Civilinė byla Nr. e2-25-553/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00043-2021-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Italian design home“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir buvusiai bendrovės vadovei apribota teisė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Res NT“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu dėl vadovės ir vienintelės akcininkės L. M. veiksmų ir apriboti L. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
2. Nurodė, kad pareiškėja (kreditorė) UAB „Res NT“ kaip pardavėja ir UAB „Italian design home“ kaip pirkėja 2019 m. birželio 13 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK 5808 (toliau – Sutartis), kurioje nurodyta, kad UAB „Res NT“ parduoda UAB „Italian design home“ patalpas už 810 700 Eur (įkaitant PVM), o UAB „Italian design home“ už jas atsiskaito Sutartyje numatyta tvarka. UAB „Italian design home“ pagal Sutartį nekilnojamojo turto pirkimo kainos nesumokėjo. Pareiškėjos manymu, UAB „Italian design home“ ir neketino šios kainos mokėti, Sutarties pasirašymo pas notarą metu tikėjosi, kad bus perleista nuosavybės teisė į didelės vertės patalpas be jokio pradinio (avansinio) mokėjimo. Atsakovė (ir jos vadovė) apskritai neturėjo jokių lėšų, reikalingų tokių ar bent panašių patalpų įsigijimui ar deklaruotai ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Bendrovė buvo įsteigta tik tam, kad vykdytų galimai nusikalstamas veiklas, tikintis apgaule, pasitikėjimu užvaldyti turtą (lėšas), tarp jų ir kreditorės turėtą nekilnojamąją turtą.
3. Pareiškėjos teigimu, UAB „Italian design home“ finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaromi, jie įmonės vadovės apskritai nebuvo teikiami Juridinių asmenų registrui. Atsakovės vadovė taip pat nėra perdavusi jokių įmonės dokumentų bankroto administratoriui. Dėl tokių atsakovės vadovės veiksmų taip pat nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
4. Nemokumo administratorius pareiškėjos prašymą palaikė. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo L. M. su administratoriumi susitikusi nebuvo, jokių įmonės dokumentų ar turto neperdavė. Dėl pareiškėjos pareiškime nurodomų aplinkybių nemokumo administratorius pasisakyti negali, nes nėra perėmęs jokių tai galinčių patvirtinti ar paneigti įmonės dokumentų. Kai kuriuos įmonės buhalterinės apskaitos duomenis administratorius yra gavęs iš juos išsaugojusios buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios įmonės, tačiau jų nepakanka, nes sutartis su buhalterinės apskaitos paslaugas teikusia įmone buvo nutraukta dar iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui.
5. Suinteresuotas asmuo L. M. su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „Italian design home“ bankrotą iš esmės nulėmė nesėkmingai sudarytas turto prikimo–pardavimo sandoris su pareiškėja, kurio pagrindu atsakovei kilo pareiga mokėti didelę sumą netesybų, o ne kokie nors neteisėti ir sąmoningi veiksmai, kuriais būtų siekta sukelti atsakovės bankrotą. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovės vadovė siekė apgaulės būdu įgyti pareiškėjo nekilnojamą turtą ir už jį niekada neplanavo atsiskaityti, yra deklaratyvūs ir jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįsti. Jokių konkrečių buvusios vadovės neteisėtų veiksmų ar sandorių, kuriais sąmoningai ir kryptingai buvo siekiama sukelti atsakovės bankrotą, pareiškėja nenurodė. BUAB „Italian design home“ nemokumo administratorius buvo informavęs buvusią vadovę, kad jis perėmė apskaitos dokumentus iš apskaitą tvarkiusios įmonės, tačiau iki pat 2021 m. rugpjūčio mėnesio niekada neminėjo, kad jam trūksta kokių nors atsakovo finansinės apskaitos dokumentų, o tuo iš esmės susirūpino tik pareiškėjai inicijavus tyčinio bankroto bylą. Dėl šios priežasties buvusi vadovė net nežinojo, kad nemokumo administratoriui kokių nors dokumentų trūksta, todėl jų negalėjo ir perduoti. Šiuo metu buvusi vadovė deda visas pastangas, kad būtų rastas ir perduotas trūkstamas dokumentų segtuvas nemokumo administratoriui. Nenustačius akivaizdaus sąmoningo blogo valdymo, siekiant privesti bendrovę prie bankroto, nėra pagrindo atsakovės bankrotą kvalifikuoti kaip tyčinį. O nenustačius aktyvių buvusios įmonės vadovės veiksmų siekiant tyčia sukelti įmonei bankrotą, nėra pagrindo ir apriboti jos teises būti juridinio asmens vadovu ar valdymo organų nariu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi pripažino UAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu ir apribojo buvusiai BUAB „Italian design home“ vadovei L. M. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
7. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja įrodinėja, jog prie bankroto UAB „Italian design home“ buvo privesta tyčia vadovės L. M. veiksmais, atliktais iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), teismas sprendė, kad šiems veiksmams vertinti tyčinio bankroto kontekste taikytinas veiksmų atlikimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ).
8. Teismas pripažino, kad pareiškėja neįrodė, jog buvusi UAB „Italian design home“ vadovė sąmoningai tyčia sumažino bendrovės turto masę, siekdama šios įmonės nemokumo ar esmingo nemokios įmonės finansinės padėties pabloginimo, todėl pareiškėjos teiginiai, kad įmonės vadovė atliko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus tyčinio bankroto pagrindu esančius veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti.
9. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėja neįrodė, jog 2019 m. birželio 13 d. Sutarties sudarymo metu buvo akivaizdu, jog UAB „Italian design home“ neturi / neturės finansinių galimybių įvykdyti iš sutarties kilusias pingines prievoles ir tokios aplinkybės lems įmonės bankrotą.
10. Teismas nustatė, kad nuo pat įmonės įsteigimo įmonė nė karto neteikė finansinės atsakomybės dokumentų registro tvarkytojui. Nemokumo administratorius nurodė, kad įmonės vadovė administratoriui neperdavė jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės finansinius rodiklius, turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, įmonės nemokumo priežastis, sudarytus sandorius, kitas su įmonės finansine padėtimi susijusias reikšmingas faktines aplinkybes.
11. Teismas sprendė, kad vadovė vien deklaratyviai teigė, kad aplinkybes apie įmonės finansinę padėtį leidžia nustatyti byloje esantys kreditorių prašymai dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo, tačiau nedetalizavo jokių dokumentų ir nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes apie atsakovo finansinę padėtį jie įrodo, nepateikė jokių duomenų ir apskaičiavimų apie atsakovo turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, sudarytus sandorius bei nepaneigė aplinkybių, kad finansinės atsakomybės dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Nors buvusi bendrovės vadovė nurodė, kad administratoriui buvo perduota didžioji dalis įmonės apskaitos dokumentų, tačiau nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
12. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad byloje nustatytu įmonės finansinės atsakomybės dokumentų administratoriui neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Italian design home“ nemokumo priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nei tai, kad nurodytos pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį kriterijų.
13. Kadangi suinteresuotas asmuo L. M., kaip buvusi įmonės vadovė, turėjo pareigą pateikti administratoriui ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės apskaitos dokumentus, tačiau to neatliko ir neįrodė, kad to neatliko ne dėl savo kaltės, teismas taikė contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklę ir sprendė, kad vadovė įmonės dokumentų neperdavė dėl priežasčių, kurios nėra svarbios, objektyviai sutrukdžiusios vadovei tokią pareigą atlikti. Nurodytų motyvų pagrindu teismas pripažino, kad įmonės vadovė bankroto proceso metu veikė neteisėtai, neperduodama įmonės dokumentų administratoriui ir teismui, todėl egzistuoja ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas pagrindą įmonės vadovei taikyti įstatyme nustatytą atsakomybę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Suinteresuotas asmuo L. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl UAB „Italian design home“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Sprendžiant klausimą dėl teisės eiti vadovaujančias pareigas apribojimo ir vertinant suinteresuoto asmens veiksmus po 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. jau po JANĮ įsigaliojimo, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, turėjo būti taikomos ne ĮBĮ, o JANĮ įtvirtintos teisės normos. Atsakovė buvo įregistruota 2019 m. vasario 14 d., todėl atsižvelgiant į tai, kad bendrovės finansinės ataskaitos už praėjusius metus turi būti patvirtintos iki kiekvienų einamų metų balandžio 30 d., yra akivaizdu, jog pirmas atsakovo finansinių ataskaitų rinkinys turėjo būti patvirtintas iki 2020 m. balandžio 30 d., o VĮ Registrų centras pateiktas iki 2020 m. gegužės 31 d., taigi buvusiai vadovei VĮ Registrų centras nepateikus atsakovo finansinių ataskaitų už pirmus bendrovės veiklos metus, laikytina, kad toks teisės aktų pažeidimas yra atliktas jau galiojant JANĮ normoms.
14.2. Atsakovei bankroto byla Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta
2021 m. vasario 18 d. Taigi buvusi vadovė bendrovės dokumentus nemokumo administratoriui turėjo perduoti 2021 metais, o teismui sprendžiant, kad ji to nepadarė, tokie veiksmai turėjo būti vertinami pagal tokių neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojusio JANĮ normas.
14.3. Iš nemokumo administratoriaus išdėstytos pozicijos byloje matyti, kad nemokumo administratorius disponuoja UAB „Italian design home“ apskaitos dokumentais, o tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas negalėjo konstatuoti, jog nemokumo administratoriui nebuvo perduoti jokie atsakovo apskaitos dokumentai ir dėl to negalima nustatyti tikrųjų atsakovo bankroto priežasčių.
14.4. Kadangi teismų praktikoje ne bet koks dokumentų neperdavimas kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis, o tik tyčinis dokumentų slėpimas, šiuo atveju akivaizdu, kad buvusi vadovė tyčia jokių dokumentų neslėpė ir nesiekia nuslėpti jokių atsakovo nemokumo priežasčių, kadangi vienintelė nemokumo priežastis yra verslo nesėkmė.
14.5. Bendrovės vadovė rado buhalteriui siųstą bendrovės sąskaitos išrašą, o taip pat iš buhalterio gautą bendrovės apyvartos žiniaraštį, kuris patvirtina, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos jos veikloje, o nebuvo kokiu nors būdu pasisavintos. Šiuos dokumentus buvusi vadovė prideda prie atskirojo skundo bei prašo juos prijungti prie bylos, kadangi pridedami dokumentai patvirtina, kad jokių neteisėtų ar kreditorių interesu pažeidžiančių sandorių atsakovas neatliko. Šie dokumentai pirmos instancijos teismui nebuvo pateikti, nes jų rengiant atsiliepimą į pareiškimą buvusi vadovė dar nebuvo radusi.
14.6. Neidentifikavus visiškai akivaizdaus sąmoningo blogo valdymo, siekiant privesti bendrovę prie bankroto, nebuvo pagrindo UAB „Italian design home“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nenustačius aktyvių buvusios įmonės vadovės veiksmų, siekiant tyčia sukelti įmonei bankrotą, nebuvo pagrindo ir apriboti jos teises būti juridinio asmens vadovu ar valdymo organų nariu.
15. BUAB „Italian design home“ nemokumo administratorius Audrius Bandzaitis atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
15.1. Bankroto pripažinimas tyčiniu tiek pagal ĮBĮ, tiek pagal JANĮ sukelia tas pačias pasekmes. Todėl, bankrotą pripažinus tyčiniu, nėra svarbu, pagal kokį įstatymą tai nustatyta.
15.2. Skirtingas įstatymuose nustatytų tyčinio bankroto požymių apibūdinimas, atsižvelgiant į tai, kad šis sąrašas JANĮ nėra baigtinis, nereiškia, kad tie patys blogo vadovavimo įmonei veiksmai negali būti tyčinio bankroto pripažinimo priežastimi pagal JANĮ, jeigu jie įvardinti tik ĮBĮ.
15.3. Administratorius patvirtina, kad iš buvusios įmonės vadovės nėra gavęs jokių dokumentų, o jo surinkti atskiri buhalterinės apskaitos duomenys iš apskaitą tvarkiusios įmonės neleidžia nustatyti bendrovės turto ir veiklos rezultatų, nuosavo kapitalo dydžio ir įsipareigojimų bankroto bylos iškėlimo dienai, tarp jų nėra jokių įmonės vadovų priimtų sprendimų ar sudarytų sandorių. Administratorius pateikė teismui susirašinėjimo su atsakove laišką, iš kurio matyti, kad buvusi bendrovės vadovė nė neketina pasirūpinti, kad būtų perduoti ne tik dokumentai, bet įvykdytos ir kitos bankrutavusios įmonės buvusiai vadovei tenkančios pareigos.
15.4. Buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės kompiuterinėje programoje išlikę duomenys yra tik apskaitos žiniaraščiai, nėra jokių pirminių dokumentų, nėra sudaryti jokie metinių ar tarpinių finansinių ataskaitų rinkiniai, esami duomenys nėra perduoti jokiais perdavimo-priėmimo aktais, jie nepasirašyti, todėl nelaikytini oficialiais įmonės dokumentais.
16. Pareiškėja UAB „Res NT“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
16.1. Teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ĮBĮ 20 straipsniu, kadangi minėtas neveikimas / aplaidumas dėl įmonės finansinės apskaitos nevedimo ar aplaidaus vedimo, pirminių ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų neturėjimo buvo nuo pat UAB „Italian design home“ įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo (galiojant jau naujai JANĮ redakcijai).
16.2. Tyčinio bankroto požymiu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra finansinės atskaitomybės nepateikimas juridinių asmenų registrui teisės aktų nustatyta tvarka, todėl UAB „Italian design home“ bankrotas laikytinas tyčiniu ir pagal JANĮ nuostatas.
16.3. Nesant finansinės atskaitomybės dokumentų ir suinteresuotam asmeniui L. M. atsisakant juos pateikti, kai brangaus nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo kaina apskritai nebuvo mokama, leidžia konstatuoti sąmoningai blogą juridinio asmens valdymą (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytą sandorį (su pareiškėja), kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JAN 70 straipsnio 1 dalis).
16.4. Buvusios vadovės pateikti su atskiruoju skundu duomenys negali būti laikomi apskaitos duomenimis. Jie taip pat nereiškia, kad įmonės buhalterinė buvo apskritai vesta (ar vesta tinkamai), taip pat, kad buvusi vadovė perdavė nemokumo administratoriui įmonės turtą, dokumentus ir (ar) informaciją, kaip apibrėžta ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje ar JANĮ 13 straipsnyje.
16.5. Atskiruoju skundu niekaip nepaneigta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti UAB „Italian design home“ nemokumo bylą buvusi vadovė neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Buvusi vadovė ir atskirajame skunde nepateikė jokių pateisinamų priežasčių, kodėl to negalėjo padaryti. Taip pat atsiliepime į atskirąjį skundą administratorius dar kartą tai motyvuotai patvirtino, t. y. kad neperduoti reikalingi duomenys ir dokumentai. Todėl teismo sprendimas apriboti buvusiai bendrovės vadovei teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu taip pat visiškai pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti šioje dalyje nėra pagrindo.
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė BUAB „Italian design home“ 2019 metų apyvartos žiniaraščius ir banko sąskaitos išrašą.
19. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.
20. Apeliantės teigimu, ji kartu su atskiruoju skundu pateikiamų dokumentų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi juos rado tik po skundžiamos nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nurodytą išimtį ir priimti naujus įrodymus. Apeliantė nurodė, kad šiuos įrodymus rado savo elektroniniame pašte, tačiau nepateikė jokių argumentų, kas sutrukdė šiuos įrodymus surasti anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat pastebėtina, kad nauji dokumentai nėra susiję su šios civilinės bylos ginčo dalyku ir įrodinėtinomis aplinkybėmis, t. y. pateikti duomenys niekaip nepagrindžia pareigos perduoti dokumentus nemokumo administratoriui įvykdymą (tinkamą šios pareigos įvykdymą galėtų patvirtinti dokumentų priėmimo–perdavimo aktas ir pan.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas teikiamų duomenų nepriima į bylą.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
21. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
22. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Vadinasi, prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).
23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja įrodinėja, jog prie bankroto UAB „Italian design home“ buvo privesta tyčia vadovės L. M. veiksmais, atliktais iki įsigaliojanti JANĮ, todėl sprendė, kad šiems veiksmams vertinti tyčinio bankroto kontekste taikytinas veiksmų atlikimo metu galiojęs ĮBĮ. Teismo vertinimu, vadovei nepateikus ir nepagrindus duomenų ir apskaičiavimų apie atsakovės turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, sudarytus sandorius, darytina išvada, kad įmonės vadovei nesudarinėjant finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų administratoriui dėl šių įmonės vadovės veiksmų (neveikimo) iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad UAB „Italian design home“ bankroto byla iškelta 2021 m. vasario 18 d., t. y. jau galiojant JANĮ, todėl, kaip pagrįstai nurodo ir apeliantė, pareiga perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratoriui jai kilo 2021 metais. Pareiškėja byloje taip pat įrodinėjo, kad apeliantė nepateikė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio Juridinių asmenų registrui, ir tokie apeliantės veiksmai taip pat laikytini tyčinio bankroto požymiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BUAB „Italian design home“ buvo įregistruota 2019 m. vasario 14 d., todėl sutiktina su apeliante, kad pirmasis finansinių ataskaitų rinkinys turėjo būti patvirtintas iki 2020 m. balandžio 30 d., taigi jau po JANĮ įsigaliojimo. Įvertinus tai, kad minėti pareiškėjos įrodinėjami apeliantės veiksmai ir neveikimas (dokumentų neperdavimas, finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas Juridinių asmenų registrui) buvo atlikti jau galiojant JANĮ, pritartina apeliantei, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai taikė ĮBĮ, o ne JANĮ nuostatas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas bei teismų praktika įsigaliojus JANĮ išliko iš esmės panaši, nustatytas pažeidimas taisomas apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 straipsnis ir 329 straipsnis).
Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo
25. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nurodyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti. Vienas tokių požymių – juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
26. Iki JANĮ galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame buvo įtvirtintas aptariamas tyčinio bankroto požymis, reglamentavo, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
27. Taigi pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą apgaulingas ir (ar) netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas buvo vienas iš požymių, kurį nustatęs teismas, turėjo bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau šio požymio taikymui buvo privaloma nustatyti ir dar vieną aplinkybę – visišką arba dalinį negalėjimą nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo tarpu pagal galiojantį teisinį reglamentavimą aptariamo tyčinio bankroto požymio taikymui nėra būtina įrodinėti aplinkybės, kad dėl apgaulingai ar aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto ir kitų aplinkybių.
28. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtą įstatymo nuostatą yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e2-1438-553/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).
29. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos, dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
30. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, yra nurodęs, kad šio tyčinio bankroto požymio specifika pasireiškia tuo, jog dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarta teismų praktika iš esmės aktuali ir galiojant JANĮ nustatytam tyčinio bankroto reglamentavimui. Kaip minėta, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, tame tarpe ir apgaulingai ar aplaidžiai vestos buhalterinės apskaitos (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
32. Iš įstatymų leidėjo pateiktų nurodytų teisės normų formuluočių matyti, kad siekiant bankrotą kvalifikuoti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, apgaulingas ar aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas turi būti priežastiniu ryšiu susijęs ne tik su sąmoningais atsakingo asmens veiksmais, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus pažeidžiančių sandorių sudarymo, bet ir su įmonės nemokumu. Tačiau akivaizdu, kad dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ar dėl nurodytų dokumentų neišsaugojimo įrodyti šių aplinkybių priežastinį ryšį su juridinio asmens privedimu prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo būtų neįmanoma, todėl, darytina išvada, jog priežastinis ryšys tarp apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedinimo, siekiant blogai valdyti juridinį asmenį ar sudaryti kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, ir juridinio asmens nemokumo ar nemokios padėties esminio pabloginimo, neprivalo būti nustatinėjamas siekiant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą taikyti kaip tyčinį juridinio asmens bankrotą kvalifikuojantį požymį.
33. Taigi, apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, BUAB „Italian design home“ bankroto pripažinimui tyčiniu pakako nustatyti bent vieną JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą aplinkybę (buhalterinės apskaitos apgaulingą ar aplaidų vedimą, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimą ar neteisingų tokių dokumentų pateikimą, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytą mokesčių mokėjimo vengimą) bei tai, ar paminėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys sudaro pagrindą konstatuoti paminėtų aplinkybių visumos egzistavimą ir pripažinti BUAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad labiau tikėtina, jog byloje nustatytu įmonės finansinės atsakomybės dokumentų administratoriui neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias UAB „Italian design home“ nemokumo priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nei tai, kad nurodytos pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių. Teismo vertinimu, įmonės vadovei nesudarinėjant finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų administratoriui dėl šių įmonės vadovės veiksmų (neveikimo) iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
35. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Iš bylos duomenų matyti, kad nuo pat įmonės įsteigimo įmonė nė karto neteikė finansinės atsakomybės dokumentų registro tvarkytojui. Šių aplinkybių apeliantė neginčija.
36. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad apeliantė iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo disponavo jos dokumentais (priešingų duomenų nėra pateikta). Nors apeliantė akcentuoja, kad nemokumo administratorius dalį bendrovės dokumentų gavo iš BUAB „Italian design home“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios bendrovės ir nesikreipė į ją dėl likusių dokumentų perdavimo, tačiau ji neneigia nemokumo administratoriaus nurodytos aplinkybės, kad sutartis su buhalterines paslaugas teikusia bendrove buvo nutraukta iki bankroto bylos iškėlimo, todėl nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai. Apeliantė atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad deda visas pastangas, jog būtų rastas ir perduotas trūkstamas dokumentų segtuvas nemokumo administratoriui, tačiau įrodymų, kad šiuo metu minėtas segtuvas perduotas nemokumo administratoriui, byloje nėra. Nemokumo administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad teismo įpareigojimas perduoti nemokumo administratorei visus įmonės dokumentus iki šiol nėra įvykdytas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti apie objektyvias dokumentų neperdavimo administratorei priežastis (CPK 12, 178 straipsnis). Pareigą pagrįsti tokias priežastis turi atsakingi bendrovės valdymo organai, šiuo atveju apeliantė, tačiau pastaroji, nors ir buvo nurodžiusi, kad siekia įvykdyti įpareigojimą dėl dokumentų perdavimo, nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrovės dokumentų neperdavimo priežastis.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytas apeliantės turimų BUAB „Italian design home“ dokumentų neperdavimas nemokumo administratoriui, taip pat finansinių ataskaitų rinkinio nepateikimas Juridinių asmenų registrui laikytinas sąmoningu siekiu nuslėpti bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įmonės vadovė UAB „Italian design home“ prie bankroto privedė tyčia.
Dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo
38. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad įmonės vadovė bankroto proceso metu veikė neteisėtai, neperduodama įmonės dokumentų administratoriui ir teismui, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą atsakomybę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
39. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju BUAB „Italina design home“ buvo įsteigta iki įsigaliojant ĮBĮ, tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiga perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratoriui apeliantei kilo jau galiojant JANĮ, be to, kreditorė dėl mintos sankcijos skyrimo kreipėsi ir skundžiama teismo nutartis buvo priimta jau galiojant JANĮ, todėl baudos skyrimas, kaip procesinis teisinis klausimas, taip pat spręstinas vadovaujantis JANĮ nuostatomis. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 2-614-407/2020).
40. JANĮ 57 straipsnyje reglamentuotos juridinių asmenų valdymo organų, taip pat neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko pareigos, susijusios su dokumentų ir turto perdavimu bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo. Pagal to paties straipsnio 3 dalį asmenims, kuriems nustatytos tokios pareigos, teismas gali skirti iki vienos MMA dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas už minėtų pareigų nevykdymą taip pat turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
41. JANĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo ir kitų nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pažymėtina, kad JANĮ, kaip ir anksčiau galiojusiame ĮBĮ, nėra reglamentuota teismo nutarčių, priimtų išnagrinėjus su minėtų sankcijų taikymu susijusius klausimus, apskundimo tvarka, todėl sprendžiant šiuos klausimus turi būti taikomos bendrosios CPK įtvirtintos proceso teisės normos.
42. CPK X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios teismo nuobaudų rūšis bei jų skyrimą, nenumato galimybės atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui nuobaudą. Toks teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 107 straipsniu, asmuo, kuriam yra paskirta bauda, gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti arba sumažinti. Atskirasis skundas gali būti paduodamas tik asmens, kuriam bauda paskirta, ir tik dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą, paduotas CPK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, atmetamas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo
2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1451/2014; 2017 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1289-943/2017; 2019 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-346-823/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1533-585/2020 ir kt.). Taigi teismo nutartis, kuria paskiriama bauda, negali būti apeliacijos objektas.
43. Minėtos CPK X skyriaus nuostatos tokios nuobaudos rūšies, kaip specialiosios teisės apribojimas, nenumato. Tačiau analizuojant bendrąsias CPK įtvirtintas teismo nuobaudų skyrimo taisykles, matyti, kad nutartys dėl teismo nuobaudų skyrimo pagal CPK yra neskundžiamos (CPK 104, 105 straipsniai), gali būti skundžiamos tik nutartys, kuriomis pareiškimai panaikinti ar sumažinti nuobaudą yra atmetami (CPK 107, 109 straipsniai). Taigi, teismo nutarties, kuria asmeniui taikytas teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas, apskundimo galimybė nenumatyta nei JANĮ, nei CPK.
44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos UAB „Res NT“ prašymą ir apribojo apeliantei teisę 3 metus eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau tai negali pakeisti įstatymu nustatyto reguliavimo, kuriuo vadovaujantis tokia nutarties dalis yra neskundžiama. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad keturiolikos dienų terminas prašymui dėl baudos panaikinimo arba sumažinimo pateikti nėra naikinamasis, esant svarbioms priežastims jis gali būti atnaujinamas (CPK 78 straipsnio 1 dalis).
45. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalis, kuria teismas apribojo apeliantei teisę 3 metus eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, negali būti apeliacijos objektas, todėl pirmosios instancijos teismas šią apeliantės atskirojo skundo dalį turėjo atsisakyti priimti.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą Vilniaus apygardos teismo
2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria BUAB „Italian design home“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skundžiamos nutarties dalis, kuria apeliantei apribota teisė 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, pagal įstatymą negali būti apeliacijos objektu, todėl apeliacinis procesas šioje bylos dalyje nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Italian design home“ bankrotas pripažintas tyčiniu, palikti nepakeistą.
Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalies, kuria buvusiai bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Italian design home“ vadovei L. M. apribota teisė 3 (tris) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nutraukti.
Teisėja Aldona Tilindienė