Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-05-31][nuasmeninta nutartis byloje][2A-606-265-2016].docx
Bylos nr.: 2A-606-265/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Klaipëdos apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Plungės rajono savivaldybės administracija 188714469 suinteresuotas asmuo
"Turto bankas" 112021042 suinteresuotas asmuo
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 188601279 suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
KITOS BYLOS, NAGRINĖJAMOS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA
Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Kiti su apeliacija susiję klausimai

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr

Pranešėjas A. Žerlauskas                                                           Civilinė byla Nr. 2A-606-265/2016

Teisėja A. B.              (Proceso Nr. 2-33-3-00784-2015-8)

              Procesinio sprendimo kategorija

(S)

              3.3.1.14.

 



                                                                                                

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2016 m. gegužės 30 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų A. M. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. ir G. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. M., M. M., VĮ Turto bankui, Plungės rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

 

n  u  s  t  a  t  ė:

 

              pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, jog nuosavybės teise nuo 2005 m. sausio mėnesio Duomenys neskelbtini bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo 96,04 kv. m. ploto gyvenamąjį namą su priestatu, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini (turi būti Duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, tvartą, daržinę ir malkinę, kurių bendras unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, kiemo rūsį, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančius Duomenys neskelbtini. Nurodė, jog 2005 metų sausio mėnesį iš P. M. įsigijo ir sąžiningai bei teisėtai valdo minėtus statinius, jokių nuosavybės dokumentų P. M. neturėjo ir jiems neperdavė. Statybos dokumentai nėra išlikę, statiniai nėra įregistruoti kaip juridinio ar fizinio asmens turtas, statinius valdė kaip savus, juos tvarkė ir remontavo.

              Plungės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turtas, kurį įgyjamosios senaties pagrindu siekia įgyti pareiškėjai, priklauso valstybei. Teismas konstatavo, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Teismo vertinimu, šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Aplinkybę, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, teismo nuomone, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

              Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Apeliantų vertinimu, teismo vertinti įrodymai nepatvirtino fakto, kad pastatai priklauso Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Be to, kaip nurodo apeliantas, VĮ Turto bankas šį objektą atsisakė įtraukti į valstybei priklausančių objektų sąrašą, todėl jo nepripažino kaip valstybės turto. Apeliantų vertinimu, pastatai, į kuriuos jie siekia įgyti nuosavybės teisę, jų valdomi sąžiningai ir teisėtai. Valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas, todėl nėra CK numatytų apribojimų, kurie neleistų nustatyti nuosavybės teisės į turtą pagal įgyjamąją senatį.

              Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog turtas, kurį įgyjamosios senaties pagrindu siekė įgyti pareiškėjai, priklauso valstybei. Dėl šios priežasties suinteresuotas asmuo nurodo, kad turtas, kuris priklauso valstybei, negali būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu.

              Suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip teisiškai nepagrįstą. Nurodė, kad byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad pastatai priklauso valstybei, o ji juos valdo. Pasak suinteresuoto asmens, ji neturi nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, todėl negali jų įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tai nėra pagrindas nuosavybės teisę į šiuos statinius įgyti tretiesiems asmenims.

              Apeliacinis skundas netenkintinas.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

              Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentais, jog yra visos sąlygos ir pagrindai pripažinti jiems nuosavybės teisę į prašomus statinius pagal įgyjamąją senatį. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-67/2011).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus, neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai, ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise, ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, kasacinio teismo praktika dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra pakankamai išplėtota, o nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs nagrinėjamoje byloje, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, jog statiniai priklauso valstybei. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliantai nepaneigė leistinais rašytiniais įrodymais. Priešingai nei nurodo apeliantai, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina aplinkybę, kad statiniai priklauso valstybei, o aplinkybė, jog jų valstybė neįtraukė į savo apskaitą ir neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės ir nuosavybės teisės nepaneigia.

              Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

 

n  u  t  a  r  i  a:

 

              Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                        Alvydas Žerlauskas

 

Kolegijos teisėjai                                                                                Aušra Maškevičienė

 

                                                                                                            Raimonda Andrulienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • 3K-3-58/2007
  • 3K-3-41/2011
  • 3K-7-67/2011
  • 3K-3-408/2007
  • 3K-3-535/2008
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės