Administracinė byla Nr. eA-1584-624/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03793-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Grand Cru Airlines“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, Turizmo departamentas), priteisti: 1) 128 481,14 Eur nuostolių atlyginimą; 2) 5 proc. metinių palūkanų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas reikalavimą grindė šiais pagrindiniais argumentais, nurodytais skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose:
2.1. 2014 m. liepos mėn. 4–17 d. dėl kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ nemokumo negalėjusius grįžti į Lietuvą turistus parskraidino pareiškėjas. Tai padarė vykdydamas Departamento nurodymus ir dėl to patyrė 131 488,14 Eur išlaidų;
2.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-829-370/2016 yra tenkinęs pareiškėjo UAB „Grand Cru Airlines“ ieškinį ir įpareigojęs Departamentą draudimo bendrovėms „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ ir „BTA Insurance Company“ SE (toliau – ir Draudimo bendrovės) pateikti rašytinį reikalavimą dėl laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo išmokos, neviršijančios draudimo sumos, sumokėjimo UAB „Grand Cru Airlines“ už jos patirtas tiesiogines išlaidas (toliau – ir Sprendimas). Šis Sprendimas įsiteisėjo;
2.3. Departamentas, vykdydamas Sprendimą, Draudimo bendrovėms 2017 m. gruodžio 20 d. pateikė reikalavimą dėl pinigų išmokėjimo Nr. SD-1199, kuriuo pareikalavo UAB „Grand Cru Airlines“ išmokėti laidavimo draudimo išmokos likutį. Atsižvelgiant į tai, kad Draudimo bendrovės pagal ankstesnius Departamento nurodymus jau buvo išmokėjusios pagal laidavimo draudimo sutartį mokėtiną draudimo išmokos sumą, tik draudimo bendrovė – „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ sutiko sumokėti likusį 3 007 Eur neišnaudotą draudimo sumos likutį. Likusi neišmokėta suma sudaro 128 481,14 Eur;
2.4. Draudiminio įvykio, iš kurio tiesiogiai kyla pareiškėjo patirti nuostoliai, atsiradimo metu (2014 m. liepos mėn.) galiojusio 2003 m. birželio 12 d. Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 756 (toliau – ir Aprašas), 30 punkte buvo įtvirtinta, kad laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Departamentui ar jo įgaliotam asmeniui). Aprašo 33 punkte buvo nurodyta, kad jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui;
2.5. Departamento nurodymais Draudimo bendrovėms laidavimo draudimo sutarčių išmokos buvo paskirstytos nepaisant Apraše imperatyviai nurodytos šių išmokų paskirstymo tvarkos, t. y. išmokas nukreipiant ne keleivių grąžinimo į Lietuvos Respubliką išlaidoms, kurias pareiškėjas patyrė, o kitoms išlaidoms, pvz., užsienyje buvusių turistų vežimo į viešbučius ir apgyvendinimą viešbučiuose išlaidoms apmokėti;
2.6. Aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjas, patirdamas papildomas išlaidas (nuostolius), veikė ne savo iniciatyva, o vadovaudamasis Departamento nurodymais, taip pat tai, kad pareiškėjas turėjo pirmenybinę teisę į šių išlaidų atlyginimą iš laidavimo draudimo lėšų pagal Aprašo nuostatas, tačiau Departamentas šios pareiškėjo teisės nepaisė, yra nustatę teismai įsiteisėjusiais sprendimais, todėl šios aplinkybės yra tapusios prejudiciniais faktais;
2.7. Pareiškėjas patyrė 131 488,14 Eur dydžio išlaidas. Šias išlaidas sudaro: (I) ACMI (aircraft, complete crew, maintenance, insurance) išlaidos, kurias savo ruožtu sudaro: a) lėktuvo pateikimas, b) lėktuvo įgulos parūpinimas, c) lėktuvo priežiūra, d) fiuzeliažo ir trečiųjų šalių atsakomybės draudimas, keleivių, bagažo, krovinio ir karo rizikos draudimas; (II) kuro išlaidos; (III) navigaciniai ir tūpimo mokesčiai; (IV) skrydžio aptarnavimo oro uoste išlaidos; (V) keleivių mokesčiai; (VI) maitinimo paslaugos ir t. t. Visos šios išlaidos yra tiesioginės pareiškėjo išlaidos, patirtos grąžinant UAB „Go Planet Travel“ turistus į pradinę jų išvykimo vietą;
2.8. Departamentas buvo teismų įpareigotas kreiptis į Draudimo bendroves dėl išmokos mokėjimo tik prieš tai įvertinus pareiškėjo patirtų išlaidų dydį. Dėl to pats kreipimosi į Draudimo bendroves faktas įrodo, kad Departamentas sutiko su paskaičiuotų išlaidų dydžiu;
2.9. Pareiškėjo elgesys ir jo santykiai su UAB „Go Planet Travel“ neturi ryšio su šia byla. Pareiškėjas skrydžius atliko pagal Departamento nurodymus, todėl Departamentas turi apmokėti už skrydžius. Pareiškėjas neturėjo pareigos pranešti Departamentui apie UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimus. Be to, neturėjo ir komercinio intereso (buvo pagrindinis užsakovas), tikėjosi, kad padėtis pasitaisys. Jeigu ir būtų informavęs Departamentą apie UAB „Go Planet Travel“ skolas, UAB „Go Planet Travel“ vis vien būtų bankrutavusi ir palikusi skolas kreditoriams;
2.10. Laidavimo draudimo lėšos pirmiausia turėjo būti naudojamos dengiant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančių ir neturinčių galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turistų organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Departamentas privalėjo atlyginti pareiškėjo patirtas tiesiogines išlaidas pirmumo tvarka ir tik tada, likus laidavimo draudimo lėšų, jas paskirstyti už kitas turistų patirtas išlaidas;
2.11. Departamentas apskritai atsisakė kreiptis į draudikus dėl laidavimo draudimo išmokos sumokėjimo pareiškėjui, todėl pareiškėjas buvo priverstas bylinėtis, kol pasibaigus teisminiams procesams, kuriais pareiškėjui buvo pripažinta teisė gauti laidavimo draudimo išmoką, paaiškėjo, jog neišmokėta laidavimo draudimo suma tesudarė 3 007 Eur;
2.12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva Nr. 90/314/EEB) garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad laidavimo draudimo lėšų nepakako visiems turistų (šiuo atveju – turistų išlaidas už skrydžius perėmusio trečiojo asmens – pareiškėjo) nuostoliams padengti, valstybė privalo atlyginti turistų (ar jų teises perėmusių trečiųjų asmenų) išlaidas visa apimtimi.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Kelionių organizatorius UAB „Go Planet Travel“ 2013 m. liepos 25 d. su pareiškėju sudarė Užsakomųjų skrydžių sutartį Nr. 201307-25 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią turėjo būti skraidinami organizuotas turistines keliones įsigiję UAB „Go Planet Travel“ turistai;
3.2. Departamentas 2014 m. liepos 3 d. gavo pareiškėjo raštą dėl sutarties su UAB „Go Planet Travel“ nutraukimo, kelionių organizatoriui nevykdant įsipareigojimų pagal šią sutartį bei tos pačios dienos patikslintą pranešimą apie Sutarties nutraukimą;
3.3. Departamentas 2014 m. liepos 4 d. gavo UAB „Go Planet Travel“ raštą Nr. 14-20, kuriame buvo nurodyta, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. UAB „Go Planet Travel“ negali vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, nes yra nemoki. Pasiskelbimo nemokia dieną UAB „Go Planet Travel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą bendrai 700 000 Lt sumai Draudimo bendrovėse;
3.4. Departamentas 2014 m. liepos 28 d. gavo pareiškėjo reikalavimą pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms apmokėti už turistų grąžinimą pagal pateiktas sąskaitas. Departamentas nevykdė reikalavimo, laikydamasis nuomonės, kad skrydžius pareiškėjas vykdė įgyvendindamas 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – ir Reglamentas) nuostatas. Reikalavimo neįvykdžius, ginčas buvo sprendžiamas teismine tvarka;
3.5. Ginčui aktualios Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Aprašo 29–30 punktų nuostatos;
3.6. Teismai įpareigojo Departamentą pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms, prieš tai įvertinus pareiškėjo patirtų tiesioginiu išlaidų dydį, tačiau teismai nenagrinėjo klausimo dėl pareiškėjo patirtų išlaidų. Departamentas ne kartą kreipėsi į pareiškėją, norėdamas išsiaiškinti pareiškėjo reikalaujamų nurodytų tiesioginių išlaidų kilmę, jų sudėtines dalis, pobūdį, atsiradimo aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepagrindė jo nurodytų išlaidų. Kadangi Departamentas žinojo, kad likusi neišnaudota Draudimo bendrovių laiduojama suma sudaro 3 007 Eur, kreipėsi į Draudimo bendroves, kad šios išmokėtų šią sumą, nors ir nebuvo galimybės įvertinti visas pareiškėjo nurodomas išlaidas;
3.7. Paties pareiškėjo veiksmai sukėlė ar padidino jam žalą. Pareiškėjo sutartis su UAB „Go Planet Travel“ numatė 200 000 Lt užstato pervedimą pareiškėjui. Pareiškėjas pagal šią sutartį turėjo teisę gauti išankstinius mokėjimus, tačiau vykdant sutartį susidarė UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimas pareiškėjui. Jeigu pareiškėjas būtų informavęs Departamentą, pastarasis galėjo apriboti naujų prievolių prisiėmimą UAB „Go Planet Travel“, ir dėl to žalos turistams nebūtų išaugusios ir galėjo pakakti laidavimo sumos iš Draudimo bendrovių. UAB „Go Planet Travel“ ir pareiškėjas yra per valdymą susiję asmenys – kontroliuojami to paties akcininko – Grand Go Group LTD, kuriam priklausė 51 proc. pareiškėjo akcijų (iki 2014 m. gegužės mėn.) ir 100 proc. UAB „Go Planet Travel“ akcijų;
3.8. Pareiškėjas skrydžius vykdė abejomis kryptimis (pirmyn ir atgal). Išlaidų apskaičiavimo lentelėje 2017 m. liepos 4, 7 ir 8 dienomis trijuose pareiškėjo vykdytuose skrydžiuose iš Vilniaus į Kretą ir Bulgariją (skrydžių Nr. GCA201, Nr. GCA181, Nr. GCA191) yra nurodyti turistai bei išlaidos, susijusios su turistų išvežimu iš Lietuvos (pvz. maitinimo ir buitinės paslaugos, keleivių mokesčiai ir t. t.), jau paaiškėjus kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ nemokumui (iš viso 245 turistai pagal pateikiamus duomenis), t. y. išlaidos, nesusijusios su UAB „Go Planet Travel“ turistų grąžinimu į pradinę jų išvykimo vietą. Pareiškėjo nurodytų keleivių skaičius nesutampa su tų pačių skrydžių keleivių skaičiumi, nurodytu pateiktuose keleivių sąrašuose. Taip pat dalis keleivių sąrašuose nurodytų registracijos numerių prasideda raidėmis „GO“, o dalis „GP“. Keleiviai, kurių registracijos numeris prasideda „GO“, yra UAB „Go2Holiday LT“ klientai, už kurių skrydžius buvo apmokėta pagal UAB „Go Planet Travel“ ir UAB „Go2Holiday LT“ blok-vietų pardavimo sutartį. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kodėl buvo atliekama tiek daug skrydžių ir ar tai buvo būtina, ar jo nurodomos išlaidos yra patirtos pagrįstai ir, ar jis pasirinko ekonomišką jų vykdymo būdą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Grand Cru Airlines“ skundą atmetė.
5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais žalos atlyginimo bylose, vertindamas iš Draudimo bendrovių gautų išmokos lėšų paskirstymo (nukreipimo) pagrįstumą, akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, pvz., netinkamas Direktyvos Nr. 90/314/EEB perkėlimas ar nesikreipimas laiku į Draudimo bendroves, galėtų būti atskiru skundo pagrindu. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas kildintų reikalavimą iš to, kad Departamentui suteikė oro vežimo paslaugas, tuomet turėtų su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, o šioje administracinėje byloje teismas nenagrinėja klausimo dėl atsiskaitymo pagal sutartį.
6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, apžvelgęs Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Aprašo 29.1 ir 33 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atkreipdamas dėmesį į įrodinėjimo naštos tokio pobūdžio bylose paskirstymo taisykles, nustatė, kad pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia prejudiciniais faktais, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-829-370/2016 pagal pareiškėjo ieškinį atsakovui Departamentui dėl pareigos pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms.
7. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimo 27.15 punktą: „Turizmo departamentas 2014 m. gruodžio 10 d. raštu-reikalavimu dėl draudimo išmokų mokėjimo UAB „Go Planet Travel“ turistams Nr. SD-1708 kreipėsi į draudikus „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje ir Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, kuriame prašė: 1) panaudoti visą Compensa draudimo poliso Nr. 19040/800030 sumą, kurią sudaro 350 000 Lt; 2) panaudoti visą likusią BTA draudimo poliso Nr. KOFG 000754 sumą, kurią sudaro 226 072,79 Lt. Rašte detalizuota, kad BTA 123 927,21 Lt sumą (350 000–226 072,79 Lt) yra išmokėjusi pagal 2014 m. liepos 8 d. Turizmo departamento raštą Nr. 925 dėl 33 595 Eur išmokėjimo Akay Travel service; 2014 m. liepos 8 d. Turizmo departamento raštą Nr. 929 dėl 576 Eur išmokėjimo Akay Travel service; 2014 m. liepos 9 d. Turizmo departamento raštą Nr. 941 dėl 532 Eur išmokėjimo viešbučiui Adelais SA bei 334 Eur viešbučiui Koni Village Hotel Apartments; 2014 m. liepos 10 d. Turizmo departamento raštą Nr. 941 dėl 2 948 Lt išmokėjimo UAB „Vestekspress“ už turistų grįžtamuosius skrydžius. Kaip matyti iš byloje esančio Turizmo departamento 2014 m. spalio 10 d. rašto 123 927,21 Lt suma buvo panaudota gelbstint į bejėgišką padėtį patekusios turistus Turkijoje, o likusi 576 072,79 Lt suma yra paskirstyta visiems nukentėjusiems asmenims, kurią draudimo bendrovės perves į nukentėjusių asmenų banko sąskaitas.“
8. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodytos aplinkybės neįrodo, kad buvo pažeistos Aprašo nuostatos ir, kaip teigia pareiškėjas, lėšos iš Draudimo bendrovių panaudotos pirmiausia kitokiems poreikiams nei turistų grąžinimas į Lietuvą. Priešingai, Sprendimo 42 punkte konstatuota, kad Aprašo 29.1 ir 33 punktai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas nenurodo konkrečiai, kurie nurodymai iš paminėtų Sprendimo 27.15 punkte yra neteisėti. Iš Sprendimo 27.15 punkto teismas nustatė, kad dalis lėšų buvo sumokėta viešbučiams (532 Eur išmokėjimo viešbučiui Adelais SA bei 334 Eur viešbučiui Koni Village Hotel Apartments). Nepaisant to, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad Departamentas, duodamas nurodymus Draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo 33 punkto nuostatas. Aprašo 33 punkto nuostatos numato pirmenybę padengti ne tik tiesiogines turistų parskraidinimo išlaidas, bet visas „[...] neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas“. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Departamentas, duodamas nurodymus Draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo nuostatas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Departamento neteisėtų veiksmų, todėl žalos dydis ir priežastinis ryšys teisiškai nereikšmingi.
9. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
10. Pareiškėjas UAB „Grand Cru Airlines“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio savarankiško byloje pareiškėjo įrodinėtų aplinkybių teisinio vertinimo, klaidingai nurodė neva pareiškėjas skundą grindė tik prejudiciniais faktais, nurodytais Sprendime, klaidingai interpretavo Sprendime nustatytus prejudicinius faktus, taip pat nevertino fakto, kad pareiškėjas įrodinėjo draudimo išmokos skyrimo eiliškumo tvarkos, imperatyviai įtvirtintos Apraše, pažeidimą, bet ne tai, neva apskritai draudimo išmoka negalėjo būti naudojama tokioms išlaidoms dengti, kokioms Departamento buvo panaudota;
11.2. Pareiškėjas įrodinėjo šiuos prejudicinius faktus, kurie yra konstatuoti Sprendime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje (toliau – ir Nutartis): pareiškėjas 2014 m. liepos 4, 7, 8 ir 11 d. skrydžius vykdė Departamento nurodymu, o ne savo iniciatyva, kai buvo siekiama sureguliuoti BUAB „Go Planet Travel“ turistų, buvusių už Lietuvos Respublikos ribų, grąžinimo į Lietuvos Respubliką klausimą (Sprendimo 38–41 pastraipos; Nutarties 47 pastraipa); 2014 m. liepos 4 d. įvyko Apraše įtvirtintas draudžiamasis įvykis, t. y. pareiškėjas 2014 m. liepos mėn. įvykdė 10 skrydžių, kuriais į Lietuvą buvo sugrąžinti BUAB „Go Planet Travel“ turistai (Sprendimo 35 pastraipa); pareiškėjas faktiškai laikinai prisiėmė užsienyje buvusių BUAB „Go Planet Travel“ turistų, turėjusių grįžti į Lietuvos Respubliką, išlaidas, nes priešingu atveju šias išlaidas būtų turėję patirti patys turistai ir šioms išlaidoms taikytina draudimo apsauga pagal Aprašą (Nutarties 47 pastraipa);
11.3. Bylos aplinkybės įrodo, kad bendra turistų pareikštų reikalavimų suma dėl BUAB „Go Planet Travel“ nemokumo atsiradusių neigiamų finansinių padarinių kompensavimo buvo didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą. Tokiu atveju Aprašo 33 punktas tiesiogiai įtvirtino, o iš Aprašo 29 punkto papunkčių išdėstymo eiliškumo galima daryti išvadą, kad draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidoms kompensuoti. Būtent taip ši nuostata buvo išaiškinta ir Sprendimo 42 punkte;
11.4. Teisinis reglamentavimas, kad tik Departamentas turi teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos išmokėjimo, yra prasmingas dėl kelių priežasčių: gali būti, kad išlaidas, susijusias su draudžiamuoju įvykiu, patiria ne pats turistas (šiuo atveju ne turistai patyrė išlaidas dėl pareiškėjo įvykdyto jų pargabenimo į Lietuvos Respubliką, bet šias išlaidas laikinai prisiėmė pareiškėjas Departamento nurodymu); turistų reikalavimų pagrįstumas turi būti patikrintas; turistų yra daug, todėl jų reikalavimai bei jų išlaidas laikinai prisiėmusių asmenų reikalavimai turi būti akumuliuojami ir tuomet Departamentas turi kreiptis dėl draudimo išmokos išmokėjimo patirtoms išlaidoms kompensuoti būtent Aprašo 29 ir 33 punktuose nurodytu eiliškumu;
11.5. Departamentas pateikė prašymą mokėti draudimo išmokas pažeisdamas teisės akte nurodytą eiliškumą, todėl pareiškėjas, pargabenęs turistus į Lietuvos Respubliką dėl BUAB „Go Planet Travel“ nemokumo, negavo jam priklausančios draudimo išmokos, kompensuojančios jo patirtas 128 481,14 Eur išlaidas, kurios jis pagrįstai tikėjosi vykdydamas Departamento nurodymus dėl turistų parskraidinimo;
11.6. Teismas, atlikdamas Sprendimo 27.15 punkto teisinį vertinimą, ignoravo tai, jog bylą nagrinėjantis teismas pats turėtų atlikti faktinių aplinkybių tyrimą. Teismas nevertino bylos faktų savarankiškai, todėl liko neįvertinta, jog Departamentas net neįrodinėjo, kad davė Draudimo bendrovėms nurodymus visų pirma kompensuoti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas, kaip expressis verbis (tiesiogiai) nurodė Aprašo 29 ir 33 punktai;
11.7. Pareiškėjui, grąžinusiam turistus į Lietuvos Respubliką po to, kai BUAB „Go Planet Travel“ tapo nemoki, nebuvo išmokėta draudimo išmoka jo patirtoms išlaidoms kompensuoti. Sprendimo 27.15 punkte nurodyta, kokioms išlaidoms kompensuoti buvo duoti Departamento nurodymai dėl išmokų mokėjimo. Faktas, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta draudimo išmoka, pats savaime rodo, jog Departamentas davė Draudimo bendrovėms nurodymą ne visų pirma kompensuoti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas, bet nurodymą visų pirma kompensuoti kitas išlaidas. Vien 576 072,79 Lt sumos, kuri buvo paskirstyta visiems nukentėjusiems asmenims, būtų pakakę pareiškėjo patirtoms turistų grąžinimo išlaidoms kompensuoti;
11.8. Teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjas įrodinėjo ne tai, jog Departamentas davė nurodymą išmokėti draudimo išmokas tokioms išlaidoms, kurios apskritai negali būti kompensuojamos pagal Aprašą. Pareiškėjas įrodinėjo tai, kad Departamentas pažeidė Aprašo 29 ir 33 punktuose nustatytą išlaidų kompensavimo eiliškumą, neduodamas nurodymo visų pirma kompensuoti turistų grąžinimo į Lietuvos Respubliką išlaidas, ir dėl tokių neteisėtų Departamento veiksmų pareiškėjas patyrė žalą;
11.9. Nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, nagrinėjant situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo, konstatuojant, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos Nr. 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018). Šie išaiškinimai patvirtina, kad valstybė privalo atlyginti turistų (ar jų teises perėmusių trečiųjų asmenų) išlaidas, patirtas dėl kelionių organizatoriaus bankroto, visa apimtimi;
11.10. Pareiškėjas skundo negrindė netinkamu Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio įgyvendinimu, nes šiuo atveju žala jam atsirado ne dėl netinkamo šios nuostatos įgyvendinimo, bet dėl Departamento neteisėtų veiksmų, pažeidžiant draudimo išmokos skirstymo eiliškumo tvarką, įtvirtintą Aprašo 29 ir 33 punktuose;
11.11. Teismas neanalizavo civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio bei pareiškėjo argumentų dėl tariamos pareiškėjo kaltės dėl žalos atsiradimo ir palūkanų priteisimo. Kaltės klausimas turi būti nagrinėjamas Sprendimo 43 pastraipos kontekste. Apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti tik atsakovo neteisėtus veiksmus ir, juos konstatavęs, likusioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija), kuri, pasibaigus Turizmo departamentui, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 papunkčio nuostatas šioje byloje atstovavo valstybę, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 1.11.2 papunkčio nuostatas, įtraukta atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
13. Lietuvos valstybės atstovas Ministerija nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:
13.1. Nagrinėjamu atveju vertinant veiksnius, nulėmusius ar padidinusius patirtą žalą, vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi, 6.282 straipsnio 1 dalimi ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1984 m. rugsėjo 18 d. rekomendacijos Nr. R (84) 15 dėl viešosios atsakomybės (toliau – ir Rekomendacija) 3 straipsniu, būtina įvertinti paties pareiškėjo elgesį, jo pastangas išvengti ar sumažinti nuostolius sutartinių santykių su bankrutavusios UAB „Go Planet Travel“ kontekste;
13.2. Informacija apie UAB „Go Planet Travel“ augančią skolą paaiškėjo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1787-872/2015 pagal ieškovo kelionių organizatoriaus UAB „Go2Holiday LT“ ieškinį UAB „Grand Bru Airlines“ ir UAB „Go Planet Travel“, kurioje Departamentas dalyvavo kaip išvadą teikianti institucija. Departamento nuomone, pareiškėjo galimai nerūpestinga veikla leido kelionių organizatoriui UAB „Go Planet Travel“ ilgą laikotarpį prisiimti nepagrįstai didelius įsipareigojimus turistų atžvilgiu, kas vėliau lėmė jo nemokumą ir bankrotą. Be to, šioje byloje buvo nustatyta, kad abiejų bendrovių veikla buvo finansuojama iš tų pačių šaltinių;
13.3. Jei Departamentas būtų disponavęs informaciją apie augančią UAB „Go Planet Travel“ skolą, būtų galėjęs pritaikyti Įstatyme numatytą veiksmingą priemonę – laikinai sustabdyti kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimą. Tokiu būdu kelionių organizatorius negalėtų prisiimti naujų įsipareigojimų ir tai galėjo žymiai sumažinti turistų patirtus turtinius nuostolius ir, tikėtina, kad kelionių organizatorius UAB „Go Planet Travel“ turimo prievolių įvykdymo užtikrinimo – draudimo polisuose nurodytų sumų – būtų pakakę turistų turtiniams nuostoliams atlyginti;
13.4. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimu, tačiau konkrečiu atveju pareiškėjo reikšto ieškinio reikalavimo dalį dėl 133 732,76 Eur laidavimo draudimo išmokos išmokėjimo Lietuvos apeliacinis teismas paliko nenagrinėtą. Departamentas, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimą bei atsižvelgdamas į tuo metu disponuojamą informaciją apie pareiškėjo patirtas tiesiogines išlaidas, grąžinant UAB „Go Planet Travel“ turistus į pradinę išvykimo vietą, bei į tai, kad AAS „BTA Baltic Insutance Company“ filialas Lietuvoje yra išmokėjęs visą draudimo sumą, o ADB „Compensa Viemia Insurance Group“ neišnaudota draudimo suma sudarė 3 007 Eur, pateikė rašytinį reikalavimą draudikui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ išmokėti pareiškėjui likusią neišnaudotą draudimo sumą t. y. 3 007 Eur. Departamentas ne kartą kreipėsi į pareiškėją, norėdamas išsiaiškinti pareiškėjo reikalaujamų nurodytų tiesioginių išlaidų kilmę, jų sudėtines dalis, pobūdį, atsiradimo aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepagrindė jo nurodytų išlaidų;
13.5. Lietuvos apeliacinio teismo Sprendime nurodytos aplinkybės neįrodo, kad buvo pažeistos Aprašo nuostatos. Priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimo 42 punkte konstatuota, kad Aprašo 29.1 ir 33 punktai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas nenurodo konkrečiai, kurie nurodymai iš paminėtų Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimo 27.15 punkte yra neteisėti. Šis punktas patvirtina, kad dalis lėšų buvo sumokėta viešbučiams. Nepaisant to, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad Departamentas, duodamas nurodymus draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo 33 punkto nuostatas. Aprašo 33 punkto nuostatos numato pirmenybę padengti ne tik tiesiogines turistų parskraidinimo išlaidas, bet ir visas neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Departamentas, duodamas nurodymus draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo nuostatas;
13.6. Byloje neįrodyta, kad Departamentas CK 6.271 straipsnio taikymo prasme atliko neteisėtus veiksmus. Tarp Departamento veiksmų ir pareiškėjo nurodomos galimai patirtos žalos nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjo turtinė žala yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, konkrečiu atveju Lietuvos valstybės atsakomybė negalima.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su galimai neteisėtais Turizmo departamento veiksmais, atliktais paskirstant draudimo išmokas, skirtas kompensuoti neįvykdytas kelionių organizatoriaus prievoles dėl šio nemokumo, atlyginimo.
15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad, nesant jokio pagrindo šioje byloje daryti išvadą, kad Turizmo departamentas, duodamas nurodymus Draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo nuostatas, nėra įrodyti Turizmo departamento neteisėti veiksmai, dėl ko pareiškėjo skundą, nesant vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atmetė.
16. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, primena, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), t. y. bylas dėl valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės.
17. CK 6.245 straipsnio 1 ir 2 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. CK 6.245 straipsnio 3 dalis nustato, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).
18. CK 6.245 straipsnio 4 dalis nustato, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Taigi, esant sutartiniams šalių santykiams, deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-829-370/2016 (toliau – ir Sprendimas), kurioje nagrinėtas ginčas tarp ieškovo UAB „Grand Cru Airlines“ ir atsakovo Turizmo departamento dėl pastarojo pareigos pagal Aprašą pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms, t. y. dėl ginčo dėl tų pačių santykių kaip ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-19/2016 (toliau – ir LAT nutartis) atmetė atsakovo Turizmo departamento kasacinį skundą.
20. Aptartoje civilinėje byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurioje nustatyti faktai nagrinėjamoje byloje iš naujo nėra įrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.), nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB „Go Planet Travel“ 2014 m. balandžio 1 d. sudarė dvi kelionių organizatorės prievolių įvykdymo draudimo sutartis su draudimo bendrovėmis „Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialu ir „BTA Insurance Company SE“ filialu Lietuvoje. Sutartyse nurodytas draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatorės prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, kurių atvejais draudikas įsipareigoja išmokėti kelionės organizatorės prievolių įvykdymo draudimo išmokas, o jose (sutartyse) nurodytas naudos gavėjas yra Turizmo departamentas (LAT nutarties 42 p.).
21. 2014 m. liepos 4 d. paskelbus kelionių organizatorės UAB „Go Planet Travel“ faktinį nemokumą, ji nebevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir neteikė paslaugų pagal sudarytas turizmo sutartis. Oro vežėja UAB „Grand Cru Airlines“ 2014 m. liepos 7 d. raštu Turizmo departamentui nurodė, jog esant kelionių organizatorei nemokiai oro vežėja yra pasiruošusi vykdyti skrydžius, kad UAB „Go Planet Travel“ klientai būtų sugrąžinti į Lietuvą, todėl prašė informuoti, ar yra būtinybė vykdyti šiuos skrydžius ir kaip galima suderinti skrydžių grafiką ir apmokėjimo sąlygas (LAT nutarties 50 p.).
22. Turizmo departamentas 2014 m. liepos 7 d. rašte nurodė, kad jis organizuoja į Kretą nuvykusių turistų, turėjusių grįžti 2014 m. liepos 4 d., nuvežimą iš viešbučių į oro uostą ir lėktuvą jiems parskraidinti į Lietuvą. Turizmo departamento 2014 m. liepos 31 d. rašte pažymėta, kad 2014 m. liepos 8 d. susitikus su suinteresuotomis šalimis pasiektas susitarimas, jog UAB „Grand Cru Airlines“ vykdys skrydžius iki 2014 m. liepos 17 d. neišskiriant vienos ar kitos krypties. 2014 m. liepos 17 d. Turizmo departamentas paskelbė, kad oro vežėja UAB „Grand Cru Airlines“ į Lietuvą parskraidino visus nemokios bendrovės turistus (LAT nutarties 51 p.).
23. Turizmo departamentas 2014 m. liepos 31 d. rašte patvirtino, kad jis organizavo veiksmus, susijusius su situacijos valdymu, UAB „Go Planet Travel“ tapus nemokiai, taip užtikrindamas šio kelionių organizatoriaus turistų teisių apsaugą pagal Turizmo įstatymo 16 straipsnio 14 dalį bei Aprašo nuostatas. Šiame rašte taip pat pažymėta, kad surinkęs turistų pretenzijas Turizmo departamentas inicijuos turistų patirtų išlaidų kompensavimo procedūrą iš kelionių organizatoriaus turimo prievolių įvykdymo laidavimo draudimo (LAT nutarties 52 p.).
24. Aptarti įrodymai (šios nutarties 21–23 p.) patvirtina UAB „Grand Cru Airlines“ ir Turizmo departamento tarpusavio susitarimą dėl suderintomis sąlygomis UAB „Grand Cru Airlines“ veiksmų grąžinant turistus į jų išvykimo vietą, kelionių organizatorei tapus nemokiai. Turizmo departamentas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas grąžinti turistus, o UAB „Grand Cru Airlines“ veikė parskraidindama turistus ne vien sutarties su tapusia nemokia kelionių organizatore pagrindu, bet ir pagal Turizmo departamento nurodymus (LAT nutarties 53 p.).
25. Aiškindamas UAB „Grand Cru Airlines“ ir Turizmo departamento santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, kasacinis teismas, be kita ko, nurodė: Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (LAT nutarties 34 p.); Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (LAT nutarties 35 p.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintas Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas reglamentuoja kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas ir kt. (Aprašo 1 punktas). Aprašas taikomas kelionių organizatoriams, kurių prievolės užtikrinamos laidavimo draudimu Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Sudarius laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutartį, Aprašas tampa laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties dalimi (3 punktas) (LAT nutarties 36 p.); laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimo objektu nėra laikoma neturtinė žala (Aprašo 7 punktas) (LAT nutarties 37 p.); kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu dėl kelionių organizatoriaus nemokumo yra vienas iš išvardytų Aprašo 8 punkte draudžiamųjų įvykių, dėl kurių atsiranda draudiko prievolė sumokėti draudimo išmoką (LAT nutarties 38 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas, kitas šiame punkte išvardytas turisto išlaidas ir negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę (Aprašo 29 punktas) (LAT nutarties 39 p.); trečiajam asmeniui, atlyginusiam turisto patirtus nuostolius, pereina reikalavimo teisė į laidavimo draudimo išmoką ar jos dalį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka (Aprašo 40 punktas). CK 6.50 straipsnio 3 dalis nustato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis) (LAT nutarties 40 p.); atsitikus draudžiamajam įvykiui atsiranda draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką – tokia nuostata įtvirtinta CK 6.987 straipsnyje: draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (LAT nutarties 43 p.); CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus (LAT nutarties 44 p.); pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį, jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė (LAT nutarties 44 p.).
26. Įvertinęs aptartas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, kasacinis teismas konstatavo, kad pagal sudarytas kelionių organizatorės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartis ir jų sudedamąja dalimi esantį Aprašą Turizmo departamentas yra naudos gavėjas, kuris Apraše (28, 30, 40, 41 punktai) nustatytomis sąlygomis (atsitikus draudžiamajam įvykiui) įgijo teisę į draudimo išmoką ir teisę paskirstyti draudimo išmokos sumas Apraše išvardytiems asmenims. Todėl atsakovas Turizmo departamentas turi teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos, o jam nepagrįstai atsisakius kreiptis į draudikus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė jį įpareigoti draudimo bendrovėms pateikti rašytinį reikalavimą dėl laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo išmokos, neviršijančios draudimo sumos, sumokėjimo UAB „Grand Cru Airlines“ už jos patirtas tiesiogines išlaidas grąžinant UAB „Go Planet Travel“ turistus į pradinę jų išvykimo vietą (LAT nutarties 54 p.).
27. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, UAB „Go Planet Travel“ sudarytas kelionių organizatorės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartis bei jų sudedamąja dalimi esantį Aprašą, ginčo santykiuose Turizmo departamentas veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas – naudos gavėjas, kuris Apraše nustatytomis sąlygomis (atsitikus draudžiamajam įvykiui) įgijo teisę į draudimo išmoką ir teisę paskirstyti draudimo išmokos sumas Apraše išvardytiems asmenims, todėl ginčai dėl jo veiksmų civilinių teisinių pasekmių vykdant prievoles, atsiradusias iš sutarčių, nepatenka į ginčų, nagrinėjamų administraciniuose teismuose, kategorijas (ABTĮ 17 str. 1 ir 2 d.).
27.1. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.), nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšminga, kadangi pareiškėjas, kaip ir pats nurodo apeliaciniame skunde, savo skundo reikalavimo negrindė netinkamu Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio įgyvendinimu.
28. Kadangi byla nenagrinėtina administraciniame teisme, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p., 146 str. 2 d. 1 p.), o byla perduodama nagrinėti Vilniaus apygardos teismui pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 22 str. 1 d., 103 str. 1 d., CPK 27 str. 1 d., 29 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti.
Bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė