Civilinė byla Nr. 3K-3-343-701/2016

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00453-2014-1

            Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.8.2;

            2.5.10.5.2.2

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Darvydas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Darvydas“ ieškinį atsakovei Juozo Každailio individualiai įmonei „Banga“, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, K. Š., dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbdavio atsakomybę už darbuotojo veiksmus, prejudicinius faktus, bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir dalyką, aiškinimo bei taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 48 748,86 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir trečiojo asmens K. Š. buvo susiklostę nuolatiniai pavedimo santykiai, K. Š. pažeidė pavedimo sutartį, nerūpestingai atliko savo pareigas. Kadangi jis dirbo pas atsakovę, tai atsakomybė už jo veiksmus atsiranda darbdavei. 2009 m. lapkričio mėn. ieškovė internetu įsigijo Liuksemburge ir Belgijoje esančius tris automobilius, o ketvirtą naudotą automobilį „Volkswagen Touran“ ieškovė pavedė nupirkti, pakrauti ir parvežti K. Š., dėl to jam buvo perduoti pinigai ir bendrovės spaudas. Pavedimo sutartis dėl automobilio „Volkswagen Touran“ nupirkimo ir pargabenimo buvo sudaryta žodžiu. K. Š. su kitu vairuotoju prijungė akumuliatorių, jo nebeatjungė, įvyko gaisras, automobiliai sudegė. Nerūpestingai pakrovęs automobilius K. Š. pažeidė pavedimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad pagal 2009 m. lapkričio 9 d. krovinio užsakymą atsakovė įsipareigojo ieškovei iš Liuksemburgo į Lietuvą pervežti keturis po eismo įvykių sugadintus automobilius, tarp jų – 2003 metų gamybos „Volkswagen Touran“. Automobiliai pagal krovinio pervežimo užsakymą Nr. 11/09 buvo vežami autovežiu su priekaba, jį vairavo K. Š. ir V. B.. Vežėjai gabenant nurodytą krovinį 2009 m. lapkričio 12 d. įvyko gaisras ir automobiliai su autovežiu sudegė.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė kitoje civilinėje byloje buvo pareiškusi ieškinį atsakovams Juozo Každailio IĮ „Banga“, Juozui Každailiui ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, jis įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu yra atmestas (civilinė byla Nr. 2-1093-772/2011). Nurodytame sprendime teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gabenamas krovinys turėjo paslėptus defektus (automobiliai buvo po eismo įvykių apgadinti, praradę natūralias savybes), į nepriklausomų ekspertų užsakymu atliktą Tyrimo ataskaitą bei eksperto išvadą, kurioje nurodyta, jog gaisro židinio zona – pervežamas automobilis, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakymą, kuriame irgi nurodoma, kad tikėtina gaisro kilimo priežastis – pervežamo automobilio elektros instaliacijos gedimas, konstatavo, kad atsakovei Juozo Každailio IĮ „Banga“ civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo nekyla; pažymėjo, kad tai, jog pateiktas transportuoti krovinys buvo be defektų, privalėjo įrodyti krovinio siuntėjas ar jo pargabenimu suinteresuotas asmuo, tačiau ieškovė tokių duomenų teismui nepateikė, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad gaisras kilo ne automobilyje „Volkswagen Touran“, o autovežyje. Sprendimas paliktas nepakeistas jį peržiūrėjus apeliacine bei kasacine tvarka.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovę ir trečiąjį asmenį K. Š. siejo pavedimo teisiniai santykiai, kurie buvo įforminti žodine pavedimo sutartimi, tačiau byloje kyla ginčas, kokius konkrečius veiksmus vykdant pavedimo sutartį privalėjo atlikti trečiasis asmuo. Teismas pažymėjo, kad K. Š. paaiškino, jog specialių nurodymų dėl automobilio pakrovimo ar jo transportavimo ieškovės direktorius A. Prialgauskas jam nedavė, tokią aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir A. Prialgauskas, be to, tai nustatyta ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Įvertinęs įrodymus teismas nurodė, kad, nesant rašytinio įgaliojimo, A. Prialgausko parodymams esant nenuosekliems, tarp jų ir K. Š. parodymų esant prieštaravimų, neįmanoma neginčijamai nustatyti įgaliotiniui suteiktų teisių, pareigų, jų apimties ir turinio, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad įgaliotinis, vykdydamas pavedimo sutartį, privalėjo apžiūrėti ir nupirkti automobilį, tuo tarpu, kaip nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje ir todėl šioje byloje pakartotinai nenustatytina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), krovinio pakrovimas buvo siuntėjos reikalas, saugiai parvežti krovinį buvo vežėjos pareiga pagal krovinio vežimo sutartį.
8. Teismas nustatė, kad K. Š., kaip įgaliotas asmuo, privalėjo apžiūrėti „Volkswagen Touran“ ir jį nupirkti ieškovės lėšomis ir jos vardu, ką jis ir padarė. Nupirkti automobilį „Volkswagen Touran“ galutinį sprendimą priėmė būtent A. Prialgauskas, su kuriuo užsienyje mobiliuoju telefonu nuolat bendravo K. Š.. Teismas sprendė, kad K. Š. savo veiksmais pavedimo sutarties nepažeidė, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala, priešingai, jis savo veiksmus pagal pavedimo sutartį atliko rūpestingai ir atidžiai, tiesiogiai mobiliuoju telefonu bendraudamas su A. Prialgausku, apžiūrėjo automobilį „Volkswagen Touran“, išvardijo jo defektus, dėl ko A. Prialgauskas skambino automobilio pardavėjui ir tik beveik po pusės dienos priėmė sprendimą automobilį pirkti. Į K. Š. pareigas taip pat neįėjo pareiga tikrinti perkamo automobilio techninę būklę, jis tik turėjo jį apžiūrėti iš išorės, ką jis ir padarė, be to, nurodė, jog minėto automobilio neįmanoma užvesti, jis yra nevažiuojantis, ką prieš pirkdamas automobilį gerai žinojo A. Prialgauskas.
9. Teismas konstatavo, kad ,nesant K. Š., kaip įgalioto asmens, kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nekyla ir civilinė atsakomybė bei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.
10. Teismas nustatė, kad žalos atsiradimo metu K. Š. dirbo pas atsakovę vairuotoju-ekspeditoriumi ir, atlikdamas savo darbo funkcijas, privalėjo taisyklingai pakrauti ir pritvirtinti krovinį bei jį saugiai parvežti, tuo tarpu tikrinti krovinio techninę būklę ar pirkti automobilius neįėjo į vairuotojų darbo funkcijas. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitoje civilinėje byloje (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimas ir kt.), konstatuota, kad žala kilo ne dėl to, jog atsakovės darbuotojai netinkamai atliko darbo funkcijas, o dėl to, kad buvo priimtas vežti krovinys su paslėptu defektu, apie kurį krovinio savininkė (ieškovė) neinformavo vežėjo, todėl žalos atsiradimo riziką turi prisiimti sau.
11. Teismas vertino, kad: byloje nenustatyta, jog K. Š., vykdydamas savo darbo funkcijas, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado žala; darbo funkcijas K. Š. atliko rūpestingai ir atidžiai, nepažeidė darbdavės nurodymų, t. y. žalos nepadarė vykdydamas darbo funkcijas; atsakovės, kaip darbdavės, kontrolė darbo funkcijų atlikimo metu buvo pakankama; byloje nenustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl to atsakovės, kaip samdančio darbuotojus asmens, civilinė atsakomybė už jos darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą yra negalima.
12. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
14. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog trečiasis asmuo netinkamai įvykdė savo pareigą taisyklingai pakrauti krovinį. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė, neduodama nurodymų atjungti gabenamų automobilių akumuliatorius, savo valia prisiėmė riziką dėl pasekmių. Kolegija nurodė, kad pavedimo teisiniai santykiai siejo ieškovę ir trečiąjį asmenį, ko neginčija ir ieškovė, atsakovės vadovas ne tik neprivalėjo duoti nurodymų atjungti akumuliatorius, bet ir kitų nurodymų, išskyrus tuos, kurie susiję su jo, kaip vežėjo, pareigomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai sprendė, kad tik esant rašytiniam įgaliojimui buvo galima nustatyti pavedimo sutartimi K. Š. nustatytų pareigų apimtį. Kadangi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nenustatyta specialių pavedimo sutarties formos reikalavimų, tai pavedimo sutartis galėjo būti sudaryta žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis, 1.73 straipsnio 1 dalis, 6.757 straipsnio 2 dalis). Tokios sutarties turinys bei pavedimo sutartimi įgaliotiniui nustatytų pareigų apimtis galėjo būti nustatyta vadovaujantis CK 6.193–6.196, 6.200, 6.760 straipsniais ir kasacinio teismo suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; kt.). Byloje buvo nustatyta, kad jos dalyvius siejo ilgalaikiai santykiai, pagal ieškovės užsakymus atsakovės autovežiu trečiasis asmuo K. Š. atliko apie 20 pervežimų, jų metu apie 10 kartų ieškovės nurodymu pirko automobilius. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad K. Š. buvo pakankamai patyręs ir jam turėjo būti gerai žinomas pareigų, kurias jis turi vykdyti pagal pavedimo sutartį, turinys, šių pareigų vykdymo ypatybės ir pasekmės, kurios gali kilti dėl netinkamo pareigų vykdymo. Vykdydamas ieškovės pavedimą K. Š. privalėjo siekti, kad šis pavedimas būtų vykdomas kuo naudingesnėmis ieškovei sąlygomis. Jis buvo vienintelis ieškovės atstovas, kuris galėjo tiesiogiai apžiūrėti ir įvertinti gabenamų automobilių būklę. Be to, K. Š. pats tiesiogiai dalyvavo kraunant nupirktus automobilius. Teismai, padarę išvadą, kad negalima nustatyti pavedimo sutarties turinio, pažeidė CK 6.193, 6.196, 6.200, 6.760 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip prejudiciniu faktu remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatyta aplinkybe, kad krovinio pakrovimas buvo siuntėjo reikalas, saugiai parvežti krovinį buvo vežėjo pareiga pagal krovinio vežimo sutartį. Nurodytoje išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas atsakovės, kaip vežėjos, civilinės atsakomybės klausimas, tačiau joje nebuvo nustatoma aplinkybė, ar įgaliotinis tinkamai vykdė savo pareigas pagal pavedimo sutartį. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1093-772/2011) nustatyta, kad pagal CMR konvencijos nuostatas už tinkamą krovinio pakrovimą atsako ne vežėja, o krovinio siuntėja. Nors K. Š. ir buvo vežėjos (atsakovės) vairuotojas, tačiau teismai nustatė, kad jis pavedimo sutarties pagrindu atstovavo ir ieškovei, t. y. siuntėjai pagal vežimo sutartį. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovė būtų kam nors pavedusi atlikti automobilių pakrovimo į transporto priemonę, kuria buvo pervežamas krovinys, darbus. Vadinasi, K. Š. buvo vienintelis ieškovės atstovas, kuris dalyvavo pakraunant automobilius. Veikdamas pagal pavedimo sutartį, kaip patyręs ir jau ne vieną kartą panašaus pobūdžio ieškovės pavedimus vykdęs asmuo, K. Š. privalėjo imtis visų būtinų priemonių, kad automobiliai į pervežimą vykdančias transporto priemones būtų kraunami taip, jog būtų užtikrintas jų saugus pervežimas. Atsižvelgiant į šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindą teismai, spręsdami atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, nepagrįstai vadovavosi CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatomis, šalinančiomis atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybę už krovinio pakrovimą.
3. Teismai, spręsdami atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, netinkamai taikė CK 6.245–6.249, 6.263, 6.264 straipsnius. Byloje nustatyta, kad bylos dalyvius siejo ilgalaikiai santykiai, pagal ieškovės užsakymą buvo atlikta apie 20 krovinio pervežimų, jų metu apie 10 kartų ieškovės nurodymu buvo pirkti automobiliai. Tokie ilgalaikiai bylos dalyvių santykiai leidžia daryti išvadą, kad visi trečiojo asmens K. Š. veiksmai pagal pavedimo sutartį buvo atliekami su darbdavės žinia, kuri privalėjo kontroliuoti savo darbuotojų veiksmus ir užtikrinti, jog nebūtų padaryta žala ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2013; kt.).
16. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismas aiškinosi trečiajam asmeniui K. Š. suteiktų įgaliojimų apimtį ir turinį. Teismas, įvertinęs įrodymus (nenuoseklius ieškovės direktoriaus A. Prialgausko parodymus, trečiojo asmens K. Š. bei liudytojo V. B. parodymus), atsižvelgdamas į įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytas faktines aplinkybes (gaisro kilimo priežastis, automobilių pakrovimo, gabenimo aplinkybes, pervežėjo atsakomybę ir kt.), pagrįstai konstatavo, kad K. Š., kaip įgaliotas asmuo, vykdydamas pavedimo sutartį, privalėjo apžiūrėti automobilį „Volkswagen Touran“ ir jį nupirkti ieškovės lėšomis ir jos vardu, ką jis ir padarė. Teismas nustatė, kad K. Š. nurodė A. Prialgauskui, jog minėto automobilio neįmanoma užvesti, jis yra nevažiuojantis, ir kad galutinį sprendimą nupirkti šį automobilį priėmė būtent A. Prialgauskas. Byloje nėra nė vieno patikimo įrodymo, patvirtinančio, kad K. Š., keletą kartų ieškovės vardu užsienyje nupirkdamas jos pačios internetu susirastus, po eismo įvykių apgadintus automobilius, privalėjo atjungti jų akumuliatorius. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta gaisro vieta ir priežastis – automobilio „Volkswagen Touran“ stovėjimo ant autovežio vieta ir elektros instaliacijos gedimas. Ieškovė neįrodinėjo, kad kituose trijuose greta stovėjusiuose automobiliuose K. Š. akumuliatorius atjungė, o „Volkswagen Touran“ – ne. Ieškovė neįrodinėjo, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo duotas įgaliotiniui pavedimas atjungti akumuliatorius, kokiomis aplinkybėmis trečiasis asmuo sutiko priimti tokį pavedimą. Taigi, nesant K. Š., kaip įgalioto asmens, kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nekyla ir civilinė atsakomybė. Kasaciniame skunde ieškovė nenurodė (neįvardijo) konkretaus pavedimo, kurio nevykdė arba kurį netinkamai vykdė trečiasis asmuo K. Š. ir dėl kurio neįvykdymo kilo gaisras, atsirado pasekmių. Ieškovė pripažino, kad konkrečių pavedimų dėl apgadintų automobilių techninės būklės įvertinimo ir dėl akumuliatorių atjungimo nedavė. Kasaciniame skunde nėra nurodyta, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus ir toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
2. Kitoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės – gaisro kilimo priežastis, pasekmės, nuostolių dydis, vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos ir kt. – yra prejudiciniai faktai šioje byloje, todėl iš naujo neturi būti įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Teismai ieškovės ieškinį atmetė kaip neįrodytą, nes nenustatė, kad trečiasis asmuo K. Š. netinkamai įvykdė pareigą pakrauti nupirktus automobilius ir dėl to atsirado žala.
3. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad gaisras kilo ne dėl to, jog vairuotojai-ekspeditoriai netinkamai vykdė savo darbines pareigas, o dėl to, kad buvo priimtas vežti krovinys su paslėptu defektu. Teismai pagrįstai sprendė, kad automobilių pirkimas užsienyje nėra atsakovės darbuotojų darbinė pareiga, o savo pareigą taisyklingai pakrauti ir pritvirtinti krovinį bei saugiai jį parvežti vairuotojas-ekspeditorius K. Š. vykdė tinkamai ir savo veiksmais žalos niekam nepadarė. Be to, teismas nustatė, kad automobilio „Volkswagen Touran“ pirkimo metu trečiasis asmuo K. Š. telefonu bendravo ne su atsakovės vadovu, o su ieškovės direktoriumi ir šis nedavė jokių specialių šio automobilio pakrovimo ar transportavimo nurodymų.
17. Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad teismai, padarę išvadą, jog negalima nustatyti pavedimo sutarties turinio, pažeidė CK 6.193, 6.196, 6.200, 6.760 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos

18. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog tik esant rašytiniam įgaliojimui buvo galima nustatyti pavedimo sutartimi trečiajam asmeniui K. Š. nustatytų pareigų apimtį, o padarę išvadą, kad negalima nustatyti pavedimo sutarties turinio, teismai pažeidė CK 6.193, 6.196, 6.200, 6.760 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
19. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta kasatorės dėstomą poziciją, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, ginčą nagrinėjantis teismas jam išspręsti taiko sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose. Tačiau, įvertinus apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju teismai padarė išvadą, jog negalima nustatyti pavedimo sutarties turinio, ir, jo nenustatę bei išnagrinėję bylą, taip pažeidė CK 6.193, 6.196, 6.200, 6.760 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
20. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad nustatęs, jog ieškovę ir trečiąjį asmenį K. Š. siejo pavedimo teisiniai santykiai, kurie buvo įforminti žodine pavedimo sutartimi, bei konstatavęs, kad byloje yra kilęs ginčas dėl įgaliotiniui suteiktų teisių, jų apimties ir turinio, veiksmų, kuriuos vykdant pavedimo sutartį privalėjo atlikti trečiasis asmuo K. Š., teismas tyrė ir, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė ginčui išspręsti reikšmingą pavedimo sutarties turinį bei trečiajam asmeniui suteiktų įgaliojimų, duotų pavedimų apimtį. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo K. Š. paaiškino, jog specialių nurodymų dėl automobilio pakrovimo ar jo transportavimo A. Prialgauskas jam nedavė, tokią aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir A. Prialgauskas, be to, tai nustatyta ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Įvertinęs įrodymus teismas konstatavo, kad, nesant rašytinio įgaliojimo, ieškovės vadovo A. Prialgausko parodymams esant nenuosekliems, tarp jų ir trečiojo asmens K. Š. parodymų esant prieštaravimų, neįmanoma neginčijamai nustatyti įgaliotiniui suteiktų teisių, pareigų, jų apimties ir turinio, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad įgaliotinis, vykdydamas pavedimo sutartį, privalėjo apžiūrėti ir nupirkti automobilį, o kaip nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje ir todėl šioje byloje pakartotinai nenustatytina (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), krovinio pakrovimas buvo siuntėjo reikalas, saugiai parvežti krovinį buvo vežėjo pareiga pagal krovinio vežimo sutartį. Teismas taip pat nustatė, kad į trečiojo asmens K. Š., kaip įgaliotinio, pareigas taip pat neįėjo pareiga tikrinti perkamo automobilio techninę būklę, jis tik turėjo apžiūrėti automobilį iš išorės.
21. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad šis teismas sutiko su šios nutarties 20 punkte nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.
22. Taigi, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė jai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes dėl pavedimo sutarties turinio, ja trečiajam asmeniui K. Š. nustatytų pareigų apimties. Teismų išvados bei procesinių sprendimų rezoliucinės dalys remiasi nurodytomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas atitinka.
23. Vertintina, kad kasatorė, teigdama, jog teismai nepagrįstai sprendė, kad tik esant rašytiniam įgaliojimui buvo galima nustatyti pavedimo sutartimi trečiajam asmeniui K. Š. nurodytų pareigų apimtį, ir padarė išvadą, jog negalima nustatyti pavedimo sutarties turinio, kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja apskųstus teismų procesinius sprendimus, neatsižvelgia į jų motyvų visumą, o nepagrįstai remiasi vienu (dar ir netiksliai cituojamu), atskirai paimtu, prieštaraujančiu visiems kitiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu: „Kaip jau buvo minėta, nesant rašytinio dokumento – įgaliojimo, negalima nustatyti, kas buvo pavesta atlikti K. Š. pagal pavedimo sutartį.“ Šis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, jį įvertinus prieš jį nurodytų motyvų, kuriais jis remiasi ir į kuriuos nukreipia, bei visų kitų sprendimo motyvų suderinamumo aspektu, vertintinas kaip akivaizdžiai nenuoseklus, turintis formulavimo ydą. Pažymėtina, kad prieš jį pirmosios instancijos teismas sprendime yra konstatavęs, jog, nesant rašytinio įgaliojimo, ieškovės vadovo A. Prialgausko parodymams esant nenuosekliems, tarp jų ir trečiojo asmens K. Š. parodymų esant prieštaravimų, neįmanoma neginčijamai nustatyti įgaliotiniui suteiktų teisių, pareigų, jų apimties ir turinio, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad įgaliotinis, vykdydamas pavedimo sutartį, privalėjo apžiūrėti ir nupirkti automobilį.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo

24. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis.
25. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
27. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip prejudiciniu faktu remdamiesi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatyta aplinkybe, kad krovinio pakrovimas buvo siuntėjos (ieškovės) reikalas, saugiai parvežti krovinį buvo vežėjos (atsakovės) pareiga pagal krovinio vežimo sutartį, nes, anot kasatorės, nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas atsakovės, kaip vežėjos, civilinės atsakomybės, taikant CMR konvencijos nuostatas, klausimas, tačiau nebuvo nustatinėjama aplinkybė, ar įgaliotinis (trečiasis asmuo) tinkamai vykdė savo pareigas pagal pavedimo sutartį.
28. Vertintina, kad šioje byloje, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, reikšmingos yra aplinkybės tiek dėl iš pavedimo sutarties kilusių trečiojo asmens pareigų ir šių vykdymo, tiek ir dėl kasatorės, kaip siuntėjos, bei atsakovės, kaip vežėjos, tarpusavio pareigų, kilusių iš tarptautinio krovinių vežimo, kuriam taikoma CMR konvencija, sutarties, nes pastarosios, ypač kasatorės, kaip siuntėjos, pareigos yra svarbios nustatant iš pavedimo sutarties kilusias trečiojo asmens, kurį kasatorė buvo pasitelkusi, pareigas.
29. Kasaciniame skunde nėra teigiama, kad šioje byloje faktai dėl nurodytų kasatorės, kaip siuntėjos, bei atsakovės, kaip vežėjos, tarpusavio pareigų nėra reikšmingi. Šiems faktams esant nustatytiems įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje jie buvo įrodinėjimo dalykas, šią bylą nagrinėję teismai turėjo pagrindą jais remtis kaip prejudiciniais ir, taip elgdamiesi, tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
30. Šioje byloje faktines aplinkybes dėl iš pavedimo sutarties kilusių trečiojo asmens pareigų, šių vykdymo teismai nustatė įvertinę byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes bei jų pagrindu padarydami išvadas. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad šios faktinės bylos aplinkybės teismų nustatytos pažeidžiant įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
31. Ieškinys byloje teismų išnagrinėtas pagal jame nurodytą ieškinio pagrindą ir atmestas kaip neįrodytas, nenustačius trečiojo asmens, kaip įgaliotinio arba kaip atsakovės darbuotojo, kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nuostolių, taip pat nenustačius atsakovės, kaip samdančio darbuotojus asmens, netiesioginės civilinės atsakomybės, reglamentuotos CK 6.264 straipsnyje, taikymo sąlygų. Kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo teiginys, kad teismai neatsižvelgė į pareikšto ieškinio pagrindą ir spręsdami atsakovės civilinės atsakomybės klausimą vadovavosi CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatomis, šalinančiomis atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybę už krovinio pakrovimą.

Dėl kitų kasacinio skundo teiginių, bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir dalyko

32. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus.
33. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.
34. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.
35. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija.
36. Materialiosios teisės normos taikomos pagal jų taikymui teisiškai reikšmingas konkrečioje civilinėje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes.
37. Šioje byloje teismai atmetė ieškinį kaip neįrodytą, nes sprendė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra teisinio pagrindo konstatuoti trečiojo asmens kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nuostolių, atsakovės, kaip samdančio darbuotojus asmens, civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimo.
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis) materialiosios teisės normos teismų taikytos tinkamai ir ieškinys atmestas pagrįstai, nepažeidus deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų.
39. Faktinės bylos aplinkybės teismų nustatomos vadovaujantis įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų rinkimą, tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis bei suformuota jų aiškinimo ir taikymo praktika.
40. Kasaciniame skunde kasatorė, pasisakydama dėl proceso teisės normų taikymo, kaip kasacijos pagrindą nurodė, jos nuomone, teismų padarytą CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, dėl šio teisėjų kolegija jau pasisakė. Tačiau kasaciniame skunde nėra kaip kasacijos pagrindo nurodyta, kad materialiosios teisės normoms byloje taikyti reikšmingas faktines aplinkybes dėl pavedimo sutarties turinio, ja trečiajam asmeniui nustatytų pareigų apimties bei šių vykdymo, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo teismai nustatė pažeisdami proceso teisės normas. Vertintina, kad kasaciniame skunde dėstomi faktinio pobūdžio teiginiai apie šalių santykius, trečiojo asmens ir atsakovės pareigas bei kt. nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).
41. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
43. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 700 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, jis priteistinas iš kasatorės atsakovės naudai.
44. Kasaciniame teisme patirta 12,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Darvydas“ (j. a. k. 302310431) 700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės Juozo Každailio individualios įmonės „Banga“ (j. a. k. 144146050) naudai ir 12,35 Eur (dvylika Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                         Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis