Administracinė byla Nr. I-627-764/2014

Proceso Nr. 3-61-3-02133-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjui V. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo

nustatė:

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 16–17), kurį patikslino (b. l. 53–56) ir prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-28 sprendimą Nr. 1D-3541(11); 3) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos 20 502,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 str. nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2012-08-31 jam neišmokėta 20 502,40 Lt pensijos. Dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, pareiškėjas 2013-05-22 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, tačiau, nors pastaroji 2013-05-28 sprendimu Nr. 1D-3541(11) pripažino, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo 2012-09-21, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti pagal analogiją taikytinos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nuostatos, nustatančios trejų metų terminą. Pareiškėjas teigia, kad iki 2012-09-21, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo dienos, jis negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl trejų metų terminas skaičiuotinas būtent nuo šios dienos. Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytas reguliavimas pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautas pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir mokėti nustatyto dydžio išmokas, o pakeitusi teisinį reguliavimą, turi nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjas yra įgijęs teisę teisme reikalauti pašalinti savo teisių pažeidimą ir priteisti neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 66–67) prašė netenkinti prašymo dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo ir bylą nutraukti.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, dėl trejų metų procesinio termino eigos pradžios skaičiavimo, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo                                 2013-03-12 nutartyje (a. b. Nr. A552-519/2012) ir 2013-11-07 nutartyje (a. b. Nr. A502-2232/2013) pateiktam aiškinimui. Pareiškėjas praleido terminą pateikti teismui skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, aplinkybių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, nenurodė, todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta.

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 metais, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjui V. K. Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2010-02-26 sprendimu Nr. 11SP-452 nuo 2010-02-31 neterminuotai buvo paskirta 1 138,97 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 22).

Pareiškėjas 2013-02-04 Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM pateikė prašymą pateikti pažymą apie laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2012-09-01 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, taip pat apie pensijos grąžinimo tvarką ir terminus (b. l. 26). Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM 2013-02-07 raštu Nr. 11PP(P)-1125 pateikė pareiškėjui pažymą apie susidariusią pensijos nepriemoką, taip pat informavo apie pensijos perskaičiavimo mechanizmą (b. l. 27–28).

Pareiškėjas 2013-05-22 Vidaus reikalų ministerijai pateikė prašymą (b. l. 29) grąžinti jam dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 20 502,40 Lt (b. l. 29). Vidaus reikalų ministerija 2013-05-28 sprendimu Nr. 1D-5341(11) pareiškėjo prašymą nagrinėti atsisakė, motyvuodama tuo, kad V. K. į ją kreipėsi praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytą 6 mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo dienos, t. y. 2012-09-21 (b. l. 30).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytu Vidaus reikalų ministerijos sprendimu, prašo teismą atnaujinti trejų metų terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti ir priteisti jam susidariusią pensijos nepriemoką – 20 502,40 Lt (b. l. 53–56).

Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d., pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012-09-01, kol minėtos normos neteko galios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d.      (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje       Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b.                                 Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Nenukrypdama nuo nurodytos praktikos, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A444-2232/2013, pateikė nagrinėjamam ginčui aktualų kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas buvo ribojama nuo 2010-01-31. Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pateikti duomenys tvirtina, kad 2010 metų sausio mėnesio ir vasario mėnesio pensija pareiškėjui buvo pervesta 2010-03-26 (b. l. 51). Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013-06-20, t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. perskaičiuotos pensijos išmokėjimo (2010-03-26). Prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012-09-21, kai buvo oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas.

Pagal ABTĮ 34 str. 1 d., teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.

Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nebuvo nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą (pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.) paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013-03-12 nutartį. Procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo aiškinimas buvo pateiktas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje. ABTĮ 33 str. 1 d. prasme, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, expressis verbis, nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų kovo mėnesį, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 metų lapkričio mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 ir 2012-02-06 nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad teisinės situacijos neaiškumas sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku kreiptis į teismą. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 str. 1 d. nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui V. K. procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 str. yra nustatyta 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės, prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį, nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21, taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2013-02-07 pažyma Nr. 11PP(P)-1122 tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2012-08-31 dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta 20 502,40 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 28). Nurodytos sumos teisingumo atsakovė neginčija. Kaip konstatuota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad nors ABTĮ 48 str. 2 d. nuostatų prasme atsakove tokio pobūdžio bylose laikytina Vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo                 12 str. 1 d.), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Vadinasi, tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija (2013-03-12 nutartis a. b. Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjui –                   20 502,40 Lt – V. K. įpareigotina išmokėti Lietuvos valstybė, Kurią pagal Vyriausybės 2010-07-07 nutarimą Nr. 992 atstovauja Vidaus reikalų ministerija.

Teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustato atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, įpareigojimą įvykdyti per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas V. K. prašo teismą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos   2013-05-28 sprendimą Nr. 1D-5341(11).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2013-05-28 sprendimą Nr. 1D-5341(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Vis dėlto, atsakovė nepagrįstai atsisakė prašymą nagrinėti vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nuostatomis, nes, kaip nurodyta anksčiau minėtose LVAT nutartyse, ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialios teisės normos, o kreipimosi į teismą terminas nustatomas pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. Vadinasi, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atsakovė netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė iš esmės neapgrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Teismas taip pat pažymi, kad nors Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimas realiai pareiškėjo teisių neapgina, tačiau situacija, kai jis nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 2 p.,                127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-28 sprendimą Nr. 1D-5341(11).

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti V. K. 20 502,40 Lt (dvidešimties tūkstančių penkių šimtų dviejų litų ir 40 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2012-08-31 taikytų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja                                                                          Egidija Puzinskaitė

Teisėjai                                                                                                                   Henrikas Sadauskas

Nijolė Žalnieriūnienė