikį pasimatymą, o jo prašymas nebuvo tenkintas iš principo nenurodžius tokio sprendimo galimo pateisinimo bei nesant aplinkybių paneigusių teisę į ilgalaikį pasimatymą (us), atsižvelgus į paminėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnių reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, be kita ko, užtikrindamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas, turėjo imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą.

              Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems/kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog dėl aukšto nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuoja, kad šie aspektai nepanaikinta valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms tai sudaro prielaidas žalos atlyginimui (pvz., 2003 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme.

              Pareiškėjas Lukiškių TI-K kalintas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d.

              Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 5 d. Lukiškių TI-K pateikė prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs šį prašymą, 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendime Nr. 96-1158 nurodė, kad ilgalaikio pasimatymo suteikti negali.

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

              Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į bylai aktualiu laikotarpiu galiojusį minimalios mėnesinės algos dydį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vertina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui priteistina 600 (šešių šimtų) Eur suma yra pakankama ir adekvati dėl teisei priešingų veiksmų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Priimtinas sprendimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (pavyzdžiui, žr. 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-858/2016).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

A. G. (A. G.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti A. G. (A. G.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui, o reikalavimą dėl likusios neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Romanas Klišauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius