Pranešėjas Jurgis Kiškis                                                       Nr. 1A-463-290/2011

Teisėjas Gerutis Varanavičius                                              (Proceso Nr.1-22-1-00113-2010-4)

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                               2.4.7

              (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 19 d.

Kaunas

      Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų Algerdo Urbšio ir Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistojo gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nukentėjusiajai K. P.,

       teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK  145 str.2d., 165 str.1d., 140 str.1d., 187 str.1d., 145 str.1d., 140 str. 1d. ir, vadovaujantis BK 63 str.1d., 4d. pagrindu paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios paskirtos bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, nuteistas galutine bausme – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. 

       Iš V. Ž. nukentėjusiajai K. P. priteista 1420 Lt. turtinei bei 7500 Lt. neturtinei žalai atlyginti.

       Kolegija 

                                            n u s t a t ė :

       V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2009-07-04 iki 2009-09-03 apie 6 kartus susitikdamas ir apie 5 kartus skambindamas mobiliojo ryšio telefonu, žodžiu grasino nukentėjusiajai K. P., kad supjaustys jai veidą ir sumuš, ir toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2009-09-02 apie 18.30 val., K. P. priklausančiame bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini) , dešinės rankos kumščiu iki 3 kartų sudavė K. P. į kairės pusės veido sritį, su pjaustymo priemone, turinčia išstumiamą geležtę, mosikuodamas prieš K. P., grasino ją papjauti, nulupti jai nuo veido odą, o šiai užsidengus veidą rankomis, pjaustymo priemone perrėžė jai dešinės rankos pirštus bei įspyrė kojomis iki 6 kartų į įvairias kūno vietas, taip padarydamas K. P. odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, pjautines žaizdas dešinėje plaštakoje ir taip sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, 2009-09-03 apie 13.00 val., paskambinęs mobiliojo ryšio telefonu, vėl pagrasino K. P., sakydamas, „padėsiu tave į vietą", tokiu būdu grasino sunkiai sutrikdyti K. P. sveikatą ir jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

       Be to, V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str.2 d., 165 str.1d., 187 str.1d., 140 str.1d. už tai, kad jis ir toliau sistemingai baugino bei terorizavo K. P., pažeidė jos buto neliečiamumą, sugadino nukentėjusiosios turtą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. naudodamas psichinę prievartą bei tokiu būdu terorizuodamas,  laikotarpiu nuo 2009-12-01 iki 2010-02-03, jis 41 kartą paskambino ir 117 kartų parašė SMS žinutes jai į mobilaus ryšio telefoną bei 2010-01-08, apie 19.15 val. laukė nukentėjusiosios prie jos buto, esančio Kaune, M.K. Čiurlionio g. 8-32, durų, o 2010-01-31, apie 23.15 val. pro balkono duris neteisėtai, prieš nukentėjusiosios valią, įsibrovęs į šį butą, metė stiklinį puodelį į kambario sieną, sudaužė šį 20 Lt. vertės puodelį, sugadino sieną, padarydamas žalos už 400 Lt., po to sugriebė nuo jo iš buto bandžiusią pabėgti K. P. už kojų, paskui tampydamas ją už plaukų, griebdamas už kaklo, rankų bei veido, stengdamasis ranka uždengti jos burną, sugriebdamas ir sulaužydamas nukentėjusiosios nešiotus akinius, bandė ją įtraukti atgal į butą.

       Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-321/2011 panaikinti ir jį išteisinti  kaip nepadariusį nusikalstamų veikų turinčių nusikaltimų numatytų LR BK 145 str. 1 d., 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 165 str. 1 d., 187 str. 1 d, 140 str. 1 d., požymių, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, o nesant galimybės taikyti LR BPK 329 str. 1 d., ir pripažinus jį kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas LR BK 145 str. 1 d., 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 165 str. 1 d., 187 str. 1 d., 140 str. 1 d., Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendį pakeisti, paskirtą 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, taikyti LR BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti, taip pat atmesti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo kaip neįrodytus.

       Nurodo, kad jis apkaltintas ir nuteistas nepagrįstai, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Jo kaltė dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindžiama tik nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Nukentėjusiosios parodymai prieštaringi, jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai byloje, todėl jie negali būti jo kaltės įrodymu. Nuosprendyje vadovautasi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, teisme jie nebuvo patikrinti, todėl taip pat negali būti laikomi patikimais įrodymais. Apeliantas teigia, kad jam inkriminuotų veikų nepadarė, su nukentėjusiąja buvo geruose santykiuose, tikslo ją įbauginti neturėjo. Teismas neturėjo vadovautis specialisto išvada, nes nukentėjusioji dėl sužalojimų kreipėsi tik po trijų dienų ir nėra nustatytas tikslus padarytų sužalojimų laikas. Taip pat nėra įrodymų dėl svetimo turto sugadinimo, nes nei vienas liudytojas nei pati nukentėjusioji negali patvirtini matę, jog turtą sugadino būtent  nuteistasis, be to, įvykio vieta buvo apžiūrėta po 4 dienų. Teismas vadovavosi nukentėjusiosios parodymais vertindamas juos kaip nuoseklius ir patikimus, tačiau jo parodymais nesivadovavo, nors jie taip pat nuo pat tyrimo pradžios nuoseklūs. Apeliantas teigia, jog nukentėjusioji privalėjo įrodyti jai padarytos turtinės žalos dydį, ko ji nepadarė, todėl tiek turtinė , tiek ir neturtinė žala jai negalėjo būti priteista. Teismas neanalizavo, kokia žala nukentėjusiosios sveikatai buvo padaryta, kokius išgyvenimus ji patyrė, kokios to pasekoje atsirado pasekmės, dėl ko buvo pagrindas priteisti jai neturtinę žalą.

       Apeliantas nurodo, jog teismui nusprendus jo veikoje esant jam inkriminuotų nusikaltimų požymių, paskirta bausmė yra neteisinga. Teismas visiškai nemotyvuotai paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, nors buvo visos sąlygos šią bausmę skirti žymiai švelnesnę bei taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. Teigia, kad jis nėra pavojingas visuomenei, nukentėjusioji po susitaikymo taip pat sutiko su juo bendrauti, todėl bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

       Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios prašymus apeliacinį skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

       Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Pirmos instancijos teismas ištyrė visas, tiek apeliantą kaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir 140 str. 1d. (2009-09-03 įvykis).

Byloje nustatyta, kad V. Ž. nuo 2009-07-04, (kai nukentėjusioji nutraukė bendrą gyvenimą su juo), telefonu bei susitikdamas žodžiu grasino nukentėjusiajai, kad supjaustys veidą ir sumuš, o 2009-09-02 apie 18.30 val., K. P. priklausančiame bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini) , kumščiu bei kojomis sumušė  ją bei  su pjaustymo priemone mosikuodamas prieš K. P., grasino ją papjauti, nulupti jai nuo veido odą, pjaustymo priemone perrėžė jai dešinės rankos pirštus taip sukeldamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, 2009-09-03 apie 13.00 val., paskambinęs mobiliojo ryšio telefonu, vėl pagrasino K. P., sakydamas, „padėsiu tave į vietą“, tokiu būdu grasino sunkiai sutrikdyti K. P. sveikatą.

Dėl šių V. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltinamasis prisipažino, nors įvykių detalių paaiškinti negali, nes buvo perdozavęs raminančių vaistų, tačiau neneigia ir pripažįsta, kad buvo nuėjęs pas nukentėjusiąją, ją koliojo, pastūmė, sudavė jai, gali būti, kad turėjo geležtę ir ja mosavo, grasino papjauti, gailisi dėl padaryto, nori su nukentėjusiąja susitaikyti. Kaltinamojo kaltę patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji išdėstė, kaip, kada, kokiomis aplinkybėmis apeliantas atliko jos atžvilgiu neteisėtus veiksmus, jos parodymus patvirtina specialisto išvada.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., 140 str. 1 d. (2010-01-31 įvykis), 187 str. 1 d. ir 165 str. 1 d.

Apeliantas neigia padaręs šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau jo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Teismas išanalizavo visų byloje apklaustų asmenų parodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

Savo nekaltumą apeliantas iš esmės grindžia vien tik savo paties parodymais, kurie yra prieštaringi, nelogiški, paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais.

Bylos medžiaga nustatyta, kad po 2009-12-01 Kauno miesto apylinkės teismo priimto nuosprendžio, kuriuo V. Ž. ir K. P. susitaikė ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, jis ir toliau vykdė nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją : sistemingai baugino bei terorizavo K. P., pažeidė jos buto neliečiamumą, sugadino nukentėjusiosios turtą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.

Apeliantas savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos jam inkriminavimo neigia motyvuodamas tuo, jog telefoninių žinučių turinys nepatvirtina jokio sistemingo bauginimo, nes jie su nukentėjusiąja gyveno kartu 5 metus ir normalu, kad jis domėjosi jos gyvenimu ir po išsiskyrimo, žinučių turiniu norėjo parodyti savo jausmus, norėjo susitikti viską išsiaiškinti,  įrodymų, kad jis kaltinime minimu laiku laukė nukentėjusiosios, apart pačios K. P. parodymų, taip pat nėra.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji pirmojo proceso teisme metu sutiko taikytis su kaltinamuoju ir pareiškė pretenzijų jam neturinti dėl pirmųjų nusikaltimų jos atžvilgiu tik dėl to, jog V. Ž. kurį laiką jau jos nebepersekiojo, neskambino,  atsiprašė. Tačiau ji vienareikšmiškai nurodė, jog nori, kad kaltinamasis paliktų ją ramybėje, ji pas jį negrįš.

Įvertinus bylos esančių domenų visumą, teismas konstatuoja, kad apelianto atlikti veiksmai pilnai atitinka BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Kaip paminėta aukščiau, iš nukentėjusiosios parodymų jau pirmojo proceso metu, akivaizdžiai matyti, kad jos pozicija nutraukti artimus santykius su kaltinamuoju buvo konkreti ir vienareikšmė. Tas faktas, kad ji susitaikė su V. Ž. ir pretenzijų jam neturi, vertintinas tik teisine prasme, ir neduoda pagrindo išvadai, jog tokiais veiksmais ji ir vėl išreiškė norą bendrauti su apeliantu. Pažymėtina, kad jos sutikimo taikytis su V. Ž. argumentas būtent ir buvo tai, jog jis jai jau nebeskambino. Akivaizdu, jog tuoj po 2009-12-01 nuosprendžio priėmimo, V. Ž. ir vėl sistemingai siunčiamos SMS žinutės bei skambučiai, primygtinai reikalaujantys susitikti bei bendrauti, bei atsižvelgiant į tai, kad tokia situacija, kai nukentėjusiajai nesutikus su apeliantu susitaikyti ir vėl gyventi kartu, V. Ž. grasino sutrikdyti jos sveikatą ir šį grasinimą padarė, kartojasi jau antrą kartą, davė jai realų  pagrindą išsigąsti tokių nuteistojo veiksmų. Šiuo atveju visų nustatytų aplinkybių kontekste žinučių turinys nebūtinai turi būti bauginančio pobūdžio. Taigi, akivaizdu, kad apeliantas nuolatiniais skambučiais bei siunčiamomis žinutėmis sistemingai baugino nukentėjusiąją panaudodamas psichinę prievartą.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliantas nurodo, jog teismas dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. negalėjo remtis specialisto išvada kaip patikimu ir tinkamu įrodymu, nes nukentėjusiosios apžiūra atlikta praėjus 3 dienom po įvykio, išvadoje nenurodytas konkretus  sužalojimų padarymo laikas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sužalojimai buvo padaryti būtent nukentėjusiosios nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Taip pat jis teigia, jog jo kaltės neįrodo ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, nes jie prieštaringi, nei vienas iš jų nepatvirtino matęs jį mušant nukentėjusiąją ar smurtaujant prieš ją, o liudytojų E. Č., R. Č. ir R. G. parodymais apskritai negalima vadovautis, nes jie nebuvo patikrinti teisme, todėl nėra patikimas įrodymas.

Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teismas turėjo pagrindo vadovautis specialisto išvada, nes ji patvirtino nuoseklius, liudytojų parodymais patvirtintus, nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusioji parodė, jog kaltinamasis, įsibrovęs į jos butą ir bandydamas neleisti jai pabėgti į laiptinę, griebė ją už kojų, burnos, tąsė už plaukų. Byloje apklausti liudytojais policijos pareigūnai R. D., A. P. ir R. B., kurie buvo iškviesti į įvykio vietą patvirtino, kad  laiptinėje buvusi nukentėjusioji atrodė išsigandusi, šoko būsenoje, verkė, paaiškino, kad kaltinamasi įsibrovė į jos butą, grasino susidoroti, terorizavo, smurtavo prieš ją, sugadino jos turtą, o kaimynai A. A., E. Č., R. Č. ir R. G. patvirtino, kad girdėjo K. P. šaukiant pagalbos, išėję į laiptinę jie matė agresyviai nusiteikusį kaltinamąjį, kuris tampė nukentėjusiąją, bandė jėga įtraukti ją į butą. Šių asmenų parodymai vienareikšmiškai ir neabejotinai patvirtina, kad minėtą dieną, t.y. 2010-01-31 apeliantas smurtavo prieš nukentėjusiąją, todėl teismui pagrįstai nekilo jokių abejonių, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent minėtą dieną ir būtent kaltinamojo. V. Ž. versija, kad tą dieną su nukentėjusiąja susitiko jų abipusiu sutarimu ir smurto jos atžvilgiu jis nenaudojo, yra paneigti aptartais įrodymais ir laikomi kaip jo gynybine pozicija. Duomenų, kad K. P. galėjo sužaloti kas nors kitas, o ne kaltinamasis, byloje nenustatyta, todėl laikoma pilnai įrodyta, kad būtent V. Ž. padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Apelianto teiginiai dėl liudytojų  parodymų prieštaringumo bei neteisėtumo yra nepagrįsti jokiais argumentais ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Liudytojai A. A., E. Č., R. Č. ir R. G., išgirdę laiptinėje triukšmą ir išėję pažiūrėti, visi matė tą patį vaizdą, todėl natūralu, kad visų jų parodymais apie įvykio aplinkybes yra praktiškai analogiški, ir jokių prieštaravimų, kaip teigia apeliantas,  šių liudytojų parodymuose nėra nustatyta. Bylos nagrinėjimu metu paaiškėjus, kad liudytojai E. Č., R. Č. ir R. G. išvykę į užsienį, jų parodymai, proceso dalyviams neprieštaraujant, buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1p., todėl remtis šių liudytojų parodymai priimant nuosprendį teismas turėjo įstatyminį pagrindą.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d.

Apeliantas neigia padaręs šį nusikaltimą, argumentuodamas  tuo, jog byloje nėra tiesioginių liudytojų, kurie būtų matę, kaip jis pateko į nukentėjusiosios K. P. buto balkoną, be to, pagal balkono padėtį praktiškai yra neįmanoma į jį patekti iš lauko. Tačiau byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina jį padarius šią nusikalstamą veiką. Apeliantas tvirtina, jog nukentėjusioji pati jį įsileido į butą, paskui pasiūlė eiti į balkoną parūkyti, tačiau tuoj pat išbėgo atgal į kambarį, koridoriuje atidarė buto duris ir griuvo pilvu ant slenksčio ir pradėjo rėkti „gelbėkite“. Iš šių jo parodymų visiškai neaišku, kodėl nukentėjusioji pati įsileidusi kaltinamąjį į savo butą, neįvykus tarp jų jokiam konfliktui, turėtų bėgti į laiptinę ir pulti pilvu ant grindų bei šauktis pagalbos. Akivaizdu, kad ši apelianto versija jo paties sugalvota, joje nėra loginės įvykių sekos, ji neatlaiko jokios kritikos ir vertinama kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Visi liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, šoko būsenoje, nei vienam nekilo abejonė, kad šis išgąstis yra suvaidintas. Nukentėjusiosios parodymai nuo pat tyrimo pradžios nuoseklūs, aiškūs, siejasi su kitų jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų aplinkybėmis ir jais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Byloje surinktų įrodymų visetu neginčijamai nustatyta, kad apeliantas neteisėtai prieš nukentėjusiosios valią įsibrovė į jos būstą.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d.

Apeliantas neigia padaręs šį nusikaltimą, argumentuodamas  tuo, jog byloje nėra liudytojų, patvirtinančių matę, jog jis sugadino nukentėjusiosios turtą. Jo kaltę patvirtina šie įrodymai: liudytojai A. A., E. Č., R. Č. ir R. G., buvę įvykio vietoje, patvirtino, kad kaltinamasis V. Ž. ir nukentėjusioji buvo laiptinėje, kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs, liudytoja A. A. girdėjo, kaip jis žadėjo sudaužyti akvariumą, paskui jis nuėjo į nukentėjusiosios butą ir kažką sudaužė, liudytojai E. Č., R. Č. ir R. G. matė laiptinėje ant žemės sulaužytus nukentėjusiosios akinius. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad nukentėjusiosios bute rastos puodelio šukės, užfiksuotas sienos apgadinimas bei rasti sulaužyti akiniai. Teismui nekyla jokių abejonių, kad būtent V. Ž.,  įvykio dieną konflikto su nukentėjusiąja metu, sulaužė jos akinius bei, įėjęs į jos butą, metė į sieną puodelį ir jį sudaužė bei sugadino sieną. 

Dėl turtinės bei neturtinės žalos.

    Nepagrįstas apelianto skundo motyvas, jog nesant jokių įrodymų, nukentėjusiajai negalėjo būti priteista turtinė ir neturtinė žala.

    Pripažinus apelianto kaltę dėl svetimo turto sugadinimo ir nukentėjusiajai nurodžius sugadintų daiktų bei remonto vertę, teismas visiškai pagrįstai priteisė iš kalto asmens jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Nors nukentėjusioji ir nepateikė turtinės žalos dydį patvirtinančių dokumentų, tačiau teismas laiko, kad jos nurodytas žalos dydis yra realus, pagrįstas ir todėl priteistas teisingai. 

     Lietuvos Respublikos CK 6.263 str. nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

     Dėl kaltinamojo V. Ž. nusikalstamos veikos pasekmių buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios K. P. sveikata, dėl ko ji patyrė nepatogumų, stresą, diskomfortą. Visi šie faktoriai ir yra įrodymai, pagrindžiantys, jog nukentėjusiajai šiuo nusikaltimu buvo padaryta ne tik turtinė, bet ir neturinė žala.

     Teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į  padarytų sveikatos sutrikdymo sunkumą, taip pat įvertino kaltinamojo turtinę padėtį, vadovavosi protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais ir pagrįstai ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino sumažino iki 7500 litų.

Dėl paskirtos bausmės.

                Skirdamas bausmę, teismas laikėsi LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes.

    Už visas kaltinamajam inkriminuotas nusikalstamas veikas baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytos kelios alternatyvios bausmės, tačiau teismas motyvavo sprendimą skirti kaltinamajam būtent laisvės atėmimo bausmę, šis teismo motyvavimas teisingas, argumentuotas, todėl skirti jam kitos rūšies bausmę nėra jokio pagrindo.

    Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis jau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir susitaikęs su nukentėjusiąja, vėl padarė prieš ją neteisėtas nusikalstamas veikas, ir tai davė teismui pagrindo padaryti teisingą išvadą, jog kaltinamasis yra pavojingas asmuo ir jam turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. BK 75 str. teismas gali taikyti tuomet, kai nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Šiuo atveju teismui padaryti tokią išvadą nebuvo pagrindo, dėl ko galimybė paskirtosios bausmės vykdymą atidėti nebuvo svarstoma. 

    Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kad keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

    Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

                                   n u t a r ė :

            nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesi.

   Kolegijos pirmininkas                                                                                Jurgis Kiškis

  Teisėjai                                                                                                       Algerdas Urbšys

                                                                                                Svetlana Jurgaitienė