Civilinė byla Nr. 2A-129-464/2019

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00400-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1.;  2.6.10.5.2.1.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-372/2018 pagal ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams I. K. ir D. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Telšių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-8), kurį patikslinusi (t. 2, b. l. 15-16; t. 6, b. l. 30) prašė priteisti solidariai iš atsakovų I. K. ir D. K. 106 494,55 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.   

2.       Ieškinyje nurodė vykdžiusi supaprastintą atvirą konkursą ,,Telšių miesto centrinio stadiono rekonstravimas ir išplėtimas“. Šį konkursą laimėjo UAB ,,Dovirma“, kurios veikla Klaipėdos apygardos teismo 2017-11-13 nutartimi pripažinta pasibaigusia dėl bankroto (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-231-163/2017). Ieškovės teigimu, su dabar jau likviduota UAB ,,Dovirma“ 2010-09-27 buvo pasirašyta rangos sutartis. Rangovė įsipareigojo I etapo darbus atlikti per 20 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo, o II etapo – per 36 mėn. Sutarties šalys 2012-05-17 pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1, kuriuo terminas I etapo darbams atlikti buvo pratęstas iki 26 mėn. Atitinkamai, I etapo darbai turėjo būti baigti iki 2012-11-27, o II etapo – iki 2013-09-27.

3.       Vykdydama sutarties 7 punktą ieškovė 2010-11-10 ir 2010-11-11 yra sumokėjusi 915 730,71 Eur avansą I etapo darbams atlikti, o 2011-06-16 – 435 733,32 Eur avansą II etapo darbams atlikti. Ieškovės teigimu, 2013-02-19 ji prašiusi rangovės UAB ,,Dovirma“ pateikti duomenis apie avanso panaudojimą. Pastaroji patikino, kad darbai bus atlikti tinkamai ir laiku, tačiau 2013-04-09 gavo kitokį atsakymą, kad rangovė sutarties vykdyti negali dėl Techninio projekto neatitikimų. Atsižvelgdama į tai, kad sutartis nevykdoma, t. y. vėluojama atlikti darbus, ieškovė 2013-04-26 pranešė rangovei apie sutarties nutraukimą. UAB ,,Dovirma“ 2013-05-14 pateiktame atsakyme neprieštaravo dėl sutarties nutraukimo pagal FIDIC bendrųjų sąlygų 15.2 (e) p., nurodžiusi apie Šiaulių apygardos teisme priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Ir nors ieškovė po sutarties nutraukimo kreipėsi su prašymu grąžinti nepanaudotą avansą – už I etapo darbus 145 705,12 Eur, už II etapo darbus 170 333,69 Eur, tačiau šis jos reikalavimas nebuvo patenkintas.

4.       Rangos sutarties galiojimo metu (2010-09-27–2013-05-26) abu atsakovai (tėvas ir sūnus) buvo UAB ,,Dovirma“ akcininkais ir vadovais, todėl jiems reiškiamas solidarus reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Atsakovų veiksmų neteisėtumą ieškovė grindžia tuo, kad jos išmokėtas avansas turėjo būti naudojamas išimtinai ieškovės užsakytiems rangos darbams atlikti, t. y. atsakovai, kuriems priklausė išimtinė bendrovės kontrolė, privalėjo užtikrinti tinkamą avanso panaudojimą. Veiksmų, užtikrinančių tinkamą avanso panaudojimą arba jo grąžinimą, atsakovai nesiėmė. Be to, atsakovai, matydami bendrovės veiklos nuostolingumą, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo ir tokiu būdu užtikrinti, kad jos kreditoriai nepatirtų nuostolių. Taigi atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalį, CK 2.87 straipsnio 7 dalį, o iš jų solidariai priteistinas 106 494,55 Eur žalos atlyginimas lygus negrąžintai avanso daliai, atskaičius ieškovės gautos draudimo išmokos ir bendrovės bankroto metu jos patenkinto kreditorinio reikalavimo dalis.  

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Šiaulių apygardos teismas 2018-03-13 sprendimu (t. 6, b. l. 142-148) ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui D. K. 5 120 Eur, o valstybei – 126,98 Eur bylinėjimosi išlaidas.     

6.       Spręsdamas atsakovo I. K. atsakomybės klausimą teismas nustatė, kad jis LUAB „Dovirma“ generaliniu direktoriumi ir vieninteliu akcininku tapo 2012-10-18 (prieš tai šias pareigas ėjo jo tėvas atsakovas D. K.). I. K. 2012-11-21 kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su pareiškimu iškelti UAB „Dovirma“ restruktūrizavimo bylą, tačiau šio teismo 2013-02-18 nutartimi prašymas nebuvo patenkintas, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-11 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taip pat nustatė, kad pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo jos kreditorė UAB ,,Elvaradas“ pateikė 2013-04-25, o teismo nutartis, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2013-07-18. Teismas nurodė, kad byla dėl bendrovės restruktūrizavimo Šiaulių apygardos teismui buvo grąžinta 2013-04-17, todėl tuometinis bendrovės vadovas I. K. objektyviai per tokį trumpą laiką (7 d.) negalėjo pateikti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

7.       Įvertinęs šias faktines aplinkybes, teismas neįžvelgė pagrindo išvadai, kad atsakovas I. K. pažeidė savo kaip vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir tuo padarė žalos ieškovei. Teismas taip pat sprendė, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo I. K. darytą įtaką bendrovės veiklai iki šis tapo jos generaliniu direktoriumi. Nėra duomenų, kad šis atsakovas priiminėjo valdingus sprendimus, sudarinėjo sutartis su subrangovais, gaunamas iš ieškovės lėšas, tame tarpe ir iš ieškovės gautus avansus, naudojo kitaip, nei buvo sutarta su ieškove. Nenustačius atsakovo I. K. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės, jam negali kilti ir civilinė atsakomybė.

8.       Spręsdamas atsakovo D. K. atsakomybės klausimą teismas nurodė, kad šis atsakovas LUAB „Dovirma“ generaliniu direktoriumi buvo nuo 1996-07-17 iki 2012-10-18, o akcininku – nuo 2004-03-10 iki 2012-10-18. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus – Specialisto išvados 2 priedą, atliktų darbų aktus, bankroto administratoriaus pateiktas ir rangos sutarties šalių bei techninio prižiūrėtojo pasirašytas pažymas apie atliktų darbų vertę, taip pat Šiaulių apygardos teismo 2014-04-15 sprendimą, kuriuo ieškovei iš draudimo bendrovės ,,Baltikums AAS“, apdraudusios bendrovės atliekamų darbų riziką, priteista 121 281,57 Eur draudimo išmoka, teismas pripažino, kad atsakovas D. K. elgėsi tinkamai ir pakankamai apdairiai. LUAB „Dovirma“ atlikdavo darbus, už juos gaudama užmokestį, o avansas buvo įskaitomas už darbus, juo mažinant ieškovės mokėtinas sumas. Tik nutraukus sutartį mokėjimai, o kartu ir avanso grąžinimas, nutrūko. Taip pat atsakovas sudarė Draudimo sutartį (polisą) statybinei garantijai. Teismo vertinimu, nebegalėjimas baigti darbus laikytinas veiklos rizika, o tokių duomenų, kad atsakovas D. K. siekė neatsiskaityti su ieškove ir ketino kelti bankroto bylą, nesama.

9.       Teismas pažymėjo ir tai, kad pati ieškovė turėjo visas sąlygas įvertinti tiekėjų galimybes sutarčiai vykdyti. Sudarydama sutartį su LUAB „Dovirma“ ji buvo neatidi, todėl privalo prisiimti dalį kaltės dėl to, kad objektas nebuvo baigtas. Taip pat ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, nes jau atliekant darbus kreipėsi į VšĮ Centrinę projektų valdymo agentūrą dėl leidimo keisti projektą, kas, teismo vertinimu, tik dar kartą patvirtina jos netinkamą veikimą.    

10.       Teismas konstatavo, kad nėra įrodytos sąlygos abiejų atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą bei priteisė iš ieškovės atsakovui D. K. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė Telšių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde (t. 7, b. l. 1-11) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018-03-13 sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:    

11.1.                      Atsakovams turėjo ir buvo žinoma, kad pagal rangos sutartį (4.4. p.) avansas gali būti naudojamas tik šiai sutarčiai vykdyti. Šį faktą patvirtina ne tik 2010-10-20, 2011-04-27 prašymai išmokėti avansą, kuriuose nurodyta kokios konkrečios medžiagos iš gauto avanso bus įgyjamos, bet ir faktas, kad atsakovas D. K. sutarties sudarymo ir vykdymo metu buvo Telšių savivaldybės tarybos narys, Investicijų departamento vadovas, kuriam turėjo ir buvo žinoma, kad projektas yra iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos (toliau – ES) lėšomis, gaunamos lėšos, įskaitant avansą, turi būti naudojamos tik šiai sutarčiai vykdyti.

11.2.                      Atsakovai, būdami LUAB ,,Dovirma“ akcininkais ir vadovais, neužtikrino, kad avansas bus panaudotas pagal tikslinę paskirtį – konkrečioms medžiagoms įsigyti. Šį faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos išvada (6 p., 13 l.), R. M. atlikta ,,Statinio dalinė ekspertizė“ (7-8 l.). Iš paminėtų įrodymų matyti, kad neaišku, kur buvo panaudotas 330 605,30 Eur avansas. 

11.3.                      Atsakovai bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs ir nuolat keitė poziciją dėl avanso panaudojimo. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis buvo panaudotas apmokėti PVM, darbuotojų atlyginimams, kitiems einamiems bendrovės reikalams. Triplike teigė, kad avansas yra bendrovės atsiskaitomosiose sąskaitose / kasoje, teismo posėdžių metu – kad jis buvo naudojamas pagal paskirtį.   

11.4.                      Atsakovai buvo vieninteliai asmenys, kurie kontroliavo bendrovę tiek rangos sutarties sudarymo, tiek ir jos vykdymo metu, be to, abu atsakovai yra giminės – tėvas ir sūnus. Kadangi negalima nustatyti dėl kurio konkrečiai iš atsakovų veiksmų atsirado žala, taikytina CK 6.6 straipsnio 3 dalis, preziumuojanti solidariąją skolininkų prievolę už  kelių asmenų veiksmais padarytą žalą.

11.5.                      Atsakovai, būdami LUAB „Dovirma“ akcininkais ir vadovais, t. y. turėdami visapusišką bendrovės kontrolę, nesielgė sąžiningai, jų veiksmai neatitiko sąžiningumo standarto (CK 2.50 str. 3 d.). Sutartis buvo vykdoma ES ir savivaldybės lėšomis, t. y. viešais pinigais, atsakovai, kaip bendrovės vadovai ir akcininkai, privalėjo užtikrinti tokią šių piniginių lėšų apskaitą, kad bet kuriuo momentu būtų galima nustatyti kokiu tikslu ir kam buvo panaudotos šios lėšos. Lėšos buvo panaudotos kitur, nei buvo sutarta, todėl toks atsakovų elgesys negali būti pripažįstamas ir laikomas sąžiningu.  

11.6.                      Teismas netyrė ir nevertino Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos išvados, kurioje nustatyta, kad 2010-12-31 bendrovė buvo faktiškai nemoki. Tai patvirtina faktą, kad atsakovai, teikdami 2011-04-27 prašymą dėl avanso išmokėjimo, žinojo, jog bendrovė yra nemoki ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų. Toks atsakovų elgesys negali būti laikomas sąžiningu tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių atžvilgiu.     

11.7.                      Ieškovė nereikalavo žalos, pavėluotai pateikus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo. Faktiniu bendrovės nemokumu remiamasi tik siekiant parodyti bendrovės akcininkų ir vadovų nesąžiningumą.   

11.8.                      Teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų ir argumentų, kuriais buvo įrodinėjama, kad atsakovai, kaip LUAB „Dovirma“ vadovai ir akcininkai, avansą panaudojo ne pagal paskirtį, neužtikrino, kad jis būtų naudojamas išimtinai pagal paskirtį ir tokiais savo veiksmais (neveikimu) padarė žalą.

12.       Atsakovai D. K. ir I. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 14-23) prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:    

12.1.                      Teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, vertindamas faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus – specialisto išvadą, dalinės ekspertizės aktą, teismo eksperto parodymus, PVM sąskaitas faktūras apie įsigytas statybines medžiagas – pagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo.

12.2.                      LUAB „Dovirma“ bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, o tai reiškia, kad byloje nėra nustatyta, jog buvę jos akcininkai ir vadovai skirtingais savo vadovavimo laikotarpiais būtų pažeidę fiduciarines pareigas bendrovės ir kreditorių atžvilgiu ar būtų atlikę kitus neteisėtus veiksmus, arba dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų padarę žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams.  

12.3.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad avansas buvo panaudotas ne pagal paskirtį. Ieškovė sau naudingai interpretuoja tiek Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, tiek eksperto R. M. išvadą. Šiose išvadose nėra konstatuota, kad lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, tik nurodyta, kad negalima tiksliai nustatyti kokia avanso dalis buvo panaudota vykdant rangos sutartį.    

12.4.                      Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba nevertino ir neanalizavo konkrečių PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias bendrovė iš įvairių tiekėjų įsigijo statybines medžiagas. Be to, pati ieškovė ignoravo ir atsisakė priimti atitinkamas sąskaitas faktūras.

12.5.                      Šalių pasirašytoje rangos sutartyje nėra numatyta, kad rangovas, pateikęs preliminarų prašymą dėl vienokių statybinių medžiagų įsigijimo, pasikeitus aplinkybėms jau negalėtų avanso lėšų panaudoti kitoms medžiagoms, kurios bus naudojamos stadiono rekonstrukcijos ir išplėtimo darbams atlikti, įsigyti. Teismo ekspertas R. M. teisme patvirtino, kad visos medžiagos, kurias LUAB ,,Dovirma“ įsigijo, buvo reikalingos ir buvo panaudotos rangos sutarčiai įvykdyti.   

12.6.                      Priešingai nei tvirtina ieškovė, atsakovai visada laikėsi pozicijos, kad avansas yra panaudotas rangos sutarčiai įvykdyti. Atsiliepime į ieškinį ir triplike buvo nurodoma ne tik kur buvo naudojamos avansu gautos lėšos, bet ir kur buvo naudojamos gautos pinginės lėšos už atliktus statybos rangos darbus.

12.7.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad avansų išmokėjimo metu bendrovė buvo nemoki ir tai buvo žinoma atsakovams. Šiuo atveju negalima vadovautis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos išvada, kadangi vertindama bendrovės mokumą specialistė rėmėsi mokumo koeficientais ir nevertino realių pradelstų kreditorinių įsiskolinimų, kurių apskaita neprivaloma ir nebuvo pateikta, o taip pat nebuvo vertinami įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, sutartys ir pan.

12.8.                      Bendrovė specialistės nurodytu laikotarpiu (iki 2012-12-31) vykdė visus prisiimtus įsipareigojimus ir neturėjo jokių pradelstų skolų, kurių terminai būtų pasibaigę, buvo mokami visi mokesčiai valstybei ir darbo užmokestis darbuotojams. Bendrovės kasoje 2011-12-31 buvo 41 026,64 Eur (141 656,81 Lt), 2010-12-31 banko sąskaitoje likutis – 325 659,29 Eur (1 124 436,41 Lt), 2011-12-31 – 31 583,65 Eur (109 052,01 Lt), 2012-12-31 – 29 207,32 Eur (100 847,04 Lt), laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013m. kovo mėn. iš veiklos gavo 10 422 251,19 Eur (35 985 948,90 Lt) pajamas.    

12.9.                      Bendrovė vykdė rangos sutartį ir pagal pasirašytus atliktų darbų aktus atliko darbus už     3 598 315,11 Eur, taigi, neįskaitant ieškovės nepriimtų darbų už 82 702,32 Eur sumą, neatliktų darbų vertė tesudarė apie 868 860 Eur. Visiškai nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovai, pasirašydami sutartį ir teikdami prašymus dėl išankstinio mokėjimo (avanso) išmokėjimo, jau žinojo, jog rangos sutartis nebus vykdoma.    

12.10.                      Atsakovas D. K. nedirbo Telšių rajono savivaldybės administracijoje ir jokiam departamentui nevadovavo. Tokių pareigų savivaldybėje niekada nebuvo ir dabar nėra, tai rodo pačios ieškovės, kaip valstybinės institucijos, nesąžiningumą.    

12.11.                      Ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti žalą solidariai iš atsakovų. Tai, kad jie yra tėvas ir sūnus, nereiškia, kad jų atsakomybė yra solidari. Ieškovė turėjo įrodyti kokius konkrečius neteisėtus veiksmus, konkrečiu metu galimai atliko kiekvienas iš atsakovų, tačiau to nepadarė.   

12.12.                      Ieškovė dėl žalos, kuri neva buvo patirta laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo galėjo reikšti tik netiesioginį ieškinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

13.       Atsakovai D. ir I. K. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – Šiaulių apygardos prokuratūros 2012-01-16 nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, 2018-04-17 prašymą dėl informacijos suteikimo, adresuotą apeliantei (t. 7, b. l. 24-26, 28). Pateiktais naujais rašytiniais įrodymais atsakovai norėtų įrodinėti aplinkybes, kad darbai pagal šalių sudarytą rangos sutartį negalėjo būti tinkamai vykdomi dėl pačios apeliantės kaltės, jai tinkamai neparengus techninio projekto, taip pat tai, kad atsakovas D. K. nevadovavo jokiam apeliantės nurodytam departamentui.

14.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.   

15.       Atsakovai neginčija, kad apie Šiaulių apygardos prokuratūros 2012-01-16 nutarimą ir jame užfiksuotas faktines aplinkybes jiems jau buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaip neabejotinai žinoma ir tai, kad apeliantė savo reikalavimą grindė jos ir bendrovės, kuri atitinkamais laikotarpiais priklausė jiems ir / ar buvo jų vadovaujama, sudarytos rangos sutarties vykdymo pažeidimu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovai, atsikirsdami į apeliantės argumentus, teigė, kad statybos darbai negalėjo būti vykdomi ir toliau tęsiami dėl pačios apeliantės kaltės, kuri neparengė tinkamo techninio projekto, ir kad nei vienas iš atsakovų nedirbo apeliantės nurodytame departamente. Taigi atsakovai tokius jų teiginius bei atsikirtimus patvirtinančius rašytinius įrodymus galėjo ir turėjo teikti būtent pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijai nenustačius, kad minėtų duomenų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, atsakovų teikiami nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami.

16.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo ribojimu yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, o bylos dalyviai skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra skatinamas bylos šalių sąžiningo bylinėjimosi elgesys ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą ne tik rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir /ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į juos.

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui ir (ar) dalyviui     

17.       Apeliacine tvarka tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas byloje pagal bankrutavusios ir dėl to likviduotos UAB ,,Dovirma“ kreditorės (apeliantės) ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą tokios bendrovės buvusiems vadovams ir valdymo organo nariams. Iš apeliantės ieškinio matyti, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas – viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų – buvo siejamas su tokiais jų veiksmais /neveikimu: 1) abu atsakovai neužtikrino bendrovei pagal rangos sutartį išmokėto avanso panaudojimo pagal paskirtį ir nepanaudotos dalies grąžinimo (CK 2.87 str. 7 d.); 2) jie nesiėmė priemonių nuostolingai bendrovės veiklai sustabdyti, nesikreipdami dėl bankroto procedūrų jai inicijavimo.

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas priteisti iš bankrutuojančios bendrovės akcininko ir vadovo šios bendrovės skolą (šiuo atveju – sumokėtą avansą) turėtų būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas atlyginti žalą tokių asmenų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Šis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad akcininko ir vadovo civilinė atsakomybė tokiu atveju gali būti dviejų rūšių.

19.       Pirmuoju atveju, jei akcininko ar vadovo veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015, 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017 41, 56 p.).

20.       Antruoju atveju akcininko ar vadovo neteisėti veiksmai gali būti nukreipti būtent į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. akcininko ar vadovo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų, tai kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai akcininkui ar vadovui, be to, tokio reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015, 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017 41 p., 56 p.).   

21.       Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiai neįvardijo (neidentifikavo) apeliantės ieškinio reikalavimo pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į pareikštą ieškinio reikalavimą bei jį pagrindžiančias faktines aplinkybes, t. y. apeliantei siekiant, kad likviduotos bendrovės skola, šiai netinkamai vykdžius rangos sutartį, jai būtų priteista iš šios bendrovės buvusių valdymo organų ir dalyvių kaip žalos atlyginimas, nurodo, kad nagrinėjamu atveju reiškiamas tiesioginis kreditoriaus ieškinys.

22.       Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Pirma, kaip nurodyta šioje nutartyje pirmiau, CK 6.263 straipsnio pagrindu, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą tam kreditoriui, kai neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, kai veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir kai toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2017-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 p., 2017-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 p.). Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 str. 7 d.). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).  

23.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad LUAB ,,Dovirma“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, todėl antroji šios nutarties 22 punkte aptarta kreditorės tiesioginio ieškinio įmonės vadovui / dalyviui pateikimo galimybė nėra aktuali. Atsižvelgiant į tai, pareikšto ieškinio pagrįstumas vertintinas tik aplinkybių, kurios aptartos pirmosios tiesioginio ieškinio pateikimo galimybės – neteisėtų veiksmų, nukreiptų būtent į apeliantę – kontekste.  

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų 

24.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų visuma nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir įrodyta, todėl atmesdamas ieškinį teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

25.       Tam, kad būtų konstatuota atsakovų žalos atlyginimo prievolė, turi būti nustatytos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 str.), bet ir atsakovų specifiniai neteisėti veiksmai, kurie lėmė žalos apeliantei, o ne visiems LUAB „Dovirma“ kreditoriams, atsiradimą.   

26.       Atmestini kaip stokojantys pagrįstumo tokie apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovų       D. K. ir I. K. solidarią pareigą atlyginti apeliantės patirtą žalą dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo, kurios šalimi buvo ne patys atsakovai (fiziniai asmenys), o juridinis asmuo LUAB „Dovirma“, lemia aplinkybė, kad abu atsakovai šios bendrovės pagal sutartį gautą avansą panaudojo ne pagal paskirtį ir todėl yra atlikę neteisėtus veiksmus.

27.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantė ir LUAB ,,Dovirma“, atstovaujama techninio direktoriaus K. T., 2010-09-27 sudarė rangos sutartį (t. 1, b. l. 21-23, 24-46), kuria LUAB ,,Dovirma“ (rangovė) įsipareigojo atlikti Telšių miesto centrinio stadiono rekonstravimo ir išplėtimo darbus, dviem etapais – I etapo darbus per 20 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo, kuris 2010-09-27 papildomu susitarimu Nr. 1 (t. 1, b. l. 47) pakeistas nustatant terminą iki 26 mėn., II etapo darbus per 36 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo, o taip pat ištaisyti bet kuriuos šių darbų defektus (5 p., FIDIC bendrųjų sąlygų 1.1.3.3.). Sulygta, kad I etapo darbų kaina yra 3 151 382,80 Eur (10 881 094,54 Lt), II etapo – 1 467 504,66 Eur (5 067 001,08 Lt) (4 p.). Apeliantė (užsakovė) įsipareigojo sumokėti sutarties kainą rangovei, atsižvelgdama į darbų vykdymą ir jų baigimą ir bet kurį defektų ištaisymą per laiką ir tuo būdu, kuris numatytas sutartyje (6 p.). Sutarties 7 punkte, aptardamos apmokėjimo sąlygas, be kita ko, jos šalys sutarė ir dėl išankstinio 30 proc. mokėjimo (avanso).

28.       Byloje nekilo ginčas, kad apeliantė išmokėjo bendrovei atitinkamas avanso dalis, t. y. už I etapo darbus 2010-11-10 ir 2010-11-11 sumokėjo 915 730,71 Eur (3 161 835 Lt), o už II etapo darbus 2011-06-16 sumokėjo 435 733,32 Eur (1 504 500 Lt). Apeliantė, kaip minėta, abiejų atsakovų veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad šie neužtikrino jiems, kaip bendrovės vadovams ir dalyviams, perduotų lėšų panaudojimo pagal paskirtį – investuoti avansą į stadiono rekonstravimo ir išplėtimo statybos darbus, o vėliau neužtikrino nepanaudotos avanso dalies jai grąžinimo.

29.       Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad nei rangos sutartyje, nei jos 3 punkte išvardintuose ir jos neatskiriama dalimi esančiuose dokumentuose (a–h punktai) nebuvo tiesiogiai nustatyta, kokiomis konkrečiai su šiomis statybomis susijusiomis reikmėms ir kokiomis sąlygomis naudotinas 30 proc. išankstinis mokėjimas (avansas), kaip nebuvo nustatyta ir tai, kad sumokėtas avansas turi būti naudojamas išimtinai tik prašyme nurodytiems darbams atlikti bei apmokėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad su apmokėjimu susijusi sąlyga yra aptarta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros ir pačios apeliantės 2010-07-30 ir 2011-04-28 pasirašytose šio projekto I ir II etapų finansavimo ir administravimo sutartyse (t. 1, b. l. 67-72). Šių sutarčių 4.4. punktuose numatyta, kad gautas avansas gali būti naudojamas tik projekto išlaidoms apmokėti, pažymėtina, šių išlaidų nedetalizuojant. Pagal šio punkto nuostatas, sumažėjus ar išnykus avanso poreikiui įgyvendinančioji institucija gali nurodyti grąžinti dalį ar visą išmokėtą avansą arba įskaityti jį į mokėtiną sumą pagal pateiktus mokėjimo prašymus.

30.       Įrodymų, kad aptartas ieškovės ir kitų asmenų susitarimas, kurio šalimi LUAB ,,Dovirma“ nė nebuvo, buvo žinomas rangovei ar atsakovams, juolab tik vienas jų (D. K.) sutarties sudarymo metu buvo bendrovės vadovas ir akcininkas, į bylą nėra pateikta. Sutartis ir joje įtvirtintos susitarimo sąlygos yra privalomos ir įgauna įstatymo galią tik jas pasirašiusiems asmenims, nebent yra nurodyta kitaip, tačiau tokių duomenų, kad aptartos apeliantės susitarimo su kitais juridiniais asmenimis sąlygos taikytinos ir LUAB ,,Dovirma“ atžvilgiu, byloje nesama. Dar daugiau, FIDIC bendrųjų sąlygų 14.2 punkte (t. 1, b. l. 41) numatyta, kad išankstinio mokėjimo nuostatos yra išdėstytos rangos sutartyje, o joje apie išankstino mokėjimo (avanso) panaudojimo tvarką (t. y. kokios konkrečiai išlaidos iš avanso gali būti apmokamos) taip pat neužsimenama. 

31.       Tokių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš sisteminio šių susitarimų aiškinimo matyti, kad būtent apeliantė turėjo užtikrinti tinkamą lėšų panaudojimą, kas reiškia ir pareigą apie tai įstatyme ir sutartyje numatytais pagrindais informuoti darbų rangovę LUAB ,,Dovirma“. Pagal FIDIC bendrųjų sąlygų 1.1.6.13 punktą sutarties sąlygų pakeitimai įforminami šalių susitarimais, kurie yra neatsiejama sutarties dalies. Įrodymų, kad sutartis rašytiniu šalių susitarimu, t. y. tuo pačiu būdu, kuriuo buvo pakeista ir sąlyga dėl I etapo darbų trukmės (t. 1, b. l. 47), būtų buvusi pakeista, pakeitimu aptariant avanso naudojimo tvarką, į bylą nėra pateikta.

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė taip pat neįrodė ir to, kad 2010-10-20 ir 2011-04-27 LUAB ,,Dovirma“ prašymai išmokėti avansą (t. 1, b. l. 73-75) buvo tiekiami jau žinant, kad gautos lėšos nebus naudojamos projektui vykdyti ar kad jų likutis nebus jai grąžintas.

33.       Apeliantė ieškinyje nurodytą sumą prašo priteisti solidariai iš atsakovų. Kaip matyti iš byloje esančio VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija (t. 1, b. l. 9-15), aptartų prašymų pateikimo metu likviduotos bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas D. K. (vadovu nuo 1996-07-11 iki 2012-10-17, akcininku nuo 2004-03-10 iki 2012-10-18). Į bylą nepateikus jokių objektyvių įrodymų, kad tiek šių prašymų pateikimo, tiek ir avansų pagal juos išmokėjimo momentu sprendimus dėl bendrovės valdymo būtų priėmęs ir jos interesais veikęs atsakovas I. K., vien pats atsakovų artimos giminystės faktas ar tai, kad atsakovas I. K. nuo 2012-10-18 tapo bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku, nesuponuoja solidariosios atsakomybės taikymo galimybės. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šio atsakovo atsakomybės klausimą esant būtent tokiam faktiniam ieškinio pagrindui     

34.       Antra vertus, byloje esančių rašytinių įrodymų – FNTT Šiaulių apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014-01-30 specialisto išvada dėl UAB ,,Dovirma“ ūkinės finansinės veiklos (t. 4, b. l. 41-48), 2014-11-18 apskaitos ir atskaitomybės ekspertizės aktas (t. 4, b. l. 72-82), 2017-10-19 statinio dalies ekspertizės aktas Nr. 17-60E (t. 6, b. l. 66-71, 72a) – visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad, priešingai nei tvirtinama apeliantės procesiniuose dokumentuose, atsakovo D. K. veiksmai nebuvo nukreipti į tokios žalos, apie kurią kalba apeliantė, padarymą, sutarties pasirašymo ir avanso gavimo metu, t. y. iš anksto numanant, kad rangos sutartis nebus vykdoma. 

35.       Apeliantė neginčija fakto, kad LUAB ,,Dovirma“ pradėjo, tačiau nepabaigė vykdyti stadiono rekonstrukcijos darbų, dėl ko 2013-04-26 sutartis bendru šalių sutarimu buvo nutraukta (t. 1,   b. l. 60-62). Tiek FNTT specialisto išvadoje, tiek atsakovų iniciatyva atliktoje statinio dalies ekspertizėje, be kita ko, konstatuota, kad darbai po avansų gavimo faktiškai buvo atliekami. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad LUAB ,,Dovirma“ pagal rangos sutartį laikotarpiu nuo 2010-11-10 iki 2013-01-22 iš viso gavo 3 926 248,28 Eur (13 556 550,07 Lt), kurie buvo panaudoti mokesčiams sumokėti, atsiskaityti su tiekėjais ir darbuotojais (atsakymas į 6 kl.). Rangos sutartimi sulygta bendra darbų kaina buvo 4 618 887,75 Eur (15 948 095,61 Lt). Vadinasi, faktiškai panaudota darbams atlikti suma suponuoja išvadą, kad LUAB ,,Dovirma“ sutartų darbų dalį faktiškai yra atlikusi. Tai, atitinkamai, paneigia apeliantės poziciją, kad atsakovas D. K. prašymų išmokėti avansą pateikimo metu nesiekė atlikti statybos bei rekonstrukcijos darbų pagal rangos sutartį, o norėjęs tik padengti kitus bendrovės turimus įsipareigojimus arba avansus iššvaistyti ar kitokiu būdu padaryti žalą apeliantei. Kitaip tariant, apeliantė neįrodė, kad atsakovas D. K. žinojo, jog LUAB ,,Dovirma“ ir apeliantės pasirašyta rangos sutartis nebus vykdoma, o gaunant iš apeliantės avansą jis siekė kitų tikslų ar kitų interesų, nei sutarties vykdymas, patenkinimo.      

36.       Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad negalėjimas baigti darbų objekte ar grąžinti nepanaudoto šiame objekte avanso dalies yra iš tokios veiklos bei rangovės nemokumo atsiradusi rizika. Pagrindo išvadai, kad atsakovas D. K. sutarties pasirašymo ar avanso išmokėjimo bendrovei metu jau tikrai žinojo, kad darbai nebus visiškai baigti, nėra. Ikiteisminis tyrimas taip pat nėra baigtas surašant kaltinamąjį aktą, nei D. K., nei I. K. atžvilgiu nėra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai ir nekonstatuoti prejudiciniai faktai dėl lėšų iššvaistymo ar netinkamo bendrovės valdymo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

37.       Pasisakydama dėl kito apeliantės ieškinio reikalavimo faktinio pagrindo – veiksmų nuostolingai bendrovės veiklai sustabdyti nesiėmimo – teisėjų kolegija pažymi, kad LUAB ,,Dovirma“ finansinė būklė civilinės atsakomybės kontekste galėtų būti aktuali tik nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo konkrečiu ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, bet ne sprendžiant individualios žalos konkrečiam kreditoriui atlyginimo klausimą. Sprendžiant klausimą dėl kreditoriui padarytos žalos atlyginimo, būtina atsižvelgti į tai, kad vadovas neturi pareigos apsaugoti kreditorių nuo nuostolių, kurie galimi sąžiningai bei rūpestingai vadovaujant bendrovei. Todėl ne bet kokių nuostolių atsiradimo kreditoriui faktas reiškia, kad teisiškai reikšminga žala buvo padaryta.

38.       Bylos duomenys teisėjų kolegijai leidžia įsitikinti, kad sutarties su apeliante sudarymo metu LUAB „Dovirma“ nebuvo iškelta bankroto byla, bendrovė nebuvo nutraukusi savo ūkinės komercinės veiklos, be to, minėta, dalį sutartų darbų apeliantės naudai ji faktiškai ir atliko. Taip pat nėra paneigta ir LUAB ,,Dovirma“ tuometinio direktoriaus I. K. 2013-04-17 rašte     (t. 1, b. l. 59) nurodyta priežastis, neleidusi bendrovei tęsti pradėtų darbų, t. y. nebuvo pateiktas patikslintas ir patvirtintas objekto techninis projektas. Iš byloje esančios UAB ,,Statybos projektų ekspertizės centras“ dar 2009-11-04 pateiktos išvados (t. 1, b. l. 160-170) matyti, kad stadiono rekonstravimo darbų techninis projektas neatitinka privalomųjų projekto rengimo dokumentų reikalavimų ir kitų statybos teisės aktų reikalavimų, todėl jo negalima tvirtinti. Analogiškos išvados dėl pateiktų patikslintų projektų nurodytos ir 2012-07-09, 2012-11-19 projekto bendrosios ekspertizės aktuose (t. 1, b. l. 142-145, 148-152). Byloje taip pat nėra ginčo, kad techninį projektą įsipareigojo parengti pati apeliantė, tokia jos pareiga numatyta ir FIDIC bendrųjų sąlygų 1.1.6.11. punkte. Taigi galima manyti, kad darbai laiku ir iki galo nebuvo atlikti ne tik todėl, kad Šiaulių apygardos teismo 2013-05-21 nutartimi, priimta civilinėje bankroto byloje Nr. B2-109-368/2016, UAB ,,Dovirma“ buvo iškelta bankroto byla (ši teismo nutartis įsiteisėjo 2013-07-18 Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-1872/2013), bet ir dėl pačios apeliantės sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo.

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas byloje faktines aplinkybes bei joje esančius įrodymus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas I. K. ar ankstesnis bendrovės vadovas ir akcininkas D. K. neatliko neteisėtų (nesąžiningų) veiksmų, nukreiptų konkrečiai į apeliantę, apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta.

40.       Taip pat visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu ir tuo aspektu, kad vadovams civilinė atsakomybė taikytina ne už verslo nesėkmę, bet už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus. Todėl net ir tai, kad apeliantė dėl rangos sutarties vykdymo metu įvykusio rangovės bankroto faktiškai patyrė nuostolių, kurių jai pilnai nekompensavo draudimo bendrovė ir rangovės bankroto procese atgauta lėšų dalis, nėra savaime pakankama sąlyga atsakovų civilinei atsakomybei taikyti. Neįrodžius bendrovės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimo, civilinė atsakomybė nekyla. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovo fiduciarinių pareigų ar kompetencijos pažeidimo, sudarant sandorį, ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturėtų vertinti sandorio naudingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, 2017-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 39-41 p.).

41.       Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės, nesutinka su apeliantės pozicija, kad vien avanso negrąžinimas, darbų nepabaigimas ar bankroto bylos bendrovei iškėlimas šiuo konkrečiu atveju įrodo abiejų atsakovų bendrus neteisėtus veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad už įmonės ūkinės veiklos organizavimą, už sutarčių sudarymą ir jų vykdymą yra atsakingas tos įmonės vadovas, o ne dalyvis, taigi spręsti dėl atsakovų atsakomybės dar ir pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustačius jokių jų, kaip dalyvių, atliktų nesąžiningų veiksmų, nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų. Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai  pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

42.       Apeliantė Telšių rajono savivaldybės administracija prašo priteisti jai 1 465,21 Eur, atsakovas D. K. – 726 Eur, bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“, taigi, apeliantės skundą atmetus kaip nepagrįstą, patirtos išlaidos jai neatlyginamos. Taip pat apeliantei tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju atsakovo D. K., patirtas šios instancijos teisme išlaidas.

43.       Atsakovo D. K. prašomos priteisti išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių jų dydžių (Rekomendacijų 8.11. p.), todėl laikytinos pagrįstomis, iš apeliantės jo naudai priteistina 726 Eur teisinės pagalbos išlaidų (1,3 x 884,80 Eur; CPK 98 str. 1, 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Priteisti iš ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 180878299) atsakovui D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.