Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-917-173-2009].doc
Bylos nr.: 2A-917-173/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr. 2A-917-173/2009

Procesinio sprendimo kategorija:121.21;16.8;

Pirmosios instancijos tesimo teisėja: L.Deksnienė

(S)

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 10 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės ir Gintauto Koriagino, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant ieškovo UAB „Lintera“ atstovui Deimantei Šapkevičiūtei, atsakovui R.P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lintera“ ieškinį atsakovui R.P. dėl darbdavio išlaidų, skirtų darbuotojo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, atlyginimo,  

 

n u s t a t ė :

 

ieškovas UAB „Lintera" pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. P. 2010,25 Lt išlaidų, susijusių su jo mokymu ir kvalifikacijos kėlimu, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog 2005-08-10 su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. LT2005-08-10/103, kurios 2.1.14.1. punkte buvo susitarta dėl darbdavio patirtų išlaidų, skirtų darbuotojo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, atlyginimo, į jas įskaičiuojant apmokymo kainą ir kitas su juo susijusias komandiruotės išlaidas (mokestį už viešbutį, transporto išlaidas bei dienpinigius), jei darbo sutartis bus nutraukta darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties arba esant jo kaltei neišdirbus įmonėje 5 metų.

2007 m. birželio 13-14 d. atsakovas ieškovo lėšomis buvo siųstas į apmokymus firmoje „Bosch Rexroth" AG, Varšuvoje, Lenkijoje, 2007 m. liepos 1-5 d. atsakovas ieškovo lėšomis buvo siųstas į apmokymus firmoje „Bosch Rexroth" AG, Schweinfurt, Vokietijoje. Darbo sutartis buvo nutraukta 2008-04-02 atsakovo pareiškimu, jam išdirbus ieškovo įmonėje tris metus. Atsakovo darbas ieškovo įmonei pradėjo duoti finansinę naudą, po dviejų darbo metų, ieškovo apmokymų dėka. Šiuo metu atsakovas yra įkūręs įmonę, kuri vykdo konkuruojančią su UAB „Lintera" veiklą. Ieškovas ne kartą informavo atsakovą, jog jis privalo atlyginti 50%, t.y. 2.010,25 Lt darbdavio turėtų išlaidų, skirtų atsakovo mokymams per paskutinius darbo metus Lenkijoje (2007 m. birželio mėn. 13-14 d.) bei Vokietijoje (2007 m. liepos mėn. 1-5 d.), kurias sudaro 4.020,49 Lt (DK 95 str. 5 d.), tačiau į ieškovo priminimus ir raginimus, atsakovas nereagavo.

Nesutikdamas su ieškiniu, atsakovas prašė įgyvendinti teismui suteikiamą ex officio teisę ir pareigą ir pripažinti, kad 2005-08-10 darbo sutarties Nr. LT2005-08-10/103 punkto 2.1.14.1 nuostatos prieštarauja Darbo kodekso normoms ir yra negaliojančios nuo darbo sutarties pasirašymo dienos. Pažymėjo, jog Lenkijoje ir Vokietijoje buvo atliekamas ieškovo įmonės komercinis atstovavimas, organizuojamas firmos „Bosch Rexroth" naujų gaminių pristatymui, o ne apmokymai.

Jonavos rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo 2 010,25 Lt išlaidų, susijusių su jo mokymu ir kvalifikacijos kėlimu, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei pripažino, kad 2005-08-10 darbo sutarties Nr. LT2005-08-10/103 sąlygos 1.2.14.1. nuostata „nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo" iš darbo sutarties sąlygos, jeigu ši darbo sutartis nutraukiama nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo darbuotojo pareiškimu arba esant darbuotojo kaltei, darbuotojas sumoka įmonei kompensaciją, kurios dydis sudaro 50 procentų įmonės išlaidų darbuotojo mokymui ir jo kvalifikacijos kėlimui. Į šias išlaidas įskaičiuojama: paties apmokymo kaina ir visos su juo susijusios komandiruotės išlaidos (mokestis už viešbutį, transporto išlaidos bei dienpinigiai)" prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms -Konstitucijos 48 straipsnio ir DK 2 straipsnio 1 dalies ir yra negaliojanti nuo darbo sutarties-sudarymo dienos.

Teismas pažymėjo, kad 2005-08-10 tarp šalių sudarytoje darbo sutarties 2.1.14.1 punkte numatyta, kad jei ši darbo sutartis nutraukiama nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo darbuotojo pareiškimu arba esant darbuotojo kaltei, darbuotojas sumoka įmonei kompensaciją, kurios dydis sudaro 50 procentų įmonės išlaidų darbuotojo mokymui ir jo kvalifikacijos kėlimui (11., b.l. 124). Į šias išlaidas įskaičiuojama paties apmokymo kaina ir visos su juo susijusios komandiruotės išlaidos (mokestis už viešbutį transporto išlaidos bei dienpinigiai) (1 t., b.l. 8-12). Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2008-04-02 pagal DK 127 str. 1 d., jo paties prašymu (1 t., b.l. 125). UAB „Lintera" 2007-06-12 ir 2007-06-22 įsakymai pagrindžia, kad atsakovas buvo siunčiamas į apmokymus 2007 m. birželio 13-14 d. ir 2007 m. liepos 1-5 d. firmoje „Boch Rexroth" Lenkijoje ir Vokietijoje (t.1, b.l. 21, 31, 118-123, 126-127, 128-136), o prie jų pridėti dokumentai -kelionės išlaidas (viešbučio išlaidų bei dienpinigių dydį (t.1, b.l. 21-30, 31-38).

Pagal 2004-11-03 Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos" 2 punktą, tarnybine komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-16 nutartis Nr. 3K-3-36-2006). Stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbdavio nurodymu ir su darbuotojo sutikimu, kurie pagal DK 143 straipsnį skaičiuojami kaip darbo laikas, taip pat laikytini tarnybine užduotimi ir įeina į darbo laiką. Įvertinus tai, teismas sprendė, jog 2007 m. birželio 13-14 d. ir 2007 m. liepos 1-5 d. atsakovo komandiravimas kelti kvalifikacijos į Lenkiją ir Vokietiją yra jo mokymas, nes darbuotojas gali būti siunčiamas į tarnybinę komandiruotę ne tik darbo funkcijoms atlikti.

Teismas įvertinęs tai, kad 2005-08-10 darbo sutarties Nr. LT2005-08-10/103 sąlygos 1.2.14.1. nuostata „nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo" iš darbo sutarties sąlygos 2.1.14.1, jeigu ši darbo sutartis nutraukiama nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo darbuotojo pareiškimu arba esant darbuotojo kaltei, darbuotojas sumoka įmonei kompensaciją, kurios dydis sudaro 50 procentų įmonės išlaidų Darbuotojo mokymui ir jo kvalifikacijos kėlimui. Į šias išlaidas įskaičiuojama: paties apmokymo kaina ir visos su juo susijusios komandiruotės išlaidos( mokestis už viešbutį, transporto išlaidos bei dienpinigiai) " prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms - Konstitucijos 48 straipsniui ir DK 2 straipsnio 1 daliai, ir yra negaliojanti nuo darbo sutarties sudarymo momento, teismas, minimos darbo sutarties sąlygos dalį, panaikino ex offlcio (CK 1.80 str., 1.95 str. l d.).

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.

Skunde nurodoma, kad darbo sutarties 2.1.3. punkte nurodyta, kad darbuotojas (apeliantas) privalo laikytis gamybinės, technologinės bei darbinės drausmės, vykdyti pareigybinę instrukciją. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo įmonės atstovė pareiškė, kad pareiginių instrukcijų įmonėje nebuvo. Ji taip pat minėjo, kad sutartyje yra nurodytos ne visos darbuotojo funkcijos (2 t. b.l 16). Ieškovo įmonės direktorius pripažino, kad darbo sutartimi nebuvo aiškiai aptartos apelianto darbo funkcijos, tačiau nesusijusias su vadybininko darbu funkcijas, kurias pavesdavo direktorius ar skyriaus vadovas, jis įsipareigojo atlikti pagal darbo sutarties 2.1.1. punktą. Komandiruotės nebuvo susijusios su tiesioginiu inžinieriaus-vadybininko darbu, o darbdavio kitų pavedimų vykdymas. Mokymas - tai informacija, kaip ją susieti ir pritaikyti darbui su klientais arba gebėjimas įvertinti jos pagrįstumą. Nors ieškovas ieškinį grindė DK 95 str. 5 dalimi, tačiau nepateikė teismui reikalavimą priteisti patirtas išlaidas darbuotojo mokymui pagrindžiančių įrodymų (darbdavio išlaidų mokymams; susitarimų dėl mokymo sąlygų su darbuotojais; įrodymų, jog buvo sumokėta už mokymus; dokumentų apie mokymo laiką, pobūdį ar įvertinimą ir kt).

CK 6.228 str. numatyta, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Kaip matyti šalių nelygybė yra esminė ir nėra pateisinama. Viena šalis (darbdavys) nesąžiningai pasinaudojo savo patirtimi, kitos šalies priklausomybe nuo darbdavio, nes apeliantui tuo metu reikėjo darbo, o UAB „Lintera" pasiūlė didesnį atlyginimą (2t. b.l 23). Susitarime dėl darbo sutarties sudarymo yra išreiškiama tikroji suderinta šalių valia, nustatoma atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme sudaryti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu sudaryti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties sudarymo. Dėl to, tokio turinio sutarties 2.1.6 punkto, 4.1 punkto ir 1.2.14.1. punkto įtraukimas į darbo sutartį, turėjo būti pripažįstama kaip esminė šalių nelygybė, tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai neįvertino.

Darbo sutarties šalims sudarant susitarimus negalima atskirų frazių iš jų pripažinti prieštaraujančius Konstitucijai ir įstatymams. Negalima įvertinti pažodinio sutarties teksto, ir su juo nesieti viso šio punkto turinio. Kiekvienas sutarties žodis ir frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes be reikalo jų paprastai nenaudojama. Frazė „nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo" yra aiškiai išreikšta ir numanoma ateityje, kurios pagrindu atsiranda teisinės pasekmės. Nors įmonės direktorius minėjo, kad tai buvo standartinė (tipinė) darbo sutartis, tačiau iš paties jos turinio matyti, kad taip nėra. Sutartis yra neaiški, darbo sutarties sąlygos palankesnės darbdaviui, o dalis jų net prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Kai sutarties sąlygos yra neaiškios ar dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai. Nors apylinkės teismas ir pripažino frazę negaliojančia, tačiau neįvertino to paties sutarties punkto ryšio su ja. Dėl to, nebuvo paneigtos teismo posėdyje nurodytos faktinės bylos aplinkybės, o atsakovo pateikti įrodymai nebuvo paneigti ieškovo pateiktais įrodymais dėl kvalifikacijos kėlimo ir mokymosi. Neatsižvelgta, kad darbdavys siekė bet kokiu būdu susigrąžinti turėtas išlaidas bei apriboti apelianto kaip darbuotojo teises. Kadangi šios aplinkybės nebuvo įvertintos, galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą teismo sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo panaikinti sprendimą dalį, kuria 2005 m. rugpjūčio 10 d.  darbo sutarties Nr.LT2005-08-10/103 1.2.14.1 punkto dalis „nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo“ pripažinta negaliojančia nuo darbo sutarties sudarymo dienos, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, ir palikti galioti 2005 m. rugpjūčio 10 d. darbo sutarties Nr.Lt2005-08-10/103 1.2.14.1 punktą visa apimtim, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. 

     Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas išnagrinėjęs civilinę byla Nr. 3K-3-36/2006, priteisė iš darbuotojo kompensaciją darbdaviui už šio patirtas išlaidas darbuotojo mokymams, remdamasis analogiška formuluote „darbuotojai, už įmonės lėšas išsiųsti mokytis ar kelti kvalifikaciją, privalo lėšas grąžinti, jeigu nutraukia darbo sutartį, joje išdirbę mažiau kaip trejus metus". Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis teismas pripažino darbdavio teisę reikalauti išlaidų atlyginimo, nors minėta nuostata taip pat numatė, kad išlaidas darbuotojas turės atlyginti, jei įmonėje bus išdirbęs mažiau nei tris metus. 

      Darbo sutarties 2.1.14.1 punktu nustatyta darbdavio teisė niekaip neapriboja darbuotojo konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Darbuotojas, nusprendęs nutraukti darbo sutartį, yra visiškai laisvas tai padaryti ir jo teisių niekas nevaržo. Darbuotojas nėra verčiamas dirbti įmonėje prieš jo valią, o tai, kad darbuotojas, kaip ir darbdavys privalo vykdyti įstatymų nustatytus bei sutartinius įsipareigojimus nėra laikoma teisių apribojimu, o greičiau, sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kurie sutarties šalims turi įstatymo galią, vykdymu.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutiko su Darbo sutarties 2.1.14.1. punkte nustatyta sąlyga, numatančia darbdavio teisę reikalauti atlyginti darbdavio išlaidas, susijusias su darbuotojo mokymais. Tačiau bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme atsakovas nei karto neužsiminė apie tokį savo nesutikima, jis neminėjo, kad kokiu nors būdu butų išreiškęs šį savo nesutikimą ir šią aplinkybę pateikia tik apeliaciniame skunde. Atsakovas melagingai nurodo, kad Darbo sutartį jis pirmą kartą pamatė pirmą savo darbo dieną įmonėje, kai ją atnešė įmonės referentė.

Šios apeliaciniame skunde minimos aplinkybės nesutampa su atsakovo byloje duotais paaiškinimais. Atsakovas pats nurodė, kad prieš priimant jį į darbą, jis atvyko į pokalbį su skyriaus, kuriame jis ketino dirbti, vadovu A. K.. Šis paaiškino apie darbą, kurį jis turės dirbti. Atsakovas pats patvirtina, kad jau tada jis Darbo sutartį skaitė „permetė akimis", o vėliau pradėjęs dirbti ir pasirašęs sutartį ją dar kartą skaitė namuose. (2 t., b.1.23) Atsakovo paaiškinimas, kad „ėjo aklai, nes buvo pasiūlytas didesnis atlyginimas", tik patvirtina aplinkybę, kad dėl Darbo sutarties 2.1.14.1. punkte nustatytos sąlygos atsakovas jokių pretenzijų niekam nereiškė. (2 t.., b.l. 23).

    Atsakovo argumentas, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jei sutarties sudarymo metu sutartis ar jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą yra nepagrįsta. Sąlyga, dėl darbdavio teisės reikalauti kompensacijos už darbuotojo mokymus ar kvalifikacijos kėlimą, yra teisėta ir teisinga tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio atžvilgiu, atitinka protingumo bei sąžiningumo principus. Darbdavys galėjo pasinaudoti DK 95 str. 5 d. jam suteikta teise ir reikalauti iš darbuotojų kompensacijos už mokymus kaip yra nustatyta įstatymo normoje, bet ieškovas darbo sutartyje susiaurina savo teises ir reikalauja iš darbuotojų tik 50 procentų patirtų išlaidų ir tik jei darbuotojas įmonėje išdirbo mažiau nei 5 metus.

UAB „Lintera" investavo į atsakovą dideles pinigų sumas, mokymų dėka atsakovas įgijo aukštą kvalifikaciją, tapo savo srities puikiu specialistu-profesionalu. Atsakovas ne kartą byloje patvirtino, kad UAB „Lintera" įsidarbino neturėdamas darbo patirties, nieko neišmanė apie savo darbą. Įgavęs reikiamą kvalifikaciją ir žinias, atsakovas įkūrė savo įmonę. Byloje yra pateikti įrodymai patvirtinantys aplinkybę, kad atsakovo IĮ „Trys serviso grupės" užsiima analogiška veikla, kurią atsakovas vykdė UAB „Lintera". Taigi akivaizdu, kad šioje situacijoje atsakovas įgavęs reikiamą patirtį ir žinias, nusprendė jas panaudoti savo versle. DK 95str. 5p. bei Darbo sutartyje įtvirtinta nuostata dėl darbdavio teisės reikalauti kompensuoti jo patirtas išlaidas, užtikrina darbo sutarties šalių interesų pusiausvyrą, yra teisinga ir atitinka visus protingumo reikalavimus.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.).Nagrinėjant darbo bylas galimas ir apeliaciniame skunde nustatytų ribų peržengimas (CPK 320 str. 2d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Pagal DK 93, 94 straipsnius darbo sutarties turinys yra jos šalių, t.y. darbuotojo ir darbdavio sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Kiekvienoje  darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų, šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarčių sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti(DK 95 straipsnio 4 dalis).

Darbo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, 2.1.6 punktu nustatyta, kad darbuotojo pareiga yra du kartus per metus dalyvauti darbdavio ar specializuotų mokymo įstaigų pasiūlytuose ir organizuotose su jo pareigomis susijusiose kvalifikacijos kėlimo kursuose(b.l.9, t.1). Atsakovas 2007 m. birželio 12 d. ir 2007 m. birželio 22 d. ieškovo įsakymų dėl dalyvavimo apmokymuose firmoje „Bosch rexroth“ AG  pagrindu buvo siunčiamas į komandiruotes Vokietijoje ir Lenkijoje(b. l. 21, 31, t.1). Atsakovo teiginys, kad 2.1.6 punkto įtraukimas į darbo sutartį, turėtų būti pripažintas kaip esminė šalių nelygybė yra nepagrįstas, kadangi darbdavys siekia, kad jo darbuotojai būtų kvalifikuoti, siektų aukštesnės kvalifikacijos specializuotose mokymuose ir kvalifikacijos kėlimo kursuose.

    DK 95 straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai. Šalys darbo sutarties 2.1.14.1 punktu sulygo, kad jeigu darbo sutartis nutraukiam nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo darbuotojo pareiškimu arba esant darbuotojo kaltei, darbuotojas sumoka įmonei kompensaciją, kurios dydis sudaro 50 procentų įmonės išlaidų. Bet DK 95 straipsnio 5 dalimi imperatyviai nustatyta, kad darbuotojas minėtas išlaidas įsipareigoja atlyginti darbdavio turėtas per paskutinius vienerius darbo metus. Paskutiniai atsakovo darbo metai įmonėje yra 2007 m. balandžio 2 d.-2008 m. balandžio 2d. Atsakovas apmokymuose dalyvavo 2007 m. birželio mėn., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino.  

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Ši nuostata perkelta ir į Darbo kodekso 2 straipsnį, kuriuo 2 punktu nustatyta, kad DK 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reglamentuoti taikomas ir laisvė pasirinkti darbą principas. Šis principas nėra absoliutus. Laisvės pasirinkti darbą principas reiškia, kad kiekvienas asmuo turi teisę rintis darbą pagal savo gebėjimus ir norą bei tokiu laisvai pasirinktu būdu užsidirbti gyvenimui. Šis principas jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip užtikrinimas ar garantija konkrečiam asmeniui, kad jis gaus konkretų pageidaujamą darbą. Neperžengiant DK nustatytų ribų galima numatyti tam tikrus reikalavimus, keliamus asmens profesinei kvalifikacijai, priėmimo į darbą tvarkai ir panašiai. Tokie atvejai nėra laikomi neteisėtu laisvės pasirinkti darbą ribojimu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2005 m. rugpjūčio 10 d. darbo sutarties Nr.LT2005-08-10/103  1.2.14.1 punkto dalis „ nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo“ prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms-Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir yra negaliojanti nuo darbo sutarties sudarymo dienos. Darbo sutartimi šalių sulygtas penkerių metų terminas nekeičia DK 95 straipsnio 5 dalimi nustatytos imperatyvios nuostatos, kad atlyginamos darbdavio turėtos išlaidos per paskutinius vienerius darbo metus. Kitokia kompensavimo tvarka bei terminai gali būti nustatyti kolektyvinėje sutartyje.

Kiti apeliacinio skundo motyvai nėra teisiškai svarbūs teisingam bylos išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako. 

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs rašytinę klaidą. Sprendime turėtų būti nurodytas 2.1.14.1 punktas, kadangi darbo sutarties bendrosiose sąlygose, kurios žymimos „1“, 1.2.14.1 punkto nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

 

     pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad 2005 m. rugpjūčio 10 d. darbo sutarties Nr.LT2005-08-10/103 sąlygos 1.2.14.1 nuostata „nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo“ iš darbo sutarties sąlygos „jeigu ši darbo sutartis nutraukiama nepraėjus 5 metams po jos įsigaliojimo darbuotojo pareiškimu arba esant darbuotojo kaltei, darbuotojas sumoka įmonei kompensaciją, kurios dydis sudaro 50 procentų įmonės išlaidų darbuotojo mokymui ir jo kvalifikacijos kėlimui. Į Į šias išlaidas įskaičiuojama:paties apmokymo kaina ir visos su juo susijusios komandiruotės išlaidos(mokestis už viešbutį, transporto išlaidos bei dienpinigiai)‘ prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms-Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. ir Darbo kodekso 2 str. 1 d. ir yra negaliojanti nuo darbo sutarties sudarymo dienos.

    Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

 

    

 

      Kolegijos pirmininkas                                      Leonas Jachimavičius

 

    

 

      Kolegijos teisėjai                                              Nijolia Indreikienė

 

 

                                                                               Gintautas Koriaginas