Administracinė byla Nr. A-238-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01532-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2018 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kameroje Nr. 242 nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes tualetas nuo bendro kameros ploto atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, tačiau per ją galėjo matyti prižiūrėtojas, žiūrėdamas pro stebėjimo langelį. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas teigė patyręs diskomfortą, turėjęs naudojimosi tualetu laiką derinti su prižiūrėtojų darbo laiku. Be to, kameroje pareiškėjui nepakako ploto judėti (dėl to sutriko miegas, nukrito svoris), buvo šalta (pareiškėjas nuolat turėjo slogą), tekdavo girdėti nuleidžiamos kanalizacijos garsus. Iš koridoriaus sklido smarvė nuo padėtų šiukšlių maišų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K ypač stinga veiklos. Pareiškėjui netinkamomis sąlygomis kameroje tekdavo prabūti 22,5 val. per dieną, o kartais ir visą parą, jei pasivaikščiojimo lauke laiku būdavo prastos oro sąlygos. Būnant karantine nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d. išvis nebuvo jokių užsiėmimų. Dirbantys nuteistieji gaudavo tam tikrą užimtumą, tačiau užimtumas būdavo suteikiamas įstaigos administracijos nuožiūra. Pareiškėjas tvirtino, kad nurodyti pažeidimai sukėlė jam neigiamas pasekmes, jie buvo nuolatiniai.

3.       Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į prastą kameros sienų būklę (nutrupėję dažai, tinkas), pastebėjo, jog atsakovo teiginiai apie vykdomus vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, profilaktinius patikrinimus, taip pat užimtumo organizavimą nėra detalizuoti, pavyzdžiui, nėra duomenų, kad patikrinimai būtų buvę atlikti kameroje Nr. 242, nenurodoma, kokiu dažnumu organizuojami renginiai (atsakovo nurodomi renginiai būdavo labai reti). Teigė, kad prižiūrėtojai dažnai jam nurodinėdavo, kada lankytis tualete. Be to, pareiškėjas neturėjo kur džiovinti drabužius. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas dažnai lankėsi pas psichologą.

4.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nenumatytas kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskiriamas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio – tai, atsakovo nuomone, atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nurodė, jog, siekiant palaikyti švarą kamerose, buvo sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, vėliau – su UAB „Dezinfa“, kurios nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatų, stalo teniso, kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, taip pat vyksta religinio pobūdžio renginiai, profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, asmenys dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje, vedami pasivaikščioti, įstaigoje veikia biblioteka, sporto salė, galima naudotis ribota interneto prieiga, visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija ir t. t., tačiau nuteistieji ir suimtieji, norintys pasinaudoti užimtumo galimybėmis, turi parodyti savo iniciatyvą, kreipdamiesi į būrio viršininką žodžiu ar raštu. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, pareiškėjo nurodytas atlygintinos žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. J. skundą.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 1 d. uždarytas į kamerą Nr. 242, kurios plotas – 6,9 kv. m, joje buvo iki 2018 m. gegužės 2 d. Visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl teisės aktų reikalavimai dėl minimalios ploto normos nepažeisti.

8.       Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjui tekusį kameros plotą, atmetė jo nusiskundimus dėl nepakankamos vietos drabužiams džiovinti. Šiuos nusiskundimus paneigė ir pateikta nuotrauka, iš kurios matyti, kad kameroje padžiauti rankšluosčiai.

9.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neužtikrinamą privatumą naudojantis tualetu pagrįstumo, išanalizavo atsakovo teiginius apie sanitarinio mazgo įrengimą, t. y. sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, teismo vertinimu, atitinka Eksploatavimo taisyklių nuostatas. Teismas akcentavo, jog pateikta nuotrauka ir paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog kameroje Nr. 242 įrengta užuolaida. Pareiškėjo teiginys, jog, besinaudojant sanitariniu mazgu, jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų, atmestas, kadangi, kaip minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo vienas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo nurodinėjama, kada jis gali naudotis sanitariniu mazgu, taip pat jis neteigė dėl to kreipęsis su skundais į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais nematant kitiems asmenims, įskaitant Lukiškių TI-K pareigūnus, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista.

10.       Teismas pareiškėjo teiginius apie kameroje jaučiamą smarvę nuo Lukiškių TI-K surenkamų šiukšlių pripažino nepagrįstais, nustatęs, kad kamera vėdinama natūraliu būdu per langą, kaip tai numatyta teisės aktuose, tai patvirtina pateikta nuotrauka, o atsakovas pateikė duomenis, jog

11.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nuolat girdėdavo nuleidžiamą vandenį, pati savaime nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ir dėl to priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuotekų vamzdžiai buvo techniškai netvarkingi, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini.

12.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius apie nepakankamą užimtumą, apžvelgė atsakovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus apie Lukiškių TI-K organizuojamą veiklą, taip pat pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad asmenys kasdien vedami pasivaikščioti, jis bent kartą per savaitę vedamas į sporto salę, suteikiama galimybė žaisti stalo tenisą, krepšinį, tinklinį. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad kamerose įrengta kabelinė televizija. Pareiškėjas nesukonkretino, kokiose socialinės reabilitacijos programose jam buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių socialinių poreikių Lukiškių TI-K administracija nepatenkino. Akcentuota, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra suimtojo (nuteistojo) teisė, bet ne pareiga, todėl norėdamas dalyvauti šiose programose suimtasis (nuteistasis) turi parodyti iniciatyvą, teikdamas atitinkamus prašymus Lukiškių TI-K administracijai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė tokius prašymus, o Lukiškių TI-K administracija atsisakė juos tenkinti. Tai, jog karantino laikotarpiu nebuvo taikomos jokios užimtumo priemonės, išskyrus pasivaikščiojimą gryname ore, atsižvelgiant į tuo siekiamus tikslus (kad asmenys neužsikrėstų ar nesusirgtų tam tikromis ligomis), teismo įsitikinimu, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas šiuo laikotarpiu galėjo patirti neturtinę žalą. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu pripažino nepagrįstais.

13.       Teismas dėl kamerų sienų būklės pažymėjo, jog iš pateiktų nuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 242 nėra pelėsių ar atsilupusių dažų, o priešingai – kameros sienos yra užglaistytos, kas patvirtina aplinkybę, kad kameros yra remontuojamos. Teismas laikė taip pat nepagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl per žemos temperatūros kameroje, nes šios pretenzijos nedetalizuotos,
t. y. pareiškėjas nepaaiškino, kada ir kaip nustatė, jog kamerose esanti temperatūra buvo per žema, nenurodė, kuriuo konkrečiu metu temperatūra neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), bei priežastinio ryšio, taip pat nenurodė kreipęsi dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją.

14.       Teismas konstatavo, jog atsakovo (jo atstovo) neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, todėl valstybei nekilo pareiga atlyginti žalą pareiškėjui.

III.

15.       Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

16.       Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas priimtas remiantis atsakovo pateiktais melagingais duomenimis. Pakartoja, kad dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo jo privatumas naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas, nes jį galėjo matyti prižiūrėtojai, įėję į kamerą arba žiūrėdami per stebėjimo langelį. Pareiškėjas nesutinka, kad jam buvo užtikrinta minimali ploto norma, nes, jo nuomone, iš bendro kameros ploto turėjo būti išskaičiuotas plotas, užimamas baldų ir kitų įrenginių. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis teigė, kad dvokas sklinda nuo šiukšlių, laikomų koridoriuje (vos keli metrai nuo kameros), o ne nuo laikomų aikštelėje. Vėdinimas per langus nėra pakankamas, nes nėra oro judėjimo. Esant sausam orui ir vėjui, į kamerą pučiamos dulkės, nes kameros lango apačia lygi žemės paviršiui. Lyjant langą tenka uždaryti, nes taškosi vanduo. Pareiškėjas pakartoja, kad įstaigoje nebuvo užtikrinamas pakankamas užimtumas, o judėjimo kameroje suvaržymas neigiamai atsiliepė jo būklei, nes jis pavargdavo lipdamas laiptais ar kelias minutes pažeidęs krepšinį. Žiemą šaldavo rankų pirštai ir kojos, tekdavo vaikščioti su megztiniu ir kelnėmis, nors aukščiau esančiose kamerose laikomi asmenys galėdavo būti tik su marškinėliais, pareiškėjas patyrė nuolatinę slogą. Dėl drėgmės kameroje lietingu metu rūbai džiūdavo 3–4 dienas. Pareiškėjas tvirtina, kad tai, jog jis 22 valandas per parą praleisdavo vienas, per savaitę su kitais asmenimis galėdavo pasikalbėti tik apie 5 valandas, neturėjo jokio privatumo, nuobodžiavo, neigiamai paveikė jo psichinę sveikatą.

17.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18.       Atsakovas apžvelgia teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu, pakartoja, kad pareiškėjos nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nurodomas atlygintinos neturtinės žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., atlyginimo priteisimo.

20.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindi bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau ne visas jas tinkamai teisiškai įvertino. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma, kad vėdinimas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus, kad aplinkybė, jog pareiškėjas girdėdavo vamzdžiais tekantį vandenį (nuotekas), nelaikytina jo teisių pažeidimu, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo teiginių, jog jam nebuvo užtikrintas pakankamas užimtumas bei jog kamerų sienų būklė buvo prasta (pelėsis, nutrupėję dažai), temperatūra kameroje buvo per žema, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo visiškai užtikrintas, be to, pareiškėjas pagrįstai pastebi, jog jis skundėsi ne dėl kvapo, sklindančio nuo aikštelėje esančių šiukšlių konteinerių, o dėl koridoriuje laikomų šiukšlių maišų. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo įsitikinimu, kad teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo pateiktais melagingais duomenimis, netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, be kita ko, neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių užimamą kameros plotą, taip pat į pareiškėjo kameros buvimo vietą.

22.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271

23.       Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo
30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

24.       Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo
Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

25.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas visą laiką buvo laikomas kameroje Nr. 242, kurios plotas – 6,90 kv. m, vienas. Tai atitinka paties pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

26.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, konstatavęs, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje Nr. 242 atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 papunkčio reikalavimus, t. y. sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, bei iš nuotraukų nustatęs, kad įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas užuolaida.

27.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

28.       Remiantis atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. (183 paras) buvo laikomas kameroje Nr. 242, kurioje sanitarinio mazgo patalpa nuo bendro kameros ploto atskirta
1,5 m aukščio mūrine sienele ir užuolaida. Pastebėtina, kad skundžiamame teismo sprendime nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados (2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-379-822/2017), kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė savo poziciją, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, buvo padarytos vertinant laikymo sąlygas ne Lukiškių TI-K, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kuriame, remiantis kitose tokio pobūdžio bylose pateikiamais duomenimis, sanitarinio mazgo pertvaros dažnai būna aukštesnės nei 1,5 m. Šiuo aspektu teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo argumentus, pažymėdama, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių ar į kamerą įėjusių pareigūnų. Taigi, pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pakankamai užtikrintas, nepaisant to, kad jis kameroje buvo laikomas vienas.

29.       Pareiškėjas tvirtina, kad dėl to, jog Lukiškių TI-K neužtikrino jam pakankamo užimtumo, jis buvo priverstas nuobodžiauti, kameroje būdamas vienas jautėsi izoliuotas. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas nurodė, kad galimybė pažaisti stalo tenisą būdavo suteikiama 2 val. per dvi savaites, pabūti poilsio kambaryje – 3 val. per dvi savaites, pažaisti krepšinį ar tinklinį – 1,5 val. per savaitę, išeiti į sporto salą – 1 kartą per savaitę, dauguma renginių vykdavo vos kelis kartus per metus (pareiškėjas nepatikslino, kaip dažnai ir kokie renginiai vykdavo). Pareiškėjas neneigė atsakovo nurodytų aplinkybių apie galimybę dalyvauti įstaigoje organizuojamuose religiniuose renginiuose (mišiose ir kt.), pasinaudoti biblioteka, kabeline televizija (kameros nuotraukose matyti televizorius) ir kt., manė, kad į užimtumą neturėtų būti įtraukiami pasivaikščiojimai lauke. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokiose socialinės reabilitacijos programose jam buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių socialinių poreikių Lukiškių TI-K administracija nepatenkino, be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus dalyvauti minėtuose užsiėmimuose ar socialinės reabilitacijos programose, kurių įstaiga netenkino. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą kamerą, kurioje jis galėtų būti laikomas ne vienas. Atsižvelgiant į tai, pastarosios pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis.

30.       Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog kameroje Nr. 242 langai pritaikyti vėdinimui, toks vėdinimo būdas (natūralus) atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.10 papunkčio ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908,
17 punkto reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad dėl lango vietos (prie pat žemės) jis susidurdavo su sunkumais vėdinant patalpas per langą, kai būdavo sausas oras ir vėjuota arba lietingas oras, jis neįvardijo kliūčių patalpas vėdinti tokiu būdu kitu laiku, nenurodė kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl, pavyzdžiui, priemonių langui apsaugoti nuo besitaškančio vandens, todėl tokia situacija nelaikytina nesuderinama su teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl didelės drėgmės lietingomis dienomis jo drabužiai kameroje ilgai džiūdavo, taip pat atmestini, kadangi jam buvo sudarytos teisės aktais reglamentuotos galimybės vėdinti patalpas, tokiu būdu iš dalies kontroliuojant drėgmės lygį kameroje, be to, teisės aktuose neįtvirtinti reikalavimai drabužių džiovinimo trukmei. Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog netoli nuo jo kameros kasdien būdavo surenkami ir iki išnešimo laikomi šiukšlių maišai, nuo kurių sklido smarvė, vien pareiškėjo paaiškinimai šiuo atveju nelaikytini pakankamais atsakovo (jo atstovo) neteisėtiems veiksmams konstatuoti, nes pareiškėjas vėlgi nenurodė kreipęsis į įstaigos administraciją, informuodamas apie jam sukeliamus nepatogumus. Pareiškėjo pretenzijos dėl per žemos temperatūros kameroje grindžiamos tuo, kad, esant žemesnei nei 20 laipsnių šilumos temperatūrai, jam tekdavo vilkėti megztinį, šaldavo rankų pirštai ir kojos, žiemą jį nuolat kamavo sloga; kitaip tariant, pareiškėjas savo teiginius apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančią temperatūrą kameroje grindė ne užfiksuotomis aplinkybėmis apie oro temperatūrą konkrečiu metu, o savo subjektyviais pojūčiais ir individualiomis sveikatos (imuniteto) savybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos teiginius. Iš teismui pateiktų nuotraukų (b. l. 59–53) matyti, jog sienos kameroje pakankamai tvarkingos, sienų nelygumai užglaistyti, pelėsio nesimato, o pavienėse vietose užfiksuoti nedideli dažų, tinko ištrupėjimo fragmentai nesudaro pagrindo išvadai, kad tokios sienos (vertinant bendrai) nebuvo lengvai valomos ir patalpai būtinas remontas. Nors pareiškėjas tvirtina, kad už užuolaidėlės, esančios po praustuve, yra išbyrėjęs tinkas ir pelėsis, šie jo teiginiai niekuo nepatvirtinti, be to, už švarą ir tvarką kamerose (t. y. sąlygas pelėsiui atsirasti) yra atsakingi patys jose laikomi suimtieji ir nuteistieji (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 p.), šiuo atveju – pareiškėjas, kuris kameroje Nr. 242 buvo laikomas vienas 6 mėnesius ir kuris atsikirtime į atsakovo atsiliepimą teigė, jog pelėsis pasimatydavo tik kartais, drėgnesniu metu; pareiškėjas nenurodė apie vietomis ištrupėjusį tinką, pelėsį informavęs įstaigos administraciją.

31.       Dėl pareiškėjo pastebėjimo, kad nuotraukos buvo darytos jam jau pateikus skundą ir jos neparodo, kokios sąlygos kameroje buvo visą ginčui aktualų laikotarpį, bei kad nuotraukos nepakankamai išsamios, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas
(pvz., visuomenės sveikatos centrus), prašydamas užfiksuoti jo laikymo sąlygas, patikrinti jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Šiuo atveju, remiantis nuotraukoje matomu kalendoriumi, nuotraukos buvo padarytos 2018 m. birželio mėn., t. y. iškart kai Lukiškių TI-K buvo informuota apie pareiškėjo paduotą skundą. Pareiškėjas jokių objektyvių duomenų, paneigiančių nuotraukose užfiksuotas aplinkybes, nepateikė, priešingai, jo paaiškinimai iš esmės atitinka nuotraukose užfiksuotus faktus, pavyzdžiui, jog kai matomose vietose labiau atšoka tinkas, dažai, šie trūkumai būna užglaistomi. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti šiais atsakovo pateiktais įrodymais.

32.       Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 183 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

33.       Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (183 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas kameroje visą laiką buvo laikomas vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 400 Eur.

34.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjo laikymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Skirgailė Žalimienė